Mano interviu su E. Kūriu žurnalui “Teismai.lt”

Jeigu kas dar nežinojote, tai Nacionalinė Teismų Administracija keletą metų leidžia žurnalą Teismai.lt, kuris skirtas visuomenės supažindinimui su teismų sistemos darbu. Nuo šio numerio ir aš prisijungiau prie žurnalo autorių. Ketinu kiekviename numeryje pateikti po interviu. Pirmajam darbui neatsitiktinai pasirinkau prof. E. Kūrį, nes jo pavyzdys man dar mokyklos laikais padarė didelę įtaką pasirenkant teisės studijas.

Interviu kalbamės apie jo darbą Europos Žmogaus Teisių Teisme.

Virselis 2

Patį žurnalą PDF formatu galite parsisiųsti ČIA , o ISSUU versiją visokioms planšetėms ČIA.

Kadangi žurnalo redaktoriai nepanaudojo viso interviu, tai nepanaudotus klausimus-atsakymus pateikiu savo tinklaraščio skaitytojams, kaip papildomą turinį:

Jūsų požiūris į Konvenciją kaip teisės šaltinį ir vertybę prieš darbą EŽTT ir dirbant jame, t. y. jau porą metų aiškinant Konvenciją?

Tas požiūris nepasikeitė. Konvencija – svarbus teisės šaltinis, taip pat ir nacionalinės. Lietuvos Konstitucinis Teismas dar prieš pusantro dešimtmečio yra pasisakęs, kad Konvencija yra svarbus ir Lietuvos konstitucinės teisės aiškinimo šaltinis. Pabrėšiu: ne pačios konstitucinės teisės, o jos aiškinimo. Taigi kiek tai įmanoma, reikia siekti, kad mūsų Konstitucijos aiškinimas atitiktų Konvencijos teisę. Jei Konstitucija vis dėlto tam tikrus santykius reguliuoja kitaip, gali (o kai kada ir turi) būti koreguojamas jos tekstas. Bet svarbu, kad ir EŽTT gerbtų valstybių narių konstitucinius ypatumus ir tradicijas. Deja, pasitaiko, kad į tuos dalykus atsižvelgiama nepakankami.

JAV Aukščiausias Teismas neseniai pripažino kai kuriose valstijose buvusį draudimą sudaryti vienalytes santuokas antikonstituciniu. Lietuvos Konstitucija šiuo klausimu pažodžiui nustato, kad santuoka sudaro tarp vyro ir moters. Ar tai, kad Seimas daugelį metų neužpildo partnerystės teisės spragos, ateityje gali būti EŽTT pripažinta pažeidžiančia Konvenciją?

Konstitucija neužkerta kelio įstatymų leidėjui reglamentuoti vienalyčių asmenų partnerystę – ne santuoką. Po JAV Aukščiausiojo Teismo sprendimo buvo paskelbtas ir EŽTT sprendimas byloje Oliari ir kiti prieš Italiją. Neturiu galimybės jį čia plačiau komentuoti, bet besidomintiems galiu patarti atkreipti dėmesį į skirtumą tarp daugumos pozicijos ir trijų teisėjų atskirosios nuomonės. Manau, svarstant hipotetinės bylos prieš Lietuvą perpektyvą, tas skirtumas labai reikšmingas. Bet tokios bylos prieš Lietuvą EŽTT dar nėra. Neteko girdėti, kad ir Lietuvos teismams būtų tekę nagrinėti tokį ginčą. Galiu tik spėlioti, kodėl.

Neseniai Seimas dekriminalizavo įžeidimą, bet BK paliko šmeižtą kaip nusikalstamos veikos sudėtį. Kaip tai vertinate?

Siūlymams dekriminalizuoti šmeižtą (kitaip nei įžeidimą) kelią užkerta Konstitucija, kur ši veika tiesiogiai įvardyta kaip nusikalstama. Taškas, nėra daugiau ką sakyti. Bet yra bendresnė defamacijos dekriminalizavimo tendencija. Kritišką požiūrį į ją neseniai išdėsčiau atskirojoje nuomonėje byloje Özçelebi prieš Turkiją, jį palaikė dar du teisėjai. (Kai atsakinėju į jūsų klausimą, tas sprendimas dar nėra įsiteisėjęs, bet jau paskelbtas.)

Partijos Tvarkos ir Teisingumo atstovai kišasi į teismų darbą, daro spaudimą teismų sistemai ir taip pažeidinėja valdžių padalijimo principą

Pastaruoju metu viešoje erdvėje vis labiau reiškiasi politinės partijos Tvarka ir Teisingumas atstovai, kuriems vis nepavyksta prakišti į Prezidento rinkimus priesaiką sulaužiusį ir šiurkščiai Konstituciją pažeidusį savo lyderį Rolandą Paksą. Jų nepasitenkinimas perėjo nuo Konstitucinio Teismo žeminimo žiniasklaidoje į realius veiksmus, kuriais siekiama daryti tiesioginį spaudimą nepriklausomai teismų sistemai. Visą tai galima išdėstyti keliais faktais:

  1. Prieš keletą savaičių Rolandas Paksas televizijos laidoje pareiškė, kad jis: “Nėra sulaužęs priesaikos” ir, kad “Jungtinių tautų žmogaus teisių komiteto ir Europos Žmogaus Teisių Teismas sako priešingai (t. y. kad priesaika nebuvo sulaužyta)” (cituoju iš atminties). Vaizdo įrašą su įrodymais, kad aš neiškraipiau R. Pakso teiginių, galite pažiūrėti paspaudę ant šios nuorodos.
  2. Valdančioji koalicija sudarė komisiją Seime, kuri tirs dėl kokių priežasčių iki šiol nėra įgyvendintas Europos Žmogaus Teisių Teismo 2011 metų sausio 6 d. priimtas sprendimas byloje pagal pareiškėjo Rolando Pakso skundą dėl Europos Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos garantuojamų teisių pažeidimo. Komisijai vadovaus tvarkiečių atstovas, jeigu neklystu, K. Komskis. Delfi.lt nuoroda čia.
  3. Seime Drąsos kelio atstovė A. Stancikienė, palaikoma TiT, renka parašus panaikinti Konstitucinį Teismą, siekiant jo funkcijas perduoti Lietuvos Aukščiausiajam Teismui.
  4. P. Gražulis neturėdamas jokio teisinio pagrindo nori atleisti Europos Žmogaus Teisių teisėją Egidijų Kūrį. Anot Gražulio: “E. Kūriui pirmininkaujant buvo priimti išaiškinimai, dėl kurių Europos Žmogaus Teisių Teisme ir Jungtinių Tautų Žmogaus teisių komitete buvo pasmerkta visa Lietuva ir pripažinta, jog šie sprendimai pažeidžia Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvenciją. Negana to, Lietuvos atstovas Europos Žmogaus Teisių Teisme E. Kūris jau spėjo pareikšti atskirąją nuomonę byloje, kurioje nesutiko su daugumos kolegų sprendimu ir Strasbūro teisme užstojo buvusį komunistą Vengrijos teisėją kolaboravusį su komunistinio režimo saugumo struktūromis, todėl sieksiu atstatydinti šį atstovą”. Nuoroda čia.

Mano nuomone, matosi aiški spaudimo ir nepagarbos Konstituciniam Teismui, o kartu ir teismų sistemai, schema. Šiame komentare noriu pakomentuoti aukščiau išvardintas aplinkybes, nes nėra sąžininga, jog viešojoje erdvėje menkinamas Konstitucinis Teismas ir mušama į vienus vartus.

Pirmiausia dėl Rolando Pakso teiginių. Nei Europos Žmogaus Teisių Teismas, nei Jungtinių tautų žmogaus teisių komitetas nepasisakė dėl to, kad Rolandas Paksas nėrą sulaužęs priesaikos valstybei ir nėra šiurkščiai pažeidęs Konstitucijos. EŽTT Pakso peticiją nagrinėjo tik vienu aspektu t. y. nurodė, jog draudimas iki gyvos galvos būti renkamam Seimo nariu nėra proporcingas ir nesiderina su Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija. JT komitetas šiuo klausimu irgi nieko nepasakė. Esminis ir vienintelis argumentas, kodėl JT komitetas nusprendė, kad Pakso teisės yra pažeistos, nes sulaužydamas priesaiką negalėjo numatyti, kad bus visam laikui nušalintas ir negalės kandidatuoti į pareigas, kurioms reikia duoti priesaiką. Pacituosiu sprendimo argumentus:

“Under the specific circumstances of the instant case, the Committee therefore considers that the lifelong disqualifications imposed on the author lacked the necessary foreseeability and objectivity and thus amount to an unreasonable restriction under article 25 (b) and (c) of the Covenant, and that the author’s rights under these provisions have been violated.”

Tai galėtų reikšti, jog jei Konstitucijoje būtų aiškus eksplicitiškas draudimas sulaužius priesaiką po to užimti analogiškas pareigas, tai žmogaus teisių pažeidimo, ko gero, nebūtų buvę. Reikia suprasti tai, kad Rolandas Paksas būdamas išrinktas kandidatu, šiurkščiai pažeisdamas Konstituciją ir sulaužydamas duotą priesaiką valstybei t.y. veikdamas antikonstituciškai NEGALĖJO PROTINGAI NUMATYTI, KAD JAM BUS UŽKIRSTAS KELIAS VĖL BŪTI RENKAMAM PREZIDENTU. Sveiku protu nesuvokiama argumentacija. Pati apkaltos kaip konstitucinės procedūros idėja gimsta iš XVI a. Anglijoje ir toliau susiformuoja JAV Konstitucijoje, kurios idėja labai paprasta – jeigu asmeniui valstybės piliečiai suteikia pasitikėjimą ir garbę eiti valstybines pareigas, jam atlikus veiksmus, dėl kurių jis iš tų pareigų pašalinamas apkaltos tvarka, jis niekada nebegali kandidatuoti į jokias kitas valstybines pareigas t. y. diskvalifikuojamas visam laikui. Tai yra vadinama gynybine demokratija, kuri taip save apsaugo nuo parazitų. Todėl man visiškai nesuprantamas argumentas, kad asmuo laužydamas Konstituciją negali numatyti, jog nebegalės užimti valstybinių pareigų ateityje ir toliau galimai laužyti Konstituciją. Sakysite gali, nes yra rinkėjų pasitikėjimas? Tam tikros politinės jėgos visada turės kai kurių rinkėjų palaikymą ir aš nežinau, ką jos turi padaryti, kad jį prarastų. Akivaizdu, sulaužyti priesaiką valstybei yra per mažai, kad prarastumei pasitikėjimą. Šioje vietoje ateina vadinama gynybinė arba substantyvioji demokratija, kuri grindžiama ne vien formaliuoju aspektu, kad viską lemia rinkėjų valia, bet šalia to dar egzistuoja įstatymo viršenybė, žmogaus teisės, teismų nepriklausomumas, valdžių padalijimo principas ir t.t. Taip, Lietuva privalo įgyvendinti ir EŽTT sprendimą (visi teismų sprendimai yra privalomi ir vykdytini, nors aš ir nesutinku su šiuo sprendimo argumentais) ir JT ŽTK sprendimą, tačiau šioje vietoje stipriai nukenčia pati mūsų demokratija. EŽTT ir JT ŽTK pastato mūsų demokratiją į situaciją, kai ji negali pati savęs apsiginti t.y. žmogaus teisių standartas tampa toks aukštas, kad jis kelia pavojų demokratijai pačiai savaime. Galime pažiūrėti į to paties Rolando Pakso ir jo partijos pažiūras, pavyzdžiui: homoseksualių asmenų teisių nepripažinimas ir menkinimas, siekis grąžinti mirties bausmę. Viena mažytė smulkmenėle – Europos pagrindinių žmogaus teisių konvencija draudžia diskriminuoti asmenis dėl seksualinės orientacijos. Jos protokolais, prie kurių prisijungusi ir Lietuva, uždrausta mirties bausmė. Tai reiškia, kad EŽTT gina tipiško antidemokrato ir antihumanisto žmogaus teises, o demokratijai pačiai nuo tokių asmenų gintis nėra galima. Paradoksas..

Tačiau ne visi taip mano. Pvz., vienas iš JT ŽTK narių Gerald L. Neuman turėjo kitokią nuomonę šiuo klausimu:

“Regarding the merits, I would stress the narrowness of the Committee’s holding, which results from the unusual manner in which the author’s permanent disqualification from standing for certain offices was enacted. The decision should not be misunderstood as calling into question permanent disqualification of impeached office-holders for future elections based on well-established ground rules. A wide variety of states, for example, provide expressly in their constitutions for ineligibility after impeachment as an authorized or mandatory consequence.

Even though the holding is narrow, I disagree with the Committee’s conclusion in paragraph 8.4 of its Views that, under the circumstances, the author’s permanent ineligibility to stand again for election to the particular office of President violates article 25 of the Covenant.

Impeachment is an extraordinary means for protecting the democratic political process against an otherwise unremovable President who abuses the powers of the office. Impeachments are rare and difficult. An impeachment is not merely a vote of no confidence that contemplates renewed elections to test the President’s popular support. It is both reasonable and foreseeable that a President removed by impeachment could be ineligible ever to stand again for election to that sensitive office.

Permanent ineligibility after impeachment is also not a disproportionate consequence for abuse of the office. This Committee has observed that permanent disqualification of citizens who have been convicted of crimes from participating in the political process as voters may violate article 25. Stricter requirements for candidates who seek to exercise great power over others can still be reasonable and proportionate under article 25. If Presidents who have successfully completed one or more terms can be permanently ineligible for reelection for the sake of ensuring a healthy and competitive political system, then surely Presidents who have been removed for abusing their offices can also be permanently barred.”

Čia yra JAV atstovo JT ŽTK komitete nuomonė, bet aišku, ką ten tie amerikiečiai išmano apie demokratiją ir konstitucinę teisę…

Antrasis aspektas, apie kurį norėjau komentuoti – komisijos sudarymas, kuri tirs kodėl neįgyvendintas EŽTT sprendimas Paksas prieš Lietuvą byloje. Man iš karto kyla klausimas, ką tirs ši komisija? Konstitucinis Teismas dar 2011 m. pasakė, kad norinti įgyvendinti šį sprendimą reikia keisti Konstituciją. Dabar yra 2014 metai. Kas turi keisti Konstituciją? Ar gi ne Seimas? Kas sudaro valdančiąją daugumą? Tvarka ir teisingumas, darbo partija, socialdemokratai, ir lenkų rinkimų akcija. Hm.. Kokiai partijos vadovas – R. Paksas? Lyg ir tvarkos ir teisingumo. Tai pala pala.. Jo vadovaujama partija yra valdančioje daugumoje.. Nelabai man galai sueina. Valdančiosios daugumos sudaryta komisija Seime tirs, kodėl valdančioji dauguma nepakeitė Konstitucijos? Labai racionaliai vyksta Seimo darbas. Leisiu sau paspekuliuoti, kad ši komisija prieis prie kitokios išvados. Ji parodys koks negeras yra Konstitucinis Teismas t. y. po to Seimo nutarimu bandys patvirtinti a priori padarytas išvadas ir taip pažeis teismų nepriklausomumo ir valdžių padalijimo principus. Čia mano toks spėjimas, ne už ilgo pamatysime, ar jis pasiteisins.

Apie Konstitucinio Teismo panaikinimą net nenoriu kalbėti, nes čia absoliutus nihilizmas siekiant tiesiogiai daryti teismui spaudimą, kad tuo tuoj su juo bus susidorota prisidengiant bendrosios teisės sistemos pavydžiais neva žolė visada žalesnė kitoje tvoros pusėje ir perdavus Lietuvos Aukščiausiajam Teismui Konstitucinės kontrolės funkciją išsispręs visos problemos. O jeigu neišsispręs? Naikinsim Lietuvos Aukščiausiąjį Teismą ir perduosime Vyriausiajam Administraciniam teismui? Po kiek laiko neliks teismų? Tokių iniciatyvų autoriams siūlau pasiskaityti apie konstitucinės kontrolės modelius, bet bijau, kad Federalistų Raštus, ar H. Kelseną skaityti bus per daug sudėtinga.

Šį gana piktą ir emocingą komentarą parašiau todėl, kad kantrybę perpildė mano 4 įvardintas punktas t. y. Gražulio noras atstatydinti Egidijų Kūrį iš EŽTT. Teisėjas yra persekiojamas už tai, kad gynė Konstitucinę demokratiją t. y. pirmininkavo Konstituciniam Teismui, kuris pasakė, kad jeigu sulaužai priesaiką, tu jos duoti nebegalėsi. Ir taip pat už tai, kad pareiškė atskirąją nuomonę sprendžiamoje byloje t. y. vykdė savo kaip teisėjo tiesioginę funkciją. Akivaizdesnio pavyzdžio siekiant susidoroti su teisėju aš negaliu įsivaizduoti. Įdomu, kaip į tokią iniciatyvą sureaguos Europos Tarybos Parlamentinė Asamblėja, kai vėl bus kertama per substantyviosios demokratijos pamatus t. y. siekiama pašalinti teisėją už jo vykdomą tiesioginę teisėjo veiklą, kišamasi į teismo nepriklausomumą. Ir ne bet kokį teisėją, o tą kurį pati ir pasirinko Europos Tarybos Parlamentinė Asamblėja. Labai gražūs Gražulio užmojai Europiniu lygiu parodyti ką Lietuvos parlamentaro ir paties parlamento supratimu reiškia teisėjo ir teismo nepriklausomumas…

Preziumuotina, kad galėjo būti..

Šio komentaro pavadinimas atspindi išvadą, kurią aš pasidariau perskaitęs LRKT sprendimą. Penktadienį Konstitucinis Teismas priėmė išvadą, dėl rinkimų rezultatų Zarasų-Visagino vienmandatėje rinkiminėje apygardoje. Pirmiausia šiokia tokia priešistorė. Penktadienį, po darbų užsukau į universiteto civilinio proceso katedrą. Teisės fakultete, lipdamas laiptais, pusiaukelėje sutinku VRK narį, prof. Justiną Žilinską. Jis man sako:

– Tai turbūt varteisi kėdėje perskaitęs LRKT sprendimą?

– Ne, kodėl turėčiau vartytis, su išvada dar nespėjau susipažinti, bet tikrai nieko blogo nematau, be to savo komentare kalbėjau apie daugiamandatę apygardą..

Įvyko maždaug toks trumpas pokalbis. Aš referuoju į savo praeito savaitgalio komentarą, kuriame aptariau formalias galimybes pripažinti daugiamandatės rinkimų apygardos rezultatus negaliojančiais.  Kodėl pasakoju įvykį universitete? Nes grįžęs namo, ir perskaitęs LRKT išvadą, realiai, vos nenusiverčiau nuo kėdės. Išvados turinys labai nustebino. Pabrėžiu, jog supratau, kodėl buvo priimta tokia išvada, tačiau jos motyvai man nevisai suprantami. Trumpai tariant, ką padarė Konstitucinis teismas: sugalvojo prezumpciją, kurios pagrindu nuo VRK iš esmės nuima teisės pažeidimų per rinkimus įrodinėjimo pareigą dėl konkrečių balsų kiekio ir įveda prielaidą, kad esant šiurkštiems rinkimų tvarkos pažeidimams galėjo būti X pažeidimų kiekis. Toks išaiškinimas – super liberalus, kaip aš suprantu, jis grindžiamas tuo, kad Seimo rinkimų įstatymas yra skylėtas ir nesuteikia VRK adekvačių priemonių užtikrinti iš Konstitucijos kylančius rinkimams keliamus reikalavimus ir nesuteikia tinkamų priemonių kovoti su rinkimų tvarkos pažeidimais. Siekdamas mažesnės apimties, necituosiu doktrinos, kuria teismas pasisako apie reikalavimus rinkimų procesui, o einu iš karto prie esmės.

Pirmiausia LRKT sugalvoja įdomią prezumpciją:

“Vyriausiosios rinkimų komisijos įgaliojimai pripažinti rinkimų rezultatus negaliojančiais nustačius šiurkščius šio įstatymo 5 (prim) straipsnio 1 dalies pažeidimus aiškintini kaip šios komisijos įgaliojimai pripažinti rinkimų rezultatus negaliojančiais inter alia nustačius masinio ir (arba) sisteminio rinkėjų papirkimo atvejus; preziumuotina, kad tokie pažeidimai savaime laikytini turinčiais esminę įtaką rinkimų rezultatams; tokia prezumpcija gali būti paneigta Vyriausiajai rinkimų komisijai įvertinus kitas konkrečias rinkimų proceso aplinkybes, turinčias reikšmės rinkimų rezultatų nustatymui.”

Tai reiškia, kad VRK pati sprendžia dėl pažeidimų, o jie juos nustato pagal 5 (prim) Seimo rinkimų įstatymo straipsnį, tai tokie pažeidimai savaime laikytini turintys esminę įtaką rinkimų rezultatams. Mano nuomone,  kad VRK turėtų turėti įrodinėjimo pareigą, kad tokie pažeidimai turi esminę įtaką, tačiau teismas įvesdamas prezumpciją, taip nuimą pareigą. Toliau seka išaiškinimas, jog:

“Iš šios bylos medžiagos matyti, jog tokių aplinkybių, kurios paneigtų prezumpciją, kad Vyriausiosios rinkimų komisijos nustatyti šiurkštūs Seimo rinkimų įstatymo 51 straipsnio 1 dalies pažeidimai turėjo esminę reikšmę rinkimų rezultatams, nėra. Atvirkščiai, pagal gautus rinkėjų balsus kandidatas į Seimo narius R. Podolskis turėjo toliau dalyvauti rinkimuose kartu su kitu daugiausia balsų gavusiu kandidatu ir turėjo galimybę būti išrinktas į Seimą per pakartotinį balsavimą; skirtumas tarp antrą vietą užėmusio kandidato R. Podolskio ir trečią vietą užėmusio kandidato N. Gusevo yra nedidelis, t. y. 394 rinkėjų balsai, o, kaip minėta, padarius šiurkščius Seimo rinkimų įstatymo 51 straipsnio 1 dalies pažeidimus galėjo būti paveikta daugiau kaip 394 rinkėjų valia; be to, atsižvelgiant į šiurkščių Seimo rinkimų įstatymo 51 straipsnio 1 dalies pažeidimų visumą darytina išvada, kad kandidato R. Podolskio balsų, gautų balsuojant paštu, skaičius Vyriausiosios rinkimų komisijos pagrįstai įvertintas kaip neįprastai didelis, palyginti su bendru už šį kandidatą balsavusių rinkėjų balsų vidurkiu.”

Čia įvedama tolia konstrukcija, kad nustatyti šiurkštūs rinkimų tvarkos pažeidimai, pagal LRKT ankščiau sugalvotą prezumpciją, tokie pažeidimai savaime laikytini turinčiais esminę įtaką rinkimų rezultatams. Toliau netikrinamas konkrečių pažeidimų kiekis skaičiui, kuris pakeistų 2 ir 3 vietą užėmusius kandidatus, o tiesiog pasakoma, kad įvertinus tuos pažeidimus GALĖJO BŪTI paveikta daugiau kaip 394 rinkėjų valia. Kaip sako E. Kūris, kad čia svarbu matyti pažeidimų sistemiškumą, nors tai, ką mes matome tėra aisbergo viršūnė. Toliau teismas nurodo, kad rinkimų įstatymas nėra veiksmingas:

“Iš byloje esančios medžiagos matyti, kad 2012 m. Seimo rinkimuose vykstant rinkimų agitacijos kampanijai, balsavimui paštu ir balsavimui iš anksto, taip pat balsavimo dieną Zarasų–Visagino vienmandatėje rinkimų apygardoje Nr. 52 buvo padaryta nemažai Seimo rinkimų įstatymo pažeidimų – buvo šiurkščiai nepaisoma rinkimų proceso sąžiningumo ir skaidrumo principų ir masiškai bei sistemingai paperkami rinkėjai, ir šitaip buvo iškreipta tikroji Zarasų–Visagino vienmandatės rinkimų apygardos Nr. 52 rinkėjų valia, sudarytos prielaidos nesąžiningai konkuruoti rinkimuose, mažinti pasitikėjimą Tautos atstovybe. Tai liudija, kad kai kurios Seimo rinkimų įstatymo nuostatos, kuriomis draudžiama papirkti rinkėjus ir rinkimų teisę turinčius asmenis, taip pat kuriomis nustatyti Vyriausiosios rinkimų komisijos ir apygardų rinkimų komisijų įgaliojimai užkirsti kelią rinkėjų ir rinkimų teisę turinčių asmenų papirkimui, nėra pakankamai veiksmingos.

Šiame kontekste pažymėtina, kad, Seimo rinkimų įstatymo 39 straipsnio 6 dalyje nustačius draudimą Vyriausiajai rinkimų komisijai likus mažiau kaip 15 dienų iki rinkimų atšaukti šiurkščiai pažeidusios Seimo rinkimų įstatymo 51 straipsnio 1 dalyje nustatytą draudimą papirkti rinkėjus ir rinkimų teisę turinčius asmenis politinės partijos kandidatų sąrašo ar partijų koalicijos, kurioje tokia partija dalyvauja, jungtinio kandidatų sąrašo paskelbimą ir panaikinti kandidato, kuris yra šiurkščiai pažeidęs 51 straipsnio 1 dalyje nustatytą draudimą papirkti rinkėjus ir rinkimų teisę turinčius asmenis, registravimą, nesudaromos būtinos teisinės prielaidos Vyriausiajai rinkimų komisijai veiksmingai užtikrinti šių principų laikymąsi, inter alia užkirsti kelią jų pažeidimams.

Iš bylos medžiagos ir Vyriausiosios rinkimų komisijos atstovų paaiškinimų Konstitucinio Teismo posėdyje matyti, kad jei Vyriausioji rinkimų komisija turėtų įgaliojimus iki rinkimų dienos panaikinti kandidato, kuris yra šiurkščiai pažeidęs Seimo rinkimų įstatymo 51 straipsnio 1 dalyje nustatytą draudimą papirkti rinkėjus ir rinkimų teisę turinčius asmenis, registravimą, būtų sudarytos teisinės prielaidos užtikrinti rinkimų proceso sąžiningumą ir skaidrumą nesiimant griežčiausios Seimo rinkimų įstatymo 91 straipsnio 1 dalyje nustatytos priemonės – pripažinti rinkimų rezultatus rinkimų apygardoje negaliojančiais.)”

LRKT primena Seimo įsipareigojimus:

“Pabrėžtina, kad atitinkamai pakoreguoti teisinį reguliavimą yra konstitucinė įstatymų leidėjo pareiga. Šiuo požiūriu pažymėtina, kad Seimas yra įsipareigojęs atlikti rinkimų įstatymų reviziją ir patvirtinti Lietuvos Respublikos rinkimų kodeksą – 2012 m. kovo 15 d. jis priėmė Lietuvos Respublikos konstitucinių įstatymų sąrašo konstitucinį įstatymą, kurio 2 straipsnio „Lietuvos Respublikos konstitucinių įstatymų sąrašas“ 1 dalies 6 punkte nurodytas Lietuvos Respublikos rinkimų kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo konstitucinis įstatymas. “

Pati VRK gauna pylos:

“Iš bylos medžiagos ir Konstitucinio Teismo posėdyje liudytojos pateiktų parodymų matyti, kad Zarasų–Visagino rinkimų apygardos Nr. 52 rinkimų komisija ir Vyriausioji rinkimų komisija dar 2012 m. rugpjūčio ir rugsėjo mėn. turėjo duomenų apie rinkėjų ir rinkimų teisę turinčių asmenų papirkimo faktus, kurie galėjo būti įvertinti kaip šiurkštus Seimo rinkimų įstatymo 51 straipsnio 1 dalyje nustatyto draudimo papirkti rinkėjus ir rinkimų teisę turinčius asmenis pažeidimas, tačiau nė viena iš šių komisijų nesiėmė veiksmingų priemonių, kad juos laiku ištirtų ir įvertintų.”

Apibendrinant, Konstitucinis Teismas pasakė, kad įstatymas blogas, todėl supaprastino sąlygas VRK taikyti ultima ratio priemonę t.y. pripažinti rinkimų rezultatus negaliojančiais. Iš esmės LRKT bedantei VRK įstatė protezus. Pavojingai liberalus išaiškinimas, nes neaišku, kaip VRK juo naudosis ateityje, ypač kai keisis VRK sudėtys, o pati institucija yra formuojama asmeniškai suinteresuotų politikų. Bijau, kad šią išvadą būtų bandoma taikyti ir daugiamandatėje rinkimų apygardoje, remiantis formuluote, kad įvyko X kiekis šiurkščių rinkimų tvarkos pažeidimų, todėl preziumuotina, kad galėjo būti iškreipta Y kiekis rinkėjų valios, o tai galėtų lemti, kad kandidatų sąrašui tenkančių mandatų skaičių galima nustatyti tik daugiau kaip vieno mandato tikslumu. Būtų baisi praktika. Neaišku, kaip su tokio sprendimo apskundimu Lietuvos Vyriausiajam Administraciniam Teismui, nes galimybe yra, tačiau jis turėtų vadovautis LRKT išaiškinimu ir jo pagrindu skirstyti įrodinėjimo pareigą, o tai reikštų savotišką kaltumo prezumpciją, nes ne VRK turėtų įrodinėti padarytų pažeidimų kiekį, faktus, ir šiurkštumą, o kad taip nebuvo turėtų įrodinėti besiginanti šalis. Labai įdomi situacija, o šios LRKT išvados motyvacija, man atrodo, mažų mažiausiai keista, nors suprantu jos priėmimo idėją ad hoc.

Praeitame savo įraše šiek tiek užsiminiau apie problematiką, susijusią daugiamandatės rinkimų apygardos rezultatų pripažinimu negaliojančiais, nes yra įstatymo neatitikimų su Konstitucija. Mano nuogąstavimus televizijos laidoje “Lietuva Tiesiogiai” patvirtino ir prof. E. Kūris (cituoju iš atminties): “Konstitucija yra rašyta sąžiningiems žmonėms ir  nenumato Seimo įgaliojimų pratęsimo nesąžiningų rinkimų atveju”.

Taip pat pritariu E. Kūriui, kad 72 valandų terminas yra problema, manau, iš šio termino ir atsiranda tokios prezumpcijos, nes nėra laiko nustatinėti ir tirti faktus..

Manau, šioje išvadoje suformuotų oficialios konstitucinės doktrinos nuostatų taikymas praktikoje, jeigu būtų naudojamasi neprotingai ir nesąžiningai, ateityje galėtų tapti rimta problema, nes rinkimai ateina ir praeina, o aš vadovaujuosi tokiu principu, kad nereikia priiminėti tokių elgesio taisyklių, kurios gali kelti didelį pavojų ateityje, kai nežinai kas jas galimai taikys.

Diskusija dėl atskirosios nuomonės instituto konstitucinės justicijos bylose

Praėjusiais metais pateikiau teisingumo ministerijai Konstitucinio Teismo įstatymo 55 str. 5 d. pakeitimo projektą, dėl kurio ministerija kreipėsi į kompetentingas institucijas: Konstitucinį Teismą, Vilniaus universiteto Teisės fakultetą, Mykolo Romerio universitetą, Prezidentūrą ir Vytauto Didžiojo universitetą. Šiandien Teisingumo ministerija persiuntė man atsakymus iš visų šių institucijų. Pasistengsiu juos kiek įmanoma trumpiau apžvelgti.

Pirmiausia, turiu pastebėti, kad daugumos institucijų pozicija, dėl atskirosios nuomonės reiškimo, kai nesutinkama su  teismo motyvais buvo tokia: kad kadangi LRKT baigiemieji aktai yra vientisi, jos įgyvendinant būtina atsižvelgti į motyvus, todėl teisėjai turi teisę pasisakyti tiek dėl motyvų, tiek dėl rezoliucinės dalies, nepaisant to, ar sutinka su rezoliucine dalimi, tačiau nesutinka su motyvais. Todėl šis siūlymas vertintinas pertekliniu (MRU, VDU, LRKT pozicija). Gerai, sutinkant su šiuo aiškinimu, mano pozicija yra perteklinė.

Įdomesnė pozicija yra, dėl atskirosios nuomonės skelbimo laiko ir dokumento. Mano principinė pozicija yra, kad atskiroji nuomonė turi būti skeliama kartu su Konstitucinio Teismo baigiamuoju aktu. Siūlydamas projektą argumentavau, kad vienas iš atskirosios nuomonės paskelbimo būdų būtų ją skelbti pačiame LRKT baigiamajame akte. Tačiau tai jau reglamento lygio įgyvendinimo klausimas. Mano esminė pastaba – laiko momentas t.y. paskelbimas turi vykti tuo pačiu metu. Su šiomis mano pastabomis visiškai nesutinka Konstitucinis Teismas. LRKT atsakymą teismo teisės departamento direktorius K. Jankauskas. Pirmiausia dėl paskelbimo pačiame nutarime LRKT  pozicija (pateikiu esmę) yra:

“Atskiroji nuomonė nėra privalomosios teisinės galios teisės šaltinis, todėl negali būti skelbiama baigiamajame akte. Todėl, įgyvendinus siūlymą, būtų sudarytos prielaidos abejoti Konstitucinio Teismo aktų teisine galia”.

Įdomus argumentas, tačiau pvz.: Europos Žmogaus Teisių Teismo sprendimuose skeliamos atskirosios nuomonės nesudaro prielaidų abejoti šio teismo priimtų sprendimų teisine galia. Be to, mano pateiktas siūlymas skelbti pačiame akte buvo pateiktas kaip pavyzdys, kuris įgyvendinus pateiktą pataisą nebūtinai turi būti naudojamas. Pagrindinis pataisos akcentas: “Teisėjo atskiroji nuomonė pridedama prie bylos ir apie tai pranešama byloje dalyvaujantiems asmenims ir visuomenės informavimo priemonėms skelbiama kartu su Teismo priimtu aktu”. Tačiau Konstitucinis Teismas nesutinka su mano siūlomu reguliavimu. Teismas nurodo, kad per mėnesį laiko priėmus nutarimą ir panaikinus trijų darbo dienų terminą, neliktų laiko atskirajai nuomonei paruošti. Todėl būtų paneigiama šios teisės prasmė. Tačiau teismas pritaria, kad reguliavimas galėtų būti keistinas ta apimtimi, norint paskelbti atskirąją nuomonę kartu su baigiamuoju aktu, reikia keisti Konstitucinio Teismo įstatymą taip, kad būtų atskirtas baigiamojo akto priėmimo ir paskelbimo terminas. Teismas pažymi, kad bet kurio atveju turi būti nustatytas aiškus ir protingas terminas atskirajai nuomonei pareikšti.

Bet, turiu pastebėti, kad su dabartiniu  atskirosios nuomonės paskelbimu LRKT kaip ir neįžvelgia problemos:

“Teikdami nuomonę dėl minėtų siūlymų keisti Konstitucinio Teismo teisėjo atskirosios nuomonės teisinį reguliavimą, norime pažymėti, kad visuomenės nuomonė įvairiais konstitucinės justicijos bylose nagrinėjamais klausimas yra reiškiama ne tik po Konstitucinio Teismo baigiamojo akto paskelbimo, bet ir iki tol (žiniasklaidos priemonėse dažnai aptariami su Konstituciniame Teisme nagrinėjamomis bylomis susiję klausimai), tačiau tai netrukdo Konstitucinio Teismo teisėjams objektyviai vertinti visų nagrinėjamos konstitucinės bylos aplinkybių ir turėti savo poziciją byloje sprendžiamais klausimais.”

Mano siūlomų pataisų esminis momentas – abejonės viešojoje erdvėje, visuomenėje. Siūlomų pasiūlymu tikslas – panaikinti abejonės teisėjų objektyvu ar šališkumu. Jei tai teisėjui, kaip profesionalui, tai ir netrukdo, tačiau aš noriu pašalinti bet kokias galimas abejones. Šiai mano pozicijai pritaria VU TF atstovas. Teisės fakulteto atsakymą parengė prof. E. Kūris, kuris pabrėžė, kad tai yra jo kaip teisininko konstitucionalisto nuomonė, o ne Teisės fakulteto. E. Kūrio nuomonė:

“Be išlygų pritariu pareiškėjo principinei pozicijai, kad dabartinis Konstitucinio Teismo teisėjo atskirosios nuomonės pareiškimo reglamentavimas Konstitucinio Teismo įstatyme yra ydingas (ne vien dėl pareiškėjo nurodytų priežasčių). Tai, kad teisėjo atskiroji nuomonė gali būti pareikšta jau po to, kai visuomenei žinomas priimto Konstitucinio Teismo baigiamojo akto turinys ir tas aktas yra komentuojamas specialistų, politikų, žiniasklaidos ir visuomenės, vertintina kaip visiškas nesusipratimas, įstatymų leidėjo brokas. Dabartinis teisinis reguliavimas kompromituoja iš esmės pažangų atskirosios nuomonės institutą ir visą konstitucinę justiciją.

Kitą vertus, turiu padaryti pastabą, dėl kai kurių pareiškėjo argumentų. Antai pareiškėjas, mano, kad per vieną mėnesį, skirtą baigiamojo akto parengimui ir priėmimui teisėjai jau būna iš esmės “suformavę sprendimą”, o “baigiamojo akto rezoliucija ir motyvai yra maždaug aiškūs”. Pirma, tai būna toli gražu ne visada. Antra, atskirąją nuomonę (galbūt) ketinantis pareikšti teisėjas turi oponuoti jau parašytam ir priimtam baigiamojo akto tekstui. Trečia, būtų nepateisinama, jei toks teisėjas rašytų askirąją nuomonę tuo metu, kai kiti teisėjai kolektyviai regia tą baigiamąjį aktą. Tai būtų ypač nepateisinama, jei tokių teisėjų būtų trys ar keturi; tokiu atveju tikrai nukentėtų baigiamojo akto kokybė  dar ir dėlto, kad bendrai rengdami baigiamąjį aktą tie mažumoje likę teisėjai turėtų galimybę pabandyti įtikinti kolegas, kurių pozicija atitinkamu klausimu dominuoja, tą pozicija pakoreguoti taip, kad atskirosios nuomonės pareiškimas atitinkamu klausimu taptų nereikalingas. Juk daug vertingesnis yra tas Teismo baigiamasis aktas, dėl kurio atskirųjų nuomonių nepareikšta, negu tas, dėl kurio jos pareikštos.

Todėl negalima apsiriboti vien pareiškėjo siūlomu Konstitucinio Teismo įstatymo koregavimu. Būtina ir pataisa, atskirianti nutarimo priėmimo laiką nuo viešo paskelbimo Teismo posėdžių salėje laiko, ir nustatanti pakankamą laiką, per kurį atskirąją nuomonę pareikšti norintis teisėjas tai galėtų padaryti; tas laikas turi būti toks, kad per jį būtų įmano kalbos redaktoriui deramai suredaguoti tą atskirąją nuomonę, nes šiuo metu, deja, kas kaip moka, tas taip rašo – neretai su rimtomis spaudos, stiliaus bei kalbos klaidomis ar net keistais kalbos naujadarais. Kartu būtina pailginti dabar nustatytą vieno mėnesio terminą, per kurį turi būti priimtas baigiamasis aktas konstitucinės justicijos byloje. Taip pat būtina nustatyti, kad teisėjo atskirajai nuomonei taikomi tam tikri formos reikalavimai, kuriuos galėtų (turėtų) apibrėžti pats Konstitucinis Teismas. Deja, kai kurios jau pareikštos atskirosios nuomonės neatitinka minimalių tvarkingo dokumento reikalavimų. Galbūt neatsitiktinai pati pirmo atskiroji nuomonė (dėl 2008 m. gruodžio 4 d. nutarimo) nėra paskelbta net Konstitucinio Teismo interneto tinklalapyje ir dėlto visuomenei turbūt nežinoma (nors kiekvienam besidominčiam yra prieinama Teismo archyve) – jos platus paviešinimas kompromituotų ir Teismą, ir ją parašiusį teisėją, ir patį atskirosios nuomonės institutą.”

Mykolo Romerio Universiteto poziciją parengę konstitucinės teisės katedros atstovai pritaria mano pozicijai, kad atskirąją nuomonę skelbiant kartu su Teismo baigiamuoju aktu būtų sumažintos abejonės, dėl nuomonės skaidrumo ir ją pareiškusių teisėjų nepriklausomumo ir nešališkumo.

VDU pateiktoje nuomonėje, akcentuojama, kad atskiroji nuomonė turi būti pareiškiama dėl jau priimto teismo baigiamojo akto.

Iš Prezidentūros atsakymo supratau, kad jis yra parengtas I. Pukanasytės, Prezidentūra iš esmės pritaria mano idėjoms:

“Manome, kad ydingas yra teisinis reguliavimas, nustatantis, kad Konstitucinio Teismo Teisėjas turi pareikšti atskirąją nuomonę per 3 darbo dienas po atitinkamo akto paskelbimo KT posėdžių salėje. Manome, kad skelbiant Konstitucinio Teismo aktą posėdžių salėje turi būti žinoma, ar yra teisėjų, turinčių atskirąją nuomonę, jeigu taip, turėtų būti pranešta, koks tai teisėjas (teisėjai). Toks teisinis reguliavimas inter alia padėtų efektyviau užtikrinti, kad Konstitucinio Teismo teisėjas visus savo argumentus, motyvus, susijusius su nagrinėjama byla, išdėstytų pasitarimų kambaryje priimant Konstitucinio Teismo baigiamąjį aktą, jie būtų įvertinti, išdiskutuoti, taigi būtų eliminuojama teisinio reguliavimo sudaryta galimybė išdėstyti argumentus, motyvus atskirojoje nuomonėje prieš tai jų nepateikus ir/arba neišdiskutavus priimant teismo baigiamąjį aktą. Diskutuotina, ar tikrai tikslinga nustatyti, kad pati atskiroji nuomonė turėtų būti skelbiama kartu su Konstitucinio Teismo priimtu aktu posėdžių salėje.

Pritartume pozicijai, kad tikslinga atsisakyti Konstitucinio Teismo įstatymo 55 str. 5 d. įtvirtintos nuostatos, jog susipažinimo su teisėjo atskirąja nuomone tvarka nustatoma Konstitucinio Teismo reglamente. Manome, kad atskiroji nuomonė turėtų būti pridėta prie bylos ir paskelbta Konstitucinio Teismo interneto tinklalapyje prie Konstitucinio Teismo baigiamojo akto.”

Taigi apžvelgus atsakymus, gavosi savotiška diskusija. Akivaizdu, kad mano pasiūlymas yra darbinėje stadijoje, tačiau neturėtų būti atmetamas. Svarbu atkreipti dėmesį į pastabas, taip darant sisteminius KTĮ pakeitimus. Manau, to esmė būtų, kad nustatant baigiamojo akto ir atskirosios nuomonės priėmimą ir paskelbimą kartu (vienu metu laike), reikia atskirti Teismo baigiamojo akto priėmimo ir paskelbimo laiką, paliekant aiškų ir protingą terminą atskirosios nuomonės pareiškimui, nuo teismo baigiamojo akto priėmimo, iki jo viešo paskelbimo Teismo posėdžių salėje.

Egidijus Kūris klausia: – Ar mums dar reikia teisės?

Nusprendžiau atnaujinti nuorodų kategoriją. Šį kartą siūlau prof. E. Kūrio skaitytą pranešimą VU TSPMI, kurio perpasakojimų pasitaikė viešojoje erdvėje. Ačiū paviešinusiems vaizdo įrašą.

Dėl kandidato į savivaldybių tarybas nuteisimo biografinio fakto

Prieš porą savaičių Konstitucinis Teismas priėmė “tylųjį” nutarimą (2011 11 17), dėl tam tikrų savivaldybių tarybų rinkimų įstatymo (toliau – įstatymas) nuostatų konstitucingumo. Pavadinau jį tyliuoju, nes, priešingai nei dėl šeimos koncepcijos, šis nutarimas nesulaukė absoliučiai jokio dėmesio viešojoje erdvėje. Šiame įraše ketinu aptarti pirmąją nutarimo dalį, kurioje tikrinamas galiojančio savivaldybių tarybų įstatymo 89 str. 1 d.:

Savivaldybės tarybos nario mandato netekimas dėl rinkėjams nepaskelbtos turėtos teismo nuosprendžiu (sprendimu) paskirtos bausmės

1. Kiekvienas kandidatas turi viešai paskelbti, jeigu jis po 1990 m. kovo 11 d. Lietuvos Respublikos ar užsienio valstybės teismo įsiteisėjusiu nuosprendžiu (sprendimu) buvo pripažintas kaltu dėl nusikalstamos veikos arba įsiteisėjusiu Lietuvos Respublikos ar užsienio valstybės teismo nuosprendžiu (sprendimu) bet kada buvo pripažintas kaltu dėl sunkaus ar labai sunkaus nusikaltimo. Apie tai jis nurodo kandidato į savivaldybės tarybos narius anketoje, nesvarbu, ar teistumas pasibaigęs ar panaikintas. Rinkimų komisijos leidžiamame kandidato plakate ar plakate su kandidatų sąrašu, prie kandidato pavardės turi būti pažymėta: „Teismo nuosprendžiu buvo pripažintas kaltu dėl nusikalstamos veikos“. Tai pažymėti neprivaloma, jeigu asmuo okupacinio režimo teismo buvo pripažintas kaltu dėl nusikaltimo valstybei.”

Problemą iškėlė Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – LVAT), kuris savo pareiškime nurodė:

“Savivaldybių tarybų rinkimų įstatymo (2010 m. birželio 30 d. redakcija) 89 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas teisinis reguliavimas, pagal kurį kandidatai, teismo pripažinti kaltais dėl nusikalstamų veikų, kurios vėliau dekriminalizuotos, t. y. iš esmės pripažintos nepavojingomis, prilyginami kandidatams, teistiems už nusikalstamas veikas, kurios nėra dekriminalizuotos ir pagal galiojančius įstatymus pripažįstamos pavojingomis, užtraukiančiomis baudžiamąją atsakomybę, – abiem atvejais kandidato plakate ar plakate su kandidatų sąrašu rinkėjams apie kandidatų pripažinimą kaltais dėl nusikalstamų veikų pateikiama vienoda informacija, kuri rinkimų teisės požiūriu laikytina negatyvia, galinčia silpninti kandidatų galimybes būti išrinktiems ir atstovauti atitinkamos savivaldybės visuomenės interesams, – negali būti pateisinamas viešuoju interesu, siekiu informuoti rinkėjus apie kandidatus ar kitais teisėtais tikslais ir neproporcingai riboja pasyviąją nuolatinių savivaldybių gyventojų, pripažintų kaltais dėl sunkių ar labai sunkių nusikaltimų, jeigu tokios veikos vėliau dekriminalizuotos, rinkimų teisę, t. y. jų teisę būti išrinktiems. Todėl pareiškėjas abejoja ginčijamo teisinio reguliavimo atitiktimi Konstitucijos 29 straipsniui, 34 straipsnio 2 daliai, konstituciniams proporcingumo, teisingumo principams.

Savivaldybių tarybų rinkimų įstatymo (2010 m. birželio 30 d. redakcija) 89 straipsnio 1 dalyje nustatytas reikalavimas, kad „kiekvienas kandidatas turi viešai paskelbti, jeigu jis <…> įsiteisėjusiu Lietuvos Respublikos ar užsienio valstybės teismo nuosprendžiu (sprendimu) bet kada buvo pripažintas kaltu dėl sunkaus ar labai sunkaus nusikaltimo“, nėra visiškai aiškus, nes kalbant apie tą patį laikotarpį iki 1990 m. kovo 11 d. vartojamos dvi skirtingos sąvokos, kuriomis įvardijami to laikotarpio teismai: „Lietuvos Respublikos teismai“ ir „okupaciniai teismai“, ir nėra vienareikšmiškai aišku, ar turėtų būtų viešai skelbiami dėl kandidatų priimti Lietuvos TSR teismų nuosprendžiai, teisės subjektams yra pasunkinta galimybė žinoti, ko iš jų reikalaujama. Taigi pareiškėjas, atsižvelgdamas į Konstitucinio Teismo nutarimuose suformuluotas oficialiosios konstitucinės doktrinos nuostatas, atskleidžiančias teisinio tikrumo ir teisinio aiškumo reikalavimų prasmę, abejoja ir dėl ginčijamos nuostatos atitikties konstituciniam teisinės valstybės principui”

Taigi pareiškimo esmė – nuteisimo faktas, dėl dekriminalizuotų veikų, kai asmuo buvo nuteistas iki Lietuvos nepriklausomybės atgavimo laikotarpio. Problema pasireiškia dvejose vietose:

1) nuteisimo fakto nurodymas kandidato į savivaldybių tarybas anketoje;

2) nuteisimo fakto nurodymas kandidato į savivaldybių tarybas rinkimų plakate.

Pastebėtina, jog suinteresuotas asmuo, Seimo valstybės valdymo ir savivaldybių komiteto pirmininkas V. Kurpuvesas pritarė LVAT’o pozicijai. Taip pat įdomus dalykas, jog rengiant bylą Konstitucinio Teismo posėdžiui buvo gauti Teisės instituto direktoriaus dr. Algimanto Čepo ir Vilniaus universiteto Teisės fakulteto Viešosios teisės katedros vedėjo prof. dr. Egidijaus Kūrio rašytiniai paaiškinimai. Tai yra ypač retas atvejis, kai LRKT gauna ne Konstitucinio ginčo šalių paaiškinimus. Gaila, bet šių paaiškinimų turinio nutarime neįmanoma identifikuoti.

Grįžtant prie problemos esmės LRKT visų pirma paaiškina įstatymo 89 str 1 d. teisinio reguliavimo paskirtį:

ginčijamo teisinio reguliavimo paskirtis – užtikrinti, kad rinkėjai, spręsdami dėl asmens tinkamumo būti savivaldybės tarybos nariu, gautų galinčią būti jiems reikšmingą informaciją apie kandidatus į savivaldybių tarybų narius arba apie tai, kad kandidatai įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu (sprendimu) buvo pripažinti kaltais dėl nusikalstamų veikų.”

Taigi kandidatas turi pareigą paskelbti šią informaciją:

“89 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta kandidato į savivaldybės tarybos narius pareiga viešai paskelbti informaciją apie tai, kad jis teismo buvo pripažintas kaltu dėl nusikalstamos veikos, suprantama kaip jo pareiga kandidato į savivaldybės tarybos narius anketoje įrašyti tokią informaciją.”

O šios pareigos nevykdymas reikštų:

“informacijos apie tai, kad kandidatas teismo buvo pripažintas kaltu dėl nusikalstamos veikos, nepaskelbimas, tiek klaidingos informacijos paskelbimas yra pagrindas inter alia neregistruoti asmens kandidatu į savivaldybės tarybos narius, panaikinti kandidato registravimą.

Labai svarbus išaiškinimo momentas, nors bent truputį išmanantiems baudžiamąją teisę asmenims (pvz. koks esu aš – iš esmės suprantu tik principines nuostatas) buvo seniai aiškus, kad teistumas kaip baudžiamosios teisės institutas ir nuteisimo faktas yra skirtingi dalykai:

“Baudžiamojo kodekso 97 straipsnio 1, 6 dalyse (2000 m. rugsėjo 26 d. redakcijos), aiškinant jas kartu, nustatyta, kad kai sueina nustatyti teistumo terminai, teistumas išnyksta ir asmenys laikomi neteistais teismui skiriant bausmę už naujos nusikalstamos veikos padarymą, sprendžiant dėl kaltininko atleidimo nuo bausmės ar baudžiamosios atsakomybės, lygtinio atleidimo nuo bausmės prieš terminą ar bausmės pakeitimo švelnesne bausme, taip pat pripažįstant asmenį pavojingu recidyvistu.

Pažymėtina, kad teistumas lemia asmeniui tik įstatymuose nustatytas specialias baudžiamąsias teisines pasekmes. Tačiau teistumo pasibaigimas (kai asmuo baudžiamosios justicijos požiūriu nebelaikomas teistu) negali būti suprantamas taip, esą išnyksta pats asmens nuteisimo faktas, ir nereiškia, kad kitose teisinių santykių srityse, pvz., vertinant asmens reputaciją, negali būti atsižvelgiama į tai, ar asmuo buvo teistas.

Vadinasi, sąvokos „teistas“ ir „turintis teistumą“ iš esmės skiriasi: teistumas baudžiamosios justicijos požiūriu gali pasibaigti ar būti panaikintas, bet pats asmens nuteisimo faktas niekaip negali būti panaikintas ir visada lieka jo gyvenimo faktu ir biografijos dalimi.”

Konstitucinis Teismas pabrėžė rinkimų proceso principines nuostatas:

“Konstitucijos garantuojama asmens teisė įstatyme numatytomis sąlygomis būti renkamam savivaldybės tarybos nariu – svarbi asmens konstitucinė teisė (Konstitucinio Teismo 2011 m. gegužės 11 d. nutarimas); Konstitucijos 34 straipsnio 2 dalies nuostata „teisę būti išrinktam nustato <…> rinkimų įstatymai“ reiškia, kad įstatymų leidėjas pagal Konstituciją turi įgaliojimus rinkimų įstatymuose nustatyti tokius reikalavimus (sąlygas) asmeniui, kuris gali būti renkamas, kurie yra konstituciškai pagrįsti (Konstitucinio Teismo 2004 m. gegužės 25 d. nutarimas).

Pažymėtina, kad asmens teisė įstatyme numatytomis sąlygomis būti renkamam savivaldybės tarybos nariu yra įtvirtinta ir Konstitucijos 119 straipsnyje, kurio 2 dalyje inter alia nustatyta, kad savivaldybių tarybų nariai renkami remiantis visuotine, lygia ir tiesiogine rinkimų teise, o šio straipsnio 3 dalies nuostata, kad savivaldos institucijų organizavimo ir veiklos tvarką nustato įstatymas, reiškia ir tai, kad įstatymų leidėjas turi pareigą įstatymu nustatyti rinkimų organizavimo pagrindus ir tvarką; Konstitucijoje numatytų politinių atstovaujamųjų institucijų formavimui yra keliami ypatingi reikalavimai; įstatymų leidėjui kyla pareiga nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kuris užtikrintų rinkimų proceso skaidrumą – būtiną prielaidą rinkėjams pasitikėti atstovaujamąja institucija (Konstitucinio Teismo 2011 m. gegužės 11 d. nutarimas).

Rinkimai, taip pat ir savivaldybių tarybų, yra politinis procesas. Rinkimų teisė (ir aktyvioji, ir pasyvioji) yra glaudžiai susijusi su Konstitucijos 33 straipsnyje įtvirtinta Lietuvos Respublikos piliečio teise dalyvauti valdant savo šalį (Konstitucinio Teismo 2007 m. vasario 9 d. nutarimas), kuri įgyvendinama inter alia dalyvaujant formuojant politines atstovaujamąsias institucijas (Konstitucinio Teismo 2011 m. gegužės 11 d. nutarimas).”

Toliau parodoma kaip vienas iš būtinų demokratijos elementų – rinkimai (apimantys pasyviąją ir aktyviąją teisę) sistemiškai sąveikauja su kita konstitucine vertybe – visuomenės teise žinoti (teisė į informaciją pagal Konstitucijos 25 str.):

“Įstatymų leidėjui kyla pareiga įstatymu nustatyti savivaldybių tarybų rinkimų tvarką, inter alia tai, kokią informaciją rinkėjams turi viešai pateikti asmenys, siekiantys būti išrinkti savivaldybių tarybų nariais, taip pat konkrečius reikalavimus, kaip ši informacija turėtų būti pateikiama, kad rinkėjai būtų tinkamai informuoti.

Pažymėtina ir tai, kad įstatymų leidėjas, užtikrindamas Konstitucijos 33 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą piliečių teisę dalyvauti valdant savo šalį inter alia per demokratiškai išrinktus atstovus, turi sudaryti prielaidas atspindėti rinkėjų valią, inter alia užtikrinti rinkimų proceso skaidrumą, pasyviąją rinkimų teisę įgyvendinančių subjektų sąžiningą konkurenciją ir rinkėjams reikšmingos informacijos apie juos viešumą.

Nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos kontekste pažymėtina, kad vienas iš atviros, teisingos, darnios pilietinės visuomenės, demokratinės valstybės pagrindų yra konstitucinė teisė gauti informaciją, ji įtvirtinta Konstitucijos 25 straipsnyje.

Konstitucija garantuoja ir saugo visuomenės interesą būti informuotai (inter alia Konstitucinio Teismo 2005 m. liepos 8 d., 2005 m. rugsėjo 19 d., 2005 m. rugsėjo 29 d., 2006 m. gruodžio 21 d. nutarimai). Konstitucinė teisė gauti informaciją – svarbi prielaida įgyvendinti įvairias Konstitucijoje įtvirtintas asmens teises ir laisves (Konstitucinio Teismo 2006 m. gruodžio 21 d. nutarimas).

Taigi Konstitucijos 34 straipsnio 2 dalies ir 119 straipsnio 2 dalies nuostatas aiškinant kartu su 25 straipsnyje įtvirtinta inter alia visuomenės teise gauti informaciją pažymėtina, kad visuomenės interesas būti informuotai ypač svarbus politinių atstovaujamųjų institucijų, inter alia savivaldybių tarybų, rinkimų procese. Rinkimų procese turi būti sudarytos realios galimybės aktyviąją rinkimų teisę įgyvendinantiems asmenims, sprendžiantiems dėl kandidato tinkamumo būti savivaldybės tarybos nariu, gauti informaciją apie svarbius tokio asmens gyvenimo faktus, galinčius turėti reikšmės atstovaujant rinkėjų interesams ir tvarkant viešuosius reikalus. Rinkėjui reikšminga informacija laikytina ir tokia informacija, kad asmuo, siekiantis būti išrinktas savivaldybės tarybos nariu, įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu (sprendimu) buvo pripažintas kaltu dėl nusikalstamos veikos.

Pažymėtina, kad įstatymų leidėjas, įtvirtindamas kandidato pareigą viešai paskelbti, jeigu jis teismo buvo pripažintas kaltu dėl nusikalstamos veikos, turėtų nustatyti konkrečius reikalavimus, kaip tokia informacija turėtų būti pateikiama tinkamai ir neklaidinant rinkėjų, inter alia, kad kandidatas turi nurodyti, kada, dėl kokios būtent nusikalstamos veikos ir kurios valstybės įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu (sprendimu) jis buvo pripažintas kaltu.”

Konstitucinis Teismas paaiškina nuteisimo fakto nurodymo svarbą:

“Tai, kad veika, dėl kurios padarymo asmuo teismo buvo pripažintas kaltu, vėliau pagal Lietuvos Respublikos baudžiamuosius įstatymus buvo pripažinta nenusikalstama (dekriminalizuota), nereiškia, kad toks asmuo gali būti laikomas praeityje nepadariusiu nusikalstamos veikos. Pažymėtina ir tai, kad jeigu asmuo užsienio valstybės teismo buvo pripažintas kaltu dėl veikos, kuri pagal Lietuvos Respublikos teisę nėra ir nebuvo laikoma nusikalstama arba už kurią patraukimas baudžiamojon atsakomybėn laikomas politinio pobūdžio persekiojimu, tai nereiškia, kad asmens pripažinimas kaltu dėl tokios veikos nėra svarbus gyvenimo faktas.

Taigi informacija apie tai, kad asmenys, siekiantys būti išrinkti savivaldybių tarybų nariais, teismo buvo pripažinti kaltais dėl minėtų nusikalstamų veikų, net ir tais atvejais, kai jos vėliau dekriminalizuotos, taip pat tais atvejais, kai veikos, dėl kurių asmenys užsienio valstybės teismo buvo pripažinti kaltais, pagal Lietuvos Respublikos teisę nėra ir nebuvo laikomos nusikalstamomis arba asmenų patraukimas baudžiamojon atsakomybėn už tokias veikas laikomas politinio pobūdžio persekiojimu, yra svarbi rinkėjams apsisprendžiant dėl kandidatų tinkamumo renkamoms pareigoms, nes suteikia galimybę sužinoti apie svarbius jų gyvenimo faktus, galinčius turėti reikšmės atstovaujant rinkėjų interesams ir tvarkant viešuosius reikalus. Pažymėtina, kad asmuo, kandidato į savivaldybės tarybos narius anketoje nurodydamas informaciją apie tai, kad jis teismo buvo pripažintas kaltu dėl nusikalstamos veikos, turi galimybę tokią veiką konkrečiai nurodyti ir pateikti pakankamai plačią ir išsamią informaciją apie ją. Taip sudaromos pakankamos prielaidos rinkėjams tinkamai įvertinti tokią informaciją ir apsispręsti dėl asmens tinkamumo būti savivaldybės tarybos nariu.

Savivaldybių tarybų rinkimų įstatymo (2010 m. birželio 30 d. redakcija) 89 straipsnio 1 dalyje nustatytas reikalavimas asmeniui, siekiančiam būti išrinktam savivaldybės tarybos nariu, kandidato į savivaldybės tarybos narius anketoje pateikti informaciją apie tai, kad įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu (sprendimu) jis buvo pripažintas kaltu dėl nusikalstamos veikos, neatsižvelgiant į tai, kad ji vėliau dekriminalizuota, taip pat į tai, kad asmuo užsienio valstybės teismo buvo pripažintas kaltu dėl veikos, kuri pagal Lietuvos Respublikos teisę nėra ir nebuvo laikoma nusikalstama arba už kurią patraukimas baudžiamojon atsakomybėn laikomas politinio pobūdžio persekiojimu, atitinka teisėtą ir visuomenei svarbų tikslą – jos interesą būti informuotai renkant savivaldybių tarybų narius, nesuvaržo asmens, kuris siekia būti išrinktas savivaldybės tarybos nariu, teisių labiau negu reikia šiam tikslui pasiekti, negali būti traktuojamas kaip neproporcingas ir nepaneigia Konstitucijos 34 straipsnio 2 dalyje įtvirtintos lygios kandidatų pasyviosios rinkimų teisės, todėl yra konstituciškai pagrįstas

LRKT padaro išvadą, kad:

“Savivaldybių tarybų rinkimų įstatymo (2010 m. birželio 30 d. redakcija) 89 straipsnio 1 dalis tiek, kiek joje nustatyta, kad kandidatas turi viešai paskelbti, jeigu jis įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu (sprendimu) buvo pripažintas kaltu dėl šioje dalyje nurodytos nusikalstamos veikos, kuri vėliau dekriminalizuota, nepažeidžia Konstitucijos 29 straipsnyje įtvirtinto asmenų lygybės įstatymui principo, Konstitucijos 34 straipsnio 2 dalyje įtvirtintos asmens teisės būti renkamam, lygios kandidatų pasyviosios rinkimų teisės, konstitucinio teisinės valstybės principo, inter alia iš jo kylančių teisingumo, proporcingumo principų.”

Ką tai reiškia? Iš esmės šio teisinio reguliavimo pripažinimas konstitucingu reiškia, kad Konstitucinis Teismas mano, jog rinkėjai nėra kvaili ir jų teisė būti informuotais ir yra svarbesnė vertybė t.y. gavę išsamią informaciją dėl nuteisimo fakto, jie sugebės patys ją adekvačiai įvertinti.

Atkreiptinas dėmesys, kad čia normos konstitucingumas buvo išskaidytas į dvi dalis. Ne veltui įrašo pradžioje problema į dvi dalis padalinau ir aš. Pagal LRKT ši įstatymo norma yra konstitucinga tik ta apimtimi, kurioje kalbama apie nuteisimo fakto nurodymą kandidato į savivaldybių tarybas anketoje. Kadangi šioje anketoje kandidatas informaciją gali nurodyti išsamiai t.y. jis joje rinkėjui gali pateikti ir paaiškinimą, už kokią veiką buvo nuteistas, kad ji dabar yra dekriminalizuota ir t.t. Todėl viršų ima rinkėjo teisė žinoti. Kita išaiškinimo dalis bus dėl rinkiminių plakatų, kuri pripažinta prieštaraujančia Konstitucijai, nes ten išsamiai informacijos nenurodysi ir tiesiog skeliama apie nuteisimo faktą(plakate esantis įrašas – “Teismo nuosprendžiu buvo pripažintas kaltu dėl nusikalstamos veikos”).

LRKT pabrėžia asmenų lygybės, teisinio tikrumo ir teisinės valstybės principus:

“Konstitucijos 29 straipsnyje įtvirtintas konstitucinis asmenų lygybės įstatymui principas įpareigoja vienodus faktus vertinti vienodai ir draudžia iš esmės tokius pat faktus savavališkai vertinti skirtingai.

Vienas esminių Konstitucijoje įtvirtinto teisinės valstybės principo elementų yra teisinis tikrumas ir teisinis aiškumas; šis imperatyvas suponuoja tam tikrus privalomus reikalavimus teisiniam reguliavimui: jis privalo būti aiškus ir darnus, teisės normos turi būti formuluojamos tiksliai, jose negali būti dviprasmybių (Konstitucinio Teismo 2003 m. gegužės 30 d., 2004 m. sausio 26 d., 2008 m. gruodžio 24 d., 2009 m. birželio 22 d. nutarimai).

Iš konstitucinio teisinės valstybės principo elemento – proporcingumo principo – kyla reikalavimas, kad įstatyme numatytos priemonės atitiktų teisėtus ir visuomenei svarbius tikslus, kad šios priemonės būtų būtinos minėtiems tikslams pasiekti ir nevaržytų asmens teisių ir laisvių akivaizdžiai labiau negu reikia šiems tikslams pasiekti.”

Paaiškinama, kad įstatymų leidėjo teisė nustatyti rinkimų tvarką nėra absoliuti, jog turima paisyti iš Konstitucijos imperatyvių:

“Nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos kontekste pažymėtina, kad įstatymų leidėjas, vykdydamas iš Konstitucijos 34 straipsnio 2 dalyje, 119 straipsnio 2, 3 dalyse įtvirtintų nuostatų kylančią pareigą įstatymu nustatyti savivaldybių tarybų rinkimų organizavimo pagrindus ir tvarką, turi diskreciją inter alia nustatyti, kokią informaciją apie kandidatus į savivaldybių tarybų narius rinkėjams turi pateikti rinkimus organizuojančios institucijos ir kaip ji turi būti pateikiama. Tačiau ši įstatymų leidėjo diskrecija nėra absoliuti. Nustatydamas, kokią informaciją apie kandidatus turi pateikti rinkimus organizuojančios institucijos ir kaip ji turi būti pateikiama, įstatymų leidėjas turi užtikrinti iš Konstitucijos kylančius imperatyvus, inter alia lygią pasyviąją rinkimų teisę, ją įgyvendinančių subjektų sąžiningos konkurencijos rinkimuose, rinkimų proceso skaidrumo, teisingumo principus. Taigi, įtvirtindamas rinkimus organizuojančių institucijų pareigą rinkėjams pateikti informaciją apie kandidato pripažinimą kaltu dėl nusikalstamos veikos, įstatymų leidėjas turėtų nustatyti, kaip tokia informacija turėtų būti tinkamai pateikta, kad rinkėjai galėtų apsispręsti dėl kandidato tinkamumo.”

Toliau paaiškinama rinkiminio plakato paskirtis:

kandidato plakato ar plakato su kandidatų sąrašu paskirtis yra informuoti apie rinkimuose į savivaldybės tarybą kandidatuojančius asmenis, o ne pateikti išsamią informaciją apie visus svarbius jų gyvenimo faktus.

Pažymėtina, kad kandidato į savivaldybės tarybos narius anketoje ir kandidato plakate ar plakate su kandidatų sąrašu informacijos apie asmenis, siekiančius būti išrinktais savivaldybės tarybos nariais, viešo paskelbimo būdas iš esmės skiriasi.

Minėta, kad asmuo, kandidato į savivaldybės tarybos narius anketoje nurodydamas informaciją apie tai, kad jis teismo buvo pripažintas kaltu dėl nusikalstamos veikos, turi galimybę tokią veiką konkrečiai nurodyti ir pateikti pakankamai plačią ir išsamią informaciją apie ją; taip sudaromos pakankamos prielaidos rinkėjams tinkamai įvertinti tokią informaciją ir apsispręsti dėl asmens tinkamumo būti savivaldybės tarybos nariu.

Informacijos lakoniškumas sąlygoja, kad nuteisimo fakto paskelbimas plakate, nepaaiškinant detaliau – prieštarauja Konstitucijai, nes:

“Pažymėtina, kad tarp nusikalstamų veikų, kurios vėliau dekriminalizuotos, taip pat pagal užsienio valstybės teisę nusikalstamomis laikomų veikų, kurios pagal Lietuvos Respublikos teisę nėra ir nebuvo laikomos nusikalstamomis arba už kurias patraukimas baudžiamojon atsakomybėn laikomas politinio pobūdžio persekiojimu, ir veikų, kurios pagal Lietuvos Respublikos teisę yra laikomos nusikalstamomis, yra esminis skirtumas. Todėl negali būti nustatyta rinkimus organizuojančių institucijų pareiga iš esmės skirtingą minėtą informaciją leidžiamame kandidato plakate ar plakate su kandidatų sąrašu pateikti vienodai, kad nebūtų sudaroma prielaidų rinkėjus suklaidinti, nes iš esmės skirtinga informacija apie kandidatus gali būti įvertinta vienodai, kaip negatyviai juos apibūdinanti; taip rinkėjams pasunkinama galimybė teisingai apsispręsti dėl kandidato tinkamumo renkamoms pareigoms.

Vadinasi, teisiniu reguliavimu, pagal kurį rinkimus organizuojančios institucijos leidžiamame kandidato plakate ar plakate su kandidatų sąrašu visais atvejais turi informuoti, pateikdamos vienodą įrašą „Teismo nuosprendžiu buvo pripažintas kaltu dėl nusikalstamos veikos“, – ir tada, kai asmens padaryta veika yra laikoma nusikalstama, ir tada, kai tokia veika pagal Lietuvos Respublikos teisę jau nėra arba niekada ir nebuvo laikoma pavojinga visuomenei, – pažeidžiamas konstitucinis asmenų lygybės įstatymui principas, kandidatams nesudaroma sąžiningos konkurencijos rinkimuose sąlygų.

Taigi konstatuotina, kad Savivaldybių tarybų rinkimų įstatymo (2010 m. birželio 30 d. redakcija) 89 straipsnio 1 dalis tiek, kiek joje nenustatyta, kad savivaldybės rinkimų komisijos leidžiamame kandidato plakate ar plakate su kandidatų sąrašu prie kandidato pavardės neturi būti pažymėta: „Teismo nuosprendžiu buvo pripažintas kaltu dėl nusikalstamos veikos“, jeigu asmuo įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu (sprendimu) buvo pripažintas kaltu dėl nusikalstamos veikos, kuri vėliau dekriminalizuota, arba jeigu asmuo užsienio valstybės teismo buvo pripažintas kaltu dėl veikos, kuri pagal Lietuvos Respublikos teisę nėra ir nebuvo laikoma nusikalstama arba už kurią patraukimas baudžiamojon atsakomybėn laikomas politinio pobūdžio persekiojimu, pažeidžia Konstitucijos 29 straipsnyje įtvirtintą asmenų lygybės įstatymui principą, 34 straipsnio 2 dalyje įtvirtintą asmens teisę būti renkamam, lygios kandidatų pasyviosios rinkimų teisės principą, konstitucinį teisinės valstybės principą, inter alia iš jo kylančius teisingumo, proporcingumo, teisinio tikrumo, teisinio aiškumo principus.”

Iš šio nutarimo pamatome, kaip skirtingose situacijose sąveikauja rinkimų teisė su visuomenės teise būti informuotai ir kaip vienu atveju, kai informacija išsami, ji nepažeidžia asmenų lygybės, o kitu atveju, kai informacija neišsami – pažeidžiamas asmenų lygybės principas. Visiškai pritariu tokiam Konstitucinio Teismo išskaidymui, kai tik dalis normos buvo pripažinta nekonstitucinga.

Kitos šio nurimo dalies apžvalgą ketinu pateikti artimiausiu metu :)

Rotacija teisingumo sistemoje – neabejotinas pliusas

Vakar teismų sistemos savivaldoje įvyko nemažai pokyčių. Pasikeitė teisėjų tarybos bei teisėjų etikos ir drausmės komisijos pirmininkai. Negaliu sakyti, kad pavyzdžiui A. Driukas buvo blogai pirmininkavo etikos komisijoje, tačiau jo pirmininkavimas trūko per ilgai. Tai buvo ir jo paties vienas iš viešai pareikštų atsistatydinimo motyvų. Rotacija yra būtina norint užtikrinti, kad tam tikri asmenys nesuaugtų su užimamais postais ir su pačia sistema. Visada pritariau V. Mikelėno mintims, išsakytoms 2006-04-11 Seime, vadinamame skandalingame jo pasitraukime iš Lietuvos Aukščiausiojo Teismo:

“Kodėl iki šiol yra teismų ar skyrių pirmininkų, kurie buvo paskirti dar 1994 m. ? Ar jie nepakeičiami, ar nėra kitų, kurie galėtų juos sėkmingai pavaduoti? Kai viešai kalbama apie kai kurių teismų vadovų daugiau negu draugiškus ryšius, kodėl nenorima trumpinti pirmininkų įgaliojimų terminų ir nustatyti tik vieną jų kadenciją įvedant nuolatinės rotacijos sistemą?

Buvau viešai kritikuojamas, kodėl savo siūlymų neteikiu Teismų tarybai. Tačiau, kokia prasmė tą daryti, kai Taryboje 14 teismų pirmininkų, o aš siūlau žymiai sutrumpinti pirmininkų įgaliojimų laiką ir nustatyti tik vieną rotacinę kadenciją.”

Čia kalbama ir apie įgaliojimų trumpinimą. Manau, kad taip pat labai svarbu sutrumpinti generalinio prokuroro įgaliojimų laiką, nes 7 metai atsižvelgiant į mūsų praktiką yra neprotingai ilgas terminas, nes mano žiniomis, nė vienas generalinis prokuroras neišsilaikė poste pilną kadenciją.

Grįžtant prie pačios rotacijos pas mus esama pavydžių, kurie rodo, kad ji neabejotinai į gerą. Vakar gavau elektroninį laišką iš Konstitucinio Teismo, kad pirmadienį bus skelbiamas nutarimas byloje, kurioje pareiškėjas yra Lietuvos Aukščiausiasis Teismas. Kodėl tai yra svarbu? Ilgą laiką LAT’as nesikreipdavo į KT dėl vidinės teismų sistemos (o realiai jų pirmininkų) nepasidalijimu įtaka. Bandymai parodyti “kas kiečiausias” pasibaigė tuo, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas ir Konstitucinis Teismas nustojo normaliai bendradarbiauti. Viena iš to priežasčių buvo, kaip buvęs KT pirmininkas E. Kūris teigė:

“Svarbiausia, kad teismai gilinasi į Konstitucinio Teismo suformuotą doktriną ir ja vadovaujasi. Problemų yra tik dėl Lietuvos Aukščiausiojo Teismo, kuriame kai kas nelabai suvokia, ką jo pavadinime reiškia žodis „Aukščiausiasis“. Iš Aukščiausiojo Teismo prašymų nesame gavę jau daug metų – nuo tada, kai vienas prašymas buvo nepriimtas kaip prastai motyvuotas. Bet, deja, pavydus aukščiausiųjų teismų požiūris į konstitucinius teismus Europos šalyse yra labai paplitęs; apie tokias apraiškas išgirstame iš savo užsienio kolegų, o pastaraisiais metais toks požiūris išryškėjo ir Lietuvoje. Prieita net iki to, kad neseniai Aukščiausiojo Teismo pirmininkas pasiūlė Seimui svarstyti Konstitucinio Teismo inkorporavimo į bendrosios kompetencijos teismų sistemą ir administracinių teismų pajungimo Aukščiausiajam Teismui klausimą. Gerai, kad bent į Europos Žmogaus Teisių ir Europos Bendrijų Teisingumo Teismus nesikėsina.”

Tai toli gražu ne vienintelė priežastis, tačiau akvaizdus pavyzdys, kaip nesugebėjimas dalintis įtaka galiausiai kenkia teisingumo vykdymui. Pasikeitus minėtųjų teismų pirmininkams šios problemos nebeliko. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas vėl kreipiasi į Konstitucinį teismą, dabar KT yra keturi LAT’o kreipimaisi, o vienoje byloje bus skelbiamas jau minėtas sprendimas. Yra tekę dalyvauti mokslinėse konferencijose su naujaisiais pirmininkais (įskaitant ir Vyriausiojo administracinio teismo) ir susidaro geras įspūdis. Skirtingos teismų sistemos noriai bendradarbiauja. Atrodo, baigėsi anksčiau žaisti žaidimai, o mano manymu to viena iš priežasčių yra būtent minėtų teismų pirmininkų pasikeitimas. Todėl drįsčiau teigti, kad po truputi judame teisinga kryptimi..

Egidijus Kūris apie apkaltos balsavimo Seime rezultatus:

Tai yra juodžiausia diena Lietuvos parlamentarizmo istorijoje.

%d bloggers like this: