Įvyko mažas stebuklas, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas tiesiogiai pasirėmė teisės doktrina

Esu maloniai nustebintas Lietuvos Aukščiausiojo Teismo, 2014 m. gegužės 5 d. nutartyje Nr. 3K-3-244/2014, kurią priėmė Virgilijus Grabinskas, Birutė Janavičiūtė ir Gintaras Kryževičiaus (jaučiu pareigą išvardinti teisėjus), tiesiogiai, su nuoroda, remiamasi teisės doktrina! Štai: Untitled

Tai yra ypatingai retas atvejis, kai LAT’as deda nuorodą į doktriną, tokių per visą istoriją būtų galima suskaičiuoti ant rankų pirštų. Na, gal dar prireiktų kelių kojų pirštų… Kodėl taip džiaugiuosi, todėl kad teisės mokslininkų doktrina Lietuvoje niekada nesulaukė pagarbos iš praktikų. Jeigu paklaustume ne vieno mokslininko, dažnas atsakytų, kad jaučiasi, jog straipsnius rašo pats sau. Neretai gali išgirsti, kad teorija eina sau, o praktika sau. Mano nuomone, tai yra visiškas nesusipratimas. Galima paspėlioti, kodėl taip yra.

Pirmiausia, pats LAT’as yra uždavęs tokį toną, kad teismai negali cituoti nieko kito išskyrus įstatymą (teisės aktą) ir pačių savo sprendimus. Iš kur toks požiūris? Aš bandyčiau pagrįstai spėti, kad čia kvepia prancūzišku stiliumi ir Montesquieu, kad teismas yra įstatymo burna. Taip pat užuodžiu ir prancūziškosios kasacijos kvapą. Pats kasacinis teismas šioje valstybėje buvo įkurtas kaip Tribunal de cassation 1790 m., kuriam patikėta funkcija “laužyti” žemesnių instancijų teismų sprendimus. Šis teismas iš pradžių net nebuvo laikomas teismu ir stovėjo vykdomosios valdžios vietoje. Kadangi nebuvo teismas, tai ir nesistengdavo argumentuoti sprendimų, tai būtų buvę blogo tono ženklu. Per kelis šimtmečius jis tapo teismu, tačiau sprendimai ne per daugiausiai pasikeitė. Sausa argumentacija, niekada necituojama doktrina, sprendime nematai teisėjo vidinio mąstymo proceso, kaip prieita prie sprendimo. Aišku, nesakau, kad mūsų teismai yra tokie. Jie yra gana nemažai nuo to pažengę, tiesiog lyginamuoju aspektu žiūrint, mūsų teismų sprendimai, man labiausiai primena Prancūzijos teismų sprendimus ir LAT’as neretai panašus į Prancūzijos kasacinį teismą.

Pamenu, kai 2013 m. rudenį Mykolo Romerio universitete vyko konferencija, skirta pristatyti leidinį civilinio kodekso dešimtmečiui, doc. dr. Ramūnas Birštonas kėlė klausimą, kodėl doktrina nepelnytai nukišama į galą ir konstatavo, kad teismai faktiškai ja nuolat remiasi, tačiau cituoja iš esmės niekada nenurodydami į citatos šaltinį ir taip nuolat pažeidinėja autorių teises. Į šias pastabas atsakė LAT’o civilinių bylų skyriaus pirmininkė Sigita Rudenaitė, kuri pasakė maždaug taip, kad LAT’e  nuo senų laikų susiformavo tokia tradicija necituoti su nuorodomis ar išnašomis, nes įstatymas nesuteikia tokios teisės ir jokiame įstatyme teisės doktrina nėra nurodyta kaip teisės šaltinis. Perpasakoju iš atminties, tikiuosi, šie asmenys per daug nesupyks, jei netinkamai perteikiau jų mintis.

Šį pavasarį į Mykolo Romerio universitetą buvo atvykęs pasaulinio garso sutarčių ir deliktų lyginamosios teisės profesorius Thomas Kadner Graziano, su kuriuo man teko garbė diskutuoti teismų sprendimų argumentacijos klausimais lyginamuoju aspektu. Papasakojau jam mūsų situaciją ir šiuos aukščiau pateiktus necitavimo argumentus, tai jis buvo gana nustebęs. Į argumentą, kad doktrina nėra įvardinta jokiame įstatyme kaip šaltinis ir jis atsakė labai parastai:

– Ar yra įstatymas, ar jo nuostata, kuri draudžia cituoti teisės doktriną?

Atsakymas yra aiškus. Jis kritiškai žiūrėjo į tokią mūsų teismų poziciją. Man irgi neatrodo, kad prancūziškas teismo sprendimų argumentavimo modelis yra geras. Tokia mūsų teismų netinkamo citavimo pozicija turi tiesioginius neigiamus padarinius pačiam doktrinos vystymuisi. Pirmiausia, mokslininkai būtų labiau motyvuoti rašyti, jeigu juos skaitytų ir jų darbus naudotų praktikoje. Teismai tinkamai pacituodami, pvz., “mokslininkas X teigė, kad šį teisės institutą reikia taikyti taip, tačiau teismas nemano, kad toks taikymas būtų tinkamas, nes…” arba “egzistuoja šios normos lingvistinio-sisteminio aiškinimo problema, tą pastebėjo publikacijoje Y mokslininkas X, teismas pritaria tokiai pozicijai ir  mano, kad toks normų aiškinimas būtų labiau tinkamas teisės akto tikslui pasiekti” ir panašių formuluočių gali būti begalės. Tai būtų nutiestas tiltas tarp doktrinos ir praktikos ir teisės mokslininkams atsirastų grįžtamasis ryšys. Juokinga klausyti teisėjų priekaištus, kai jie leidžia sau konferencijose pasakyti, kad tuo ar anuo klausimu nėra doktrinos. Kodėl ji turėtų būti, kad nucopypastinti kaip savo sugalvotą argumentaciją ir net neįdėti išnašos? Antra, kai teismai nepripažįsta doktrinos naudos, tai jos nevertina ir kiti teisininkai-praktikai. Pamenu, kai būdamas bakalauro studentas atlikinėjau praktiką vienoje advokatų kontorų ir viename iš savo pirmųjų parašytų procesinių dokumentų citavau doktriną ir įdėjau išnašą tame dokumente į tai, ką pacitavau. Advokatas (ar advokato padėjėjas, jau nepamenu) liepė pašalinti išnašą iš procesinio dokumento. Turėjau doktrinos citatą palikti kaip savo sugalvotą argumentaciją, o išnašą išmesti lauk. Man tai neatrodo sveika praktika.

Todėl mane džiugina šį LAT’o nutartis. Norisi tikėtis, kad ši nutartis nėra atsitiktinumas. Labai stebina, kad įdėtas ne tik straipsnio pavadinimas, bet ir nuorodą į jį. Tiesa, tai padaryta labai nedrąsiai, nes paspaudus ant nuorodos, ji neatsidarys. Taip pat stebina, kad straipsnio autorius yra G. J. Kodėl G. J.? Ko gero, kompiuterinė programa nuasmenino autorės pavardę, o teisėjo pranešėjo padėjėjas(a) tiesiog to nepastebėjo.  G. J. – Gintarė Jakuntavičiūtė, paspaudę ant šios nuorodos galite parsisiųsti LAT’o cituojamą jos mokslinį straipsnį.

Labai sveikinu ir dar kartą noriu pasidžiaugti teisėjais, kurie išdrįso pacituoti doktriną. Net ir tokios smulkmenos gali turėti labai didelę reikšmę teisinės sistemos pažangai ir ateities raidai.

Teisėjas negali būti persekiojamas už neva neteisingo sprendimo priėmimą

PASTABA: šis mano komentaras yra grindžiamas grynai žiniasklaidoje atsiradusia informacija, kurioje šiuo klausimu daug spekuliuojama. Suprantu, kad tai nėra patikimiausias šaltinis, o šiuo klausimu pasisakinėsiu griežtai. Šiame komentare bus daug hipotetikos ir spekuliavimo ant “jeigu”. Todėl prieš skaitant toliau norėjau tai aiškiai išreikšti, kad perspėčiau skaitytojus tam, kad ir Jūs žiūrėtumėte į šaltinius ir mano mintis ypač kritiškai ir atsargiai.

___________________________________________________________________

Šiandien skaitinėju viešojoje erdvėje informaciją apie teisėjo G. Viederio priimtą procesinį sprendimą ir esu pašiurpęs, pakraupęs ir išsigandęs. Mane šokiravo 15min.lt pasirodžiusi publikacija “Kas privertė teisėją Gediminą Viederį parašyti atsistatydinimo pareiškimą?“. Naujienų portalas pateikia tokią versiją:

“Ketvirtadienį prieš 16 val., šaltinio duomenimis, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo (LAT) patalpose įvyko šio teismo ir Teisėjų tarybos pirmininko G.Kryževičiaus susitikimas su G.Viederiu, kuriame dalyvavo ir prezidentės vyriausioji patarėja teisės klausimais Rasa Svetikaitė, Vilniaus apygardos teismo pirmininkas Vytautas Zelianka.”

G. Kryževičius kitą:

“Anot G.Kryževičiaus, jokio spaudimo iš D.Grybauskaitės komandos jis nepatyrė, su prezidentūros atstovais teisėjo G.Viederio karjeros klausimais apskritai nesitarė.”

Tačiau pasako, kad:

“Jis pasakojo, kad ketvirtadienį 11 val. susitiko su G.Viederiu ir Vilniaus apygardos teismo pirmininku V.Zelianka aptarti, kokiais teisiniais argumentais rėmėsi teisėjais priimdamas sprendimą.”

Jeigu prezidentūra kišosi ir iš tiesų inicijavo teisėjo atstatydinimo procesą, o per kažkokį susitikimą dar jį ir patardė – tai yra siaubinga. Bet čia tik spekuliacija.Turim informaciją, kurios neneigia pats G. Kryževičius, paaiškindamas, kad pasikvietė aptarti teisėjo priimto sprendimo motyvų. Kas čia per bajeris? Nuo kada teisinėje valstybėje žemesnės instancijos teismo teisėjas kviečiamas aiškinti savo motyvus aukštesnės instancijos teismo teisėjui (plius Teisėjų tarybos pirmininkui)? Konstitucijoje yra tokios normos (109 str. 2-3 d.), kuri galioja ir teisėjams:

“Teisėjas ir teismai, vykdydami teisingumą, yra nepriklausomi.
Teisėjai, nagrinėdami bylas, klauso tik įstatymo.”

Teisėjo nepriklausomumo principas yra fundamentalus siekiant užtikrinti teisinės valstybės egzistavimą. Ne veltui jis įtvirtintas ne tik Konstitucijoje, bet ir proceso kodeksuose, teismų įstatymuose. Pati nepriklausomo teismo idėja ateina iš tarptautinių dokumentų, tokių kaip Tarptautinis pilietinių ir politinių teisių paktas, Europos Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija ir t.t. Nepriklausomo teismo idėja paprasta – po pasaulinius karus sukėlusių autoritarinių ir totalitarinių rėžimų siekta, kad nebebūtų vykdomas teisingumas pagal užsakymą ir kad teisingumo vykdymas nebūtų įrankis politiniams sprendimas pagrįsti ir kartu prieš nesutinkančius neveiktų kaip represinis mechanizmas.

Teisėjų nepriklausomumo klausimu yra pasisakęs ir Konstitucinis Teismas 2006 m. gegužės 9 d. nutarime:

“Vienas iš svarbių Konstitucijoje įtvirtinto teisėjo nepriklausomumo aspektų yra tai, kad visi teisėjai, vykdydami teisingumą, turi vienodą teisinį statusą tuo atžvilgiu, kad negali būti nustatomos nevienodos teisėjo nepriklausomumo vykdant teisingumą (sprendžiant bylas) savarankiškumo garantijos. Joks teisėjas vykdydamas teisingumą nėra ir negali būti pavaldus jokiam kitam teisėjui ar kurio nors teismo (inter alia teismo, kuriame dirba, taip pat aukštesnės grandies ar instancijos teismo) pirmininkui.

Įgyvendinti savo konstitucinę priedermę ir funkciją vykdyti teisingumą teisminė valdžia gali tik būdama savarankiška, nepriklausoma nuo kitų valstybės valdžių – įstatymų leidžiamosios ir vykdomosios, kurios yra formuojamos politiniu pagrindu. Jei teisminė valdžia nebūtų savarankiška, nepriklausoma nuo įstatymų leidžiamosios ir vykdomosios valdžių, ji nebūtų visavertė.

Konstitucinis Teismas 2006 m. kovo 28 d. nutarime yra konstatavęs, kad „iš Konstitucijos kylančios bendrosios kompetencijos teismų instancinės sistemos negalima interpretuoti kaip hierarchinės, nes nė vienas žemesnės instancijos bendrosios kompetencijos teismas nėra administraciniu arba organizaciniu atžvilgiu ar kaip nors kitaip pavaldus jokiam aukštesnės instancijos teismui: pirmosios instancijos bendrosios kompetencijos teismai nėra pavaldūs nei apeliacinės, nei kasacinės instancijos bendrosios kompetencijos teismams, o Lietuvos apeliacinis teismas nėra pavaldus Lietuvos Aukščiausiajam Teismui“. Minėtame Konstitucinio Teismo nutarime taip pat konstatuota: „Iš Konstitucijos kylančios bendrosios kompetencijos teismų instancinės sistemos negalima interpretuoti ir kaip varžančios žemesnės instancijos bendrosios kompetencijos teismų procesinį savarankiškumą: nors <…> pagal Konstituciją žemesnės instancijos bendrosios kompetencijos teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, apskritai yra saistomi aukštesnės instancijos bendrosios kompetencijos teismų sprendimų – precedentų tų kategorijų bylose, aukštesnės instancijos bendrosios kompetencijos teismai (ir tų teismų teisėjai) negali kištis į žemesnės instancijos bendrosios kompetencijos teismų nagrinėjamas bylas, teikti jiems kokių nors privalomų ar rekomendacinio pobūdžio nurodymų, kaip turi būti sprendžiamos atitinkamos bylos ir pan.; tokie nurodymai (nesvarbu, privalomi ar rekomendacinio pobūdžio) Konstitucijos atžvilgiu būtų vertintini kaip atitinkamų teismų (teisėjų) veikimas ultra vires.”

Šios citatos patvirtina teisėjo procesinį savarankiškumą ir nepriklausomumą. Man nėra suvokiama, net po to, kai teisėjas galimai priėmė neteisėtą nutartį (dėl teisėtumo nepasisakinėsiu, nes nemačiau jokios bylos medžiagos ar įrodymų), jis kviečiamas pas Teisėjų tarybos pirmininką (o kartu ir LAT’o pirmininką) pasiaiškinti. Taip duodamas signalas kitiems teisėjams ir sukuriamas precedentas, kad bylas reikia nagrinėti “teisingai”. Tik įstatymo klausymas nueina į antrą planą.

Tiesa, reikia pastebėti, kad buvo ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjų, kurie manė, jog G. Kryževičius elgiasi netinkamai:

“G.Kryževičius pripažino, kad keli LAT teisėjai bandė jį įtikinti, kad jo elgesys yra netinkamas ir dėl procesinių sprendimų teisėjai negali būti persekiojami.”

Visiškai pritariu šiems teisėjams. Tai, kad apeliacinė instancija naikina pirmosios instancijos sprendimą niekada nebuvo ir neturėtų būti pagrindas pats savaime šalinti žemesnės instancijos teisėją iš pareigų, taip, kaip kad teisėjas iškviečiamas pas Teisėjų tarybos pirmininką į kabinetą ant kilimėlio ir išklausius jo motyvų siūloma jam atsistatydinti ir pasakoma, kad prezidentūrai jis nepatiks. Norint atleisti teisėją iš darbo, reikia atlikti specialias įstatymų nustatytas procedūras, į kurias aiškinimasis ant kilimėlio ir patikimas prezidentūrai nepatenka. Tačiau G. Kryževičius ginasi, kad Teisėjų Taryba nėra tik teisėjus ginanti institucija ir jeigu būtų taip, tai jis pasiruošęs atsistatydinti iš pirmininko pareigų. Aš matau skirtumą, tarp teisėjo gynimo ir kišimosi į jo nepriklausomumą, nesvarbu, ar po to, kai atitinkamas sprendimas jau priimtas.

Apie galimą atleidimą iš pareigų G. Kryževičius sako:

„Aš pasakiau, kad, mano požiūriu, toks aplaidumas vertinamas pagal Teismų įstatymą kaip teisėjo vardą žeminantis poelgis ir paminėjau, kad neatmetama tokia galimybė, jog prezidentė į tai reaguos dekretu dėl Teisėjų tarybos patarimo atleisti jį kaip pažeminusį teisėjo vardą.“

Koks aplaidumas? Kur yra aplaidumo įrodymai ir pan? Nuo kada teismo sprendimo priėmimas vertintinas kaip teisėjo vardą žeminantis poelgis? Ar teisėjui iškelta drausminė byla, gal pradėtas ikiteisminis tyrimas ar kažkas tokio? Kur aš praleidau šią informaciją? Kyla daug daugiau klausimų, kam pavyzdžiui reikalinga instancinė teismų sistema?

Pagal teismų įstatymo 83 str. 3 d.:

“Teisėjo vardą žeminantis poelgis – tai su teisėjo garbe nesuderinamas ir Teisėjų etikos kodekso reikalavimų neatitinkantis poelgis, kuriuo pažeminamas teisėjo vardas bei kenkiama teismo autoritetui. Teisėjo vardą žeminančiu poelgiu taip pat pripažįstamas bet koks pareiginis nusižengimas – aiškiai aplaidus konkrečios teisėjo pareigos atlikimas arba jos neatlikimas be pateisinamos priežasties.”

Vis dar nematau įrodymų, kad šioje konkrečioje situacijoje priimtas sprendimas yra aiškiai palaidus konkrečios teisėjo pareigos atlikimas arba jos neatlikimas. Jeigu panaikintas aukštesnės instancijos sprendimas patenka po šia norma, tai teks atleisti visus teisėjus, išskyrus Lietuvos Aukščiausiojo Teismo, o kartu ir išmesti instancinę sistemą į šiukšlių dėžę.

Labai nepatinka man tai, kas vyksta, nes tokie reiškiniai leidžia kilti rimtoms abejonėms dėl teisėjų nepriklausomumo. Bus įdomu, kaip pasibaigs ši istorija. O pabaiga gali būti dvejopa: arba atleidžiamas G. Viederis, nes kažkaip įrodomas jo aiškus aplaidus konkrečios teisėjo pareigos atlikimas, arba atsistatydina iš teisėjų tarybos pirmininkų G. Kryževičius. Viena yra inicijuoti drausminę bylą, o visai kas kitą kviesti į kabinetą pasiaiškinti ir siūlyti parašyti atsistatydinimo pareiškimą… Tiesa, galimas trečias variantas, kad neįvyksta nieko.

Man asmeniškai abejonės teisėjų nepriklausomumu yra žymiai baisesnės negu vienam asmeniui, įtariamam padarius sunkias baudžiamąsias veikas, griežčiausios kardomosios priemonės neskyrimą.

Priverstinė hipoteka Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje

Vietoje įžangos. Neseniai parašiau komentarą, kad “Lietuvos Aukščiausiasis Teismas neskelbia atskirųjų nuomonių”. Tas įrašas buvo parašytas, būtent dėl šiame straipsnyje nagrinėsimos bylos, kurioje buvo pareikšta atskiroji nuomonė. Į mano pasipiktinimą 2012 m. kovo 15 d. sureagavo ne bet kas, o pats teisingumo ministras Remigijus Šimašius. Jis pasakė:

“Prieš kelias dienas Tomas Chochrin rašė, kad kažkodėl Lietuvos Aukščiausiasis Teismas neskelbia atskirųjų nuomonių. Tai va, šiandien gavau gerbiamo teismo pirmininko atsakymą, kad nebuvo ir nėra intencijos kažko neskelbti, bet dėl kokių tai organizacinių turbūt dalykų tai nebuvo skelbiama. Bet kokiu atveju bus greitai ištaisyta. Ačiū Tomui už pastebėjimą.

O moralas – belsk, ir bus atidaryta.”

Kovo 17 d. liteko duomenų bazėje jau galima rasti teisėjo Egidijaus Baranausko atsirąją nuomonę. Norėčiau dar kartą padėkoti tokiam veikliam ir į piliečių pastabas reaguojančiam ministrui ir palinkėti toliau sėkmingo darbo. Taip pat dėkoju Lietuvos Aukščiausiojo Teismo pirmininkui Gintarui Kryževičiui, nes be jo įnašo atskirosios nuomonės vis dar nebūtų skelbiamos. Atkreiptinas dėmesys, kad šiame straipsnyje nagrinėjamoje byloje G. Kryževičius – vienas iš kolegijos narių, su kurio pozicija E. Baranauskas nesutiko pareikšdamas atskirąją nuomonę. Tai, kad pats G. Kryževičius aktyviais veiksmais prisidėjo prie šios atskirosios nuomonės paskelbimo, rodo sveikintiną sveiką teismo pirmininko požiūrį, siekiant įgyvendinti teismo sprendimų viešumą, o kartu ir proceso skaidrumą. Dar kartą ačiū. Dabar metas pereiti prie bylos ir atskirosios nuomonės analizės. Tikiuosi, kad šiuo tekstu pavyks parodyti, kokios svarbios – atskirosios nuomonės, taip pat, kad jų argumentai gali būti labiau pagrįsti už nutartį, su kuria nesutinkama.

Priverstinės hipotekos taikymas teismo sprendimu yra ypač retas atvejis. 2012 m. kovo 5 d. Lietuvos Aukščiausiasis Teimas sprendė bylą (nr. 3K-3-87/2012), kurioje buvo sprendžiami priverstinės hipotekos taikymo klausimai. Ši nutartis yra svarbi tuo, kad teisėjas Egidijus Baranauskas pareiškė atskirąją nuomone, kuria nesutiko su kasacinio teismo praktika šiuo klausimu.

Faktinės bylos aplinkybės trumpai:

Asmuo A laimėjo bylą prieš asmenį B, asmeniui A priteista suma X. Prasidėjus priverstiniam sprendimo vykdymui (priteistos sumos išieškojimui), B (atsakovas) įvairiais būdais stengėsi išvengti sprendimo įvykdymo (pradėjo skyrybų procesą, įkeitė turtą, perleido reikalavimo teises).  Tokių veiksmų atlikimas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose vertintas kaip nesąžiningas elgesys, todėl šie teismai nustatė priverstinę hipoteką.

Iš pirmo žvilgsnio atrodo socialiai teisinga. Kasacinė instancija iš pradžių pateikė hipotekos sampratą:

“Hipoteka – tai daiktinė teisė, kuria užtikrinamas pagrindinės prievolės – esamo ar būsimo skolinio įsipareigojimo – įvykdymas įkeičiant nekilnojamąjį daiktą, kai įkeistas daiktas neperduodamas kreditoriui (CK 4.170 straipsnio 1 dalis). Šis užtikrinimo būdas pasižymi greitomis, supaprastintomis kreditoriaus reikalavimo patenkinimo procedūromis, kuriose hipotekos kreditoriui suteikiama privilegijuota padėtis prieš kitus kreditorius siekiant priverstinio skolos išieškojimo iš įkeisto turto. Hipoteka gali atsirasti iš įstatymo ar teismo sprendimo (priverstinė hipoteka) arba iš šalių laisva valia sudaryto susitarimo (sutartinė hipoteka) (CK 4.175 straipsnio 1 dalis). Šiais pagrindais kreditoriais tapę asmenys turi analogiškas teises, tačiau sutartinės hipotekos kreditorius turi pranašumą prieš priverstinės hipotekos kreditorių dėl hipotekos įregistravimo laiko.”

Toliau aiškinamas priverstinės hipotekos institutas:

“Priverstinė hipoteka atsiranda įstatymo arba teismo sprendimo pagrindu esant CK 4.175 straipsnio 2 dalyje nustatytiems atvejams. CK 4.175 straipsnio 2 dalies 1 punkte įtvirtintas priverstinės hipotekos atsiradimo pagrindas aiškinamas kartu su CK 176 straipsniu, 2 punkte – kartu su CK 4.177 straipsniu, o 3 punkte – atitinkamai kartu su CK 4.178 straipsniu. Kadangi šiuos atsiradimo pagrindus nustato įstatymas, tai tokiais atvejais priverstinės hipotekos būtinumas ir reikalingumas jau yra pagrįstas ir ieškovas atskirai to daryti neprivalo. CK 4.175 straipsnio 2 dalies 4 punkte įtvirtinta teismo teisė savo sprendimu nustatyti priverstinę hipoteką, kai konkrečios bylos aplinkybės tokią būtinybę suponuoja. Kasacinio teismo praktikoje, vadovaujantis galiojančiu teisiniu reglamentavimu, yra išaiškinta, kad įstatymų leidėjas, įtvirtindamas galimybę nustatyti hipoteką pagal teismo sprendimą patenkintiems reikalavimams užtikrinti, visų pirma tokią teisę susiejo su socialiai reikšmingų teisinių gėrių apsauga (pvz., prioritetinės vaikų teisių ir interesų apsaugos ir gynimo principas, įtvirtintas CK 3.3 straipsnio 1 dalyje ir pan.). Kadangi hipotekos kreditorius išieškojimo procese turi pirmumo teisę prieš kitus kreditorius (CK 4.192 straipsnio 1 dalis), asmuo, prašydamas, kad teismo sprendimu būtų nustatyta hipoteka jo patenkintiems reikalavimams užtikrinti, turi įrodyti tokios apsaugos taikymo būtinumą, o teismas – įvertinti, ar tokios apsaugos taikymu nebus suvaržyti skolininko interesai labiau nei tai yra būtina, taip pat ar nebus pažeisti kitų kreditorių interesai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2010 m. birželio 23 d. nutartis civilinėje byloje UAB „Entum“ v. UAB „Pajūrio Sabina“, bylos Nr. 3K-3-307/2010).

Hipotekos, kaip daiktinės teisės, paskirtis yra skolinio įsipareigojimo įvykdymo nekilnojamojo daikto įkeitimu užtikrinimas, todėl teismas pagal galiojantį reglamentavimą turi teisę nustatyti priverstinę hipoteką, jeigu yra priimamas arba jau yra priimtas teismo sprendimas dėl piniginio reikalavimo patenkinimo ir jeigu iš bylos aplinkybių matyti, kad teismo sprendimas gali būti neįvykdytas arba jo įvykdymas gali pasunkėti. Atsižvelgiant į priverstinės hipotekos užtikrinamąjį pobūdį daroma išvada, kad ją nustatyti galima reikalauti tiek reiškiant turtinį reikalavimą, tiek vėliau, jei turtinis reikalavimas, patenkintas teismo sprendimu, yra neįvykdytas,  t. y. kol egzistuoja aplinkybės, dėl kurių teismo sprendimui įvykdyti būtina taikyti priverstinę hipoteką. Dėl šios priežasties teisėjų kolegija kasacinio skundo argumentus, kad priverstinė hipoteka gali būti nustatyta tik tuo pačiu sprendimu, kuriuo yra patenkintas kreditoriaus reikalavimas išieškoti pinigus, laiko teisiškai nepagrįstais.

Priverstinės hipotekos būtinumas turi būti grindžiamas svarbiu ir išskirtiniu konkretaus kreditoriaus interesu, o ne interesu, kuris gali būti būdingas kiekvienam kreditoriui. Prašantis nustatyti priverstinę hipoteką kreditorius būtinumą ją nustatyti turi grįsti aplinkybėmis, kuriomis negali remtis bet kuris iš kreditorių, nes teismas naudojasi priverstinės hipotekos nustatymo teise siekdamas apginti ypatingus ir individualius kreditoriaus interesus.

Nagrinėjamoje byloje teismai motyvavo, kad teismo sprendimu patenkinto turtinio reikalavimo suma yra didelė, ir laikė tai pagrindu priverstinei hipotekai nustatyti.  Šis motyvas neatitinka teisėjų kolegijos pirmiau išdėstytų argumentų dėl būtinumo nustatyti priverstinę hipoteką. Teisėjų kolegija sprendžia, kad piniginio reikalavimo dydis savaime (per se) nėra pakankamas pagrindas, kuriuo remiantis būtų galima nustatyti priverstinę hipoteką, taip išskiriant vieną kreditorių iš kitų. Nagrinėjamoje byloje taip pat konstatuotas skolininko nesąžiningumas, tačiau nebuvo įvertinta, ar ši aplinkybė atitinka nurodytus kriterijus ir yra pakankamas pagrindas suteikti prioritetą ieškovui kaip vienam iš kreditorių. Kadangi byloje yra duomenų, kad, be ieškovo, yra daugiau kreditorių, svarbu pasisakyti dėl jų procesinių teisių, taikant išdėstytas nuostatas taikymu, taip pat dėl kitų proceso tvarkos klausimų, nustatant priverstinę hipoteką.”

Teismas nurodė, kad būtina į bylos nagrinėjimą į traukti kitus kreditorius ir gražino bylą pirmosios instancijos teismui:

“Hipoteka – daiktinė teisė, kurios nustatymas lemia daikto savininko teisių suvaržymą. Prašant nustatyti priverstinę hipoteką daikto savininkui yra reiškiami reikalavimai, todėl jis byloje yra atsakovas. Reikalavimo prigimtis ir daikto savininko teisių suvaržymas lemia, kad priverstinės hipotekos nustatymas vyksta ginčo teisena, o išsprendus bylą iš esmės turi būti priimamas teismo sprendimas (CPK 259 straipsnio 1 dalis). Atsižvelgiant į tai, kad jeigu daikto savininko kreditoriai, be ieškovo, yra ir kiti asmenys, nustačius priverstinę hipoteką ieškovo naudai, jo padėtis kitų kreditorių atžvilgiu pagerėja, todėl atitinkamai kitų kreditorių interesai gali nukentėti. Tai – pagrindas kitus kreditorius įtraukti į bylą trečiaisiais asmenimis (CPK 47 straipsnis).”

Teisėjas Egidijus Baranauskas, kurio daktaro disertacija yra iš įkeitimo teisinio reguliavimo, nesutiko su šia teismo pozicija ir ankstesne LAT’o praktika, todėl pareiškė atskirąją nuomonę. Atskirojoje nuomonėje laikomasi labai griežtos pozicijos dėl priverstinės hipotekos taikymo. Pirmiausia jis nurodė:

“Remdamasis CPK 63 straipsnio 2 dalimi, pareiškiu, kad nesutinku su teisėjų kolegijos daugumos pozicija dėl CK 4.178 straipsnio aiškinimo ir taikymo, o kartu ir su Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojama šios normos aiškinimo ir taikymo praktika (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. spalio 16 d. nutartis civilinėje byloje A. S. v. A. G., Nr. 3K-3-460/2009, 2012 m. sausio 26 d. nutartis civilinėje byloje A. S. v. A. G., Nr. 3K-3-15/2012 ir kt.). Dėl šios priežasties nesutinku ir su teisėjų kolegijos priimtu procesiniu sprendimu panaikinti skundžiamą nutartį bei grąžinti bylą nagrinėti iš naujo.”

CK 4.178 straipsnis (nagrinėjamoje byloje aktualios iki 2012 m. liepos 1 d. galiojančios redakcijos) nustato, kad „Pagal teismo sprendimą patenkinus reikalavimą dėl pinigų išieškojimo, kreditoriaus prašymu gali būti įregistruota skolininko daikto hipoteka. Teismo sprendime turi būti nurodyta: hipoteka užtikrinama reikalavimo suma, hipotekos terminas, daiktas, kuris registruojamas hipotekos registre, ir šio daikto savininkas.“

Pirmiausia teisėjas paaiškino priverstinės hipotekos ir CK 4.178 straipsnio kilmę:

“Manau, kad minėta teisės norma, su kai kuriais pakeitimais kartu su kitomis iš prancūziškosios (konkrečiai – Kvebeko CK 2730 straipsnis) įkeitimo sistemos paimtomis priverstinei hipotekai skirtomis normomis implantuota į Lietuvos teisės sistemą, negali būti aiškinama ir taikoma atskirtai nuo kitų nacionalinių hipotekos santykius reglamentuojančių materialiųjų ir šioms įgyvendinti skirtų proceso teisės normų. Skirtingai nuo Kvebeko, kur hipotekinio kreditoriaus reikalavimas nėra prioritetinis (prieš jį pranašumą turi privilegijuoti reikalavimai), Lietuvos teisinėje sistemoje hipotekinis kreditorius yra išimtinai privilegijuotas. Tokio kreditoriaus reikalavimai tenkinami prieš visus kitus tiek vykdymo procese, tiek ir skolininko bankroto atveju (CPK 754 straipsnio 1 dalis, Įmonių bankroto įstatymo 34 straipsnis). Hipotekinis kreditorius privilegijuotas ir tuo, kad be jo sutikimo negali būti nukreipiamas išieškojimas į įkeistą turtą (CPK 746 straipsnio 3 dalis).”

Toliau teisėjas paaiškina, kodėl egzistuojanti praktika iškreipia kreditorinių reikalavimų eiliškumo tenkinimo tvarką:

“Dėl mano paminėtų priežasčių, aiškinant CK 4.178 straipsnį taip, kad jis suteikia galimybę įgyti teismo sprendimu nustatomą hipoteką bet kuriam kreditoriui, kurio reikalavimas dėl pinigų išieškojimo yra tenkinamas, būtų iškreipta nacionaliniu teisiniu reguliavimu sukurta socialiai teisinga skirtingu kreditorių statusu pagrįsta reikalavimų tenkinimo eiliškumo tvarka. Taip, pvz. vykdymo procese kreditorius iš komercinės veiklos, kuriai apskritai yra būdinga ex ante žinoma skolininko nemokumo rizika, reikalavimų tenkinimo hierarchijoje esantis paskutinėje – trečioje eilėje, galėtų įgyti nepagrįstą pranašumą prieš pirmos eilės kreditorius su reikalavimais dėl išlaikymo ar žalos, padarytos suluošinimu ar kitokiu sveikatos sužalojimu, taip pat dėl maitintojo netekimo. Tokį pat pranašumą jis įgytų ir prieš antros eilės kreditorius – skolininko darbuotojus (CPK 754 straipsnis). Galimybė nustatyti hipoteką bet kurio kreditoriaus naudai pažeistų ir tos pačios eilės kreditorių teises, nes nėra jokių kriterijų pagal kuriuos vienam kreditoriui būtų galima suteikti pranašumą prieš kitus. Išimtys privilegijuoti kreditorius šiems suteikiant hipotekas nustatytos tik įstatyme (pvz., CK 3.72 straipsnio 10 dalis, 3.78 straipsnio 5 dalis, 3.197 straipsnis ir kt.). Taigi kreditorius, kuris nors ir vėliau pradėjo teisminį procesą, įgytų pranašumą prieš tokios pačios eilės kreditorių, kuris pradėjo procesą anksčiau, tačiau dėl kokių nors priežasčių toks procesas iki galutinio teismo sprendimo truko ilgiau nei pirmojo. Dėl to tokio kreditoriaus hipoteka būtų registruojama kaip antrinė su visomis iš to išplaukiančiomis pasekmėmis. Tai reikštų, kad įvairios procesinės kliūtys daro įtaką materialiems daiktinių teisių santykiams, kas nagrinėjamu atveju neatitiktų proceso normų paskirties. Toks CK 4.178 straipsnio aiškinimas sudarytų prielaidas piktnaudžiauti procesinėmis teisėmis įgyjant nepagrįstą pranašumą reikalavimų tenkinimo stadijoje.”

E. Baranauskas pateikia galimas rizikas ir paaiškina, kodėl kitų kreditorių įtraukimas į bylą yra beprasmis ir neišsprendžiantis byloje kilusių procesinių problemų:

“Manau, kad nurodytų rizikų nepašalina ir žinomų skolininko kreditorių įtraukimas į bylą trečiaisiais asmenimis. Mažiausiai dėl dviejų priežasčių. Pirma, šalys (kreditorius ir skolininkas) įstatymu nėra įpareigotos nurodyti tokius kreditorius. Jeigu jie ir įtraukiami, bet pareiškia prieštaravimą, ar tai reiškia, kad hipoteka ieškovui negali būti nustatoma ir ieškinys atmetamas, nes hipoteka nedaloma, o bet koks bandymas nustatyti hipoteką visų kreditorių naudai nėra įmanomas dėl registracijos eiliškumo laike reikšmės? Natūralu, kad ir tokia baigtis jau iš anksto užprogramuota, turint galvoje, kad ginčo teisena nagrinėjamas būtent ginčas. Šiuo atveju ginčas turėtų būti suprantamas ne tik tarp kreditoriaus ir skolininko, bet ir tarp visų kreditorių. Sudaryti sąlygas pradėti tokio ginčo nagrinėjimo procesą be jokios perspektyvos, mano nuomone, nėra pagrindo. Be to, užbaigus bylą tokiu būdu, t.y. atmetus ieškinį, negalima užtikrinti, kad kiti, vėliau atsiradę ir/ar į bylą neįtraukti kreditoriai, nenusistatys hipotekos. Antra, ir tai yra bene svarbiausia vertinant kitų kreditorių teisių apsaugos aspektu, priežastis yra ta, kad nėra teisinio mechanizmo, kaip pakeisti prior tempore potior jure (pirmas laike pirmas teisėje – Tomo Chochrin pastaba) principu grindžiamą hipotekinių kreditorių reikalavimų eiliškumą hipotekos registre net ir tuo atveju, jeigu lygiaverčiams kreditoriams būtų suteikta teisė siekti hipotekos pagal, pvz. kreipimosi į teismą laiką, laikant, kad visi kreditoriai turi teisę reikalauti hipotekos nustatymo. Minėta, materialiųjų teisių negali lemti procesinės problemos.”

Apibendrindamas teisėjas nurodo:

“Esu įsitikinęs, kad dabartinis priverstinės hipotekos teisinis reguliavimas (CK 4.175 – 4.178 straipsniai) turėtų būti aiškinamas taip, kad nebūtų sudarytos prielaidos procesinėmis priemonėmis vieniems kreditoriams  įgyti pranašumą prieš kitus. Pagal CK 4.175 straipsnio 2 dalį priverstinė hipoteka atsiranda įstatymo arba teismo sprendimo pagrindu. Pirmuoju atveju įstatymas numato tas teisines situacijas, kai priverstinė hipoteka atsiranda nustačius konkrečią, įstatyme numatytą faktinių aplinkybių sudėtį, kaip tai yra, pvz., CK 6.414 straipsnio 2 dalyje. Tokiu atveju nereikia kreiptis į teismą dėl atskiro teismo sprendimo. Tuo tarpu teismo sprendimu (CK 4.178 straipsnis) hipoteka gali būti nustatoma tik tuo atveju, kai tokią teismo teisę numato įstatymas, pvz. CK 3.197 straipsnis, 5.71 straipsnis ir kt. Arba, kai teismo sprendimas dėl tam tikrų reikalavimų priteisimo yra savarankiškas pagrindas priverstinei hipotekai registruoti, pvz., CK 3.72 straipsnio 10 dalis, 3.78 straipsnio 5 dalis ir kt.

Atsižvelgiant į išdėstytą, manau, kad atsakovės kasacinis skundas turėjo būti patenkintas panaikinant skundžiamą apeliacinės instancijos teismo nutartį ir priimant naują sprendimą – ieškinį atmetant.”

Belieka pasidžiaugti, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjai tampa vis aktyvesni ir reiškia atskirąsias nuomones. Nagrinėjamoje situacijoje mane asmeniškai žymiai labiau įtikina E. Baranausko atskiroji nuomonė, negu LAT’o nutartis. Bet kokiu atveju – ypač vertinga žinoti abi pozicijas. Manyčiau, kad priverstinė hipoteka neturėtų tapti eiline laikinąja apsaugos priemone.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjų specializacijos

Šiandien naršydamas internete visiškai atsitiktinai radau “Bylų paskirstymo teisėjams ir teisėjų kolegijų sudarymo Lietuvos Aukščiausiajame Teisme taisykles” (toliau tekste – taisyklės). Įdomus dokumentas, patvirtintas LAT’o pirmininko G. Kryževičiaus įsakymu, įgyvendinantis teisėjų tarybos nutarimą “Dėl bylų paskirstymo teisėjams ir teisėjų kolegijų sudarymo taisyklių aprašo patvirtinimo“. Šių teisės aktų pavadinimai nurodo jų tikslus t.y. bylų skirstymas teisėjams ir teisėjų kolegijų sudarymas. Šiame įraše trumpai apžvelgsiu, kaip skirstomos civilinės bylos Lietuvos Aukščiausiajame Teisme, o tai yra svarbus indikatorius, kuris leidžia numatyti, kurie teisėjai nagrinės tam tikras bylas.

Pirmiausia šių taisyklių trečias punktas nustato, kad “byloms nagrinėti teisėjų kolegijos sudaromos ir pranešėjas skiriamas naudojantis teismų informacinės sistemos LITEKO Bylų skirstymo moduliu (toliau – Modulis), automatizuotu atrankos būdu. Nesinaudoti automatizuotu atrankos būdu galima esant Modulio gedimams, tvarkymo darbams ir kai dėl techninio pobūdžio priežasčių neįmanoma pasinaudoti Modulio funkcijomis, taip pat atskirais šiose Taisyklėse nustatytais atvejais.” Taip šiame punkte parodoma, kad bendroji bylų skirstymo taisyklė – automatizuotas skirstymas LITEKO moduliu. Ši sistema pradėta naudoti prieš keletą metų, siekiant įgyvendinti skaidrų ir nešališką bylų skirstymo procesą t.y. norint apsisaugoti nuo “teismų  ir bylų skyrių pirmininkų  savivalės”.  Kaip matome, kad bendrojoje taisyklėje numatyta išimtis nurodanti, kad automatizuotas būdas gali būti nenaudojamas atskirais šiose taisyklėse numatytais pagrindais. Šie pagrindai nurodyti taisyklių 6 punkte, kuris nustato:

“Teismo skyriaus pirmininkas ar Teismo pirmininkas teisėjų atrankos kolegijos siūlymu ar savo iniciatyva gali nesilaikyti eiliškumo kriterijaus esant bent vienai iš šių sąlygų:

1.1.         vienarūšes bylas (esant analogiškai faktinei ir teisinei situacijai) yra tikslinga skirti nagrinėti vienu metu ir (ar) tam tikriems teismo teisėjams;

1.2.        skiriant bylą atsižvelgiama į teisėjų specializaciją;

1.3.        įstatymai nustato sutrumpintus atitinkamų bylų išnagrinėjimo terminus;

1.4.        kitais atvejais, kai Teismo skyriaus pirmininkas ar Teismo pirmininkas motyvuotai pripažįsta tai būtina.”

Matome, kad viena iš išimčių yra, kad bylą galima paskirti tam tikriems teisėjams pagal jų specializaciją. Pastaruosius keletą metų didelę savo laiko dalį skiriu LAT’o praktikos analizei (tą turbūt galima pastebėti skaitant mano įrašus..). Nuo 2o11 metų liepos pastebėjau tam tikrą tendenciją, kad konkretūs teisėjai nagrinėja tam tikros specifikos bylas. Dabar pasidarė aišku, kodėl taip yra. Įgyvendinant minėtą teisėjų tarybos nutarimą, teisėjai LAT’e buvo suspecializuoti. Tai galima pamatyti taisylių pirmame ir antrame prieduose. Antras priedas pateikia civilinių bylų teisėjų specializaciją, kuriuo sukurta viešųjų pirkimų specializacija ir jai priskirti šie teisėjai: Egidijus Baranauskas, Gražina Davidonienė, Virgilijus Grabinskas, Birutė Janavičiūtė, Egidijus Laužikas, Sigita Rudėnaitė. Trečias taisyklių priedas nurodo GALIMĄ teisėjų specializaciją:

  1. Bendroji prievolių teisė – Dangutė Ambrasienė, Egidijus Baranauskas, Janina Stripeikienė.
  2. Bendroji sutarčių teisė ir sutarčių rūšys – Dangutė Ambrasienė, Egidijus Baranauskas, Virgilijus Grabinskas, Janina Januškienė, Česlovas Jokūbauskas, Sigita Rudėnaitė, Janina Stripeikienė, Juozas Šerkšnas.
  3. Civilinė atsakomybė – Dangutė Ambrasienė, Janina Januškienė, Algis Norkūnas, Vincas Verseckas.
  4. Civilinio proceso teisė – Gražina Davidonienė, Birutė Janavičiūtė, Egidijus Laužikas, Zigmas Levickis, Algis Norkūnas, Antanas Simniškis, Juozas Šerkšnas.
  5. Daiktinė teisė – Egidijus Baranauskas, Birutė Janavičiūtė, Zigmas Levickis, Janina Stripeikienė, Pranas Žeimys.
  6. Darbo teisė – Virgilijus Grabinskas, Zigmas Levickis, Antanas Simniškis.
  7. Draudimo teisė – Egidijus Baranauskas, Sigitas Gurevičius, Algis Norkūnas.
  8. Įmonių teisė – Sigitas Gurevičius, Vincas Verseckas.
  9. Juridinių asmenų nemokumo teisė (restruktūrizavimas, bankrotas) – Česlovas Jokūbauskas, Janina Stripeikienė, Vincas Verseckas.
  10. Konkurencijos teisė – Janina Januškienė, Gintaras Kryževičius, Janina Stripeikienė.
  11. Intelektinės nuosavybės teisė – Virgilijus Grabinskas, Sigita Rudėnaitė.
  12. Paveldėjimo teisė – Gražina Davidonienė, Birutė Janavičiūtė, Česlovas Jokūbauskas, Pranas Žeimys.
  13. Šeimos teisė – Janina Januškienė, Janina Stripeikienė.
  14. Tarptautinė ir Europos Sąjungos privatinė teisė – Gintaras Kryževičius, Egidijus Laužikas.
  15. Vartotojų teisė – Sigitas Gurevičius, Sigita Rudėnaitė.
  16. Vežimas ir ekspedicija– Dangutė Ambrasienė, Egidijus Baranauskas.
  17. Viešųjų pirkimų teisė – Česlovas Jokūbauskas, Gintaras Kryževičius, Janina Stripeikienė.

Kyla klausimas, koks yra šių priedų santykis? Taisyklių 11 punktas nurodo, kad “skiriant bylą ir sudarant teisėjų kolegiją atsižvelgiama į teisėjų specializaciją, nustatytą šių Taisyklių 1 ir 2 prieduose”. Tai reiškia, kad pagal minėtą antrą priedą, t.y. viešųjų pirkimų teisės specializaciją, skiriami teisėjai vadovaujantis taisyklių 6 punkto 1.2. papunkčiu “skiriant bylą atsižvelgiama į teisėjų specializaciją”. Taisyklių 12 punktas nurodo, kad “skiriant bylą gali būti atsižvelgiama į teisėjų specializaciją, nurodytą šių Taisyklių 3 priede, kai Teismo skyriaus pirmininkas ar Teismo pirmininkas teisėjų atrankos kolegijos siūlymu ar savo iniciatyva motyvuotai pripažįsta tai būtina. Atsižvelgiant į šiame priede nurodytą specializaciją gali būti skiriamas teisėjas pranešėjas ir (arba) kolegijos teisėjai.”, t.y. šiuo atveju skiriama pagal 6 punkto 1.4. papunktį. Specializacija šių taisyklių prasme reiškia  konkrečiame skyriuje dirbančio teisėjo dažniausiai nagrinėjamų bylų kryptis, grindžiama materialinių teisinių santykių specifika ir (ar) procesiniais ypatumais.

Nagrinėdamas nutartis pastebėjau, kad bylų skirstymas pagal antrą priedą t.y. pagal viešųjų pirkimų specializaciją naudojamas iš esmės visose viešųjų pirkimų bylose. Visada matomos tos pačios šešios pavardės. Dėl trečio priedo – sunku spręsti. Pagal teisinį reglamentavimą, t.y. motyvuoto pripažinimo būtinumą, sprendžiu, kad 3 priedas naudojamas rečiau. Iš taisyklių nėra aišku, kokia turi būti ta motyvuoto pripažinimo forma.

Gali kilti klausimas, kokia šio teisėjų specializacivimo prasmė? Atsakymas – viešoji kasacijos funkcija t.y. vienodas teisės taikymas ir aiškinimas. Man net nebūnant viešųjų pirkimų specialistų yra gana akivaizdu, kad su viešųjų pirkimų teisiniu reguliavimu yra daug problemų. Apskritai manau, kad specializavimas LAT’e – teigiamas poslinkis. Atrodytų idealu, jeigu tam tikrus materialinės teisės klausimus spręstų ir aiškintų geriausi tos srities specialistai. Tačiau praktikoje nėra idealu. Pateiksiu vieną asmenine patirtimi paremtą pavyzdį. Mano subjektyvia nuomone, teisėjas Egidijus Baranauskas yra vienas geriausių prievolių (kartu ir sutarčių teisės) specialistų Lietuvoje. Dabar jis užstrigęs viešųjų pirkimų bylose..

%d bloggers like this: