Lietuvos Aukščiausiasis Teismas: “Prekybos, pramonės ir amatų rūmų pažyma dėl force majeure nesukuria materialinių teisinių padarinių“

Beveik prieš du metus rašiau komentarą “Force majeure taikymo būdai“, kuriame kėliau abejones dėl Prekybos, pramonės ir amatų rūmų išduodamos pažymos dėl force majeure teisėtumo t.y. kėliau abejones, ar ne teismas gali spręsti dėl atleidimo nuo civilinės atsakomybės inter alia vykdyti teisingumą? Nors jaučiuosi idiotiškai, pacituosiu paties savo minėto komentaro ištrauką:

“1995 m. Seimas išleido Lietuvos Respublikos prekybos pramonės ir amatų įstatymą. Šio įstatymo 5 straipsnyje reglamentuojama rūmų veikla. 1 dalies 1 punkte nustatyta, kad “Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka išduoda įvairių formų prekių kilmės dokumentus ir force majeure aplinkybes liudijančias pažymas”. Taigi taip force majeure nustatinėjimo kompetencija tarsi perduoda šiai institucijai. Vyriausybės nustatyta tvarka šiuo atveju yra Vyriausybės nutarimas (1996 m. liepos 15 d. Nr. 840) dėl atleidimo nuo atsakomybės esant nenugalimos jėgos (force majeure) aplinkybėms taisyklių patvirtinimo. <…> Man toks teisinis reguliavimas, kai tam tikra neteisminė institucija savotiškai vykdo teisingumą t.y. atleidinėja nuo civilinės atsakomybės kelia rimtų abejonių.“

Plačiau tame sename komentare. Padariau šį istorinį ekskursą todėl, kad 2013 m. vasario 27 d. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas priėmė nutartį nr. 3K-3-69/2013, kurioje nurodė:

“Teisėjų kolegijos vertinimu, Prekybos, pramonės ir amatų rūmų išduota nenugalimos jėgos (force majeure) aplinkybes liudijanti pažyma, kaip tokia, nesukuria materialinių teisinių padarinių. Materialinius teisinius padarinius, t. y. atleidimą nuo atsakomybės už sutarties neįvykdymą, civilinės atsakomybės netaikymą (CK 6.212, 6.253 straipsniai) lemia nenugalimos jėgos aplinkybių buvimas, bet ne jas liudijančios pažymos išdavimas. Nenugalimos jėgos (force majeure) aplinkybes liudijanti pažyma turi tik procesinę teisinę reikšmę, nes vertintina tik kaip įrodymas civilinėje byloje dėl sutartinių įsipareigojimų vykdymo ar civilinės atsakomybės taikymo (CPK 177 straipsnio 2 dalis). Ieškovas nagrinėjamoje civilinėje byloje siekia ginčo teisena nuginčyti įrodymą, kurio pagrįstumui patikrinti taikytinos civilinio proceso normos, reglamentuojančios įrodymų rinkimą, jų tyrimą bei vertinimą (CPK 176–185 straipsniai). Ieškovas turi galimybę paneigti ginčijamą pažymą civilinėje byloje dėl sutartinių įsipareigojimų vykdymo ar civilinės atsakomybės taikymo kitais įrodymais, pagrįsdamas force majeure aplinkybių nebuvimą. Tokiu būdu jam yra užtikrinama teisė į teisminę gynybą: šios pažymos kaip įrodinėjimo priemonės įvertinimas teismo tvarka dėl jos išdavimo ir joje išdėstytų faktinių duomenų (įrodymų apie force majeure aplinkybes) pagrįstumo patikrinimo.“

Išvada paprasta: nori būti atleistas nuo civilinės atsakomybės – įrodyk teisme force majeure sąlygų buvimą. Turbūt nereikia sakyti, kaip vertinu tokį Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimą :)

Reklama

Pats savaime vėjas nėra nenugalima jėga

Nors esu apžvelgęs nemažai Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos, neprisimenu, kad būčiau susidūręs su nutartimi, kurioje civilinės atsakomybės nekylimo klausimas būtų išspręstas pripažinus, jog asmuo prievolės neįvykdė dėl force majeure. Iki šiol aktualiausia LAT’o nutartis yra  A. Č. v. UAB „Molesta“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-370/2010  m. spalio 4 d. Joje, taikant force majeure kriterijus, buvo išaiškinta, kad gaisras pats savaime nėra nenugalima jėga. 2012 m. liepos 26 d. LAT’as priėmė nutartį nr. 3K-3-381/2012, kurioje keliamas nenugalimos jėgos teisės aiškinimo klausimas. Bylos faktinės aplinkybės:

Vėjas nupūtė atsakovės statomo namo stogą su visa medine konstrukcija, kuris užkrito ant kaimynystėje esančio ieškovės sklypo ir padarė turtinės žalos: nepataisomai sugadino poilsinę priekabą–namelį, nukirto tris vaismedžius, sunaikino trylika šilauogių krūmų, žemuogių ir braškių lysves, juodųjų serbentų krūmą.“

Taigi, ieškovė prašo priteisti žalos atlyginimą, o atsakovė nuo civilinės atsakomybės ginasi nenugalimos jėgos institutu. Pirmoji ir apeliacinė instancija konstatuoja nenugalimos jėgos buvimą. Tačiau kasacinė instancija nurodo, kad buvo netinkamai taikomi nenugalimos jėgos kriterijai ir nenustatytos svarbios aplinkybės šio instituto taikymui:

“Teismai netinkamai taikė CK 6.212 straipsnio nuostatas ir, pripažindami stogą pakėlusį vėją nenugalima jėga, netyrė šiai aplinkybei konstatuoti svarbių aplinkybių. Vienas iš nenugalimos jėgos požymių yra tas, kad tokių aplinkybių nebuvo galima protingai numatyti, šalis negalėjo jų kontroliuoti ar užkirsti joms kelio (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2003 m. spalio 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje L. Š. v. UAB ,,Paira“, bylos Nr. 3K-3-931/2003; 2010 m. spalio 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. Č. v. UAB „Molesta“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-370/2010; kt.). Vėjas negali būti laikomas nenugalima jėga savaime (per se), nes jo faktą galima protingai numanyti ir tam pasiruošti; pastatai projektuojami ir statybą reglamentuojančiuose teisės aktuose jiems nustatomi reikalavimai, atsižvelgiant į būtiną pastatų atsparumą tam tikro Lietuvoje įprasto stiprumo vėjui. Vėjas nenugalima jėga gali būti pripažįstamas tik tada, kai jo kilimas, stiprumas ar mastas toks neįprastai didelis bei nebūdingas atitinkamai geografinei vietovei, kad vidutinis protingai apdairus ir rūpestingas asmuo (bonus pater familias) tokio vėjo atitinkamomis sąlygomis negalėtų numatyti ir tikėtis. Atsižvelgiant į tai, konstatuotina, kad nagrinėjamos bylos kontekste teismai privalėjo tirti, ar atsakovės statomo namo stogą nukėlęs vėjas gali būti laikomas nenugalima jėga, t. y. ar tai buvo ypatingai neįprasto stiprumo vėjas konkrečioje vietovėje, ar atsakovė galėjo tokio stiprumo vėjo tikėtis ir imtis priemonių nuo jo apsisaugoti, ir pan. Iš teismų tirtų įrodymų ir konstatuotų aplinkybių apie tomis dienomis Kauno zonoje siautusią vėtrą ir Vyriausybės skirtas lėšas jos padariniams šalinti, negalima teigti, kad pasitvirtino atsakovės teiginiai apie nenugalimos jėgos padarinių atsiradimą konkrečioje byloje, nes svarbu nustatyti, kokią žalą šis vėjas padarė būtent ginčo namo apylinkėse. Dėl to teismai nepagrįstai netyrė ieškovės teiginių, kad vėjas namo apylinkėse nepadarė daugiau jokios žalos.

Trečia, ieškovė pagrįstai teigia, kad Lietuvos klimatinės sąlygos yra tokios,  jog būna stipresnių vėjų, kurie gali padaryti žalos, tačiau tai savaime nėra radikalu, netikėta ar nenuspėjama, todėl kiekvienas rūpestingas statinių savininkas, vykdydamas statybas, turi ir gali tai numatyti bei privalo imtis priemonių žalai išvengti. Šiame kontekste ypatingą reikšmę įgyja pastato savininko elgesys ir statybą reglamentuojančių teisės aktų laikymasis, nes būtent įtvirtintų reikalavimų statiniams vykdymas yra viena esminių pareigų, kurios laikydamasis statinio savininkas gali pagrįstai tikėtis, kad statinys bus atsparus Lietuvoje įprastoms klimato sąlygoms. Nors teismai nustatė, kad atsakovė statybas vykdė neturėdama statybos leidimo, tačiau nepagrįstai netyrė vykdytų statybų atitikties techniniams statybos reikalavimams, susijusiems su statinio atsparumu ir stogo konstrukcijų tvirtinimu prie namo sienų. Atsižvelgiant į tai, nepagrįsta pripažintina teismų išvada, kad nagrinėjamu atveju neturi reikšmės atsakovės vykdytų statybų teisėtumas. Minėta, kad sprendžiant dėl nenugalimos jėgos aplinkybių svarbios vidutinio protingai apdairaus ir rūpestingo asmens pastangos žalai išvengti, o statybos ne pagal teisės aktų reikalavimus leidžia pagrįstai abejoti tokiu rūpestingumu. Pasitvirtinus neteisėtų statybų faktui, atsakovei tektų pareiga įrodyti, kad tai nelėmė statinio silpnesnių konstrukcijų ar mažesnio atsparumo vėjui, nes šis buvo toks stiprus, kokio nebuvo galima tikėtis ir numatyti. Tik tada būtų patvirtinta teismų nurodyta išvada, kad neteisėta statyba ir padaryta žala nesusijusios priežastiniu ryšiu. Esant tokiai situacijai, teismai, spręsdami dėl vėjo pripažinimo nenugalima jėga, privalėjo tirti ir vertinti, ar neteisėtų statybų aplinkybė nelėmė žalos, ypač tuo atveju, jei pasitvirtintų ieškovės teiginiai, kad vėjas daugiau žalos apylinkėse nepadarė.“

Nors nenugalimos jėgos nustatymui konstatuoti nenustatytos svarbios faktinės aplinkybės, tačiau ši nutartis naudinga tuo, kad parodo, kaip CK 6.212 str. reglamentuoti nenugalimos jėgos kriterijai turi būti tinkamai taikomi praktikoje. Kadangi byla grąžinta pirmosios instancijos teismui – nemaža tikimybė, kad ji vėl grįš į kasaciją dėl force majeure kriterijų taikymo, bus įdomu stebėti.

Force majeure taikymo būdai

Praktikoje ypač retai pasitaiko, kai ginantis nuo civilinės atsakomybės, t.y. bandant įrodyti, jog atsakomybė nekyla, ginamasi force majeure (nenugalima jėga) aplinkybe. Prie to nemaža dalimi prisideda teisinis reguliavimas. Civiliniame kodekse force majeure teisės normos yra sumaltos sutarčių teisėje, sutartinėje ir deliktinėje atsakomybėje. Nenugalimos jėgos sąlygos nustatytos CK 6. 212 str. 1 d. (skyriuje SUTARČIŲ VYKDYMAS):

6.212 straipsnis. Nenugalima jėga (force majeure)

1. Šalis atleidžiama nuo atsakomybės už sutarties neįvykdymą, jeigu ji įrodo, kad sutartis neįvykdyta dėl aplinkybių, kurių ji negalėjo kontroliuoti bei protingai numatyti sutarties sudarymo metu, ir kad negalėjo užkirsti kelio šių aplinkybių ar jų pasekmių atsiradimui. Nenugalima jėga (force majeure) nelaikoma tai, kad rinkoje nėra reikalingų prievolei vykdyti prekių, sutarties šalis neturi reikiamų finansinių išteklių arba skolininko kontrahentai pažeidžia savo prievoles.

Bendrosios civilinės atsakomybės normos nustato:

6.253 straipsnis. Civilinės atsakomybės netaikymas ir atleidimas nuo civilinės atsakomybės

1. Civilinė atsakomybė netaikoma, taip pat asmuo gali būti visiškai ar iš dalies atleistas nuo civilinės atsakomybės šiais pagrindais: dėl nenugalimos jėgos, valstybės veiksmų, trečiojo asmens veiksmų, nukentėjusio asmens veiksmų, būtinojo reikalingumo, būtinosios ginties, savigynos.

2. Nenugalima jėga yra neišvengiamos ir skolininko nekontroliuojamos bei nepašalinamos aplinkybės, kurios nebuvo ir negalėjo būti numatytos (šio kodekso 6.212 straipsnis).

Pats kodeksas nurodo į sutarčių teisės normas nors 6.253 reglamentuoja ir deliktinę atsakomybę – bendrosios civilinės atsakomybės normos. Visą šią teisinio reguliavimo košę sutvarkė Lietuvos Aukščiausiasis Teismas išvesdamas bendras force majeure sąlygas:

“Teismų praktikoje pripažįstama, kad nenugalimos jėgos aplinkybes kvalifikuoja tokie požymiai:

          1) aplinkybių nebuvo sudarant sutartį ir jų atsiradimo nebuvo galima protingai numatyti;

          2) dėl susidariusių aplinkybių sutarties objektyviai negalima įvykdyti;

          3) šalis, neįvykdžiusi sutarties, tų aplinkybių negalėjo kontroliuoti ar negalėjo užkirsti joms kelio;

          4) šalis nebuvo  prisiėmusi tų aplinkybių ar jų padarinių atsiradimo rizikos.

Nesant šių kriterijų visumos, faktinės aplinkybės negali būti pripažintos nenugalima jėga (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2003 m. spalio 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje L. Š. v. UAB “Paira”, bylos Nr. 3K-3-931/2003). “

Šie požymiai pagal naujausią teismų praktiką mutatis mutandis taikomi deliktinei atsakomybei (požymiuose paryškintą sąvoką “sutartis“ užtenka pakeisti sąvoka “prievolė“) .

Praktikoje yra keletas būdų, kaip galima apsiginti nuo civilinės atsakomybės taikant nenugalimą jėgą. Silpniausias būdas, tačiau kartais efektyvus – protingos pretenzijos kreditoriui surašymas panaudojant turimų teisininkų intelektinius gabumus ir taip pabandant gražiai įtikinti, jog nugalimos jėgos sąlygos egzistuoja. Tačiau kreditoriai, net ir nebūdami labai teisiškai išprusę, vis tiek norės prievolės įvykdymo. Čia užprogramuojamas teisminis ginčas.

Antras būdas yra šiek tiek stipresnis, bet jo netinkamumą pabandysiu pagrįsti naujausia teismų praktika. Tai yra atvejis, kai Prekybos, pramonės ir amatų rūmai išduoda pažymą, konstatuojančia force majeure egzistavimą. Formaliai šis būdas atrodo “stipresnis“ už pirmąjį, tačiau žinant procesą ir sąžiningai jį įvertinus jis daugiau kelia juoką. 1995 m. Seimas išleido Lietuvos Respublikos prekybos pramonės ir amatų įstatymą. Šio įstatymo 5 straipsnyje reglamentuojama rūmų veikla. 1 dalies 1 punkte nustatyta, kad “Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka išduoda įvairių formų prekių kilmės dokumentus ir force majeure aplinkybes liudijančias pažymas“. Taigi taip force majeure nustatinėjimo kompetencija tarsi perduoda šiai institucijai. Vyriausybės nustatyta tvarka šiuo atveju yra Vyriausybės nutarimas (1996 m. liepos 15 d. Nr. 840) dėl atleidimo nuo atsakomybės esant nenugalimos jėgos (force majeure) aplinkybėms taisyklių patvirtinimo. Šis nutarimas svarbus tuo, kad jis pateikia pavyzdinį force majeur’ų sąrašą:

“3. Kliūtis,  nurodytas šių taisyklių 2 punkte, gali sukelti

šie įvykiai:

    3.1. karas  (paskelbtas ar nepaskelbtas), pilietinis karas, maištai ir revoliucijos, piratavimas, sabotažas;

    3.2. stichinės  nelaimės: smarkios  audros, ciklonai, žemės drebėjimai, jūrų ar upių potvyniai, žaibai;

    3.3. sprogimai, gaisrai, mašinų, gamybinių pastatų ir kurių nors (arba visų) vidaus komunikacijų sunaikinimas;

    3.4. boikotai,  streikai, lokautai,  nespartus darbas  kaip streiko forma,  gamybinių ar  administracinių pastatų  užėmimas bei  darbo   sustabdymas  šalies,   prašančios   atleisti   nuo įsipareigojimų, įmonėje;

    3.5. teisėti  ar neteisėti  valstybės  valdymo  institucijų veiksmai (išskyrus  tuos  veiksmus,  kurių,  remdamasi  kitomis sutarties nuostatomis,  ėmėsi prašanti atleisti nuo atsakomybės šalis, ir tuos, kurie išdėstyti šių taisyklių 4 punkte);

    3.6. kitos nenugalimos jėgos.“

Man toks teisinis reguliavimas, kai tam tikra neteisminė institucija savotiškai vykdo teisingumą t.y. atleidinėja nuo civilinės atsakomybės kelia rimtų abejonių. Šiais abejones sutvirtino per pastaruosius metus suformuota Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika bylose 3K-3-370/2010, 3K-3-206/2011 kuriose yra tas pats atsakovas statybos rangos UAB “Molesta“. Abejose bylose Molesta ginasi nuo deliktinės atsakomybes naudodama prekybos, pramonės ir amatų rūmų išduoda pažyma, kad gaisras buvo nenugalimos jėgos aplinkybė. Pirmoje instancijos šie argumentai patvirtinti teismo, nes jis neradęs nenugalimos jėgos sąlygų, savo argumentaciją sustiprino:

“Teismas papildomai nurodė, kad atsakovas asociacija Vilniaus prekybos, pramonės ir amatų rūmai atsakovo prašymu išdavė pažymą, kurioje nurodyta, kad atsakovo UAB „Molesta“ pateikti dokumentai įrodo nenugalimos jėgos aplinkybių, kurias sukėlė gaisras, egzistavimą. Teismas, atsižvelgdamas į tai, kad atsakovui asociacijai Vilniaus prekybos, pramonės ir amatų rūmai pateiktuose dokumentuose nebuvo akivaizdžių duomenų apie tai, kad kilęs gaisras neatitinka nenugalimos jėgos aplinkybių požymių, nurodytų CK 6.212 straipsnio 1 dalyje ir Vyriausybės 1996 m. liepos 15 d. nutarimo Nr. 840 2 punkte, konstatavo, kad atsakovas asociacija Vilniaus prekybos, pramonės ir amatų rūmai turėjo pagrindą išduoti pažymą. “.

Abejose bylose, nepaisant to, kad viena išnagrinėta šių metų gegužės mėnesį, nors ginčas dėl to paties gaisro tame pačiame objekte tik skirtingi ieškovai, gintasi ta pačia pažyma. Tačiau 2010 m. spalio mėnesį minėtoje byloje 3K-3-370/2010 Lietuvos Aukščiausiasis Teismas išvis nevertino pažymos kuria gaisras buvo pripažintas nenugalima jėga, nes ji nebuvo kasacijos dalyku t.y. ieškovas tiesiog bendrai ginčijo ir prašė nustatyti teismų praktikoje suformuluotų force majeure sąlygų visetą. LAT’as taip ir padarė nurodydamas, jog:

“Vienas iš nenugalimos jėgos požymių yra tas, kad skolininkas aplinkybių negalėjo numatyti ir užkirsti joms kelio. Šiuo atveju rangovas teigia, kad statomuose objektuose kilęs gaisras pripažintinas nenugalima jėga. Pažymėtina, kad gaisras bylos faktinių aplinkybių kontekste negali būti laikomas nenugalima jėga, nes gaisro kilimo faktą galima protingai numanyti. Gaisro kilimo rizika statiniuose yra visuotinai žinomas dalykas, ką patvirtina, pavyzdžiui, tai, kad statiniams keliami priešgaisrinės saugos reikalavimai, valstybėje veikia priešgaisrinės saugos tarnybos ir kt. Dėl to gaisras laikytinas galimu numanyti reiškiniu. Gaisras nenugalima jėga gali būti pripažintas tik tada, kai jo atsiradimo priežastys tiek specifinės ar paplitimo mastas toks neįprastai didelis bei nebūdingas atitinkamai geografinei vietovei, kad vidutinis protingai apdairus ir rūpestingas asmuo (bonus pater familias) tokio gaisro atitinkamomis sąlygomis negalėtų numatyti ir tikėtis.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, kasacinio skundo argumentai, susiję su nenugalimos jėgos aplinkybėmis, atmetami.“

Gegužės mėnesio byloje LAT’as pakartoja savo argumentus:

“Kasacinis teismas 2010 m. spalio 4 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-370/2010, atmetė UAB „Molesta“ kasacinio skundo argumentus, kad apgyvendinimo ir paslaugų komplekse, esančiame Širvintų rajone, Papiernios kaime, kilęs gaisras yra force majeure aplinkybė, nurodydamas, kad „gaisras bylos faktinių aplinkybių kontekste negali būti laikomas nenugalima jėga, nes gaisro kilimo faktą galima protingai numanyti. Gaisro kilimo rizika statiniuose yra visuotinai žinomas dalykas, ką patvirtina, pavyzdžiui, tai, kad statiniams keliami priešgaisrinės saugos reikalavimai, valstybėje veikia priešgaisrinės saugos tarnybos ir kt. Dėl to gaisras laikytinas galimu numanyti reiškiniu. Gaisras nenugalima jėga gali būti pripažintas tik tada, kai jo atsiradimo priežastys tiek specifinės ar paplitimo mastas toks neįprastai didelis bei nebūdingas atitinkamai geografinei vietovei, kad vidutinis protingai apdairus ir rūpestingas asmuo (bonus pater familias) tokio gaisro atitinkamomis sąlygomis negalėtų numatyti ir tikėtis.““

Apibendrinant, trečiasis ir pats patikimiausias būdas ginantis nuo prievolių vykdymo force majeur’u – teisminis ginčas. Rūmų pažyma yra prasčiausias sprendimas, nes ji kainuos laiko ir materialinių išteklių, o galų gale vis tiek lauks teismo procesas, kuriame bus ginčijamos pačios force majeure sąlygos, todėl šios pažymos reikšmė iš esmės yra nuline, kuria nebus pasiektas norimas rezultatas. Pirmasis būdas – pretenzijos kreditoriui surašymas yra naudingas tuo, kad bandoma “draugiškai“ išspręsti ginčą tarpusavyje ne teismo keliu. Aišku, pati pretenzija irgi kainuoja, bet kilsiant teisminiam ginčui joje išdėstyti argumentai galėtų būti ieškinio ar atsiliepimo į jį pagrindu.

%d bloggers like this: