Kaip persidalijamos žurnalistų priežiūros “akcijos“ ir kodėl bažnyčia yra viena iš “akcininkų“

Vakar bene daugiausiai žiniasklaidos dėmesio sulaukęs klausimas buvo visuomenės informavimo įstatymo pataisų projektas, kuriuo keičiamas žurnalistų priežiūros mechanizmas. Šios pataisos susilaukė didžiulio žurnalistų pasipiktinimo, nes J. Razma pasiūlė į visuomenės etikos informavimo asociaciją įtraukti Lietuvos katalikų bažnyčios Vyskupų konferenciją. Didžiulis sąmyšis! Akylesnis asmuo pastebėtų, kad bažnyčios atstovai jau seniai dalyvauja šioje veikloje, tam užtenka atsiversti galiojančią visuomenės informavimo įstatymo redakciją:

“46 straipsnis. Žurnalistų ir leidėjų etikos komisija

2. Komisiją iš 15 narių, kuriuos į ją po vieną deleguoja Lietuvos žmogaus teisių centras, Lietuvos psichiatrų asociacija, Lietuvos katalikų bažnyčios Vyskupų konferencija, Lietuvos periodinės spaudos leidėjų asociacija, Lietuvos radijo ir televizijos asociacija, Lietuvos kabelinės televizijos asociacija, Regioninių televizijų asociacija, Lietuvos žurnalistų sąjunga, Lietuvos žurnalistų draugija, Lietuvos žurnalistikos centras, LRT, Žurnalų leidėjų asociacija, Regioninės spaudos leidėjų asociacija, Nacionalinė rajonų ir miestų laikraščių leidėjų asociacija, Komunikacijos ir reklamos agentūrų asociacija, tvirtina šių organizacijų atstovų susirinkimas.“

Šiais pakeitimais Lietuvos žurnalistų ir leidėjų etikos komisija tiesiog yra pakeičiama į visuomenės informavimo etikos komisiją, kuri atliks visiškai identiškas funkcijas. Skirtumas, kad vietoje konkrečių deleguojamų darių iš tam tikrų subjektų, bus įkurta visuomenės informavimo etikos asociacija, kurios tikslas bus užtikrinti etikos kodekso nuostatų laikymąsi, visuomenės informavimo etikos principų puoselėjimą visuomenės informavimo veikloje ir ugdyti visuomenės sąmoningumą vertinant visuomenės informavimo procesus bei naudojantis viešąja informacija. Šiam tikslui į komisiją asociacija skirs po vieną narį. Narių bus viso 8, nes asociaciją sudaro 8 subjektai: Lietuvos žurnalistų sąjunga, Lietuvos žurnalistų draugija,Lietuvos katalikų bažnyčios Vyskupų konferencija, Interneto žiniasklaidos asociacija, Lietuvos radijo ir televizijos asociacija, Regioninių televizijų asociacija, Lietuvos kabelinės televizijos asociacija, Nacionalinė rajonų ir miestų laikraščių leidėjų asociacija.

Taigi, matote skirtumus? Anksčiau komisiją sudarydavo 15 narių, kurių vienas bažnyčios atstovas, dabar 8 nariai, kurių vienas bažnyčios atstovas. Sistema ta pati, tačiau kiekvienam nariui tenka didesnis svoris.

Dar problema bus tame, kad 8 komisijos nariai – lyginis skaičius, reiškia sprendžiant ginčus neretai galės susidaryti situacija, kai balsai pasidalins po lygiai. Spėju, tada viską lems pirmininko balsas, nes toli gražu ne tobulos įstatymo pataisos to nereguliuoja. Pavyzdžiui, teismuose įprasta, kad teisėju kolegijos būtų nelyginio skaičiaus 3, 7, 9 ir t.t., būtent tam, kad nekiltų ši problema.

Kitas svarbus dalykas, ko siekiama tomis pataisomis, kad pati asociacija turės juridinį subjektiškumą ir bus finansuojama iš metinių įmokų už transliavimo ir (ar) retransliavimo licencijas.

Taigi, dėl pačios sudėties kažko stebuklingo neįvyko, mane tik stebina pati reakcija, kad kišasi bažnyčia. Ji jau seniai dalyvauja žiniasklaidos priežiūroje, tačiau aš nesuprantu kodėl. Vienas iš liberalų, balsavusių už šias pataisas, Remigijus Šimašius facebook tinkle paaiškino, kad:

“Ponai, nežinau kaip Jūs, bet aš tai manau, kad tokioje institucijoje atstovavimas turi būti platus ir atspindintis Lietuvą. Kiek atsimenu, RKB turi vieną didžiausių palaikymų visuomenėje kap institucija ir jai priklauso dauguma žmonių. Suprantu, kad daug kam nepriimtina bažnyčios pozicija. Man irgi ne visada priimtina. Tačiau neigti, kad ji atstovauja didelę visuomenės dalį – nelabai taiklu būtų. Ar aš ko nesuprantu?“

Paklausus, kaip daugelio žmonių palaikymas susijęs su žiniasklaidos priežiūra R. Šimašius atsakė:

“Na, tai ne visai savireguliacijos institucija… Bet šiaip jau sutinku su argumentais. Pripažįstu – gal ir nelogiška joje turėti bažnyčios atstovą.“

Visų pirma, tai yra žiniasklaidos savireguliacijos institucija, tam už užtenka atsiversti galiojančią įstatymų redakciją ir paskaityti vieną straipsnį:

46 straipsnis. Žurnalistų ir leidėjų etikos komisija

1. Žurnalistų ir leidėjų etikos komisija (toliau šiame straipsnyje – Komisija) – viešosios informacijos rengėjų ir skleidėjų savitvarkos institucija

Iš tiesų, įstatymo leidėjo logika buvo būtent tokia, kad siekiant užtikrinti spaudos laisvę, reikia suteikti galimybę tiems žiniasklaidos atstovams save reguliuoti. Tokiu atveju nebus galima priekaištauti dėl valstybės kišimosi, žiniasklaidos laisvės žabojimo, cenzūros ir t.t. Ką šioje komisijoje veikia bažnyčios atstovai, man ne neneša fantazija, čia kažkoks prokrikščioniškas kompromisas kuriant pradinį reguliavimą. Matyti, konservatoriams baisiai to reikėjo anais laikais. Jei bažnyčia niekaip nesusijusi su žiniasklaida, kodėl ji SAVIreguliuoja ją? Toje kompanijoje ji – balta varna.

Kyla klausimas, ar dabartinis reguliavimas, tiek būsimas reguliavimas neprieštarauja Konstitucijos 43 straipsniui, kuris nustato, kad Lietuvoje nėra valstybinės religijos, tai įtvirtindamas sekuliarizmo principą. Šiuo klausimu tarp eilučių yra pasisakęs ir Konstitucinis Teismas 2000 m. birželio 13 d. nutarime:

“Sistemiškai aiškinant Konstitucijos 43 straipsnio 7 dalyje įtvirtintą normą, kad Lietuvoje nėra valstybinės religijos, šio straipsnio 4 dalies normą, kad bažnyčios bei religinės organizacijos laisvai tvarkosi pagal savo kanonus ir statutus, 40 straipsnio 1 dalyje suformuluotą normą, kad valstybinės ir savivaldybių mokymo ir auklėjimo įstaigos yra pasaulietinės, taip pat kitas Konstitucijos nuostatas darytina išvada, kad Konstitucijoje yra įtvirtintas valstybės ir bažnyčios atskirumo principas. Konstitucinis valstybės ir bažnyčios atskirumo principas yra Lietuvos valstybės, jos institucijų ir jų veiklos pasaulietiškumo pamatas. Šis principas, taip pat Konstitucijoje įtvirtinta įsitikinimų, minties, tikėjimo ir sąžinės laisvė, konstitucinis asmenų lygybės principas kartu su kitomis konstitucinėmis nuostatomis lemia valstybės pasaulėžiūrinį ir religinį neutralumą.

Tai, kad Lietuvos valstybė ir jos institucijos yra pasaulėžiūros ir religijos požiūriu neutralios, reiškia valstybės ir tikybos sričių, valstybės ir bažnyčių bei religinių organizacijų paskirties, funkcijų ir veiklos atribojimą.

Konstitucijos 43 straipsnio 7 dalyje įtvirtintas valstybinės religijos nebuvimo Lietuvoje principas. Ši Konstitucijos norma ir norma, numatanti, kad yra tradicinės Lietuvoje bažnyčios bei religinės organizacijos, reiškia, jog religijos tradiciškumas netapatintinas su jos valstybiškumu: bažnyčios bei religinės organizacijos nesikiša į valstybės, jos institucijų ir pareigūnų veiklą, neformuoja valstybinės politikos, o valstybė nesikiša į bažnyčių bei religinių organizacijų vidaus reikalus; jos laisvai tvarkosi pagal savo kanonus ir statutus (Konstitucijos 43 straipsnio 4 dalis).“

Kaip bažnyčios nesikišimas į valstybės, jos institucijų ir pareigūnų veikla suderinama tai, kad bažnyčia jau seniai turi savo atstovus žurnalistus prižiūrinčioje institucijoje?  Man atrodo, nelabai. Todėl prieinu prie išvados, kad bažnyčios šioje vietoje jau seniai neturi būti, gaila, kad visi atsibudo šiek tiek vėlai.

P.S. Apie pačių pataisų juridinę techniką gėda net kalbėti, nes vietoje 46 straipsnio galiojimas šiomis pataisomis nėra panaikinamas, o yra įkeliamas 46 (prim) straipsnis, kuris pavadinamas visuomenės informavimo etikos komisija. Tada pataisų gale pridedamos baigiamosios nuostatos, kuriose nurodoma, kad žurnalistų etikos ir leidėjų komisija veiks tol, kol nebus įsteigta visuomenės informavimo etikos komisija.  Teisiniai beraščiai, tiesiog reikėjo 46 straipsnį pakeisti į naują, o ne šalia sukurti 46 (prim) ir nustatyti konkretų įsigaliojimo terminą. Nes pakeitus komisijas senoji 46 straipsnio redakcija taip ir liks kabėti galiojančiame įstatyme.

P.P.S.  Norint, kad priežiūros komisijoje būtų visuomenės atstovų, pataisose tereikėjo nustatyti, pvz.: 1 arba 2 arba 3 visuomenės atstovus į komisiją skiria Seimas, Prezidentas, ir kažkas tokio, o ne bažnyčia.

Reklama

Lietuvos Aukščiausiasis teismas pateikė “konspektą“ dėl dalykinės reputacijos gynimo

Prisipažinsiu, patiko 2012 m. vasario 13 d. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis Nr. 3K-3-32/2012. Patiko nevisai dėl to, kad padeda atriboti nuomonę nuo žinios.. Bent jau man, paskaičius šią nutartį, tai padaryti atrodo dar painiau ir hipotetinis noras spręsti garbės ir orumo, ar dalykinės reputacijos pažeidimo bylą pasirodo esąs dar sudėtingesnis. Patiko tai, kad ši nutartis papildys mano įrašus, kurie anksčiau buvo rašyti šaltiniais pasitelkiant Lietuvos Aukščiausiojo Teismo, Konstitucinio Teismo ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika. Išnagrinėjęs šią nutartį pamatai, kad sugebėti atriboti žinią ir nuomonę yra vis sudėtingiau, taip pat dar kartą išryškėja saviraiškos laisvės, kaip pamatinės žmogaus teisės svarba ir jos ribojimo ribotumas. Mano nagrinėtoje nutartyje (2011 m. rugsėjo 9 d.  nr. 3K-3-347/2011) įraše “Naujausia LAT praktika garbės ir orumo gynimo srityje“ LAT’as iš esmės pateikė išsamią ir susistemintą savo suformuotos doktrinos apžvalgą, naujausioje nutartyje teismas mums dovanoja dalį apibendrintos EŽTT doktrinos.

Ginčo esmė viešojoje erdvėje turėtų būti gerai žinoma t.y. TV3 per savo žinias pateikė kontraversiško turinio informaciją apie AB “TEO LT“. Teo kreipėsi į teismą dėl juridinio asmens dalykinės reputacijos pažeidimo. Teo teigimu, per TV3 žinias “paskleistos žinios“ žemina Teo dalykinę reputaciją. Ginčyti teiginiai:

“Informuojant apie nurodytą faktą, žinių reportaže viešai buvo paskleistas toks teiginys: „Asociacijos narių nuomone, <…> TEO LT, AB generalinio direktoriaus pavaduotojas N. I., teikdamas pasiūlymus Vyriausybei bei aktyviai dalyvaudamas Kultūros ministerijos posėdžiuose, kuriuose buvo svarstomi bendrovei reikalingi teisės aktai, pažeidė įstatymus“. Žinių reportaže pasisakė atsakovo Lietuvos radijo ir televizijos asociacijos atstovas atsakovas S. B., kuris viešai paskleidė tokį teiginį: „TEO LT, AB generalinio direktoriaus pavaduotojas ponas I. dalyvaudavo posėdžiuose ir pateikdavo dokumentus, kuriuose buvo aiškiai suformuluota, kaip turi būti keičiami įstatymai, tai mes manome, kad tai yra nesąžiningi veiksmai ir kad rinkos dalyviai, ypač monopolistai, turėtų ypač kruopščiai ir atidžiai žiūrėti įstatymus ir nepažeidinėti jų, siekdami sau palankių sprendimų.“

Pirmoji instancija šios teiginius pripažįsta žinia, o apeliacinė juos vertina kaip nuomone ir pripažinus šiuos teiginius dalykinės reputacijos pažeidimu, privertus juos paneigti, būtų nepagrįstai suvaržyta žodžio laisvė.

Pirmiausia EŽTT doktrina:

“Tiek juridinio asmens dalykinė reputacija, tiek ir asmens saviraiškos laisvė yra saugomos ir gintinos vertybės (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 25 straipsnis, Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 10 straipsnis, 1 protokolo 1 straipsnis, CK 2.24 straipsnio 8 dalis).

Pagal Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvenciją (toliau – Konvencija) juridinio asmens dalykinė reputacija dėl savo ekonominės vertės gali būti saugoma ir ginama kaip turtas, t. y. vertybė, saugotina pagal Konvencijos 1 protokolo 1 straipsnį (nuosavybės apsauga) (žr., pvz., mutatis mutandis, Iatridis v. Greece (GC), no. 31107/96, judgement of 25 March 1999, par. 54). Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – EŽTT arba Teismas) savo jurisprudencijoje pabrėžia būtinybę, sprendžiant dėl juridinio asmens dalykinės reputacijos apsaugos ribų, visuomenės suinteresuotumą atvira diskusija dėl verslo praktikos derinti su konkuruojančiu interesu apsaugoti komercinę sėkmę ir įmonės gyvybingumą ne tik akcininkų ir įmonės darbuotojų naudai, bet ir platesnei ekonominei gerovei. Didelės įmonės, kurių veikla siejasi su viešuoju interesu, neišvengiamai ir sąmoningai atsiveria kruopščiam savo veiksmų tyrimui ir tokių įmonių atžvilgiu priimtinos kritikos ribos, EŽTT vertinimu, yra platesnės, tačiau dėl to, kad subjektas yra didelė įmonė, iš jos neturėtų būti atimta gynybos dėl difamacinių teiginių teisė (žr. sprendimą Steel and Morris v. United Kingdom, no. 68416/01, judgment of 15 February 2005,  par. 94).

EŽTT saviraiškos laisvę vertina kaip vieną esminių demokratinės visuomenės pagrindų ir vieną svarbiausių jos pažangos bei kiekvieno individo raidos sąlygų; jo sprendimuose yra pabrėžiama, kad ši laisvė taikytina ne tik ,,informacijai“ arba „idėjoms“, kurios priimamos palankiai, laikomos neužgauliomis ar nevertomis dėmesio, bet ir toms, kurios įžeidžia, šokiruoja ar trikdo. Tokie yra pliuralizmo, tolerancijos ir liberalumo, be kurių nėra „demokratinės visuomenės“, reikalavimai. Kaip ir dauguma konvencijose įtvirtintų garantijų, saviraiškos laisvė nėra absoliuti, ja besinaudojantys asmenys (tiek žurnalistai, tiek kiti asmenys) privalo elgtis sąžiningai ,,informacijos adresato“ atžvilgiu, siekti pateikti tikslią ir patikimą informaciją, laikytis etikos normų. Kartu EŽTT akcentuoja, kad Konvencijos 10 straipsnio 2 dalyje įtvirtintos saviraiškos laisvei taikomos išimtys turi būti aiškinamos griežtai  (angl. strictly), apribojimų reikalingumas turi būti nustatomas įtikinamai. Saviraiškos laisvės ribojimui taikant „būtinumo demokratinėje visuomenėje“ kriterijų, turi būti nustatyta, ar asmens laisvės apribojimas atitiko „primygtinį socialinį poreikį“. Valstybės, spręsdamos, ar yra toks poreikis, turi tam tikras vertinimo laisvės ribas, tačiau negali pažeisti Konvencijos 10 straipsnyje užtikrintų saviraiškos laisvės standartų ir principų (žr. sprendimus bylose Hertel v. Switzerland, no. 25181/94, judgment of 25 August 1998, par. 46, Steel and Morris v. United Kingdom, no. 68416/01, judgment of 15 February 2005, par. 87; Flux v. Moldova (No. 6), no. 22824/04, judgment of 29 July 2008, par. 26). Situacijose, kai yra pateikiami faktinio pobūdžio teiginiai ir pateikiama nepakankamai įrodymų jiems pagrįsti ir žurnalistas diskutuoja apie „tikrą“ viešąjį, visuomeninį interesą, patikrinimas, ar žurnalistas elgėsi profesionaliai ir sąžiningai tampa pirmaeiliu dalyku (žr., pvz., Flux v. Moldova (no. 7), no. 25367/05, 24 November 2009, par. 41).

EŽTT jurisprudencijoje konstatuota, kad iš esmės nėra nesuderinama su Konvencijos 10 straipsniu situacija, kai difamacijos bylose atsakovui yra uždedama našta pagal civilinį standartą įrodyti difamacinių teiginių atitiktį tikrovei (duomenų neatitikties tikrovei prezumpcija); atsakovui turi būti suteikta reali galimybė tai padaryti (žr. Kasabova v. Bulgaria, no. 22385/03, 19 April 2011, par. 58-62; McVicar v. United Kingdom, no. 46311/99, § 83‑87, ECHR 2002‑III; Steel and Morris v. the United Kingdom, no. 68416/01, §§ 93‑95, ECHR 2005‑II). Svarbu, kad teismai atsakovo pateiktus įrodymus nagrinėtų labai atsargiai, taip, kad atsakovui netaptų neįmanoma pasinaudoti „tiesos gynyba“. Atitinkamai Kasabova byloje Teismui buvo nepriimtina tai, kad apeliacinės instancijos teismas pripažino, jog vienintelis kelias patvirtinti teiginį, jog kažkas padarė nusikaltimą, buvo reikalavimas įrodyti, kad jis arba ji buvo dėl to nuteistas (žr., Kasabova v. Bulgaria, par. 62; Flux v. Moldova (no. 6), no. 22824/04, §11 and 31, 29 July 2008). Nors apkaltinamasis nuosprendis iš esmės prilygsta nenuginčijamam įrodymui, kad asmuo įvykdė nusikaltimą, tokiu būdu apriboti teiginių apie nusikalstamą elgesį įrodinėjimo būdą šmeižto byloje yra aiškiai nepagrįsta, net jeigu reikalaujama (pagal Konvencijos 6 straipsnio 2 dalį) atsižvelgti į tokio asmens nekaltumo prezumpciją. Tvirtinimai (kaltinimai) spaudoje negali būti lygiaverčiai prilyginami kaltinimams baudžiamajam procese (žr. Kasabova v. Bulgaria, par. 62). Teismai, nagrinėjantys šmeižto bylą, taip pat negali tikėtis iš atsakovų prokurorų elgesio ar daryti jų likimą priklausomą nuo to, ar baudžiamojo persekiojimo institucijos nusprendžia palaikyti kaltinimus, ar pajėgia užtikrinti asmens, prieš kuriuos atsakovai pateikė teiginius spaudoje, nuteisimą (žr. ten pat). Situacijose, kai yra pateikiami faktinio pobūdžio teiginiai ir nepakankamai įrodymų jiems pagrįsti ir žurnalistas diskutuoja apie „tikrą“ viešąjį, visuomeninį interesą, patikrinimas, ar žurnalistas elgėsi profesionaliai ir sąžiningai, tampa pirmaeiliu dalyku (žr. cituotą Flux v. Moldova (no. 7), no. 25367/05, 24 November 2009, par. 41). Vertinant sąžiningumą, reikšmės gali turėti įvairios aplinkybės – žurnalistinio tyrimo pakankamumas skleidžiamiems teiginiams pagrįsti (kuo rimtesni kaltinimai, tuo nuodugnesnis tyrimas turėtų būti atliekamas; taip pat svarbus teiginių pobūdis, pvz., Teismas yra pripažinęs, kad teiginius dėl korupcijos itin sunku tiesiogiai pagrįsti), šaltinių patikimumo įvertinimas, kitos šalies pozicijos pateikimas ir pan. EŽTT, kaip ir nacionaliniams teismas, labai reikšmingas viešoje diskusijoje iškelto klausimo, paskleistos informacijos pobūdis (faktinis teiginys ar nuomonė, difamacijos laipsnis ir pobūdis), diskusijos pobūdis (gyvai vykusi diskusija, straipsnis ar pan.), „dviejų nuomonių“ dėl klausimo pateikimo faktas, pastangos skleidžiamos informacijos patikimumui patikrinti ir pan.

Juridinio asmens dalykinė reputacija ginama ne tik nuo ją žeminančių tikrovės neatitinkančių žinių skleidimo, bet ir nuo nesąžiningos, neturinčios objektyvaus faktinio pagrindo kritikos, nuomonės ar vertinimo. Nuomonei, kaip saviraiškos būdui, asmens dalykinės reputacijos pažeidimo aspektu taikomi mažesni apribojimai negu žinių skleidimui. EŽTT požiūriu, siekiant tam tikrus teiginius priskirti konkrečiai kategorijai (faktų konstatavimui (žiniai) ar vertinamiesiems teiginiams (nuomonei), būtina atsižvelgti į visą bylos aplinkybių kontekstą: teiginių formuluotes, jų pateikimo aplinkybes, formą ir būdą, ar pateiktas realios situacijos vertinimas, ar nuomonės pareiškimas be jokio faktinio pagrindo, ar vyko gyva diskusija, visuomeninė akcija, kurioms neabejotinai būdingas didesnis emocionalumo ir „perdėjimo“ laipsnis, ar informacija pateikta, pvz., mokslinio pobūdžio straipsnyje, ir kt. Skirtingai negu faktiniai teiginiai, vertinamieji (nuomonės) negali būti įrodomi, tačiau jiems taip pat neturi trūkti faktinio pagrindo. Dalyvaudamas viešoje diskusijoje dėl opios bendrojo intereso problemos, asmuo gali tikėtis tam tikro „perdėjimo, hiperbolizavimo ar provokacijos lygio“, kuris turėtų būti neišvengiamai toleruojamas demokratinėje visuomenėje (pvz., žr. cituotą Steel and Morris v. United Kingdom, par. 90).“

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje taip pat yra pateikti teisės aiškinimo ir taikymo išaiškinimai dėl juridinio asmens dalykinės reputacijos gynimo, saviraiškos laisvės, žinios ir nuomonės atribojimo:

“Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad tai, ar publikacijoje yra paskleisti duomenys ar paskelbta nuomonė, kritika ar kitoks subjektyvus požiūris, turi būti vertinama konkrečioje byloje ir yra fakto klausimas. Reikia įvertinti, ar tai žinia ar nuomonė, kritika ar kitoks subjektyvaus požiūrio išreiškimas, kuriam tiesos ir tikrumo kriterijus netaikomas. Žinia yra laikomas teiginys, kuriuo kas nors yra tvirtinama, pasakoma ar pateikiama kaip objektyviai egzistuojantis dalykas. Gali turėti reikšmės pasisakymo aplinkybės ir tikslai. Teismas įvertina, ar teiginiai kategoriški, ar jais tik iškeliami klausimai ir siekiama atkreipti dėmesį į aktualią problemą, pareiškiamas autoriaus susirūpinimas svarbiu klausimu. Apie tai galima spręsti iš to, ar sakiniai suformuluoti kaip teigimas ar kaip pasiūlymas, dvejonė, klausimas ar dar kitokia forma. Jeigu teiginiai išdėstomi su abejonėmis, nuorodomis, kad tai autoriaus manymas ar nuomonė, arba klausiamąja forma, tai gali būti daroma išvada, jog yra pateiktas asmens subjektyvus požiūris į faktus, žinias ar informaciją, o ne žinia. Vertinant, ar pareikšti su pagrindiniu faktu susiję duomenys yra nauja informacija, ar pagrindinį faktą apibūdinanti nuomonė, išreiškianti požiūrį į faktą, turi būti atkreipiamas dėmesys į tai, ar pagrindinis faktas yra vienareikšmiškai aiškus. Jeigu faktas yra pakankamai aiškus, kad nesąžininga būtų jį traktuoti kitaip, tai pateikti duomenys dėl jo vertinimo kitokia prasme galėtų būti pripažinti nauju faktu. Jeigu pradinis faktas nėra visiškai aiškus, o gali būti įvairiai interpretuojamas, tai teigiamo ar neigiamo turinio interpretacija gali būti vertinama kaip asmeniui palanki arba nepalanki nuomonė ar subjektyvus įspūdis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2002 m. lapkričio 13 d. nutartis, priimta civilinėje byloje R. Č. v. UAB “Žeimenos krantai“, bylos Nr. 3K-3-1349/2002; 2007 m. spalio 12 d. nutartis, priimta civilinėje byloje G. T. v. UAB „Klaipėdos“ laikraščio redakcija, bylos Nr. 3K-3-411/2007; 2009 m. kovo 3 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Birių krovinių terminalas“ v. UAB „Ekstra“ žurnalas, bylos Nr. 3K-3-100/2009; 2010 m. lapkričio 9 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB ,,NEO GROUP“ v. S. G., bylos Nr. 3K-3-441/2010)

Kasacinio teismo praktikoje konstatuota, kad juridinio asmens dalykinė reputacija ginama teismo, kai konstatuojamas realus faktinis jos sumenkėjimas kaip paskleistų duomenų padarinys, todėl teismas, vertindamas poreikio riboti saviraiškos laisvę juridinio asmens dalykinės reputacijos naudai pagrįstumą, taip pat turi atsižvelgti į realius faktinius padarinius: į tai, koks yra paskleistos informacijos paplitimo mastas, poveikis ir realiai patirta žala. Šiuo aspektu būtina įvertinti juridinio asmens, kuris gina reputaciją, individualias savybes ir jo veiklos pobūdį; jeigu asmeniui, kurio veikla ,,normali“ (niekuo neišsiskirianti poveikio viešajam interesui požiūriu), pakanka įrodyti, kad dėl paskleistos informacijos pasikeitė jo savybių, veiklos, rezultatų vertinimas ar požiūris į jį, kad teigiamas vertinimas sumažėjo ar tapo neigiamas, tai tuo atveju, kai dalykinę reputaciją gina asmuo, kurio veikla visuomenėje yra vertinama prieštaringai, jis turi įrodyti, jog paskleistų žinių padariniai yra rimti neigiami asmens vertinimo poslinkiai: finansiniai nuostoliai, neigiamas poveikis savininkams ir darbuotojams, kiti neigiami padariniai ar panašaus pobūdžio aplinkybės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. lapkričio 24 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Naujasis aitvaras“ v. UAB „Ekstra“ žurnalo „Ekstra“ leidėjas V. S., bylos Nr. 3K-3-630/2004; 2009 m. kovo 3 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Birių krovinių terminalas“ v. UAB „Ekstra“ žurnalas, bylos Nr. 3K-3-100/2009; 2010 m. lapkričio 9 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB ,,NEO GROUP“ v. S. G., bylos Nr. 3K-3-441/2010).“

Taip pat apibrėžtas šių bylų įrodinėjimo dalykas. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje pateikti išaiškinimai dėl dalykinės reputacijos realaus pažeidimo įrodinėjimo pareigos:

“Ginant neturtines vertybes, kurios pažeidžiamos tikrovės neatitinkančių asmens dalykinę reputaciją žeminančių duomenų skleidimu ir neturtinės žalos jam padarymu, ieškovas turi įrodyti savo materialinį teisinį tinkamumą – kad apie jį yra paskleistos žinios ir kad jam yra padaryta žala (CPK 5 straipsnis). Asmens dalykinė reputacija suprantama kaip jo geras vardas, teigiamas vertinimas ir požiūris visuomenėje, verslo aplinkoje. Šios vertybės laikomos pažeistomis, jeigu įrodoma, kad pasikeitė asmens savybių, elgesio, veiklos, rezultatų vertinimas ar požiūris į jį, kad teigiamas vertinimas sumažėjo ar tapo neigiamas. Ši taisyklė tinka normalią, niekuo neišsiskiriančią veiklą vykdančiam asmeniui. Jeigu dalykinę reputaciją gina asmuo, kurio veikla visuomenėje yra vertinama prieštaringai, tai jis turi įrodyti, jog paskleistų žinių padarinys yra rimti neigiami asmens vertinimo poslinkiai – platinamo spaudos leidinio tiražo sumažėjimas, jo pirkimų ar apyvartos dėl paskleistų žinių sutrikimas, finansiniai nuostoliai, neigiamas poveikis savininkams ir darbuotojams, kiti neigiami padariniai ar panašaus pobūdžio aplinkybės. Kasacinio teismo praktikoje taip pat konstatuota, kad civilinėje byloje dėl juridinio asmens pažeistos reputacijos gynimo ieškovas turi įrodyti, jog jo dalykinė reputacija realiai nukentėjo, sumenkinta, atsakovui paskleidus žinias, faktinius duomenis, kurie neatitinka tikrovės, arba jeigu asmens dalykinė reputacija pažeista nuomonės, kritikos ar kitokių subjektyvių įsitikinimų skleidimu, tai turi būti nustatyta, kad subjektyvaus pobūdžio teiginiai nepagrįsti ir neobjektyvūs; o asmuo, juos paskleidęs, yra nesąžiningas ir kaltas dėl jų skleidimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. gruodžio 20 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Šilutės komunalininkas“ v. P. S. IĮ ,,Uola“, bylos Nr. 3K-3-667/2006; 2009 m. kovo 3 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Birių krovinių terminalas“ v. UAB „Ekstra“ žurnalas, bylos Nr. 3K-3-100/2009; 2010 m. lapkričio 9 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB ,,NEO GROUP“ v. S. G., bylos Nr. 3K-3-441/2010).“

Taigi LAT’as priėjo prie išvados, kad apeliacinė instancija teisingai išsprendė ginčą:

“Teisėjų kolegijos vertinimu, šioje byloje apeliacinės instancijos teismas teisingai paskirstė šalims įrodinėjimo pareigą. Realios žalos įrodinėjimo pareigos priskyrimas ieškovui atitinka CPK 12, 178 straipsniuose įtvirtintą teisinį reglamentavimą bei kasacinio teismo praktiką šios kategorijos bylose. Kasacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo pripažinti, kad teismų praktikoje dėl pažeistos juridinio asmens dalykinės reputacijos gynimo yra netinkamai aiškinamas ir taikomas CPK 178 straipsnis, kai realios žalos įrodinėjimo pareiga paskiriama ieškovui ir jog šiuo aspektu yra neišvengiamai, objektyviai būtinas teismų praktikos koregavimas.“

Man patinka tokios išsamios nutartys: Ctrl+C, Ctrl+V, bold, italic ir turi konspektą.. :)

Apie saviraiškos laisvę iš konstitucinės doktrinos perspektyvos

Šį sekmadienio vakarą sisteminausi Konstitucinio Teismo praktiką, skirtą saviraiškos laisvei. Norisi viską susidėlioti į “lentynėles“. Pamaniau, kad šis konspektas gali praversti ne tik man. Įrašo turinį sudaro Konstitucinio teismo doktrina sumaišyta su mano komentarais, pastabomis ir paaiškinimais, todėl tai negali būti vertinama grynai kaip oficiali doktrina.

Konstitucinis Teismas yra pateikęs saviraiškos (informacijos) laisvės sampratą.

Konstitucijoje yra įtvirtinta informacijos laisvė, kuri neatsiejama nuo žmogaus įsitikinimų ir jų raiškos laisvės, yra jos sąlyga (Konstitucinio Teismo 2005 m. rugsėjo 19 d., 2005 m. rugsėjo 29 d. nutarimai). Ji yra žmogaus prigimtinė laisvė (Konstitucinio Teismo 2005 m. liepos 8 d., 2005 m. rugsėjo 29 d. nutarimai). Informacijos laisvės konstitucinį pagrindą sudaro Konstitucijos 25 straipsnio nuostatos: žmogus turi teisę turėti savo įsitikinimus ir juos laisvai reikšti (1 dalis); žmogui neturi būti kliudoma ieškoti, gauti ir skleisti informaciją bei idėjas (2 dalis); laisvė reikšti įsitikinimus, gauti ir skleisti informaciją negali būti ribojama kitaip, kaip tik įstatymu, jei tai būtina apsaugoti žmogaus sveikatai, garbei ir orumui, privačiam gyvenimui, dorovei ar ginti konstitucinei santvarkai (3 dalis); laisvė reikšti įsitikinimus ir skleisti informaciją nesuderinama su nusikalstamais veiksmais – tautinės, rasinės, religinės ar socialinės neapykantos, prievartos bei diskriminacijos kurstymu, šmeižtu ir dezinformacija (4 dalis); pilietis turi teisę įstatymo nustatyta tvarka gauti valstybės įstaigų turimą informaciją apie jį (5 dalis).

Konstitucinė laisvė nekliudomai ieškoti, gauti ir skleisti informaciją bei idėjas yra vienas iš atviros, teisingos, darnios pilietinės visuomenės, demokratinės valstybės pagrindų. Ši laisvė – svarbi įvairių Konstitucijoje įtvirtintų asmens teisių ir laisvių įgyvendinimo prielaida, kadangi asmuo visavertiškai įgyvendinti daugelį savo konstitucinių teisių ir laisvių gali tik turėdamas laisvę nekliudomai ieškoti, gauti ir skleisti informaciją. Konstitucija garantuoja ir saugo visuomenės interesą būti informuotai (Konstitucinio Teismo 2002 m. spalio 23 d. nutarimas). Konstitucijos 25 straipsnio nuostatos sudaro informacijos laisvės konstitucinį pagrindą. Jos visos yra tarpusavyje susijusios, viena kitą papildo. Konstitucinė informacijos laisvė yra neatsiejama nuo konstitucinės įsitikinimų ir jų raiškos laisvės, yra jos sąlyga. (2005 m. rugsėjo 19 d.).

Žmogaus teisių ir laisvių įgyvendinimas, kitų konstitucinių vertybių užtikrinimas labai priklauso nuo galimybių gauti iš įvairių šaltinių informaciją ir ja naudotis. Konstitucinis Teismas 1995 m. balandžio 20 d. nutarime yra konstatavęs, kad žmogaus teisė turėti savo įsitikinimus turi būti pagrįsta realia galimybe laisvai juos formuoti įvairios informacijos pagrindu, įskaitant teisę nevaržomai gauti informaciją.

Šiomis citatomis noriu atkreipti dėmesį į vartotinas sąvokas. Iš esmės plačiausia visa apimanti sąvoka turėtų būti SAVIRAIŠKOS (INFORMACIJOS) LAISVĖ, visos kitos: žiniasklaidos, įsitikinimų, informacijos, idėjų gavimo ir skleidimo teisės yra saviraiškos laisvės sudedamosios dalys Konstitucijos 25 str. prasme. Konstitucinis Teismas yra linkęs sąvokas “informacijos laivė“ ir “saviraiškos laisvė“ vartoti sinonimiškai.

Kaip ir visos kitos teisės ir laisvės, saviraiškos laisvė yra santykinio pobūdžio.

Laisvė reikšti įsitikinimus, gauti ir skleisti informaciją yra viena pagrindinių žmogaus laisvių. Tačiau ši laisvė nėra absoliuti. Konstitucijos 25 straipsnio 2 dalies nuostatos, kad žmogui neturi būti kliudoma ieškoti, gauti ir skleisti informaciją bei idėjas, negalima aiškinti kaip leidžiančios informacijos laisve naudotis taip, kad būtų pažeistos Konstitucijos 25 straipsnio 3 dalyje minimos vertybės: žmogaus sveikata, garbė ir orumas, privatus gyvenimas, dorovė ar konstitucinė santvarka. (LRKT nutarimas 2004 m. sausio 26 d.)

Galimas absoliutus draudimų pobūdis, kai pažeidžiama Konstitucijos 25 straipsnio 4 dalies nuostata.

Laisvė reikšti įsitikinimus ir skleisti informaciją nesuderinama su nusikalstamais veiksmais – tautinės, rasinės ar socialinės neapykantos, prievartos bei diskriminacijos kurstymu, šmeižtu bei dezinformacija, reiškia, jog draudimas skleisti minėto turinio informaciją yra absoliutus. Taigi konstitucinė informacijos laisvės samprata neapima konstitucines vertybes iš esmės paneigiančios tariamos laisvės atlikti Konstitucijos 25 straipsnio 4 dalyje nurodytus nusikalstamus veiksmus – skleisti tokias mintis, pažiūras ir t. t., kuriomis yra kurstoma tautinė, rasinė, religinė ar socialinė neapykanta, prievarta bei diskriminacija, asmenys yra šmeižiami arba kitaip yra dezinformuojama visuomenė ar atskiri jos nariai (Konstitucinio Teismo 2005 m. liepos 8 d. nutarimas). Konstitucinė informacijos laisvės samprata neapima ir karo propagandos, kurią draudžia Konstitucijos 135 straipsnio 2 dalis. Konstitucijos 25 straipsnio 4 dalies nuostata, kad laisvė reikšti įsitikinimus ir skleisti informaciją nesuderinama su nusikalstamais veiksmais – tautinės, rasinės ar socialinės neapykantos, prievartos bei diskriminacijos kurstymu, šmeižtu bei dezinformacija, reiškia ir tai, jog įstatymų leidėjas privalo įstatymu nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kad tautinės, rasinės ar socialinės neapykantos, prievartos bei diskriminacijos kurstymas, šmeižtas bei dezinformacija, jeigu jais kėsinamasi iš esmės paneigti atitinkamas konstitucines vertybes, būtų persekiojami kaip nusikalstami veiksmai ir už juos būtų nustatyta teisinė atsakomybė kaip už nusikalstamus veiksmus. Kartu pažymėtina, kad minėtos Konstitucijos 25 straipsnio 4 dalies nuostatos, inter alia formuluotės “nusikalstami veiksmai“, negalima aiškinti vien lingvistiškai, t. y. kaip reiškiančios, esą konstitucinė laisvė reikšti įsitikinimus ir skleisti informaciją yra nesuderinama tik su tokiais veiksmais, už kuriuos įstatymuose yra nustatyta baudžiamoji atsakomybė. Minėta konstitucinė laisvė yra nesuderinama ir su tokiu minčių, pažiūrų ir t. t., kuriomis yra kurstoma tautinė, rasinė, religinė ar socialinė neapykanta, prievarta bei diskriminacija, asmenys yra šmeižiami arba kitaip yra dezinformuojama visuomenė ar atskiri jos nariai, skleidimu, už kurį įstatymais yra nustatyta ne tik baudžiamoji, o ir kitokia teisinė atsakomybė. Taigi pagal Konstituciją laisvė reikšti įsitikinimus ir skleisti informaciją yra nesuderinama su bet kokiais teisei priešingais veiksmais, kuriais kurstoma tautinė, rasinė, religinė ar socialinė neapykanta, prievarta bei diskriminacija, asmenys yra šmeižiami arba kitaip yra dezinformuojama visuomenė ar atskiri jos nariai. Kitaip (t. y. siauriau) aiškinant minėtą Konstitucijos 25 straipsnio 4 dalies nuostatą, inter alia formuluotę “nusikalstami veiksmai“, būtų nepaisoma konstitucinio atviros, teisingos, darnios pilietinės visuomenės imperatyvo, konstitucinio teisinės valstybės principo, kitų Konstitucijos nuostatų. (2005 m. rugsėjo 19 d.)

Saviraiškos laisvės ribojimai galimi laikantis keturių konstituciniame teisiniame reguliavime įtvirtintu sąlygų apimtyje. Tai reiškia, kad,  netenkinant nors vienos iš toliau seksiančių sąlygų, toks RIBOJIMAS PRIEŠTARAUJA KONSTITUCIJAI inter alia yra neteisėtas.

Konstitucinis Teismas savo nutarimuose ne kartą yra konstatavęs, kad pagal Konstituciją riboti žmogaus teises ir laisves, taigi ir teisę gauti ir skleisti informaciją, galima, jeigu yra laikomasi šių sąlygų:

1) tai daroma įstatymu. Šis reikalavimas aiškintas senesniuose LRKT nutarimuose pvz.: 1995 m. spalio 26 d.: “Įstatymų ir poįstatyminių valdymo aktų reguliavimo ribos priklauso nuo daugelio veiksnių – teisės tradicijų, visuomenės politinės ir teisinės kultūros lygio, tačiau tiek teisės teorijos, tiek įstatymų leidybos praktikos požiūriu tam tikri visuomenės prioritetiniai dalykai turi būti reguliuojami tik įstatymais. Demokratinėje visuomenėje prioritetas teikiamas žmogui, todėl viskas, kas susiję su pagrindinėmis žmogaus teisėmis ir laisvėmis, reguliuojama įstatymais. Tai ir žmogaus teisių ir laisvių patvirtinimas, ir jų turinio apibrėžimas, ir apsaugos bei gynimo teisinės garantijos, ir leistinas jų apribojimas, ir kt.“  Ir LRKT nutarimas 1996 m. gruodžio 19 d.: “Žmogaus teisės ir laisvės yra didžiausia teisinė vertybė, todėl įstatymų leidėjas paprastai nustato tokius valstybės paslapties apsaugos būdus ir priemones, kurie nesudarytų sąlygų nepagrįstai apriboti žmogaus teisę į informaciją. Įstatymo kaip teisės šaltinio forma ir jo priėmimo būdas geriausiai laiduoja, kad konstitucinės santvarkos sąlygojami bendri interesai apsaugoti valstybės paslaptį bus suderinti su žmogaus teisės ieškoti informacijos, gauti ir skleisti ją užtikrinimu. Tiek tokios žmogaus teisės ir laisvės , tiek jas ribojančio įstatymo tarpusavio sąveikos principo laikymasis yra reikšminga žmogaus teisių ir laisvių įgyvendinimo garantija.)“;

2) ribojimai yra būtini demokratinėje visuomenėje siekiant apsaugoti kitų asmenų teises bei laisves ir Konstitucijoje įtvirtintas vertybes, taip pat konstituciškai svarbius tikslus;

3) ribojimais nėra paneigiama teisių ir laisvių prigimtis bei jų esmė;

4) yra laikomasi konstitucinio proporcingumo principo. Kai kam atrodantis mistiniu, proporcingumo principas, mano nuomone, reiškia, iš esmės, minėtų 2 ir 3 punktų sąveiką t.y. atsiskleidžia per jų sąveiką – ribojimais siekiama apsaugoti kitą konstitucinę vertybę ir tie ribojimai yra adekvatūs t.y. jie yra daliniai ir taip nepaneigiama nė viena konstitucinė vertybė. Pats Konstitucinis Teismas, nutarime dėl vaistų reklamos ribojimo, išaiškinęs proporcingumo principą – nustatytos teisinės priemonės turi būti būtinos demokratinėje visuomenėje ir tinkamos siekiamiems teisėtiems bei visuotinai svarbiems tikslams (tarp tikslų ir priemonių turi būti pusiausvyra), jos neturi varžyti asmens teisių labiau, negu reikia šiems tikslams pasiekti, o jeigu šios teisinės priemonės yra susijusios su sankcijomis už teisės pažeidimą, tai minėtos sankcijos turi būti proporcingos padarytam teisės pažeidimui (2005 m. rugsėjo 29 d.).

Pažymėtina ir tai, kad galimybės riboti laisvę gauti ir skleisti informaciją yra numatytos ir Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje. Šios konvencijos 10 straipsnyje nustatyta:

“1. Kiekvienas turi teisę į saviraiškos laisvę. Ši teisė apima laisvę turėti savo nuomonę, gauti bei skleisti informaciją ir idėjas valdžios institucijų netrukdomam ir nepaisant valstybės sienų. Šis straipsnis netrukdo valstybėms licencijuoti radijo, televizijos ar kino įstaigų.
2. Naudojimasis šiomis laisvėmis, kadangi tai yra susiję ir su pareigomis bei atsakomybe, gali būti priklausomas nuo tam tikrų formalumų, sąlygų, apribojimų ar sankcijų, kurias nustato įstatymas ir kurios demokratinėje visuomenėje yra būtinos dėl valstybės saugumo, teritorinio vientisumo ar visuomenės apsaugos, siekiant užkirsti kelią viešosios tvarkos pažeidimams ar nusikaltimams, apsaugoti žmonių sveikatą ar moralę, taip pat kitų asmenų garbę ar teises, užkirsti kelią įslaptintos informacijos atskleidimui arba užtikrinti teisminės valdžios autoritetą ir bešališkumą.“

Klasikiniais mūsų teisiniame reguliavime saviraiškos laisvės ribojimai yra: valstybės paslaptis sudaranti informacija, alkoholio ir tabako, vaistų reklamos ribojimai (platesni išaiškinimai atitinkamuose LRKT nutarimuose), privataus gyvenimo pažeidimai. Bene problematiškiausi atvejai, kai reikia balansuoti saviraiškos laisvę su teisę į privataus gyvenimo neliečiamumą.

Konstitucijos kylanti pareiga nepažeisti žmogaus teisės į privataus gyvenimo neliečiamumą (taip pat prisidengiant informacijos laisve ar visuomenės interesu būti informuotai). Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad asmens teisė į privatumą apima asmeninį, šeimos ir namų gyvenimą, žmogaus fizinę ir psichinę neliečiamybę, garbę ir reputaciją, asmeninių faktų slaptumą, draudimą skelbti gautą ar surinktą konfidencialią informaciją ir kt. (Konstitucinio Teismo 1999 m. spalio 21 d., 2000 m. gegužės 8 d., 2002 m. rugsėjo 19 d., 2002 m. spalio 23 d., 2003 m. kovo 24 d., 2004 m. gruodžio 29 d. nutarimai), taip pat kad savavališkai ir neteisėtai kišantis į žmogaus privatų gyvenimą kartu yra kėsinamasi į jo garbę bei orumą (Konstitucinio Teismo 1999 m. spalio 21 d., 2000 m. gegužės 8 d. nutarimai).

Konstitucijos 22 straipsnio nuostatos, įtvirtinančios privataus gyvenimo neliečiamumą, yra susijusios su kitomis Konstitucijos nuostatomis ir aiškintinos atsižvelgiant į jas, nagrinėjamos bylos kontekste – į Konstitucijos 25 straipsnio nuostatas, įtvirtinančias teisę į informaciją. Tarp Konstitucijos 22 ir 25 straipsniuose įtvirtintų vertybių yra pusiausvyra. Įstatymų leidėjui reguliuojant visuomenės informavimo santykius kyla pareiga paisyti minėtų konstitucinių vertybių pusiausvyros.

Viena iš žiniasklaidos priedermių ir veiklos principų – skelbti objektyvią ir teisingą informaciją. Taigi pagal Įstatymą kiekvienu atveju, kai informacija apie privatų asmens gyvenimą skelbiama be asmens sutikimo, privalu pasverti visas aplinkybes, įvertinti, ar informacijos apie asmens privatų gyvenimą skelbimas be asmens sutikimo nepadarys jam žalos. Pažymėtina, kad nurodyta Įstatymo 14 straipsnio 3 dalies nuostata negali būti interpretuojama kaip leidžianti be asmens sutikimo skelbti bet kokią informaciją apie asmens privatų gyvenimą. Esama tokių privataus gyvenimo sričių (pavyzdžiui, intymus gyvenimas) apie kurias informacija be asmens sutikimo apskritai negali būti renkama ir skelbiama, nebent (ir tik tuo mastu, kuriuo) tai padeda atskleisti to asmens padarytą nusikaltimą.

Vertėtų išskirti 1995 m. balandžio 20 d. LRKT nutarimo nuostatas dėl žiniasklaidos laisvės.

Galimybė kiekvienam žmogui laisvai formuoti savo nuomonę bei pažiūras ir laisvai jas skleisti – būtina sąlyga demokratijai sukurti ir išsaugoti. Todėl demokratinės valstybės įstatymai įtvirtina ir gina ne tik subjektyvią žmogaus teisę turėti ir laisvai reikšti įsitikinimus – jais informacijos laisvė įtvirtinama kaip objektyvus visuomenės poreikis. Tai reiškia, kad turi būti ginama ne tik informacijos laisvė apskritai, bet ir masinės informacijos priemonių laisvė kaip informacijos laisvės išraiška jos objektyviąja forma. Informacijos laisvė nėra absoliuti ar viską apimanti, nes naudojantis ja susiduriama su tokiais reikalavimais, kurie demokratinėje visuomenėje yra būtini, kad apsaugotų konstitucinę santvarką, žmogaus laisves ir teises. Todėl įstatymais gali būti nustatomi informacijos laisvės apribojimai, reglamentuojama masinės informacijos priemonių veikla. Radijui ir televizijai dėl jų ypač didelio poveikio plačiai auditorijai, taip pat dėl to, kad radijo ir televizijos programų transliavimo techninės galimybės nėra neribotos, keliami didesni reikalavimai nei kitoms masinės informacijos priemonėms. Informacijos laisvę būtina derinti su tam tikrų techninių reikalavimų, keliamų audiovizualinės masinės informacijos priemonėms, vykdymu. Įstatymais gali būti reglamentuojama informacijos priemonių naudojimo tvarka, nes, pvz., nustatant radijo ir televizijos programų transliavimo įrenginių naudojimo sąlygas atsižvelgiama į jų technines charakteristikas. Svarbu, kad dėl informacijos laisvės apribojimų, masinės informacijos priemonių reglamentavimo nebūtų pažeistas demokratinės valstybės principas – pliuralizmas. Tai garantuojama masinės informacijos priemonių monopolizavimo ir informacijos cenzūros uždraudimu, kitomis teisinėmis priemonėmis.

Demokratijos požiūriu svarbu, kad viešoji nuomonė formuotųsi laisvai. Tai pirmiausia reiškia, kad masinės informacijos priemonės steigimas, jos veiklos galimybė neturi priklausyti nuo būsimų publikacijų ar laidų turinio. Tačiau cenzūros uždraudimas nereiškia įstatymų neribojamos masinės informacijos laisvės. Pagal Konstitucijos 25 straipsnio trečiąją dalį laisvė gauti ir skleisti informaciją gali būti įstatymo ribojama, kai yra būtina apsaugoti šioje Konstitucijos normoje minimas žmogaus teises ir laisves, ginti konstitucinę santvarką. Informacijos skleidimas nesuderinamas su nusikalstamais veiksmais (Konstitucijos 25 straipsnio ketvirtoji dalis). Spaudos ir kitų masinės informacijos priemonių įstatymo 6 straipsnyje nustatyta, kokia informacija neskelbtina ir kokios informacijos skelbimas ribojamas. Tam tikri informacijos skleidimo apribojimai yra nustatyti ir kituose įstatymuose. Kiekvienas, kuris skleidžia informaciją, privalo laikytis įstatymų nustatytų apribojimų, nepiktnaudžiauti informacijos laisve. Leidėjas yra atsakingas už skleidžiamą informaciją, todėl jo ar redaktoriaus reikalavimai bei nurodymai dėl informacijos turinio, sprendimai dėl galimybės ją skleisti ir pan. nėra cenzūra. Įstatymuose, reguliuojančiuose santykius, atsirandančius dėl teisės ieškoti, gauti ir skleisti informaciją bei idėjas, yra įtvirtinamos šios teisės realizavimo prielaidos, taip pat reglamentuojami leistini apribojimai, keliami reikalavimai masinės informacijos priemonėms. Tiek privačiam, tiek visuomeniniam ar valstybiniam radijo ir televizijos programų rengėjui galioja tie patys pagrindiniai darbo eteryje principai: nešališkumas, pliuralizmas. Teisės aktuose gali būti pabrėžiamos tam tikros funkcijos – kultūrinė, jaunimo auklėjimo ir pan., gali būti nurodomi bendriausi programų metmenys – reklamos kiekis arba jos draudimas, laidos tautinių mažumų kalbomis ir pan. Kai kurios Europos Bendrijos Sąjungos (EBS) valstybės vykdo EBS direktyvą 89/552, nurodančią, kad naujuose nacionaliniuose radijo ir televizijos įstatymuose turi būti nustatoma Europos radijo ir televizijos programų kvota. Kai kuriose šalyse galioja kvotos, nustatančios nacionalinės programos dalį radijuje ir televizijoje. Neretai licencijų privačioms stotims suteikimas siejamas su tam tikrais kokybės standartais, minimaliu darbo eteryje laiku ir pan. Toks radijo ir televizijos veiklos reguliavimas nelaikomas masinės informacijos priemonių cenzūravimu, nes jis tiesiogiai nėra susijęs su būsimų laidų turiniu.

Naujausia LAT praktika garbės ir orumo gynimo srityje

Neseniai sulaukiau pašiepiančio komentaro, jog “mano įrašai balansuoja ant ieškinio ribos“, todėl ta proga nusprendžiau apžvelgti naujausią (2011 m. rugsėjo 9 d. Jums skaitant šį įrašą, byla gali nebebūti naujausia:) Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išnagrinėtą bylą (3K-3-347/2011), kurioje ginama  garbė ir orumas. Be kitą  ko byloje sprendžiami klausimai dėl viešosios informacijos rengėjo ir skleidėjo civilinės atsakomybės. Gana aktualu žurnalistams, kurie ne visada atsirenka faktus. Ypač aktualu istorikams, nes šios bylos objektas yra istorinė mokslinė publikacija.

Ginčo esmė:

“2006 m. atsakovas VšĮ „Versmės“ leidykla išleido antrąjį monografijos „Papilė II, III dalys“ (11-oji serijos „Lietuvos valsčiai“ monografija) tomą. Jame išspausdintas autoriaus A. R. straipsnis „Papilės valsčius pirmaisiais vokiečių okupacijos 1941-ųjų metų mėnesiais“, kuriame (knygos 469 p.) rašoma: „Archyvinė medžiaga rodo, kad vokiečiai iš Papilės į Augustaičių kaimą atvarė daugiau kaip 100 sovietų karo belaisvių ir J. K. sodyboje buvo įrengta laikina karo belaisvių stovykla. Stovykloje vokiečiai belaisvius iškratydavo, paimdavo dokumentus, pinigus, kitus vertingus daiktus. Po to jie iš stovyklos paimdavo po 4–5 belaisvius, vesdavo juos prie Ventos dešiniojo kranto ir ten prie duobių sušaudydavo. Po egzekucijos J. K. sodyboje vokiečių kariams buvo surengtos vaišės. Šiose vaišėse dalyvavo ir A. B., egzekucijos pradžioje motociklu atvažiavęs į Augustaičių kaimą. <…>. Vėliau gyventojai sušaudytų belaisvių kūnus iškasė, pergabeno į Girelės mišką ir čia palaidojo. <…>. 1951 m. spalio 19 d. ekshumacijos duomenimis, nužudyta buvo per 126 sovietinius karius“. Šių duomenų šaltiniu nurodoma O. P. 1951 m. baudžiamosios bylos, saugomos Lietuvos ypatingajame archyve (LYA, f. K-1, ap. 58, b. 26740/3), medžiaga.

Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų posėdžių metu ieškovė patikslino, kad visas nurodytas tekstas pateikiamas kontekstui atskleisti, o prašoma paneigti ir pripažinti neatitinkančia tikrovės bei žeminančia ieškovės ir jos motinos garbę ir orumą dalį teksto – teiginius, kad Jono Kondroto sodyboje buvo įrengta laikina karo belaisvių stovykla ir kad po egzekucijos Jono Kondroto sodyboje vokiečių kariams buvo surengtos vaišės.“

Ieškovės pozicija iš esmės grindžiama tuo, kad publikacijos autorius pasirinko netinkamus t.y. nepatikrintus istorinius šaltinius:

“Asmenų, represuotų už pasipriešinimą okupaciniams režimams, teisių atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad okupacinių režimų represinių struktūrų bylose esantys duomenys be papildomo jų tyrimo negali būti pripažinti įrodymais. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. birželio 29 d. nutartyje, priimtoje byloje pagal Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro pareiškimą dėl R. Ū. pilietinių teisių atkūrimo pagrįstumo, bylos Nr. 4R-7PAd/2010, ir 2010 m. spalio 7 d. nutartyje, priimtoje byloje pagal J. Š. pareiškimą dėl S. A. pilietinių teisių atkūrimo, bylos Nr. 4R-8PAsk/2010, išaiškinta, kad toks papildomas tyrimas yra reikalingas archyvinėje byloje esantiems duomenims patikrinti. Kasatorės teigimu, dėl O. P. archyvinės baudžiamosios bylos buvo atliktas papildomas tyrimas ir nustatyta, kad byla, kuria rėmėsi atsakovai, paskleisdami ginčo duomenis, visi joje esantys tardymo procesiniai dokumentai (liudytojų, kaltinamosios apklausų protokolai, teismo nuosprendis ir kiti teisminio nagrinėjimo metu priimti procesiniai sprendimai, 1971–1972 m. atlikto papildomo tyrimo, atnaujinus bylą dėl naujai paaiškėjusių aplinkybių, procesinių veiksmų dokumentai) neteko juridinės galios ir yra niekiniai. Sovietų Sąjungos įvykdytos Lietuvos okupacijos ir Lietuvoje įvesto režimo neteisėtumas Europos Žmogaus Teisių Teismo (Rekvényi v. Hungary, no. 25390/94, judgement of 20 May 1999, § 47; Ždanoka v. Latvia, no. 58278/00, judgements of 17 June 2004 and of 16 March 2006, § 91) pripažintas visiems žinomu faktu, kurio nereikia įrodinėti (CPK 182 straipsnio 1 punktas). Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos 1991 m. rugpjūčio 1 d. nutarime Nr. I-1650 „Dėl VSK/KGB aukų atminimo įamžinimo“ KGB įvardyta kaip institucija, didžiai nusikaltusi žmonijai, Lietuvos valstybei ir jos žmonėms. Dėl to, vadovaujantis pirmiau aptartomis teisės normomis ir teismų praktika, okupacinio režimo represinių struktūrų suformuotos O. P. baudžiamosios bylos medžiaga, taip pat kiti, neva baudžiamojoje byloje nustatytus faktus patvirtinantys, duomenys (šie, be kita ko, iš esmės analogiški tiems, kurie pripažinti niekiniais; monografijoje jais nesiremiama; dėl jų neatlikta papildomo tyrimo) negalėjo būti teismų vertinami kaip įrodomąją galią nagrinėjamam ginčui išspręsti turintys faktiniai duomenys, t. y. įrodymai CPK 177 straipsnio prasme.“

Pagrindinis motyvas, kodėl noriu po gabaliuką išsidėlioti šią bylą yra tai, kad ji puikiai atlieka konspekto funkciją. Motyvacijoje LAT’a iš esmės apibendriną visą iki šiol buvusią praktiką dėl garbės ir orumo, kitais šaltiniais pasitelkiama konstitucinė ir EŽTT doktrinos. Pirmiausia LAT’as pateikia garbės ir orumo apibrėžimą:

“Asmens garbė ir orumas yra asmeninės neturtinės vertybės, kurias gina teisė. Teisė į garbės ir orumo gynimą garantuojama Konstitucijos 21 straipsnyje, Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 8 straipsnyje. Teisė į garbę ir orumą – tai asmens teisė reikalauti, kad viešoji nuomonė apie jį būtų formuojama žinių, atitinkančių tikruosius jo poelgius, pagrindu ir moralinis vertinimas atitiktų tai, kaip jis tikrovėje vykdo įstatymų, bendražmogiškos moralės normų reikalavimus. Garbė ir orumas pažeidžiami apie asmenį paskleidus tikrovės neatitinkančius ir jo garbę bei orumą žeminančius duomenis.“

Parodomas santykis su žodžio laisve:

“Lietuvos Respublikos Konstitucijos 25 straipsnyje taip pat įtvirtinta žmogaus teisė turėti savo įsitikinimus ir juos laisvai reikšti. Tačiau ji nėra absoliuti. Konstitucijos 25 straipsnio 3 dalyje nustatytas įpareigojimas asmeniui, besinaudojančiam teise skleisti informaciją, laikytis įstatymų nustatytų apribojimų, nepiktnaudžiauti informacijos laisve, nevaržyti kitų asmenų teisių (taip pat į garbę ir orumą) bei teisėtų interesų. Europos Žmogaus Teisių Teismas, aiškindamas Konvencijos 10 straipsnio, įtvirtinančio teisę į saviraiškos laisvę, apimančią tiek asmens teisę skleisti informaciją, tiek visuomenės teisę ją gauti, turinį, yra nurodęs, kad teisė skleisti informaciją ir idėjas apima ne tik teisę skleisti neutralią informaciją ir idėjas, kurios yra palankios ir neįžeidžiančios, bet ir informaciją, kuri yra šokiruojanti, erzinanti ar trikdanti visuomenę ar jos dalį. Toks šios teisės normos turinio aiškinimas yra pliuralizmo, tolerancijos, abipusio pakantumo ir plačių pažiūrų, be kurių neįmanoma demokratinė visuomenė, formavimosi prielaida. Europos Žmogaus Teisių Teismas taip pat yra pažymėjęs, kad visuomenės informavimo rengėjas negali peržengti jam nustatytų ribojimų, kurie būtini kitų asmenų garbei ir orumui garantuoti (Europos Žmogaus Teisių Teismo sprendimai bylose Handyside v. The United Kingdom, no. 5493/72, judgement of 7 December 1976; Observer & Guardian v. The United Kingdom, no. 13585/88, judgement of 26 November 1991; De Haes & Gijsels v. Belgium, no. 19983/92, judgement of 24 February 1997). Tiek Europos Žmogaus Teisių Teismas, aiškindamas pirmiau nurodytas Konvencijos nuostatas, tiek Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, analizuodamas nurodyto teismo praktiką, yra konstatavę, kad, sprendžiant konfliktą, kilusį tarp teisės į garbės ir orumo gynimą ir teisės skleisti informaciją, būtina vadovautis proporcingumo ir šių teisių pusiausvyros principais. “

Apie viešosios informacijos skleidėjo pareigas:

“Visuomenės informavimo įstatyme (toliau – ir VIĮ) įtvirtinta viešosios informacijos, tokia, be kita ko, pripažintina ir informacija visuomenę dominančiais istoriniais klausimais (VIĮ 2 straipsnio 74 punktas, 42 straipsnis), rengėjo, kuriuo, be kita ko, laikytina ir leidykla (VIĮ 2 straipsnio 29, 75 punktai), pareiga laikytis pagrindinių visuomenės informavimo principų, taip pat profesinės etikos normų (VIĮ 43 straipsnis).

Visuomenės informavimo įstatymo 3 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad viešoji informacija visuomenės informavimo priemonėse, kurioms, be kita ko, priskirtini ir leidinys, knyga (VIĮ 2 straipsnio 82 punktas), turi būti pateikiama teisingai, tiksliai ir nešališkai.

Lietuvos žurnalistų ir leidėjų etikos kodekso, patvirtinto žurnalistų ir leidėjų organizacijų atstovų 2005 m. balandžio 15 d. susirinkime ir paskelbto Žurnalistų etikos inspektoriaus 2005 m. birželio 10 d. sprendimu Nr. SPR-11, 3 straipsnyje nurodoma, kad viešosios informacijos rengėjai turi skelbti tikslias, teisingas žinias, o 6 straipsnyje įtvirtinama viešosios informacijos rengėjo pareiga kritiškai vertinti savo informacijos šaltinius, atidžiai ir rūpestingai tikrinti faktus, remtis keliais šaltiniais; jeigu nėra galimybės patikrinti informacijos šaltinio patikimumo, tai nurodyti skelbiamoje informacijoje.“

Atkreipiamas dėmesys, kokiais prioritetais skleidėjas turi vadovautis, kai skelbiama informaciją apie viešus ir privačius asmenis:

“Viešosios informacijos rengėjas privalo vadovautis taisykle, jog žinių apie privatų asmenį skleidimo ribos yra daug siauresnės nei žinių apie viešąjį asmenį, todėl, teikiant informaciją apie privatų asmenį, skleidžiant žinias, susijusias su privataus asmens gyvenimo detalėmis, pirmenybė teiktina privataus gyvenimo apsaugai, teisės į garbę ir orumą gynimui (iš esmės tai vienas iš teisės į privataus gyvenimo gerbimą elementų), o informuojant apie viešąjį asmenį – visuomenės (viešajam) interesui.“

Mano nuomone, būtent šioje vietoje žiniasklaida linkusi į visiems taikyti viešojo asmens taisyklę, o pirmenybė privataus asmens gyvenimo apsaugai neretai pamirštama. Toliau nurodoma faktų visuma, kuriems esant gali kilti civilinė atsakomybė dėl garbės ir orumo įžeidimo:

“Dėl įstatyme nustatytų reikalavimų nesilaikymo, kito asmens teisės į garbę ir orumą pažeidimo taikytina civilinė atsakomybė, reglamentuojama CK 2.24 straipsnyje. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje pripažįstama, kad garbė ir orumas pagal CK 2.24 straipsnį ginami nustačius tokių faktų visumą: 1) žinių (faktų ir duomenų) paskleidimą, 2) faktą, kad žinios yra apie ieškovą, 3) paskleistų žinių neatitiktį tikrovei ir (4) faktą, kad žinios žemina asmens garbę ir orumą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. rugpjūčio 14 d. nutartis civilinėje byloje Z. O., A. O. v. UAB „Didelis pliusas“, bylos Nr. 3K-3-390/2008; 2011 m. gruodžio 7 d. nutartis civilinėje byloje J. P., Ž. P. v. A. M., bylos Nr. 3K-3-97/2011; kt.).“

Toliau atskleidžiamos sąvokos ir paaiškinamas kvalifikavimo procesas:

“Faktas – tai tikras, nepramanytas įvykis, dalykas, reiškinys. Duomenys – fakto turinį atskleidžianti informacija. Žinia – tai informacija apie faktus ir jų duomenis, t. y. reiškinius, dalykus, savybes, veiksmus, įvykius, grindžiamus tiesa, kurią galima užtikrinti patikrinimo bei įrodymo priemonėmis. Tai reiškia, kad faktams ir duomenims taikomas tiesos kriterijus, jų egzistavimas gali būti patikrinamas įrodymais ir objektyviai nustatomas. Žinia yra laikomas teiginys, kuriuo kas nors tvirtinama, konstatuojama, pasakoma ar pateikiama kaip objektyviai egzistuojantis dalykas.

Kiekvienu atveju, nustatydamas, ar buvo žinių (faktų ir duomenų) paskleidimo faktas, teismas turi išsiaiškinti, ar ši informacija tapo žinoma trečiajam asmeniui. Sąvoka „paskleidimas“ apima konkrečių duomenų perdavimą bet kokiomis priemonėmis (žodžiu, raštu, laišku, įsakymu ir pan.), per visuomenės informavimo priemones, elektoriniu paštu, internetu ir pan. bent vienam asmeniui, išskyrus tą, apie kurį tie duomenys skleidžiami. Duomenys laikomi paskleistais, kai juos, be asmens, apie kurį jie paskleisti, sužino dar bent vienas pašalinis asmuo.

Faktui, kad paskleista žinia yra apie ieškovą, nustatyti pakanka, jog pagal ginčijamų teiginių turinį ir kontekstą, kuriame jie paskelbti, aplinkiniai atpažintų asmenį, kaip susijusį su paskleista žinia.

Informacija apie faktus ir jų duomenis gali būti tikra arba klaidinga (netiksli), išgalvota, melaginga, netikra, t. y. neatitinkanti tikrovės. Tai reiškia, kad iš tikrųjų tokių faktų, aplinkybių, įvykių, reiškinių nebuvo arba būta kitokių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. spalio 11 d. nutartis civilinėje byloje A. Š. v. L. J., E. J., bylos Nr. 3K-3-507/2006; 2007 m. lapkričio 13 d., nutartis civilinėje byloje A. B. v. UAB „Šiaulių naujienos”, bylos Nr. 3K-488/2007; 2011 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje V. L. v. L. P. ir kt., bylos Nr. 3K-3-106/2011). Kasacinis teismas yra pažymėjęs, kad paskleisti duomenys neatitinka tikrovės, jeigu faktai tikrovėje neegzistavo, įvykiai klostėsi ne taip, kaip nurodoma, asmens poelgiai vertinami neadekvačiai vykusiems faktams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. spalio 11 d. nutartis civilinėje byloje A. Š. v. L. J., E. J., bylos Nr. 3K-3-507/2006).

Neatitikinčia tikrovės pripažintina ir subjektyviai, vienpusiškai pateikiama informacija, kuria iškraipomos arba nutylimos įvykių, reiškinių sąsajos, priežastiniai ryšiai su kitais įvykiais ir reiškiniais. Minėta, kad faktas – tai tikras, nepramanytas įvykis, atsitikimas, reiškinys. Dėl to paskelbtas faktas pagal savo pobūdį (būtent kaip tikras, nepramanytas įvykis, atsitikimas, reiškinys) gali žeminti asmens garbę ir orumą bei neatitikti tikrovės tik tuo atveju, kai toks faktas yra tarsi „išimtas“ iš konteksto.

Pateikiamiems teiginiams, juolab apie privatų asmenį, negali trūkti aiškaus ir objektyvaus faktinio pagrindo, juose esantys duomenys privalo būti neiškraipyti, galbūt ne visiškai tikslūs, tačiau paskelbti prieš tai ėmusis visų įmanomų priemonių skelbiamų žinių (faktų ir duomenų) tikrumui (jų atitikčiai tikrovei) patikrinti. Duomenis paskleidusiam asmeniui padarius viską, ką tokioje situacijoje būtų padaręs sąžiningas duomenų skleidėjas, siekdamas nustatyti skelbiamos informacijos tikrumą, neesminiai teiginių netikslumai neturėtų būti pagrindas CK 2.24 straipsniui taikyti.

Žeminančiomis garbę ir orumą laikomos tokios tikrovės neatitinkančios žinios, kurios įstatymų, moralės, paprotinių normų laikymosi požiūriu pažeidžia asmens garbę, orumą, jo gerą vardą visuomenėje, suponuoja neigiamas visuomenės nuostatas dėl tokio asmens. Tai klaidinga ir diskredituojanti asmenį informacija, kurioje teigiama apie asmens padarytą teisės, moralės normų pažeidimą, negarbingą poelgį, netinkamą elgesį viešajame gyvenime (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2001 m. rugsėjo 19 d. nutartis civilinėje byloje V. R. v. M. K.-L., UAB “Ukmergės spaustuvė”, bylos Nr. 3K-3-828/2001).

Tiriant ir vertinant informaciją, būtina atsižvelgti į bylos aplinkybių visetą, paskleistų teiginių kontekstą, jų formuluotes. Kasacinis teismas yra nurodęs, kad, sprendžiant dėl paskleistų duomenų kaip žeminančių garbę ir orumą pobūdžio, turi būti analizuojamas visas straipsnio ar kalbos kontekstas, o ne atskiros (ginčijamos) pastraipos, sakiniai ar jų dalys (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. gruodžio 20 d. nutartis civilinėje byloje UAB „Šilutės komunalininkas“ v. P. S. individuali įmonė „Uola“, bylos Nr. 3K-3-667/2006; 2009 m. vasario 10 d. nutartis civilinėje byloje R. M. v. UAB „REJSPA“, Lietuvos lenkų sąjunga, bylos Nr. 3K-3-51/2009).

Ar paskleisti duomenys žemina orumą, lemia asmens subjektyvus savęs vertinimas. Dėl to, sprendžiant klausimą, ar paskleisti apie asmenį duomenys, teiginiai įstatymo prasme laikomi žeminančiais jo garbę ir orumą, atsižvelgtina ir į tą aplinkybę, kad tuos pačius duomenis, teiginius skirtingi žmonės vertina skirtingai. Dėl to tokiu atveju svarbu ne tai, kokią reikšmę pats savaime pagal etimologinę kilmę arba pagal Dabartinės lietuvių kalbos žodyną turi tam tikru žodžiu (žodžių junginiu) išreikštas teiginys, o tai, kokia reikšmė jam suteikiama tam tikroje socialinėje ir kultūrinėje aplinkoje. Vieni ir tie patys žodžiai, nelygu, kur ir kam jie pasakyti, vienu atveju yra neutralūs garbės ir orumo požiūriu, kitu – asmenį žeminantys teiginiai.

Paskleisti duomenys vertintini ne tik kaip žodis (žodžių junginys) bendrine prasme; taip pat privalu nustatyti, kokia žinia paskleista pavartotų kalbinės raiškos priemonių visuma, todėl tekstinė konstrukcija, duomenų sisteminimo ir dėstymo būdai, loginiai duomenų sąsajumo aspektai yra reikšmingi teisiniam duomenų (tiek jų atitikties tikrovei, tiek jų kaip žeminančių garbę ir orumą pobūdžio aspektu) kvalifikavimui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. spalio 12 d. nutartis civilinėje byloje G. T. v. UAB „Klaipėdos“ laikraščio redakcija, bylos Nr. 3K-3-411/2007; 2011 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje V. L. v. L. P. ir kt., bylos Nr. 3K-3-106/2011).

Paskleistų duomenų neatitiktis tikrovei yra fakto, o tokių duomenų pripažinimas žeminančiais asmens garbę ir orumą – fakto vertinimo klausimas. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje laikomasi nuostatos, kad vien ta aplinkybė, jog paskleisti duomenys neatitinka tikrovės, pati savaime nepatvirtina, kad pažeisti asmens garbė ir orumas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. spalio 11 d. nutartis civilinėje byloje A. Š. v. L. J., E. J., bylos Nr. 3K-3-507/2006; 2008 m. rugpjūčio 14 d. nutartis civilinėje byloje Z. O., A. O. v. UAB „Didelis pliusas“, bylos Nr. 3K-3-390/2008).“

Hmm.. Kai taip viskas sudėliota, su visom galimomis nuorodomis į suformuotą praktiką, net sunku ką pakomentuoti :) Manau svarbu atskirti ir atkreipti dėmesį į CK 2.24 str. įtvirtintą paskleistų duomenų neatitikties tikrovei prezumpciją – ji paskirsto įrodinėjimo pareigą:

“CK 2.24 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta paskleistų duomenų neatitikties tikrovei prezumpcija. Dėl to pareiga įrodyti paskleistų duomenų tikrumą (aplinkybę, kad paskleisti duomenys atitinka tikrovę), taip paneigiant nurodytą prezumpciją, tenka duomenis paskleidusiam asmeniui (atsakovui), bet ne asmeniui, apie kurį tie duomenys paskleisti (ieškovui) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. spalio 11 d. nutartis civilinėje byloje A. Š. v. L. J., E. J., bylos Nr. 3K-3-507/2006; 2007 m. lapkričio 13 d. nutartis civilinėje byloje A. B. v. UAB „Šiaulių naujienos”, bylos Nr. 3K-3-488/2007; 2009 m. vasario 10 d. nutartis civilinėje byloje R. M. v. UAB „REJSPA“, Lietuvos lenkų sąjunga, bylos Nr. 3K-3-51/2009). Ieškovas taip pat turi teisę pateikti įrodymus, patvirtinančius, kad duomenys yra melagingi (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. spalio 11 d. nutartis civilinėje byloje A. Š. v. L. J., E. J., bylos Nr. 3K-3-507/2006). Tuo tarpu faktą, kad, paskleidus apie jį (su juo susijusios) ir tikrovės neatitinkančios informacijos, buvo pažeista asmens garbė ir orumas, remdamasis protingumo principu, turi įrodyti ieškovas.“

Iš to seka, kad atsakovas turėjo įrodinėti, jog jo paskleista informacija atitinka tikrovę:

“Nagrinėjamoje byloje ginčijami teiginiai išsakyti kaip konkreti, kategoriška ir vienareikšmė informacija (išvada) apie tam tikru laikotarpiu vykusius įvykius. Tai rodo tokie ginčo teiginiuose pavartoti žodžiai ir jų junginiai, kaip „buvo įrengta laikina karo belaisvių stovykla“, „vokiečių kariams buvo surengtos vaišės“. Taigi, ar buvo „įrengta laikina karo belaisvių stovykla“ ir ar „vokiečių kariams buvo surengtos vaišės“, yra konstatuojamojo pobūdžio duomenys, kurie gali būti patikrinami tiesos požiūriu ir vertinami kaip faktai (žinia).

Minėta, kad pareiga įrodyti, jog paskleista žinia (faktai ir duomenys) atitinka tikrovę, tenka šią žinią paskleidusiam asmeniui.

Kasatorei tvirtinus, kad ginčo straipsnio teiginiai dėl įvykių – laikinos karo belaisvių stovyklos Jono Kondroto sodyboje įrengimo ir vaišių vokiečių kariams po egzekucijos Jono Kondroto sodyboje surengimo – neatitinka tikrovės, aplinkybę, jog šie teiginiai (faktai ir duomenys) atitinka tikrovę, privalėjo įrodyti atsakovai. Atsakovai šį faktą (duomenų apie pirmiau nurodytus įvykius tikrumą, t. y. kad tie įvykiai realiai vyko) įrodinėjo iš esmės tik Lietuvos ypatingajame archyve saugoma archyvine medžiaga.“

Toliau pasisakoma dėl okupacinio režimo represinių struktūrų surinktų duomenų (nagrinėjamu atveju – liudytojų parodymų (jų tardymo protokolų) baudžiamojoje byloje) įrodomosios galios:

“Kasatorei argumentuojant, kad įvykiai archyvinėse (okupacinių režimų represinių struktūrų) bylose buvo fiksuojami sąmoningai juos iškraipant, o atsakovams tvirtinant, jog tai nereiškia, kad visi tokiose bylose esantys faktiniai duomenys neatitinka tikrovės, yra netikslūs ar melagingi, teisėjų kolegija visų pirma pažymi, kad kiti, be O. P. archyvinės baudžiamosios bylos, LYA, f. K-1, ap. 58, b. 26740/3, medžiagos, atsakovų pateikti įrodymai (byla–formuliaras dėl Onos Puskunigienės (gim. 1912 m.), LYA, f. K-1, ap. 45, b. 729; Šiaulių apskrities Akmenės rajono Komunistų partijos dokumentai, LYA, f. 5780, ap. 3, b. 11; Akmenės rajono MGB skyriaus 2-ojo skyriaus dokumentai, LYA, f. K-1, ap. 15, b. 4; 1942 m. Augustaičių k. gyventojų surašymo duomenys, LCVA, f. R-743, ap. 2, b. 6397) ir juose užfiksuota informacija taip pat yra buvusio KGB (okupacinio režimo represinės struktūros) archyvo fondų dalis (pvz., bylos–formuliarai (pirminės bylos) yra faktiški baudžiamųjų bylų juodraščiai, nes jose buvo kaupiama visa agentūrinio išaiškinimo ir tardymo būdu gauta medžiaga; baudžiamosiose bylose surinkta kelių skirtingų šaltinių – tardymo protokolų, teisminio proceso (jeigu toks vyko) medžiagos, įvairių pažymų bei protokolų išrašų iš kitų bylų – duomenų). Dėl to, sprendžiant dėl atsakovų pateiktų įrodymų įrodomosios galios (jų kaip leistinų, patikimų įrodymų pobūdžio), tiek O. P. archyvinės baudžiamos bylos medžiaga (joje apklaustų kasatorės motinos O. P., taip pat liudytojų parodymų (tardymo) protokolai), tiek kiti dokumentai, kuriais atsakovai įrodinėjo ginčijamų teiginių atitiktį tikrovei, vertintini in corpore kaip vienas atsakovų paskleistos informacijos šaltinis juose užfiksuotos informacijos tikslumo (netikslumo) ir kartu jų kaip įrodymų patikimumo (nepatikimumo), tinkamumo (netinkamumo) požiūriu.

Asmenų, represuotų už pasipriešinimą okupaciniams režimams, teisių atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad okupacinių režimų represinių struktūrų bylose esantys duomenys be papildomo jų tyrimo negali būti pripažįstami įrodymais. Šios nuostatos aptariamame įstatyme atsiradimą, be kita ko, lėmė įstatymų leidėjo pozicija, kad procesas sovietinėse institucijose (tarp jų – MGB/NKGB/KGB, Kariniame tribunole, Ypatingajame pasitarime prie SSRS Valstybės saugumo ministro) neatitiko teisingo teismo ir baudžiamojo proceso principų (Asmenų represuotų už pasipriešinimą okupaciniams režimams, teisių atkūrimo įstatymo 1, 2, 3, 4, 6 straipsnių pakeitimo ir papildymo, 5 straipsnio pripažinimo netekusiu galios ir Įstatymo papildymo 7, 8 straipsniais įstatymo projekto aiškinamasis raštas). Dėl to, sprendžiant represuotų asmenų teisių atkūrimo klausimą, kilus abejonių dėl sovietinių institucijų nustatytų faktinių aplinkybių ir teisinio įvertinimo, įtvirtintas reikalavimas (Įstatymo 2, 4 straipsniai) tam tikrais įstatyme nustatytais atvejais (Įstatymo 2 straipsnio 1 dalis) atlikti tyrimą Generalinėje prokuratūroje taikant baudžiamojo proceso pagrindinius principus ir taisykles. Tai reiškia, kad asmens pilietinių teisių atkūrimo (reabilitacijos) bylą nagrinėjantis teismas, spręsdamas apie sovietiniu laikotarpiu represuotų asmenų veiklą, negali ir neturi vadovautis vien MGB/NKGB/KGB baudžiamųjų bylų medžiaga.

Teisėjų kolegija sutinka su kasacinio skundo argumentu, kad aplinkybės, jog sovietinių institucijų (okupacinio režimo represinių struktūrų), kaip tokių, dokumentuose yra prieštaringų, netikslių faktų ir duomenų, fiksuotų sąmoningai juos iškraipant, nereikalaujama įrodinėti (CPK 182 straipsnio 1 punktas). Tai lemia, kad būtinas kritiškas mokslinis (viešosios informacijos rengėjo), taip pat teisinis (bylą nagrinėjančio teismo) požiūris į nurodytų sovietinių institucijų dokumentus, kaip tam tikrų duomenų (apie reiškinius, dalykus, savybes, veiksmus, įvykius) šaltinius, ir kartu kaip įrodymus šių duomenų tikrumui pagrįsti, automatiškai „nepaverčiant“ tokios, abejotinos jos patikimumu, dokumentacijos duomenų realiai vykusiais istoriniais faktais. Paviršutiniškas žvilgsnis į sovietinių institucijų dokumentų (ypač baudžiamųjų bylų ir jose esančios tardymo medžiagos) duomenis gali lemti ne tik klaidingas išvadas, bet ir skaudžių moralinių padarinių. Tik išsamus įvairių šaltinių palyginimas sudaro prielaidas atskirti tikrą informaciją nuo išgalvotos ir nustatyti šaltinio informatyvumą bei patikimumą. Remiantis vien tik archyvinės (okupacinių režimų represinių struktūrų) baudžiamosios bylos duomenimis negalimos kategoriškos išvados apie tam tikrų įvykių, faktų buvimą.

Minėta, kad atsakovai šioje byloje kasatorės ginčijamų konstatuojamojo pobūdžio teiginių (iš esmės išvadų dėl laikinos karo belaisvių stovyklos J. K. sodyboje įrengimo ir vaišių vokiečių kariams po egzekucijos J. K. sodyboje surengimo) atitiktį tikrovei įrodinėjo vien pirmiau išvardytais Lietuvos ypatingajame (buvusio KGB) archyve saugomos medžiagos duomenimis, sutikdami, kad archyvinėse (okupacinio režimo represinių struktūrų) bylose daug iškraipytų, melagingų, netikslių duomenų, tačiau tvirtindami, jog tai nereiškia, kad visi jose esantys faktiniai duomenys neatitinka tikrovės; istorikai, be šių bylų duomenų, remdamiesi ir kitais šaltiniais, savo darbuose atrenka, kas realiai vyko, o kas ne.

Atsižvelgdama į pirmiau aptartą paskleistų žinių atitikties tikrovei fakto įrodinėjimo naštos šio pobūdžio bylose paskirstymo taisyklę, teisėjų kolegija pažymi, kad taip tvirtinę atsakovai privalėjo pateikti į bylą įrodymus, jog tokia atranka, kas realiai vyko, o kas ne, buvo padaryta, t. y. kad atitinkamomis (istorinių duomenų) patikrinimo priemonėmis, remiantis keliais šaltiniais, buvo atliktas okupacinio režimo represinių struktūrų surinktų aktualių duomenų tyrimas ir jo rezultatai objektyviai patvirtina, jog skelbiami duomenys „J. K. sodyboje buvo įrengta laikina karo belaisvių stovykla“ ir „po egzekucijos J. K. sodyboje vokiečių kariams buvo surengtos vaišės“ yra grindžiami tiesa, nes šie įvykiai tikrovėje realiai vyko. Byloje nėra duomenų, kad toks tyrimas buvo atliktas (CPK 178 straipsnis).

Bylą nagrinėjusio apeliacinės instancijos teismo nutarties turinys (iš kurio matyti, kad teismas išvadą dėl ginčijamų teiginių atitikties tikrovei darė tik atsakovų pateiktų, minėta, abejotinų jų, kaip represinės struktūros institucijos surinktų duomenų, patikimumu, įrodymų pagrindu, nesprendęs ir nepasisakęs dėl šių įrodymų tinkamumo ir įrodomosios galios) taip pat neteikia pagrindo išvadai, kad teismas sprendė dėl atsakovų paskleistų ir kasatorės ginčijamų teiginių šaltiniuose užfiksuotos informacijos tikslumo (netikslumo) ir kartu jų kaip įrodymų patikimumo (nepatikimumo), tinkamumo (netinkamumo) pagal pagrindinius civilinio proceso principus bei pirmiau aptartas įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisykles. Dėl to negalima pripažinti, kad apeliacinės instancijos teismas išvadą dėl ginčijamų teiginių atitikties tikrovei padarė įsitikinęs, jog byloje pakanka įrodymų reikšmingai šioje byloje aplinkybei, kad įvykiai – „J. K. sodyboje buvo įrengta laikina karo belaisvių stovykla“ ir „po egzekucijos J. K. sodyboje vokiečių kariams buvo surengtos vaišės“tikrovėje realiai vyko, nustatyti.“

Prieinama prie išvados:

“Remiantis pirmiau išdėstytais argumentais dėl įrodymų, kuriais atsakovai įrodinėjo ginčijamų duomenų atitiktį tikrovei, tinkamumo (leistinumo, patikimumo) ir įrodomosios galios, nesant byloje duomenų, jog buvo atlikta šių įrodymų patikra, remiantis kitais šaltiniais (kaip kad tvirtino atsakovai), konstatuotina, jog atsakovų pateikti duomenys negalėjo būti apeliacinės instancijos teismo pripažinti pakankamais išvadai, kad atsakovai paneigė CK 2.24 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą paskleistų duomenų neatitikties tikrovei prezumpciją, padaryti.“

Pasisakyta dėl ginčijamų teiginių kaip žeminančių kasatorės ir jos motinos garbę ir orumą pobūdžio:

“Apeliacinės instancijos teismas nepripažino ginčijamų teiginių „J. K. sodyboje buvo įrengta laikina karo belaisvių stovykla“ ir „J. K. sodyboje buvo surengtos vaišės“ žeminančiais kasatorės ir jos motinos garbę ir orumą, atsižvelgdamas į tai, kad: nei kasatorė, nei jos motina ginčo tekste neįvardytos; jame nenurodoma, kad jos aprašomų įvykių metu gyveno J. K. sodyboje; neminima, kad kasatorės motina yra J. K. duktė; tiesiogiai neteigiama, kad kasatorė, jos motina ar kiti sodybos savininko šeimos nariai kaip nors prisidėjo prie vaišių ar pritarė vokiečių karių veiksmams įrengiant karo belaisvių stovyklą ir panašiais argumentais ir kt., t. y. iš esmės laikydamas, kad ginčijami teiginiai yra ne apie kasatorės motiną ir (ar) nėra su ja (kartu ir kasatore) susiję.

Minėta, kad faktui, jog paskleista žinia yra apie ieškovą, nustatyti pakanka, kad pagal ginčijamų teiginių turinį ir kontekstą, kuriame jie paskelbti, aplinkiniai atpažintų asmenį, kaip susijusį su paskleista žinia. Pirmiau šioje nutartyje išdėstytais argumentais taip pat nurodyta, kad, sugretinus ginčijamus teiginius su ginčo teksto išnašoje daroma nuoroda į O. P. baudžiamą bylą, kiekvienam protingam žmogui sukeliamas aiškus įspūdis, jog ginčo duomenys susiję su kasatorės motina.

Kasatorė bylos nagrinėjimo metu nuosekliai teigė, kad pripažįsta faktą, jog karo belaisviai buvo sodyboje, ir tai tebuvo vieta, į kurią buvo atvesti belaisviai, tačiau nesutiko, jog atitinka tikrovę teiginiai, kad „J. K. sodyboje buvo įrengta laikina karo belaisvių stovykla“ (nes stovykla įrengiama ilgam laikui) ir kad „J. K. sodyboje buvo surengtos vaišės“. Kasatorės nuomone, šie teiginiai (jų formuluotės) sudaro įspūdį, kad sodybos savininkas, jos senelis J. K. (kartu ir visa jo šeima), išreiškė paramą, palankumą (leisdami įrengti stovyklą) ir padėką (surengdami vaišes) vokiečių kariams. Kasatorės įsitikinimu, akivaizdu, kad ginčo duomenų paskelbimas, atsižvelgiant į tekste vartojamų kalbinės raiškos priemonių visumą (tekstinę konstrukciją, duomenų dėstymo būdą, loginį duomenų (ginčijamų teiginių ir nuorodos teksto išnašoje į archyvinę O. P. baudžiamą bylą) sąsajumą), žemina jos ir jos motinos, ginčo straipsnyje aprašomų įvykių metu gyvenusių tėvo ir senelio J. K. sodyboje, garbę ir orumą. Teisėjų kolegijos vertinimu, sugretinus ginčo teiginius – „buvo įrengta laikina karo belaisvių stovykla“ ir „vokiečių kariams buvo surengtos vaišės“ – jų raiškos stiliaus, vartojamos kalbinės konstrukcijos (lingvistinių išraiškos priemonių – „įrengta“, „surengtos“) aspektu ir išnašoje daromą nuorodą į O. P. archyvinę baudžiamąją bylą, straipsnio skaitytojams gali susidaryti įspūdis, kad J. K. sodybos gyventojai (O. P. šeima) galėjo dalyvauti (dalyvavo) įrengiant laikiną karo belaisvių stovyklą ar surengiant vokiečių kariams vaišes.“

Taigi pateiktas geras konspektas, o pati faktinė situacija puikiai iliustruoja garbės ir orumo ir žodžio laisvės santykį. Kadangi po šio išaiškinimo reikia nustatyti civilinės atsakomybės sąlygas, o tai yra fakto klausimas, kasacija to nesprendžia, todėl byla grąžinta apeliacinės instancijos teismui.

%d bloggers like this: