Ar teisė rengti referendumą turėtų būti absoliuti?

Liepos 11 d. Konstitucinis Teismas priėmė nutarimą konstitucinės justicijos byloje, kurioje spręsti referendumų organizavimo klausimai. Jau dabar nutarimas yra sulaukęs kritikos, o aš neabejoju, kad tos kritikos bus žymiai daugiau. Taip yra todėl, kad šioje vietoje susiduria dvi fundamentalios pozicijos, pirmąją iš kurių atstovauja požiūris, kad mes Tauta esame aukščiausias Suverenas, todėl į Konstituciją galime įrašyti absoliučiai ką norime ir tai priklauso tik nuo mūsų išreikštos valios. Antrąją stovyklą atstovauja požiūris, kad mes kaip lietuvių tauta 1992 m. priimdami Konstituciją susisaistėme  save su joje esančiomis vertybėmis ir privalome nuosekliai jų laikytis ir negalime bet ko imti ir įrašyti į Konstitucijos tekstą, kas sukeltų vidinę priešpriešą tarp pačioje Konstitucijoje įtvirtintų vertybių.

Šias stovyklas skiria ir kiti požymiai, kaip pavyzdžiui tai, absoliutaus Tautos kaip Suvereno pozicijos šalininkai žiūri į Konstituciją pirmiausia  tik kaip į tekstą, kuris yra aiškus ir kad Konstitucijos negalima interpretuoti pagal šių dienų realijas. Kitaip tariant, ko nėra aiškiai parašyta pačioje Konstitucijoje juoda ant balto, to joje ir nėra.  Dar vaizdingiau palyginus, į Konstituciją žiūrima, kaip į 1992 m. nusipirktą automobilį, sakykime, tai buvo sportinė mašina – Opel Ascona. Tokia Konstitucijos interpretavimo doktrina nėra jokia naujiena, konstitucinės teisės teorija ją vadina originalizmu. Bene žymiausias šios interpretavimo srovės atstovas – JAV aukščiausiojo federalinio teismo teisėjas Antonin Scalia, šiuo klausimų jis parašęs ne vieną knygą, galite drąsiai užsisakyti iš amazon ir skaityti.

Antroji stovykla žiūri į Konstituciją, kaip į gyvą organizmą, t.y. nuolat besivystantį ir augantį, kuris auga pirmiausia ne Konstitucijos teksto keitimo būdu, o kompetentingam subjektui interpretuojant Konstituciją. Lietuvoje naudojamas Hanso Kelseno sukurtas modelis, t.y. tai daro speciali institucija – Konstitucinis Teismas. Darant tą pačią analogiją į nusipirktą Opel Asconą (nors aš nepernešu daryti analogijų, nes dažniausiai tai, ką vadina analogijomis, dėl logikos klaidų, dažniausiai nebūna analogijomis), intepretuojant Konstituciją mes užsiimame jos išsaugojimo procesu, t. y. tuo, kad ji atitiktų nūdienos realijas, t.y. Opel Ascona važiuotų ir 2014 m. ir važiuotų gerai, nesuteikdama mums diskomforto. Gyvoji konstitucija ir toks interpretavimo būdas doktrinoje dar vadinamas tiksline interpretacija, o žymiausias šios doktrinos šalininkas – Aharon Barack, buvęs Izraelio aukščiausiojo teismo pirmininkas (beje, gimęs Lietuvoje). Banaliausias pavyzdys, kaip važiuoja karieta, net ne Opel Ascona, yra 1787 m. JAV Konstitucija, kurią tiuninguoti keičiant jos detales (Konstitucijos tekstą) tereikėjo vos virš 20 kartų. Visiems kitiems kartams užteko teksto interpretacijos. Kaip šokiruojantį pavyzdį iš JAV aukščiausiojo federalinio teismo veiklos pateiksiu 1986 m. sprendimą (Bowers v. Hardwick U.S. 186), kuriuo pripažinta, kad įstatymas, kuris kriminalizuoja homoseksualius santykius atitinka konstituciją ir jai neprieštarauja.  2003 m. teismas (Lawrence v. Texas) šį sprendimą pakeitė. Kas atsitiko, kad ne per pilnus 20 m. įvyko tokia drastiška Konstitucijos reinterpretacija? Nieko baisaus, šiuo atveju, teismas, atliko tilto vaidmenį tarp teisės (Konstitucijos) ir visuomenės. Homoseksualių santykių kriminalizavimas nebeatitiko XXI a. realijų. Ir nereikėjo keisti Konstitucijos – vežimas, tempiamas arklio, ramiausiai važiuoja į priekį.

Pereinant prie praėjusio penktadienio Konstitucinio Teismo nutarimo trumpai apibendrinsiu, kokie klausimai buvo sprendžiami toje byloje. Pirma, buvo sprendžiama, ar referendumu spręsti pateikiamiems klausimams taikomi apskritai kokie nors teisėtumo ir atitikimo Konstitucijai kriterijai. Antra, buvo sprendžiama dėl Vyriausiosios rinkimų komisijos įgaliojimų (toliau – VRK) referendumo procese. Trečia, buvo sprendžiama dėl Seimo kompetencijos organizuojant referendumą.

Pirmasis klausimas, be abejo, pats svarbiausias. Konstitucinis teismas turėjo atsakyti, ar mes galime į referendumu bet ką įrašyti į Konstituciją, pateikdami tuos klausimus bet kaip. Tam, kad suprastume, kaip teismas priėjo prie sprendimo, kad bet ko negalima įrašyti bet kaip, reikia atsistoti į teisėjo vietą. Žiūrime politinį ir geopolitinį kontekstą. Susikuria referendumo iniciatyvinė grupė grupė, kuri siekia tuo pačiu metu, kad Tauta vienu atsakymų pateiktų pritarimą arba nepritarimą keliems tarpusavyje visiškai nesusijusiais klausimais, kaip kad žemės pardavimas užsieniečiams ir referendumo organizavimui būtinų piliečių parašų surinkimo riba. Koks turintis nors kiek sveiko proto asmuo atsakinės į abu šiuos klausimus vienu atsakymu? Klausimai visiškai nesusiję. Čia tas pats, kas man siūlo nusipirkti Opel Asconą, bet jeigu noriu jos, tai turiu paimti ir Kirovo traktorių kartu. Tai yra absoliuti nesąmonė, elementarus logikos principų nepaisymas. Manau, ne vienam piliečiui atrodė patraukli idėja sumažinti referendumui skirtų parašų skaičių, tačiau visiškai nepatrauklu diskriminuoti kitų valstybių piliečius civiliniuose santykiuose pilietybės pagrindu. Teko girdėti analogijų, kad 1992 m. Tauta referendumų balsavo už visą Konstituciją, o čia negi negali keliais klausimais vienu atsakymu? Negali, nes yra skirtumas tarp viso sistemiškai darnaus teisės akto, su keliais Konstitucijos straipsniais, kuriais būtų sugriauta Konstitucijos darna ir supriešintos jos saugomos vertybės. Šiuo atveju, KT pasirėmė ir Europos komisijos „Demokratija per teisę“ (Venecijos komisijos), kuri veikia kaip Europos Tarybos patariamoji institucija konstitucionalizmo klausimais ir teikia rekomendacijas Europos Tarybos valstybėms narėms, siekiančioms suderinti savo teisines ir institucines struktūras su Europos standartais ir tarptautine patirtimi demokratijos, žmogaus teisių ir teisės viršenybės srityse, dokumentų nuostatomis:

“– konstituciniu lygmeniu turi būti reguliuojami inter alia formalieji ir materialieji reikalavimai referendumui teikiamam tekstui;

– konstituciniai rinkimų teisės principai (visuotinių, lygių, laisvų, tiesioginių rinkimų ir slapto balsavimo) taikomi ir referendumams;

– referendumui teikiamas tekstas turi atitikti, be kita ko, formaliuosius reikalavimus – tas pats klausimas neturi vienu metu apimti konkrečiai suformuluoto pataisos projekto ir bendro pobūdžio pasiūlymo ar principinio klausimo (formos vienovė); išskyrus visuminio konstitucijos keitimo atvejus, turi būti vidinis (esminis) ryšys tarp skirtingų teksto dalių, kad būtų užtikrintas laisvas rinkėjo balsavimas ir rinkėjui netektų pritarti kaip visumai tokioms nuostatoms, kurios neturi vidinės sąsajos, ar jų atmesti (turinio vienovė); tas pats klausimas neturėtų būti susijęs ir su konstitucija, ir su žemesnės galios teisės aktais (hierarchinio lygmens vienovė);

– referendumui teikiamas tekstas turi atitikti ir materialiuosius reikalavimus – jis turi atitikti esminius (vidinius ir išorinius) konstitucinės reformos ribojimus, taip pat neturi prieštarauti tarptautinei teisei ar Europos Tarybos statuto principams (demokratijos, žmogaus teisių apsaugos ir teisės viršenybės);

– tekstai, kurie neatitinka formaliųjų ir (ar) materialiųjų reikalavimų, neturėtų būti pateikiami balsavimui referendume;

– rinkėjams pateiktas klausimas turi būti aiškus (ne sunkiai suprantamas ar dviprasmis); jis neturi būti klaidinantis; jis neturi būti menamas; rinkėjai turi būti informuoti apie referendumo pasekmes;

– siekiant išvengti balsavimo pripažinimo negaliojančiu, atsakingai institucijai turi būti suteikti įgaliojimai iki balsavimo ištaisyti ydingas formuluotes, inter alia tada, kai referendumui teikiamas tekstas neatitinka formaliųjų ar materialiųjų reikalavimų, – tokiu atveju dalis teksto gali būti pripažinta neatitinkančia nustatytų reikalavimų, jei likęs tekstas yra nuoseklus;

– kai pasiūlymą keisti konstituciją pateikia rinkėjų grupė ar kita institucija, ne parlamentas, parlamentas turi pateikti savo nuomonę dėl balsavimui teikiamo teksto; jam gali būti suteikta teisė pateikti priešingą pasiūlymą;

– konstitucinių referendumų taisyklių laikymasis turi būti teisminės kontrolės, kurią kaip galutinė instancija vykdo konstitucinis teismas (jei jis yra) arba aukščiausiasis teismas, objektas. “

Taigi, tokia yra rekomenduojama Europinė praktika, kuria ir remiasi mūsų Konstitucinis Teismas. KT išaiškinimo esmė, kad negalima įrašyti bet ko ir bet kaip į Konstituciją, taip ignoruojant Konstitucijos vertybių sisteminį ryšį. Pastaruoju, neįvykusiu referendumu, uždraudžiant pirkti žemę užsieniečiams, būtent tai ir buvo padaryta. Čia vėlgi susikerta dvi fundamentalios, šio teksto pirmose pastraipose minimos, pozicijos. Kad ir kaip kai kam neįtikėtinai skambėtų, KT šioje vietoje gina demokratiją, o pati tokios demokratijos forma vadinama substantyviąja demokratija.

Substantyvioji demokratija nuo grynai tiesioginės demokratijos skiriasi tuo, kad ta vadinamoji gryna demokratija apibrėžiama tik formaliaisiais aspektais, t.y. egzistuoja aukščiausias Suverenas – Tauta, kurios žodis visada yra paskutinis. Substantyvioji demokratija turi vertybinius materialiuosius aspektus, kurie yra tokie kaip maksimali pagarba žmogaus teisėms, teisės viešpatavimo, Konstitucijos viršenybės ir kt. Pagrindinis substantyviosios demokratijos tikslas – apsaugoti ir ginti pačią demokratiją. Šiuo atveju, KT būtent tai ir padaro, apgina nuo tam tikrų piliečių pasikėsinimo į pačią Konstituciją. Ar dėl to verta aukoti tai, kad referendumo teisė nebus absoliuti ir į Konstituciją negalima įrašyti belekaip beleko? Mano asmenine nuomone, taip verta, nors esu įsitikinęs, kad daug kas su tuo nesutiks. Nepaisant, kad Lietuva praėjusio referendumo egzaminą išlaikė puikiai, nesu tikras, kad ateityje neatsiras panašių asmenų su iniciatyvą, kurie, pvz., norės sugrąžinti mirties bausmę ar pan. Todėl reikia, kad tokioms iniciatyvoms būtų užkirstas kelias.

Kiti klausimai dėl VRK ir Seimo kompetencijos išspręsti taip, kad pastarosios institucijos nebūtų statisto vaidmenyje, kurios tik įgalina referendumą. Paaiškinta, kad VRK negali registruoti tokios iniciatyvinės grupės, kuios teikiamos iniciatyvos prieštarauja Konstitucijai. Seimas, jeigu mato, kad siūloma iniciatyvą prieštarauja Konstitucijai, galės priimti nutarimą, kuriuo atsisakoma skelbti referendumą.  Atsiranda išankstinė teisėtumo kontrolė, kad nebūtų taip, jog surinkti parašai referendumui, o po to atsibundama ir pamatoma, kad iniciatyva prieštarauja Konstitucijai.

Reikia pabrėžti, kad VRK šiuo atveju nėra visagalė, nes jos sprendimą atsisakyti registruoti referendumo iniciatyvą galima skųsti administraciniams teismams, o tam tikrais atvejais prieiti ir prie Konstitucinio Teismo.  Galima sugrįžti prie Opel Asconos analogijos. Yra manančių, kad Konstitucijos atskirų straipsnių keitimas lygus naujo automobilio pirkimui. Ši analogija klaidinga, nes straipsnių keitimas yra atskirų automobilio detalių keitimas, tačiau ne paties automobilio pakeitimas nauju. KT šiuo atveju pasakė, kad VRK ir Seimas vykdo automobilio techninę priežiūrą ir jeigu automobilis nepereina šios apžiūros juo važiuoti negalima. Nežinau, kaip atrodo kitiems, bet tokia diskriminacinė pataisa, kuria siūloma uždrausti užsienio piliečiams pirkti žemę, man primena automobilio vieno varomojo rato, ar kokio vairo išėmimui. Ar toks automobilis gali važiuoti?

Manau, kad šiandieniniame kontekste, šis KT nutarimas tikrai nėra blogas. Teismas neuždraudė rengti referendumų, o tiesiog pasakė, kad pačios referendumo iniciatyvos turi atitikti mūsų Konstitucijos saugomas vertybes, o priežiūros institucijoms suteikta teisė pačioje pirminėje stadijoje tai patikrinti. Šiuo komentaru vengiau nutarimo citavimo, tiesiog norėjau kiekvieną skaitytoją pastatyti į teisėjo vietą ir parodyti, kokiomis aplinkybėmis reikėjo priimti tokį sprendimą, o priimti tokį sprendimą tikrai nėra lengva.

Visada buvau šalininkas pozicijos, kad į Konstitucijos nuostatos sudaro darnią sistemą ir jos bet kaip išdarkyti negalima, net jei tai pasišovusi daryti ir pati Tauta.

Konstitucinis Teismas v. Seimas: kur yra kompetencijų riba valdžių padalijimo principo atžvilgiu?

Per savo neapdairumą kažkaip sugebėjau praleisti Konstitucinio Teismo teisėjos Ramutės Ruškytės atskirąją nuomonę dėl balandžio 30 d. nutarimo, kuriuo spręsti merų ir jų pavaduotojų atlyginimų ir kitų socialinių garantijų klausimai. Atskiroji nuomonė mane gana stipriai šokiravo tiek dėl savo turinio, tiek dėl to, kad viešojoje erdvėje nesulaukė nė lašelio dėmesio. Joje paliestas labai svarbus klausimas t.y. kur yra Konstitucinio Teismo ir Seimo kompetencijų riba valdžių padalijimo principe t.y. kaip ir kiek Konstitucinis Teismas gali kištis į Seimo kompetenciją. Visų pirmą dėl ko keliamas klausimas, nes LRKT savo nutarime nurodė:

“Kartu pažymėtina, kad įstatymų leidėjas, užtikrindamas valstybės ir savivaldybių politikams teisę gauti teisingą darbo apmokėjimą, pagal Konstituciją privalo nustatyti tokį teisinį reguliavimą, pagal kurį valstybės ir savivaldybių politikams nustatytas apmokėjimo už darbą dydis atitiktų šių asmenų veiklos specifiką ir nesudarytų prielaidų iš vienos darbo apmokėjimo teisinio reguliavimo požiūriu vertintinos asmenų kategorijos (šiuo atveju – valstybės politikų) nepagrįstai išskirti, nustatant darbo apmokėjimo dydį, tam tikros asmenų grupės (šiuo atveju – merų ir merų pavaduotojų).

Pažymėtina ir tai, kad įstatyme (šiuo atveju – Valstybės politikų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatyme) reguliuojant valstybės ir savivaldybių politikų darbo užmokesčio dydžius darbo apmokėjimo teisinio reguliavimo požiūriu vertintinos vienos asmenų kategorijos atskiroms asmenų grupėms darbo užmokesčio dydžiai gali būti diferencijuoti, tačiau tai turi būti pagrįsta tam tikrais aiškiais objektyviais kriterijais, kaip antai atskiroms šios kategorijos asmenų grupėms priklausantiems asmenims priskirtų funkcijų pobūdžiu, jų sudėtingumu, reikšmingumu, apimtimi, atsakomybe už šių funkcijų vykdymą; tai pasakytina ir apie tai pačiai darbo apmokėjimo teisinio reguliavimo požiūriu vertintinai asmenų grupei priklausančių asmenų darbo užmokesčio dydžių diferencijavimą: teisiniu reguliavimu darbo užmokesčio dydžiai gali būti diferencijuojami, tačiau tai turi būti pagrįsta aiškiais objektyviais kriterijais, atspindinčiais atitinkamai grupei priklausančių asmenų veiklos ypatumus.

Teisiniu reguliavimu nustatant merų (merų pavaduotojų) darbo užmokesčio dydžius turi būti atsižvelgiama į aplinkybes, lemiančias būtinybę juos diferencijuoti.

Šiame kontekste pažymėtina tai, kad savivaldybės gali gerokai skirtis ne tik jų teritorijoje gyvenančių gyventojų skaičiumi, bet ir inter alia savo dydžiu, savivaldybės kompetencijai priskirtų spręsti klausimų apimtimi dėl jų reikšmingumo ir sudėtingumo; taigi savivaldybių politikų veiklos apimtis ir jiems tenkančios atsakomybės mastas taip pat gali skirtis dėl atitinkamos savivaldybės ypatumų, todėl teisiniu reguliavimu diferencijuojant merų (merų pavaduotojų) darbo užmokesčio dydžius turi būti atsižvelgta ir į šią jų veiklos specifiką.”

Turime atkreipti dėmesį į dažnai teismo nutarimuose pasitaikančią loginę-lingvistinę konstrukciją “Įstatymų leidėjas pagal Konstituciją privalo nustatyti tokį teisinį reguliavimą“. Aš skaitydamas teismo nutarimus nuolat matau šį konstruktą, kuris į esmės aiškina, kaip Seimas turi dirbti savo darbą. Iš čia kyla ir didysis klausimas, ar Konstitucinis Teismas neperžengia savo kompetencijos ir pats nepažeidžia valdžių padalijimo principo teikdamas tokio tipo nurodymus? Mano žiniomis, joks mūsų rimtas konstitucionalistas nėra ieškojęs atsakymo į šį klausimą, tesu girdėjęs diskusijose paviršutiniškus pasvarstymus. Šis klausimas būtų puiki tema moksliniam darbui. Tačiau dabar reikia grįžti prie atskirosios nuomonės, ji svarbi būtent tuo, kad Ramutė Ruškytė oficialiai pateikia savo nuomonę kaip Konstitucinio teismo teisėja šiuo klausimu:

Nesutinku su Konstitucinio Teismo nutarimo motyvuojamosios dalies IV skyriaus 8 punkte esančia naujove – jame yra pateikti nurodymai įstatymų leidėjui. Šie nurodymai nėra grindžiami jokia konkrečia Konstitucijos norma ar principais. Tokie nurodymai taip pat nekyla iš anksčiau šiame nutarime aptarto teisinio reguliavimo. Nutarime, inter alia 2 motyvuojamosios dalies II skyriaus 2.2 punkte, yra minimas „pareiginės algos koeficientas, kuris nustatytas šio įstatymo priedėlyje“ (Valstybės politikų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo 4 straipsnio 2 dalis). Tačiau priedėlyje nustatyti dydžiai nutarime nebuvo pateikti, jie niekaip nebuvo analizuoti.

Todėl tokie Konstitucinio Teismo samprotavimai, kuriais iš esmės kvestionuojami nustatytieji merų atlyginimų dydžiai, mano nuomone, negali būti laikomi konstituciškai pagrįstai argumentuotais ir gali sudaryti prielaidas įsiterpti į Seimo galias.”

Visų pirma dėl “esančios naujovės, kuria pateikti nurodymai įstatymų leidėjui”, tai mano komentaras būtų paprastas, tai nėra naujovė, galėčiau pateikti krūvą LRKT išaiškinimų, kuriais tai daryta (užtenka per nutarimų paiešką paleisti frazę “Įstatymų leidėjas pagal Konstituciją privalo nustatyti tokį teisinį reguliavimą”).  Kitas dalykas yra tų nurodymų pagrįstumas, teisėja pastebi, kad jie nepagrįsti Konstitucijos norma ar principais. Iš čia galima kelti du klausimus:

1. Ar LRKT išvis neperžengia savo kompetencijos duodamas tokio tipo nurodymą Seimui (įstatymo leidėjui)?

2. Ar visgi LRKT gali duoti tokio tipo nurodymą, su sąlyga, kad tas nurodymas yra konstituciškai pagrįstas (normomis ir principais)?

Norėčiau paieškoti gilesnių atsakymų šiuos klausimus.. Būtų smagu, jei prie to prisidėtų koks rimtas konstitucionalistas, nes į šiuos klausimus yra būtina rasti atsakymus, kitaip mes niekada nežinosime aiškios ribos tarp Seimo ir Konstitucinio Teismo kompetencijų..

Konstitucijos viršenybė šiuo atveju neleido reinterpretuoti doktrinos

Vėl tenka rašyti savo mėgstamiausia nemėgstamiausia tema, bet ką padarysi. Šiandien Konstitucinis Teismas paskelbė nutarimą, kuriuo nusprendė, kad norint leisti asmeniui, sulaužiusiam priesaiką ir šiurkščiai pažeidusiam Konstituciją, leisti kandidatuoti į Seimą – būtina daryti Konstitucijos pataisas. Priimtas sprendimas manęs visiškai nenustebino, nes, kai stebėjau viešą šios bylos posėdį, viena pusė mušė į vienus vartus, o kita neturėjo jokių argumentų ir nesugebėjo nieko pasakyti apie doktrinos reinterpretavimo galimybes, ginčo stadijoje pasakiusi, kad: “viską palieka nuspręsti teismui” (cituoju R. Žemaitaitį iš atminties). Pasirodžius EŽTT sprendimui byloje Paksas prieš Lietuvą jau tada rašiau, kad Konstitucijos ir Konvencijos kolizijos šalinimui yra du būdai: 1) konstitucinės doktrinos reinterpretacija; 2) Konstitucijos teksto keitimas. Išaiškėjus kolizijai apėmė dvejopi jausmai, pirma esu Konstitucijos teksto keitimo priešininkas, o antra esu draudimo kandidatuoti, už priesaikos sulaužymą, iki gyvos galvos šalininkas, tačiau negaliu susitaikyti su pozicija, kad yra prieštaravimas tarp Konstitucijos ir Konvencijos. Mano siūlymas buvo saugoti Konstitucijos tekstą ir keisti doktriną. Kaip dabar žinome, juo nebuvo pasinaudota. Tada pastebėjau, kad doktrinos reinterpretavimas sukeltu neigiamus padarinius – konstitucinis priesaikos institutas taptų bevertis. Tiesa, tuos pačius padarinius sukeltų ir Konstitucijos teksto keitimas. Vadovaudamasis šiais samprotavimais tuo metu priėjau prie išvados, kad mažesnę žalą sukeltų doktrinos reintepretavimas, tačiau, jau tada buvo akivaizdu, kad sprendimo, kuris tenkintų visus nėra ir negali būti. Dabar Konstituciniam Teismas nusprendė, kad vienintelis sprendimas – Konstitucijos keitimas, todėl derėtų panagrinėti šio sprendimo priėmimo motyvus.

Pirmiausia teismas priminė oficialiosios konstitucinės doktrinos reinterpretavimo sąlygas:

“Konstitucinis Teismas ne kartą yra konstatavęs, kad jį saisto jo paties sukurti precedentai ir jo paties suformuota tuos precedentus pagrindžianti oficialioji konstitucinė doktrina (Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 28 d. nutarimas, 2006 m. lapkričio 21 d. sprendimas, 2007 m. spalio 22 d., 2007 m. spalio 24 d., 2008 m. vasario 20 d., 2011 m. sausio 6 d., 2011 m. gruodžio 22 d. nutarimai). Konstitucinis Teismas privalo užtikrinti konstitucinės jurisprudencijos tęstinumą (nuoseklumą, neprieštaringumą) ir savo sprendimų prognozuojamumą remdamasis savo jau suformuota oficialiąja konstitucine doktrina bei precedentais (Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 28 d. nutarimas, 2006 m. lapkričio 21 d. sprendimas, 2007 m. spalio 22 d., 2007 m. spalio 24 d. nutarimai). Nuo Konstitucinio Teismo precedentų, sukurtų priėmus sprendimus konstitucinės justicijos bylose, gali būti nukrypstama ir nauji precedentai gali būti kuriami tik tais atvejais, kai tai yra neišvengiamai, objektyviai būtina, konstituciškai pagrindžiama ir pateisinama; lygiai taip pat ir Konstitucinio Teismo precedentus pagrindžiančios oficialiosios konstitucinės doktrinos nuostatos negali būti reinterpretuojamos taip, kad oficialioji konstitucinė doktrina būtų pakoreguota, jeigu tai nėra neišvengiamai, objektyviai būtina, konstituciškai pagrindžiama ir pateisinama (Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 28 d. nutarimas, 2006 m. lapkričio 21 d. sprendimas, 2007 m. spalio 22 d., 2007 m. spalio 24 d., 2008 m. vasario 20 d., 2011 m. sausio 6 d. nutarimai); jokio Konstitucinio Teismo precedentų pakeitimo ar oficialiosios konstitucinės doktrinos koregavimo negali lemti atsitiktiniai (teisės atžvilgiu) veiksniai (pavyzdžiui, vien Konstitucinio Teismo sudėties pasikeitimas) (Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 28 d. nutarimas, 2006 m. lapkričio 21 d. sprendimas, 2007 m. spalio 22 d., 2007 m. spalio 24 d. nutarimai).

Konstitucinis Teismas yra pažymėjęs, jog būtinybę tam tikras oficialias konstitucines doktrinines nuostatas reinterpretuoti taip, kad oficialioji konstitucinė doktrina būtų pakoreguota, gali lemti tik tokios aplinkybės, kaip būtinybė didinti galimybes įgyvendinti asmenų prigimtines bei įgytąsias teises ir teisėtus interesus, būtinybė labiau apginti, apsaugoti Konstitucijoje įtvirtintas vertybes, poreikis sudaryti palankesnes sąlygas įgyvendinti Konstitucijoje deklaruotus Tautos siekius, kuriais grindžiama pati Konstitucija, būtinybė plėsti konstitucinės kontrolės šalyje galimybes, idant būtų garantuojamas konstitucinis teisingumas, užtikrinta, kad nė vienas teisės aktas (jo dalis), prieštaraujantis aukštesnės galios teisės aktams, neturėtų imuniteto pašalinimui iš teisės sistemos (Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 28 d. nutarimas, 2006 m. rugpjūčio 8 d., 2006 m. lapkričio 21 d. sprendimai, 2007 m. spalio 22 d., 2007 m. spalio 24 d. nutarimai).

Oficialiosios konstitucinės doktrinos (jos nuostatų) reinterpretuoti taip, kad ji būtų pakoreguota, yra negalima, konstituciškai neleistina, jeigu tuomet pakeičiama Konstitucijoje įtvirtintų vertybių sistema, sumažinamos Konstitucijos viršenybės teisės sistemoje apsaugos garantijos, paneigiama Konstitucijos, kaip vientiso akto, darnios sistemos, samprata, sumažinamos Konstitucijoje įtvirtintos asmens teisių ir laisvių garantijos, pakeičiamas Konstitucijoje nustatytas valdžių padalijimo modelis. Kiekvienas tokio oficialiosios konstitucinės doktrinos reinterpretavimo, kai ji pakoreguojama, atvejis turi būti deramai (aiškiai ir racionaliai) argumentuojamas atitinkamame Konstitucinio Teismo akte (Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 28 d. nutarimas, 2006 m. rugpjūčio 8 d., 2006 m. lapkričio 21 d. sprendimai, 2007 m. spalio 24 d. nutarimas).”

Kaip matysime toliau, reinterpretacijai kelią užkerta Konstitucijos viršenybės koordinacinis konstitucinis principas. Toliau nagrinėjant nutarimą labai krenta į akis, kad LRKT nevartoja “Konstitucijos dvasios” sąvokos. Mano spėjimas būtų, kad taip siekiama apsisaugoti nuo viešojoje erdvėje kilusio triukšmo po 2004 m. gegužės 25 d. nutarimo. Teismas nurodo:

“Šios konstitucinės justicijos bylos kontekste pažymėtina, kad konstitucinė nuostata, pagal kurią Seimo nariu negali būti renkamas asmuo, kurio Seimo nario mandatas už šiurkštų Konstitucijos pažeidimą, priesaikos sulaužymą buvo panaikintas apkaltos proceso tvarka, taip pat asmuo, kuris už šiurkštų Konstitucijos pažeidimą, priesaikos sulaužymą apkaltos proceso tvarka buvo pašalintas iš Respublikos Prezidento, Konstitucinio Teismo pirmininko ir teisėjo, Aukščiausiojo Teismo pirmininko ir teisėjo, Apeliacinio teismo pirmininko ir teisėjo pareigų, yra implicitinė. Ji kyla iš visuminio konstitucinio teisinio reguliavimo, inter alia iš konstitucinio priesaikos instituto, įtvirtinto inter alia Konstitucijos 59 straipsnyje, kuriame nėra numatyta, kad praėjus tam tikram laikui asmuo, kurį už priesaikos sulaužymą, šiurkštų Konstitucijos pažeidimą Seimas pašalino iš užimamų pareigų ar panaikino jo Seimo nario mandatą, galėtų būti laikomas nesulaužiusiu priesaikos, šiurkščiai nepažeidusiu Konstitucijos ir galėtų duoti Seimo nario priesaiką, taip pat iš Konstitucijos 74 straipsnyje įtvirtinto apkaltos instituto. Konstitucinė apkaltos instituto paskirtis – užkirsti kelią asmenims, šiurkščiai pažeidusiems Konstituciją, sulaužiusiems priesaiką, užimti tokias Konstitucijoje numatytas pareigas, kurių ėjimo pradžia yra susijusi su Konstitucijoje nurodytos priesaikos davimu, taip užtikrinant, kad visos valstybės valdžią įgyvendinančios institucijos, taip pat kitos valstybės institucijos būtų sudaromos tik iš tokių piliečių, kurie be išlygų paklūsta Tautos priimtai Konstitucijai ir kurie, eidami savo pareigas, besąlygiškai vadovaujasi Konstitucija, teise, Tautos ir Lietuvos valstybės interesais. Atsižvelgiant į tokią konstitucinių priesaikos ir apkaltos institutų sampratą pažymėtina ir tai, kad asmens, kurio Seimo nario mandatas už šiurkštų Konstitucijos pažeidimą, priesaikos sulaužymą buvo panaikintas apkaltos proceso tvarka, taip pat asmens, kuris už šiurkštų Konstitucijos pažeidimą, priesaikos sulaužymą apkaltos proceso tvarka buvo pašalintas iš Respublikos Prezidento, Konstitucinio Teismo pirmininko ir teisėjo, Aukščiausiojo Teismo pirmininko ir teisėjo, Apeliacinio teismo pirmininko ir teisėjo pareigų, rinkimas Seimo nariu pagal Konstituciją būtų beprasmis, nes jis pagal Konstitucijos 59 straipsnio 2 dalį negalėtų prisiekti būti ištikimas Lietuvos Respublikai ir įgyti Tautos atstovo teisių.

Šios konstitucinės justicijos bylos kontekste taip pat pažymėtina, kad konstituciniai apkaltos, priesaikos ir rinkimų teisės institutai yra glaudžiai tarpusavyje susiję ir integruoti; keičiant bet kurį iš šių institutų elementų būtų keičiamas ir kitų susijusių institutų turinys, t. y. minėtuose konstituciniuose institutuose įtvirtintų vertybių sistema.”

Iš pateiktos citatos galiu pateikti konstitucijos dvasios apibrėžimą. Konstitucijos dvasia – implicitinis Konstitucijos turinys, kylantis iš visuminio konstitucinio teisinio reguliavimo. Taigi, teismas paaiškina, kas yra Konstitucijos dvasia, nors tiesiogiai to, turbūt, mano manymu be reikalo, vengdamas kontraversijos viešojoje erdvėje, to nepasako. Teismas aiškiai pasako, kad sulaužęs asmuo negalėtų prisiekti, o kadangi tautos atstovo įgaliojimai įgyjami tik davus priesaiką, tokio asmens rinkimas – beprasmis. Taip paaiškinamas draudimas iki gyvos galvos.

Toliau teismas aiškina Konstitucijos viršenybės principą:

“Pamatinis demokratinės teisinės valstybės reikalavimas – Konstitucijos viršenybės principas, įtvirtintas Konstitucijos 7 straipsnio 1 dalyje, kurioje nustatyta, kad negalioja joks įstatymas ar kitas aktas, priešingas Konstitucijai. Šis principas įvairiais aspektais yra įtvirtintas ir kituose Konstitucijos straipsniuose, inter alia 5 straipsnio 2 dalyje, kurioje nustatyta, kad valdžios galias riboja Konstitucija, taip pat 6 straipsnio 1 dalyje, kurioje nustatyta, kad Konstitucija yra vientisas ir tiesiogiai taikomas aktas (Konstitucinio Teismo 2002 m. gruodžio 24 d., 2003 m. spalio 29 d., 2004 m. kovo 5 d., 2007 m. kovo 20 d., 2012 m. kovo 29 d. nutarimai). Konstitucijos viršenybės principas reiškia, kad Konstitucija teisės aktų hierarchijoje užima išskirtinę – aukščiausią – vietą; joks teisės aktas negali prieštarauti Konstitucijai; niekam neleidžiama pažeisti Konstitucijos; konstitucinė tvarka turi būti ginama; pati Konstitucija įtvirtina mechanizmą, leidžiantį nustatyti, ar teisės aktai (jų dalys) neprieštarauja Konstitucijai; šiuo atžvilgiu Konstitucijoje įtvirtintas Konstitucijos viršenybės principas yra neatsiejamai susijęs su konstituciniu teisinės valstybės principu – universaliu konstituciniu principu, kuriuo grindžiama visa Lietuvos teisės sistema ir pati Konstitucija; Konstitucijos viršenybės principo pažeidimas reikštų, kad yra pažeidžiamas ir konstitucinis teisinės valstybės principas (Konstitucinio Teismo 2002 m. gruodžio 24 d., 2003 m. spalio 29 d., 2004 m. kovo 5 d., 2007 m. kovo 20 d. nutarimai, 2009 m. lapkričio 20 d. sprendimas).

Konstitucija yra vientisas aktas (Konstitucijos 6 straipsnio 1 dalis). Konstitucinis Teismas ne kartą yra konstatavęs, kad Konstitucijos principai ir normos sudaro darnią sistemą, kad nė vienos Konstitucijos nuostatos negalima aiškinti taip, kad būtų iškreiptas arba paneigtas kurios nors kitos konstitucinės nuostatos turinys, nes taip būtų iškreipta viso konstitucinio reguliavimo esmė, pažeista Konstitucijoje įtvirtinta vertybių pusiausvyra.”

Primenamas Konstitucinio Teismo vaidmuo:

“Konstitucinio Teismo aktuose ne kartą konstatuota, kad pagal Konstituciją įgaliojimus oficialiai aiškinti Konstituciją turi tik Konstitucinis Teismas; būtent Konstitucinis Teismas formuoja oficialiąją konstitucinę doktriną: Konstitucinio Teismo aktuose yra aiškinamos Konstitucijos nuostatos – normos bei principai; oficialiojoje konstitucinėje doktrinoje yra inter alia atskleidžiama įvairių konstitucinių nuostatų turinys, jų tarpusavio sąsajos, konstitucinių vertybių pusiausvyra, konstitucinio teisinio reguliavimo, kaip vienos visumos, esmė. Konstitucinis Teismas, oficialiai aiškindamas Konstituciją, turi užtikrinti Konstitucijos 6 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą jos vientisumą.

Konstitucinio Teismo įgaliojimai oficialiai aiškinti Konstituciją, savo jurisprudencijoje pateikti oficialią Konstitucijos nuostatų sampratą kyla iš pačios Konstitucijos: kad galėtų nustatyti, ar tiriami teisės aktai (jų dalys) neprieštarauja aukštesnės galios teisės aktams, ir priimti sprendimą, Konstitucinis Teismas turi konstitucinius įgaliojimus oficialiai aiškinti ir tiriamus teisės aktus, ir minėtus aukštesnės galios teisės aktus; kitoks Konstitucinio Teismo įgaliojimų aiškinimas paneigtų pačią Konstitucinio Teismo konstitucinę paskirtį (Konstitucinio Teismo 2006 m. birželio 6 d. nutarimas, 2010 m. gegužės 3 d. sprendimas).

Konstitucinis Teismas savo jurisprudencijoje ne kartą konstatavo, kad pagal Konstituciją visi Konstitucinio Teismo aktai, kuriuose aiškinama Konstitucija – formuojama oficialioji konstitucinė doktrina, savo turiniu saisto ir teisę kuriančias, ir teisę taikančias institucijas (pareigūnus) (Konstitucinio Teismo 2005 m. rugsėjo 20 d. sprendimas, 2006 m. kovo 28 d., 2006 m. birželio 6 d. nutarimai, 2008 m. spalio 14 d. sprendimas). Visi teisę kuriantys ir taikantys subjektai, taikydami Konstituciją, privalo paisyti oficialiosios konstitucinės doktrinos, jie negali aiškinti Konstitucijos nuostatų kitaip, nei savo aktuose yra išaiškinęs Konstitucinis Teismas; priešingu atveju būtų pažeistas konstitucinis principas, kad įgaliojimus oficialiai aiškinti Konstituciją turi tik Konstitucinis Teismas, būtų nepaisoma Konstitucijos viršenybės, sudarytos prielaidos atsirasti teisės sistemos nesuderinamumui (Konstitucinio Teismo 2005 m. rugsėjo 20 d. sprendimas, 2006 m. kovo 28 d., 2011 m. gruodžio 22 d. nutarimai).”

Iš šios motyvacijos teismas prieina prie išvadų, kad:

1) Konstitucijoje įtvirtintas teisinės valstybės principas suponuoja teisės aktų hierarchiją, kurioje Konstitucija užima išskirtinę vietą; teisinėje valstybėje draudžiama žemesnės galios teisės aktais nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kuris konkuruotų su nustatytuoju aukštesnės galios teisės aktuose, inter alia pačioje Konstitucijoje;

2) Konstituciniam Teismui pripažinus įstatymą (jo dalį), kitą Seimo teisės aktą (jo dalį), Respublikos Prezidento aktą (jo dalį), Vyriausybės teisės aktą (jo dalį) prieštaraujančiu Konstitucijai, atitinkamą teisės aktą išleidusioms valstybės institucijoms – Seimui, Respublikos Prezidentui, Vyriausybei – pagal Konstituciją yra draudžiama vėliau priimtais įstatymais bei kitais teisės aktais vėl nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kuris buvo pripažintas prieštaraujančiu Konstitucijai(Konstitucinio Teismo 2003 m. gegužės 30 d. nutarimas, 2006 m. rugpjūčio 8 d. sprendimas);

3) Priimant naujus, keičiant ir (arba) papildant jau priimtus įstatymus, kitus teisės aktus, visus teisėkūros subjektus saisto Konstitucinio Teismo jurisprudencija, inter alia joje (Konstitucinio Teismo aktų motyvuojamosiose dalyse) suformuota oficialioji konstitucinė doktrina – Konstitucijos nuostatų (Konstitucijos normų ir principų) oficiali samprata (oficialus išaiškinimas), kiti Konstitucinio Teismo aktuose išdėstyti teisiniai argumentai (Konstitucinio Teismo 2003 m. gegužės 30 d., 2005 m. sausio 19 d. nutarimai, 2005 m. rugsėjo 20 d. sprendimas, 2006 m. kovo 28 d. nutarimas, 2006 m. rugpjūčio 8 d., 2008 m. vasario 1 d. sprendimai, 2010 m. gegužės 13 d., 2011 m. gruodžio 22 d. nutarimai); įstatymų leidėjas, leisdamas naujus, keisdamas, papildydamas galiojančius įstatymus, negali neatsižvelgti į oficialiai paskelbtame ir įsigaliojusiame Konstitucinio Teismo nutarime išdėstytą Konstitucijos nuostatų sampratą, kitus teisinius argumentus (Konstitucinio Teismo 2005 m. sausio 19 d., 2011 m. gruodžio 22 d. nutarimai);

4) Konstitucinio Teismo nutarimo pripažinti teisės aktą ar jo dalį nekonstituciniu galia negali būti įveikta pakartotinai priėmus tokį pat teisės aktą ar jo dalį (Konstitucinio Teismo 2003 m. gegužės 30 d., 2006 m. kovo 28 d., 2006 m. birželio 6 d. nutarimai, 2006 m. rugpjūčio 8 d., 2008 m. liepos 4 d. sprendimai).

5) Iš Konstitucijos 107 straipsnio 1, 2 dalių inter alia kyla draudimas vėliau priimtais įstatymais ir kitais teisės aktais vėl nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kuris nesiderina su Konstitucinio Teismo aktuose išdėstyta Konstitucijos nuostatų samprata. Jeigu vis dėlto įstatymų leidėjas priimtų įstatymą, kuriuo nepaisoma šio draudimo, toks įstatymas negalėtų būti teisėtu pagrindu įgyti atitinkamas teises ar teisinį statusą. Kitoks Konstitucijos 107 straipsnio 1, 2 dalių aiškinimas būtų nesuderinamas inter alia su Konstitucijos viršenybės principu, konstituciniais valdžių padalijimo, teisinės valstybės principais. Be to, tai būtų nesuderinama ir su bendruoju teisės principu ex injuria jus non oritur (ne teisės pagrindu teisė neatsiranda.

Išvados griežtos, tačiau nepasakyta nieko, ko nežinojome iš ankstesnės konstitucinės doktrinos, tą parodo ir cituoti teismo sprendimai.

Toliau teismas pereina prie Konstitucijos ir Konvencijos kolizijos:

“Seimo rinkimų įstatymo 2 straipsnio pakeitimo įstatymas, kuriuo nustatytas šioje byloje ginčijamas teisinis reguliavimas, buvo priimtas reaguojant į Europos Žmogaus Teisių Teismo Didžiosios kolegijos 2011 m. sausio 6 d. sprendimą byloje Paksas prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 34932/04), kuriame nuolatinis ir negrįžtamas draudimas asmeniui, apkaltos proceso tvarka pašalintam iš pareigų už šiurkštų Konstitucijos pažeidimą, priesaikos sulaužymą, būti renkamam į Seimą buvo pripažintas neproporcingu ir pažeidžiančiu Konvencijos  Protokolo Nr. 1 3 straipsnyje įtvirtintą teisę kandidatuoti į įstatymų leidybos instituciją. Sprendime pažymėta, kad šis draudimas turi konstitucinį pagrindą (110 punktas).

Taigi minėtas Europos Žmogaus Teisių Teismo sprendimas reiškia, kad Konvencijos Protokolo Nr. 1 3 straipsnio nuostatos tiek, kiek jos suponuoja Lietuvos Respublikos tarptautinį įsipareigojimą garantuoti asmens, kurio Seimo nario mandatas už šiurkštų Konstitucijos pažeidimą, priesaikos sulaužymą buvo panaikintas apkaltos proceso tvarka, taip pat asmens, kuris už šiurkštų Konstitucijos pažeidimą, priesaikos sulaužymą apkaltos proceso tvarka buvo pašalintas iš Respublikos Prezidento, Konstitucinio Teismo pirmininko ir teisėjo, Aukščiausiojo Teismo pirmininko ir teisėjo, Apeliacinio teismo pirmininko ir teisėjo pareigų, teisę būti išrinktam Seimo nariu, yra nesuderinamos su Konstitucijos, inter alia jos 59 straipsnio 2 dalies ir 74 straipsnio, nuostatomis.”

Teismas pasisako dėl Konvencijos vietos mūsų teisės sistemoje bei nacionalinės, konstitucinės ir tarptautinės teisės santykio:

“Konvencija ir tam tikri jos protokolai, inter alia jos Protokolas Nr. 1, yra Seimo ratifikuotos įsigaliojusios Lietuvos Respublikos tarptautinės sutartys. Konvencija ratifikuota Seimo 1995 m. balandžio 27 d. priimto Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos, jos ketvirtojo, septintojo ir vienuoliktojo protokolų ratifikavimo“ 1 straipsniu, Lietuvos Respublikai ji įsigaliojo 1995 m. birželio 20 d. Konvencijos Protokolas Nr. 1 Seimo ratifikuotas 1995 m. gruodžio 7 d. priimto Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos pirmojo protokolo ratifikavimo ir Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos, jos ketvirtojo, septintojo ir vienuoliktojo protokolų ratifikavimo“ papildymo“ 1 straipsniu, Lietuvos Respublikai jis įsigaliojo 1996 m. gegužės 24 d.

Pagal Konvencijos 1 straipsnį Lietuvos Respublika privalo garantuoti kiekvienam jos jurisdikcijai priklausančiam asmeniui Konvencijoje įtvirtintas teises ir laisves, o pagal Konvencijos 46 straipsnio 1 dalį Lietuvos Respublika privalo vykdyti galutinį Europos Žmogaus Teisių Teismo sprendimą kiekvienoje byloje, kurios šalis ji yra; tai taikytina ir Konvencijos Protokole Nr. 1 įtvirtintoms teisėms ir laisvėms bei Europos Žmogaus Teisių Teismo sprendimams bylose, susijusiose su šiomis teisėmis ir laisvėmis (pagal šio protokolo 5 straipsnį jo 1–4 straipsniai laikomi papildomais Konvencijos straipsniais ir visos Konvencijos nuostatos taikomos pagal tai). Pabrėžtina, kad Konvencija ir jos protokolai buvo sudaryti inter alia remiantis suverenios valstybių lygybės principu; Konvencijos žmogaus teisių apsaugos sistema nacionalinių teisinių sistemų atžvilgiu yra subsidiari.

Šiame kontekste pažymėtina, kad valstybėms, Konvencijos ir jos protokolų dalyvėms, tenka pagrindinė atsakomybė už veiksmingą Konvencijos ir jos protokolų įgyvendinimą, todėl jos turi plačią diskreciją pasirinkti Konvencijos ir jos protokolų taikymo bei įgyvendinimo, inter alia Europos Žmogaus Teisių Teismo sprendimų vykdymo, būdus ir priemones. Tačiau tokią diskreciją riboja valstybių teisinių sistemų, inter alia jų konstitucijų, ypatumai, susiję su nustatyta tarptautinės ir nacionalinės (vidaus) teisės derinimo sistema, taip pat pagal Konvenciją ir jos protokolus garantuojamų žmogaus teisių ir laisvių pobūdis (inter alia Europos Žmogaus Teisių Teismo Didžiosios kolegijos 2007 m. sausio 15 d. sprendimas byloje Sisojeva ir kt. prieš Latviją (pareiškimo Nr. 60654/00); 2001 m. sausio 18 d. sprendimas byloje Chapman prieš Didžiąją Britaniją (pareiškimo Nr. 27238/95).

Taip pat pažymėtina, jog Europos Žmogaus Teisių Teismas įsteigtas siekiant užtikrinti, kad būtų laikomasi įsipareigojimų, kuriuos aukštosios susitariančiosios šalys prisiėmė pagal Konvenciją ir jos protokolus (Konvencijos 19 straipsnis); šio teismo jurisdikcija apima visus Konvencijos ir jos protokolų aiškinimo bei taikymo klausimus, jam pateikiamus kreipiantis pagal Konvencijos 33, 34, 46 ir 47 straipsnius (Konvencijos 32 straipsnio 1 dalis), t. y. Konvencijos ir jos protokolų aiškinimo bei taikymo klausimus, kylančius nagrinėjant tarpvalstybines bylas ir individualias peticijas dėl Konvencijos ir jos protokolų nuostatų bei jose įtvirtintų teisių ir laisvių pažeidimo, aiškinant Europos Žmogaus Teisių Teismo priimtus sprendimus ir teikiant konsultacines išvadas Konvencijos ir jos protokolų nuostatų aiškinimo teisiniais klausimais.

Taigi Europos Žmogaus Teisių Teismas atlieka papildomą vaidmenį įgyvendinant Konvenciją ir jos protokolus; jis nepakeičia nacionalinių teismų kompetencijos ir jurisdikcijos, nėra apeliacinė ar kasacinė instancija jų sprendimų atžvilgiu. Nors Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudencija, kaip teisės aiškinimo šaltinis, aktuali ir Lietuvos teisės aiškinimui ir taikymui, jo jurisdikcija nepakeičia Konstitucinio Teismo įgaliojimų oficialiai aiškinti Konstituciją.

Minėta, kad valstybių, Konvencijos ir jos protokolų dalyvių, diskreciją pasirinkti Konvencijos ir jos protokolų taikymo bei įgyvendinimo, inter alia Europos Žmogaus Teisių Teismo sprendimų vykdymo, būdus ir priemones riboja inter alia jų konstitucijų ypatumai, susiję su nustatyta tarptautinės ir nacionalinės (vidaus) teisės derinimo sistema. Šiame kontekste pažymėtina, kad Lietuvoje taikoma paralelinė tarptautinės ir vidaus teisės derinimo sistema, kuri grindžiama taisykle, kad tarptautinės sutartys transformuojamos šalies teisinėje sistemoje (inkorporuojamos į ją) (Konstitucinio Teismo 1995 m. spalio 17 d., 1997 m. gruodžio 18 d. nutarimai). Pagal Konstitucijos 138 straipsnio 3 dalį tarptautinės sutartys, kurias ratifikavo Seimas, yra sudedamoji Lietuvos Respublikos teisinės sistemos dalis. Aiškindamas šią Konstitucijos nuostatą Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad ji reiškia, jog Seimo ratifikuotos tarptautinės sutartys įgyja įstatymo galią (Konstitucinio Teismo 1995 m. sausio 24 d. išvada, 1995 m. spalio 17 d., 2006 m. kovo 14 d. nutarimai, 2002 m. balandžio 25 d., 2004 m. balandžio 7 d. sprendimai). Taigi Lietuvos teisinėje sistemoje Konvencija turi įstatymo galią (Konstitucinio Teismo 2007 m. sausio 16 d. nutarimas). Įstatymo galią turi ir jos Protokolas Nr. 1.

Pažymėtina ir tai, kad, kaip yra konstatavęs Konstitucinis Teismas, doktrininė nuostata, jog Seimo ratifikuotos tarptautinės sutartys įgyja įstatymo galią, negali būti aiškinama kaip reiškianti, esą Lietuvos Respublika gali nesilaikyti savo tarptautinių sutarčių, jeigu jos įstatymuose ar konstituciniuose įstatymuose yra nustatytas kitoks teisinis reguliavimas negu nustatytasis tarptautinėmis sutartimis (Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 14 d. nutarimas). Konstitucijoje taip pat yra įtvirtintas principas, kad tais atvejais, kai nacionalinės teisės aktas (aišku, išskyrus pačią Konstituciją) nustato tokį teisinį reguliavimą, kuris konkuruoja su nustatytuoju tarptautinėje sutartyje, turi būti taikoma tarptautinė sutartis (Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 14 d., 2006 m. gruodžio 21 d. nutarimai). Taigi tais atvejais, kai Seimo ratifikuotoje įsigaliojusioje tarptautinėje sutartyje įtvirtintas teisinis reguliavimas konkuruoja su nustatytuoju Konstitucijoje, tokios tarptautinės sutarties nuostatos taikymo atžvilgiu neturi pirmumo.

Vadinasi, vidaus teisėje įgyvendinant tarptautinius Lietuvos Respublikos įsipareigojimus būtina atsižvelgti į Konstitucijos 7 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą Konstitucijos viršenybės principą. Kaip pabrėžė Konstitucinis Teismas, Lietuvos Respublikos teisinė sistema grindžiama tuo, kad Konstitucijai neturi prieštarauti joks įstatymas ar kitas teisės aktas, taip pat ir Lietuvos Respublikos tarptautinės sutartys, nes Konstitucijos 7 straipsnio 1 dalyje nustatyta: „Negalioja joks įstatymas ar kitas aktas priešingas Konstitucijai.“ Ši konstitucinė nuostata pati savaime negali padaryti negaliojančiu įstatymo ar tarptautinės sutarties, bet ji reikalauja, kad jų nuostatos neprieštarautų Konstitucijos nuostatoms (Konstitucinio Teismo 1995 m. sausio 24 d. išvada, 1995 m. spalio 17 d. nutarimas); priešingu atveju Lietuvos Respublika negalėtų užtikrinti tarptautinių sutarčių šalių teisių, kylančių iš sutarčių, teisinės gynybos, o tai savo ruožtu trukdytų įgyvendinti įsipareigojimus pagal sudarytas tarptautines sutartis (Konstitucinio Teismo 1995 m. spalio 17 d. nutarimas). Tai taikytina ir Konvencijai (bei jos protokolams); priešingu atveju Lietuvos Respublika negalėtų užtikrinti Konvencijoje pripažįstamų teisių ir laisvių teisinės gynybos (Konstitucinio Teismo 1995 m. sausio 24 d. išvada).”

Galiausiai teismas paaiškina, kodėl šiuo atveju negalima reinterpretuoti konstitucinės doktrinos:

“Nuo Konstitucinio Teismo precedentų, sukurtų priėmus sprendimus konstitucinės justicijos bylose, gali būti nukrypstama ir nauji precedentai gali būti kuriami tik tais atvejais, kai tai yra neišvengiamai, objektyviai būtina, konstituciškai pagrindžiama ir pateisinama; oficialiosios konstitucinės doktrinos (jos nuostatų) reinterpretuoti taip, kad ši doktrina būtų pakoreguota, negalima, konstituciškai neleistina, jeigu tuomet būtų pakeičiama Konstitucijoje įtvirtintų vertybių sistema, sumažinamos Konstitucijos viršenybės teisės sistemoje apsaugos garantijos, paneigiama Konstitucijos, kaip vientiso akto, darnios sistemos, samprata.

Taip pat minėta, kad konstituciniai apkaltos, priesaikos ir rinkimų teisės institutai yra glaudžiai tarpusavyje susiję ir integruoti; pakeitus bet kurį iš šių institutų elementą būtų pakeistas ir kitų susijusių institutų turinys, t. y. visuose minėtuose konstituciniuose institutuose įtvirtintų vertybių sistema. Lietuvos Respublikos teisinė sistema grindžiama tuo, kad Konstitucijai neturi prieštarauti joks įstatymas ar kitas teisės aktas, taip pat ir Lietuvos Respublikos tarptautinės sutartys.

Vadinasi, Europos Žmogaus Teisių Teismo sprendimas pats savaime negali būti konstituciniu pagrindu reinterpretuoti (koreguoti) oficialiąją konstitucinę doktriną (jos nuostatas), jeigu tokia reinterpretacija, kai nėra atitinkamų Konstitucijos pataisų, iš esmės pakeistų visuminį konstitucinį teisinį reguliavimą (inter alia konstitucinių institutų – apkaltos, priesaikos ir rinkimų teisės – integruotumą), taip pat pažeistų Konstitucijoje įtvirtintų vertybių sistemą, sumažintų Konstitucijos viršenybės teisės sistemoje apsaugos garantijas.

Taigi teismas pasako, kad pats šiuo atveju negali išspręsti problemos, o jos sprendimas paliekamas įstatymų leidėjui, kaip ir buvo nurodyta 2011 m. sausio 10 d. pareiškime:

“Kita vertus, pabrėžtina, kad pagarba tarptautinei teisei, t. y. sava valia prisiimtų tarptautinių įsipareigojimų laikymasis, pagarba visuotinai pripažintiems tarptautinės teisės principams (taip pat ir principui pacta sunt servanda), yra atkurtos nepriklausomos Lietuvos valstybės teisinė tradicija ir konstitucinis principas (Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 14 d. nutarimas). Vadovautis visuotinai pripažintais tarptautinės teisės principais ir normomis Lietuvos Respublika privalo pagal inter alia Konstitucijos 135 straipsnio 1 dalį.

Šios konstitucinės justicijos bylos kontekste pažymėtina, kad iš Konstitucijos 135 straipsnio 1 dalies Lietuvos Respublikai kyla pareiga pašalinti minėtą Konvencijos Protokolo Nr. 1 3 straipsnio nuostatų nesuderinamumą su Konstitucijos, inter alia jos 59 straipsnio 2 dalies ir 74 straipsnio, nuostatomis. Atsižvelgiant į tai, kad, kaip minėta, Lietuvos teisinė sistema grindžiama Konstitucijos viršenybės principu, vienintelis būdas pašalinti šį nesuderinamumą – priimti atitinkamą (-as) Konstitucijos pataisą (-as).”

Teismas taip pat pastebėjo, kad Seimas viršijo savo įgaliojimus, ką aš viešai pasakiau, kai kovą priimti Seimo rinkimų įstatymo pakeitimai:

“Konstatuotina, kad Seimo rinkimų įstatymo 2 straipsnio 5 dalyje (2012 m. kovo 22 d. redakcija) nustatęs minėtą teisinį reguliavimą, kuriuo ignoruojama Konstitucinio Teismo 2004 m. gegužės 25 d. nutarime atskleista konstitucinės atsakomybės už šiurkštų Konstitucijos pažeidimą, priesaikos sulaužymą samprata ir nepaisoma to, kad pagal Konstituciją inter alia Seimo nariu niekada negali būti renkamas asmuo, kuris šiurkščiai pažeidė Konstituciją, sulaužė priesaiką ir dėl to apkaltos proceso tvarka buvo pašalintas iš užimamų pareigų ar buvo panaikintas jo Seimo nario mandatas, įstatymų leidėjas mėgino įveikti Konstitucinio Teismo 2004 m. gegužės 25 d. nutarimo galią ir pažeidė iš Konstitucijos 107 straipsnio 1, 2 dalių kylantį draudimą vėliau priimtais įstatymais ir kitais teisės aktais vėl nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kuris nesiderina su Konstitucinio Teismo nutarime išdėstyta Konstitucijos nuostatų samprata, Konstitucijos 6 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą Konstitucijos vientisumo principą, 7 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą Konstitucijos viršenybės principą, viršijo Konstitucijoje nustatytus savo įgaliojimus ir pažeidė konstitucinius valdžių padalijimo, teisinės valstybės principus.”

Šis nutarimas sukels didelį atgarsį, ypač artėjant Seimo rinkimams, o, mano akimis žiūrint, didžiausia problema, kad kolizija tarp Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos ir LR Konstitucijos tęsiasi.  Taip pat turiu pastebėti, kad galimybės apskritai reinterpretuoti oficialią konstitucinę doktriną sumažėja. Galiausiai, bet koks priimtas sprendimas, kuris pašalintų esama koliziją, sunaikins konstitucinį priesaikos institutą. Todėl iš šios problemos pralaimėję išlipsime visi..

Atsakymas į klausimą “kodėl nenusišalino Konstitucinio Teismo teisėjai?”

Po 2011 m. gruodžio 22 d. Konstitucinio Teismo nutarimo dėl aukštojo mokslo įstatymo netyla kalbos dėl teisėjų šališkumo. Pralaimėję bylą aukštojo mokslo reformos šalininkai ir įvairiausi žiniasklaidos atstovai vis nerimsta, skalpuodami Konstitucinį Teismą, dėl to, kad 6 bylą nagrinėję teisėjai yra Vilniaus universiteto ir Mykolo Romerio universiteto dėstytojai. Nušalinimo pagrindu nurodomas Konstitucinio Teismo įstatymo:

“48 straipsnis. Konstitucinio Teismo teisėjo nusišalinimas ir nušalinimas

Konstitucinio Teismo teisėjas nusišalina ar gali būti nušalintas nuo bylos nagrinėjimo, jeigu:
1) jis yra dalyvaujančių byloje asmenų giminaitis, kai svarstomi paklausimai personaliniais klausimais;
2) jis yra viešai pareiškęs, kaip turi būti išspręsta Teisme nagrinėjama byla;
3) yra kitų aplinkybių, keliančių pagrįstų abejonių teisėjo nešališkumu.”

Asmenų, palaikančių nušalinimą, pozicija turėtų būti grindžiama trečiu punktu. Ar vien ta aplinkybė, kad teisėjai dėsto universitete gali būti vertinama, kad teisėjas bus šališkas pati savaime? Ne veltui normoje yra žodis “pagrįstų”, kuris reiškia, kad nurodomas aplinkybes reikia pagrįsti.  Buvo grindžiama tuo, kad universitetai yra darbdavys, teisėjai gauna atlyginimus iš jų ir t.t. Man, kaip šiek tiek žinančiam vidinę Mykolo Romerio universiteto virtuvę, šie argumentai kelia juoką. Taip yra todėl, kad asmenys, palaikantys nušalinimą, ko gero, nelabai suvokia tų teisėjų statusą universitete. Pradėkime nuo to, kad Konstitucinis Teismas yra institucija, kuri vykdo konstitucinį teisingumą. Tam, kad jis būtų tinkamai vykdomas t.y. tikrinamas žemesnių teisės aktų atitikimas Konstitucijai ir oficialios konstitucinės jurisprudencijos plėtojimas, reikalingi aukščiausios klasės teisės specialistai. Kur juos rasti? Hmm.. Dažniausiai jie, be savo pagrindinio darbo,  dėsto ir universitetuose. Jei juose dėsto, nes nesugeba rasti kito darbo? Mano manymu, tai yra ne visai tiesa. Keistai atrodo, kad teisėjai, kurie universitetuose dėsto 0,25 etato t.y. porą paskaitų per savaitę ir gauna už tai apie 400 lt – priklausomi nuo darbdavio taip, kad priimtų išimtinai jo interesus tenkinantį sprendimą.  Man atrodo, kad universitetams yra garbė, jog juose dėsto Konstitucinio Teismo teisėjai, taip pat atrodo nesuvokiama, jog universitetas leistų sau daryti jiems kažkokį spaudimą. Materialinis aspektas atrodo dar keistesnis, nes iš patirties žinau, kad daugelio teisininkų-dėstytojų universiteto mokamas atlyginimas visiškai nemotyvuoja, o jie dėsto tik dėl to, kad nori dalyvauti akademinėje bendruomenėje,  perduoti savo žinias studentams, tuo pačiu gilindami savo žinias. Pamenu dar antrame kurse, mano konstitucinės teisės seminaristas V. Maksimaitis sakė, kad “ateinu čia pabendrauti su studentais, mano atlyginimas universitete siekia dvi valandas pagrindinio darbo atlyginimo, todėl stenkitės mane maksimaliai išnaudoti”.

Čia pateikiau savo subjektyvų požiūrį, kodėl teisėjai neturėjo nusišalinti. Dabar pateiksiu objektyvų. Konstitucinio Teismo įstatymas nurodo:

“19 straipsnis. Konstitucinio Teismo veiklos kolegialumas

Konstitucinis Teismas bylas nagrinėja ir nutarimus, išvadas ar sprendimus (toliau – Konstitucinio Teismo aktai) priima kolegialiai, dalyvaujant ne mažiau kaip 2/3 visų jo teisėjų.”

Matome, kad įstatymas nustato kvalifikuotos daugumos imperatyvą nagrinėjant bylas ir priimant sprendimus, o toks atvejis kai nusišalintų 6 teisėjai reikštų, kad bylos nagrinėjimas ir sprendimo priėmimas pasidaro neįmanomas. Nušalinant Konstitucinio Teismo teisėjus atkreiptinas dėmesys ir į konstitucinių bylų specifiką. Teismas neretai nagrinėja su jo statusu susijusius klausimus, kaip antai, kai Seimo narių grupė klausė “ar Konstitucinis Teismas yra teismas?”. Vadovaujantis ta pačia logika, visi Konstitucinio Teismo teisėjai turėjo nusišalinti, nes išaiškinę, jog Konstitucinis Teismas yra teismas, vykdantis konstitucinį teisingumą, buvo šališki, nors realiai buvo apgintas Konstitucinio Teismo, kaip konstitucinės kontrolės institucijos raison d’être. Dar opesni klausimai atrodytų su teisėjų pensijomis. Taip, iš šono gali pasirodyti neskanu, kai teisėjai sprendžia dėl savo pačių pensijų, tačiau Konstitucija ir įstatymai nenumato jokių kitų problemos sprendimo būdų. Konstitucinių bylų objektas suponuoja kitokį, nei kituose teismuose nušalinimo instituto taikymą.

Tos pačios problemos nekamuoja vien tik Lietuvos. Neretas, vadovaudamasis posakiu “už tvoros žolė visada žalesnė”, idealizuoja JAV konstitucinės kontrolės modelį, kuriame ją vykdo Aukščiausiasis federalinis teismas. Kad viskas nebūtų taip romantiška pateikiu “The Washington post” straipsnį “Roberts defends Supreme Court colleagues on recusal issue“. Analogiškos problemos, kai bandoma sprendžiamas “Baracko Obamos sveikatos apsaugos plano” konstitucingumas. Nenusišalino teisėja Elena Kagan, nors iki paskyrimo teisėja dirbo B. Obamos vyriausybės atstove (solicitor general) Auksčiausiajame teisme. Teisėjas Clarence Thomas nenusišalino, nepaisant aktyvaus dalyvavimo konservatorių polinėje veikloje. Aukščiausiojo teismo pirmininkas viešai pasakė, kad žmonės turėtų suprasti pagrindinį skirtumą tarp žemesniųjų teismų ir Aukščiausiojo federalinio teismo, nes žemesnės instancijos teismuose teisėjai gali būti pakeisti, tačiau tam nėra galimybių Aukščiausiajame teisme. Analogiškai yra ir su Lietuvos Konstituciniu Teismu, nes pakeisti teisėjų tiesiog neegzistuoja objektyvių galimybių. John G. Roberts taip pat pridūrė, kad Aukščiausiojo teismo teisėjas negali nusišalinti vien dėl patogumo arba tam, kad paprasčiausiai išvengtų kontraversijos. Jei tai pasakytų R. K. Urbaitis, neabejoju, kad tai būtų priimta kaip teisėjo arogancijos išraiška. Kokios reakcijos susilaukė jo komentarai po nutarimo paskelbimo:

“Perskaitęs nutarimo rezoliucinę, KT pirmininkas Romualdas Kęstutis Urbaitis pareiškė, kad dėl Konstitucijai prieštaraujančių nuostatų įtvirtinimo gali būti keliamas pareigūnų atsakomybės klausimas.

Anot jo, KT jau anksčiau buvo pasisakęs dėl prieštaraujančiomis Konstitucijai pripažintų nuostatų reguliuojamų dalykų, tad tokius įstatymus įtvirtinę valdžios atstovai galimai ignoravo Konstituciją.

“Jie neatsižvelgė į KT nutarimus, sprendimus, kuriuose buvo aiškinamos Konstitucijos 40 straipsnio 3-ios dalies nuostatos. Jiems Konstitucija ir jos aiškinimas buvo žinomi. Galėtų būti sprendžiamas ir toks atvejis dėl tokių pareigūnų aplaidaus pareigybių atlikimo, jeigu jie specialiai ignoruoja Konstituciją ir jos nuostatas”, – perskaitęs nutarimo dalį savo asmeninę poziciją teigė R.K. Urbaitis.”

Suprantu, kad, ko gero, jam nederėjo sakyti šio komentaro. Tačiau egzistuoja aiški konstitucinė doktrina, kuri draudžia bandyti apeiti konstitucinio teismo nutarimą dar kartą priimant analogišką reguliavimą. Aukštųjų mokyklų autonomijos principas buvo išaiškintas daugiau kaip prieš dešimtį metų, tačiau, vykdant aukštojo mokslo reformą, buvo ramiai jo nepaisoma.  Dėl pareigūnų atsakomybės buvo perlenkta, nes tam reikia politinės valios iš valdančiosios daugumos, kurios tikėtis nėra įmanoma, kai priimi jų reformą griaunantį sprendimą. Todėl čia praleista proga patylėti. Akivaizdu, kad kalbėjo emocijos, kurios galėjo būti iššautos pastaruoju metu politikų neadekvačios kritikos Konstituciniam Teismui kontekste. Baisiausia yra tai, kad politikai Konstitucinį Teismą padarė įrankiu nesutarimams tarp Seimo opozicijos ir pozicijos spręsti, o kaltas visada lieka Konstitucinis Teismas. Gaila, kad politikai viešoje erdvėje neadekvačiai reaguodami į šio teismo sprendimus visų pirma kerta per piliečių pasitikėjimą valstybę. Kadangi Seimas ir Vyriausybė piliečių akyse save diskreditavę galutinai, tai liko tylioji ir neutralioji valdžios šaka – teisminė. Baisiausiai šioje situacijoje atrodo teisingumo ministras, kuris būdamas profesionalus teisininkas, atrodo, solidarizuodamasis su savo partijos kolega ir švietimo ministru, savo tinklaraštyje rašo:

“Apskritai žiūrint į Konstitucinio Teismo nutarimo kryptį ir vinguriavimą tarp „prieštarauja“ ir „neprieštarauja“ Konstitucijai negali atsikratyti minties, kad galiausiai Konstitucijai neprieštarauja niekas, kas yra naudinga puikiajam (be ironijos) mano Vilniaus universitetui, ir prieštarauja viskas, kas jam (arba jo, taip vadinamam „establishmentui“) nėra naudinga. (Įtariu, kad šioje šviesoje tenka vertinti ir Nutarimo nuostatą, kad „tam tikrais atvejais konkrečioms aukštosioms mokykloms gali būti nustatomos specialiosios jų teises, autonomijos ribas, organizacinę ir valdymo struktūrą apibrėžiančios normos, besiskiriančios nuo tų, kurios nustatytos taikant bendrą įstatymų nustatytą visų aukštųjų mokyklų teisinį reguliavimą“).”

Taip suduodamas smūgi savo kuruojamai sričiai. Kaip turi pasitikėti Konstituciniu Teismu eilinis pilietis, jeigu teismo nešališkumu abejoja teisingumo ministras?

Konstitucinės kontrolės modelio pasirinkimas

Turbūt, dauguma skaitančiųjų mano įrašus (taip – tie trys žmonės:) žino, kad pasaulyje iš esmės egzistuoja du konstitucinės kontrolės modeliai:

  1. Kontrolę vykdo bendrosios kompetencijos teismai;
  2. Kontrolę vykdo specializuota institucija (teismas).

Šių modelių šaknys skirtingos. Nes bendrosios kompetencijos teismų konstitucinės kontrolės modelis atsirado JAV 1803 m. Aukščiausiajam federaliniam teismui sprendžiant Marbury vs. Madison bylą, kurioje teismas pasisakė, kad: “teismas gali netaikyti įstatymo, jeigu jis neatitinka Konstitucijai“.  Kitas modelis atsirado gerokai vėliau, kai H. Kelsenas maždaug 1920 m. (nepykit, nepamenu datos tiksliai) sukūrė Austrijai specifinį kontrolės mechanizmą. Šiame įraše pabandysiu trumpai atskleisti kodėl pasirinktas būtent toks modelis. Šiai temai geriausiai tinka Luis Favoreu idėjos, kuriomis ir remsiuosi.

Pirmiausia, modelių skirtumą lėmė parlamento absoliutizmo doktrina. Pagal ją Europoje parlamentai ilgą laiką veikė nekontroliuojami. Favoreu, tai vadina įstatymo sakralizavimu. Nuo 1789 m. revoliucijos iki XX a. viešpatavo Rousseau teiginys, kad “įstatymas yra neklaidingas”, kurio beveik niekas neginčijo. Teisės viešpatavimas yra įstatymo viešpatavimas: “teisėtumo samprata sutampa su legalumo samprata, tai yra su viešosios valdžios ar privačių asmenų veiklos atitikimu parlamento įstatymams. Teisė vis labiau sutapatinama su parlamento priimtais aktais. Visiškai kitoks požiūris pasireiškia Amerikoje, kaip jau parodžiau minėtoje byloje sukurtame precedente. Ten šventa Konstitucija – ne įstatymas. Amerikiečiai ypač sureikšmina Konstituciją kaip simbolį. Iš esmės jie už viską dėkingi Konstitucijai, visi jų tautos didieji pasiekimai kyla iš jos.

Antra, paprastų teisėjų nesugebėjimas vykdyti konstitucinės kontrolės. M. Cappelletti teigė, kad:

“Kontinentinės Europos teisėjai paprastai yra karjeros magistratai, nelabai sugebantys įgyvendinti įstatymų kontrolę, uždavinį, kuris, kaip matysime, visados yra kūrybinio pobūdžio ir gerokai sunkesnis nei tradicinė teisėjų – “paprastų įstatymo aiškintojų” ar “ištikimų įstatymo tarnų” funkcija. Konstitucijos normų aiškinimas labai skiriasi nuo paprastų įstatymų aiškinimo, tokiam aiškinimui būdingas kitoks požiūris, kuris nesiderina su tradiciniu kontinentinės Europos karjeros teisėjų “silpnumu ir nedrąsa” “.

Atkreipiant dėmesį į šį punktą, galima padaryti porą pastebėjimų iš Lietuvos. Pvz.: kokiam E. Kūriui neretai buvo prikišama koks jis teisėjas, atėjęs į Konstitucinį Teismą, juo net nedirbo. Esą mokslininkai neturi privalumų prieš praktikus ir t.t. Taip pat pas mus kartais pasireiškia ir nedrąsa, kai bendrosios kompetencijos teismai kreipiasi į Konstitucinį situacijoje, kur nėra konstitucingumo problemos, o tiesiog nori, kad būtų išaiškintas tam tikros teisės normos turinys.

Kitas dalykas būtų, vieningos teismų sistemos nebuvimas. Bendrosios teisės sistemos šalyse teismų sistema sudaro vieningą darinį, o Europoje yra paplitęs dualistinis arba specializuotųjų teismų modelis. Todėl tik vieningoje teismų sistemoje konstitucinę kontrolę gali vykdyti bendrosios kompetencijos teismai, priešingu atveju gali iškilti problemų, nes dualistinėje sistemoje skirtingom sistemoms priklausantys teismai gali konstituciją išaiškinti skirtingai ir taip sudaryti koliziją. Tokia situacija pasitaikė Graikijoje, kai 1985 m. Valstybės Taryba ir kasacinis teismas  laikėsi skirtingų pozicijų, kai buvo sprendžiamas aukštojo mokslo įstatymo atitiktis Konstitucijai.

Dar vienas aspektas, kuris labiau būdingas XX a. pradžiai – nepakankamas konstitucijų griežtumas. Carre de Malbergas, nagrinėdamas Prancūzijos III Respublikos konstitucinę santvarką pažymėjo:

Amerikos teismo sprendimas, kuriuo įstatymas pripažįstamas prieštaraujančiu Konstitucijai, yra įstatymų leidėjui neįveikiama kliūtis, nes jis vienas pats negali  Konstitucijos pakeisti. Pas mus yra priešingai: parlamento daugumai, kuri priėmė teisminės valdžios paralyžuotą įstatymą, panorus, kad viršų paimtų jos valia, užtenka Nacionaliniame Susirinkime patvirtinti savo sprendimą arba priemonę, anksčiau priimtą laikantis paprastos sprendimų priėmimo procedūros. Esant šioms sąlygoms, tikėtina, kad teisminė valdžia rimtai suabejos, ar verta priimti sprendimą, draudžiantį taikyti įstatymus dėl to, kad jie prieštarauja Konstitucijai.”

Galima rasti ir istorinių sumetimų, kodėl Europoje buvo pasirinkta speciali institucija, atliekanti konstitucinę kontrolę. Pirmiausia tai fašizmo ir nacizmo  praktikos baisiosios pamokos, tiesiogiai lėmusios  Konstitucinio Teismo įkūrimą Vokietijoje ir Italijoje bei atkūrimą Austrijoje. Lygiai taip pat – siekimu nustatyti tikrą demokratinę santvarką po diktatūros laikotarpių – galima aiškinti Ispanijos ir Portugalijos konstitucinių tribunolų įkūrimą. Kelseniškas specialiosios institucijos, kaip konstitucinės kontrolės vykdytojos modelis atrodė priimtinesnis, nepaisant daugelio mokslinių diskusijų.

Čia pateikiau trumpą apibendrinimą, kurį noriu pastatyti prieš nepagrįstus teiginius, kuriais įrodinėjama, kad perdavus konstitucinės kontrolės funkcijas Lietuvos Aukščiausiajam Teismui (t.y. bendrosios kompetencijos sistemai) išrasim panacėja, kuri apsaugos nuo Konstitucinio Teismo “korupcijos ir savivalės”…

%d bloggers like this: