Apie nepagarbą teisei. Tai vis dėlto, kada turėtų prasidėti R. Žemaitaičio apkalta?

Prieš pradėdamas rašyti apie esmę, jaučiuosi turįs paaiškinti kai kuriuos dalykus. Nenorėjau nieko viešai kalbėti apie Žemaitaičio antisemitizmo bylas, kad nebūčiau priskiriamas prie pateisinančių jo elgesį. Aš jo elgesio nepateisinu, paties Žemaitaičio nevirškinu, bet tinkamas teisės aiškinimas ir taikymas yra svarbiau, negu tau nepatinkančio, amoralaus, padugninio politiko elgesys.

Pastaruoju metu laikausi paties sugalvoto rašymo subsidiarumo principas, pagal kurį stengiuosi kuo mažiau kažką komentuoti viešojoje erdvėje, jeigu matau, kad kiti teisininkai tinkamai viešai atsako į visuomenėje kilusius aktualius teisinius klausimus. Šiuo konkrečiu atveju, nematau vieningos pozicijos ir matau teisės aiškinimo klaidų. Todėl manau, kad galiu įvesti šiek tiek daugiau aiškumo. 

Paaiškėjus apeliacinės instancijos teismo apkaltinamajam nuosprendžiui dėl R. Žemaitaičio susikirto tiek politikų, tiek teisės sunkiasvorių nuomonės, kada pradėti apkaltą: 1) iškart įsiteisėjus apeliacinio teismo nuosprendžiui; ar 2) sulaukus kasacinio teismo sprendimo. Pirmąją poziciją savo parengtu straipsniu palaiko V. Nekrošius, o antrąją A. Šindeikis, D. Žalimas lyg ir V. Zelianka. Jie sudėliojo išsamius argumentus pagrįsti savo pozicijoms. Jos išsiskyrė, nes, mano vertinimu, šiuo atveju teisės aiškinimo klausimas yra sudėtingas. Visada sudėtingu teisės aiškinimo klausimu laikau tokį, į kurį nėra vieno teisingo atsakymo, t. y. galimi keli teisingi atsakymai, bet viskas priklauso nuo to, kuris bus stipriau argumentuotas, kokią teisinę vertybę labiau ginsime. Šiuo atveju matau esminę sankirtą tarp proceso teisės eksperto V. Nekrošiaus esminio argumento, kad kasacija yra išimtinė, o  apeliacinės instancijos teismo sprendimas turi res judicata galią (jis yra įsiteisėjęs ir vykdytinas, todėl galima pradėti apkaltą, o paskui, jeigu kasacinis teismas nuspręs kitaip, pagal analogija padarysime teismo savotišką teismo sprendimo vykdymo atgręžimą) ir A. Šindeikio bei D. Žalimo pozicijų (čia jas labai supaprastinu iki vieno sakinio), kad geriau neskubėti palaukti ir tokioje politiškai jautrioje byloje apkaltos klausimą spręsti galutinai užbaigus bylą, kai kasacinis teismas arba atsisakys priimti kasacinį skundą, arba priėmęs skundą išnagrinės bylą. 

Man šitas procesualisto ir konstitucionalistų nesusišnekėjimas domina šiek tiek kitu kampu. Komentuodamas šį klausimą savo FB paskyroje, o po to kritikuodamas V. Nekrošių, D. Žalimas primena gana kontraversišką 2027 m. vasario 24 d. nutarimą, kuriuo buvo sprendžiamas klausimas, ar asmuo, kuriam gali būti taikoma apkalta dėl jo padaryto nusikaltimo, taikytina ir tada, kai nusikaltimas buvo padarytas dar iki pradedant eiti pareigas. Nepritariu esminei to nutarimo argumentacijai, nes, mano vertinimu, tokioje situacijoje asmuo neturi subjektiškumo dėl kurio taikytina apkalta ir nėra davęs priesaikos, todėl KT per daug išplėtė apkaltos taikymo institutą. Bet šis komentaras ne apie tai. D. Žalimas priminė dar įdomesnes to nutarimo vietas:

„Lietuvoje įstatymais yra įtvirtinta bendrosios kompetencijos teismų trijų pakopų instancinė sistema: bylų nagrinėjimas pirmosios instancijos teisme, apeliacinės instancijos teisme (kai inter alia iš naujo tiriami ir vertinami bylos išsprendimui reikšmės turintys faktai) ir kasacinės instancijos teisme (kai jokie bylos išsprendimui reikšmės turintys faktai nėra iš naujo nustatinėjami, nes tai jau yra padaręs apeliacinės instancijos teismas, bet yra iš naujo sprendžiami teisės taikymo klausimai). <…>


Taigi apkalta konstituciniu pagrindu „paaiškėjus, jog padarytas nusikaltimas“ tais atvejais, kai Seimas duoda sutikimą konkretų asmenį patraukti baudžiamojon atsakomybėn (išskyrus atvejį, kai nusikaltimo padarymo faktas (kartu ir jį padaręs pareigūnas) yra akivaizdus), yra galima tada, kai apkaltai taikyti svarbios aplinkybės įsiteisėjusiu apkaltinamuoju teismo nuosprendžiu yra nustatytos neabejotinai, t. y. galutinai (atsižvelgiant į minėtai teismų instancinei sistemai priklausančių teismų kompetenciją).”

Komentuodamas šį klausimą savo FB paskyroje D. Žalimas rašo:

„O tai reiškia, kad pradėti apkaltą šiuo konkrečiu atveju dar būtų per ankstyva. Yra apkaltinamasis teismo nuosprendis, jis taip pat yra įsiteisėjęs. Tačiau R. Žemaitaičio padarytas nusikaltimas juo dar nėra nustatytas neabejotinai ir galutinai. Mat yra dar kasacinė instancija (Lietuvos Aukščiausiasis Teismas), kurioje bent jau teoriškai tas įsiteisėjęs apkaltinamasis teismo nuosprendis gali būti panaikintas ir R. Žemaitaitis išteisintas.“

Kritikuodamas V.  Nekrošiaus poziciją A. Šindeikio FB paskyros komentarų skiltyje, D. Žalimas rašo:

„Yra blogiau šiame straipsnyje: 1) nežinoma ir nesiremiama šį klausimą jau išaiškinusiu KT 2017-02-24 nutarimu; 2) Konstitucija aiškinama remiantis kodeksais. O KT nutarime paaiškinta, kad nusikaltimo faktas apkaltinamuoju įsiteisėjusiu nuosprendžiu turi būti nustatytas neabejotinai ir galutinai, atsižvelgiant į teismų instancinės sistemos ypatumus – kas suponuoja sulaukti, kuo baigsis kreipimasis į LAT.“

Šis komentaras yra turi visus D. Žalimui būdingus paniekos elementus, nes jam nepatinka, kad V. Nekrošius nesiremia aktualiu KT nutarimu, bet dar didesnė D. Žalimo klasika yra: „Konstitucija aiškinama remiantis kodeksais“. Man labiausiai rūpi antrasis D. Žalimo argumentas. Iš tiesų, KT doktrinoje yra suformuluotas Konstitucijos aiškinimo principas, pagal kurį Konstitucija neturi būti aiškinama vadovaujantis žemesnės galios teisės aktais. Šis principas yra visiškai logiškas, nes konstitucinės justicijos bylose aiškinant Konstituciją sprendžiamas žemesnės galios teisės aktų atitikimas jai. Todėl viskas su šiuo Konstitucijos aiškinimo principu yra tvarkoje. Kas yra netvarkoje, tai šio principo taikymas pastaruosius gerus 15 metų KT praktikoje. Yra daugybė KT nutarimų, iš kurių matosi, kad šis principas KT teisėjams tapo pasiteisinimu ne tik neišmanyti teisės teorijos, atskirų teisės šakų, jų institutų ar apskritai teisės tradicijų. Nes Konstitucijos aiškinimas virto tuo, ką tiesiog  tuo metu galvoja bylą nagrinėjantis teisėjai. Tam tikrais atvejais skaitant KT nutarimus atrodo, kad tai nėra tiesiog teisės neišmanymas, bet agresyvi ir sąmoninga nepagarba teisei. O neišmanymas matosi ir šiuo klausimu cituojamose nutarimo vietose. FB neleidžia formatuoti teksto normaliai, bet siūlau dar kartą perskaityti mano pateiktas KT nutarimo ir D. Žalimo citatas, niekas nepastebėjote problemų? KT vartoja sąvokas „trijų pakopų instancinė sistema“, „kasacinės instancijos teisme“, O D. Žalimas rašo „kasacinė instancija“. Problema yra tame, kad jeigu KT teisėjai būtų tuo metu turėję normalius procesinės teisės pagrindus, būtų skaitę tuos pačius teisės autoritetus kaip M. Riomeris, ar V. Mačys, (V. Nekrošius, arba A. Driukas, turbūt, jiems nėra dideli autoritetai), tai jie niekada nebūtų taip netiksliai surašę šio nutarimo gabalo. Todėl, kad kasacija NĖRA instancija. Aš čia nesikabinėju tiesiog prie sąvokų. Kasacija nėra instancija todėl, kad ji sprendžia tik teisės, o ne fakto klausimą. Kasacijos pagrindinė funkcija yra viešoji, t. y. vienodo teisės aiškinimo valstybėje užtikrinimas. Tai yra išimtinis teismo sprendimo patikros mechanizmas, taikomas itin mažoje dalyje bylų. Todėl, iš supratimo, kad kasacija nėra instancija ateina V. Nekrošiaus pozicija, kad apkaltą galima pradėti jau dabar, nelaukiant kasacinio teismo.

Dar kartą atidžiai pažiūrėkime ką pasakė KT:

„nusikaltimo padarymo faktas (kartu ir jį padaręs pareigūnas) yra akivaizdus), yra galima tada, kai apkaltai taikyti svarbios aplinkybės įsiteisėjusiu apkaltinamuoju teismo nuosprendžiu yra nustatytos neabejotinai, t. y. galutinai.“

Ką reiškia apkaltai taikyti svarbios aplinkybės nustatytos neabejotinai ir galutinai? Anot D. Žalimo, tai „suponuoja sulaukti, kuo baigsis kreipimasis į LAT.“ Mano vertinimu, čia vėl matosi prastas procesinės teisės išmanymas, nes neabejotinai ir galutinai reiškia nebūtinai, kad byla pasibaigs kasaciniame teisme. Kodėl? Nes procesiniuose kodeksuose įskaitant BPK egzistuoja toks dar vienas ekstraordinarus instrumentas, kuris yra proceso atnaujinimas. O tai reiškia, kad nebūtinai kasacinis teismas išsprendžia bylą neabejotinai ir galutinai. Todėl KT pavartojęs formuluotę „neabejotinai, t. y. galutinai“ iki galo neatsako į šiuo metu kylantį klausimą dėl R. Žemaitaičio. O kodėl taip atsitiko? Nes KT neišmano procesinės teisės, nežino tokių šimtametes tradicijas turinčių procesinių institutų kaip kasacija genezės ir raidos. Dėl  to nutarime nepateikia visiškai aiškaus atsakymo. Todėl šiuo konkrečiu atveju principas, kad Konstitucijos negalima aiškinti žemesnės teisės aktais, suveikė blogai. Jis nėra pasiteisinimas neišmanyti teisės, ignoruoti teisės teoriją ar šimtamečių teisės institutų logiką ir išmintį. Jeigu tai būtų suprasta rašant šį konkretų KT nutarimą, tai atsakymas būtų pateiktas aiškus, t. y., KT būtų sudėliojęs, kodėl nukrypstama nuo res judicata principo ir kodėl apkaltos atveju svarbu sulaukti kasacinio teismo verdikto, nes tokio pobūdžio bylose dažniausiai yra akivaizdus viešosios kasacijos funkcijos atlikimo poreikis, todėl, sprendžiant dėl konstitucinės atsakomybės taikymo reikia nukrypti nuo bendrosios procesinės taisyklės dėl apeliacinio teismo res judicata. O ne vartoti aptakias formuluotes  „neabejotinai, t. y. galutinai“.

Apibendrinus šį ilgą tekstą, aš pritarčiau konstitucionalistų pozicijai, kad tokiais atvejais reikia palaukti, kas įvyks kasaciniame teisme. Pritarčiau ir V. Zeliankos pozicijai, kad apkaltos atveju, kasacijos laukimas yra mažesnis blogis negu po to galimas sprendimo vykdymo atgręžimas.

Kita vertus, visiškai nepritariu teisininkų ar teismų prastai teisinei argumentacijai, net jeigu ji lyg ir veda prie teisingos išvados. Bet taip jau būna, kai kai kurie teisininkai savo teisės neišmanymą bando užsiklijuoti kaip garbės ordiną, o į KT ne visada paskiriami labiausiai tam kvalifikuoti ir turintys plačiausią teisinį mąstymą ir matymą kandidatai.

Į Seimą esamoje kadencijoje išrinktas Seimo narys negali kandidatuoti toje pačioje kadencijoje į Seimą

Į Seimą esamoje kadencijoje išrinktas Seimo narys negali kandidatuoti toje pačioje kadencijoje į Seimą

Negaliu atsistebėti faktu, kiek slidūs yra socdemai, vis randantys naujų būdų, kaip išprievartauti Konstitucijos tekstą. Šiandienos naujiena, kad: „Socialdemokratai Nalšios šiaurinėje apygardoje į Seimą kelia mandatą jau turintį Baranovą“. Ir viskas, jokių komentarų, visiems viskas tiks, gal VRK įregistruos kandidatą? Neabejoju, tuoj paskaitysiu oponentų nuomonių, kurie man sakys, kad viskas gerai, kad Konstitucijos tekste nėra draudimo viduryje kadencijos, atsilaisvinus Seimo nario vietai, į ją kandidatuoti jau išrinktam ir aktyviam Seimo nariui. Iš tiesų tokių draudimų įrašyta į Konstitucijos tekstą nėra. Kaip ir labai labai daug kitų dalykų, nes Konstitucija nėra „Ikėjos“ baldų instrukcija, kuri supaišoma taip, kad parodo, jog prieš renkant baldą ant grindų, baldo rinkimo plote reikia kažką pasitiesti, kad nesubraižytum renkamo baldo ir pačių grindų. Konstitucijos tekstas nėra skirtas idiotams, kurie galvoja, kad yra labai gudrūs, nes joje nėra kažkokio draudimo. Ji nerašo akivaizdžių dalykų, kuriuos galima išmąstyti įjungus elementarią logiką. Nebūdingą nemažai daliai Seimo narių.

Yra pakankamai akivaizdu, kad tu negali būti renkamas į Seimą toje pačioje kadencijoje, kurioje jau esi išrinktas į Seimą. Kodėl? Nes jau esi išrinktas. Ir situacijos nėra tapačios, kai esi renkamas į kitą kadenciją ir į kitas pareigas. Bandymas dalyvauti rinkimuose esamoje kadencijoje yra ne kas kita, o piktnaudžiavimas teise, apsimetant durneliu. Toks elgesys nėra niekaip suderinamas su Seimo nario veikla, nes vietoje to, kad Seimo narys vykdytų savo funkcijas, jis sugalvoja užsiimti pašaliniais reikalais, t. y. kandidatuoti į pareigas, kurios jo paties jau užimtos. Jis sėdasi į tą pačią kėdę, kurioje jau sėdi, bet taip švaisto savo ir valstybės lėšas bei laiką. Ir bandymas argumentuoti, kad praėjo pagal sąrašą, o čia vienmandatė, – teisiškai nereikšmingas, nes Konstitucija nediferencijuoja Seimo narių statuso pagal tai, kokiu būdu jis buvo išrinktas. Jokie tavo įgaliojimai nesikeičia, tu toliau atstovauji tą pačią Tautą. Net vienmandatėje išrinktas Seimo narys yra Tautos, o ne konkrečios rinkimų apygardos atstovas.

Turi būti visiškas baranovas, kad kiltų pagunda pasinaudoti esamu Seimo nario statusu prieš kitus oponentus, kurie toje rinkimų apygardoje tuo metu nebus išrinkti Seimo nariai, bet tai yra piktnaudžiavimas teise. Jeigu vis dėlto VRK neturėtų nuovokos ir registruotų tokį kandidatą, siūlau kitoms partijoms į tą pačią apygardą susiųsti savo pagal sąrašą išrinktus all-star’us. Ir tada toliau su popkornais stebėkime, kaip mindoma Konstitucija.

Nėra ko stebėtis, kad J. Sabatausko byloje Konstitucinis Teismas nieko nepasisakė apie ėjimą į KT tiesiai iš Seimo

KT nutarimas, kuriuo teismas nusprendė, kad J. Sabatauskas negali tapti KT teisėju, nes neturi tam reikalaujamo teisinio darbo stažo, viešojoje erdvėje sulaukė didžiulių liaupsių. Girtas tiek principingas ir teisingas sprendimas, tiek jo argumentacija. Jeigu vertinčiau konkrečios konstitucinės bylos išsprendimo teisingumo prasme, tai turėčiau sutikti, kad sprendimas – teisingas. Kita vertus, nesu per daug sužavėtas motyvais, nes nutarime jų vos kelios pastraipos, bet net ne tai yra svarbiausia. Labiausiai nuvilia pačios nagrinėtos bylos apimtis, t. y. kad buvo ignoruojamas dramblys kambaryje – ėjimas į KT tiesiai iš Seimo.

Aišku, bet koks procesualistas galėtų man, ko gero, pagrįstai papriekaištauti, sakydamas, kad kreipimasis į KT neapėmė šio klausimo, nes pareiškėjai kreipėsi tik dėl teisinio darbo stažo, todėl KT, nagrinėjant bylą iš esmės, ties šiuo klausimu ir buvo apibrėžtas bylos dalykas. Logiška? Būtų logiška, jeigu KT kada nors anksčiau būtų rūpėjusios procesinės bylų nagrinėjimo taisyklės. Kai tikrovėje dažniausiai yra labai priešingai, nes, gavęs prašymą, KT neretai pasisako žymiai plačiau, atsako į tai, ko jo niekas neklausia, ar net būna tokių atvejų, kai pripažįsta teisės aktus ar jų normas antikonstitucinėmis, dėl kurių konstitucingumo toje byloje niekas neklausė. Todėl skeptikas manyje mano, kad byla šį kartą nagrinėta taip siaurai labai sąmoningai.

Mano vertinimu, mes turime gilesnę konstitucinę problemą, nes jau ne pirmą kartą buvo bandoma KT teisėju paskirti Seimo narį. Šį klausimą buvo galima išspręsti iš esmės, o tai nebūtų joks nukrypimas nuo įprastinės KT praktikos, kai šis teismas į sprendžiamą klausimą pažiūri plačiau.

Taip pat mačiau abejonių, kad draudimą Seimo nariui iš karto pereiti į KT būtų sunku pagrįsti konstituciškai. Man taip neatrodo, pažiūrėkime į Konstitucijos 104 straipsnio 1 ir 3 dalies reguliavimą:

„Konstitucinio Teismo teisėjai, eidami savo pareigas, yra nepriklausomi nuo jokios valstybinės institucijos, asmens ar organizacijos ir vadovaujasi tik Lietuvos Respublikos Konstitucija.

<…>

Konstitucinio Teismo teisėjams taikomi darbo ir politinės veiklos apribojimai, nustatyti teismų teisėjams.“

KT yra suformavęs itin plačią teisėjo ir teismų nepriklausomumo doktriną, kurią būtų buvę galima toliau plėtoti ir šiuo klausimu, išaiškinant, kad skiriant Seimo narį tiesiai iš Seimo į KT pašaliniam stebėtojui visada gali kilti pagrįsta abejonė dėl tokio asmens nepriklausomumo, t. y. ar jis šiuo atveju nešališkai išnagrinėjo bylą dėl reguliavimo, kurį iniciavo ir priėmė jis pats, jo partija, ar jie buvo šio priimto įstatyminio reguliavimo oponentai. Tokiu atveju egzistuoja pagrįsta abejonė, ar konkretus teisėjas nėra priklausomas nuo savo politinės partijos. Taip pat argumentaciją buvo galima plėtoti tiek per valdžių padalijimo principą, tiek per fundamentalų, nuo romėnų laikų žinomą, teisės principą, kad niekas negali būti teisėju savo paties byloje. Iš to buvo galima išvesti protingą atšalimo laikotarpį, kuris į KT galėtų būti bent 6 metai nuo buvimo Seimo nariu įgaliojimų pabaigos, kad klausimui išspręsti prireiktų bent dviejų 1/3 KT teisėjų rotacijų, pasikeistų Seimo kadencijos ir nutoltų klausimai, nuo kurių kandidatas į KT turėtų nusišalinti.

Bet kam aš visą šitą rašau? Niekam tai nebuvo įdomu, nes šio klausimo nenorėta spręsti sąmoningai. Užtenka pažiūrėti į nutarimą priėmusio KT sudėtį ir matome, kad vienas iš teisėjų, sprendusių šią bylą, buvo S. Šedbaras. Įsivaizduokime, kokia trintis būtų teisme, jeigu KT būtų sprendęs šį klausimą iš esmės? Tai reikštų, kad kartu netiesiogiai būtų pripažintas neteisėtu ir S. Šedbaro paskyrimas į KT, kuris ten jau pradirbęs beveik tris metus ir išnagrinėjęs ne vieną bylą. Paradoksalu, bet pats S. Šedbaras, nenusišalinęs nuo šios bylos, kartu ir pabuvo teisėju savo paties byloje, nes byla išspręsta kiek įmanoma susiaurinus jos dalyką ir ignoruojant dramblį kambaryje. Todėl, mano nuomone, spręsdamas šią bylą, KT netinkamai įvykdė savo konstitucinę funkciją.

Spindulio Draugija ir statytinio simuliacija siekiant PVM lengvatos

Pažiūrėjau LRT dokumentinį filmą „PC Lietuva“ ir iš jo itin kliūna Spindulio Draugijos istorijos gabaliukas. Gudūs 2001-2002 metai. Jeigu labai trumpai tai VP Market sukūrė UAB Optimali investicija, kuriai buvo perduotas 700 milijonų vertės nekilnojamąjį turtą, kuris perleistas neįgaliųjų Spindulio Draugijai. Po to, tą turtą atpirko VP Market pasinaudodama lengvata susigrąžinti PVM‘ą ir taip gavo iš valstybės 76 milijonus litų.

Į visą šią schemą tuo metu prokuratūra pateikė tokį atsakymą: „nėra pagrindo kreiptis į teismą dėl sutarčių pripažinti negaliojančiomis.“

What the fuck? Paprastai kalbant kas įvyko, tai keli juridiniai asmenys tarpusavyje sutarčių pagalba stumdė vienas kitam pirmyn atgal turtą, kad gautų mokestinę lengvatą, t. y. naudojo civilinę (sutarčių) teisę, kad išvengtų iš viešosios teisės kylančios prievolės mokėti PVM‘ą. Čia yra klasikinė neteisėtos simuliacijos atvejis, kai sudarinėjama sutartis su statytiniu, kad išvengti tam tikrų teisinių prievolių. Nesvarbu, ar tokius sandorius kvalifikuosime, kaip tariamus ar apsimestinius, rezultatas būtų toks pat – jų negaliojimas su visais iš to išplaukiančiais padariniais. Šiuolaikinė sutarčių teisė net nesivargina simuliacinių sandorių skirstyti į tariamus ar apsimestinius, tiesiog pateikia bendrą apibrėžimą visiems simuliacijos atvejams. Jeigu prieš kelis mėnesius jau rašiau apie teisėtą simuliaciją, t. y. tokį jos atvejį, kai siekiama teisei neprieštaraujančio tikslo, tai simuliacija, siekiant išvengti mokesčių (per lengvatų mechanizmą) yra vadovėlinis neteisėtos simuliacijos pavyzdys. Draft common frame of reference (soft law šaltinis, turėjęs virsti ES civiliniu kodeksu) rašoma apie simuliacijos rizikas ir padarinius iliustruojant taip:

„In fact, however, such risks are often real, particularly if the parties are disguising a transaction for some illegal or fraudulent or tax-avoiding purpose. The contract may well be avoided under Chapter 7 (Grounds of Invalidity).“

Sveiku protu sunku patikėti, kad prokuratūra tikrai nematė juodu ant balto CK esančių simuliacinių sandorių negaliojimo pagrindų. Ką tuo metu veikė kiti teisininkai? Pačiam labai sunku komentuoti, nes 2001-2002 metais tryniau mokyklos suolą, todėl negaliu žinoti, koks tuo metu buvo bendras teisėsaugos institucijų ir teisininkų teisės supratimo lygis. Bet net tuo metu įsigaliojęs naujas CK nėra pasiteisinimas, nes iki tol galiojusiame sovietiniame CK buvo analogiškos apsimestinio ir tariamo sandorių pripažinimo negaliojančiais taisyklės, kurios rengiant naująjį CK buvo nucopy-pastintos į jį padarant tik mažas korekcijas, bet esmė liko ta pati. Palyginimui dabartinio CK nuostatos:

„1.86 straipsnis. Tariamojo sandorio negaliojimas

1. Tik dėl akių (neketinant sukurti teisinių pasekmių) sudarytas sandoris negalioja.

2. Tokiems sandoriams taikomos šio kodekso 1.80 straipsnio 2 dalies nuostatos.

1.87 straipsnis. Apsimestinio sandorio negaliojimas

1. Jeigu sandoris sudarytas kitam sandoriui pridengti, taikomos sandoriui, kurį šalys iš tikrųjų turėjo galvoje, taikytinos taisyklės.

2. Jeigu apsimestiniu sandoriu yra pažeistos trečiųjų asmenų teisės ar teisėti interesai, šie asmenys, gindami savo teises, gali panaudoti apsimetimo faktą prieš apsimestinio sandorio šalis.

3. Apsimestinio sandorio šalys apsimestinio sandorio sudarymo fakto negali panaudoti prieš trečiuosius asmenis, kurie sąžiningai įgijo teises apsimestinio sandorio pagrindu.“

Sovietinio CK nuostatos:

„51 straipsnis. Tariamojo sandorio negaliojimas

Negalioja sandoris, sudarytas tik dėl akių, neketinant sukurti teisinių pasekmių.

Tokiam sandoriui taikomos taisyklės, numatytos šio kodekso 47 straipsnio antrojoje dalyje.

52 straipsnis. Apsimestinio sandorio negaliojimas

Jeigu sandoris sudarytas, siekiant pridengti kitą sandorį, taikomos taisyklės, liečiančios tą sandorį, kurį šalys iš tikrųjų turėjo galvoje.“

Žiūrint iš 2023 metų perspektyvos protu nesuvokiama, kaip prokuratūra galėjo nematyti šių sandorių negaliojimo pagrindų ir kad buvusi faktinė situacija atitinka būtent juos. Visiškai akivaizdu, kad priešingai negu dokumentiniame komentuojantis R. Barysas, kad: „teisėta ne visada teisinga“, šiuo atveju čia nieko teisėto nebuvo. Normaliai veikiančios valstybės institucijos turėjo sugriauti tokius neteisėtus sandorius. Labai įdomi tyrimo dalis, tikiuosi autoriai nesupyks, bet šią dokumentinio dalį išsikirpsiu ir naudosiu per savo sutarčių teisės paskaitas, nes įdomesnį neteisėtos simuliacijos su statytiniu atvejį net turint itin gerą fantaziją būtų sunku sugalvoti. O čia realus gyvenimas.

Automatinio sutarties pratęsimo su vartotojais sąlyga – sporto klubų atvejo analizė

Kaip žadėjau, pradedu komentarų seriją apie dažniai pasitaikančias ir vartotojams galvos skausmą sukeliančias sutarčių sąlygas. Pirmas komentaras bus apie automatinį sutarties atnaujinimą.  

Dažniausiai dauguma vartotojų nemaloniuoju būdu susipažįsta su tokia sąlyga, kai po Naujųjų metų užsibrėžia tikslą pradėti sportuoti, o tuo metu visi sporto klubai kaip susitarę siūlo geras  nuolaidas naujiems nariams. Po to nemažai sportininkų greitai praranda entuziazmą, pamiršta apie sporto klubą, o po metų nustemba gavę pranešimus, kad jų sutartis pratęsta dar metams, todėl mokėk už praleistą mėnesį ar du.

Ar toks sporto klubų elgesys teisėtas? Viešojoje erdvėje jie teigia, kad tai neva atitinka kažkokias „gerąsias praktikas“ ir teisę. Nors pagal teisę toks sporto klubų elgesys dažnai bus neteisėtas.  Jau labai seniai mūsų civiliniame kodekse (CK) įgyvendinta vadinamoji 1993 m. nesąžiningų sąlygų kontrolės direktyva (93/13/EEB). Su ja CK įtvirtintas pavyzdinis nesąžiningų sutarties sąlygų sąrašas, viena jų skamba taip (CK 6.228(4) straipsnio 2 dalies 8 punktas): 

„Verslininkui suteikiama teisė vienašališkai automatiškai pratęsti terminuotą sutartį arba numatomas neprotingai trumpas laikas, per kurį vartotojas turi pareikšti savo nuomonę dėl sutarties pratęsimo, arba kad apie savo sutikimą ar nesutikimą pratęsti sutartį vartotojas turi pranešti neprotingai anksti.“

Dėl šios normos taikymo mes neturime jokios Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos, rengiant šį komentarą, nesugebėjau rasti net Europos Sąjungos Teisingumo Teismo sprendimų, kurie aiškintų šią nuostatą. Todėl pateiksiu grynai savo šios nuostatos interpretaciją. Todėl pateikiamą informaciją naudokite savo rizika. 

Mano nuomone, pati savaime sąlyga, leidžianti automatiškai pratęsti sutarti nėra nesąžininga. Ji netgi gali būti naudinga vartotojui. Tokio tipo sąlygos atsirado komercinėse sutartyse, nes verslininkams neretai dažnai patogu, kad tęstinio vykdymo sutartis prasitęs automatu. Esant tokiai sąlygai ilgalaikės sutarties sąlygai ir jos terminui einant į pabaigą nereikia persiderėti dėl naujos sutarties, todėl taupomas laikas ir pinigai. Analogiškai, tokia sąlyga gali būti patogi ir vartotojui, įsivaizduokime, kad jūs metams sudarėte sutartį su sporto klubu ir sąžiningai sportuojate visus metus, todėl esate apsisprendę sportuoti dar ne vienerius metus. Tokia sąlyga leidžia jums nevargti sudarinėti naujos sutarties. Deja, neretai užmaršiems vartotojams tokia sąlyga pratęsia sutartį, kai jie apie jos egzistavimą sutartyje net nežino, arba žinojo sudarydami sutartį, tačiau praėjus metams pamiršo. Manau, kad neretai verslas bando šioje vietoje pagudrauti vartotojų užmaršumo sąskaita. Toks elgesys neturėtų būti laikomas sąžiningu. 

Grįžtant prie pacituotos normos, automatinio sutarties pratęsimo turėtų būti laikoma nesąžininga, tada ji ne bet kaip, o vienašališkai leidžia automatikai pratęsti sutartį. Ką šioje vietoje reiškia vienašališkai? Mano manymu, tai reiškia, kad tai yra tokia situacija, kai vartotojas negali padaryti informuoto sprendimo, kuriuo išreikštų savo valią dėl sutarties (ne)pratęsimo. Visiškai suprantama, kad net jeigu vartotojas sutarties sudarymo metu buvo supažindintas su tokia sąlyga, po metų jis bus pamiršęs apie ją. Todėl, jeigu verslininkas tyli ir po to staigiai pratęsia sutartį, toks elgesys bus neteisėtas ir tokia sąlyga turėtų būti laikoma nesąžininga. 

Kita vertus, tokia sąlyga gali būti sąžininga, jeigu verslininkas informuos vartotoją, kad prasideda terminas, per kurį vartotojas turi apsispręsti dėl automatinio sutarties pratęsimo. Sąžiningumo reikalavimą galėtų atitikti tokia situacija, kai jūs sudarote sutartį su sporto klubu metams, kurioje yra automatinio sutarties pratęsimo sąlyga, kurioje jums nustatytas mėnesio apsisprendimo laikotarpis dėl sutarties pratęsimo. Įsivaizduokime, kad tai yra dvyliktas jūsų sutarties vykdymo mėnuo. Jeigu prasidėjus šiam apsisprendimo mėnesiui sporto klubas jus informuoja, kad prasidėjo šis 30 dienų terminas, per kurį turite apsispręsti dėl sutarties pratęsimo, tada toks pratęsimas bus teisėtas. Nesvarbu, ar jūs išreikšite savo pritarimą ar nepritarimą pratęsimui. Mano manymu, kai verslininkas jus aiškiai informavo, kad nepareiškus prieštaravimo, sutartis prasitęs metams po trisdešimties dienų (su sąlyga, kad laikysime šį apsisprendimo laikotarpio terminą protingu), toks pratęsimas bus sąžiningas. Svarbu, kad jūs buvote tinkamai informuoti. Tai bus padaryta tinkamai, jeigu gausit SMS, emailą ar pan. Šiuo atveju tinkama bet kokia komunikacijos priemonė, kurią jūs naudojate tarpusavio susižinojime. 

Bijau, kad dažniausiai automatu pratęsiant sutartį, tokio pranešimo vartotojai negauna. Todėl, jeigu vartotojas negali padaryti informuoto sprendimo ir išreikšti savo valią dėl tokio automatinio sutarties pranešimo, mano vertinimu tokios sutarties pratęsimo sąlygos nėra sąžiningos. Jeigu jos nėra sąžiningomis, reiškia yra negaliojančios, todėl sutarties pratęsimas turėtų būti laikomas neteisėtu. Jeigu sutarties pratęsimas neteisėtas, reiškia, sutartis nebuvo pratęsta, todėl ji pasibaigė jūsų sutartyje apibrėžtu pabaigos terminu. Tai reiškia, kad jeigu jūs pasirašėte sutartį metams, tai už jokį 13 ar 14 mėnesį, kurį jūs nelankot sporto klubo, iš jūsų pinigų reikalauti negalės. 

Analogiškai toks automatinis vartojimo sutarčių pratęsimas būtų neteisėtas ir bet kokių kitų paslaugų teikimo atveju, t. y. visokio interneto ryšio ir pan. Sporto klubus tiesiog panaudojau kaip dažnai pasitaikančią situaciją. Kita vertus nereikia pamiršti, kad jeigu pasibaigus sutarties terminui, bet esant automatinei jos atnaujinimo sąlygai, vaikščiosite į sporto klubą, naudosite interneto ryšį ir pan. toks jūsų elgesys bus vertinamas kaip jūsų išreikšta valia pratęsti sutartį. 

Jokios tuščios artimo ryšio sąvokos, kurios neva būtų įgyvendintos per jungtinės veiklos sutartį nėra adekvati alternatyva normaliam partnerystės reguliavimui

Jokios tuščios artimo ryšio sąvokos, kurios neva būtų įgyvendintos per jungtinės veiklos sutartį, nėra adekvati alternatyva normaliam partnerystės reguliavimui

Artėjant civilinės sąjungos įstatymo svarstymui ir priėmimui Seime sugalvojau paanalizuoti tiek šį reguliavimą, tiek jam siūlomą artimo ryšio sąvokos „alternatyvą“. Iš pradžių pradėjęs rašyti vartojau žodį, ne „sąvoka“, o „koncepcija“, tačiau paskaitęs tą vieno naujo CK straipsnio projektą, supratau, kad nieko konceptualaus jame nėra, tiesiog pateikiama projekto autorių įsivaizduojamo artimo ryšio sąvoka:

„2.23¹ straipsnis. Asmens teisės į artimą ryšį pripažinimas

1. Kiekvienas turi teisę, kad būtų gerbiamas jo turimas artimas ryšys su artimaisiais. Artimas ryšys – tai asmens santykis su kitu asmeniu, kylantis iš tvaraus ir pasitikėjimu grįsto asmeninio socialinio ryšio. Artimas ryšys teisines pasekmes sukelia tik įstatymų numatytais atvejais.

2. Artimą ryšį savaime turi šeimos nariai bei artimieji giminaičiai.

3. Artimą ryšį, preziumuojama, turi:

3.1. Asmenys, kurie yra sudarę susitarimą dėl bendro gyvenimo.

3.2. Asmenys, kuriuos sieja globos ar rūpybos santykiai arba yra sudarę susitarimą dėl tarpusavio išlaikymo.

4. Įstatymų nustatytais atvejais kiti asmenys gali būti pripažinti turintys artimą ryšį.

5. Šeimos narius siejantis artimas ryšys yra pirmesnis nei kitais pagrindais atsiradęs ryšys.“

Va ir visas pakeitimas, kuriuo homofobai galvoja, kad pateikia alternatyvą civilinės sąjungos reguliavimui. Kaip galima tokį dalyką laikyti kažkokia alternatyva civilinės sąjungos reguliavimui? Šis sąvokos įtvirtinimas neišsprendžia nė vienos problemos, tiesiog 3.1. kalba apie kažkokį neaiškų susitarimą dėl bendro gyvenimo. Visų pirma siūlau atkreipti dėmesį į pačią formą, kuri parodo, kad autoriai net pačio CK gyvenime nėra vartę. CK, kaip ir visi normalūs įstatymai yra struktūruojamas į straipsnius, dalis ir punktus. Tačiau čia trečia straipsnio dalis skirstoma į 3.1, 3.2. WTF??? Tipinis paskutinės nakties deadline‘o darbas, kur elementarūs dalykai nėra apgalvoti, o siūlomas kažkoks bardakas. 

Kas galėtų būti tas mistinis susitarimas dėl bendro gyvenimo? Šiuo klausimu jau atliepė A. Širinskienė su kolegomis sakydama, kad yra toks 2017 m. CK VI knygos pakeitimų projektas, kuriame siekiama jungtinės veiklos sutarties reguliavimą pritaikyti šiam reikalui. Susiradau aš tą projektą, juo pakeisti keli straipsniai. Tiek turinio prasme, tiek teisės nuoseklumo, sistemiškumo prasme šie pakeitimai yra tragikomiški. 

Visų pirma, sutarčių teisė nėra tinkamas instrumentas reglamentuoti tokius santykius kaip civilinė sąjunga (partnerystė). Tai, kad jungtinės veiklos kitas pavadinimas yra partnerystė, o jungtinės veiklos sutarties šalys vadinamos partneriais neturi nieko bendro su partneryste kaip alternatyva šeimos teisinių santykių reguliavimui (taip, homofobai, ŠEIMOS). Sutarčių teisės tikslas yra leisti šalims laisvai sukurti paprastai quid pro quo grindžiamus teisiškai saistančius santykius. Civilinės sąjungos (partnerystės) prigimtis yra iš socialinių santykių, tokių kaip meilė ir pan. Sutarčių teisė sąmoningai vengia sutartiniais laikyti tokius santykius, kurie kyla iš asmenų tarpusavio socialinio ryšio. Egzistuoja labai stipri prezumpcija, kad socialiniai santykiai nesitransformuoja į sutartinius. Pavyzdžiui, common law vienas svarbiausių precedentų šiuo klausimu yra 1919 m. Balfour v Balfour spredimas, kuriame paaiškinta:

„The common law does not regulate the form of agreements between spouses. Their promises are not sealed with seals and sealing wax. The consideration that really obtains for them is that natural love and affection which counts for so little in these cold Courts. The terms may be repudiated, varied or renewed as performance proceeds or as disagreements develop, and the principles of the common law as to exoneration and discharge and accord and satisfaction are such as find no place in the domestic code. The parties themselves are advocates, judges, Courts, sheriff’s officer and reporter. In respect of these promises each house is a domain into which the King’s writ does not seek to run, and to which his officers do not seek to be admitted.“

Pačios jungtinės veiklos sutarties tikslas yra bendros partnerių naudos siekis. Ji įprastai yra komercinio pobūdžio, dar romėnų laikais societas buvo alternatyva normaliai neišvystytiems juridiniams asmenims. Net ir su siūlomais pakeitimais jungtinės veiklos reguliavimas niekaip pilnaverčiai neišspręstų homoseksualių asmenų problemų. 

Pirma, pats sutarčių teisės metodas iš principo nėra tinkamas tokio pobūdžio santykiams reguliuoti. Sutarčių teisė grindžiama dispozityviuoju metodu per sutarties laisvės principą. Kiek čia bus laisvės susitarti dėl tokios partnerystės turinio, partnerių teisių ir pareigų? Jeigu šis principas veiks visa apimtimi, tai susitarti iš esmės bus galima dėl bet ko. Jeigu pažiūrėtume į CK III knygą, tai ji, nors ir reguliuoja privačius teisinius santykius, vis dėlto dominuoja imperatyvai ir manevro laisvės toje knygoje yra labai mažai. Ši knyga taip sukonstruota visiškai pagrįstai, nes šeimos santykiai turi būti labai aiškiai apibrėžti. Siūlomais CK jungtinės veiklos pakeitimais nėra apibrėžiama nieko.

Iš to seka ir antroji problema, kuri pasireiškia prievolių teisės nuostatų ir bendrųjų sutarčių teisės nuostatų taikymu. Projekte visiškai nėra paaiškinamas šių taisyklių santykis su modifikuotomis jungtinės veiklos nuostatomis. Tai reiškia, kad tiek prievolių teisės, tiek sutarčių teisės bendrosios nuostatos galės būti taikomos, kaip ir visoms kitoms sutartims bei normaliai jungtinei veiklai. Žinot kiek tai užprogramuos problemų ir teisinių ginčų? Begalybę. Aš galiu pateikti tik porą pavyzdžių. Ar tokia jungtinės veiklos sutartis turės būti sudaroma neribotam terminui, ar vis dėlto galės būti terminuota? Ko gero, visi pasakysite, kad ji turės būti neterminuota. Ok, tada, jeigu ji neterminuota, ar galėsime jai taikyti CK 6.199 straipsnį, kuris nustato, kad neapibrėžtam terminui sudarytą sutartį bet kuri šalis gali nutraukti apie tai per protingą terminą iš anksto įspėjusi kitą šalį, jeigu įstatymai ar sutartis nenumato ko kita? Tai reikštų, kad tokią jungtinę veiklą (partnerystę) galima nutraukti bet kada be jokios priežasties, užtenka tik pranešimo kitai šaliai. Ar logiška leisti taip daryti santykiui, kuris turėtų būti alternatyva šeimos teisiniam reguliavimui? 

Sutarčių teisės pasižymi savo specifinę gynybos būdų sistema. Ar esant tokiai jungtinei veiklai leisime juos visus taikyti, jeigu ne, tai kuriuos? Kas bus laikoma tokios sutarties pažeidimu (netinkamu vykdymu)? Jeigu jau bus pažeidimas, tai kontinente pagrindinis gynybos būdas yra įpareigojimas vykdyti sutartį natūra. Labai juokingai skambės ne teisininkams įpareigoti partnerį vykdyti sutartį natūra. Aišku, aš čia utriruoju, bet tuo siekiu parodyti, kad visiškai niekas nebuvo apgalvota rengiant tokio pobūdžio projektus. 

Pačiam man labai keistai atrodo, kai A. Širinskienė naudoja tokia iškreiptą logiką, kad toks reguliavimas per jungtinę veiklą yra gerai, nes atitinka Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką. Ji turbūt turi omenyje tas LAT bylas, kuriose teismas išsprendė sugyventinių kartu užgyvento turto dalybų problemas per jungtinę veiklą. Šiuo atveju kasacinis teismas taip padarė ne todėl, kad būtent per jungtinę veiklą reikia spręsti tokius klausimus, o pritaikė toli siekiančią nekorektišką analogiją pildydamas teisinio reguliavimo spragas. Esu įsitikinęs, kad nė vienas teisėjas, priėmęs šiuo sprendimus negalvojo, kad va čia labai geras sprendimas. Tiesiog nebuvo kitos išeities kaip spręsti tokius klausimus. Todėl spraga pildyta net ir nesilaikant įstatymo imperatyvo, kuris nustato rašytinę formą jungtinės veiklos sutarčiai, kurios nesilaikymas pastarąją daro negaliojančia. 

Todėl jokie sutarčių teisės, jungtinės veikos pakeitimai negali būti alternatyva normaliam civilinės sąjungos (partnerystės reguliavimui). Šios „alternatyvos“ ne tik, kad grindžiamos teisės neišmanymu, diletantiškumu ir nepagarba jai, bet ir negerbia pačių žmonių, kurių santykiams neva yra skirtos sureguliuoti. Galima daug filosofuoti, kam reikalinga teisė, koks jos tikslas, bet aš į šį klausimą esu sau atsakęs paprastai. Pagrindinė teisės funkcija – padėti žmonėms gyventi. Jeigu teisė nepadeda žmonėms gyventi, o net jiems trukdo, tai akivaizdu, kad ji šios funkcijos neatlieka. Todėl šios „alternatyvos“ yra tiesiog ciniškos. 

Pats civilinės sąjungos reguliavimas (beje, man patinka pavadinimas civilinė sąjunga, nes neturi komercinio partnerystės kvapo) taip pat toli gražu nėra tobulas. Jis iš tiesų atrodo kompromisinis, o tai sukurs nemažai problemų ir galimų teisinių (net ir konstitucinių) ginčų. Pavyzdžiui, reguliavimu nustatomas bendrosios dalinės nuosavybės režimas. Kaip tai sprendžia turtinių klausimų problemą? Čia tiesiog padaryta nepagrįsta dirbtinė takoskyra nuo santuokos bendros jungtinės nuosavybės. Kam skaudėtų, kad du asmenys operuotų bendros jungtinės nuosavybės pagrindu? 

Civilinės sąjungos įstatymo projekto oponentai lygindami jį su anksčiau nepraėjusiu partnerystės projektu pašiepia, kad tai yra: „Ta pati mergelė, tik kita suknelė“. Su šiuo šaržu galima sutikti, bet tik iš dalies. Nes mergelė gal ir yra ta pati, bet, kol persirenginėjo suknelę, buvo bent porą kartų išžaginta.

Kita vertus, nors civilinės sąjungos projektas ir ne pats geriausias, jis galėtų būti pagrindu ant kurio vėliau būtų lipdomi pakeitimai galiausiai padarant pilnavertį teisinį reguliavimą, kuris iš esmės išspręstų šiuos visuomenės grupės teisines problemas. Šiuo įstatymu homoseksualūs asmenys nors ir nebūtų lygiateisiai, bet bent jau būtų teisiškai pripažintas jų egzistavimas. 

COVID-19 įtaka sutarčių vykdymui

Pagaliau dienos šviesą išvydo mokslo studija, skirta pandemijos įtakai teisėje. Vienas iš bendraautorių esu aš. Rašiau apie pandemijos įtaką sutarčių vykdymui, t. y. apie nenugalimos jėgos (force majeure) ir sutarties vykdymo dėl esminio sutarties suvaržymo (rebus sic stantibus) tarpusavio santykį. 

Kaip vieną pagrindinių idėjų siūliau išplėsti teismų praktikoje įtvirtintą neįmanomumo sampratą ir paaiškinau, kad šiuolaikinėje sutarčių teisėje yra daugiau neįmanomumo rūšių. Galima pasidžiaugti, kad šis pasiūlymas yra jau įgyvendintas Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje, kuris dar šių metų kovo mėnesį išplėtojo savo praktiką šiuo klausimu (žr. e3K-3-66-313/2022). Knygoje šiam klausimui skirtoje dalyje rasite išsamesnius paaiškinimus negu teismo nutartyje. Galėsite plačiau susipažinti su kitomis neįmanomumo atmainomis.

Taip pat rašiau apie įstatyme įtvirtintų nenugalimos jėgos išimčių taikymo problemas ir paaiškinau, kad jų egzistavimas apskritai daro force majeure neefektyvų kaip gynybos būdą. Įstatyme sukurta šių išimčių problema bus dar aktualesnė dėl Ukrainos-Rusijos karo sutrikusių tiekimo grandinių.

Visi, kas besidomi sutarčių teise, galite parsisiųsti pdfą paspaudę ČIA . O jeigu nesidomite sutarčių teise, tai galite eiti paskaityti, ką ten mano bičiulis Justinas Žilinskas parašė apie privalomą vakcinavimą. 

Trumpas Roe ir Casey precedentų panaikinimo komentaras

Matydamas, kad yra tam tikras skaitytojų susidomėjimas, nusprendžiau parašyti komentarą. Visų pirma reikia įžangos, kuri paaiškintų ypatingą JAV Aukščiausiojo Federalinio Teismo (SCOTUS) vaidmenį.

SCOTUS teisėjų atranka visada turi didelį vertybinį-politinį krūvį. Priešingai negu daugumoje Europos valstybių, SCOTUS teisėjais netampa pilkos pelės. Kandidatai į SCOTUS būna išnarstomi po kaulelį. Jie turi turėti aiškias vertybines-politines pažiūras, jeigu jų neturi, tau tapti šio teismo teisėju – be šansų. Nagrinėjama ne tik tavo biografija, bet ir sprendimai, kuriuos priėmei dirbdamas žemesnės instancijos teisme ir tikrinama, ar jie atitinka skirsiančios partijos ir prezidento politinę liniją. Analogiška procedūra vyksta su kandidato moksliniais straipsniais, nes dažniausiai į SCOTUS patenka akademinio pasaulio žmonės. Kaip vienas iš itin svarbių ypatumų, JAV konservatyvius teisininkus vienija Federalist Society nevyriausybinė organizacija, be kurios palaiminimo joks kandidatas negalėtų būti paskirtas SCOTUS teisėju nuo respublikonų.

Ilgą laiką SCOTUS buvo subalansuotas tarsi vaikam skirtos supynės, kurių viename gale sėdi 4 konservatyvūs teisėjai, kitame 4 liberalai. Kartais viena pusė turėdavo vienu daugiau. Bet įprastai per vidurį sėdi centristas, kurio balsas būna lemiamas, taip daugybę metų juo buvo S. Day O‘Connor. Šis swing vote lemdavo visų sprendimų vertybinę kryptį. Todėl aiškinant JAV konstituciją visada buvo svarbiausia viena taisyklė – penkių dauguma. Nes sudėtingi vertybiniai konstituciniai-teisiniai klausimai įprastai neturi vieno teisingo atsakymo ir kartu bet koks atsakymas gali būti apvilktas labai gražiu teisiniu rūbu.

Konservatyviems SCOTUS teisėjams būdinga tai, kad jie atstovauja vadinamąją originalizmo teisinę filosofiją (itin doktriniškai pagrįstą A. Scalios). Jos esmė tokia, kad JAV konstitucija turi būti aiškinama atsižvelgiant tik į jos tėvų kūrėjų valią ir patį konstitucijos tekstą. Ši filosofija iš esmės draudžia konstitucijoje atrasti kažkokių naujų teisių, kurių nenumatė patys konstitucijos autoriai. Liberalūs teisėjai vadovaujasi kitokia filosofija, kuri dažnai vadinama tiksline interpretacija. Jos esmė, kad ji laiko konstituciją gyvu, nuolat evoliucionuojančiu dokumentu, kurį interpretuojant galima rasti naujų teisių, jas plėtoti ir pan.

Problema SCOTUS ištiko per antrąją B. Obamos kadenciją, kai pastarasis negalėjo pakeisti į pensiją išėjusio teisėjo, nes demokratai neturėjo pakankamos daugumos Senate, todėl respublikonai pasinaudodami vadinamąją filibuster procedūra užvilkino naujo teisėjo skyrimą iki pat Obamos kadencijos pabaigos. Filibuster procedūra iš esmės leidžia Senate vykdyti nesibaigiančius debatus sprendžiamais klausimais, kurios neįveiksi, jeigu Senato dauguma nėra kvalifikuota, t. y. neturi daugiau kaip +60 balsų. Ši procedūra yra priežastis, kodėl per JAV kongresą seniai nepraeina jokios svarbesnės teisėkūros iniciatyvos, minus tam tikros išimtys dėl biudžetinių klausimų, kurias galima įveikti panaudojant reconciliation procedūrą.

D. Trumpui tapus prezidentu ir respublikonams turint senate pakankamą daugumą, pastarajam pavyko padaryti neregėtą dalyką – per vieną prezidento kadenciją pakeisti 3 JAV teisėjus. Jis pakeitė vieną konservatorių (mirusį A. Scalia) ir net du liberalus. Mano nuomone, trijų SCOTUS teisėjų pakeitimas yra reikšmingiausias jo kaip prezidento darbas, kurio padariniai JAV bus jaučiami daugybę metų, nes šie teisėjai gali į pensiją išeiti savo noru, o neretai miršta teisėjo kėdėje. Pavyzdžiui, Trumpas aiškiai deklaravo, kad į SCOTUS skirs tik tuos asmens, kurie panaikins Roe ir Casey precedentus. Taigi, dabar SCOTUS yra toks, kuriame yra penki konservatoriai, o šeštas yra konservatorius iš prigimties, bet dabar tapęs labiau centristu – teismo pirmininkas J. Roberts. Pastarasis nenori būti centristu, bet daro tai iš pareigos, nes jam rūpi, kad teismas neatrodytų, kaip politinė instituciją, todėl jis stengiasi išlaikyti teismo politinį neutralumą. Todėl per pastaruosius metus jis neretai balsuoja kartu su liberalais, ar net jiems likus mažumoje kartu su jais teikia atskirąsias nuomones.

Dabar į teismą atėjo tokia byla, kurioje būtent buvo keliamas Roe ir Casey precedentų panaikinimo klausimas, nes JAV yra ne viena valstija, kuri nesilaiko minėtų SCOTUS precedentų. Ginčas kilo dėl Misisipės valstijos teisinio reguliavimo, kuris uždraudė abortus po 15 nėštumo savaičių. Toks reguliavimas kertasi su Roe ir Casey precedentais.

S. Alito buvo pavesta teismo vardu parašyti sprendimą šioje byloje. Perskaičius patį sprendimą galiu pasakyti, kad jis yra itin pagrįstas, jeigu jį vertinsime per originalizmo filosofijos prizmę. Pas mus jokie teismų sprendimai nebūna taip stipriai motyvuoti. Bet tai nėra joks stebuklas, nes aborto vertybinis klausimas poliarizavęs JAV daugiau negu penkiasdešimt metų, todėl jie turi pilną teisinės, filosofinės ir kitokios doktrinos, nesunkiai leidžiančios pagrįsti tokį sprendimą. Užtenka mokėti gerai kompiliuoti.

Pačiame sprendime į kertinį moralinį klausimą dėl aborto blogio ar gėrio nėra atsakoma. Manau, tai padaryta visiškai sąmoningai, žinant, kad bandymai atsakinėti į šį klausimą nebus sėkmingi, nes jokiam kolektyviniam protui iki šiol to dar nepavyko padaryti. O jei ir būtų bandyta atsakinėti, tai sprendimas turėtų didelį politinį kvapą, o skaitant jį, matosi, kad to buvo vengta. Pavyzdžiui, sprendime net yra skyrius, kuriame S. Alito samprotauja, kaip visuomenė reaguos į šį sprendimą ir paaiškina, kodėl teismas neturi vadovautis visuomenės nuomone.

Sprendimas – grynai legalistinis. Tai reiškia, kad teismas nuėjo itin formaliu originalizmo keliu, t. y. nukirto Roe ir Casey precendentus iš esmės tuo pagrindu, kad pačiame Konstitucijos tekste niekada nebuvo įtvirtinta teisė į abortą.

Abortus įteisinęs 1973 m. Roe precedentas visada buvo kritikuojamas dėl itin silpno teisinio pagrindimo, t. y. teisė į abortą išvesta iš 14-tosios konstitucijos pataisos, kurios pirmoji dalis nustato teisę į tinkamą procesą (suprask, teismo). Šios teisės esmė, kad bet kokios asmens teisės ar laisvės gali būti suvaržytos tik esant tinkamam procesui. Ši pataisa vartoja laisvės (liberty) sąvoką, iš kurios ir buvo išvesti tokie dalykai, kaip teisė į privatumą ir abortą, nors orginalistai laikosi pozicijos, kad, nei teisės į privatumą, nei į abortą JAV konstitucijoje neegzistuoja. Pavyzdžiui, šiame sprendime S. Alito teisę į privatumą visada deda į kabutes.

Pagrįsdamas, kad konstitucijoje nėra teisės į abortą S. Alito padaro išsamų originalizmo testą. Jis nurodo, kad jeigu pačiame konstitucijos tekste ši teisė aiškiai nėra saugoma, reikia įvertinti, ar ji galėtų būti saugoma dėl to, kad teisė „turi gilias ištakas šalies istorijoje ir tradicijoje“ ir „yra implicitiškai tvarka grįstos laisvės koncepcijos dalimi“.

Dėl gilių ištakų šalies istorijoje ir tradicijoje sprendime analizuojamos anglo-amerikietiškos common law ištakos, kurios siekia XIII a. Padaroma išvada, kad Roe buvo grįsta klaidinga istorijos interpretacija, nes istoriškai abortai ne tik buvo draudžiami, bet už juos grėsė ir baudžiamoji atsakomybė. Nurodoma, kad nėra jokių istoriškai pagrįstų precedentų tautos istorijoje, kurie būtų pripažinę abortą kaip teisę.

Dėl implicitiškai tvarka grįstos laisvės koncepcijos šiek tiek paliečiamas moralės klausimas, bet argumentų esmė, kad potencialios gyvybės sunaikinimas negali būti laikomas ordered liberty dalimi.

Toliau analizuojama galimybė pakeisti Roe ir Casey precedentus. Nors S. Alito ir padaro gražią įžangą, kodėl svarbu precedentus saugoti, jis pateikia daugybę pavyzdžių, kai SCOTUS pakeitė savo paties precedentus esant svarbioms priežastims. Čia pateikiama net pusantro puslapio išnašų su pakeistais precedentais. Pačiame sprendimo tekste, kaip gražus ir itin svarbus precedento pakeitimas yra Brown v. Board of Education, nes šiuo sprendimu panaikinta rasinė segregacija mokyklose. Kas įdomiausia, tai visi S. Alito pateikti precedentų pakeitimo atvejai turi vieną bendrą vardiklį – jais arba atrandama kažkokių naujų teisių, arba praplečiamos senosios. Nė vienas iš jų nėra toks, kuriame atimama kažkokia teisė. Tai yra kertinis skirtumas.

Nes toliau S. Alito taiko testą, skirtą įvertinti, ar galima pakeisti precedentą.

Pirmasis klausimas, kurį reikėjo atsakyti, buvo Roe ir Casey sprendimų klaidingumo prigimtis. Čia jis padarė išvadą, kad sprendimai visiškai klaidingi, pagal anksčiau taikytą testą, kad tokios teisės konstitucijoje negalėjo būti atrasta. Antras klausimas – argumentacijos kokybė. Vėl čia jis pagrindė, kad visa Roe istorinė argumentacija buvo iš esmės grįsta klaidinta istorijos interpretacija. O pats sprendimas grįstas ne teisiniais, o politiniais argumentais, kurie būdingi įstatymų leidėjui priimant teisės aktus. Trečias klausimas – precedento workability. Nežinau, kaip tiksliai išversti šią sąvoką, bet iš esmės tai yra precedento praktinio pritaikomumo galimybė. Čia Alito teigia, kad Roe ir Casey nėra lengvai ir nuosekliai pritaikomas praktikoje, o tą pritaikomumą nėra lengva prognozuoti. Ketvirtas klausimas – precedento poveikis kitoms teisės sritims. Atsakymas į šį klausimą, man atrodė visai nepagrįstas, jam skirtas vos puslapis, kuris nebuvo apibendrintas logiškomis išvadomis. Atsakant į šį klausimą tiesiog teigiama šie precedentai atskiedė griežtą konstitucinės patikros SCOTUS taikomą standartą. Penktasis klausimas – pasikliovimas precedentu. Čia iš esmės pasakoma, kad jeigu moterys nori abortų, tai jos dabar sudaro rinkėjų daugumą, todėl tegul eina balsuoti ir lobuoti savo politikų.

Nors sprendimas pagrįstas itin stipriai, o čia mano labai sutrumpintas jo komentaras, matau su juo vieną didelę problemą, kuri man daro jį vis dėlto nepakankamai pagrįstu. Kaip ir minėjau, šis sprendimas savo esme atima ne bet kokią, o konstitucinę teisę. Ir nesugalvokit rašyti, kad neatima, o duoda valstijoms apsispręsti per įstatymų leidybą. Rezultatas yra toks, kad pasakoma, jog tokios konstitucinės teisės išvis nėra. Tai reiškia, kad priėmus šį sprendimą bent trylikoje valstybių teisė į abortą bus iš esmės negalima. Problema yra ta, kad teisė į abortą egzistavo penkiasdešimt metų federaciniu, o ne valstijų, lygmeniu. Žmonėms per tiek metų sukurti teisėti lūkesčiai, t. y. kad teisė į abortą yra įtvirtinta konstitucijoje. O dabar ji tiesiog atimama, pasakant, kad konstitucijoje tokios teisės niekada nebuvo. Nors ji de jure egzistavo jau 50 metų. Mano nuomone, pasakymas, kad konstitucijoje tokios teisės nebuvo, todėl dabar ją atimam ir atiduodam klausimą spręsti politikams, nėra pakankamas pagrindas, panaikinti precedentą, kuris tą teisę sukūrė. Net jeigu ji ir atsirado iš klaidos. O į šį mano klausimą, ar galima taip paimti ir atimti teismo prieš 50 metų pripažintą teisę, pačiame sprendime atsakymo nėra.