Keletas minčių Konstitucinio Teismo išvados belaukiant..

Vakar dalyvavau ilgame ir varginančiame 6 valandų Konstitucinio Teismo posėdyje. Prisipažinsiu, porą kartų vos neužmigau. Dalyvavau, nes maniau, jog tai bus vienas sunkiausių KT posėdžių per visą jo istoriją ir, atrodo, neklydau. Eidamas į teismą galvojau, kad palikti daugiamandatės rinkimų rezultatus ar pripažinti juos negaliojančiais buvo 50:50, bet dabar svariau linkčiau, kad teismas pripažins rezultatus negaliojančiais. Taip yra dėl kelių priežasčių.

Pareiškėjai, Seimo ir Prezidentūros atstovai, visus savo teiginius grindė atskirais rinkimų tvarkos pažeidimų faktais ir iš esmės vadovavosi vien Konstitucinio Teismo suformuota prezumpcija, kad: “nustačius masinio ir (arba) sisteminio rinkėjų papirkimo atvejus; preziumuotina, kad tokie pažeidimai savaime laikytini turinčiais esminę įtaką rinkimų rezultatams”. Praktiškai visuose tiek G. Songailos, tiek I. Pukanasytės teiginiuose figuruoja “galėjo būti”, “galimai” ir pan. Konstitucinis Teismas per daug klausimų neuždavinėjo.

Žymiai daugiau klausimų sulaukė VRK. VRK atstovai įrodinėjo, kad maksimalus galimas per rinkimų tvarkos pažeidimus rinkėjų iškreiptos valios skaičius galėtų būti 3600 balsų. Skaičiavimo formules pridėjo teismui, jos per patį posėdį nenagrinėtos, todėl paliktos pačiam teismui. Z. Vaigauskas aiškino, kad šis galimas maksimalus skaičius paneigia KT išvadoje suformuota prezumpciją ir nedaro esminės įtakos rinkimų rezultatams, nes rezultatus daugiamandatėje vis tiek galima nustatyti vieno mandato tikslumu.

Įdomybės prasidėjo tuo metu, kai savo klausimus pradėjo VRK atstovams uždavinėti teisėjai. Pirmininkas R. K. Urbatais, T. Birmontienė ir D. Žalimas užsikabino už darbo partijos išrinkto į Seimą Pinskaus. Problema tame, kad jis iš partijos sąrašo galo peršoko į dvi dešimtuką ir taip pateko į Seimą. T. Birmontienė klausinėjo Vaigausko, ar VRK rikiuodama pirmumo balsus atsižvelgia į tai, kad būtent su konkrečiu asmeniu susiję rinkimų tvarkos pažeidimai. Vaigauskas atsakė, kad tai iš esmės nėra daroma, nes pirmumo balsai skaičiuojami kompiuteriu. Jei supratau teisingai teisėjos klausimą, tai ji norėjo atsakymo būtent į tai, ar VRK kažką daro, jeigu mato, kad asmuo nesąžiningai pakilęs sąrašu į viršų, kad ir savo partijos kolegų sąskaita. Šiuos klausimus pratęsė R. K. Urbaitis paaiškindamas, kad jo nuomonė yra galimi du esminių rinkimų tvarkos pažeidimų atvejai, kai:

1. perkami balsai už konkretų sąrašą;

2. perkami konkretaus sąraše esančio kandidato reitingo balsai.

Teisėjai lenkia link to, jog ir tuo atveju, kai neperkami balsai už sąrašą, tačiau yra nesąžiningai konkuruojama to paties sąrašo viduje, taip yra iškraipoma rinkėjų valia, todėl net tame pačiame sąraše pasikeitus mandatams t.y. kai vietoje vieno iš to sąrašo asmens į Seimą patenka kitas iš to sąrašo asmuo, tai laikytina rinkėjų valios iškraipymu. Jie šią poziciją grindžia sisteminiu Seimo rinkimų 91 str., 5 (prim) str. ir 90 str. sisteminiu aiškinimu, o pastarasis nurodo:

“90 straipsnis. Kandidatų į Seimo narius reitingo skaičiavimas ir sąrašų galutinės eilės nustatymas
1. Kandidatų į Seimo narius reitingą skaičiuoja ir šių kandidatų sąrašų galutinę eilę pagal rinkėjų pareikštą valią ir paduotus pirmumo balsus patvirtina Vyriausioji rinkimų komisija.
2. Pirmiausiai sudedami už kiekvieną kandidatą paduoti pirmumo balsai vienmandatėse rinkimų apygardose ir suskaičiuojama, kiek kiekvienas kandidatas gavo pirmumo balsų iš viso. Tuo atveju, kai kandidato pirmumo balsų suma yra didesnė už daugiamandatėje rinkimų apygardoje renkamų Seimo narių skaičių ar yra jam lygi, kandidato reitingo balai lygūs šiai sumai, jeigu kandidato pirmumo balsų suma mažesnė, laikoma, kad kandidato reitingo balai lygūs nuliui.
3. Galutinė kandidatų į Seimo narius eilė sąrašuose nustatoma pagal kiekvieno kandidato gautus reitingo balus. Pirmesniuoju eilėje įrašomas kandidatas, surinkęs daugiau reitingo balų. Jeigu keli kandidatai surenka po lygiai reitingo balų, pirmesniuoju įrašomas tas kandidatas, kuris buvo įrašytas pirmesnis rinkiminiame sąraše.
4. Galutinę kandidatų į Seimo narius sąrašų eilę skelbia Vyriausioji rinkimų komisija tą pačią dieną kaip ir balsavimo rezultatus vienmandatėse rinkimų apygardose.”

Jeigu teisingai supratau, teismo pozicija yra tokia, kad VRK matydama konkrečius pažeidimus dėl reitingavimo, vadovaudamasi minėtu sisteminiu aiškinimu su 90 str. 1 d., turi teise imtis priemonių, kad būtų šalinami tokie pažeidimai. Z. Vaigauskas klausė, kokių priemonių jis gali imtis, jeigu rinkimų įstatymas numato galimybę tik pripažinti visos daugiamandatės rezultatus negaliojančiais, kai kandidatų sąrašui tenkančių mandatų skaičius pasikeičia. Man šiuo atveju Konstitucinio Teismo pozicija atrodo racionali, jeigu vertintume grynai per konstitucinius rinkimų principus, tačiau, turiu pastebėti, kad nematau teisinio mechanizmo, kuriais Z. Vaigauskas su komanda turėtų tai užtikrinti. Man pačiam kyla klausimas, ką daryti tokioje situacijoje, kai rinkėjai pareiškia savo valią, sąžiningai išreitinguoja kažkurį sąraše esantį kandidatą, kuris iš savo įprastos sąrašo vietos nepatektų į Seimą, tačiau dėl reitingavimo patenka, bet to savo mandato atsisako kito sąrašo nario naudai. Jeigu pats kandidatas taip “iškraipo rinkėjų valią”, ar tai yra normali praktika? Ypač, kai žinome jog dauguma partijų mėgsta į savo sąrašus įtraukti “puošmenas”, kaip tai daro socdemai su Z. Balčyčiu ir V. Blinkevičiūte. Balčytis jau atsisakė savo mandato. Gaunasi labai įdomi situacija. Kitas dalykas neįsivaizduoju, kaip VRK turėtų įrodinėti, kad pirkti būtent reitingo balsai. Ypač problematiška situacija čia yra ir dėl to, kad R. K. Urbaičio pateikti galimi balsų pirkimo atvejai, esant jo minėtai situacijai, sudaro sutaptį t.y. jeigu nuperkami reitingo balsai konkrečiam kandidatui tam tikrame sąraše, tai automatiškai būtinas balsavimas už tą sąrašą. Šiuo atveju nėra aišku, ar nupirktas rinkėjas pats savaime balsuotų ar nebalsuotų už tą konkretų sąrašą, ar balsuoja už tą sąrašą tik todėl, kad iš jo nupirko reitingo balą. Neįsivaizduoju, kaip tai įrodinėjama, todėl Pinskaus atveju, viskas kabės ant KT suformuotos prezumpcijos, manau, todėl jis vakar ir atsisakė mandato. Turiu stiprią nuojautą, kad daugiamandatės rezultatų pripažinimo negaliojančiais esminiu momentu (jei neesminiu, tai bent labai svarbiu) gali tapti būtent šis reitingavimas, kuris galimai padarytas esant šiurkštiems rinkimų tvarkos pažeidimams.

VRK narys Justinas Žilinskas šią situaciją pakomentavo taip:

“Prielaidos, link kurių teisėjai lyg ir lenkė posėdžio metu, dėl to, kad daugiamandatę galima būtų naikinti dėl pirmumo balsų nesąžiningumo, man kelia labai rimtų abejonių, ir ne tik įstatymo raidės požiūriu. Pirma, reitingavimas niekada nebuvo tiek sureikšmintas ir įstatymas VRK ką nors daryti su reitingo balsais, mano supratimu, tikrai neįpareigoja, išskyrus juos sudėti matematiškai. Tirti reitingavimo balsų teisėtumą yra užduotis ant neįmanomumo ribos. Kodėl? Todėl, kad reitingo balsų paduota apie 2 mln. Ir mes bandėme suprasti, kaip susiformavo garsusis “Ždanovičiaus penketukas”, ir jokių tokių itin aiškių dėsningumų nematyti. Bet, aišku, čia yra ilga diskusija pamąstymui.”

Čia tik dalindamasis savo mintimis pastebiu daugybę problemų, o kaip Konstituciniam Teismui gražiai sudėlioti viską per porą dienų? Kaip ištirti t.y. bent spėti susipažinti su visa bylos medžiaga? Neįsivaizduoju, nes mačiau, dalį jos, kuri per posėdžio pertrauką atkeliavo į teismą:

Vakar grįžęs namo apie 7 vakaro, po posėdžio, buvau tiek išsunktas, kad iš karto nuėjau miegoti, o tuo metu neabejoju, kad teisėjai ir jų padėjėjai turėjo dirbti. Dirba ir dabar, kol aš rašau šį įrašą. Laukia labai sunkus sprendimas, su gausybe teisinių padarinių, kurie man neaiškūs. Nes  jeigu vis dėlto bus nuspręsta pripažinti daugiamandatės rezultatus negaliojančiais, KT turės kartu ir paaiškinti, kaip valstybė gyvens artimiausius kelis mėnesius. Neaišku, ką daryti su parlamentu. Visiškai nesutinku su V. Nekrošiumi, kad tuo metu turėtų valdyti prezidentė, nes tam nėra jokio konstitucinio pagrindo. Klausimas kyla, ar tęsiasi senojo Seimo įgaliojimai? Daug kas sako, kad taip, nurodydami Konstitucijos 59 str.:

“Seimo narių įgaliojimų laikas pradedamas skaičiuoti nuo tos dienos, kurią naujai išrinktas Seimas susirenka į pirmąjį posėdį. Nuo šio posėdžio pradžios baigiasi anksčiau išrinktų Seimo narių įgaliojimų laikas. Išrinktas Seimo narys visas Tautos atstovo teises įgyja tik po to, kai Seime jis prisiekia būti ištikimas Lietuvos Respublikai.”

Aiškina, kad jei nesusirenka naujasis, tai senojo Seimo įgaliojimai nenutrūksta. Man tokie išaiškinimai nepriimtini, nes Konstitucijos 55 str. apibrėžia Seimo kadenciją 4 metams ir nenumato jokių išimčių. Visgi minėtas aiškinimas gali būti akceptuotas vien todėl, kad valstybė negali funkcionuoti be parlamento, nors ir tas parlamentas išnaudojo savo 4 metų suteiktus įgaliojimus ir, mano nuomone, yra nebe legitimus. Tai yra labai pavojinga situacija, nes kiek kartų galima neišsirinkti parlamentą? Kiek kartų gali tęstis įgaliojimai senojo? Tol kol išsirinksime? Labai pavojinga demokratijai.

Teismas taip pat turėtų paaiškinti ir tuos dalykus, kad naujojo Seimo įgaliojimai būtų proporcingai trumpesni dabar iššvaistytam laikui, nes Konstitucijoje įkalta nejudinama eilinių Seimo rinkimų data – antras spalio sekmadienis.

Galų gale, sprendžiant ar visgi naikinti daugiamandatę, teismas turi turėti omenyje, kad prielaidomis sugriauta daugiamantadė, nors ir esant tam tikram rinkimų tvarkos pažeidimų sistemiškumui ir masiškumui, gali sukurti tokį precedentą, kai kažkas (galimai nepatenkintas būsimais rezultatais) nuolat sabotuos rinkimus arba tiesiog rengs provokacijas rinkimams sugadinti. Tuo pavojingas yra procesas, kai per laisvai žiūrima į pažeidimų įrodinėjimą ir remiamasi prielaidomis.

Pabaigai, kad ir kaip išeitume iš šios situacijos, iš jos galime be galo daug pasimokyti, o aš asmeniškai galvoje turiu daugybe minčių, kaip galima tobulinti rinkimų procesą. Nuo elementarių, kaip Konstitucinio Teismo įstatyme esančio 72 val. termino ilginimo, atitinkamai derinant su pirmuoju Seimo posėdžiu. Rimtesnius pakeitimus būtų galima svarstyti, kurie būtų VRK suteikiami nauji įrankiai, pvz.: rinkimų įstatymuose numatyti, kad reitinguotiems kandatams, esant tam tikriems pažeidimams, būtų galima panaikinti reitingų balsus ir t..t negriaunant viso sąrašo ar visos daugiamandatės. Per rinkimus padariusioms partijoms pažeidimus, bet patekusioms į Seimą, nors rezultatai ir nepanaikinti, būtų galima mažinti ar panaikinti valstybės finansavimą. Nesilaikantiems agitacijos tvarkos būtų galima uždrausti agitacijos laikotarpiu agituoti. Čia tik keletas pirmųjų į galvą atėjusių minčių, kurios išdiskutuotos ir įgyvendintos, galėtų apriboti politikų ir politinių jėgų nesąžiningumą. O dabar KT gali sugriauti daugiamandatės rezultatus iš principo, kad pastatytų tam tikras politines jėgas į vietą, nes, esant dabartiniam teisiniam reguliavimui ir jo įgyvendinimui, nesąžiningu būti tiesiog apsimoka.

Neabejoju, kad po viso šito Vyriausybė sudarys darbo grupę, kuri neva spręs, kaip taisyti rinkimų reguliavimą, o pas mus geriausias būdas, kai nori nieko nenuveikti, tik imituoti darbą – darbo grupės sudarymas iš abejotinos kompetencijos asmenų, kurie laiku niekada nieko nepadaro.. Ką reiškia vien tai, kad Seimą šių metų birželį turėjo pasiekti kažkoks rinkimų kodekso projektas, deja, aš vis dar dabar negaliu jo pamatyti..

Tiesa, nemanau, kad įmanoma sukurti tokią rinkimų sistemą, kuri užtikrins 100% rinkimų sąžiningumą. Tokia niekur neegzistuoja.

Teisingumo ministro Remigijaus Šimašiaus veiklos subjektyvus vertinimas

Pagaliau ir aš gavau pavartyti Remigijaus Šimašiaus veiklos ataskaitą. Pirmiausia dėl pateikimo formos, ji tikrai nėra įprasta, o ypač nebūdinga teisininkams. Tačiau nelaikyčiau to minusu, nes labiau skirta rinkėjui, todėl vienas – du sakiniai apie pagrindinius darbus nėra blogai. Didelį pliusą ministrui dedu už panaudotą nuotrauką :)

Pirmiausia galima ministrą pagirti už šiuolaikiškumą, nes būtent jo kadencijoje pastebima vis daugiau žingsnių į elektroninę erdvę, pagrinde kalbu apie įmonių steigimą internetu. Taip pat sveikintina iniciatyva, kuri išplaukia iš civilinio proceso reformos, kad norima sudaryti galimybę teismo procesinius dokumentus pateikti elektroniniu būdu. Tai turėtų ypač sumažinti popieriaus kiekius, tuo pačiu bylinėjimosi išlaidas, susijusias su procesinių dokumentu kopijomis. Mano manymu, kad 50 ct už vieną teisme iškeptą A4 lapą – visai nemažai. Deja, šios idėjos  įgyvendinimo reikės laukti iki 2013 m., todėl R. Šimašiaus pasėtus vaisius nusiskins kitas ministras. Tas pats galioja ir teismo posėdžių stenografavimui, kuriuo sekretorę, su tušinuku rankose, turėtų pakeisti įrašymo įranga. Civilinio proceso reforma turi ir keletą minusų pvz.: susilpnintas parengiamasis posėdis, sprendimas už akių ir t.t.

Kitas momentas – hipotekos reforma. Tikslas kaip ir aiškus – pašalinti notarų ir hipotekos teisėjų funkcijų dubliavimąsi. Tiesa, reforma nelabai dera su iki jos priimta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartimi 2011 m. birželio 15 d. 3K-7-272/2011, kurioje buvo išryškinta hipotekos teisėjo atliekamų veiksmų svarba, nes notarai negalės perimti visų hipotekos teisėjo funkcijų, ypač tų, kur teisėtumo kontrolė išimtinai susijusi su teisingumo vykdymų. Vėl gi, kaip veiks reforma parodys ateitis.

Sekantis sveikintinas momentas – elektroninės varžytinės. Tikiuosi, kad jos pilnai startuos 2013 m., tačiau kol kas galima ministrą pagirti tik už iniciatyvą, nes praktinio veikimo dar nežinome. Tačiau būtų smagu, kad norint sudalyvauti varžytinėse, kuriose išvaržomas konkretus turtas, nereiktų vykti į konkretaus antstolio kontorą.

Gerai vertinu pataisas dėl administracinių teisės pažeidimų, kurios leidžia susitarti ir šiek tiek krūvio nuimti nuo teismų.

Viešojoje erdvėje nemažai kritikos iš teisės ekspertų sulaukia Teisėkūros pagrindų įstatymas. Aišku, kritika dažnai pagrįsta, įstatymas tobulintinas, tačiau per visus bandymus priimti šį įstatymą, supratau, kad viena iš esminių teisingumo ministro idėjų buvo “Valstybės žinias” perkelti iš laikraščio į elektroninę erdvę. Tai yra labai sveikintina, nes negaliu žiūrėti į “Valstybės žinių” makulatūros krūvas. Tam bus reikalingas ir teisės aktų registras, kuriame atsiras ir teismų sprendimai. Jis turi būti įsteigtas gruodžio 1 d., o kitų metų kovą turi pilnai funkcionuoti. Įdomu, gal bus sudaryta šiokia tokia konkurencija Infolex’ui. Grįžtant prie paties Teisėkūros pagrindų įstatymo, jis nors ir ne tobulas, bet priimtas po 20 metų gimdymo. Tiesa, laukia nemažai derinimo su kitais teisės aktais pvz.: Konstitucinio Teismo įstatymu, kurio keli straipsniai skirti nutarimų įsigaliojimu ir paskelbimui “Valstybės žiniose”.

Gaila, bet CPK nuostata dėl grupės ieškinio viešajam interesui ginti yra vis dar blanketinė ir niekur neįgyvendinta, o ministras šį projektą galėtų įgyvendinti nebent antrojoje kadencijoje.

Kaip vieną iš labiau abejotinų iniciatyvų vertinčiau visuomeninių tarėjų institutą teismuose. Teko skaityti ministro projektą, jis yra gemalo stadijoje ir dabar yra daugiau kaip rinkiminės agitacijos dalis ateinantiems rinkimams. Be to, pateikti abu visuomeninių tarėjų instituto įgyvendinimo būdai reikalautų ne vienos Konstitucijos pataisos, todėl, manau, kad būtų vargiai įgyvendinami net ir kitoje kadencijoje.

Kiti darbai: atsisakyti automobiliai, pavardžių keitimas, labdaros fondai, taip pat darbai susiję su nuteistaisiais ir įkalinimo įstaigomis yra neabejotinai sveikintini.

Dar norėčiau išskirti, kad šio ministro darbo laikotarpiu pats pateikiau teisingumo ministerijai ne vieną teisėkūros iniciatyvą, viena iš jų virto įstatymu, kitos pasiekė Seimą, o dėl vienos vis dar diskutuojama aukščiausiose valstybės institucijose.

Apibendrindamas, nepaisant R. Šimašiaus darbe pasitaikiusių minusų, šį ministrą vertinčiau labai teigiamai. Čia tinka patarlė: “kas nedirba, tas neklysta”. Ko jaunam ministrui netrūko, tai veržlumo, iniciatyvumo, darbštumo, novatoriško požiūrio. Apie gebėjimą tiesiogiai bendrauti su žmonėmis internete (ministras yra blogeris bei aktyvus facebooko ir google+ socialinių tinklų dalyvis) galėtų pavydėti bet kuris politikas. Gaila, bet dėl Lietuvoje vyraujančio ir ypač gajaus politinės švytuoklės principo, netikiu, kad šiam ministrui teks dirbi antrą kadenciją. Taip pat nemanau, kad atėjęs naujas (socialdemokratinis?) ministras turės mano išvardintas R. Šimašiaus teigiamas savybes.

Konstitucinis reguliavimas komplikuoja pirmalaikių Seimo rinkimų galimybę

Delfi praneša, kad Seimo populistai ruošiasi svarstyti pirmalaikių rinkimų idėją. Eilinis priešrinkiminis triukas, bandant rinktis taškus. Tačiau aš ne apie tai.. Matau, problemą Konstitucijoje, kuri komplikuoja galimybę surengti pirmalaikius Seimo rinkimus. Konstitucijos 57 straipsnis nustato, kad:

“Eiliniai Seimo rinkimai rengiami Seimo narių įgaliojimų pabaigos metais spalio mėnesio antrą sekmadienį.
Eiliniai Seimo rinkimai, einantys po pirmalaikių Seimo rinkimų, rengiami šio straipsnio pirmojoje dalyje nurodytu laiku.”

Problema tame, kad surengus pirmalaikius rinkimus, po jų eisiantys eiliniai rinkimai turės būti rengiami spalio antrą sekmadienį.  Konstitucijos 55 str. 1 d. nustato, kad Seimas renkamas ketveriems metams. Tai reiškia, kad tarp  55 ir 57 straipsnių yra sisteminė klaida. Pvz.: Jeigu būtų surengti pirmalaikiai rinkimai šį birželį, tai šiuose rinkimuose išrinktas Seimas turėtų trimis mėnesiais trumpesnę kadenciją, nes kitus eilinius rinkimus 57 str. 2 d. įpareigoja rengti spalio antrą sekmadienį. Įdomu, ar nors vienas Seimo narys, siūlantis pirmalaikius rinkimus, pagalvojo apie tai? Kadangi siūlymas grynai populistinis, reiškia jie tikisi, kad bus išrinkti kitai kadencijai, kurią patys sau nori susitrumpinti. Jeigu, kaip ne kurie Seimo nariai sako, kad “šis Seimas išsikvėpęs” ir nebesugeba dirbti, turiu paprastesni pasiūlymą nedarbingiems: gal laikas padėti mandatą? Skelbti pirmalaikius rinkimus, likus pusmečiui iki eilinių yra visiškas politinis neatsakingumas. Tačiau grįžtant prie teisinio reguliavimo, turiu pastebėti, kad toks 57 straipsnio teisinis reguliavimas nebuvo Konstitucijos tėvų kūrėjų sumanymas. Šis straipsnis buvo pakeistas 2004 m. liepos 13 d., o ankstesnė jo redakcija atrodė taip:

 “Eiliniai Seimo rinkimai rengiami ne anksčiau kaip prieš du mėnesius ir ne vėliau kaip prieš mėnesį iki pasibaigiant Seimo narių įgaliojimams.”

Nežinau politinio konteksto, kodėl buvo keičiamas šis teisinis reguliavimas, būtų įdomu sužinoti. Tačiau galiu prieiti prie išvados, kad pakeitimai padaryti ne iki galo juos apgalvojus ir taip sukomplikavus galimybes rengti pirmalaikius Seimo rinkimus..

%d bloggers like this: