CK 2.24 straipsnio dėl garbės ir orumo įžeidimo pakeitimai – puikus teisinės profanacijos pavyzdys

Pradėsiu nuo to, kad civilinė atsakomybė už garbės ir orumo įžeidimą buvo numatyta dar sovietiniame CK, nieko iš esmės šiuo klausimu nepakeista ir priėmus naująjį 2000 m. kodeksą. Yra logiška, kad asmuo, kurio garbė ir orumas buvo įžeistas, turėtų teisę į turtinės ir neturtinės žalos atlyginimą, tokia teisė egizistuoja didžiojoje dalyje demokratiškų, vakarietiškų valstybių teisinių sistemų. Tokio teisinio reguliavimo tikslas – neleisti skleisti apie asmenį tikrovės neatitinkančios informacijos (kuri nėra nuomonė apie asmenį, t.y. paskleidžiama žinia, kurią galima patikrinti tiesos kriterijumi) , o kai taip yra padaroma, nukentėjusiajam suteikiama galimybė gauti satisfakciją pinigine forma.

Šią savaitę Seimas priėmė CK 2.24 str. pataisas*, į kurias neva inkorporavo civilinę atsakomybę už dekriminalizuotą įžeidimo nusikalstamą veiką. Bent jau toks idėjos paaiškinimas pateikiamas aiškinamajame rašte**.  Nurodoma, kad: “Galiojanti Civilinio kodekso 2.24 straipsnio formuluotė nustato civilinę atsakomybę dėl tikrovės neatitinkančių ir asmens garbę bei orumą žeminančių duomenų paskleidimu padarytos žalos atlyginimo, tačiau expressis verbis nenumato asmens teisės reikalauti atlyginti jam viešu ar neviešu įžeidimu padarytą turtinę ir neturtinę žalą.“ Tokie samprotavimai kelia rimtų abejonių. Praktikoje buvusi įžeidimo pagal BK 155 str. nusikalstamos veikos dispozicija*** nelabai skyrėsi nuo CK įtvirtinto garbės ir orumo įžeidimo. Esminiai skirtumai yra civilinės ir baudžiamosios atsakomybės pobūdis, t.y. civilinei atsakomybei būdinga tik turtinės ir neturtinės žalos atlyginimas (piniginė satisfakcija), o baudžiamosios atsakomybės atveju be baudos galėjo būti apribota asmens laisvė. Kiti, ne tokie žymus skirtumai, yra labiau procesiniai, t.y. kaltės įrodinėjimo standartas baudžiamajame procese yra žymiai aukštesnis, o civilinės atsakomybės atveju žalą padariusio asmens kaltė yra preziumuojama. Taip pat, padaręs BK 155 str. numatytą veiką, gausi baudžiamąjį teistumą ir biografinį nuteisimo baudžiamojoje byloje faktą. Būtent dėl tokios neproporcingai griežtų teisinių padarinių už žodžius Europos Taryba seniai rekomendavusi valstybėms konvencijos šalims dekriminalizuoti nusikalstamas veikas už žodžius. Tą dalinai padarė ir mūsų Seimas****. Taigi, 99,9 proc. (šis procentas iš fantazijos) įžeidimo atveju pagal tai kaip padaromas įžeidimas sutampa su CK įtvirtintu garbės ir orumo įžeidimu, nes abiem atvejais apie asmenį yra paskleidžiama žeidžianti informaciją, t.y. ne nuomonė, o žinia, kurią galima patikrinti tiesos kriterijumi. Dėl to, keisti CK 2.24 straipsnio nebuvo jokios prasmės. Vis dėlto Seimas tai padarė, o juridinės technikos prasme rezultatas yra visiškas nesusipratimas. Pateikiu lyginamąjį variantą, nes jame visada geriausiai matosi, kas buvo pridaryta:

1 straipsnis. 2.24 straipsnio pakeitimas

  1. Pakeisti 2.24 straipsnio 1 dalį ir ją išdėstyti taip:

„1. Asmuo turi teisę teismo tvarka reikalauti atlyginti turtinę ir neturtinę žalą, jam padarytą dėl asmens garbės ir orumo pažeminimo bet kokia forma (raštu, žodžiu, veiksmu), taip pat Asmuo turi teisęreikalauti teismo tvarka paneigti paskleistus duomenis, žeminančius jo garbę ir orumą ir neatitinkančius tikrovės, taip pat ir atlyginti dėl tokių duomenų paskleidimuo jam padarytą turtinę ir neturtinę žalą. Po asmens mirtiestokią šias teises turi jo sutuoktinis, tėvai ir vaikai, jeigu bet kokia forma (raštu, žodžiu, veiksmu) pažeminus mirusiojo garbę ir orumą ar paskleidus tikrovės neatitinkančiųus duomenųis apie mirusįjį paskleidimas kartu žeminama ir jų garbęė bei orumąas. Preziumuojama, jog kad paskleisti duomenys neatitinka tikrovės, kol juos paskleidęs asmuo neįrodo priešingai.“

  1. Pakeisti 2.24 straipsnio 6 dalį ir ją išdėstyti taip:

„6. Paskleidęs tikrovės neatitinkančius duomenis asmuo atleidžiamas nuo civilinės atsakomybės, jeigu tie duomenys yra paskelbti apie viešą asmenį bei jo valstybinę ar visuomeninę veiklą, o juos paskelbęs asmuo įrodo, kad jis veikė sąžiningai siekdamas supažindinti visuomenę su tuo asmeniu ir jo veikla. Šioje dalyje nurodyta išimtis dėl civilinės atsakomybės netaikoma, kai dėl  tikrovės neatitinkančių duomenų paskleidimo yra pažeminta asmens garbė ir orumas.“

Matome, kad CK 2.24 str. 1 d. į taisyklės dispoziciją įkeliamas būdas, kaip galima įžeisti garbę ir orumą, t.y. raštu, žodžiu, ar veiksmu. Toks kazuistiškas konkretizavimas yra absurdiškas, nes garbės ir orumo įžeidimui visiškai nesvarbu kokia forma yra paskleista asmenį žeidžianti žinia, esmė yra jos paskleidimo faktas ir kad tai žeidžia nukentėjusiojo garbę ir orumą. Šie būdai tiesiog perkelti iš buvusio BK 155 str. 1 d. (ją esu įdėjęs į išnašą, galite palyginti). Plėsti CK normų dispozicija perkeliant nusikalstamos veikos požymius yra darbas kirviu toje vietoje, kur naudotinas skalpelis.  Tai yra visiškas nesusipratimas. Vienas kolega man oponuodamas, pateikė pavyzdį, kad asmenį įžeisti galima ir veiksmu, pvz. apspjaunant veidą. Sutinku, kad tai gali būti įžeidimas, bet ne garbės ir orumo įžeidimas pagal CK 2.24 str. Taip yra todėl, kad pagal šią nuostatą garbės ir orumo įžeidimas yra suprantamas tik kaip duomenų neatitinkančių tikrovės (žinios) apie asmenį paskleidimas. Apie jokį apspjovimą, vidurinio piršto parodymą ir pan. čia negali būti net kalbos. Oponuojant man galėtų būti pateiktas toks argumentas, kad tam jie ir įrašė veiksmą kaip galintį įžeisti asmenį. Tačiau, mano nuomone, to negalima daryti iškraipant teisinę taisyklę, kurios paskirtis yra visiškai kitokia, taip iš aiškios taisyklės padarant visiškai nesuvokiamą hibridą. Suprantu, tada galėtų kilti klausimas, tai ką daryti, jeigu pvz. žmogui spjovė į veidą ir jis jaučiasi dėl to labai įsižeidęs? Vienas atsakymas būtų sukurti specialią normą įžeidimui, kuris nėra susijęs su tikrovės neatitinkančios informacijos paskleidimu ir už tai numatyti civilinę atsakomybę. Kitas atsakymas, kurį toliau pateiksiu,  yra žymiai geresnis ir pagrįstas sisteminiu CK išmanymu. Kodekse yra įtvirtintas toks vadinamasis generalinio delikto principas (CK 6.263 str. 1 d.), kuris sako, kad: “Kiekvienas asmuo turi pareigą laikytis tokio elgesio taisyklių, kad savo veiksmais (veikimu, neveikimu) nepadarytų kitam asmeniui žalos.“ Tai yra super lanksti iš prancūzų Napoleono kodekso taisyklė, tinkanti visiems gyvenimo atvejams (įskaitant įžeidimus veiksmu). Viskas, turim šią universalią taisyklę – turim sprendimą, kai asmuo yra apspjaunamas ir jaučiasi dėl to įžeistas bei patyręs kažkokios žalos. Keliauji į teismą, įrodinėji civilinės atsakomybės sąlygas, sėkmės. Ir nereikėjo daryti jokių civilinio kodekso pakeitimų.

Vietoje to, Seimas į CK 2.24 strapsinio pirmąją dalį dar kartą įrašo teisę reikalauti atlyginti turtinę ir neturtinę žalą ir taip tokia reikalavimo teisė du kartus įtvirtinama toje pačioje taisyklėje tame pačiam sakinyje. Studentai parašę tokią nesąmonę neišlaikytų egzamino antrame kurse.

Atskiro dėmesio reikalauja CK 2.24 str. 6 d. pakeitimas. Visų pirma pati šio straipsnio 6 d. yra išimtis iš bendrosios taisyklės,  t.y. tais atvejais, kai mes nustatome, kad įžeistas viešojo asmens garbė ir orumas (paskleista tikrovės neatitinkanti žinia apie nukentėjusį asmenį), mes turime pagal 6 dalį patikrinti, ar nėra išimties netaikyti civilinės atsakomybės. Išimtis taikoma tais atvejais, jeigu asmuo, kuris paskleidžia žeidžiančią tikrovės neatitinkančią informaciją gali išvengti atsakomybės įrodydamas, kad jis veikė sąžiningai, t.y. siekė teisėto tikslo – supažindinti visuomenę su viešojo asmens veikla. Įsivaizduokime hiperbolizuotą situacija, kad kažkoks žurnalistas X iš patikimo šaltinio tariamai sužino, kad politikas Y paėmė kyšį vyno butelio dėžutėje. Jis parašo straipsnį, kuriame nevienareikšmiškai sudaromas įspūdis, kad tas politikas yra kyšininkas. Dar viena aplinkybę, kad to politiko laiku nesupakuoja STT ir neiškrato jo namų ir nepasiklauso pokalbių. Tada minėtasis politikas sugeba įrodyti, kad jis ten iš tiesų pasiėmė paskolą. Tai būtų smūgis jo reputacijai, būtų įžeista garbė ir orumas. Tokioje situacijoje žurnalistui pagal senąjį CK 2.24 str. 6 d. redakciją nekiltų civilinė atsakomybė. Jis gautų kitokią civilinę sankciją t.y. tiesiog būtų konstatuotas politiko garbės ir orumo įžeidimas, taip pat politikas galėtų reikalauti viešo šios žurnalisto paskleistos informacijos paneigimo. Tada būtų padėtas taškas. Dabar, tai, ką padarė Seimas, jis šią civilinės atsakomybės išimtį tiesiog panaikino, todėl man kyla klausimas, kodėl šios normos tiesiog visai neišbraukė iš kodekso, o prirašė sakinį, kuris paneigia jos veikimą. Nes iki tol buvo, kad jei įžeidei garbę ir orumą, tai kyla civilinė atsakomybė, išskyrus 6 d. išimtį. Tokio sakinio “Šioje dalyje nurodyta išimtis dėl civilinės atsakomybės netaikoma, kai dėl  tikrovės neatitinkančių duomenų paskleidimo yra pažeminta asmens garbė ir orumas“ prirašymas visiškai paneigia prieš tai esančiame sakinyje įtvirtintą taisyklę. Nes net jei garbė ir orumas įžeista veikiant sąžiningai, t.y. siekiant informuoti visuomenę, tau atsakomybė vis tiek kyla. Juridinės technikos prasme čia yra visiškas absurdas.

Gali kilti klausimas, kodėl mes turėjome tokią 6 d. įtvirtintą taisyklę, kuri riboja civilinę atsakomybę? Atsakymas labai paprastas, taip yra saugoma konstitucinė asmens saviraiškos laisvė. Tiek Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje, tiek Europos Žmogaus Teisių teismo praktikoje yra laikomasi taisyklės, kad viešajam asmeniui dėl jo veiklos specifiškumo taikoma mažesnė apsauga garbės ir orumo įžeidimo atveju, t.y. šie teismai laiko kad viešajam asmeniui įprastai pakankama satisfakcija yra tai, kad teismas tiesiog nustato ir pripažįsta garbės ir orumo įžeidimo faktą. Todėl apie piniginius žalos atlyginimus nekalbama dažniausiai net ir tais atvejais, kai konstatuojamas asmens, kuris paskleidė žeidžiančią informaciją nesąžiningumas. Todėl buvusi CK 2.24 str. 6 d. yra labai demokratiška nuostata, atitinkanti vakarų valstybių praktiką. Tačiau Seimas ketvirtadienį šią normą iš esmės sunaikino.

Būtent dėl 6 dalies pakeitimo rekomenduoju Prezidentei vetuoti šiuos CK pakeitimus. Net jei šie pakeitimai praeis, tikėtina, kad teismams gavus bylą, kurioje faktinė situacija bus tokia, kai įžeistas viešasis asmuo, tačiau tai padaryta sąžiningai ir siekiant teisėto tikslo, t.y. informuoti visuomenę, byla bus sustabdyta ir pasikreipta į Konstitucinį Teismą, kurio būtų paprašyta ištirti šios nuostatos proporcingumą varžant Konstitucijoje įtvirtintą saviraiškos laisvės principą.

* http://www.lrs.lt/sip/portal.show?p_r=15275&p_k=1&p_a=sale_bals&p_bals_id=-25070&p_var=2

** https://e-seimas.lrs.lt/portal/legalAct/lt/TAK/0cdc2a70683c11e5b316b7e07d98304b?positionInSearchResults=23&searchModelUUID=890e7a11-a0c3-4fb5-a498-30658c500d62

*** “155 straipsnis. Įžeidimas

1. Tas, kas viešai veiksmu, žodžiu ar raštu užgauliai pažemino žmogų,

baudžiamas bauda arba laisvės apribojimu, arba areštu, arba laisvės atėmimu iki vienerių metų.“
**** Išskyrus šmeižtą, nes baudžiamoji atsakomybė dėl šmeižto yra numatyta Konstitucijoje, todėl tam yra būtinas Konstitucijos keitimas. 

Reklama

Kol kas neatleisdama V. Paškevičiaus Teisėjų taryba “nepasityčiojo iš visų Lietuvos žmonių“

Šiandien vienas žurnalistas (vartoju žurnalisto sąvoką labai laisvai) niršta, kad Teisėjų taryba atidėjo V. Paškevičiaus atleidimo klausimą.

Kiek prabėgomis teko domėtis šia istorija, po to, kai teisėją policiją prigavo įpūtųsi, jis parašė pareiškimą, norėdamas savo noriu išeiti iš pareigų. Sprendimas logiškas, nes gražiau CV atrodys, jei savo noru išeini, negu esi išmestas dėl teisėjo vardo pažeminimo. Be to, prarasi socialines garantijas (teisėjo pensija). Tačiau šioje situacijoje būtent to nori D. Grybauskaitė, t.y. kad teisėjas būtų atleistas pagrindu dėl teisėjo vardo pažeminimo.

Taigi, Teisėjų taryba šiandien turėjo spręsti šį klausimą, tačiau nusprendė atidėti jo nagrinėjimą, kol teismas priims sprendimą teisėjo administracinio teisės pažeidimo byloje. Kodėl būtent taip? Labai logiška, nes galimi pora variantų:

a) Teisėjų tarybos sprendimas atleisti teisėją iš pareigų dėl vardo teisėjo vardo pažeminimo galėtų daryti įtaką ATP bylą nagrinėjančiam teismui. Įsivaizduokit, kaip teismui priimti savarankiškai sprendimą, jei Teisėjų taryba atleistų teisėją, t.y. iš esmės reikštų, kad ji nustatė jo kaltę ATP byloje, kurios nenagrinėjo;

b) Teisėjų taryba priima sprendimą atleisti teisėją pažeminus vardą, o teismas, nagrinėjantis ATP bylą, konstatuoja, kad teisėjas nepadarė administracinės teisės pažeidimo. Kaip tada? Teisėjas atleistas kaip pažeminęs vardą, nors pažeidimo nebuvo? Nelabai gerai.


Pirma išnagrinėjus administracinio teisės pažeidimo bylą, Teisėjų tarybai bus aišku, ar yra teisinis pagrindas konstatuoti teisėjo vardo pažeminimą. Taip ATP byloje nustatytos aplinkybės ir priimtas sprendimas turės savotišką prejudicinę galią sprendžiant teisėjo atleidimo klausimą. Tokių būdu bus išvengta galimų klaidų. Todėl šiandienos Teisėjų tarybos sprendimas atidėti šio klausimo nagrinėjimą man yra visiškai suprantamas.

Taip pat svarbu nepamiršti, kad pagal teismų įstatymo 90 str. 8 d., kai spredžiamas atleidimo klausimas dėl teisėjo vardo pažeminimo, to teisėjo įgaliojimai sustabdomi, iki bus priimtas sprendimas dėl teisėjo atleidimo iš pareigų.

Ar vienašaliams sandoriams gali būti taikomos CK įtvirtintos sutarčių teisės bendrosios nuostatos?

2016 m. gegužės 5 d. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas priėmė sprendimą (Nr. 3K-3-207-219/2016) gana įdomioje ir tikrai sudėtingoje byloje, kurioje vienas iš sprendžiamų klausimų buvo CK neapibrėžto prievolių įvykdymo užtikrinimo teisėtumas ir galiojimas.

Jeigu teisingai supratau, tai to užtikrinimo būdo esmė yra ta, kad keli asmenys įsipareigojo užtikrinti skolos gražinimą kreditoriui už skolininką:

“Įsipareigojimo lingvistinė analizė leidžia daryti išvadą, kad V. R., O. G., „Birač“ A. D. Zvornik“, AB „Birač Europe“ ir UAB „Ūkio banko investicinė grupė“ Įsipareigojime aiškiai ir nedviprasmiškai įsipareigojo paskolos davėjai (UAB „Baltijos stiklas“) sumokėti „Alumina“ D. O. O. Zvornik“ paskolos sumą ir palūkanas pagal pateiktą lentelę (Įsipareigojimo 3–4 punktai).”

Man labai primena laidavimą, nes būtent laidavimo kaip užtikrinimo būdo tikslas yra iš esmės sukurti solidariąją prievolę, kai vietoje galimybės nukreipti reikalavimą į vieną skolininką, atsiranda galimybė reikalauti iš daugiau negu vieno pradinio skolininko. Laidavimu į Įsipareigojimą kvalifikavo ir pirmosios instancijos teismas, tačiau apeliacinė instancija pasakė, kad tai nėra laidavimas. Kodėl būtent taip, LAT’o sprendime nėra atsakymo, bet jis randamas Lietuvos Apeliacinio Teismo 2015 m. lapkričio 18d. sprendime Civilinė byla Nr. 2A-124-943/2015. Esminiai ApT’o argumentai kodėl tai nėra laidavimas – Įsipareigojimu sukurta prievolė nei akcesorinė, nei sąlyginė, ji yra savarankiška. Iš tiesų, su šiais argumentais galima sutikti.

Kita vertus, laidavimu ApT’as šio santykio matyt nenorėjo pripažinti ir todėl, nes Įsipareigojimas nebuvo pasirašytas kreditoriaus, todėl ApT’as priėjo prie išvados, kad tai yra vienašalis sandoris:

“Įsipareigojimo forma, turinys, pasirašymo aplinkybės suponuoja, kad tai yra vienašalis sandoris, atitinkantis visus formaliuosius įstatyme įtvirtintus reikalavimus ir saistantis jį pasirašiusius asmenis (CK 1.63 straipsnio 1, 3 dalys, 1.64 straipsnis)”.

Šios pozicijos nekvestionavo ir LAT’as:

“Priešingai, teismas pažymėjo, jog Novacijos sutartis, nors ir pakeista Įsipareigojimu, yra galiojanti. Atsižvelgiant į tai, kad Įsipareigojimas, kaip buvo nustatyta apeliacinės instancijos teismo, yra vienašalis sandoris, UAB „Baltijos stiklas“ parašo nebuvimas ant šio sandorio nedaro jo negaliojančio, tuo labiau kad UAB „Baltijos stiklas“ šio Įsipareigojimo teisėtumo ir neginčija.”

Problema tame, kad jeigu kvalifikuojame šį sandorį kaip vienašalį, ar galime jam taikyti CK įtvirtintas bendrąsias sutarčių teisės nuostatas, nes tai daro tiek ApT’as, tiek LAT’as. Pastarasis net nurodo:

“Teisėjų kolegija sutinka su teismų nustatyta aplinkybe, kad Įsipareigojimas turi kelių sutarčių bruožų”.

Toliau LAT’as Įsipareigojimo turiniui aiškinti naudoja sutarčių aiškinimo taisykles. Taip, tas pačias taisykles, kurios skirtos šalių suderintai valiai aiškinti. Taip pat naudoja kitas sutarčių teisės nuostatas:

“90.     Teisėtai sudaryta ir galiojanti sutartis jos šalims turi įstatymo galią (CK 6.189 straipsnio 1 dalis), todėl iš šios sutarties atsiradusios prievolės turi būti vykdomos sąžiningai, tinkamai ir laiku (CK 6.38 straipsnio 1 dalis). Vienos šalies pareiga vykdyti sutartinę prievolę atitinka kitos šalies reikalavimo teisę, kuri yra ginama įstatymu, nes už sutartinių prievolių nevykdymą arba netinkamą vykdymą gali būti taikoma sutartinė atsakomybė (CK 6.256 straipsnio 1 dalis). Sutarties privalomumo ir vykdytinumo (pacta sunt servanda) principai, kuriais grindžiami sutartiniai santykiai, lemia, kad bet koks sutarties netinkamas vykdymas reiškia sutarties pažeidimą, už kurį atsakinga sutartinių įsipareigojimų nevykdanti sutarties šalis. Taigi, V. R., O. G., „Birač“ A. D. Zvornik“, AB „Birač Europe“ ir UAB „Ūkio banko investicinė grupė“ Įsipareigojimu aiškiai prisiėmus įsipareigojimus už „Alumina“ D. O. O. Zvornik“, ši jų valia negali būti paneigta ir turi būti vykdoma. Atsižvelgiant į tai, teismas pagrįstai ieškovės UAB „Baltijos stiklas“ naudai priteisė iš  V. R., O. G., „Birač“ A. D. Zvornik“, AB „BiračEurope“ ir UAB „Ūkio banko investicinė grupė“ 15 899 566,08 Eur.”

Mano kukliomis žiniomis, vienašaliai sandoriai nėra sutartys, t.y. sutartis yra viena iš sandorio rūšių – dvišalis sandoris. Kiek suprantu iš argumentų, teismai būtent kvalifikavo įsipareigojimą kaip vienašalį sandorį, nes Įsipareigojimo dokumente trūko kreditoriaus parašo. Ir jiems nebuvo svarbu tai, jog dalis prievolių pagal Įsipareigojimą buvo įvykdytos naujųjų skolininkų, kurie po to ginčijo įsipareigojimo teisinę galią? Noriu priminti, kad sutartis būtų laikoma sudaryta ir galiojanti nebūtina ją apskritai sudaryti raštu. Apie parašo buvimą net nekalbu, jeigu ji jau realiai buvo vykdoma skolininko. Tiek iš LAT’o, tiek tuo labiau iš ApT’o sprendimų galima matyti, kad Įsipareigojimo turinys buvo derinamas tarp teisinio santykio subjektų. Taip pat nurodoma, kad jo vienas iš iniciatorių buvo kreditorius. Tai apie ką mes kalbame? Iš tiesų, abiejų teismų motyvacija šiuo klausimu visiškai neatitinka teisės doktrinos ir pamina elementariausias civilinės teisės taisykles. Nemanau, kad ypač Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, kurio pagrindinė funkcija yra vienodo teisės aiškinimo ir teismų praktikos formavimas, gali taip motyvuoti savo sprendimus.

Ironiška, kad bylai pasiekus kasacinę instanciją, buvo pateiktas prašymas ją perduoti išplėstinei kolegijai arba plenarinei sesijai. LAT’as atsisakė tai daryti, nes nagrinėjami klausimai nebuvo tiek sudėtingi, kad jų negalėtų išspręsti trijų teisėjų kolegija. Manau, jei šią bylą būtų nagrinėjusi išplėstinė kolegiją, tokios nešvarios argumentacijos išvengti būtų buvusi didesnė tikimybė. Apskritai, tokio tipo argumentavimas, kai nesilaikoma elementarių doktrininių taisyklių yra pavojingas, nes siekiant bylą išspręsti teisingai (o šis siekis pats savaime nėra blogas), yra paminamas bet koks teismo sprendimo argumentacijos, o tada ir paties sprendimo, kaip rezultato, prognozuotinumas.

Liquidated damages niekada nebus laikomi teisėta užtikrinimo priemone Lietuvos teismų praktikoje

2016 m.  balandžio 25  d. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas nutartyje Nr. 3K-3-234-248/2016 pateikė išaiškinimus, kuriuose lygintas iš anksto aptartų nuostolių institutas (angl. liquidated damages) su netesybomis. Sprendimas ypatingas tuo, kad teismas leidosi į diskusiją dėl šių dviejų skirtingoms teisės sistemoms būdingų institutų taikymo. Įprastai, kai viena iš ginčo šalių įrodinėja, kad sutartyje susitarė dėl iš anksto aptartų nuostolių, teismai juos kvalifikuoja kaip netesybas, po to jas sumažina ir toliau nepolemizuoja.

Nagrinėjamoje byloje buvo sudaryta ilgalaikės patalpų nuomos sutartis, kurioje numatyta nemaža bauda už sutarties nutraukimą prieš terminą. Kreditorius bandydamas išvengti baudos sumažinimo įrodinėjo, kad sutartimi susitarta būtent dėl liquidated damages. Nė vienam iš teismų taip neatrodė. Nepaisant to, LAT’o teisėjai (ko gero jų padėjėjai) pasiskaitė šiek tiek teisės doktrinos šiuo klausimu ir išskyrė esminius šių institutų skirtumus:

“Iš anksto aptartų nuostolių institutas (angl. liquidated damages) taikomas Jungtinėje Karalystėje ir kitose bendrosios teisės tradicijos valstybėse. Tose valstybėse sutarties šalių sutartos dėl sutarties pažeidimo mokėtinos sumos gali būti traktuojamos kaip iš anksto aptarti nuostoliai arba kaip baudinio pobūdžio sumos (baudos). Ar konkrečioje sutarties nuostatoje įtvirtinta bauda, ar iš anksto aptarti nuostoliai, visais atvejais yra vertinimo klausimas (angl. question of construction), kuris turi būti sprendžiamas atsižvelgiant į kiekvienos konkrečios sutarties sudarymo aplinkybes ir kitas sutarties nuostatas, vertinant jas sutarties sudarymo momentu. Jungtinėje Karalystėje įtvirtintas griežtasis tokių sąlygų teisminės kontrolės modelis, jei mokėtinos sumos pripažįstamos baudinėmis, jos laikomos negaliojančiomis. Tokiu atveju nukentėjusiai šaliai gali būti atlyginta jos realiai patirta žala, įrodyti nuostoliai. Iš anksto aptartus nuostolius įtvirtinančios sutarčių nuostatos laikomos sąžiningu bandymu apskaičiuoti nuostolius, jos privalo būti šalių vykdomos ir negali būti keičiamos (žr., pvz., 1914 m. liepos 1 d. Jungtinės Karalystės Lordų rūmų sprendimą Dunlop Pneumatic Tyre Co Ltd v New Garage & MotorCo Ltd. ([1914] UKHL 1); S. A. Rea, Jr., Efficiency Implications of Penalties and Liquidated Damages, 13 J.Legal Stud, 1984, p. 147–167Edit. Prof. Hugh Beale, Chitty on Contracts, 32nd edition, Sweet & Maxwell, 2015, Part 8, Chapter 26, Section 10). Kvalifikavus sutarties nuostatą kaip įtvirtinančią iš anksto aptartus nuostolius, šalių sutarta suma, viena vertus, paprastai negali būti teismo sumažinta, kita vertus, nukentėjusiai šaliai taip pat negali būti kompensuojama daugiau, nepriklausomai nuo jos patirtų realių nuostolių (žr., pvz., 1882 m. kovo 28 d. Jungtinės Karalystės Apeliacinio teismo  sprendimą Wallis v. Smith [1879 W. 457.]; 1906 m. birželio 15 d. King‘s Bench Division sprendimą Diestal v. Stevenson [1906] 2 K.B. 345; 1978 m. vasario 8 d. Apeliacinio teismo sprendimą Talley and Another v. Wolsey-Neech, (1979) 38 P. & C.R. 45).

Teisės doktrinoje nurodoma, kad iš anksto aptartų nuostolių institutas turi keletą tikslų: 1) palengvinti nuostolių išieškojimą išvengiant išlaidų ir apsunkinimų įrodinėjant tikruosius patirtus nuostolius; 2) išvengti rizikos, kad bus priteista per maža kompensacija (angl. undercompesation), kai teismas netiesioginius ar labai išskirtinius (angl. idiosyncratic) nuostolius laikys pernelyg nutolusiais ir nekompensuotinais; 3) suteikti sutarties šaliai patikinimą, kad ji gali kliautis prievolės įvykdymu. Iš anksto aptartų nuostolių sąlyga yra ir skolininko atsakomybės apribojimas (žr., pvz., Edit. Prof. Hugh Beale, Chitty on Contracts, 32nd edition, Sweet & Maxwell, 2015, Part 8, Chapter 26, Section 10).”

Pasvyruoju brūkšniu išskyriau esmines vietas, pagrindžiančias abejones, kodėl šis institutas niekada nebus taikomas Lietuvoje. Pirma, iš anksto aptartų nuostolių negalima mažinti, antra, jeigu teismai pripažįsta, kad iš anksto aptartus nuostolius baudinio pobūdžio, tai tokia sąlyga pripažįstama negaliojančia. Kontinente naudojamas netesybų institutas yra tarpinė švelnesnė užtikrinimo forma, nes jis leidžia teismui mažinti netesybas, t.y. taip pasireiškia lanksti kontrolę. Pagal LAT’o praktiką netesybas teismai gali mažinti ex officio, o tai yra išvis jiems patogu. Todėl teismai visada ras argumentų, kaip bet kokį susitarimą, panašų į netesybas, kvalifikuoti kaip netesybas. Taip ne kartą yra padaryta ir su palūkanomis, kai buvo pamiršta, kad palūkanas galima mažinti pagal CK 6.37 str.

Neabejoju, kad net jeigu sutartyje  būtų sąlyga: “Šioje sutartyje nustatyta bauda šalių valia aiškintina kaip bendrojoje teisės sistemoje įtvirtintas liquidated damages institutas, o ne netesybos”, tai teismai perkvalifikuotų susitarimą į netesybas, arba padarę analogiją sumažintų baudą naudodami netesybos normomis, nes šis institutas yra joms “artimas/giminiškas”. Nepaisant to, kad CK 6.70 str. 1 d. leidžia prievoles užtikrinti ir kitais sutartyje numatytais būdais .

Tai yra savaime suprantama, nes LAT’as nenorės prarasti galimybės kontroliuoti užtikrinimo dydį, nes jam tai išplaukia iš jo priedermės vykdyti teisingumą. Taip pat reikia nepamiršti, kad ginčo šalys pas mus įrodinėja, jog susitarė dėl liquidated damages tik tais atvejais, kai baudos suma yra tikrai didelė ir žino, kad laikant ją netesybomis, ji teismų bus sumažinta. Jei ji būtų protingo dydžio, tai reikštų, kad nesvarbu, kaip ją pavadinsi, ar liquidated damages, ar netesybomis, teismams nekiltų noro ją mažinti. Būtent dėl šių aplinkybių liquidated damages instituto taikymas mūsų teisės sistemoje niekada nebus įmanomas.

 

Gerbiama Valstybine mokesčių inspekcija, skirkit man baudą, bet savo Paypalo prisijungimo duomenų aš jums neduosiu

Jau buvau nusprendęs neberašyti tinklaraščio, bet dabartinė situacija nebeleidžia to daryti. Šiandien perskaičiau naujienas, kad VMI reikalauja deklaruoti iš esmės bet kokias sąskaitas, kurios yra užsienyje ir jose laikomi pinigai. Nusprendžiau patikrinti šią informaciją, pasirodo taip yra iš tiesų, su taisyklėmis galite susipažinti paspaudę čia. Taisyklėse nurodoma:

Screen Shot 2016-03-21 at 18.41.59

Kaip matome, Paypal reikia deklaruoti, o kaip tai padaryti? Mano žiniomis Paypal neturi tokio dalyko kaip sąskaitos numeris, reiškia reikia pateikti identifikatorių, t.y. Loginą (liet. jūsų prisijungimo vardą). Gerai, kad nereikia slaptažodžio. Taip yra peržiangiamos bet kokios teisės į privatumą ribos. Tokios VMI taikomos priemonės ne tik pažeidžia privatumą, bet ir kompromituoja Paypal sąskaitos saugumą, nes bet kam susipažinusiam su internetu yra aišku, kad prisijungimo vardas yra pusė paskyros saugumą užtikrinančios informacijos. Jis, kaip ir slaptažodis, niekada neturėtų būti niekam atskleidžiamas.

Pats ką tik prisijungiau prie savo Paypalo, pasirodo jame turiu net 1 eur 19 ct:

Screen Shot 2016-03-21 at 18.59.09

Net neketinu VMI deklaruoti šios paypal sąskaitos, t.y. duoti savo prisijungimo vardą. Todėl, gerbiama, Valstybine mokesčių inspekcija, laukiu baudos, o tada susitiksime teisme.

Kai nusikalstamais veiksmais padaroma žala, darbuotojas gali būti tiesioginiu civilinės atsakomybės subjektu (skolininku)

2015 m. spalio 26 d. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas sprendė (Nr.3K-7-328-248/2015. Beje, šią nutartį pavyko rasti pačiame LAT interneto puslapyje, ačiū.) darbuotojo tiesioginės civilinės atsakomybės klausimą. Bendroji taisyklė, kaip žinome, yra: tuo atveju, kai darbuotojas sukelią žalą, tai kyla netiesioginė atsakomybė darbdaviui. Šį kartą teismui pasitaikė sudėtingesnė situaciją, kurią galima supaprastinti:

Asmuo A dirbo įmonėje B mūrininku. Atliekant gyvenamojo namo statybos darbus, įvyko nelaimingas atsitikimas, kurio metu ieškovas nukrito nuo perdangos ir buvo sunkiai sužalotas, todėl neteko 80 proc. darbingumo. Įmonės B vadovė (asmuo C) buvo pripažinta kalta pagal BK 176 straipsnį (Darbų saugos ir sveikatos apsaugos darbe reikalavimų pažeidimas). Baudžiamojoje byloje mūrininkui priteista iš įmonės B turtinės ir neturtinės žalos atlyginimas. Po kiek laiko įmonė B subankrutavo ir buvo išregistruota. Mūrininkui jo patirta žala nebuvo atlyginta.

Kyla klausimas, ar galima reikalauti žalos atlyginimo iš bankrutavusios įmonės vadovės? LAT’o išplėstinė kolegija ir žemesnės instancijos teismai mano, kad galima. Šiai išvadai pagrįsti teismas pirmiausiai pasirėmė Konstitucinio Teismo doktrina dėl žalos atlyginimo, nurodydamas:

“Jog būtinumas atlyginti asmeniui padarytą materialinę ir moralinę žalą yra konstitucinis principas, kylantis iš, inter alia, Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalies, kurioje įtvirtinta, kad asmeniui padarytos materialinės ir moralinės žalos atlyginimą nustato įstatymas (2009 m. kovo 27 d., 2013 m. gruodžio 6 d. nutarimai). Konstitucijoje imperatyviai reikalaujama įstatymu nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kad asmuo, kuriam neteisėtais veiksmais buvo padaryta žala, visais atvejais galėtų reikalauti teisingo tos žalos atlyginimo ir tą atlyginimą gauti (2010 m. vasario 3 d., 2013 m. gruodžio 6 d. nutarimai). Asmeniui padarytos žalos atlyginimas turi būti realus ir teisingas.“

Toliau teismas, remdamasis KT doktrina, plėtoja visišką žalos atlyginimo principą:

“Išplėstinė teisėjų kolegija, atsižvelgdama į galiojantį teisinių santykių reguliavimą ir egzistuojančią teismų praktiką šiuo klausimu, sprendžia, kad siekiant visiško žalos atlyginimo principo įgyvendinimo egzistuoja poreikis plėtoti kasacinio teismo praktiką, aiškinant ir taikant CK 6.264 straipsnį dėl netiesioginės atsakomybės ir galimybės žalą išsiieškoti iš tiesioginio kaltininko tais atvejais, kai darbdavys yra likviduotas dėl bankroto. Tais atvejais, kai netiesioginės atsakomybės subjektas likviduojamas dėl bankroto, taisyklė, kad žalą patyręs asmuo gali kreiptis tik į darbdavį,  o ne į tiesiogiai žalą padariusį asmenį – darbuotoją, neatitinka principinio įstatymo leidėjų tikslo dėl nukentėjusiųjų apsaugos. Dėl to išplėstinė teisėjų kolegija, atsižvelgdama į būtinybę apsaugoti nukentėjusiojo interesus,  pažymi, kad tais atvejais, kai įmonė, pagal CK 6.264 straipsnį atsakinga už žalos atlyginimą, tačiau jos neatlyginusi, likviduojama dėl bankroto, darbdavio atsakomybės už darbuotojo veiksmais padarytą žalą taisyklė turi būti aiškinama ne kaip naikinanti savo veiksmais (neveikimu) žalą sukėlusio asmens atsakomybę, bet kaip įtvirtinanti papildomas garantijas nukentėjusiajam. Priešingas CK 6.264 straipsnio aiškinimas prieštarautų bendrajai atsakomybės už sukeltą žalą taisyklei ir visiško žalos atlyginimo (restitutio in integrum) principui.“

Šią poziciją LAT’as sustiprina ir lyginamuoju metodu naudodamas Europos deliktų teisės principus (soft law):

“Toks šios normos aiškinimas iš esmės atitinka ir Europos deliktų teisės principų (angl. Principles of European Tort Law, sutr. PETL) 6:102 straipsnio „Atsakomybė už pagalbininkus“ (angl. Liability for Auxiliaries), kuris taikomas ir atsakomybei už darbuotojus, komentarą, kuriame nurodyta, kad pagalbininkas visais atvejais gali būti traukiamas atsakomybėn kaip tiesioginis kaltininkas, tačiau nedidelio ar vidutinio neatsargumo atvejais jis turi regreso teisę į darbdavį.“

Toliau teismas paaiškina, koks yra CK 6.264 str. įtvirtintų taisyklių tikslas ir būtent kodėl įstatymų leidėjas šiuo atveju pasirenka netiesioginę civilinę atsakomybę:

“CK 6.264 straipsnyje nustatyta atsakomybės už kitą asmenį taisykle siekiama užtikrinti, pirma, nukentėjusiojo interesus (toks mechanizmas jam garantuoja operatyvų ir realų kompensacijos gavimą, nes įmonė paprastai yra finansiškai pajėgesnė už fizinį asmenį, nereikia aiškintis konkretaus kaltininko), ir, antra, ginti ir žalą padariusį darbuotoją, iš dalies apsaugant jį nuo finansinės naštos (darbuotojui nereikia skubiai atlyginti žalos, darbdavys gali nesinaudoti regreso teise ar naudotis ja ribotai). Pažymėtina, kad šie du siekiai gali būti suderinti tik tada, kai netiesioginės atsakomybės subjektas yra pajėgus patenkinti nukentėjusio asmens reikalavimus. Kai šių interesų suderinti neįmanoma ir jie konkuruoja tarpusavyje (pvz., neišliko netiesioginės civilinės atsakomybės subjekto, privalančio atlyginti žalą), prioritetas teiktinas nukentėjusio asmens interesų gynybai.“

Toliau teismas pritaiko teisėtų lūkesčių principą, nurodydamas:

“Nagrinėjamoje situacijoje aktualu, kad CK 6.280 straipsnio 1 dalyje nustatyta žalą atlyginusio asmens regreso teisė į žalą padariusį asmenį: atlyginęs kito asmens padarytą žalą asmuo turi į padariusį žalą asmenį regreso (atgręžtinio reikalavimo) teisę tokio dydžio, kiek sumokėjo žalos atlyginimo, jeigu įstatymai nenustato kitokio dydžio. Darbdavio, atlyginusio darbuotojo padarytą žalą, regreso teisę į tokį darbuotoją riboja darbo teisės normos. Darbuotojas tokiu atveju atsako pagal bendras materialinės atsakomybės taisykles. DK 253 straipsnio 3 punktas kaip vieną darbuotojų materialinės atsakomybės atvejų nustato baudų ir kompensacinių išmokų, kurias darbdavys turėjo sumokėti dėl darbuotojo kaltės, atlyginimą. Atlygintina žala nustatoma tokio dydžio, kurį darbdavys regreso teise įgijo dėl darbuotojo padarytos žalos atlyginimo (DK 257 straipsnio 4 dalis). Toks teisinis reglamentavimas reiškia, kad darbuotojas, kitam asmeniui padaręs žalos, nėra atleistas nuo turtinės atsakomybės – darbdavys turi teisę regreso tvarka išsiieškoti atlygintą žalą iš darbuotojo. Vadinasi, kasatorė negalėjo turėti teisėto lūkesčio, kad jai galiojančių teisės normų pagrindu nekils pareiga atlyginti žalą, padarytą netinkamai atliekant darbo funkcijas. Pažymėtina, kad išsiieškoti visą atlygintą žalą darbdavys gali ne visada, nes darbuotojui paprastai taikoma ribota atsakomybė (DK 254 straipsnis) ir tik įstatyme specialiai nustatytais atvejais jis atlygina visą padarytą žalą (DK 255 straipsnis). Darbuotojas, be kita ko, privalo atlyginti visą žalą, jei žala padaryta jo nusikalstama veika, kuri yra konstatuota BPK nustatyta tvarka (DK 255 straipsnio 2 punktas). Tai reiškia, kad darbdavys, CK 6.264 straipsnio pagrindu atlyginęs darbuotojo nusikalstamais veiksmais padarytą žalą, turi regreso teisę į nukentėjusiajam išmokėtą žalos, padarytos dėl darbuotojo kaltės, atlyginimą. Darbdaviui šia teise pasinaudojus, darbuotojui atsirandantys turtiniai padariniai iš esmės nesiskirtų nuo tų, kurie būtų, jei jis žalą atlygintų tiesiogiai nukentėjusiam asmeniui. Tai patvirtina poziciją dėl darbuotojo tiesioginės atsakomybės galimumo, kai už jį privalantis žalą atlyginti asmuo nebeegzistuoja.“

Remiantis visais šiais argumentais, LAT prieina prie galutinės išvados:

“Darbuotojas, padaręs žalą nusikalstamais veiksmais, kurie yra konstatuoti Baudžiamojo proceso kodekso nustatyta tvarka, ir iki žalos atlyginimo išnykus subjektui (darbdaviui), privalančiam už jį atlyginti žalą, gali būti tiesioginės civilinės atsakomybės subjektas (tiesioginis skolininkas) pagal deliktinę prievolę.

Taigi, turime specifinę situaciją, kai galima darbuotojo tiesioginė atsakomybė esant padarytai nusikalstamai veikai. Kyla klausimas, kas būtų analogiškoje situacijoje, tik jeigu nusikalstamos veikos nebūtų? Ar tokiu atveju tiesioginė darbuotojo civilinė atsakomybė būtų apribota DK 254 str. apimtimi (ne daugiau kaip jo trijų vidutinių mėnesinių darbo užmokesčių dydžiu)? Kaip ši norma konkuruotų su konstituciniu principu, kad padaryta žala turi būti atlyginta visiškai? Atsakymo reikės palaukti, bet dabar aišku, kad DK 255 str. atvejais bankrutavus darbdaviui, bus galima tiesiogiai išsieiškoti patirtą žalą iš darbuotojo.

Būtų gerai, jeigu Lietuvos Aukščiausiojo Teismo sprendimai grįžtų į www.lat.lt

Jau kurį Lietuvos Aukščiausiasis Teismas nebeskelbia sprendimų savo interneto svetainėje:

LAT paieška

Nežinau kaip kitiems vartotojams, bet man visada naujausią praktiką buvo patogiausia rasti LAT puslapyje. Tai lėmė keletas priežasčių: pirma, įprasta tikėtis, kad sprendimą gausi iš pirminio šaltinio, t.y. jeigu reikia LAT’o sprendimų, tai natūraliai eini į LAT puslapį, manau, taip galvoja ne vienas vartotojas. Antra, LAT puslapyje sprendimai atsirasdavo greičiausiai, po vienos, ar dviejų dienų nuo jų paskelbimo. Liteko ir kitos paieškų sistemose nutartys atsiranda vėliau. Trečia, lyginant su liteko, LAT puslapio paieška yra patogesnė ir leidžia nutartis parsisiųsti tvarkingu Word’o docx formatu, ko neleidžia liteko. Manau, tai gana svarbios priežastys, kurios lėmė tai, jog beveik kas dieną apsilankydavau tame puslapyje. Dabar jame lankytis nėra jokios prasmės, nes spaudos pranešimai su nuotraukomis tokio tipo  kaip vienasdė paspaudė kitam dėdei ranką, yra visiškai neaktualūs.

Suprantu, kad Seimas gali sau leisti turėti teisės aktų duomenų bazę kaip įstatymų leidybos institucija, tačiau gerus metus gėdingai neatnaujinti įstatymų suvestinių redakcijų. Iš LAT’o tikiuosi žymiai daugiau. Todėl, prašau, grąžinkite sprendimus į paiešką. Be jų ši svetainė yra iš esmės nereikalinga.

Mano interviu su E. Kūriu žurnalui “Teismai.lt“

Jeigu kas dar nežinojote, tai Nacionalinė Teismų Administracija keletą metų leidžia žurnalą Teismai.lt, kuris skirtas visuomenės supažindinimui su teismų sistemos darbu. Nuo šio numerio ir aš prisijungiau prie žurnalo autorių. Ketinu kiekviename numeryje pateikti po interviu. Pirmajam darbui neatsitiktinai pasirinkau prof. E. Kūrį, nes jo pavyzdys man dar mokyklos laikais padarė didelę įtaką pasirenkant teisės studijas.

Interviu kalbamės apie jo darbą Europos Žmogaus Teisių Teisme.

Virselis 2

Patį žurnalą PDF formatu galite parsisiųsti ČIA , o ISSUU versiją visokioms planšetėms ČIA.

Kadangi žurnalo redaktoriai nepanaudojo viso interviu, tai nepanaudotus klausimus-atsakymus pateikiu savo tinklaraščio skaitytojams, kaip papildomą turinį:

Jūsų požiūris į Konvenciją kaip teisės šaltinį ir vertybę prieš darbą EŽTT ir dirbant jame, t. y. jau porą metų aiškinant Konvenciją?

Tas požiūris nepasikeitė. Konvencija – svarbus teisės šaltinis, taip pat ir nacionalinės. Lietuvos Konstitucinis Teismas dar prieš pusantro dešimtmečio yra pasisakęs, kad Konvencija yra svarbus ir Lietuvos konstitucinės teisės aiškinimo šaltinis. Pabrėšiu: ne pačios konstitucinės teisės, o jos aiškinimo. Taigi kiek tai įmanoma, reikia siekti, kad mūsų Konstitucijos aiškinimas atitiktų Konvencijos teisę. Jei Konstitucija vis dėlto tam tikrus santykius reguliuoja kitaip, gali (o kai kada ir turi) būti koreguojamas jos tekstas. Bet svarbu, kad ir EŽTT gerbtų valstybių narių konstitucinius ypatumus ir tradicijas. Deja, pasitaiko, kad į tuos dalykus atsižvelgiama nepakankami.

JAV Aukščiausias Teismas neseniai pripažino kai kuriose valstijose buvusį draudimą sudaryti vienalytes santuokas antikonstituciniu. Lietuvos Konstitucija šiuo klausimu pažodžiui nustato, kad santuoka sudaro tarp vyro ir moters. Ar tai, kad Seimas daugelį metų neužpildo partnerystės teisės spragos, ateityje gali būti EŽTT pripažinta pažeidžiančia Konvenciją?

Konstitucija neužkerta kelio įstatymų leidėjui reglamentuoti vienalyčių asmenų partnerystę – ne santuoką. Po JAV Aukščiausiojo Teismo sprendimo buvo paskelbtas ir EŽTT sprendimas byloje Oliari ir kiti prieš Italiją. Neturiu galimybės jį čia plačiau komentuoti, bet besidomintiems galiu patarti atkreipti dėmesį į skirtumą tarp daugumos pozicijos ir trijų teisėjų atskirosios nuomonės. Manau, svarstant hipotetinės bylos prieš Lietuvą perpektyvą, tas skirtumas labai reikšmingas. Bet tokios bylos prieš Lietuvą EŽTT dar nėra. Neteko girdėti, kad ir Lietuvos teismams būtų tekę nagrinėti tokį ginčą. Galiu tik spėlioti, kodėl.

Neseniai Seimas dekriminalizavo įžeidimą, bet BK paliko šmeižtą kaip nusikalstamos veikos sudėtį. Kaip tai vertinate?

Siūlymams dekriminalizuoti šmeižtą (kitaip nei įžeidimą) kelią užkerta Konstitucija, kur ši veika tiesiogiai įvardyta kaip nusikalstama. Taškas, nėra daugiau ką sakyti. Bet yra bendresnė defamacijos dekriminalizavimo tendencija. Kritišką požiūrį į ją neseniai išdėsčiau atskirojoje nuomonėje byloje Özçelebi prieš Turkiją, jį palaikė dar du teisėjai. (Kai atsakinėju į jūsų klausimą, tas sprendimas dar nėra įsiteisėjęs, bet jau paskelbtas.)

%d bloggers like this: