CK 2.24 straipsnio dėl garbės ir orumo įžeidimo pakeitimai – puikus teisinės profanacijos pavyzdys

Pradėsiu nuo to, kad civilinė atsakomybė už garbės ir orumo įžeidimą buvo numatyta dar sovietiniame CK, nieko iš esmės šiuo klausimu nepakeista ir priėmus naująjį 2000 m. kodeksą. Yra logiška, kad asmuo, kurio garbė ir orumas buvo įžeistas, turėtų teisę į turtinės ir neturtinės žalos atlyginimą, tokia teisė egizistuoja didžiojoje dalyje demokratiškų, vakarietiškų valstybių teisinių sistemų. Tokio teisinio reguliavimo tikslas – neleisti skleisti apie asmenį tikrovės neatitinkančios informacijos (kuri nėra nuomonė apie asmenį, t.y. paskleidžiama žinia, kurią galima patikrinti tiesos kriterijumi) , o kai taip yra padaroma, nukentėjusiajam suteikiama galimybė gauti satisfakciją pinigine forma.

Šią savaitę Seimas priėmė CK 2.24 str. pataisas*, į kurias neva inkorporavo civilinę atsakomybę už dekriminalizuotą įžeidimo nusikalstamą veiką. Bent jau toks idėjos paaiškinimas pateikiamas aiškinamajame rašte**.  Nurodoma, kad: “Galiojanti Civilinio kodekso 2.24 straipsnio formuluotė nustato civilinę atsakomybę dėl tikrovės neatitinkančių ir asmens garbę bei orumą žeminančių duomenų paskleidimu padarytos žalos atlyginimo, tačiau expressis verbis nenumato asmens teisės reikalauti atlyginti jam viešu ar neviešu įžeidimu padarytą turtinę ir neturtinę žalą.” Tokie samprotavimai kelia rimtų abejonių. Praktikoje buvusi įžeidimo pagal BK 155 str. nusikalstamos veikos dispozicija*** nelabai skyrėsi nuo CK įtvirtinto garbės ir orumo įžeidimo. Esminiai skirtumai yra civilinės ir baudžiamosios atsakomybės pobūdis, t.y. civilinei atsakomybei būdinga tik turtinės ir neturtinės žalos atlyginimas (piniginė satisfakcija), o baudžiamosios atsakomybės atveju be baudos galėjo būti apribota asmens laisvė. Kiti, ne tokie žymus skirtumai, yra labiau procesiniai, t.y. kaltės įrodinėjimo standartas baudžiamajame procese yra žymiai aukštesnis, o civilinės atsakomybės atveju žalą padariusio asmens kaltė yra preziumuojama. Taip pat, padaręs BK 155 str. numatytą veiką, gausi baudžiamąjį teistumą ir biografinį nuteisimo baudžiamojoje byloje faktą. Būtent dėl tokios neproporcingai griežtų teisinių padarinių už žodžius Europos Taryba seniai rekomendavusi valstybėms konvencijos šalims dekriminalizuoti nusikalstamas veikas už žodžius. Tą dalinai padarė ir mūsų Seimas****. Taigi, 99,9 proc. (šis procentas iš fantazijos) įžeidimo atveju pagal tai kaip padaromas įžeidimas sutampa su CK įtvirtintu garbės ir orumo įžeidimu, nes abiem atvejais apie asmenį yra paskleidžiama žeidžianti informaciją, t.y. ne nuomonė, o žinia, kurią galima patikrinti tiesos kriterijumi. Dėl to, keisti CK 2.24 straipsnio nebuvo jokios prasmės. Vis dėlto Seimas tai padarė, o juridinės technikos prasme rezultatas yra visiškas nesusipratimas. Pateikiu lyginamąjį variantą, nes jame visada geriausiai matosi, kas buvo pridaryta:

1 straipsnis. 2.24 straipsnio pakeitimas

  1. Pakeisti 2.24 straipsnio 1 dalį ir ją išdėstyti taip:

„1. Asmuo turi teisę teismo tvarka reikalauti atlyginti turtinę ir neturtinę žalą, jam padarytą dėl asmens garbės ir orumo pažeminimo bet kokia forma (raštu, žodžiu, veiksmu), taip pat Asmuo turi teisęreikalauti teismo tvarka paneigti paskleistus duomenis, žeminančius jo garbę ir orumą ir neatitinkančius tikrovės, taip pat ir atlyginti dėl tokių duomenų paskleidimuo jam padarytą turtinę ir neturtinę žalą. Po asmens mirtiestokią šias teises turi jo sutuoktinis, tėvai ir vaikai, jeigu bet kokia forma (raštu, žodžiu, veiksmu) pažeminus mirusiojo garbę ir orumą ar paskleidus tikrovės neatitinkančiųus duomenųis apie mirusįjį paskleidimas kartu žeminama ir jų garbęė bei orumąas. Preziumuojama, jog kad paskleisti duomenys neatitinka tikrovės, kol juos paskleidęs asmuo neįrodo priešingai.“

  1. Pakeisti 2.24 straipsnio 6 dalį ir ją išdėstyti taip:

„6. Paskleidęs tikrovės neatitinkančius duomenis asmuo atleidžiamas nuo civilinės atsakomybės, jeigu tie duomenys yra paskelbti apie viešą asmenį bei jo valstybinę ar visuomeninę veiklą, o juos paskelbęs asmuo įrodo, kad jis veikė sąžiningai siekdamas supažindinti visuomenę su tuo asmeniu ir jo veikla. Šioje dalyje nurodyta išimtis dėl civilinės atsakomybės netaikoma, kai dėl  tikrovės neatitinkančių duomenų paskleidimo yra pažeminta asmens garbė ir orumas.“

Matome, kad CK 2.24 str. 1 d. į taisyklės dispoziciją įkeliamas būdas, kaip galima įžeisti garbę ir orumą, t.y. raštu, žodžiu, ar veiksmu. Toks kazuistiškas konkretizavimas yra absurdiškas, nes garbės ir orumo įžeidimui visiškai nesvarbu kokia forma yra paskleista asmenį žeidžianti žinia, esmė yra jos paskleidimo faktas ir kad tai žeidžia nukentėjusiojo garbę ir orumą. Šie būdai tiesiog perkelti iš buvusio BK 155 str. 1 d. (ją esu įdėjęs į išnašą, galite palyginti). Plėsti CK normų dispozicija perkeliant nusikalstamos veikos požymius yra darbas kirviu toje vietoje, kur naudotinas skalpelis.  Tai yra visiškas nesusipratimas. Vienas kolega man oponuodamas, pateikė pavyzdį, kad asmenį įžeisti galima ir veiksmu, pvz. apspjaunant veidą. Sutinku, kad tai gali būti įžeidimas, bet ne garbės ir orumo įžeidimas pagal CK 2.24 str. Taip yra todėl, kad pagal šią nuostatą garbės ir orumo įžeidimas yra suprantamas tik kaip duomenų neatitinkančių tikrovės (žinios) apie asmenį paskleidimas. Apie jokį apspjovimą, vidurinio piršto parodymą ir pan. čia negali būti net kalbos. Oponuojant man galėtų būti pateiktas toks argumentas, kad tam jie ir įrašė veiksmą kaip galintį įžeisti asmenį. Tačiau, mano nuomone, to negalima daryti iškraipant teisinę taisyklę, kurios paskirtis yra visiškai kitokia, taip iš aiškios taisyklės padarant visiškai nesuvokiamą hibridą. Suprantu, tada galėtų kilti klausimas, tai ką daryti, jeigu pvz. žmogui spjovė į veidą ir jis jaučiasi dėl to labai įsižeidęs? Vienas atsakymas būtų sukurti specialią normą įžeidimui, kuris nėra susijęs su tikrovės neatitinkančios informacijos paskleidimu ir už tai numatyti civilinę atsakomybę. Kitas atsakymas, kurį toliau pateiksiu,  yra žymiai geresnis ir pagrįstas sisteminiu CK išmanymu. Kodekse yra įtvirtintas toks vadinamasis generalinio delikto principas (CK 6.263 str. 1 d.), kuris sako, kad: “Kiekvienas asmuo turi pareigą laikytis tokio elgesio taisyklių, kad savo veiksmais (veikimu, neveikimu) nepadarytų kitam asmeniui žalos.” Tai yra super lanksti iš prancūzų Napoleono kodekso taisyklė, tinkanti visiems gyvenimo atvejams (įskaitant įžeidimus veiksmu). Viskas, turim šią universalią taisyklę – turim sprendimą, kai asmuo yra apspjaunamas ir jaučiasi dėl to įžeistas bei patyręs kažkokios žalos. Keliauji į teismą, įrodinėji civilinės atsakomybės sąlygas, sėkmės. Ir nereikėjo daryti jokių civilinio kodekso pakeitimų.

Vietoje to, Seimas į CK 2.24 strapsinio pirmąją dalį dar kartą įrašo teisę reikalauti atlyginti turtinę ir neturtinę žalą ir taip tokia reikalavimo teisė du kartus įtvirtinama toje pačioje taisyklėje tame pačiam sakinyje. Studentai parašę tokią nesąmonę neišlaikytų egzamino antrame kurse.

Atskiro dėmesio reikalauja CK 2.24 str. 6 d. pakeitimas. Visų pirma pati šio straipsnio 6 d. yra išimtis iš bendrosios taisyklės,  t.y. tais atvejais, kai mes nustatome, kad įžeistas viešojo asmens garbė ir orumas (paskleista tikrovės neatitinkanti žinia apie nukentėjusį asmenį), mes turime pagal 6 dalį patikrinti, ar nėra išimties netaikyti civilinės atsakomybės. Išimtis taikoma tais atvejais, jeigu asmuo, kuris paskleidžia žeidžiančią tikrovės neatitinkančią informaciją gali išvengti atsakomybės įrodydamas, kad jis veikė sąžiningai, t.y. siekė teisėto tikslo – supažindinti visuomenę su viešojo asmens veikla. Įsivaizduokime hiperbolizuotą situacija, kad kažkoks žurnalistas X iš patikimo šaltinio tariamai sužino, kad politikas Y paėmė kyšį vyno butelio dėžutėje. Jis parašo straipsnį, kuriame nevienareikšmiškai sudaromas įspūdis, kad tas politikas yra kyšininkas. Dar viena aplinkybę, kad to politiko laiku nesupakuoja STT ir neiškrato jo namų ir nepasiklauso pokalbių. Tada minėtasis politikas sugeba įrodyti, kad jis ten iš tiesų pasiėmė paskolą. Tai būtų smūgis jo reputacijai, būtų įžeista garbė ir orumas. Tokioje situacijoje žurnalistui pagal senąjį CK 2.24 str. 6 d. redakciją nekiltų civilinė atsakomybė. Jis gautų kitokią civilinę sankciją t.y. tiesiog būtų konstatuotas politiko garbės ir orumo įžeidimas, taip pat politikas galėtų reikalauti viešo šios žurnalisto paskleistos informacijos paneigimo. Tada būtų padėtas taškas. Dabar, tai, ką padarė Seimas, jis šią civilinės atsakomybės išimtį tiesiog panaikino, todėl man kyla klausimas, kodėl šios normos tiesiog visai neišbraukė iš kodekso, o prirašė sakinį, kuris paneigia jos veikimą. Nes iki tol buvo, kad jei įžeidei garbę ir orumą, tai kyla civilinė atsakomybė, išskyrus 6 d. išimtį. Tokio sakinio “Šioje dalyje nurodyta išimtis dėl civilinės atsakomybės netaikoma, kai dėl  tikrovės neatitinkančių duomenų paskleidimo yra pažeminta asmens garbė ir orumas” prirašymas visiškai paneigia prieš tai esančiame sakinyje įtvirtintą taisyklę. Nes net jei garbė ir orumas įžeista veikiant sąžiningai, t.y. siekiant informuoti visuomenę, tau atsakomybė vis tiek kyla. Juridinės technikos prasme čia yra visiškas absurdas.

Gali kilti klausimas, kodėl mes turėjome tokią 6 d. įtvirtintą taisyklę, kuri riboja civilinę atsakomybę? Atsakymas labai paprastas, taip yra saugoma konstitucinė asmens saviraiškos laisvė. Tiek Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje, tiek Europos Žmogaus Teisių teismo praktikoje yra laikomasi taisyklės, kad viešajam asmeniui dėl jo veiklos specifiškumo taikoma mažesnė apsauga garbės ir orumo įžeidimo atveju, t.y. šie teismai laiko kad viešajam asmeniui įprastai pakankama satisfakcija yra tai, kad teismas tiesiog nustato ir pripažįsta garbės ir orumo įžeidimo faktą. Todėl apie piniginius žalos atlyginimus nekalbama dažniausiai net ir tais atvejais, kai konstatuojamas asmens, kuris paskleidė žeidžiančią informaciją nesąžiningumas. Todėl buvusi CK 2.24 str. 6 d. yra labai demokratiška nuostata, atitinkanti vakarų valstybių praktiką. Tačiau Seimas ketvirtadienį šią normą iš esmės sunaikino.

Būtent dėl 6 dalies pakeitimo rekomenduoju Prezidentei vetuoti šiuos CK pakeitimus. Net jei šie pakeitimai praeis, tikėtina, kad teismams gavus bylą, kurioje faktinė situacija bus tokia, kai įžeistas viešasis asmuo, tačiau tai padaryta sąžiningai ir siekiant teisėto tikslo, t.y. informuoti visuomenę, byla bus sustabdyta ir pasikreipta į Konstitucinį Teismą, kurio būtų paprašyta ištirti šios nuostatos proporcingumą varžant Konstitucijoje įtvirtintą saviraiškos laisvės principą.

* http://www.lrs.lt/sip/portal.show?p_r=15275&p_k=1&p_a=sale_bals&p_bals_id=-25070&p_var=2

** https://e-seimas.lrs.lt/portal/legalAct/lt/TAK/0cdc2a70683c11e5b316b7e07d98304b?positionInSearchResults=23&searchModelUUID=890e7a11-a0c3-4fb5-a498-30658c500d62

*** “155 straipsnis. Įžeidimas

1. Tas, kas viešai veiksmu, žodžiu ar raštu užgauliai pažemino žmogų,

baudžiamas bauda arba laisvės apribojimu, arba areštu, arba laisvės atėmimu iki vienerių metų.”
**** Išskyrus šmeižtą, nes baudžiamoji atsakomybė dėl šmeižto yra numatyta Konstitucijoje, todėl tam yra būtinas Konstitucijos keitimas. 

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas užkerta kelią neapdariai notarų profesinei veiklai

Esu ne iš vieno žmogaus girdėjęs, jog nuėjus pas notarą, kai įstatymas reikalauja privalomos notarinės sutarties formos, notarai nediskutuodami pakiša savo jau šabloninėmis tapusias sutartis. To pavydžiu galėtų būti sutartys, kurių dalykas yra nekilnojamojo turto perleidimas. Kartais, net tokiose situacijose, kai teisiniuose santykiuose dalyvauja ekonomiškai stiprios ir teisiškai išprususios šalys kaip bankai, būna kad notarai nepaiso jų pateikiamų sąlygų. Vienas iš tokių atvejų, kuriame šiuo klausimu tiesiogiai nepasisakyta, mano žiniomis yra LAT 2012 m. lapkričio 29 d. byla Nr. 3K-3-521/2012. Faktinė situacija, kad sudarinėjama sutartis dėl nekilnojamojo turto, šalys susitaria dėl sąlygų, o nunešus sutartį pas notarą, notaras, kiek suprantu pagal turima sutarties šablonkę, sukala sutartį, kurioje nėra sąlygų, dėl kurios susitarė šalys arba jos perkeltos iš dalies (naudinga tik vienai iš šalių prasme). Cituotoje byloje ginamasi kitais būdais, bet faktinė situacija, mano supratimu, gana panaši į bylos, kurią noriu aptarti šiandien. Šiame įraše aptarinėsiu notaro civilinę atsakomybę ir jos sąlygas.

2013 m. liepos 18 d. LAT’as priėmė nutartį Nr. 3K-3-405/2013, kurios faktinę situaciją aptarsiu labai trumpai, nes ji gana paini. Esmė, kad sudarinėjama nekilnojamo turto (buto) perleidimo sutartis, butas yra įhipotekintas, o hipotekos turėtojas išlygsta specialias daikto išlaisvinimo iš hipotekos sąlygas. Trumpai, jos tokios:

“Šis butas buvo įkeistas trečiojo asmens O. P. kreditoriui – trečiajam asmeniui AB SEB bankui, kuris trečiojo asmens O. P. prašymu 2007 m. liepos 30 d. išdavė pažymą Nr. 08.04.10-0701867, jog sutinka, kad, nepanaikinant įkeitimo teisės, O. P. parduotų bankui įkeistą butą bei kad šis butas būtų įkeistas pakartotinai, bet su sąlyga, kad už parduotą butą dalis gautų lėšų, tačiau ne mažiau kaip 245 478,33 Lt, bus nukreipta skoliniam įsipareigojimui pagal kredito sutartį visiškai padengti į banko nurodytą sąskaitą, taip pat nurodė, jog, padengus visus O. P. skolinius įsipareigojimus trečiajam asmeniui AB SEB bankui pagal kredito sutartį, šis atsisakys buto hipotekos ne vėliau kaip per 30 kalendorinių dienų nuo lėšų gavimo. Ieškovai pažymėjo, kad su šia AB SEB banko pažyma buvo supažindinta notarė A. K., tačiau Pirkimo–pardavimo sutartyje buvo nurodyta tik AB SEB banko išduoto sutikimo dalis, kurioje bankas sutiko, kad jam įkeistas turtas būtų parduotas, tačiau nenurodytos sąlygos, kuriomis bankas duoda šį sutikimą, t. y. kad dalis gautų lėšų, bet ne mažiau kaip 245 478,33 Lt, būtų pervesta į banko nurodytą sąskaitą O. P. skoliniam įsipareigojimui pagal kredito sutartį visiškai padengti.”

Taigi sutartyje yra sąlyga, kad bankas sutinka jog jam įkeistas butas būtų parduotas, tačiau pamirštama įdėti į sutartį sąlyga, jog už parduota butą dalis lėšų būtų nukreipta skoliniam įsipareigojimui bankui padengti? Notaro patvirtinta sutartis, gražu, ar ne? Aš matau tik kelis variantus, kodėl taip galėjo atsitikti: a) notaras buvo nesąžiningas; b) notaras buvo neapdairus.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, pasisakydamas dėl notaro civilinės atsakomybės, pirmiausia paaiškina, koks turi būti notaro profesinės veiklos standartas:

“Notaro veiklą reglamentuoja Notariato įstatymas. Šio įstatymo 2 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad notaras yra valstybės įgaliotas asmuo, atliekantis šio įstatymo nustatytas funkcijas, užtikrinančias, kad civiliniuose teisiniuose santykiuose nebūtų neteisėtų sandorių ir dokumentų. Konkretaus notaro užduotis yra atliekamais notariniais veiksmais patikrinti tvirtinamo sandorio atitiktį įstatymams, nes notarui valstybė yra suteikusi svarbius įgaliojimus jam vykdant viešąją funkciją – apsaugoti teisėtumą civiliniuose teisiniuose santykiuose, o tai suponuoja ir notaro griežtos profesinės atsakomybės ypatumus. Prieš tvirtindamas sandorius notaras privalo būti maksimaliai atidus, kad ne tik būtų išvengta neteisėtų sandorių sudarymo, bet ir būtų užtikrinta asmenų teisėtų interesų apsauga. Notarui atliekant savo profesines pareigas atsiranda juridiniai faktai, kurie keičia civilinius santykius. Pasitikėjimas notaro atliekamais veiksmais grindžiamas ir Notariato įstatymo 26 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta taisykle, jog notarine forma patvirtintuose dokumentuose esantys faktai yra nustatyti ir neįrodinėjami, kol šie dokumentai (jų dalys) įstatymų nustatyta tvarka nėra pripažinti negaliojančiais. Taigi notaras yra ir civilinių santykių teisėtumo ir stabilumo garantas. Tokia socialinė–teisinė padėtis įpareigoja notarą būti ypač atidžiu ir rūpestingu aukštos kvalifikacijos teisininku. Profesinė veikla yra specifinė veikla, kuri reikalauja išsamių atitinkamos srities žinių bei įgūdžių. Profesinių veiksmų atlikimas ar profesinių paslaugų siūlymas sukuria pagrindą tikėti šių paslaugų atlikimo kokybe. Šių veiksmų ar paslaugų kokybė preziumuojama, nes tai atlieka ne paprastas asmuo, o profesionalas. Asmuo, vykdydamas profesinę veiklą, įsipareigoja veikti pagal jo kvalifikacijai keliamų reikalavimų standartus. Dėl to specialistai, be bendro pobūdžio atsargumo pareigos, turi specifines profesines pareigas, t. y. jiems taikomi griežtesni atidumo, atsargumo, rūpestingumo reikalavimai. Kiekvienu atveju, kai notaras peržengia įstatymo jam suteiktus įgaliojimus ar juos netinkamai vykdo, ir dėl to padaroma žala tretiesiems asmenims, tokios žalos atsiradimas pripažintinas neteisėtu (CK 6.263 straipsnio 1 dalis).
Pagal Notariato įstatymo 16 straipsnio 1 dalį notaras atsako Lietuvos Respublikos civilinio kodekso ir šio įstatymo nustatyta tvarka už savo, savo atstovo ir notaro biuro darbuotojų kaltais veiksmais fiziniams ar juridiniams asmenims padarytą žalą, vykdant notaro profesinę veiklą. Taigi notaro civilinė atsakomybė už profesine veikla padarytus pažeidimus yra deliktinė. Atsakomybė galima tik tuo atveju, kai yra visos keturios jos sąlygos: neteisėti veiksmai, priežastinis ryšys, kaltė ir žala (CK 6.246–6.249 straipsniai).”

Ši citata labai svarbi, nes ja reikalaujama labai aukšto profesinio standarto. Noriu atkreipti dėmesį į vartojamą sąvoką “griežta profesinė atsakomybė“. Labai panašiai skamba su griežtoji civilinė atsakomybė (atsakomybė be kaltės), bet tai nėra tapačios sąvokos. Mano supratimu, LAT’as šiek tiek žaidžia žodžiais, nes sąvokos nors ir ne tapačios bet savo turiniu turi panašumo. Griežtą profesinę atsakomybę sudaro jai LAT’o suteiktas turinys. Tai toks elgesio standartas, kuris civilinę atsakomybę nustato beveik be kaltės, tačiau, vis dėlto su kalte. Tai yra netikslus ir, galite sakyti, kvailas paaiškinimas, bet aš taip interpretuoju šį LAT’o išaiškinimą. Manau, LAT’as jeigu galėtų, tai pasakytų, kad notaro civilinė atsakomybė yra be kaltės, tačiau to padaryti negali dėl vienos priežasties, kuri yra notariato įstatyme:

6(2) straipsnis. Notarų profesinės civilinės atsakomybės privalomasis draudimas

Notarų profesinė civilinė atsakomybė už fiziniams ar juridiniams asmenims padarytą žalą, vykdant notaro profesinę veiklą, viršijanti 1000 litų, draudžiama privalomuoju draudimu.

Notarų profesinės civilinės atsakomybės privalomojo draudimo objektas yra notarų civilinė atsakomybė už notarų, jų atstovų ir notarų biurų darbuotojų kaltais veiksmais padarytą žalą, vykdant notaro profesinę veiklą.

16 straipsnis. Notaro atsakomybė

Notaras atsako Lietuvos Respublikos civilinio kodekso ir šio įstatymo nustatyta tvarka už savo, savo atstovo ir notaro biuro darbuotojų kaltais veiksmais fiziniams ar juridiniams asmenims padarytą žalą, vykdant notaro profesinę veiklą.”

Taigi specialiame įstatyme yra norma, kuri nurodo, kad civilinė atsakomybė yra už kaltais veiksmais padarytą žalą. Tai reiškia, kad kaltė yra būtina civilinės atsakomybės sąlyga. Net  jeigu LAT’as contra legem pasakytų, jog atsakomybė kyla be kaltės, tai tada draudimo kompanijos galėtų nemokėti notarams draudimo išmokų, nes jų poziciją gintų viena iš cituojamų normų. Šioje situacijoje be kaltės neišsisuksi. Dėl to logiška, kad LAT’as sako, jog notaro atsakomybė kyla tik įrodžius visas civilinės atsakomybės sąlygas, bet veiksmų neteisėtumas ir kaltė yra sumažinami iki labai lengvai įrodomo lygio t.y. užkeliamas labai aukštas profesinis standartas – iki menkiausio neapdairumo, nerūpestingumo. Nagrinėjant esamą situaciją su turimomis normomis, toks išaiškinimas yra visiškai logiškas, protingas ir pateisinamas.

Toliau teismas aiškina atskiras civilinės atsakomybės sąlygas šios bylos kontekste. Pirmiausia neteisėti veiksmai:

Neteisėti veiksmai yra viena iš bendrųjų civilinės atsakomybės sąlygų. Bendriausia prasme ji suprantama kaip asmens elgesio neatitiktis teisei. Taikant civilinę atsakomybę neteisėti veiksmai yra tie, kurie neatitinka ne tik civilinės teisės, bet ir kitų teisės šakų teisės aktų reikalavimų, principų. Dėl notaro atsakomybės pažymėtina, kad notaro veiksmų teisėtumas vertinamas pagal tai, ar notaras nepažeidė jo veiklą reglamentuojančių įstatymų, taip pat kitų teisės normų. Notarui, kaip ir kiekvienam asmeniui, nustatyta pareiga elgtis taip, kad nebūtų padaroma žala (CK 6.263 straipsnis), o vykdant profesinę veiklą jam tenka pareiga užtikrinti, kad civiliniuose teisiniuose santykiuose nebūtų neteisėtų sandorių ir dokumentų, būtų užtikrinta asmenų teisėtų interesų apsauga (Notariato įstatymo 1, 2 straipsniai). Atsižvelgiant į šias nuostatas turi būti vertinama, ar notaro veiksmai yra teisėti. Kasacinio teismo išaiškinta, kad tretiesiems asmenims padaryta žala turėtų būti atlyginama visiškai ir tais atvejais, kai notaras dėl suklydimo ar kitų asmenų neteisėtų veiksmų (pvz., apgaulės) atlikdamas savo profesinėje veikloje jam priskirtas funkcijas padaro formalaus pobūdžio pažeidimą, kuriuo prisidedama prie žalos atsiradimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. balandžio 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje S. K. v. notarė O. A., bylos Nr. 3K-3-264/2008).

Bylos duomenimis, trečiasis asmuo – notarė A. K. – patvirtino 2007 m. liepos 31 d. Pirkimo–pardavimo sutartį, kuria ieškovai bendrosios jungtinės nuosavybės teisėmis iš trečiųjų asmenų O. P. ir J. P. įsigijo butą, įkeistą AB SEB bankui trečiojo asmens O. P. prievolių šiam bankui įvykdymui užtikrinti. AB SEB bankas 2007 m. liepos 30 d. išdavė pažymą Nr. 08.04.10-0701867, jog sutinka, kad, nepanaikinant įkeitimo teisės, O. P. parduotų bankui įkeistą butą bei kad šis butas būtų įkeistas pakartotinai su sąlyga, kad už parduotą butą dalį gautų lėšų, tačiau ne mažiau kaip 245 478,33 Lt dydžio sumos, pirkėjas nukreiptų O. P. skoliniam įsipareigojimui pagal kredito sutartį visiškai padengti į banko nurodytą sąskaitą. Pirkimo–pardavimo sutarties 2 punktu nustačius ieškovų pareigą 345 000 Lt pervesti į trečiojo asmens O. P. sąskaitą, o jam neatsiskaičius su hipotekos kreditoriumi pagal kredito sutartį, AB SEB bankas nukreipė išieškojimą į ieškovams nuosavybės teise priklausantį butą. Šioje byloje teismai, darydami išvadą, kad nenustatyti neteisėti notarės veiksmai, CK 6.246 straipsnį aiškino neatsižvelgdami į konkrečias bylos aplinkybes. Ar notarės veiksmai, patvirtinant Pirkimo–pardavimo sutartį, į kurią nebuvo perkeltos visos AB SEB banko išduotoje pažymoje nurodytos sutikimo sąlygos, yra teisėti, spręstina atsižvelgiant į tai, ar pagal šios bylos faktus (šalių veiksmus, sutarties sudarymo sąlygas ir aplinkybes ir kt.) neatsiskaitymas su AB SEB banku ir dėl to vėliau banko nukreiptas išieškojimas į ieškovams nuosavybės teise priklausantį turtą dėl trečiojo asmens prievolės bankui neįvykdymo yra susijęs su netinkamu notarės pareigų atlikimu. Kadangi parduodamam butui buvo nustatyta hipoteka, sudarant pirkimo–pardavimo sandorį reikėjo išsiaiškinti hipotekos kreditoriaus poziciją. AB SEB banko sutikime išdėstytos sąlygos, keliamos pirkimo–pardavimo sandoriui. Iš jo turinio matyti, kad bankas sutiko su įkeisto buto pardavimu tik tuo atveju, jei gautos lėšos iš pirkimo–pardavimo sandorio bus nukreiptos kreditui dengti pagal kredito sutartį. Be to, sutikime aiškiai nurodyta, į kokias banko sąskaitas pinigai turi būti pervedami. Išvardytos banko sąlygos nebuvo tinkamai perkeltos į Pirkimo–pardavimo sutartį. Šiuo atveju nėra svarbu, kam sutikimas buvo adresuotas. Teisėjų kolegijos vertinimu, notarė, gavusi AB SEB banko sutikimą su konkrečiomis sąlygomis sandoriui sudaryti, turėjo elgtis su didesniu atidumu ir rūpestingumu ir šias sąlygas įrašyti į Pirkimo–pardavimo sutartį, juolab kad sąlyga dėl atsiskaitymo tvarkos aiškiai sukuria pirkėjams (ieškovams) papildomas pareigas. Ieškovai, įsigydami butą, galėjo pagrįstai tikėtis, kad juo galės disponuoti be įstatymų ar sutartyje nustatytų apribojimų ir kad neprisiims papildomų prievolių už trečiuosius asmenis. Kaip matyti iš bylos medžiagos, notarė netinkamai įvykdė Notariato įstatymo 30 straipsnyje nustatytą pareigą išaiškinti atliekamų notarinių veiksmų prasmę ir padarinius asmenims, kurie nori juos atlikti, nes netinkamai parengdama Pirkimo–pardavimo sutartį, t. y. neįtraukdama į jos tekstą hipotekos kreditoriaus sutikime nurodytų sąlygų, nesilaikė jai keliamų griežtesnių rūpestingumo ir atidumo reikalavimų, t. y. atliko neteisėtus veiksmus, netinkamai užtikrino ieškovų (pirkėjų) ir hipotekos kreditoriaus teises, dėl kurių atsirado žala.”

Kaltė:

“Pagal Notariato įstatymo 16 straipsnį notaras atsako tik už kaltais veiksmais padarytą žalą. Kaltės turinys šio asmens atsakomybės požiūriu yra ypatingas: jis priklauso nuo notarų veiklos ypatybių ir reikšmės, nes notarui keliami didesni reikalavimai ir atsakomybė tenka dėl paties mažiausio laipsnio neapsižiūrėjimo, neatidumo ar net klaidos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2002 m. balandžio 17 d. nutartis, priimta civilinėje byloje B. L. ir kt. v. Vilniaus miesto 5-asis notarų biuras ir kt., bylos Nr. 3K-3-614/2002; 2002 m. birželio 13 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. S. v. Kauno rajono 1-ojo notarų biuro notarė G. P. ir kt., bylos Nr. 3K-7-645/2002; 2003 m. sausio 21 d. nutartis, priimta civilinėje byloje R. N. v. R. V. ir kt., bylos Nr. 3K-7-127/2003; kt.). Dėl to, sprendžiant dėl tam tikrą notarinį veiksmą atlikusio notaro civilinės atsakomybės, būtina nustatyti, kokius kaltus veiksmus notaras atliko, taip pat turi būti įvertinta, ar šis asmuo toje konkrečioje situacijoje padarė viską, ko yra protinga iš jo reikalauti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. sausio 21 d. nutartis, priimta byloje J. S. ir kt. v. Klaipėdos miesto 7-ojo notarų biuro notarė V. J. M. ir kt., bylos Nr. 3K-3-11/2004; 2006 m. birželio 30 d. nutartis, priimta byloje J. G. v. Kauno miesto 8-ojo notarų biuro notarė L. T. ir kt., bylos Nr. 3K-3-295/2006). Reikalavimai notarui, kaip vykdančiam profesinę veiklą asmeniui, apibrėžtini atsižvelgiant į tai, kokia jam tenka teisinė pareiga ir kokio pobūdžio veiklą jis vykdo. Notaras atlieka teisinio pobūdžio veiklą, teikia teisines paslaugas, todėl jas turi suteikti tinkamai. Tinkamas teisinių paslaugų suteikimas apima reikalavimus tai daryti kruopščiai, atidžiai ir teisiškai kvalifikuotai. Teisinės paslaugos atlikimas reikalauja vykdyti teisinį faktų įvertinimą. Vadinasi, turi būti nustatyti faktai ir jie turi būti tinkamai kvalifikuoti. Sandorio tvirtinimo metu notaras turi nustatyti faktines sandorio aplinkybes, jas teisiškai įvertinti ir tinkamai teisiškai įforminti. Notaras negali apsiriboti tuo, kad būsimo sandorio šalys pageidauja sudaryti sandorį tam tikromis sąlygomis. Teisėjų kolegijos vertinimu, apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai Pirkimo–pardavimo sutarties neigiamų padarinių (trečiojo asmens hipotekos kreditoriaus nukreiptą išieškojimą į ieškovų butą) atsiradimą siejo tik su ieškovų kaip nepakankamai atidžių ir rūpestingų sandorio šalių veiksmais. Notaras privalo nustatyti faktinę padėtį, kurioje esant šalys ketina sudaryti sandorį, asmenų pageidaujamus ar prognozuojamus padarinius, jų pageidaujamas sąlygas ir tikėtinus padarinius. Taip yra nustatomi tikrieji asmenų ketinimai ir jų laisva valia dėl sandorio sudarymo. Šių ir kitų reikšmingų duomenų pagrindu notaras privalo atlikti teisinį kvalifikavimą ir daryti teisinio pobūdžio išvadas, ar asmenų pageidaujamo sandorio nuostatos neprieštaraus įstatymams, nepažeis asmenų teisių ir teisėtų interesų, ir tai tinkamai teisiškai įforminti. Atsižvelgiant į šiuos reikalavimus notaro profesinei veiklai, tvirtinant sandorius, notaro kaltė, kaip civilinės atsakomybės sąlyga, nustatinėtina pagal tai, ar įrodyta, kad notaras konkrečioje situacijoje elgėsi tokiu būdu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos nutartis, priimta civilinėje byloje A. S. v. Kauno rajono 1-ojo notarų biuro notarė G. P. ir kt., bylos Nr. 3K-7-645/2002).

Teismai, netinkamai įvertinę įrodymus, nepagrįstai konstatavo, kad trečiojo asmens notarės A. K. veiksmuose nėra kaltės. Nagrinėjamos bylos ypatybė yra ta, kad Pirkimo–pardavimo sandoris nėra pripažintas negaliojančiu. Teisėjų kolegija pažymi, kad bonus pater familias etalono taikymas notarui reiškia ne tik tai, kad jis turi būti toks geras teisininkas, kad nebūtų sandorių, turiniu ar forma neatitinkančių įstatymų, bet ir toks atidus teisininkas, kad atkreiptų dėmesį į visas sandorio sudarymo aplinkybes, o kilus menkiausiai abejonei, darytų viską, kad sandoris būtų įformintas tinkamai, arba atsisakytų atlikti notarinį veiksmą (Notariato įstatymo 40 straipsnis).

Ši aplinkybė lemia notaro kaltės tyrimą tokiu aspektu, kad turi būti tiriama, ar nėra notaro kaltės dėl sandorį sudariusios šalies ydingos valios susiformavimo. Turi būti vadovaujamasi tuo, kad notaras privalėjo nustatyti esmines faktines sutarties sudarymo aplinkybes ir sąlygas, aiškintis šalių motyvaciją sudaryti sutartį ir jų numatomus ar pageidaujamus padarinius, išaiškinti teisinius, turtinius ir kitokius šalims svarbius padarinius, savarankiškai teisiškai kvalifikuoti faktines aplinkybes ir tada pasiūlyti tinkamai teisiškai įforminti asmenų tikrąją valią dėl sandorio sudarymo. Kol egzistuoja bent viena prielaida, kad notaras buvo neatidus ir nepakankamai rūpestingas, tol kaltės prezumpcija negali būti paneigta.

Nagrinėjamoje byloje konstatavus, kad notarė, netinkamai parengdama Pirkimo–pardavimo sutartį, t. y. neįtraukdama į sutartį visų hipotekos kreditoriaus nurodytų sutikimo sandoriui sudaryti sąlygų, nesilaikė jai kaip profesionalei keliamų griežtesnių rūpestingumo ir atidumo reikalavimų, todėl nagrinėjamu atveju yra pagrindas daryti išvadą dėl notarės kaltės (CK 6.248 straipsnio 3 dalis).”

Žala:

Žala yra pagrindas atsirasti prievolei – kilti civilinei atsakomybei. Pagrindinė deliktinės civilinės atsakomybės funkcija – kompensavimas. Tai reiškia, kad civilinė atsakomybė yra skirta grąžinti nukentėjusį asmenį į ankstesnę (iki delikto padarymo) padėtį (restitutio in integrum). Paprastai civilinė atsakomybė taikoma už padarytą žalą. Tačiau civilinė atsakomybė gali būti taikoma taip pat už būsimą žalą vadovaujantis CK 6.249 straipsnio 3 dalimi, pagal kurią teismas gali atidėti būsimos žalos įvertinimą arba įvertinti būsimą žalą remdamasis realia jos atsiradimo tikimybe. Dėl to pirmosios instancijos teismo išvada, kad ieškovų prašomi priteisti būsimi 245 478,33 Lt nuostoliai negali būti laikomi pagrindu notaro civilinei atsakomybei atsirasti, nepagrįsta. Kaip matyti iš teismų informacinės sistemos (LITEKO) duomenų, Klaipėdos miesto apylinkės teismas 2013 m. sausio 18 d. nutartimi nutarė už O. P. 251 794,10 Lt skolą kreditoriui AB SEB bankui parduoti iš varžytynių butą, nuosavybės teise priklausantį ieškovams. Tai vertintina kaip asmens turtinei padėčiai neigiami padariniai. Asmens turtinei padėčiai padaryta neigiama įtaka atitinka bendruosius žalos požymius ir gali būti pripažinta žala. Teisėjų kolegijos vertinimu, į Pirkimo–pardavimo sutartį neperkėlus AB SEB banko sutikime visų nurodytų sąlygų sandoriui sudaryti, t. y. jog ne mažiau kaip 245 478,33 Lt būtų pervesti į AB SEB banko nurodytą sąskaitą, šios bylos atveju egzistuoja CK 6.249 straipsnio 3 dalies taikymo sąlygos dėl ieškovų būsimų nuostolių, kurie yra realiai tikėtini.

Taigi, taikant Civilinio kodekso ir Notariato įstatymo normas, reglamentuojančias notaro atsakomybę, bei remiantis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimais, darytina išvada, kad trečiojo asmens notarės A. K. profesinės pareigos netinkamas įvykdymas, sukėlęs žalingus padarinius, yra pagrindas profesinei civilinei atsakomybei atsirasti.”

Suprantu, šis komentaras labai ilgas ir daug citavimo, bet tikiuosi tinkamai paaiškinau bylos esmę ir problemą. Sveikinu tokią LAT’o nutartį, po jos notarai turės būti žymiai atidesni, įsiklausyti klientų, o ne kišti savo paruoštas sutarčių šablonkes…

Civilinė atsakomybė dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymu padarytos žalos – be kaltės

Nors 2012 metai jau praėjo, juose Lietuvos Aukščiausiasis Teismas priėmė ne vieną svarbią nutartį, todėl žadu toliau viešai nagrinėtis praėjusių metų nutartis. 2012 m. lapkričio 7 d. LAT’as priėmė nutartį nr. 3K-3-465/2012, kurioje spręstas dėl civilinės atsakomybės sąlygų, kai žala yra padaroma skiriant laikinąsias apsaugos priemones. CPK nukreipia į specialų delikto atvejį:

“146 straipsnis. Atsakovo nuostolių, galimų dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, atlyginimo užtikrinimas
2. Įsiteisėjus sprendimui, kuriuo ieškinys atmestas, atsakovas turi teisę reikalauti, kad ieškovas atlygintų nuostolius, kuriuos atsakovas patyrė dėl ieškovo prašymu taikytų laikinųjų apsaugos priemonių. Jeigu atsakovas per keturiolika dienų po teismo sprendimo dėl ginčo esmės įsiteisėjimo dienos nepareiškia ieškinio dėl nuostolių atlyginimo, taikytos nuostolių atlyginimo užtikrinimo priemonės panaikinamos. Nuostolių atlyginimo užtikrinimo priemonių panaikinimas neužkerta kelio atsakovui bendra tvarka pareikšti ieškinį dėl nuostolių atlyginimo.”

Nagrinėjamoje byloje keliamas klausimas, dėl šiam deliktui būtinų nustatyti sąlygų. Viena vertus, egzistuoja 2006 m. LAT’o, praktika, kuri sako, kad šuo atveju civilinė atsakomybė kyla be kaltės, tačiau atsakovas kasaciniame skunde nurodo, kad: “CK 6.248 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad civilinė atsakomybė gali atsirasti ir be kaltės, jeigu tai nustatyta įstatyme”. Prieštaringumo į ginčą įvelia ir apeliacinės instancijos pozicija, nes jeigu pirmoji instancija pasisakė, kad atsakomybė šio atveju kyla be kaltės, tai apeliacija nurodo, kad: “reikšdamas prašymą laikinosiomis apsaugos priemonėmis suvaržyti atsakovo turtines teises, ieškovas prisiima atsakomybės riziką už šiuos veiksmus ir jo kaltė preziumuojama“. Akivaizdu, kad griežtoji atsakomybė ir kaltės prezumpcija yra skirtingi dalykai.

Kasacinis teismas šiuo atveju pateikia tokį išaiškinimą:

“Teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu (tais atvejais, jeigu tai yra būtina siekiant apginti viešąjį interesą – savo iniciatyva) gali imtis laikinųjų apsaugos priemonių, jeigu jų nesiėmus teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas (CPK 144 straipsnio 1, 2 dalys). Taikant laikinąsias apsaugos priemones paprastai yra laikinai suvaržomos atsakovo teisės, kuris dėl to gali patirti žalos. Ieškovo iniciatyva kreipiantis dėl laikinųjų apsaugos priemonių ir tokių priemonių taikymu teismo procesiniu sprendimu, kai atsakovo atžvilgiu padaroma žala, tai yra pagrindas atsirasti deliktinės civilinės atsakomybės teisiniams santykiams (CK 6.245 straipsnio 1 dalis).

Neteisėti veiksmai yra įstatymuose ar sutartyje nustatytos pareigos neįvykdymas arba veiksmų, kuriuos draudžia įstatymai ar sutartis atlikimas, arba bendro pobūdžio pareigos elgtis atidžiai ir rūpestingai pažeidimas (CK 6.246 straipsnis). Civilinės atsakomybės (dėl žalos, padarytos ieškovo prašymu pritaikius laikinąsias apsaugos priemones) prasme tai yra bendro pobūdžio pareigos elgtis atidžiai ir rūpestingai pažeidimas kaip neteisėti ieškovo veiksmai. Asmuo, kuris dėl tokių neteisėtų ieškovo veiksmų patyrė žalos, turi teisę reikalauti nuostolių, kurie yra tokių veiksmų rezultatas (t. y. susiję su jais priežastiniu ryšiu), atlyginimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2010 m. gruodžio 1 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Lit-Invest“ v. UAB „Paribys“, bylos Nr. 3K-7-411/2010).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. gruodžio 15 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje UAB „Militzer and Munch Fortransas“ v. „Lex System“ GmbH, bylos Nr. 3K-3-589/2006, sprendžiant dėl nuostolių, atsiradusių dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo civiliniame procese, atlyginimo, inter alia išaiškinta, kad, atmetus ieškinį, asmuo, kurio turtinės teisės ieškovo prašymu buvo suvaržytos laikinosiomis apsaugos priemonėmis ir kuris dėl tokio suvaržymo patyrė nuostolių, gali kreiptis į teismą atskiru ieškiniu CPK 147 straipsnio 3 dalies (ankstesnė CPK redakcija, galiojusi iki 2011 m. birželio 21 d. priimto CPK pakeitimo ir papildymo įstatymo Nr. XI-1480, įsigaliojusio nuo 2011 m. spalio 1 d.) tvarka prašydamas taikyti kreditoriui deliktinę atsakomybę, nenustatinėjant jos sąlygos – kaltės, nes tai yra ieškovo atsakomybės už jo rizika atliktus veiksmus atvejis. Kasacinis teismas nurodytoje nutartyje yra pažymėjęs, kad CPK 147 straipsnio 3 dalies taikymo sąlygos yra įsiteisėjęs teismo sprendimas, kuriuo asmens, prašiusio taikyti laikinąsias apsaugos priemones, ieškinys atmestas, ir nuostoliai, patirti dėl laikinųjų apsaugos priemonių, piktnaudžiavimas procesinėmis teisėmis nėra būtina CPK 147 straipsnio 3 dalies taikymo sąlyga, ir šios pozicijos laikosi vėlesnėje praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. lapkričio 3 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „ACUMEN“ v. UAB „ROVĖ“, bylos Nr. 3K-3-469/2009; 2010 m. gruodžio 1 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Lit-Invest“ v. UAB „Paribys“, bylos Nr. 3K-7-411/2010).

Atsižvelgiant į išdėstytas nuostatas konstatuotina, kad teismas, spręsdamas klausimą dėl civilinės atsakomybės taikymo už laikinosiomis apsaugos priemonėmis padarytos žalos atlyginimo, turi nustatyti šias civilinės atsakomybės sąlygas: neteisėtus veiksmus, žalą ir priežastinį ryšį tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (CK 6.246, 6.247 ir 6.249 straipsniai). Pirmiau nurodyta, kad vadovaujantis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuluotais teisės taikymo išaiškinimais asmens kaltė dėl jo iniciatyva taikytų laikinųjų apsaugos priemonių nėra atskirai nustatinėjama, sprendžiant dėl tokių priemonių taikymo padarytos žalos atlyginimo klausimą. Teikdamas prašymą teismui taikyti tam tikras ieškinio reikalavimus užtikrinančias laikinąsias apsaugos priemones (pvz., areštuoti kito asmens tam tikrą turtą, uždraudžiant juo disponuoti, arba laikinai uždrausti kitam asmeniui atlikti tam tikrus veiksmus su jo žinioje esančiu turtu ir kt.) iki būsimo galutinio teismo procesinio sprendimo įvykdymo ieškovas sąmoningai veikia, siekdamas laikinai apriboti kito asmens civilines teises ir pareigas, jų įgyvendinimą. Prašydamas teismo skirti laikinąsias apsaugos priemones ieškovas turi suvokti rizikos laipsnį dėl tokių priemonių skyrimo galimus atsirasti neigiamus turtinio pobūdžio padarinius kitam asmeniui ir dėl to galinčius iškilti nuostolius, taip ieškovas prisiima atsakomybę dėl tokių savo veiksmų. Pirmiau nurodytoje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje išaiškinta, kad neteisėtais veiksmais, kaip civilinės atsakomybės sąlyga už žalą, atsiradusią dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo (CPK 147 straipsnio 3 dalis), pripažintinas asmens, prašiusio taikyti laikinąsias apsaugos priemones, ieškinio reikalavimų nepagrįstumas, patvirtintas įsiteisėjusiu teismo sprendimu, kuriuo jo reikalavimai atmesti. Asmens kreipimasis į teismą dėl tam tikrų laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, prašomų priemonių pritaikymas ir to asmens suvokimas arba turėjimas suvokti neigiamų materialinių padarinių atsiradimo rizikos lemia civilinės atsakomybės atsiradimą dėl su laikinosiomis apsaugos priemonėmis atsiradusios žalos atlyginimo.”

Taigi turime išaiškinimą, kuriuo teismas nedviprasmiškai pasako, kad atsakomybė kyla be kaltės, nes ieškovas sąmoningai veikia savo rizika. Jeigu ir kas drįstų ginčytis su išaiškinimu, kad CK 6.248 str. 1 d. nuostata reikalauja eksplicitiško kaltės, kaip civilinės atsakomybės sąlygos nereikalavimo, turėtų įsigilinti į šio delikto prasmę. Mano nuomone, kasacinio teismo išaiškinimo logika tokia, kad jeigu šiuo atveju reikalautume kaltės, tai šio instituto taikymas pasidarytų absoliučiai neįmanomas, nes tokiais atvejais nematau jokių objektyvių būdų įrodyti kaltę. Todėl išaiškinimas per sąmoningą veikimą, siekiant apriboti kito asmens teises, ir rizikos prisiėmimą – visiškai racionalus. Apskritai, esu šio instituto platesnio taikymo šalininkas, o tokia, kaip ši, kasacinėje instancijoje suformuojama teisės aiškinimo, taisyklė turėtų priversti ieškovą, kuris kelia civilinę bylą, susimastyti, ar iš tiesų verta teismų siųsti tą visų advokatų kontorų naudojamą standartinę šablonkę, kuria prašoma taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Taip pat, tai turėtų sufleruoti atsakovams, kad, nuo pat bylos jiems iškėlimo, reikia rinkti galimai patirtų nuostolių įrodymus.

“Briedžio byla” Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje nuo griežtosios atsakomybės iki visų civilinės atsakomybės sąlygų

Pamenu, kai 2009 m. kovo 24 d. LAT’as priėmė sprendimą civilinės atsakomybės byloje 3K-3-138/2009 dėl laukinio gyvūno padarytos žalos atveju, kai briedis išbėga į kelią, kasacinio teismo išaiškinimas sulaukė labai didelio atgarsio. Išaiškinimas pateiktas draudimo bendrovių naudai, nes jos, atlyginusios žalą, norėdavo subroguodamiesi įstodavo vietą prievolėje ir išsiieškodavo žalą iš valstybės. Problema buvo tame, kad LAT’as pagal analogiją taikė griežtosios atsakomybės sąlygas t.y. civilinę atsakomybę be kaltės. Iki šiandienos ši praktika pakito keletą kartų, o paskutinėje LAT’o nutartyje (“šerno byla” 2012 m. lapkričio 8 d. nr. 3K-3-478/2012) šiuo klausimu praktika galutinai apibendrinta ir suvienodinta. Kasacinės bylos esmė, kad draudimo bendrovė ir dabar bandė išsiieškoti pagal griežtosios atsakomybės taisykles. Kasacinis teismas nurodė, kad sena praktika nebėra taikoma:

“Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijų 2009 m. kovo 24 d. ir 2009 m. lapkričio 23 d. nutartyse, priimtose civilinėse bylose UAB ,,If draudimas“ v. Lietuvos Respublika, bylų Nr. 3K-3-138/2009 ir Nr. 3K-3-509/2009, konstatuota, kad, sprendžiant dėl laukinio žvėries padarytos žalos atlyginimo, pagal analogiją taikytina CK 6.267 straipsnio 1 dalis. Bylą nagrinėję žemesniosios instancijos teismai vadovavosi šiose nutartyse formuojama teismų praktika, kad dėl laukinių gyvūnų padarytos žalos taikytina CK 6.267 straipsnio 1 dalies įstatymo analogija, nes tokios žalos atsiradimo metu buvo įstatymo spraga. Tačiau vėlesnėje jurisprudencijoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2011 m. spalio 4 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje If P&C Insurance AS v. Lietuvos Respublika, bylos Nr. 3K-3-371/2011), remiantis kitaip formuojama teismų praktika (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. liepos 21 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje If P&C Insurance v. Lietuvos Respublika, bylos Nr. 3K-3-338/2011), konstatuota, kad pagal įstatymo analogiją ginčo santykiams taikytina CK 6.267 straipsnio 1 dalis ta prasme, kad laukinių gyvūnų padarytą žalą privalo atlyginti jų savininkas (valdytojas). Kartu kasacinis teismas konstatavo, kad, atsižvelgiant į CK 1.8 straipsnio 3 dalyje įtvirtintą draudimą taikyti pagal analogiją specialiąsias teisės normas, t. y. bendrųjų taisyklių išimtis nustatančias normas, sprendžiant dėl laukinio žvėries padarytos žalos atlyginimo, netaikoma CK 6.267 straipsnio 1 dalies normos specialioji nuostata dėl atsakomybės be kaltės.”

Kadangi negalima pagal analogiją taikyti specialiosios normos, teismas nurodo, kad turi būti taikomos bendrosios civilinės atsakomybės taisyklės:

“Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2012 m. balandžio 10 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje If P&C Insurance AS v. Lietuvos Respublika, bylos Nr. 3K-3-371/2011, tęsė tokią teismų formuojamą praktiką. Nagrinėjamoje byloje teisėjų kolegija yra tos nuomonės, kad turi būti laikomasi formuojamos teismų praktikos. Ja valstybės civilinė atsakomybė už laukinių gyvūnų padarytą žalą nepaneigiama, tačiau kartu konstatuojama, kad buvo įstatymo spraga. Kasacinis teismas nurodytoje nutartyje taip pat konstatavo, kad CK 6.267 straipsnio 1 dalies nuostata dėl naminių gyvūnų savininkų atsakomybė be kaltės (t. y. griežtoji atsakomybė) yra specialioji norma, todėl, laikantis CK 1.8 straipsnio 3 dalyje įtvirtinto draudimo, pagal analogiją ji negali būti taikoma ir remiantis ja ši teisės spraga negali būti užpildyta. Kasacinis teismas padarė išvadą, kad, sprendžiant dėl valstybės atsakomybės už eismo įvykio metu laukinių gyvūnų padarytą žalą, CK 6.267 straipsnio 1 dalis taikytina nustatant visas CK 6.246–6.249 straipsniuose įtvirtintas būtinąsias civilinei atsakomybei kilti sąlygas. Taigi nagrinėjamoje byloje pripažintina, kad pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai nepagrįstai vadovavosi teismų praktika, formuluota Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijų 2009 m. kovo 24 d. ir 2009 m. lapkričio 23 d. nutartyse, priimtose civilinėse bylose UAB ,,If draudimas“ v. Lietuvos Respublika, bylų Nr. 3K-3-138/2009 ir Nr. 3K-3-509/2009, ir turi būti vadovaujamasi vėlesne Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojama teismų praktika.”

Teismas nurodo, kad laukinių dėl laukinių gyvūnų padarytos žalos jau yra nustatytas specialusis teisinis reguliavimas:

“Žala padaryta 2007 m. lapkričio 8 d. Tuo metu nei CK, nei Laukinės gyvūnijos, nei kituose įstatymuose nebuvo laukinių žvėrių eismo įvykio metu padarytos žalos atlyginimo teisinio reglamentavimo. Kita vertus, nuo 2010 m. liepos 10 d. galioja Laukinės gyvūnijos įstatymo 22 straipsnio 6 dalis, kurioje nustatyta, kad valstybei nuosavybės teise priklausančių laukinių gyvūnų eismo įvykių metu padaryta žala atlyginama, jeigu įrodomi neteisėti valstybės veiksmai (neveikimas), kaltė ir priežastinis ryšys ir jeigu žala atsirado ne dėl nenugalimos jėgos, nukentėjusio asmens veiksmų arba kitų Civilinio kodekso 6.253 straipsnyje nurodytų veiksmų, ir išieškoma Civilinio proceso kodekso nustatyta tvarka. Šioje įstatymo normoje jau pateiktas valstybei nuosavybės teise priklausančių laukinių gyvūnų eismo įvykių metu padarytos žalos atlyginimo reglamentavimas. Joje nenustatyta griežtoji civilinė atsakomybė. Tačiau pirmiau nurodyta Laukinės gyvūnijos įstatymo norma negali būti taikoma, sprendžiant dėl 2007 m. lapkričio 8 d. atsiradusios žalos atlyginimo, nes vienas bendrosios teisės principų yra tas, kad įstatymai ir kiti teisės aktai galioja į ateitį ir neturi grįžtamosios galios (lex retro non agit). Konstitucinis Teismas 2011 m. spalio 25 d. nutarime konstatavo, kad nei įstatymu, nei kitais teisės aktais negalima nustatyti tokio teisinio reguliavimo, kuriuo būtų įsiterpta į jau pasibaigusius teisinius santykius. Tokiu reguliavimu, kuriuo teisės normos galėtų būti pakeistos, kai reguliuojami santykiai jau yra baigti, būtų sudarytos prielaidos paneigti asmenų teisėtus lūkesčius, teisinį tikrumą ir teisinį saugumą, konstitucinį teisingumo principą. Pažymėtina, kad šios taisyklės (naujai priimto įstatymo netaikymą įvykusiems teisiniams faktams ir padariniams) laikosi Lietuvos Aukščiausiasis Teismas ir atitinkamai formuoja teismų praktiką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. lapkričio 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje I. M. v. Marijampolės apskrities valstybinė mokesčių inspekcija, A. K., bylos Nr. 3K-3-439/2010; 2011 m. liepos 21 d. nutartis, priimta civilinėje byloje If P&C Insurance AS v. Lietuvos Respublika, bylos Nr. 3K-3-338/2011; 2012 m. balandžio 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. S. v. Nacionalinė žemės tarnyba ir kt., bylos Nr. 3K-3-137/2012).”

Manau, tiek reguliavimas, tiek kasacinio teismo praktika pakeista labai protinga linkme. Taip pat turiu pastebėti, kad pirmojoje “briedžio byloje” nutartį dėl griežtosios atsakomybės taikymo priėmė teisėjai Zigmas Levickis ir Algis Norkūnas, o paskutinėje “šerno byloje” šie teisėjai sutampa. Algis Norkūnas yra žinomas mokslinėje teisininkų bendruomenėje kaip civilinės atsakomybės specialistas, todėl drįsčiau teigti, kad jei jis pats priima tokius teisės aiškinimo pakeitimus, jie turėtų ateityje išsilaikyti ir nekisti. Taip pat pastebiu, kad šiose bylose ieškovas nuolatos – If P&C Insurance AS draudimo bendrovė, kuri leidžia sau apsimesti ir nematyti kasacinio teismo precendentų, nors pati dalyvauja jų formavime…

Pats savaime vėjas nėra nenugalima jėga

Nors esu apžvelgęs nemažai Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos, neprisimenu, kad būčiau susidūręs su nutartimi, kurioje civilinės atsakomybės nekylimo klausimas būtų išspręstas pripažinus, jog asmuo prievolės neįvykdė dėl force majeure. Iki šiol aktualiausia LAT’o nutartis yra  A. Č. v. UAB „Molesta“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-370/2010  m. spalio 4 d. Joje, taikant force majeure kriterijus, buvo išaiškinta, kad gaisras pats savaime nėra nenugalima jėga. 2012 m. liepos 26 d. LAT’as priėmė nutartį nr. 3K-3-381/2012, kurioje keliamas nenugalimos jėgos teisės aiškinimo klausimas. Bylos faktinės aplinkybės:

Vėjas nupūtė atsakovės statomo namo stogą su visa medine konstrukcija, kuris užkrito ant kaimynystėje esančio ieškovės sklypo ir padarė turtinės žalos: nepataisomai sugadino poilsinę priekabą–namelį, nukirto tris vaismedžius, sunaikino trylika šilauogių krūmų, žemuogių ir braškių lysves, juodųjų serbentų krūmą.”

Taigi, ieškovė prašo priteisti žalos atlyginimą, o atsakovė nuo civilinės atsakomybės ginasi nenugalimos jėgos institutu. Pirmoji ir apeliacinė instancija konstatuoja nenugalimos jėgos buvimą. Tačiau kasacinė instancija nurodo, kad buvo netinkamai taikomi nenugalimos jėgos kriterijai ir nenustatytos svarbios aplinkybės šio instituto taikymui:

“Teismai netinkamai taikė CK 6.212 straipsnio nuostatas ir, pripažindami stogą pakėlusį vėją nenugalima jėga, netyrė šiai aplinkybei konstatuoti svarbių aplinkybių. Vienas iš nenugalimos jėgos požymių yra tas, kad tokių aplinkybių nebuvo galima protingai numatyti, šalis negalėjo jų kontroliuoti ar užkirsti joms kelio (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2003 m. spalio 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje L. Š. v. UAB ,,Paira“, bylos Nr. 3K-3-931/2003; 2010 m. spalio 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. Č. v. UAB „Molesta“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-370/2010; kt.). Vėjas negali būti laikomas nenugalima jėga savaime (per se), nes jo faktą galima protingai numanyti ir tam pasiruošti; pastatai projektuojami ir statybą reglamentuojančiuose teisės aktuose jiems nustatomi reikalavimai, atsižvelgiant į būtiną pastatų atsparumą tam tikro Lietuvoje įprasto stiprumo vėjui. Vėjas nenugalima jėga gali būti pripažįstamas tik tada, kai jo kilimas, stiprumas ar mastas toks neįprastai didelis bei nebūdingas atitinkamai geografinei vietovei, kad vidutinis protingai apdairus ir rūpestingas asmuo (bonus pater familias) tokio vėjo atitinkamomis sąlygomis negalėtų numatyti ir tikėtis. Atsižvelgiant į tai, konstatuotina, kad nagrinėjamos bylos kontekste teismai privalėjo tirti, ar atsakovės statomo namo stogą nukėlęs vėjas gali būti laikomas nenugalima jėga, t. y. ar tai buvo ypatingai neįprasto stiprumo vėjas konkrečioje vietovėje, ar atsakovė galėjo tokio stiprumo vėjo tikėtis ir imtis priemonių nuo jo apsisaugoti, ir pan. Iš teismų tirtų įrodymų ir konstatuotų aplinkybių apie tomis dienomis Kauno zonoje siautusią vėtrą ir Vyriausybės skirtas lėšas jos padariniams šalinti, negalima teigti, kad pasitvirtino atsakovės teiginiai apie nenugalimos jėgos padarinių atsiradimą konkrečioje byloje, nes svarbu nustatyti, kokią žalą šis vėjas padarė būtent ginčo namo apylinkėse. Dėl to teismai nepagrįstai netyrė ieškovės teiginių, kad vėjas namo apylinkėse nepadarė daugiau jokios žalos.

Trečia, ieškovė pagrįstai teigia, kad Lietuvos klimatinės sąlygos yra tokios,  jog būna stipresnių vėjų, kurie gali padaryti žalos, tačiau tai savaime nėra radikalu, netikėta ar nenuspėjama, todėl kiekvienas rūpestingas statinių savininkas, vykdydamas statybas, turi ir gali tai numatyti bei privalo imtis priemonių žalai išvengti. Šiame kontekste ypatingą reikšmę įgyja pastato savininko elgesys ir statybą reglamentuojančių teisės aktų laikymasis, nes būtent įtvirtintų reikalavimų statiniams vykdymas yra viena esminių pareigų, kurios laikydamasis statinio savininkas gali pagrįstai tikėtis, kad statinys bus atsparus Lietuvoje įprastoms klimato sąlygoms. Nors teismai nustatė, kad atsakovė statybas vykdė neturėdama statybos leidimo, tačiau nepagrįstai netyrė vykdytų statybų atitikties techniniams statybos reikalavimams, susijusiems su statinio atsparumu ir stogo konstrukcijų tvirtinimu prie namo sienų. Atsižvelgiant į tai, nepagrįsta pripažintina teismų išvada, kad nagrinėjamu atveju neturi reikšmės atsakovės vykdytų statybų teisėtumas. Minėta, kad sprendžiant dėl nenugalimos jėgos aplinkybių svarbios vidutinio protingai apdairaus ir rūpestingo asmens pastangos žalai išvengti, o statybos ne pagal teisės aktų reikalavimus leidžia pagrįstai abejoti tokiu rūpestingumu. Pasitvirtinus neteisėtų statybų faktui, atsakovei tektų pareiga įrodyti, kad tai nelėmė statinio silpnesnių konstrukcijų ar mažesnio atsparumo vėjui, nes šis buvo toks stiprus, kokio nebuvo galima tikėtis ir numatyti. Tik tada būtų patvirtinta teismų nurodyta išvada, kad neteisėta statyba ir padaryta žala nesusijusios priežastiniu ryšiu. Esant tokiai situacijai, teismai, spręsdami dėl vėjo pripažinimo nenugalima jėga, privalėjo tirti ir vertinti, ar neteisėtų statybų aplinkybė nelėmė žalos, ypač tuo atveju, jei pasitvirtintų ieškovės teiginiai, kad vėjas daugiau žalos apylinkėse nepadarė.”

Nors nenugalimos jėgos nustatymui konstatuoti nenustatytos svarbios faktinės aplinkybės, tačiau ši nutartis naudinga tuo, kad parodo, kaip CK 6.212 str. reglamentuoti nenugalimos jėgos kriterijai turi būti tinkamai taikomi praktikoje. Kadangi byla grąžinta pirmosios instancijos teismui – nemaža tikimybė, kad ji vėl grįš į kasaciją dėl force majeure kriterijų taikymo, bus įdomu stebėti.

Nuostoliai, patirti dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo

Praktikoje pareiškiant ieškinį yra būdinga prašyti, kad kartu būtų pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės. Turbūt nesuklysiu, jeigu pasakysiu, kad didelė dalis advokatų turi pasiruošę praktiškai identišką šabloną dėl LAP’o, kurį dedą vos ne į kiekvieną ieškinį, kad ir koks būtų reikalavimų pagrįstumas. Šablonas atrodo maždaug taip:

“Ieškovas prašo pritaikyti atsakovui laikinąsias apsaugos priemones. Laikinųjų apsaugos priemonių taikymas yra preliminari priemonė, kuria siekiama kaip įmanoma greičiau užkirsti kelią aplinkybėms, galinčioms apsunkinti ar padaryti nebeįmanomu būsimo teismo sprendimo įvykdymą. Pagrindas taikyti laikinąsias apsaugos priemones yra grėsmė, jog, nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių, teismo sprendimo (įsakymo) įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti neįmanomas (CPK 144 str.). Teismas, taikydamas CPK 145 straipsnyje numatytas laikinąsias apsaugos priemones, neprivalo turėti įrodymų, jog ateityje neabejotinai atsiras grėsmė teismo sprendimui (įsakymui) įvykdyti. Teismui pakanka įsitikinti tuo, kad konkrečioje situacijoje tokia grėsmė yra galima, kad egzistuoja tokio pobūdžio grėsmės atsiradimo tikimybė. Teismų praktikoje aplinkybė, jog būsimo teismo sprendimo (įsakymo) įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas preziumuojama tuomet, kai kilęs didelės sumos turtinis ginčas, nes didelė reikalavimo suma gali objektyviai padidinti būsimo teismo sprendimo (įsakymo) neįvykdymo riziką (Lietuvos apeliacinio teismo 2008 m. gegužės 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-307/2008, Lietuvos apeliacinio teismo 2007 m. lapkričio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-782/2007, Lietuvos apeliacinio teismo 2007 m. spalio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-717/2007 ir kt.). Ieškovo pareikšto reikalavimo suma X yra didelė, todėl preziumuotina, jog nepritaikius laikinųjų apsaugos priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Teismo sprendimas, kuriuo ieškovo turtiniai reikalavimai bus patenkinti, negalės būti įvykdytas, kadangi atsakovas gali perleisti ar kitais būdais sumažinti savo turimo turto masę ir neturėti pakankami turto, į kurį būtų galima nukreipti išieškojimą. Dėl to yra pagrindas taikyti laikinąsias apsaugos priemones, nes jų nepritaikius teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Pritaikius laikinąsias apsaugos priemones nepranešus atsakovui, būtų užbėgta už akių galimiems nesąžiningiems atsakovo veiksmams, pirmenybę teikiant ieškovo interesams, kurie šiuo metu yra pažeisti, tačiau nepažeidžiant laikinųjų apsaugos priemonių taikymo ekonomiškumo, proporcingumo principų bei teisingumo, sąžiningumo, šalių lygiateisiškumo principų.”

Tačiau nepamatuotas LAP’o prašymas ir taikymas neretai sukelia neigiamus padarinius: areštuojamas verslo (asmens) nekilnojamas turtas riboja galimybes juo disponuoti, areštuotos sąskaitos (piniginės lėšos) sustabdo verslininko (asmens) civilinę apyvartą ir pan. Kad būtų galima sumažinti šių neigiamų padarinių atsiradimo riziką, būtina prisiminti, jog civilinio proceso kodekse egzistuoja nuostolių, kilusių dėl pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių institutas (CPK 146 str 2 d.):

“Įsiteisėjus sprendimui, kuriuo ieškinys atmestas, atsakovas turi teisę reikalauti, kad ieškovas atlygintų nuostolius, kuriuos atsakovas patyrė dėl ieškovo prašymu taikytų laikinųjų apsaugos priemonių.”

Šie nuostoliai yra viena civilinės atsakomybės formų, todėl jai taikomos tiek bendrosios CK įtvirtintos civilinės atsakomybės, tiek specialiosios deliktinės atsakomybės nuostatos. Iš to seka ir šių nuostolių įrodinėjimas, todėl gavus ieškinį, kuriuo kartu prašoma taikyti ir laikinąsias apsaugos priemones, tikint, kad ieškinys nepagrįstas, derėtų atitinkamai ruoštis kitam procesui ir rinkti įrodymus, pagrindžiančius civilinės atsakomybės sąlygas. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pateikęs teisės aiškinimo taisykles, kaip tinkamai taikyti šį institutą(LAT nutartis 2012 m. gegužės 24 d. Nr. 3K-3-246/2012):

“CPK 147 straipsnio 3 dalyje (redakcija, galiojusi iki 2011 m. rugsėjo 30 d.), o šiuo metu CPK 146 straipsnio 2 dalyje (redakcija, galiojanti nuo 2011 m. spalio 1 d.) įtvirtinta atsakovo, kuriam taikytos laikinosios apsaugos priemonės, teisė reikalauti, kad ieškovas atlygintų nuostolius, kuriuos jam padarė šios ieškovo prašymu taikytos priemonės. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. gruodžio 15 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje UAB ,,Militzer and Munch Fortransas“ v. Vokietijos bendrovė „Lex System“ GmbH, bylos Nr. 3K-3-589/2006, sprendžiant klausimą dėl nuostolių, atsiradusių dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo civiliniame procese atlyginimo, inter alia išaiškinta, kad, atmetus ieškinį, asmuo, kurio turtinės teisės ieškovo prašymu buvo suvaržytos laikinosiomis apsaugos priemonėmis ir kuris dėl tokio suvaržymo patyrė nuostolių, gali kreiptis į teismą su atskiru ieškiniu, CPK 147 straipsnio 3 dalyje nustatyta tvarka prašydamas taikyti kreditoriui deliktinę atsakomybę, nenustatinėjant jos sąlygos – kaltės, nes tai yra ieškovo atsakomybės už jo rizika atliktus veiksmus atvejis. Kasacinis teismas nurodytoje nutartyje yra pažymėjęs, kad CPK 147 straipsnio 3 dalies taikymo sąlygos yra įsiteisėjęs teismo sprendimas, kuriuo asmens, prašiusio taikyti laikinąsias apsaugos priemones, ieškinys atmestas. Atlyginti nuostolius, patirtus dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, piktnaudžiavimo procesinėmis teisėmis institutas nėra būtina CPK 147 straipsnio 3 dalies taikymo sąlyga. Šios pozicijos laikomasi ir vėlesnėje praktikoje (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. gruodžio 1 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje UAB „Lit-Invest“ v. UAB „Paribys“, bylos Nr. 3K-7-411/2010; kt.).Skolininkas, reikšdamas reikalavimą atlyginti nuostolius, gali remtis tiek CPK 147 straipsnio 3 dalimi (dabar galiojančio CPK 146 straipsnio 2 dalimi), tiek CPK 95 straipsniu, tačiau šis straipsnis nėra 147 straipsnio 3 dalies taikymo sąlyga.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, aiškindama CPK 147 straipsnio 3 dalies taikymo praktiką, yra nurodžiusi, kad, naudodamasis CPK 147 straipsnio 3 dalyje įvirtinta teise ir reikšdamas ieškinį po ginčo, kurį nagrinėjant buvo taikytos laikinosios apsaugos priemonės, išnagrinėjimo jo naudai, ieškovas turi įrodyti nuostolių atsiradimo faktą ir dydį bei priežastinį ryšį su taikytomis laikinosiomis apsaugos priemonėmis, nes gali būti atlyginami tik tie realūs patirti nuostoliai, kurie atsirado kaip laikinųjų apsaugos priemonių taikymo tiesioginis padarinys (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. lapkričio 3 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje UAB „Acumen“ v. UAB „Rovė“, bylos Nr. 3K-3-469/2009; kt.).”

Taigi, reikia rinkti įrodymus, pagrindžiančius civilinės atsakomybės sąlygas (išskyrus kaltę), pagrindžiančius nuostolius, kaip tiesioginius LAP’o taikymo padarinius. Dėl LAP’o patirtų nuostolių pavyzdys gali būti negautos pajamos:

Negautos pajamos yra asmens negautos lėšos, kurių jis tikėjosi gauti ir kurių negauta todėl, kad buvo sutrikdyta veikla, iš kurios buvo numatyta jų realiai gauti. Pažymėtina, kad negautos pajamos turi būti realios, o ne hipotetinės. Dėl to, remiantis CK 6.249 straipsnio 1 dalimi, turi būti nustatytos realios asmens galimybės gauti konkrečias pajamas, atsižvelgiant į ankstesnes jo pajamas, pasiruošimą ir priemones, kurių ėmėsi siekdamas gauti šių pajamų, ir pan. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. birželio 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje ŽŪB „Vanaginė“ v. Lietuvos Respublika, bylos Nr. 3K-3-305/2007; 2009 m. lapkričio 3 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Acumen“ v. UAB „Rovė“, bylos Nr. 3K-3-469/2009; kt.). Nuostolių kaip piniginės žalos išraiška turi būti atlyginama tiek, kiek ieškovas prarado, nes toks atlyginimas atitiktų žalos kompensavimo funkciją, o didesnio nei faktiškai asmens patirta žala, dydžio atlyginimas reikštų tokio asmens nepagrįstą praturtėjimą.”

Man asmeniškai praktikoje norėtųsi pamatyti daugiau tokio tipo pagrįstų ieškinių, nes jie galėtų subalansuoti neretai perteklinį laikinųjų apsaugos priemonių prašymą ir taikymą.

Žalą padariusio asmens sunki turtinė padėtis kaip žalos dydžio mažinimo sąlyga

Pirmiausia atsiprašau už sumažėjusį tinklaraščio įrašų kiekį, tačiau rašomas magistrinis atėmė visą laiką, o po jo net nesinorėjo liesti teisės. Dabar magistrinis parašytas (nors dar neapgintas), todėl galima pradėti gaivinti tinklaraštį :)

Šis įrašas skirtas vienam iš civilinės atsakomybės mažinimo klausimui. Kai susiduriu su civiline atsakomybe ir žalos atlyginimu t.y. galimybe mažinti žalos dydį, neretai užkliūnu už CK 6.282 str. 3 d., kuri suteikia teismui dispoziciją mažinti žalos dydį, atsižvelgiant į žalą padariusio asmens sunkią turtinę padėtį, išskyrus atvejus, kai žala padaryta tyčia. Šiame įraše nebus kalbama apie tyčinius atvejus. Pati ši nuostata įdomi tuo, kad ji iš esmės prieštarauja civilinės atsakomybės tikslui. Juk šios atsakomybės tikslas yra kompensuoti visą padarytą žalą. Tačiau, šiuo atveju, esant sunkiai turtinei padėčiai, žalą padaręs asmuo gali “išsisukti” nuo visiško kompensavimo.

CK 6.251 str. 1 d. įtvirtina vieną iš pagrindinių civilinės atsakomybės principų – padaryti nuostoliai turi būti atlyginti visiškai. Principas reiškia, jog žalą būtina tiksliai įvertinti, kad nukentėjusiam būtų atlyginta tiek, kiek jis iš tiesų prarado. Šio straipsnio 2 dalis suteikia teismui teisę mažinti nuostolių atlyginimo dydį, jeigu dėl visiško nuostolių atlyginimo atsirastų nepriimtinų ir sunkių padarinių. Kodekso komentare rašoma, kad ši norma teismui leidžia įgyvendinti teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principus tais atvejais, kai visiško nuostolių atlyginimo principo įgyvendinimas sukeltų labai sunkų padarinių, todėl būtų pažeidžiami minėti principai. Komentare nurodoma, kad ši norma turi būti taikoma labai atsargiai ir tik išimtinais atvejais, kai sąžiningumas, protingumas ir teisingumas iš tiesų reikalauja sumažinti nuostolių atlyginimo dydį. Koks šios normos santykis su CK 6.282 str. 3 d.? Akivaizdu, kad CK 6.282 str. 3 d. turėtų būti vertinama kaip specialioji norma CK 6.251 str. atžvilgiu. Manyčiau, kad CK 6.282 str. 3 d. būtent įtvirtiną vieną iš sąlygų (atvejų), kuomet ji sistemiškai taikoma su CK 6.251 str. ir nukrypstama nuo visiško nuostolių atlyginimo principo. Darytina išvada, kad abi normos turi būti taikomos tik išimtinais atvejais.

Viskas būtų gražu, jeigu ne vienas teismo sprendimas, kurį radau nagrinėdamas Lietuvos Apeliacinio Teismo praktiką. Teismas nurodo (bylos nr. 2A-380/2011):

“Įvertinusi nurodytas aplinkybes, byloje nustatytus ieškovės veiksmus baudžiamųjų bylų tyrimo metu, sunkią valstybės turtinę padėtį ekonominiu sunkmečiu, nagrinėjamos bylos kontekste atsižvelgdama į šiuo klausimu suformuotą teismų praktiką, vadovaudamasi CK 1.5 straipsnyje įtvirtintais principais, teisėjų kolegija sprendė, kad pirmosios instancijos teismo nustatytas neturtinės žalos atlyginimas padidintinas iki 10 000 Lt ir tai atitinka konstitucinį teisingo žalos atlyginimo principą (Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalis) ir CK 6.250 straipsnio 2 dalyje įtvirtintus neturtinės žalos nustatymo kriterijus.”

Mane neramina argumentas “dėl valstybės sunkios turtinės padėties ekonominiu sunkmečiu”. ApT’o sprendime nenurodomos normos, kuriomis remiantis naudojamas šis argumentas, tik bendroji CK 6.250 str. 2 d. ir Konstitucija.  Kyla klausimas, kokiu pagrindu atsirado atsirado teismo argumentas dėl sunkios valstybės turtinės padėties? Tiek CK 6.251 str. 2 d., tiek CK 6.282 str. 3 d. teismas gali taikyti savo iniciatyva, tačiau žala padaręs asmuo kaip ir turi įrodyti savo sunkią turtinę padėtį. Valstybė šiuo atveju jos neįrodinėjo. Galimas variantas, kad sukios turtinės padėties argumentas atsirado sprendime atsitiktinai? Jeigu ne, tai čia galima įžvelgti neigiamą tendenciją. Jeigu laikysime, kad CK 6.282 str. 3 d. yra specialioji norma, tai jos komentare rašoma, kad ji taikoma TIK FIZINIAMS ASMENIMS. Tai yra visiškai logiška ir šiuo atveju minėtos normos pagrindu valstybės padarytos žalos nebūtų galima mažinti. Tačiau pastebėtina, jog pati norma expressis verbis neįtvirtina, kad ši norma taikoma tik fiziniams asmenims, o komentaras nėra privalomas teisės aiškinimo šaltinis. Bet, spėju, kad kodekso kūrėjai, kurie sutampa su komentaro autoriais, turėjo omenyje būtent fizinius asmenis..

Šiuo atveju pritarčiau kodekso komentaro autoriams ir nebūčiau linkęs sutikti su poziciją, kad žalos dydį galima mažinti atsižvelgiant į žalą padariusio juridinio asmens sunkią turtinę padėtį, o šią žalos mažinimo sąlygą teismai turėtų taikyti, tik pačiais rečiausias atvejais, kai to reikalauja protingumas, sąžiningumas ir teisingumas.

LAT’as išaiškino pirmąją actio Pauliana sąlygą

2011 m. spalio 18 dieną nutartimi, civilinėje byloje 3k-3-392/2011, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas pateikė gana paprastą, tačiau labai reikšmingą išaiškinimą dėl pirmosios actio Pauliana sąlygos – neabejotinos ir galiojančios kreditoriaus reikalavimo teisės. Išaiškinimo esmė – reikalavimo teisės atsiradimo momentas t.y. ilgą laiką nesąžiningi skolininkai naudodavo tam tikrą schemą, kaip išsisukti nuo turtinės žalos atlyginimo deliktiniuose teisiniuose santykiuose. Primityviai pateiksiu standartinę tokio elgesio schemą:

Iš pradžių asmenų A ir B nesieja jokie prievoliniai santykiai. Prievoliniai santykiai tarp jų atsiranda delikto pagrindu t.y. vienam iš šių asmenų padarius žalą pvz.: asmuo B automobiliu partrenkė asmenį A arba asmuo B kaip nors sugadino asmens A turtą ir pan. Tokios standartinės situacijos. Tada tarp minėtų asmenų prasideda teismo procesas, kuriuo prašoma priteisti civilinę atsakomybę t.y. atlyginti deliktu padarytą žalą. Tada, kol vyksta teismo procesas, nustatinėjant žalos dydį ir t.t. asmuo B perleidžia savo turtą, kad, atsiradus jam nepalankiam teismo sprendimui su konkrečiu žalos dydžiu, jam nereikėtų atlyginti asmeniui A padarytos žalos, nes, priėmus teismo sprendimą ir jam įsigaliojus, asmuo B nebeturėtų turto t.y. turtas jau būtų perleistas tretiesiems asmenims. Tada asmeniui A lieka keli elgesio variantai: 1) pasiduoti ir laukti, gal kada nors B įgis turto 2) reikšti actio Pauliana ieškinius ir ginčyti sandorius su trečiaisiais asmenimis. PROBLEMA atsiranda naudojantis antruoju variantu t.y. sprendžiant bylą dėl actio Pauliana, nes “gudrūs” skolininkai yra sugalvoję kvailą gynybos taktiką, ant kurios neretai užkimba pirmosios instancijos teismai. Pačiam yra tekę susidurti su šia situacija. Jų gynybinės taktikos esmė yra pirmoji actio Pauliana sąlyga – neabejotinos ir galiojančios kreditoriaus reikalavimo teisės egzistavimas. Kažkodėl teismai kimba ant tokios argumentacijos, kai sakoma:

prievolė atlyginti žalą atsirado nuo teismo sprendimo priėmimo momento

Nors bet kuriam asmeniui, kuris nors kiek išmano prievolių teisę – aišku, kad deliktinės prievolės atsiradimo momentas sutampa su žalos padarymo momentu. Todėl teismo sprendimas čia yra visai ne esminis momentas. Deja, to nesugeba suprasti kai kurie teisėjai. Šioje kasacinėje byloje pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai užkimba ant kabliukų:

“Alytaus rajono apylinkės teismas 2010 m. birželio 23 d. sprendimu ieškinį atmetė. Teismas konstatavo, kad ginčijamų dovanojimo ir pirkimo–pardavimo sandorių sudarymo metu J. B., J. B. ir A. B. nebuvo ieškovo skolininkai (ieškovui žalos atlyginimas iš atsakovės J. B. priteistas tik 2009 m. rugsėjo 23 d. teismo sprendimu).

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, apeliacine tvarka išnagrinėjusi bylą pagal ieškovo apeliacinį skundą, 2011 m. vasario 21 d. nutartimi pirmosios instancijos teismo sprendimą paliko nepakeistą. Teisėjų kolegija nurodė, kad ginčijamų sandorių sudarymo metu ieškovas nebuvo atsakovų kreditorius, nes žalos atlyginimo prievolė buvo ginčijama, ji nebuvo įrodyta. Prievolė atlyginti 47 229 Lt žalą atsirado tik 2009 m. rugsėjo 23 d., Kauno apygardos teismui priėmus atitinkamą sprendimą, iki tol sudaryti sandoriai neprieštaravo teisės normoms ir visiškai atitiko CK sandoriams keliamus reikalavimus.”

Tokie teismų išaiškinimai iš esmės atveria kelią, esant deliktiniams santykiams, perleisti turtą ir taip niekada nebūti atsakingiems už prievolės, ir stipriai susiaurina actio Pauliana taikymo sritį. Visiškas absurdas. Tačiau vakarykšte nutartimi LAT’as užkirto tam kelią:

“Kasatorius, kasaciniu skundu reikšdamas argumentus dėl netinkamai nustatyto skolininkų prievolės atsiradimo momento, kelia klausimą dėl pirmosios actio Pauliana sąlygos buvimo, t. y. kreditoriaus reikalavimo teisės egzistavimo ginčijamų sandorių sudarymo metu. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai nurodė, kad tuo metu, kai buvo sudaryti ginčijami turto perleidimo sandoriai, skolininkų prievolė, taigi ir kreditoriaus reikalavimo teisė, dar nebuvo atsiradusi. Tokią išvadą teismai grindė tuo, kad, nors žala padaryta 2006 m. spalio 31 d. eismo įvykio metu, tačiau skolininkų J. B. ir J. B. prievolė atlyginti žalą konstatuota tik Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. rugsėjo 23 d. sprendimu, taigi 2007 m. birželio 22 d. ir 2007 m. rugpjūčio 29 d. sandorių sudarymo metu J. B. ir J. B. dar nebuvo kasatoriaus skolininkai, o kasatorius neturėjo į juos reikalavimo teisės, todėl sudaryti sandoriai negalėjo pažeisti ir nepažeidė kreditoriaus teisių.

Tokia teismų išvada pripažintina nepagrįsta. Kadangi šiuo atveju padaryta žala kildinama iš delikto, tai žalos atlyginimo momentas nustatytinas taikant deliktinę atsakomybę reglamentuojančias CK normas. CK 6.245 straipsnio 4 dalyje nurodyta, kad deliktinė civilinė atsakomybė yra turtinė prievolė, atsirandanti dėl žalos, kuri nesusijusi su sutartiniais santykiais, išskyrus atvejus, kai įstatymai nustato, kad deliktinė atsakomybė atsiranda ir dėl žalos, susijusios su sutartiniais santykiais. CK 6.288 straipsnio, reglamentuojančio žalos atlyginimo mokėjimą, 1 dalyje nustatyta, kad žala atlyginama nuo jos padarymo dienos, o jeigu žala atsirado vėliau, – nuo žalos atsiradimo dienos. Taigi pagal įstatymą žalos atlyginimo prievolė siejama su jos padarymo (atskirais atvejais – atsiradimo, jeigu žala atsiranda vėliau nei ji padaroma) momentu; jokių šios normos išimčių įstatyme nenustatyta. Tai, kad skolininko prievolė atlyginti žalą atsiranda nuo žalos padarymo momento, papildomai patvirtina ir CK 6.288 straipsnio 2 dalies norma, pagal kurią ieškinio senaties termino pradžia reikalauti atlyginti žalą taip pat siejama su žalos padarymo momentu. Taigi nėra jokio teisinio pagrindo išvadai, kad žalos atlyginimo prievolė skolininkui atsiranda tik nuo jos konstatavimo teismo sprendimu momento. Teismo sprendimas priteisti žalos atlyginimą – tai tik kreditoriaus teisės apgynimas, o ne reikalavimo teisės, kaip tokios, atsiradimo pagrindas“.

LAT’as pateikė paprastą, civilinės teisinės atsakomybės doktrina bei įstatymu normomis pagrįsta išaiškinimą, kuris taps stipria kliūtimi bandant “nusiplauti” nuo prievolinių pareigų vykdymo.

Be kitą ko reikia pagirti ir ieškovo AB “Lietuvos draudimo” teisininkus, kurie ne tik tinkamai paruošė kasacinio skundo argumentus dėl deliktinės prievolės atsiradimo momento, bet ir dėl subrogacijos teisės. Nes atsakovai, kaip ir tikėjausi, bandė gintis regresu. Kasacinio skundo argumentai:

“Kasatorius, draudimo sutarties pagrindu atlyginęs nukentėjusiajam 2006 m. spalio 31 d. padarytą žalą, įstojo į nukentėjusiojo ir skolininko buvusius prievolinius santykius ir subrogacijos tvarka įgijo teisę reikalauti atlyginti žalą dar iki ginčijamų turto perleidimo sandorių (šie buvo sudaryti 2007 m. birželio 22 d ir 2007 m. rugpjūčio 29 d.) sudarymo.”

Šioje vietoje atsakovas bando gintis regresu t.y. naujos prievolės atsiradimo momentu ir atsiliepime į kasacinį skundą teikia tokius kontrargumentus:

“Teisė į žalos, padarytos dėl eismo įvykio, atlyginimą atsiranda nuo žalos konstatavimo teisės aktų nustatyta tvarka momento. Kasatorius nepagrįstai remiasi CK 6.288 straipsnio 1 dalimi, nes šiuo atveju taikytinas CK 6.280 straipsnis, pagal kurio nuostatas kasatorius įgijo reikalavimo teisę į J. B. ne nuo žalos atsiradimo momento, o tik nuo to momento, kai atlygino žalą. Atsakovė J. B. įgijo pareigą atlyginti žalą kasatoriui tik po to, kai šis atlygino žalą nukentėjusiajam ir kai atsakovės atsakomybė buvo nustatyta teismo sprendimu, t. y. 2009 m. rugsėjo 23 d. Dėl to 2007 m. rugpjūčio 29 d. pirkimo–pardavimo sandorio sudarymo metu kasatorius nebuvo atsakovų kreditorius, o atsakovai nebuvo jo skolininkai.”

LAT’as pateikia išaiškinimą:

“Atsiliepime į kasacinį skundą atsakovas R. Š. nepagrįstai teigia, kad šioje byloje, nustatant kreditoriaus reikalavimo teisės atsiradimo momentą, taikytinas ne CK 6.288 straipsnis, bet 6.280 straipsnis, reglamentuojantis regreso teisę į žalos padariusį asmenį. Atsakovo teigimu, kasatoriaus reikalavimo teisė į skolininkus atsirado CK 6.280 straipsnio pagrindu tik tada, kai kasatorius, kaip draudikas, išmokėjo draudimo išmoką nukentėjusiam asmeniui. Toks aiškinimas yra netinkamas ir prieštarauja įstatymams bei teismų praktikai. Kasatorius įgijo reikalavimo teisę į skolininkę J. B. išmokėjęs draudimo išmoką nukentėjusiam asmeniui, t. y. atlyginęs šio patirtą žalą, už kurią atsakinga J. B. CK 6.1015 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad jeigu draudimo sutartis nenustato ko kita, draudikui, išmokėjusiam draudimo išmoką, pereina teisė reikalauti išmokėtų sumų iš atsakingo už padarytą žalą asmens. Pagal to paties straipsnio 2 dalį reikalavimo teisė, perėjusi draudikui, įgyvendinama laikantis taisyklių, kurios nustato draudėjo (naudos gavėjo) ir už žalą atsakingo asmens santykius. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, aiškindamas šias normas, ne kartą konstatavo, kad draudikui, išmokėjusiam draudimo išmoką draudėjui, šio teisė į žalos atlyginimą pereina įstatymo pagrindu, t. y. subrogacijos tvarka. Subrogacinė prievolė nuo regresinės prievolės skiriasi tuo, kad tai nėra nauja prievolė; draudikui perėmus draudėjo reikalavimo teisę žalos atlyginimo prievolė, siejanti nukentėjusį draudėją ir žalą padariusį asmenį, nepasibaigia, tik keičiasi šios prievolės šalis; draudikas, išmokėjęs draudimo išmoką, įgyja draudėjo teises ir pareigas žalos atlyginimo prievolėje, t. y. toje pačioje, jau egzistuojančioje prievolėje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. vasario 12 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB DK „PZU Lietuva“ v. AB „Lietuvos draudimas“, bylos Nr. 3K-3-76/2008; 2009 m. vasario 10 d. nutartis, priimta civilinėje byloje AB „Lietuvos draudimas“ v. Viešosios policijos apsaugos tarnyba, UAB „BTA draudimas“, bylos Nr. 3K-3-46/2009; kt.). Tai reiškia, kad subrogaciniam reikalavimui taikomos tos teisės normos, kurios reglamentuoja prievolę, siejančią nukentėjusį ir žalą padariusį asmenis. Taigi kasatoriaus perimta iš draudėjo reikalavimo teisė galioja nuo žalos padarymo momento; tai, kad šioje žalos atlyginimo prievolėje pasikeitė kreditorius, nei pačios prievolės, nei skolininko padėties nepakeitė. Be to, bylos duomenimis, kasatorius reikalavimo teisę į skolininkę J. B. perėmė dar iki ginčijamų sandorių sudarymo, taigi pirmiau nurodytas atsiliepimo į kasacinį skundą argumentas dėl netinkamo kreditoriaus teisės atsiradimo momento nustatymo ir CK 6.280 straipsnio taikymo atmestinas kaip nepagrįstas. Kreditorius, kuriam reikalavimo teisė perėjo subrogacijos tvarka, perėmė visas pirminio kreditoriaus turėtas teises prieš skolininką, kartu ir teisę pareikšti Pauliano ieškinį.”

Taigi, kai kuriems praktikams turėtų būti dar aiškiau, nes aš negaliu pakęsti aiškinimo jog subrogacija ir regresas yra tas pats, nes tai reglamentuoja vienas straipsnis, ir subrogacija, ir regresas yra straipsnio pavadinime – skliaustuose. Čia pateikta dar viena praktinė situacija, kai skirti subrogacijos ir regreso institutus – būtina. Todėl dar kartą pateikiu nuorodą į savo straipsnį, kuriame paaiškinu subrogacijos ir regreso skirtumus – Subrogacija, regresas ir cesija.

%d bloggers like this: