Lietuvos Aukščiausiojo Teismo baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjai išaiškino kaip “teisingai“ taikyti CK reglamentuotas procesines palūkanas

Aš nuo senų laikų priešiškai žiūrėjau į mišrių teisėjų kolegijų, kurios susideda iš civilinių ir baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų, sudarymą. Teismų skirstymo į civilinių ir baudžiamųjų bylų skyrius logika yra paprasta, šios teisės šakos yra pernelyg skirtingos, kad tas pačias bylas nagrinėtų tie patys teisėjai.  Kuo labiau specializuoti teisėjai, tuo geriau jie išmano nagrinėjamą klausimą, čia imu analogiją iš advokatų ir teisės mokslininkų, kurie gali sau leisti specializuotis giliai į tam tikrą sritį.

2014 m. kovo 3 d. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išplėstinė mišri septynių teisėjų kolegiją priėmė nutartį Nr. 3K-7-144/2014, kurioje spręsti deliktinės atsakomybės taikymo klausimai. Spėju, kad šioje byloje sprendimas priimtas teisėjų balsams 4 prieš 3, nes į kolegijoje buvę Gintaras Goda, Antanas Klimavičius, Alvydas Pikelis pareiškė atskirąją nuomonę.  Vienas iš klausimų, kuriuo jie nesutiko su civilistais, buvo procesinių palūkanų taikymas:

“CK 6.37 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad skolininkas privalo mokėti įstatymo nustatyto dydžio palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Kompensacinių arba, kitaip tariant, procesinių palūkanų klausimą reguliuoja ir CK 6.210 straipsnis, kuriame nurodyta, kad terminą įvykdyti piniginę prievolę praleidęs skolininkas privalo mokėti penkių procentų dydžio metines palūkanas už sumą, kurią sumokėti praleistas terminas, jeigu įstatymai ar sutartis nenustato kitokio palūkanų dydžio.

Mūsų nuomone, šios Civilinio kodekso nuostatos reguliuoja kreditoriaus ir skolininko santykius, kylančius iš sutartinių santykių. Šiems santykiams būdinga tai, kad yra fiksuoti tam tikra teisine forma – sutartimi, ar iš sutarties atsiradusia konkretaus dydžio prievole ir yra praleistas terminas piniginei prievolei įvykdyti.

Deliktinės atsakomybės atveju tarp šalių nėra kreditoriaus ir skolininko santykių, nes turtinės ir neturtinės žalos dydis nustatomas bylos proceso metu ir fiksuojamas teismo proceso baigiamajame akte išnagrinėjus bylą. Nesutinkame su tuo, kad deliktinės atsakomybės atveju procesinės palūkanos turi būti skaičiuojamos nuo ieškinio priėmimo teisme, nes Civilinio kodekso XXII skyriaus trečiajame skirsnyje „Deliktinė atsakomybė“ nėra normos dėl procesinių palūkanų.

Plečiamai išaiškinus CK 6.37 straipsnio 2 dalies nuostatas ir pripažinus, kad deliktinės atsakomybės atveju nukentėjusysis turi teisę į procesines palūkanas nuo ieškinio priėmimo teisme, būtų pažeistas procesinis šalių lygiateisiškumo principas, įtvirtintas Konstitucijos 29 straipsnyje ir CPK 17 ir 42 straipsniuose. Remiantis tokiu teisės aiškinimu atsakovas deliktiniuose teisiniuose santykiuose būtų preziumuojamas skolininku nuo ieškinio priėmimo ir jam, priimant sprendimą atgaline data, būtų skaičiuojamos procesinės palūkanos nuo ieškinio pareiškimo, nepriklausomai nuo to, kiek užtruko teismo procesas ir kieno iniciatyva jis buvo tęsiamas.

Pagal tokį teisės aiškinimą atsakovo kaip preziumuojamo skolininko teisinė padėtis būtų neapibrėžta ir dviprasmiška, nes jis iki sprendimo priėmimo nežino, ar ieškinys bus patenkintas, jei taip, tai kokio dydžio. Pagal tokį teisinį reguliavimą, siekdamas išvengti procesinių palūkanų priteisimo, atsakovas turėtų iš anksto, dar nepriėmus teismui sprendimo, atlyginti visą žalą pagal pareikštą ieškinį. Įtvirtinus tokį ginčo sprendimo būdą iš esmės pasunkinama atsakovo teisė ginčyti savo kaltę ir ieškinio dydį, o ieškovui sukuriamos prielaidos piktnaudžiauti teise.

Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas yra pažymėjęs, kad vienas esminių Konstitucijoje įtvirtinto teisinės valstybės principo elementų yra teisinis tikrumas ir teisinis aiškumas; šis imperatyvas suponuoja tam tikrus privalomus reikalavimus teisiniam reguliavimui: jis privalo būti aiškus ir darnus, teisės normos turi būti formuluojamos tiksliai, jose negali būti dviprasmybių (Konstitucinio Teismo 2003 m. gegužės 30 d., 2004 m. sausio 26 d., 2008 m. gruodžio 24 d., 2009 m. birželio 22 d. nutarimai).

Mūsų nuomone, deliktinės atsakomybės atveju teisė reikalauti procesinių palūkanų galima įsiteisėjus teismo sprendimui, nustatančiam konkretų nusikaltimu padarytos turtinės ir neturtinės žalos dydį. Tokios praktikos yra laikomasi kasacinėse nutartyse Nr. 2K-234/2010, 2K-181/2010.“

Pirmiausia, dėl kompensacinių, arba kitaip tariant procesinių palūkanų. Procesinės palūkanos visų pirma yra skatinamosios, nes jomis siekiama kad žala padaręs asmuo (prievolėje vadinamas skolininku), kuo greičiau atlygintų žalą nevilkindamas teismo proceso ir įvykdydamas teismo sprendimą.  Taip, šios palūkanos atlieka ir kompensacinę funkciją, nes nukentėjęs nuo skolininko padarytos žalos asmuo (prievolėje vadinamas kreditoriumi) patiria išlaidų, kurias galima įvertinti pinigine išraiška.

Teisėjų nuomone CK 6. 37 str. 2 d. ir 6.210 str. reguliuoja kreditoriaus ir skolininko santykius, kylančius tik iš sutarties. Vien lingvistiškai žiūrint į CK 6.210 str. būtų galima sutikti su tokia teisėjų išvada. Tas straipsnis savo prigimtimi skirtas sutartinėms palūkanoms. Tačiau CK 6.37 str. skirtas palūkanoms, kurio 2 d. nustatytos procesinės palūkanos, yra prie bendrųjų prievolių teisės normų. Nuo romėnų laikų  yra žinoma, kad prievolių atsiradimo pagrindais yra tiek sutartis, tiek deliktas. Kodėl  CK 6.37 str. 2 d. yra bendroji procesinių palūkanų nuostata, nepriklausomai nuo to, iš kokios prievolės kyla žala? Todėl kad teismui nustačius civilinės atsakomybės sąlygų visetą reiškia, kad nukentėjęs asmuo (kreditorius) patyrė žalos, todėl procesinėmis palūkanomis siekiama kuo greičiau pašalinti padarytos žalos sukeltus neigiamus padarinius. Pareiga atlyginti padarytą žalą yra piniginio pobūdžio (dar teisės doktrinoje vadinama pinigine prievole) t.y. deliktinės prievolės objektas – pinigai, o dalykas – skolininko pareiga atlyginti žalą (t.y. perduoti pinigus). Kodėl nurodoma į CK 6.210 str., kuris savo prigimtimi yra sutartinis? Todėl, kad civilinis kodeksas nėra lingvistiniu ir sisteminiu požiūriu tobulas, t.y. CK 6.37 str. 2 d. nurodo, kad procesinės palūkanos yra įstatymo nustatyto dydžio. Vienintelė nuostata, kuri nustato įstatyminį palūkanų dydį kodekse yra CK 6.210 str., todėl praktika padiktavo, kad žiūrima į šitą normą. Suprantu, kad būtų aiškiau jeigu tas pats CK 6. 37 str. nustatytų procesinių palūkanų dydį, bet taip, deja, nėra. Tačiau problemos irgi nėra, nes teismai rado atsakymą per CK 6.210 str.

Šokiruoja tolimesnis teisėjų teiginys, kad “deliktinės atsakomybės atveju tarp šalių nėra kreditoriaus ir skolininko santykių, nes turtinės ir neturtinės žalos dydis nustatomas bylos proceso metu ir fiksuojamas teismo proceso baigiamajame akte išnagrinėjus bylą.“ Už tokį atsakymą mano trečiakursiai prievolių teisės studentai gautų vienetus, nes PATS PIRMAS šeštosios CK knygos straipsnis pateikia prievolės sampratą, nurodydamas, kad:

“Prievolė – tai teisinis santykis, kurio viena šalis (skolininkas) privalo atlikti kitos šalies (kreditoriaus) naudai tam tikrą veiksmą arba susilaikyti nuo tam tikro veiksmo, o kreditorius turi teisę reikalauti iš skolininko, kad šis įvykdytų savo pareigą.“

Vis dar nėra kreditoriaus ir skolininko? Hm… Arba vienetai už romėnų teisę antrakursiams studentams, jeigu nežino, kad deliktas – vienas iš prievolių atsiradimo pagrindų. Toliau argumentuojama, kad Civilinio kodekso XXII skyriaus trečiajame skirsnyje „Deliktinė atsakomybė“ nėra normos dėl procesinių palūkanų. O kodėl šiame skirsnyje turėtų būti nuostata dėl procesinių palūkanų, jeigu jame TĖRA reguliuojamos atskiros deliktų rūšis? Kam griauti kodekso sistemą? Išduosiu paslaptį, norma, kurioje įtvirtintos procesinės palūkanos (CK 6.37) yra šeštosios civilinio kodekso knygos pirmoje dalyje, kuri vadinasi “Bendrosios nuostatos“. Kas būdinga bendrosioms nuostatoms? Tai, kad jos taikomos visoms prievolėms ir, taip, deliktai irgi yra prievolės.

Teisėjai nurodo, kad pažeidžiamas tiek CPK, tiek Konstitucijoje įtvirtintas šalių lygiateisiškumo principas. Kur? Tai, kad atsakovas iš karto žino, jog, jeigu iš tiesų padarė žalą ieškovui ir vilkins procesą bei nevykdys sprendimo, jam kaupsis procesinės palūkanos? Teisėjai sako, kad lygiateisiškumas pažeidžiamas ir dėl to, kad “atsakovas deliktiniuose teisiniuose santykiuose būtų preziumuojamas skolininku nuo ieškinio priėmimo“. Nepaisant to, ar sprendžiamas procesinių palūkanų klausimas, atsakovas deliktiniuose teisiniuose santykiuose PROCESIŠKAI VISADA BUS SKOLININKAS, nes ieškovas kreipiasi į teismą dėl jam deliktu sukeltos žalos. Civilinėse byloje iš prievolinių teisinių santykių atsakovas visada yra skolininkas ir teismo proceso metu teismui kyla pareiga nustatyti materialiąją tiesą, kartu ir tai, ar atsakovas realiai skolingas, o jeigu skolingas, tai tenkinti ieškovo ieškinį. Prievoliniuose santykiuose asmuo turintis reikalavimo teisę – kreditorius, o asmuo turintis įvykdyti pareigą – skolininkas. Ir čia netinkama analogija iš baudžiamosios teisės, kad asmuo pripažįstamas kaltu tik po teismo sprendimo. Leisiu priminti, kad prievoliniuose santykiuose, priešingai negu baudžiamojoje teisėje, skolininko kaltė yra preziumuojama.

Argumentacijos šedevras yra ir dar vienas teiginys, kad: “pagal tokį teisės aiškinimą atsakovo kaip preziumuojamo skolininko teisinė padėtis būtų neapibrėžta ir dviprasmiška, nes jis iki sprendimo priėmimo nežino, ar ieškinys bus patenkintas, jei taip, tai kokio dydžio. Pagal tokį teisinį reguliavimą, siekdamas išvengti procesinių palūkanų priteisimo, atsakovas turėtų iš anksto, dar nepriėmus teismui sprendimo, atlyginti visą žalą pagal pareikštą ieškinį.  Įtvirtinus tokį ginčo sprendimo būdą iš esmės pasunkinama atsakovo teisė ginčyti savo kaltę ir ieškinio dydį, o ieškovui sukuriamos prielaidos piktnaudžiauti teise.“ Kaip pasunkinama padėtis ir ieškovui suteikiama galimybė piktnaudžiauti. Ieškovas vilkins byla pats, po to PATS trukdys atsakovui įvykdyti sprendimą, kad gautų daugiau 5 proc. dydžio metinių palūkanų? Išrastas naujas verslo planas! O atsakovas, suprasdamas, kad padarė žalą, iš karto, nelaukdamas teismo sprendimo, ją atlygins. Valio, skatinamoji funkcija veikia! Vėlgi mažytė paslaptis, jeigu atsakovas žino, kad nėra sąlygų jo civilinei atsakomybei kilti, tai jis drąsiai gali gintis, o laimėjęs bylą, t.y. kai teismas atmes nepagrįstą ieškinį, procesinių palūkanų neturės mokėti.

Toliau pateikiami argumentai iš Konstitucinio Teismo praktikos dėl teisinės darnos, teisinio tikrumo, reguliavimo aiškumo ir t.t. Tai, kad reguliavimas neaiškus kai kuriems teisėjams, nereiškia, kad jis neaiškus ir kitiems, nes kiti gali žinoti, kas yra prievoliniai santykiai, kaip vadinamos prievolės šalys, kokios prievolių teisėje prezumpcijos, CK 6 knygos normų sistema  ir t.t.

Teiginys, kuris daromas nurodant į LAT baudžiamųjų bylų skyriaus praktiką, kad procesinės palūkanos turėtų būti reikalaujamos tik įsiteisėjus teismo sprendimui, nustatančiam konkretų žalos dydį yra absudirškas dėl kelių priežasčių. Pirma, taip menkinama procesinių palūkanų skatinamoji funkcija, nes sprendžiant bylą ir iki sprendimo įvykdymo skolininkas nemato palūkanų “kapsėjimo“. Antra, siekiant išieškoti procesines 5 proc. dydžio metines palūkanas, reikėtų kreiptis su nauju ieškiniu į teismą.  Trečia, būtent taip būtų labiau pažeidžiamas teisinis tikrumas, nes skolininkui nebūtų aišku,  ar bus reikalavimas priteisti procesines palūkanas ar ne, jis jį gaus ieškiniu naujoje byloje, kurioje negalės iš esmės negalės jų ginčyti, nes jos priteisiamos “automatiškai“ esant jų priteisimo sąlygoms, t.y. jeigu kreditoriaus ieškinys tenkintinas, skolininkas neturi galimybių “apsiginti“ nuo procesinių palūkanų nemokėjimo. Ketvirta, reikalaujant užvesti naują bylą dėl procesinių palūkanų, susidarytų pasaka be galo, kai būtų galima reikšti ieškinius priteisti procesines palūkanas bylose, kurių materialinis teisinis reikalavimas priteisti procesines palūkanas…

Manyčiau, ši nutartis, o tiksliau atskiroji nuomonė puikiai iliustruoja mišrių kolegijų daromą žalą teisės aiškinimo procesui.

Reklama

Nuostoliai, patirti dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo

Praktikoje pareiškiant ieškinį yra būdinga prašyti, kad kartu būtų pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės. Turbūt nesuklysiu, jeigu pasakysiu, kad didelė dalis advokatų turi pasiruošę praktiškai identišką šabloną dėl LAP’o, kurį dedą vos ne į kiekvieną ieškinį, kad ir koks būtų reikalavimų pagrįstumas. Šablonas atrodo maždaug taip:

“Ieškovas prašo pritaikyti atsakovui laikinąsias apsaugos priemones. Laikinųjų apsaugos priemonių taikymas yra preliminari priemonė, kuria siekiama kaip įmanoma greičiau užkirsti kelią aplinkybėms, galinčioms apsunkinti ar padaryti nebeįmanomu būsimo teismo sprendimo įvykdymą. Pagrindas taikyti laikinąsias apsaugos priemones yra grėsmė, jog, nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių, teismo sprendimo (įsakymo) įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti neįmanomas (CPK 144 str.). Teismas, taikydamas CPK 145 straipsnyje numatytas laikinąsias apsaugos priemones, neprivalo turėti įrodymų, jog ateityje neabejotinai atsiras grėsmė teismo sprendimui (įsakymui) įvykdyti. Teismui pakanka įsitikinti tuo, kad konkrečioje situacijoje tokia grėsmė yra galima, kad egzistuoja tokio pobūdžio grėsmės atsiradimo tikimybė. Teismų praktikoje aplinkybė, jog būsimo teismo sprendimo (įsakymo) įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas preziumuojama tuomet, kai kilęs didelės sumos turtinis ginčas, nes didelė reikalavimo suma gali objektyviai padidinti būsimo teismo sprendimo (įsakymo) neįvykdymo riziką (Lietuvos apeliacinio teismo 2008 m. gegužės 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-307/2008, Lietuvos apeliacinio teismo 2007 m. lapkričio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-782/2007, Lietuvos apeliacinio teismo 2007 m. spalio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-717/2007 ir kt.). Ieškovo pareikšto reikalavimo suma X yra didelė, todėl preziumuotina, jog nepritaikius laikinųjų apsaugos priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Teismo sprendimas, kuriuo ieškovo turtiniai reikalavimai bus patenkinti, negalės būti įvykdytas, kadangi atsakovas gali perleisti ar kitais būdais sumažinti savo turimo turto masę ir neturėti pakankami turto, į kurį būtų galima nukreipti išieškojimą. Dėl to yra pagrindas taikyti laikinąsias apsaugos priemones, nes jų nepritaikius teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Pritaikius laikinąsias apsaugos priemones nepranešus atsakovui, būtų užbėgta už akių galimiems nesąžiningiems atsakovo veiksmams, pirmenybę teikiant ieškovo interesams, kurie šiuo metu yra pažeisti, tačiau nepažeidžiant laikinųjų apsaugos priemonių taikymo ekonomiškumo, proporcingumo principų bei teisingumo, sąžiningumo, šalių lygiateisiškumo principų.“

Tačiau nepamatuotas LAP’o prašymas ir taikymas neretai sukelia neigiamus padarinius: areštuojamas verslo (asmens) nekilnojamas turtas riboja galimybes juo disponuoti, areštuotos sąskaitos (piniginės lėšos) sustabdo verslininko (asmens) civilinę apyvartą ir pan. Kad būtų galima sumažinti šių neigiamų padarinių atsiradimo riziką, būtina prisiminti, jog civilinio proceso kodekse egzistuoja nuostolių, kilusių dėl pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių institutas (CPK 146 str 2 d.):

“Įsiteisėjus sprendimui, kuriuo ieškinys atmestas, atsakovas turi teisę reikalauti, kad ieškovas atlygintų nuostolius, kuriuos atsakovas patyrė dėl ieškovo prašymu taikytų laikinųjų apsaugos priemonių.“

Šie nuostoliai yra viena civilinės atsakomybės formų, todėl jai taikomos tiek bendrosios CK įtvirtintos civilinės atsakomybės, tiek specialiosios deliktinės atsakomybės nuostatos. Iš to seka ir šių nuostolių įrodinėjimas, todėl gavus ieškinį, kuriuo kartu prašoma taikyti ir laikinąsias apsaugos priemones, tikint, kad ieškinys nepagrįstas, derėtų atitinkamai ruoštis kitam procesui ir rinkti įrodymus, pagrindžiančius civilinės atsakomybės sąlygas. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pateikęs teisės aiškinimo taisykles, kaip tinkamai taikyti šį institutą(LAT nutartis 2012 m. gegužės 24 d. Nr. 3K-3-246/2012):

“CPK 147 straipsnio 3 dalyje (redakcija, galiojusi iki 2011 m. rugsėjo 30 d.), o šiuo metu CPK 146 straipsnio 2 dalyje (redakcija, galiojanti nuo 2011 m. spalio 1 d.) įtvirtinta atsakovo, kuriam taikytos laikinosios apsaugos priemonės, teisė reikalauti, kad ieškovas atlygintų nuostolius, kuriuos jam padarė šios ieškovo prašymu taikytos priemonės. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. gruodžio 15 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje UAB ,,Militzer and Munch Fortransas“ v. Vokietijos bendrovė „Lex System“ GmbH, bylos Nr. 3K-3-589/2006, sprendžiant klausimą dėl nuostolių, atsiradusių dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo civiliniame procese atlyginimo, inter alia išaiškinta, kad, atmetus ieškinį, asmuo, kurio turtinės teisės ieškovo prašymu buvo suvaržytos laikinosiomis apsaugos priemonėmis ir kuris dėl tokio suvaržymo patyrė nuostolių, gali kreiptis į teismą su atskiru ieškiniu, CPK 147 straipsnio 3 dalyje nustatyta tvarka prašydamas taikyti kreditoriui deliktinę atsakomybę, nenustatinėjant jos sąlygos – kaltės, nes tai yra ieškovo atsakomybės už jo rizika atliktus veiksmus atvejis. Kasacinis teismas nurodytoje nutartyje yra pažymėjęs, kad CPK 147 straipsnio 3 dalies taikymo sąlygos yra įsiteisėjęs teismo sprendimas, kuriuo asmens, prašiusio taikyti laikinąsias apsaugos priemones, ieškinys atmestas. Atlyginti nuostolius, patirtus dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, piktnaudžiavimo procesinėmis teisėmis institutas nėra būtina CPK 147 straipsnio 3 dalies taikymo sąlyga. Šios pozicijos laikomasi ir vėlesnėje praktikoje (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. gruodžio 1 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje UAB „Lit-Invest“ v. UAB „Paribys“, bylos Nr. 3K-7-411/2010; kt.).Skolininkas, reikšdamas reikalavimą atlyginti nuostolius, gali remtis tiek CPK 147 straipsnio 3 dalimi (dabar galiojančio CPK 146 straipsnio 2 dalimi), tiek CPK 95 straipsniu, tačiau šis straipsnis nėra 147 straipsnio 3 dalies taikymo sąlyga.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, aiškindama CPK 147 straipsnio 3 dalies taikymo praktiką, yra nurodžiusi, kad, naudodamasis CPK 147 straipsnio 3 dalyje įvirtinta teise ir reikšdamas ieškinį po ginčo, kurį nagrinėjant buvo taikytos laikinosios apsaugos priemonės, išnagrinėjimo jo naudai, ieškovas turi įrodyti nuostolių atsiradimo faktą ir dydį bei priežastinį ryšį su taikytomis laikinosiomis apsaugos priemonėmis, nes gali būti atlyginami tik tie realūs patirti nuostoliai, kurie atsirado kaip laikinųjų apsaugos priemonių taikymo tiesioginis padarinys (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. lapkričio 3 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje UAB „Acumen“ v. UAB „Rovė“, bylos Nr. 3K-3-469/2009; kt.).“

Taigi, reikia rinkti įrodymus, pagrindžiančius civilinės atsakomybės sąlygas (išskyrus kaltę), pagrindžiančius nuostolius, kaip tiesioginius LAP’o taikymo padarinius. Dėl LAP’o patirtų nuostolių pavyzdys gali būti negautos pajamos:

Negautos pajamos yra asmens negautos lėšos, kurių jis tikėjosi gauti ir kurių negauta todėl, kad buvo sutrikdyta veikla, iš kurios buvo numatyta jų realiai gauti. Pažymėtina, kad negautos pajamos turi būti realios, o ne hipotetinės. Dėl to, remiantis CK 6.249 straipsnio 1 dalimi, turi būti nustatytos realios asmens galimybės gauti konkrečias pajamas, atsižvelgiant į ankstesnes jo pajamas, pasiruošimą ir priemones, kurių ėmėsi siekdamas gauti šių pajamų, ir pan. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. birželio 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje ŽŪB „Vanaginė“ v. Lietuvos Respublika, bylos Nr. 3K-3-305/2007; 2009 m. lapkričio 3 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Acumen“ v. UAB „Rovė“, bylos Nr. 3K-3-469/2009; kt.). Nuostolių kaip piniginės žalos išraiška turi būti atlyginama tiek, kiek ieškovas prarado, nes toks atlyginimas atitiktų žalos kompensavimo funkciją, o didesnio nei faktiškai asmens patirta žala, dydžio atlyginimas reikštų tokio asmens nepagrįstą praturtėjimą.“

Man asmeniškai praktikoje norėtųsi pamatyti daugiau tokio tipo pagrįstų ieškinių, nes jie galėtų subalansuoti neretai perteklinį laikinųjų apsaugos priemonių prašymą ir taikymą.

LAT’as išaiškino pirmąją actio Pauliana sąlygą

2011 m. spalio 18 dieną nutartimi, civilinėje byloje 3k-3-392/2011, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas pateikė gana paprastą, tačiau labai reikšmingą išaiškinimą dėl pirmosios actio Pauliana sąlygos – neabejotinos ir galiojančios kreditoriaus reikalavimo teisės. Išaiškinimo esmė – reikalavimo teisės atsiradimo momentas t.y. ilgą laiką nesąžiningi skolininkai naudodavo tam tikrą schemą, kaip išsisukti nuo turtinės žalos atlyginimo deliktiniuose teisiniuose santykiuose. Primityviai pateiksiu standartinę tokio elgesio schemą:

Iš pradžių asmenų A ir B nesieja jokie prievoliniai santykiai. Prievoliniai santykiai tarp jų atsiranda delikto pagrindu t.y. vienam iš šių asmenų padarius žalą pvz.: asmuo B automobiliu partrenkė asmenį A arba asmuo B kaip nors sugadino asmens A turtą ir pan. Tokios standartinės situacijos. Tada tarp minėtų asmenų prasideda teismo procesas, kuriuo prašoma priteisti civilinę atsakomybę t.y. atlyginti deliktu padarytą žalą. Tada, kol vyksta teismo procesas, nustatinėjant žalos dydį ir t.t. asmuo B perleidžia savo turtą, kad, atsiradus jam nepalankiam teismo sprendimui su konkrečiu žalos dydžiu, jam nereikėtų atlyginti asmeniui A padarytos žalos, nes, priėmus teismo sprendimą ir jam įsigaliojus, asmuo B nebeturėtų turto t.y. turtas jau būtų perleistas tretiesiems asmenims. Tada asmeniui A lieka keli elgesio variantai: 1) pasiduoti ir laukti, gal kada nors B įgis turto 2) reikšti actio Pauliana ieškinius ir ginčyti sandorius su trečiaisiais asmenimis. PROBLEMA atsiranda naudojantis antruoju variantu t.y. sprendžiant bylą dėl actio Pauliana, nes “gudrūs“ skolininkai yra sugalvoję kvailą gynybos taktiką, ant kurios neretai užkimba pirmosios instancijos teismai. Pačiam yra tekę susidurti su šia situacija. Jų gynybinės taktikos esmė yra pirmoji actio Pauliana sąlyga – neabejotinos ir galiojančios kreditoriaus reikalavimo teisės egzistavimas. Kažkodėl teismai kimba ant tokios argumentacijos, kai sakoma:

prievolė atlyginti žalą atsirado nuo teismo sprendimo priėmimo momento

Nors bet kuriam asmeniui, kuris nors kiek išmano prievolių teisę – aišku, kad deliktinės prievolės atsiradimo momentas sutampa su žalos padarymo momentu. Todėl teismo sprendimas čia yra visai ne esminis momentas. Deja, to nesugeba suprasti kai kurie teisėjai. Šioje kasacinėje byloje pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai užkimba ant kabliukų:

“Alytaus rajono apylinkės teismas 2010 m. birželio 23 d. sprendimu ieškinį atmetė. Teismas konstatavo, kad ginčijamų dovanojimo ir pirkimo–pardavimo sandorių sudarymo metu J. B., J. B. ir A. B. nebuvo ieškovo skolininkai (ieškovui žalos atlyginimas iš atsakovės J. B. priteistas tik 2009 m. rugsėjo 23 d. teismo sprendimu).

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, apeliacine tvarka išnagrinėjusi bylą pagal ieškovo apeliacinį skundą, 2011 m. vasario 21 d. nutartimi pirmosios instancijos teismo sprendimą paliko nepakeistą. Teisėjų kolegija nurodė, kad ginčijamų sandorių sudarymo metu ieškovas nebuvo atsakovų kreditorius, nes žalos atlyginimo prievolė buvo ginčijama, ji nebuvo įrodyta. Prievolė atlyginti 47 229 Lt žalą atsirado tik 2009 m. rugsėjo 23 d., Kauno apygardos teismui priėmus atitinkamą sprendimą, iki tol sudaryti sandoriai neprieštaravo teisės normoms ir visiškai atitiko CK sandoriams keliamus reikalavimus.“

Tokie teismų išaiškinimai iš esmės atveria kelią, esant deliktiniams santykiams, perleisti turtą ir taip niekada nebūti atsakingiems už prievolės, ir stipriai susiaurina actio Pauliana taikymo sritį. Visiškas absurdas. Tačiau vakarykšte nutartimi LAT’as užkirto tam kelią:

“Kasatorius, kasaciniu skundu reikšdamas argumentus dėl netinkamai nustatyto skolininkų prievolės atsiradimo momento, kelia klausimą dėl pirmosios actio Pauliana sąlygos buvimo, t. y. kreditoriaus reikalavimo teisės egzistavimo ginčijamų sandorių sudarymo metu. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai nurodė, kad tuo metu, kai buvo sudaryti ginčijami turto perleidimo sandoriai, skolininkų prievolė, taigi ir kreditoriaus reikalavimo teisė, dar nebuvo atsiradusi. Tokią išvadą teismai grindė tuo, kad, nors žala padaryta 2006 m. spalio 31 d. eismo įvykio metu, tačiau skolininkų J. B. ir J. B. prievolė atlyginti žalą konstatuota tik Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. rugsėjo 23 d. sprendimu, taigi 2007 m. birželio 22 d. ir 2007 m. rugpjūčio 29 d. sandorių sudarymo metu J. B. ir J. B. dar nebuvo kasatoriaus skolininkai, o kasatorius neturėjo į juos reikalavimo teisės, todėl sudaryti sandoriai negalėjo pažeisti ir nepažeidė kreditoriaus teisių.

Tokia teismų išvada pripažintina nepagrįsta. Kadangi šiuo atveju padaryta žala kildinama iš delikto, tai žalos atlyginimo momentas nustatytinas taikant deliktinę atsakomybę reglamentuojančias CK normas. CK 6.245 straipsnio 4 dalyje nurodyta, kad deliktinė civilinė atsakomybė yra turtinė prievolė, atsirandanti dėl žalos, kuri nesusijusi su sutartiniais santykiais, išskyrus atvejus, kai įstatymai nustato, kad deliktinė atsakomybė atsiranda ir dėl žalos, susijusios su sutartiniais santykiais. CK 6.288 straipsnio, reglamentuojančio žalos atlyginimo mokėjimą, 1 dalyje nustatyta, kad žala atlyginama nuo jos padarymo dienos, o jeigu žala atsirado vėliau, – nuo žalos atsiradimo dienos. Taigi pagal įstatymą žalos atlyginimo prievolė siejama su jos padarymo (atskirais atvejais – atsiradimo, jeigu žala atsiranda vėliau nei ji padaroma) momentu; jokių šios normos išimčių įstatyme nenustatyta. Tai, kad skolininko prievolė atlyginti žalą atsiranda nuo žalos padarymo momento, papildomai patvirtina ir CK 6.288 straipsnio 2 dalies norma, pagal kurią ieškinio senaties termino pradžia reikalauti atlyginti žalą taip pat siejama su žalos padarymo momentu. Taigi nėra jokio teisinio pagrindo išvadai, kad žalos atlyginimo prievolė skolininkui atsiranda tik nuo jos konstatavimo teismo sprendimu momento. Teismo sprendimas priteisti žalos atlyginimą – tai tik kreditoriaus teisės apgynimas, o ne reikalavimo teisės, kaip tokios, atsiradimo pagrindas“.

LAT’as pateikė paprastą, civilinės teisinės atsakomybės doktrina bei įstatymu normomis pagrįsta išaiškinimą, kuris taps stipria kliūtimi bandant “nusiplauti“ nuo prievolinių pareigų vykdymo.

Be kitą ko reikia pagirti ir ieškovo AB “Lietuvos draudimo“ teisininkus, kurie ne tik tinkamai paruošė kasacinio skundo argumentus dėl deliktinės prievolės atsiradimo momento, bet ir dėl subrogacijos teisės. Nes atsakovai, kaip ir tikėjausi, bandė gintis regresu. Kasacinio skundo argumentai:

“Kasatorius, draudimo sutarties pagrindu atlyginęs nukentėjusiajam 2006 m. spalio 31 d. padarytą žalą, įstojo į nukentėjusiojo ir skolininko buvusius prievolinius santykius ir subrogacijos tvarka įgijo teisę reikalauti atlyginti žalą dar iki ginčijamų turto perleidimo sandorių (šie buvo sudaryti 2007 m. birželio 22 d ir 2007 m. rugpjūčio 29 d.) sudarymo.“

Šioje vietoje atsakovas bando gintis regresu t.y. naujos prievolės atsiradimo momentu ir atsiliepime į kasacinį skundą teikia tokius kontrargumentus:

“Teisė į žalos, padarytos dėl eismo įvykio, atlyginimą atsiranda nuo žalos konstatavimo teisės aktų nustatyta tvarka momento. Kasatorius nepagrįstai remiasi CK 6.288 straipsnio 1 dalimi, nes šiuo atveju taikytinas CK 6.280 straipsnis, pagal kurio nuostatas kasatorius įgijo reikalavimo teisę į J. B. ne nuo žalos atsiradimo momento, o tik nuo to momento, kai atlygino žalą. Atsakovė J. B. įgijo pareigą atlyginti žalą kasatoriui tik po to, kai šis atlygino žalą nukentėjusiajam ir kai atsakovės atsakomybė buvo nustatyta teismo sprendimu, t. y. 2009 m. rugsėjo 23 d. Dėl to 2007 m. rugpjūčio 29 d. pirkimo–pardavimo sandorio sudarymo metu kasatorius nebuvo atsakovų kreditorius, o atsakovai nebuvo jo skolininkai.“

LAT’as pateikia išaiškinimą:

“Atsiliepime į kasacinį skundą atsakovas R. Š. nepagrįstai teigia, kad šioje byloje, nustatant kreditoriaus reikalavimo teisės atsiradimo momentą, taikytinas ne CK 6.288 straipsnis, bet 6.280 straipsnis, reglamentuojantis regreso teisę į žalos padariusį asmenį. Atsakovo teigimu, kasatoriaus reikalavimo teisė į skolininkus atsirado CK 6.280 straipsnio pagrindu tik tada, kai kasatorius, kaip draudikas, išmokėjo draudimo išmoką nukentėjusiam asmeniui. Toks aiškinimas yra netinkamas ir prieštarauja įstatymams bei teismų praktikai. Kasatorius įgijo reikalavimo teisę į skolininkę J. B. išmokėjęs draudimo išmoką nukentėjusiam asmeniui, t. y. atlyginęs šio patirtą žalą, už kurią atsakinga J. B. CK 6.1015 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad jeigu draudimo sutartis nenustato ko kita, draudikui, išmokėjusiam draudimo išmoką, pereina teisė reikalauti išmokėtų sumų iš atsakingo už padarytą žalą asmens. Pagal to paties straipsnio 2 dalį reikalavimo teisė, perėjusi draudikui, įgyvendinama laikantis taisyklių, kurios nustato draudėjo (naudos gavėjo) ir už žalą atsakingo asmens santykius. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, aiškindamas šias normas, ne kartą konstatavo, kad draudikui, išmokėjusiam draudimo išmoką draudėjui, šio teisė į žalos atlyginimą pereina įstatymo pagrindu, t. y. subrogacijos tvarka. Subrogacinė prievolė nuo regresinės prievolės skiriasi tuo, kad tai nėra nauja prievolė; draudikui perėmus draudėjo reikalavimo teisę žalos atlyginimo prievolė, siejanti nukentėjusį draudėją ir žalą padariusį asmenį, nepasibaigia, tik keičiasi šios prievolės šalis; draudikas, išmokėjęs draudimo išmoką, įgyja draudėjo teises ir pareigas žalos atlyginimo prievolėje, t. y. toje pačioje, jau egzistuojančioje prievolėje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. vasario 12 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB DK „PZU Lietuva“ v. AB „Lietuvos draudimas“, bylos Nr. 3K-3-76/2008; 2009 m. vasario 10 d. nutartis, priimta civilinėje byloje AB „Lietuvos draudimas“ v. Viešosios policijos apsaugos tarnyba, UAB „BTA draudimas“, bylos Nr. 3K-3-46/2009; kt.). Tai reiškia, kad subrogaciniam reikalavimui taikomos tos teisės normos, kurios reglamentuoja prievolę, siejančią nukentėjusį ir žalą padariusį asmenis. Taigi kasatoriaus perimta iš draudėjo reikalavimo teisė galioja nuo žalos padarymo momento; tai, kad šioje žalos atlyginimo prievolėje pasikeitė kreditorius, nei pačios prievolės, nei skolininko padėties nepakeitė. Be to, bylos duomenimis, kasatorius reikalavimo teisę į skolininkę J. B. perėmė dar iki ginčijamų sandorių sudarymo, taigi pirmiau nurodytas atsiliepimo į kasacinį skundą argumentas dėl netinkamo kreditoriaus teisės atsiradimo momento nustatymo ir CK 6.280 straipsnio taikymo atmestinas kaip nepagrįstas. Kreditorius, kuriam reikalavimo teisė perėjo subrogacijos tvarka, perėmė visas pirminio kreditoriaus turėtas teises prieš skolininką, kartu ir teisę pareikšti Pauliano ieškinį.“

Taigi, kai kuriems praktikams turėtų būti dar aiškiau, nes aš negaliu pakęsti aiškinimo jog subrogacija ir regresas yra tas pats, nes tai reglamentuoja vienas straipsnis, ir subrogacija, ir regresas yra straipsnio pavadinime – skliaustuose. Čia pateikta dar viena praktinė situacija, kai skirti subrogacijos ir regreso institutus – būtina. Todėl dar kartą pateikiu nuorodą į savo straipsnį, kuriame paaiškinu subrogacijos ir regreso skirtumus – Subrogacija, regresas ir cesija.

Force majeure taikymo būdai

Praktikoje ypač retai pasitaiko, kai ginantis nuo civilinės atsakomybės, t.y. bandant įrodyti, jog atsakomybė nekyla, ginamasi force majeure (nenugalima jėga) aplinkybe. Prie to nemaža dalimi prisideda teisinis reguliavimas. Civiliniame kodekse force majeure teisės normos yra sumaltos sutarčių teisėje, sutartinėje ir deliktinėje atsakomybėje. Nenugalimos jėgos sąlygos nustatytos CK 6. 212 str. 1 d. (skyriuje SUTARČIŲ VYKDYMAS):

6.212 straipsnis. Nenugalima jėga (force majeure)

1. Šalis atleidžiama nuo atsakomybės už sutarties neįvykdymą, jeigu ji įrodo, kad sutartis neįvykdyta dėl aplinkybių, kurių ji negalėjo kontroliuoti bei protingai numatyti sutarties sudarymo metu, ir kad negalėjo užkirsti kelio šių aplinkybių ar jų pasekmių atsiradimui. Nenugalima jėga (force majeure) nelaikoma tai, kad rinkoje nėra reikalingų prievolei vykdyti prekių, sutarties šalis neturi reikiamų finansinių išteklių arba skolininko kontrahentai pažeidžia savo prievoles.

Bendrosios civilinės atsakomybės normos nustato:

6.253 straipsnis. Civilinės atsakomybės netaikymas ir atleidimas nuo civilinės atsakomybės

1. Civilinė atsakomybė netaikoma, taip pat asmuo gali būti visiškai ar iš dalies atleistas nuo civilinės atsakomybės šiais pagrindais: dėl nenugalimos jėgos, valstybės veiksmų, trečiojo asmens veiksmų, nukentėjusio asmens veiksmų, būtinojo reikalingumo, būtinosios ginties, savigynos.

2. Nenugalima jėga yra neišvengiamos ir skolininko nekontroliuojamos bei nepašalinamos aplinkybės, kurios nebuvo ir negalėjo būti numatytos (šio kodekso 6.212 straipsnis).

Pats kodeksas nurodo į sutarčių teisės normas nors 6.253 reglamentuoja ir deliktinę atsakomybę – bendrosios civilinės atsakomybės normos. Visą šią teisinio reguliavimo košę sutvarkė Lietuvos Aukščiausiasis Teismas išvesdamas bendras force majeure sąlygas:

“Teismų praktikoje pripažįstama, kad nenugalimos jėgos aplinkybes kvalifikuoja tokie požymiai:

          1) aplinkybių nebuvo sudarant sutartį ir jų atsiradimo nebuvo galima protingai numatyti;

          2) dėl susidariusių aplinkybių sutarties objektyviai negalima įvykdyti;

          3) šalis, neįvykdžiusi sutarties, tų aplinkybių negalėjo kontroliuoti ar negalėjo užkirsti joms kelio;

          4) šalis nebuvo  prisiėmusi tų aplinkybių ar jų padarinių atsiradimo rizikos.

Nesant šių kriterijų visumos, faktinės aplinkybės negali būti pripažintos nenugalima jėga (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2003 m. spalio 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje L. Š. v. UAB “Paira”, bylos Nr. 3K-3-931/2003). “

Šie požymiai pagal naujausią teismų praktiką mutatis mutandis taikomi deliktinei atsakomybei (požymiuose paryškintą sąvoką “sutartis“ užtenka pakeisti sąvoka “prievolė“) .

Praktikoje yra keletas būdų, kaip galima apsiginti nuo civilinės atsakomybės taikant nenugalimą jėgą. Silpniausias būdas, tačiau kartais efektyvus – protingos pretenzijos kreditoriui surašymas panaudojant turimų teisininkų intelektinius gabumus ir taip pabandant gražiai įtikinti, jog nugalimos jėgos sąlygos egzistuoja. Tačiau kreditoriai, net ir nebūdami labai teisiškai išprusę, vis tiek norės prievolės įvykdymo. Čia užprogramuojamas teisminis ginčas.

Antras būdas yra šiek tiek stipresnis, bet jo netinkamumą pabandysiu pagrįsti naujausia teismų praktika. Tai yra atvejis, kai Prekybos, pramonės ir amatų rūmai išduoda pažymą, konstatuojančia force majeure egzistavimą. Formaliai šis būdas atrodo “stipresnis“ už pirmąjį, tačiau žinant procesą ir sąžiningai jį įvertinus jis daugiau kelia juoką. 1995 m. Seimas išleido Lietuvos Respublikos prekybos pramonės ir amatų įstatymą. Šio įstatymo 5 straipsnyje reglamentuojama rūmų veikla. 1 dalies 1 punkte nustatyta, kad “Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka išduoda įvairių formų prekių kilmės dokumentus ir force majeure aplinkybes liudijančias pažymas“. Taigi taip force majeure nustatinėjimo kompetencija tarsi perduoda šiai institucijai. Vyriausybės nustatyta tvarka šiuo atveju yra Vyriausybės nutarimas (1996 m. liepos 15 d. Nr. 840) dėl atleidimo nuo atsakomybės esant nenugalimos jėgos (force majeure) aplinkybėms taisyklių patvirtinimo. Šis nutarimas svarbus tuo, kad jis pateikia pavyzdinį force majeur’ų sąrašą:

“3. Kliūtis,  nurodytas šių taisyklių 2 punkte, gali sukelti

šie įvykiai:

    3.1. karas  (paskelbtas ar nepaskelbtas), pilietinis karas, maištai ir revoliucijos, piratavimas, sabotažas;

    3.2. stichinės  nelaimės: smarkios  audros, ciklonai, žemės drebėjimai, jūrų ar upių potvyniai, žaibai;

    3.3. sprogimai, gaisrai, mašinų, gamybinių pastatų ir kurių nors (arba visų) vidaus komunikacijų sunaikinimas;

    3.4. boikotai,  streikai, lokautai,  nespartus darbas  kaip streiko forma,  gamybinių ar  administracinių pastatų  užėmimas bei  darbo   sustabdymas  šalies,   prašančios   atleisti   nuo įsipareigojimų, įmonėje;

    3.5. teisėti  ar neteisėti  valstybės  valdymo  institucijų veiksmai (išskyrus  tuos  veiksmus,  kurių,  remdamasi  kitomis sutarties nuostatomis,  ėmėsi prašanti atleisti nuo atsakomybės šalis, ir tuos, kurie išdėstyti šių taisyklių 4 punkte);

    3.6. kitos nenugalimos jėgos.“

Man toks teisinis reguliavimas, kai tam tikra neteisminė institucija savotiškai vykdo teisingumą t.y. atleidinėja nuo civilinės atsakomybės kelia rimtų abejonių. Šiais abejones sutvirtino per pastaruosius metus suformuota Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika bylose 3K-3-370/2010, 3K-3-206/2011 kuriose yra tas pats atsakovas statybos rangos UAB “Molesta“. Abejose bylose Molesta ginasi nuo deliktinės atsakomybes naudodama prekybos, pramonės ir amatų rūmų išduoda pažyma, kad gaisras buvo nenugalimos jėgos aplinkybė. Pirmoje instancijos šie argumentai patvirtinti teismo, nes jis neradęs nenugalimos jėgos sąlygų, savo argumentaciją sustiprino:

“Teismas papildomai nurodė, kad atsakovas asociacija Vilniaus prekybos, pramonės ir amatų rūmai atsakovo prašymu išdavė pažymą, kurioje nurodyta, kad atsakovo UAB „Molesta“ pateikti dokumentai įrodo nenugalimos jėgos aplinkybių, kurias sukėlė gaisras, egzistavimą. Teismas, atsižvelgdamas į tai, kad atsakovui asociacijai Vilniaus prekybos, pramonės ir amatų rūmai pateiktuose dokumentuose nebuvo akivaizdžių duomenų apie tai, kad kilęs gaisras neatitinka nenugalimos jėgos aplinkybių požymių, nurodytų CK 6.212 straipsnio 1 dalyje ir Vyriausybės 1996 m. liepos 15 d. nutarimo Nr. 840 2 punkte, konstatavo, kad atsakovas asociacija Vilniaus prekybos, pramonės ir amatų rūmai turėjo pagrindą išduoti pažymą. “.

Abejose bylose, nepaisant to, kad viena išnagrinėta šių metų gegužės mėnesį, nors ginčas dėl to paties gaisro tame pačiame objekte tik skirtingi ieškovai, gintasi ta pačia pažyma. Tačiau 2010 m. spalio mėnesį minėtoje byloje 3K-3-370/2010 Lietuvos Aukščiausiasis Teismas išvis nevertino pažymos kuria gaisras buvo pripažintas nenugalima jėga, nes ji nebuvo kasacijos dalyku t.y. ieškovas tiesiog bendrai ginčijo ir prašė nustatyti teismų praktikoje suformuluotų force majeure sąlygų visetą. LAT’as taip ir padarė nurodydamas, jog:

“Vienas iš nenugalimos jėgos požymių yra tas, kad skolininkas aplinkybių negalėjo numatyti ir užkirsti joms kelio. Šiuo atveju rangovas teigia, kad statomuose objektuose kilęs gaisras pripažintinas nenugalima jėga. Pažymėtina, kad gaisras bylos faktinių aplinkybių kontekste negali būti laikomas nenugalima jėga, nes gaisro kilimo faktą galima protingai numanyti. Gaisro kilimo rizika statiniuose yra visuotinai žinomas dalykas, ką patvirtina, pavyzdžiui, tai, kad statiniams keliami priešgaisrinės saugos reikalavimai, valstybėje veikia priešgaisrinės saugos tarnybos ir kt. Dėl to gaisras laikytinas galimu numanyti reiškiniu. Gaisras nenugalima jėga gali būti pripažintas tik tada, kai jo atsiradimo priežastys tiek specifinės ar paplitimo mastas toks neįprastai didelis bei nebūdingas atitinkamai geografinei vietovei, kad vidutinis protingai apdairus ir rūpestingas asmuo (bonus pater familias) tokio gaisro atitinkamomis sąlygomis negalėtų numatyti ir tikėtis.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, kasacinio skundo argumentai, susiję su nenugalimos jėgos aplinkybėmis, atmetami.“

Gegužės mėnesio byloje LAT’as pakartoja savo argumentus:

“Kasacinis teismas 2010 m. spalio 4 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-370/2010, atmetė UAB „Molesta“ kasacinio skundo argumentus, kad apgyvendinimo ir paslaugų komplekse, esančiame Širvintų rajone, Papiernios kaime, kilęs gaisras yra force majeure aplinkybė, nurodydamas, kad „gaisras bylos faktinių aplinkybių kontekste negali būti laikomas nenugalima jėga, nes gaisro kilimo faktą galima protingai numanyti. Gaisro kilimo rizika statiniuose yra visuotinai žinomas dalykas, ką patvirtina, pavyzdžiui, tai, kad statiniams keliami priešgaisrinės saugos reikalavimai, valstybėje veikia priešgaisrinės saugos tarnybos ir kt. Dėl to gaisras laikytinas galimu numanyti reiškiniu. Gaisras nenugalima jėga gali būti pripažintas tik tada, kai jo atsiradimo priežastys tiek specifinės ar paplitimo mastas toks neįprastai didelis bei nebūdingas atitinkamai geografinei vietovei, kad vidutinis protingai apdairus ir rūpestingas asmuo (bonus pater familias) tokio gaisro atitinkamomis sąlygomis negalėtų numatyti ir tikėtis.““

Apibendrinant, trečiasis ir pats patikimiausias būdas ginantis nuo prievolių vykdymo force majeur’u – teisminis ginčas. Rūmų pažyma yra prasčiausias sprendimas, nes ji kainuos laiko ir materialinių išteklių, o galų gale vis tiek lauks teismo procesas, kuriame bus ginčijamos pačios force majeure sąlygos, todėl šios pažymos reikšmė iš esmės yra nuline, kuria nebus pasiektas norimas rezultatas. Pirmasis būdas – pretenzijos kreditoriui surašymas yra naudingas tuo, kad bandoma “draugiškai“ išspręsti ginčą tarpusavyje ne teismo keliu. Aišku, pati pretenzija irgi kainuoja, bet kilsiant teisminiam ginčui joje išdėstyti argumentai galėtų būti ieškinio ar atsiliepimo į jį pagrindu.

%d bloggers like this: