CK 2.24 straipsnio dėl garbės ir orumo įžeidimo pakeitimai – puikus teisinės profanacijos pavyzdys

Pradėsiu nuo to, kad civilinė atsakomybė už garbės ir orumo įžeidimą buvo numatyta dar sovietiniame CK, nieko iš esmės šiuo klausimu nepakeista ir priėmus naująjį 2000 m. kodeksą. Yra logiška, kad asmuo, kurio garbė ir orumas buvo įžeistas, turėtų teisę į turtinės ir neturtinės žalos atlyginimą, tokia teisė egizistuoja didžiojoje dalyje demokratiškų, vakarietiškų valstybių teisinių sistemų. Tokio teisinio reguliavimo tikslas – neleisti skleisti apie asmenį tikrovės neatitinkančios informacijos (kuri nėra nuomonė apie asmenį, t.y. paskleidžiama žinia, kurią galima patikrinti tiesos kriterijumi) , o kai taip yra padaroma, nukentėjusiajam suteikiama galimybė gauti satisfakciją pinigine forma.

Šią savaitę Seimas priėmė CK 2.24 str. pataisas*, į kurias neva inkorporavo civilinę atsakomybę už dekriminalizuotą įžeidimo nusikalstamą veiką. Bent jau toks idėjos paaiškinimas pateikiamas aiškinamajame rašte**.  Nurodoma, kad: “Galiojanti Civilinio kodekso 2.24 straipsnio formuluotė nustato civilinę atsakomybę dėl tikrovės neatitinkančių ir asmens garbę bei orumą žeminančių duomenų paskleidimu padarytos žalos atlyginimo, tačiau expressis verbis nenumato asmens teisės reikalauti atlyginti jam viešu ar neviešu įžeidimu padarytą turtinę ir neturtinę žalą.” Tokie samprotavimai kelia rimtų abejonių. Praktikoje buvusi įžeidimo pagal BK 155 str. nusikalstamos veikos dispozicija*** nelabai skyrėsi nuo CK įtvirtinto garbės ir orumo įžeidimo. Esminiai skirtumai yra civilinės ir baudžiamosios atsakomybės pobūdis, t.y. civilinei atsakomybei būdinga tik turtinės ir neturtinės žalos atlyginimas (piniginė satisfakcija), o baudžiamosios atsakomybės atveju be baudos galėjo būti apribota asmens laisvė. Kiti, ne tokie žymus skirtumai, yra labiau procesiniai, t.y. kaltės įrodinėjimo standartas baudžiamajame procese yra žymiai aukštesnis, o civilinės atsakomybės atveju žalą padariusio asmens kaltė yra preziumuojama. Taip pat, padaręs BK 155 str. numatytą veiką, gausi baudžiamąjį teistumą ir biografinį nuteisimo baudžiamojoje byloje faktą. Būtent dėl tokios neproporcingai griežtų teisinių padarinių už žodžius Europos Taryba seniai rekomendavusi valstybėms konvencijos šalims dekriminalizuoti nusikalstamas veikas už žodžius. Tą dalinai padarė ir mūsų Seimas****. Taigi, 99,9 proc. (šis procentas iš fantazijos) įžeidimo atveju pagal tai kaip padaromas įžeidimas sutampa su CK įtvirtintu garbės ir orumo įžeidimu, nes abiem atvejais apie asmenį yra paskleidžiama žeidžianti informaciją, t.y. ne nuomonė, o žinia, kurią galima patikrinti tiesos kriterijumi. Dėl to, keisti CK 2.24 straipsnio nebuvo jokios prasmės. Vis dėlto Seimas tai padarė, o juridinės technikos prasme rezultatas yra visiškas nesusipratimas. Pateikiu lyginamąjį variantą, nes jame visada geriausiai matosi, kas buvo pridaryta:

1 straipsnis. 2.24 straipsnio pakeitimas

  1. Pakeisti 2.24 straipsnio 1 dalį ir ją išdėstyti taip:

„1. Asmuo turi teisę teismo tvarka reikalauti atlyginti turtinę ir neturtinę žalą, jam padarytą dėl asmens garbės ir orumo pažeminimo bet kokia forma (raštu, žodžiu, veiksmu), taip pat Asmuo turi teisęreikalauti teismo tvarka paneigti paskleistus duomenis, žeminančius jo garbę ir orumą ir neatitinkančius tikrovės, taip pat ir atlyginti dėl tokių duomenų paskleidimuo jam padarytą turtinę ir neturtinę žalą. Po asmens mirtiestokią šias teises turi jo sutuoktinis, tėvai ir vaikai, jeigu bet kokia forma (raštu, žodžiu, veiksmu) pažeminus mirusiojo garbę ir orumą ar paskleidus tikrovės neatitinkančiųus duomenųis apie mirusįjį paskleidimas kartu žeminama ir jų garbęė bei orumąas. Preziumuojama, jog kad paskleisti duomenys neatitinka tikrovės, kol juos paskleidęs asmuo neįrodo priešingai.“

  1. Pakeisti 2.24 straipsnio 6 dalį ir ją išdėstyti taip:

„6. Paskleidęs tikrovės neatitinkančius duomenis asmuo atleidžiamas nuo civilinės atsakomybės, jeigu tie duomenys yra paskelbti apie viešą asmenį bei jo valstybinę ar visuomeninę veiklą, o juos paskelbęs asmuo įrodo, kad jis veikė sąžiningai siekdamas supažindinti visuomenę su tuo asmeniu ir jo veikla. Šioje dalyje nurodyta išimtis dėl civilinės atsakomybės netaikoma, kai dėl  tikrovės neatitinkančių duomenų paskleidimo yra pažeminta asmens garbė ir orumas.“

Matome, kad CK 2.24 str. 1 d. į taisyklės dispoziciją įkeliamas būdas, kaip galima įžeisti garbę ir orumą, t.y. raštu, žodžiu, ar veiksmu. Toks kazuistiškas konkretizavimas yra absurdiškas, nes garbės ir orumo įžeidimui visiškai nesvarbu kokia forma yra paskleista asmenį žeidžianti žinia, esmė yra jos paskleidimo faktas ir kad tai žeidžia nukentėjusiojo garbę ir orumą. Šie būdai tiesiog perkelti iš buvusio BK 155 str. 1 d. (ją esu įdėjęs į išnašą, galite palyginti). Plėsti CK normų dispozicija perkeliant nusikalstamos veikos požymius yra darbas kirviu toje vietoje, kur naudotinas skalpelis.  Tai yra visiškas nesusipratimas. Vienas kolega man oponuodamas, pateikė pavyzdį, kad asmenį įžeisti galima ir veiksmu, pvz. apspjaunant veidą. Sutinku, kad tai gali būti įžeidimas, bet ne garbės ir orumo įžeidimas pagal CK 2.24 str. Taip yra todėl, kad pagal šią nuostatą garbės ir orumo įžeidimas yra suprantamas tik kaip duomenų neatitinkančių tikrovės (žinios) apie asmenį paskleidimas. Apie jokį apspjovimą, vidurinio piršto parodymą ir pan. čia negali būti net kalbos. Oponuojant man galėtų būti pateiktas toks argumentas, kad tam jie ir įrašė veiksmą kaip galintį įžeisti asmenį. Tačiau, mano nuomone, to negalima daryti iškraipant teisinę taisyklę, kurios paskirtis yra visiškai kitokia, taip iš aiškios taisyklės padarant visiškai nesuvokiamą hibridą. Suprantu, tada galėtų kilti klausimas, tai ką daryti, jeigu pvz. žmogui spjovė į veidą ir jis jaučiasi dėl to labai įsižeidęs? Vienas atsakymas būtų sukurti specialią normą įžeidimui, kuris nėra susijęs su tikrovės neatitinkančios informacijos paskleidimu ir už tai numatyti civilinę atsakomybę. Kitas atsakymas, kurį toliau pateiksiu,  yra žymiai geresnis ir pagrįstas sisteminiu CK išmanymu. Kodekse yra įtvirtintas toks vadinamasis generalinio delikto principas (CK 6.263 str. 1 d.), kuris sako, kad: “Kiekvienas asmuo turi pareigą laikytis tokio elgesio taisyklių, kad savo veiksmais (veikimu, neveikimu) nepadarytų kitam asmeniui žalos.” Tai yra super lanksti iš prancūzų Napoleono kodekso taisyklė, tinkanti visiems gyvenimo atvejams (įskaitant įžeidimus veiksmu). Viskas, turim šią universalią taisyklę – turim sprendimą, kai asmuo yra apspjaunamas ir jaučiasi dėl to įžeistas bei patyręs kažkokios žalos. Keliauji į teismą, įrodinėji civilinės atsakomybės sąlygas, sėkmės. Ir nereikėjo daryti jokių civilinio kodekso pakeitimų.

Vietoje to, Seimas į CK 2.24 strapsinio pirmąją dalį dar kartą įrašo teisę reikalauti atlyginti turtinę ir neturtinę žalą ir taip tokia reikalavimo teisė du kartus įtvirtinama toje pačioje taisyklėje tame pačiam sakinyje. Studentai parašę tokią nesąmonę neišlaikytų egzamino antrame kurse.

Atskiro dėmesio reikalauja CK 2.24 str. 6 d. pakeitimas. Visų pirma pati šio straipsnio 6 d. yra išimtis iš bendrosios taisyklės,  t.y. tais atvejais, kai mes nustatome, kad įžeistas viešojo asmens garbė ir orumas (paskleista tikrovės neatitinkanti žinia apie nukentėjusį asmenį), mes turime pagal 6 dalį patikrinti, ar nėra išimties netaikyti civilinės atsakomybės. Išimtis taikoma tais atvejais, jeigu asmuo, kuris paskleidžia žeidžiančią tikrovės neatitinkančią informaciją gali išvengti atsakomybės įrodydamas, kad jis veikė sąžiningai, t.y. siekė teisėto tikslo – supažindinti visuomenę su viešojo asmens veikla. Įsivaizduokime hiperbolizuotą situacija, kad kažkoks žurnalistas X iš patikimo šaltinio tariamai sužino, kad politikas Y paėmė kyšį vyno butelio dėžutėje. Jis parašo straipsnį, kuriame nevienareikšmiškai sudaromas įspūdis, kad tas politikas yra kyšininkas. Dar viena aplinkybę, kad to politiko laiku nesupakuoja STT ir neiškrato jo namų ir nepasiklauso pokalbių. Tada minėtasis politikas sugeba įrodyti, kad jis ten iš tiesų pasiėmė paskolą. Tai būtų smūgis jo reputacijai, būtų įžeista garbė ir orumas. Tokioje situacijoje žurnalistui pagal senąjį CK 2.24 str. 6 d. redakciją nekiltų civilinė atsakomybė. Jis gautų kitokią civilinę sankciją t.y. tiesiog būtų konstatuotas politiko garbės ir orumo įžeidimas, taip pat politikas galėtų reikalauti viešo šios žurnalisto paskleistos informacijos paneigimo. Tada būtų padėtas taškas. Dabar, tai, ką padarė Seimas, jis šią civilinės atsakomybės išimtį tiesiog panaikino, todėl man kyla klausimas, kodėl šios normos tiesiog visai neišbraukė iš kodekso, o prirašė sakinį, kuris paneigia jos veikimą. Nes iki tol buvo, kad jei įžeidei garbę ir orumą, tai kyla civilinė atsakomybė, išskyrus 6 d. išimtį. Tokio sakinio “Šioje dalyje nurodyta išimtis dėl civilinės atsakomybės netaikoma, kai dėl  tikrovės neatitinkančių duomenų paskleidimo yra pažeminta asmens garbė ir orumas” prirašymas visiškai paneigia prieš tai esančiame sakinyje įtvirtintą taisyklę. Nes net jei garbė ir orumas įžeista veikiant sąžiningai, t.y. siekiant informuoti visuomenę, tau atsakomybė vis tiek kyla. Juridinės technikos prasme čia yra visiškas absurdas.

Gali kilti klausimas, kodėl mes turėjome tokią 6 d. įtvirtintą taisyklę, kuri riboja civilinę atsakomybę? Atsakymas labai paprastas, taip yra saugoma konstitucinė asmens saviraiškos laisvė. Tiek Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje, tiek Europos Žmogaus Teisių teismo praktikoje yra laikomasi taisyklės, kad viešajam asmeniui dėl jo veiklos specifiškumo taikoma mažesnė apsauga garbės ir orumo įžeidimo atveju, t.y. šie teismai laiko kad viešajam asmeniui įprastai pakankama satisfakcija yra tai, kad teismas tiesiog nustato ir pripažįsta garbės ir orumo įžeidimo faktą. Todėl apie piniginius žalos atlyginimus nekalbama dažniausiai net ir tais atvejais, kai konstatuojamas asmens, kuris paskleidė žeidžiančią informaciją nesąžiningumas. Todėl buvusi CK 2.24 str. 6 d. yra labai demokratiška nuostata, atitinkanti vakarų valstybių praktiką. Tačiau Seimas ketvirtadienį šią normą iš esmės sunaikino.

Būtent dėl 6 dalies pakeitimo rekomenduoju Prezidentei vetuoti šiuos CK pakeitimus. Net jei šie pakeitimai praeis, tikėtina, kad teismams gavus bylą, kurioje faktinė situacija bus tokia, kai įžeistas viešasis asmuo, tačiau tai padaryta sąžiningai ir siekiant teisėto tikslo, t.y. informuoti visuomenę, byla bus sustabdyta ir pasikreipta į Konstitucinį Teismą, kurio būtų paprašyta ištirti šios nuostatos proporcingumą varžant Konstitucijoje įtvirtintą saviraiškos laisvės principą.

* http://www.lrs.lt/sip/portal.show?p_r=15275&p_k=1&p_a=sale_bals&p_bals_id=-25070&p_var=2

** https://e-seimas.lrs.lt/portal/legalAct/lt/TAK/0cdc2a70683c11e5b316b7e07d98304b?positionInSearchResults=23&searchModelUUID=890e7a11-a0c3-4fb5-a498-30658c500d62

*** “155 straipsnis. Įžeidimas

1. Tas, kas viešai veiksmu, žodžiu ar raštu užgauliai pažemino žmogų,

baudžiamas bauda arba laisvės apribojimu, arba areštu, arba laisvės atėmimu iki vienerių metų.”
**** Išskyrus šmeižtą, nes baudžiamoji atsakomybė dėl šmeižto yra numatyta Konstitucijoje, todėl tam yra būtinas Konstitucijos keitimas. 

Labai tikėtina, kad po kelių mėnesių JAV aukščiausiasis teismas pripažins homoseksualių santuokų draudimą antikonstituciniu

Praėjusį penktadienį JAV aukščiausiasis federalinis teismas priėmė peticijas iš keturių valstijų, kuriose draudžiama vienalytė santuoka. Iki šio laiko teismas šalinosi homoseksualių santuokų konstitucingumo klausimo sprendimo, tačiau dabar nebebuvo kur dėtis.

Tam, kad suprastume, kodėl šis klausimas bus sprendžiamas, reikia žinoti kaip veikia JAV federalinių teismų sistema. Federalinių teismų apeliacinės instancijos yra vadinamieji Circuit courts (toliau, nerasdamas geresnio atitikmens, vadinsiu juos apygardų teismais). Kiekvieno apygardos teismo jurisdikcijai priklauso tam tikras valstijų skaičius:

Šiame paveisklėlyje pavaizduotos JAV apygardų federalinių teismų veikimo ribos.

Šiame paveisklėlyje pavaizduotos JAV apygardų federalinių teismų veikimo ribos.

Jeigu lygintume su Lietuvos apygardos teismais, esminis skirtumas būtų toks, kad JAV federaliniai apygardų teismai turi visiškai savarankiškas jurisdikcijas jiems priskirtose valstijose. Pavyzdžiui, 5 federalinio apygardos teismo, nesaisto 11 federalinio apygardos teismo precedentai. Lietuvoje, bent jau teoriškai, yra visiškai kitaip – egzistuoja horizontalusis precedentas.

Iki praeitų metų lapkričio visi apgygardų federaliniai teismai, kuriems pakliūdavo gėjų santuokos klausimas, sprendė, kad vienalytė santuoka – visiškai teisėta. Tokie sprendimai galioja apie 2/3 valstijų ir maždaug 70 proc. JAV populiacijos. Tačiau lapkritį 6 apygardos federalinis teismas nusprendė, kad draudimas sudaryti vienalytes santuokas yra teisėtas ir šis precedentas galioja teismo jurisdikcijoje esančioms valstijoms. Todėl šioje vietoje JAV aukščiausiajam federaliniam teismui nebelieka išeities, kaip tik spręsti vienalyčių santuokų konstitucingumo klausimą. Kodėl? Nes būtent šio teismo funkcijos yra: 1) aiškinti konstituciją aukščiausiu lygmeniu 2) užtikrinti vienodą federalinės teisės aiškinimo praktiką. Teismas negali palikti tokios situacijos, kad skirtingose valstijose federalinė teisė (ir konstitucija) būtų aiškinama skirtingai. Todėl jam teko priimti peticijas ir dabar spręsti šį klausimą iš esmės.

Bylos nagrinėjimas iš esmės planuojamas šių metų balandį, o sprendimas turėtų būti priimtas birželį. Koks bus sprendimas? Mano nuomone, draudimas sudaryti vienalytes santuokas bus pripažintu prieštaraujančiu konstitucijai. Teisinis pagrindas – keturioliktoji JAV konstitucijos pataisa:

“Amendment XIV

Section 1.

All persons born or naturalized in the United States, and subject to the jurisdiction thereof, are citizens of the United States and of the state wherein they reside. No state shall make or enforce any law which shall abridge the privileges or immunities of citizens of the United States; nor shall any state deprive any person of life, liberty, or property, without due process of law; nor deny to any person within its jurisdiction the equal protection of the laws.”

Ši nuostata turi garantuoti visų asmenų lygias teises, toks būtų vienas iš konstitucinių pagrindų. Be teisinių argumentų yra socialiniai-politiniai. Jau minėjau, kad du trečdaliai valstijų leidžia homoseksualias santuokas. Visuomenė stipriai pažengusi į priekį. Vilčių suteikia ir tai, kad dabartinėje JAV aukščiausiojo teismo sudėtyje daugumą penki prieš keturis turi liberalai. Tai patvirtina ir 2013 m. birželio 26 sprendimas (5-4) dėl Defence of Marriage Act.

Manau, visos aplinkybės išsidėliojusios taip, kad teismui nieko kito nebeliks, tik pripažinti vienalytę santuoką teisėtą aukščiausiu, konstituciniu lygmeniu. Toks sprendimas turės neabejotinai didžiulę įtaką ir kitoms valstybėms, nes JAV laikoma demokratijos lopšiu ir žmogaus teisių etalonu.

Studentų rezultatų vertinimas neatitinka konstitucinės gero mokymosi sampratos

Šį pirmadienį Konstitucinis Teismas priėmė nutarimą, kuriame aiškino su aukštuoju mokslu susijusius klausimus. Iš esmės jie buvo trys:

  1. Aukštųjų mokyklų skyrimo tvarkos konstitucingumo klausimas. Buvo ginčijamas reguliavimas, kuriuo į aukštųjų mokyklų tarybas skiriami visuomenės atstovai. Taip pat čia ginčyta, ar nepažeidžia universitetų autonomijos tai, kad šie visuomeniniai atstovai renkami juos įvertinus Aukštojo mokslo tarybai (Vyriausybės sudaryta institucija, kurios tikslas kuruoti aukštąjį mokslą.
  2. Ginčytas galiojantis terminas, per kurį sprendžiama ar bakalauro studentas yra gerai besimokantis. Nes pagal dabartinį reguliavimą pareiškėjams neaišku, kas yra “studijų metai”.
  3. Ginčytas reguliavimas, kuriuo nustatoma, kas yra gerai besimokantis studentas.

Apie pirmus du klausimus trumpai. Pirmuoju klausimu, KT pasakė, kad reguliavimas neprieštarauja Konstitucijai, nes visais atvejais universitetų tarybos narių daugumą sudaro būtent universiteto atstovai ir taip išlaikoma autonomija. Dėl Aukštojo mokslo tarybos vertinimo teismas pasakė, kad tai nėra politinio pasitikėjimo ar pan. institucija, o yra iš visuomenėje žinomų, švietimui nusipelniusių asmenų sudaryta nepriklausoma instituciją, kuri vertina kandidatus į tarybą pagal universitetų ir įstatymo nustatytus kriterijus, be to, jos balsas nėra sprendžiamasis. Todėl šis reguliavimas neprieštarauja Konstitucijai.

Antruoju klausimu KT nurodė, kad reguliavimas, kuriuo studento rezultatai turi būti vertinami nerečiau kaip kartą per studijų metus (t.y. VIENERIUS metus), neprieštarauja Konstitucijai. Vertinti kartą per semestrą, ar per metus (du semestrus), palikta aukštojo mokslo įstaigos diskrecijai, o taip įgyvendinama universitetų autonomija. Metų terminas nėra toks ilgas, kad pažeistų Konstituciją.

Svarbiausias yra trečiasis klausimas, nes čia KT rado prieštaravimą Konstitucijai. Pagal dabartinį LR mokslo ir studijų įstatymo 70 str. 7 d. reguliavimą:

“Asmuo, kurio pirmosios pakopos ar vientisosios studijos yra valstybės finansuojamos, po aukštosios mokyklos nustatyto akademinio mokymosi laikotarpio, ne ilgesnio negu studijų metai, po kurio atliekama reguliari pagrindinė žinių patikra, netenka valstybės finansavimo studijoms, jeigu atitinkamo laikotarpio jo studijų rezultatų vidurkis yra daugiau kaip 20 procentinių punktų mažesnis negu aukštosios mokyklos atitinkamos studijų programos ir formos to paties kurso studijuojančiųjų atitinkamo laikotarpio studijų rezultatų vidurkis. Valstybės finansavimo netekęs asmuo už studijas turi mokėti aukštosios mokyklos nustatytą studijų kainą, o jo valstybės finansuojamą vietą užima geriausiai valstybės nefinansuojamoje vietoje besimokantis asmuo.”

Taigi, formulė aiški. Valstybė sudaro sąrašą profesijų ir skaičių vietų, kurioms turi poreikį. Studentas patekęs į šią vietą yra finansuojamas valstybės. Jeigu studentas po semestro, ar po dviejų, priklausomai nuo aukštosios mokyklos pasirinkto termino, nukrenta daugiau negu 20 proc. už to kurso vidurkį, jis netenka finansavimo.

 KT išaiškino, kad toks skaičiavimas neatitinka konstitucinės gero mokymosi sampratos.  Konstitucinis Teismas, aiškindamas Konstitucijos 41 straipsnio 3 dalies nuostatą „Gerai besimokantiems piliečiams valstybinėse aukštosiose mokyklose laiduojamas nemokamas mokslas“, yra konstatavęs:

“– kriterijai, kuriuos atitinkantys asmenys laikomi gerai besimokančiais ir dėl to pagal Konstituciją turinčiais teisę, kad jų mokslą valstybinėse aukštosiose mokyklose apmokėtų valstybė, turi būti iš anksto žinomi, aiškūs, objektyvūs, skaidrūs, jie negali nukrypti ne tik nuo konstitucinės gero mokymosi sampratos, bet ir nuo tokios gero mokymosi sampratos, kuri kyla iš visuomenės socialinės patirties ir nepaneigia kiekvienam suprantamos ir visuotinai pripažįstamos žodžio „geras“ reikšmės (2008 m. kovo 20 d., 2011 m. gruodžio 22 d. nutarimai);

– įstatymu nustatyti kriterijai, kuriuos atitinkantys valstybės finansuojami asmenys laikomi gerai besimokančiais, negali būti formalūs, juolab neleistina iš anksto nustatyti kokį nors esą „gerai besimokančių piliečių“ skaičių – absoliutų ar santykinį dydį, t. y. kvotą, nes neįmanoma iš anksto tiksliai numatyti, kiek studentų iš tikrųjų mokysis gerai; tokių kvotų nustatymas visiškai iškreiptų konstitucinę gero mokymosi sampratą; viena vertus, iš tikrųjų gerai besimokančių piliečių gali būti daugiau, negu numatoma a priori nustačius kvotą, todėl kai kurie piliečiai, kurių mokymasis, kaip visuotinai pripažįstama, neabejotinai laikytinas geru, nepatektų į šią kvotą; tokiais atvejais valstybė nevykdytų savo konstitucinės pareigos finansuoti valstybinėse aukštosiose mokyklose visų gerai besimokančių studentų studijų; kita vertus, iš tikrųjų gerai besimokančių piliečių gali būti mažiau, negu numatyta a priori nustačius kvotą, vis dėlto tektų valstybės lėšomis finansuoti ir tokių į šią kvotą atsitiktinai patekusių valstybinėse aukštosiose mokyklose besimokančių piliečių, kurių mokymasis, kaip visuotinai pripažįstama, tikrai nelaikytinas geru, studijas; tokiais atvejais būtų konstituciškai nepagrįstai ir socialiniu požiūriu neteisingai naudojamos valstybės lėšos (2008 m. kovo 20 d. nutarimas).

Nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos kontekste pažymėtina, kad įstatyme negali būti nustatyta ir tokių kriterijų, kuriuos atitinkantys asmenys, kurių studijos yra valstybės finansuojamos, laikomi gerai besimokančiais, nors jų mokymasis neatitinka visuotinai pripažįstamos žodžio „geras“ reikšmės.”

Kodėl 20 proc. sistema ydinga KT paaiškino net gi pateikdamas pavyzdžius:

“Jeigu atitinkamos studijų programos ir formos to paties kurso studijuojančiųjų atitinkamo laikotarpio studijų rezultatų vidurkis pagal dešimties balų vertinimo skalę yra 8 balai, pagal Mokslo ir studijų įstatymo 70 straipsnio 7 dalyje (2012 m. sausio 19 d. redakcija) įtvirtintus reikalavimus konkretaus asmens, kurio pirmosios pakopos ar vientisosios studijos yra valstybės finansuojamos, studijos bus toliau valstybės finansuojamos, jeigu jo atitinkamo laikotarpio studijų rezultatų vidurkis yra 6,4 balo ir daugiau. Tuo atveju, kai atitinkamos studijų programos ir formos to paties kurso studijuojančiųjų atitinkamo laikotarpio studijų rezultatų vidurkis pagal dešimties balų vertinimo skalę yra 7 balai, pagal Mokslo ir studijų įstatymo 70 straipsnio 7 dalyje (2012 m. sausio 19 d. redakcija) įtvirtintus reikalavimus konkretaus asmens, kurio pirmosios pakopos ar vientisosios studijos yra valstybės finansuojamos, studijos bus toliau valstybės finansuojamos, jeigu jo atitinkamo laikotarpio studijų rezultatų vidurkis yra 5,6 balo ir daugiau. Akivaizdu, kad asmens, kurio atitinkamo laikotarpio studijų rezultatų vidurkis pagal dešimties balų vertinimo skalę yra 6,4 ar juo labiau 5,6 balo, mokymasis neatitinka gero mokymosi sampratos, kylančios iš visuomenės socialinės patirties ir visuotinai pripažįstamos žodžio „geras“ reikšmės.”

Išvada būtų tokia, kad artimiausiu metu teks peržiūrėti ir sukurti naują studijų vertinimo sistemą, kad galėtume nustatyti gerai besimokančius studentus. Mano pozicija būtų įleisti visišką konkurenciją. Bet, kiek pamenu, KT tai jau buvo kažkada išbrokavęs. Nelabai suprantu, kuo bloga taisyklė: gero studento vidurkis neturi būti žemesnis negu 8 balai. Valstybės finansuojamų vietų skaičius profesijai X turi būti nustatomas pagal jos poreikį. Geriausiai mokyklas baigę mokiniai nusineša tas vietas į konkrečius universitetus. Tame universitete visi konkuruoja konkrečios programos konkrečiame kurse. Tarkime į vieną specialybę atnešti 5 krepšeliai. Visi, kai vertinamos studijos po semestro, ar dviejų, turintis virš 8 balų konkuruoja dėl nemokamos vietos. 5 didžiausius vidurkius turintys studentai išsidalina šias vietas. Visiška konkurencija. Išlieka stipriausi, nemokamai studijuoja geriausi.

P.S. Čia apibendrinau 30 puslapių nutarimą. Galėčiau pradėti savo “rinkimų į KT kampaniją”, pažadu, kad jeigu mane paskirtų teisėjų į KT, galėčiau kiekvieno nutarimo tekstą surašyti bent 3x ar 2x trumpesniu ir labiau aiškesniu.

Kaip persidalijamos žurnalistų priežiūros “akcijos” ir kodėl bažnyčia yra viena iš “akcininkų”

Vakar bene daugiausiai žiniasklaidos dėmesio sulaukęs klausimas buvo visuomenės informavimo įstatymo pataisų projektas, kuriuo keičiamas žurnalistų priežiūros mechanizmas. Šios pataisos susilaukė didžiulio žurnalistų pasipiktinimo, nes J. Razma pasiūlė į visuomenės etikos informavimo asociaciją įtraukti Lietuvos katalikų bažnyčios Vyskupų konferenciją. Didžiulis sąmyšis! Akylesnis asmuo pastebėtų, kad bažnyčios atstovai jau seniai dalyvauja šioje veikloje, tam užtenka atsiversti galiojančią visuomenės informavimo įstatymo redakciją:

“46 straipsnis. Žurnalistų ir leidėjų etikos komisija

2. Komisiją iš 15 narių, kuriuos į ją po vieną deleguoja Lietuvos žmogaus teisių centras, Lietuvos psichiatrų asociacija, Lietuvos katalikų bažnyčios Vyskupų konferencija, Lietuvos periodinės spaudos leidėjų asociacija, Lietuvos radijo ir televizijos asociacija, Lietuvos kabelinės televizijos asociacija, Regioninių televizijų asociacija, Lietuvos žurnalistų sąjunga, Lietuvos žurnalistų draugija, Lietuvos žurnalistikos centras, LRT, Žurnalų leidėjų asociacija, Regioninės spaudos leidėjų asociacija, Nacionalinė rajonų ir miestų laikraščių leidėjų asociacija, Komunikacijos ir reklamos agentūrų asociacija, tvirtina šių organizacijų atstovų susirinkimas.”

Šiais pakeitimais Lietuvos žurnalistų ir leidėjų etikos komisija tiesiog yra pakeičiama į visuomenės informavimo etikos komisiją, kuri atliks visiškai identiškas funkcijas. Skirtumas, kad vietoje konkrečių deleguojamų darių iš tam tikrų subjektų, bus įkurta visuomenės informavimo etikos asociacija, kurios tikslas bus užtikrinti etikos kodekso nuostatų laikymąsi, visuomenės informavimo etikos principų puoselėjimą visuomenės informavimo veikloje ir ugdyti visuomenės sąmoningumą vertinant visuomenės informavimo procesus bei naudojantis viešąja informacija. Šiam tikslui į komisiją asociacija skirs po vieną narį. Narių bus viso 8, nes asociaciją sudaro 8 subjektai: Lietuvos žurnalistų sąjunga, Lietuvos žurnalistų draugija,Lietuvos katalikų bažnyčios Vyskupų konferencija, Interneto žiniasklaidos asociacija, Lietuvos radijo ir televizijos asociacija, Regioninių televizijų asociacija, Lietuvos kabelinės televizijos asociacija, Nacionalinė rajonų ir miestų laikraščių leidėjų asociacija.

Taigi, matote skirtumus? Anksčiau komisiją sudarydavo 15 narių, kurių vienas bažnyčios atstovas, dabar 8 nariai, kurių vienas bažnyčios atstovas. Sistema ta pati, tačiau kiekvienam nariui tenka didesnis svoris.

Dar problema bus tame, kad 8 komisijos nariai – lyginis skaičius, reiškia sprendžiant ginčus neretai galės susidaryti situacija, kai balsai pasidalins po lygiai. Spėju, tada viską lems pirmininko balsas, nes toli gražu ne tobulos įstatymo pataisos to nereguliuoja. Pavyzdžiui, teismuose įprasta, kad teisėju kolegijos būtų nelyginio skaičiaus 3, 7, 9 ir t.t., būtent tam, kad nekiltų ši problema.

Kitas svarbus dalykas, ko siekiama tomis pataisomis, kad pati asociacija turės juridinį subjektiškumą ir bus finansuojama iš metinių įmokų už transliavimo ir (ar) retransliavimo licencijas.

Taigi, dėl pačios sudėties kažko stebuklingo neįvyko, mane tik stebina pati reakcija, kad kišasi bažnyčia. Ji jau seniai dalyvauja žiniasklaidos priežiūroje, tačiau aš nesuprantu kodėl. Vienas iš liberalų, balsavusių už šias pataisas, Remigijus Šimašius facebook tinkle paaiškino, kad:

“Ponai, nežinau kaip Jūs, bet aš tai manau, kad tokioje institucijoje atstovavimas turi būti platus ir atspindintis Lietuvą. Kiek atsimenu, RKB turi vieną didžiausių palaikymų visuomenėje kap institucija ir jai priklauso dauguma žmonių. Suprantu, kad daug kam nepriimtina bažnyčios pozicija. Man irgi ne visada priimtina. Tačiau neigti, kad ji atstovauja didelę visuomenės dalį – nelabai taiklu būtų. Ar aš ko nesuprantu?”

Paklausus, kaip daugelio žmonių palaikymas susijęs su žiniasklaidos priežiūra R. Šimašius atsakė:

“Na, tai ne visai savireguliacijos institucija… Bet šiaip jau sutinku su argumentais. Pripažįstu – gal ir nelogiška joje turėti bažnyčios atstovą.”

Visų pirma, tai yra žiniasklaidos savireguliacijos institucija, tam už užtenka atsiversti galiojančią įstatymų redakciją ir paskaityti vieną straipsnį:

46 straipsnis. Žurnalistų ir leidėjų etikos komisija

1. Žurnalistų ir leidėjų etikos komisija (toliau šiame straipsnyje – Komisija) – viešosios informacijos rengėjų ir skleidėjų savitvarkos institucija

Iš tiesų, įstatymo leidėjo logika buvo būtent tokia, kad siekiant užtikrinti spaudos laisvę, reikia suteikti galimybę tiems žiniasklaidos atstovams save reguliuoti. Tokiu atveju nebus galima priekaištauti dėl valstybės kišimosi, žiniasklaidos laisvės žabojimo, cenzūros ir t.t. Ką šioje komisijoje veikia bažnyčios atstovai, man ne neneša fantazija, čia kažkoks prokrikščioniškas kompromisas kuriant pradinį reguliavimą. Matyti, konservatoriams baisiai to reikėjo anais laikais. Jei bažnyčia niekaip nesusijusi su žiniasklaida, kodėl ji SAVIreguliuoja ją? Toje kompanijoje ji – balta varna.

Kyla klausimas, ar dabartinis reguliavimas, tiek būsimas reguliavimas neprieštarauja Konstitucijos 43 straipsniui, kuris nustato, kad Lietuvoje nėra valstybinės religijos, tai įtvirtindamas sekuliarizmo principą. Šiuo klausimu tarp eilučių yra pasisakęs ir Konstitucinis Teismas 2000 m. birželio 13 d. nutarime:

“Sistemiškai aiškinant Konstitucijos 43 straipsnio 7 dalyje įtvirtintą normą, kad Lietuvoje nėra valstybinės religijos, šio straipsnio 4 dalies normą, kad bažnyčios bei religinės organizacijos laisvai tvarkosi pagal savo kanonus ir statutus, 40 straipsnio 1 dalyje suformuluotą normą, kad valstybinės ir savivaldybių mokymo ir auklėjimo įstaigos yra pasaulietinės, taip pat kitas Konstitucijos nuostatas darytina išvada, kad Konstitucijoje yra įtvirtintas valstybės ir bažnyčios atskirumo principas. Konstitucinis valstybės ir bažnyčios atskirumo principas yra Lietuvos valstybės, jos institucijų ir jų veiklos pasaulietiškumo pamatas. Šis principas, taip pat Konstitucijoje įtvirtinta įsitikinimų, minties, tikėjimo ir sąžinės laisvė, konstitucinis asmenų lygybės principas kartu su kitomis konstitucinėmis nuostatomis lemia valstybės pasaulėžiūrinį ir religinį neutralumą.

Tai, kad Lietuvos valstybė ir jos institucijos yra pasaulėžiūros ir religijos požiūriu neutralios, reiškia valstybės ir tikybos sričių, valstybės ir bažnyčių bei religinių organizacijų paskirties, funkcijų ir veiklos atribojimą.

Konstitucijos 43 straipsnio 7 dalyje įtvirtintas valstybinės religijos nebuvimo Lietuvoje principas. Ši Konstitucijos norma ir norma, numatanti, kad yra tradicinės Lietuvoje bažnyčios bei religinės organizacijos, reiškia, jog religijos tradiciškumas netapatintinas su jos valstybiškumu: bažnyčios bei religinės organizacijos nesikiša į valstybės, jos institucijų ir pareigūnų veiklą, neformuoja valstybinės politikos, o valstybė nesikiša į bažnyčių bei religinių organizacijų vidaus reikalus; jos laisvai tvarkosi pagal savo kanonus ir statutus (Konstitucijos 43 straipsnio 4 dalis).”

Kaip bažnyčios nesikišimas į valstybės, jos institucijų ir pareigūnų veikla suderinama tai, kad bažnyčia jau seniai turi savo atstovus žurnalistus prižiūrinčioje institucijoje?  Man atrodo, nelabai. Todėl prieinu prie išvados, kad bažnyčios šioje vietoje jau seniai neturi būti, gaila, kad visi atsibudo šiek tiek vėlai.

P.S. Apie pačių pataisų juridinę techniką gėda net kalbėti, nes vietoje 46 straipsnio galiojimas šiomis pataisomis nėra panaikinamas, o yra įkeliamas 46 (prim) straipsnis, kuris pavadinamas visuomenės informavimo etikos komisija. Tada pataisų gale pridedamos baigiamosios nuostatos, kuriose nurodoma, kad žurnalistų etikos ir leidėjų komisija veiks tol, kol nebus įsteigta visuomenės informavimo etikos komisija.  Teisiniai beraščiai, tiesiog reikėjo 46 straipsnį pakeisti į naują, o ne šalia sukurti 46 (prim) ir nustatyti konkretų įsigaliojimo terminą. Nes pakeitus komisijas senoji 46 straipsnio redakcija taip ir liks kabėti galiojančiame įstatyme.

P.P.S.  Norint, kad priežiūros komisijoje būtų visuomenės atstovų, pataisose tereikėjo nustatyti, pvz.: 1 arba 2 arba 3 visuomenės atstovus į komisiją skiria Seimas, Prezidentas, ir kažkas tokio, o ne bažnyčia.

Aplinkos ministerijos klerkai Konstitucijos egzamine, deja, nedalyvavo

Čia neseniai gavau klausimą, jeigu aš taip gerai išmanau konstitucinę teisę, kodėl niekada nesu laimėjęs Konstitucijos egzamino? Atsakymas labai paprastas, niekada net nesu jame dalyvavęs. Kodėl? Nes net teisininkams skirti egzaminų klausimai, kaip pastebėjo prof. Justinas Žilinskas, yra “protų mūšio” tipo. Tai tiesiog reiškia, kad norint laimėti, tereikia mokėti Konstitucijos tekstą mintinai. Tai nėra blogai, nes mano supratimu, šio egzamino pagrindinis tikslas – kad kuo daugiau žmonių atsiverstų Konstituciją ir ją paskaitytų. Kuo daugiau žmonių bus skaitę Konstituciją ir žinos valstybės konstitucinę sąrangą, žinos savo konstitucines teises ir pareigas, pamatines teisinės valstybės nuostatas, tuo geriau.

Deja, ne visi žmonės, kurie turėtų susipažinti su Konstitucija, tai padarė. Aplinkos ministerijos puslapyje perskaičiau naujieną:

“Aplinkos ministerija parengė Administracinių teisės pažeidimų kodekso pataisas. Jomis siūloma apriboti nemokių pažeidėjų galimybes išvengti paskirtos baudos atlyginimo ir numatyti galimybę tokiais atvejais pakeisti baudą nemokamais viešaisiais darbais be pažeidėjo sutikimo.

Pastarųjų metų statistika rodo, kad administracinėn atsakomybėn patrauktų asmenų, kurie negali sumokėti baudos ir neturi turto, į kurį galima nukreipti išieškojimą, ir kuriems nebuvo paskirti nemokami viešieji darbai dėl pažeidėjo nesutikimo, daugėja. Nuo 2012 m. iki šių metų pirmojo pusmečio skirtos baudos, kurioms negalimas išieškojimas, sudaro per 70 tūkst. Lt.

Atsižvelgiant į tai, įstatymo projektu siūloma pažeidėjui neturint turto, į kurį gali būti nukreiptas išieškojimas, baudą pakeisti nemokamais viešaisiais darbais be pažeidėjo sutikimo. Šiuo metu tokie pažeidėjai turi teisę šios baudos mokėjimo alternatyvos atsisakyti. Dažnai jie sąmoningai nesutinka, kad bauda būtų pakeista nemokamais viešaisiais darbais, žinodami, kad pareigūnai neturi kitų teisinių būdų ir priemonių nubausti už padarytus pažeidimus.

„Dabartinis Administracinių teisės pažeidimų kodekso reglamentavimas dėl administracinėn atsakomybėn patrauktų asmenų baudų išieškojimo yra ydingas, nes nemokus pažeidėjas ne tik nėra suinteresuotas sutikti dirbti nemokamus viešuosius darbus, bet ir akivaizdžiai gali tuo piktnaudžiauti. Siūlome šią tvarką tobulinti ir taip skatinti pažeidėjus gerai pagalvoti prieš pažeidžiant taisykles“, – sakė aplinkos viceministras Linas Jonauskas.”

Aplinkos ministerijos teisės specialistai (turėtų turėti teisės specialistų gi?) sumąstė genialų dalyką, kurio iki anksčiau nebuvo sugalvojęs niekas kitas? Priversime dirbti viešuosius darbus? Ne, deja, taip nebus. Tereikia kartais paskaityti Konstituciją, kad rastumei jos 48 straipsnį:

Priverčiamasis darbas draudžiamas.”

Taip, tai reiškia, kad tokios pataisos prieštarauja Konstitucijai. Ir įstatymų leidėjas nustatydamas, kad norint skirti viešuosius darbus kaip nuobaudą teisės pažeidėjui, reikalaudamas gauti pažeidėjo sutikimą, paisė šios konstitucinės nuostatos.

Toliau tame pačiame pranešime naujienų pranešime rašoma:

“Įstatymo projektu siūloma nustatyti teisę ne tik teismo nutartimi, bet ir pareigūno sprendimu pažeidėjui, kuris neturi turto, į kurį gali būti nukreiptas baudos išieškojimas, baudą pakeisti nemokamais viešaisiais darbais be asmens sutikimo. Jei įstatymo projektui būtų pritarta, ateityje sprendimą pakeisti nemokaus pažeidėjo prievolę mokėti baudą į pareigą dirbti viešuosius darbus galėtų priimti aplinkos apsaugos inspektoriai.”

Taigi aplinkos apsaugos inspektoriai galės keisti nuobaudas. Šiuo klausimu siūlau vėlgi atsiversti Konstituciją:

109 straipsnis

Teisingumą Lietuvos Respublikoje vykdo tik teismai.

Manau, išvadas apie šio projekto autorių kvalifikaciją skaitytojas pasidarys pats. Aš tik parekomenduosiu kitais metais sudalyvauti Konstitucijos egzamine.

Ar teisė rengti referendumą turėtų būti absoliuti?

Liepos 11 d. Konstitucinis Teismas priėmė nutarimą konstitucinės justicijos byloje, kurioje spręsti referendumų organizavimo klausimai. Jau dabar nutarimas yra sulaukęs kritikos, o aš neabejoju, kad tos kritikos bus žymiai daugiau. Taip yra todėl, kad šioje vietoje susiduria dvi fundamentalios pozicijos, pirmąją iš kurių atstovauja požiūris, kad mes Tauta esame aukščiausias Suverenas, todėl į Konstituciją galime įrašyti absoliučiai ką norime ir tai priklauso tik nuo mūsų išreikštos valios. Antrąją stovyklą atstovauja požiūris, kad mes kaip lietuvių tauta 1992 m. priimdami Konstituciją susisaistėme  save su joje esančiomis vertybėmis ir privalome nuosekliai jų laikytis ir negalime bet ko imti ir įrašyti į Konstitucijos tekstą, kas sukeltų vidinę priešpriešą tarp pačioje Konstitucijoje įtvirtintų vertybių.

Šias stovyklas skiria ir kiti požymiai, kaip pavyzdžiui tai, absoliutaus Tautos kaip Suvereno pozicijos šalininkai žiūri į Konstituciją pirmiausia  tik kaip į tekstą, kuris yra aiškus ir kad Konstitucijos negalima interpretuoti pagal šių dienų realijas. Kitaip tariant, ko nėra aiškiai parašyta pačioje Konstitucijoje juoda ant balto, to joje ir nėra.  Dar vaizdingiau palyginus, į Konstituciją žiūrima, kaip į 1992 m. nusipirktą automobilį, sakykime, tai buvo sportinė mašina – Opel Ascona. Tokia Konstitucijos interpretavimo doktrina nėra jokia naujiena, konstitucinės teisės teorija ją vadina originalizmu. Bene žymiausias šios interpretavimo srovės atstovas – JAV aukščiausiojo federalinio teismo teisėjas Antonin Scalia, šiuo klausimų jis parašęs ne vieną knygą, galite drąsiai užsisakyti iš amazon ir skaityti.

Antroji stovykla žiūri į Konstituciją, kaip į gyvą organizmą, t.y. nuolat besivystantį ir augantį, kuris auga pirmiausia ne Konstitucijos teksto keitimo būdu, o kompetentingam subjektui interpretuojant Konstituciją. Lietuvoje naudojamas Hanso Kelseno sukurtas modelis, t.y. tai daro speciali institucija – Konstitucinis Teismas. Darant tą pačią analogiją į nusipirktą Opel Asconą (nors aš nepernešu daryti analogijų, nes dažniausiai tai, ką vadina analogijomis, dėl logikos klaidų, dažniausiai nebūna analogijomis), intepretuojant Konstituciją mes užsiimame jos išsaugojimo procesu, t. y. tuo, kad ji atitiktų nūdienos realijas, t.y. Opel Ascona važiuotų ir 2014 m. ir važiuotų gerai, nesuteikdama mums diskomforto. Gyvoji konstitucija ir toks interpretavimo būdas doktrinoje dar vadinamas tiksline interpretacija, o žymiausias šios doktrinos šalininkas – Aharon Barack, buvęs Izraelio aukščiausiojo teismo pirmininkas (beje, gimęs Lietuvoje). Banaliausias pavyzdys, kaip važiuoja karieta, net ne Opel Ascona, yra 1787 m. JAV Konstitucija, kurią tiuninguoti keičiant jos detales (Konstitucijos tekstą) tereikėjo vos virš 20 kartų. Visiems kitiems kartams užteko teksto interpretacijos. Kaip šokiruojantį pavyzdį iš JAV aukščiausiojo federalinio teismo veiklos pateiksiu 1986 m. sprendimą (Bowers v. Hardwick U.S. 186), kuriuo pripažinta, kad įstatymas, kuris kriminalizuoja homoseksualius santykius atitinka konstituciją ir jai neprieštarauja.  2003 m. teismas (Lawrence v. Texas) šį sprendimą pakeitė. Kas atsitiko, kad ne per pilnus 20 m. įvyko tokia drastiška Konstitucijos reinterpretacija? Nieko baisaus, šiuo atveju, teismas, atliko tilto vaidmenį tarp teisės (Konstitucijos) ir visuomenės. Homoseksualių santykių kriminalizavimas nebeatitiko XXI a. realijų. Ir nereikėjo keisti Konstitucijos – vežimas, tempiamas arklio, ramiausiai važiuoja į priekį.

Pereinant prie praėjusio penktadienio Konstitucinio Teismo nutarimo trumpai apibendrinsiu, kokie klausimai buvo sprendžiami toje byloje. Pirma, buvo sprendžiama, ar referendumu spręsti pateikiamiems klausimams taikomi apskritai kokie nors teisėtumo ir atitikimo Konstitucijai kriterijai. Antra, buvo sprendžiama dėl Vyriausiosios rinkimų komisijos įgaliojimų (toliau – VRK) referendumo procese. Trečia, buvo sprendžiama dėl Seimo kompetencijos organizuojant referendumą.

Pirmasis klausimas, be abejo, pats svarbiausias. Konstitucinis teismas turėjo atsakyti, ar mes galime į referendumu bet ką įrašyti į Konstituciją, pateikdami tuos klausimus bet kaip. Tam, kad suprastume, kaip teismas priėjo prie sprendimo, kad bet ko negalima įrašyti bet kaip, reikia atsistoti į teisėjo vietą. Žiūrime politinį ir geopolitinį kontekstą. Susikuria referendumo iniciatyvinė grupė grupė, kuri siekia tuo pačiu metu, kad Tauta vienu atsakymų pateiktų pritarimą arba nepritarimą keliems tarpusavyje visiškai nesusijusiais klausimais, kaip kad žemės pardavimas užsieniečiams ir referendumo organizavimui būtinų piliečių parašų surinkimo riba. Koks turintis nors kiek sveiko proto asmuo atsakinės į abu šiuos klausimus vienu atsakymu? Klausimai visiškai nesusiję. Čia tas pats, kas man siūlo nusipirkti Opel Asconą, bet jeigu noriu jos, tai turiu paimti ir Kirovo traktorių kartu. Tai yra absoliuti nesąmonė, elementarus logikos principų nepaisymas. Manau, ne vienam piliečiui atrodė patraukli idėja sumažinti referendumui skirtų parašų skaičių, tačiau visiškai nepatrauklu diskriminuoti kitų valstybių piliečius civiliniuose santykiuose pilietybės pagrindu. Teko girdėti analogijų, kad 1992 m. Tauta referendumų balsavo už visą Konstituciją, o čia negi negali keliais klausimais vienu atsakymu? Negali, nes yra skirtumas tarp viso sistemiškai darnaus teisės akto, su keliais Konstitucijos straipsniais, kuriais būtų sugriauta Konstitucijos darna ir supriešintos jos saugomos vertybės. Šiuo atveju, KT pasirėmė ir Europos komisijos „Demokratija per teisę“ (Venecijos komisijos), kuri veikia kaip Europos Tarybos patariamoji institucija konstitucionalizmo klausimais ir teikia rekomendacijas Europos Tarybos valstybėms narėms, siekiančioms suderinti savo teisines ir institucines struktūras su Europos standartais ir tarptautine patirtimi demokratijos, žmogaus teisių ir teisės viršenybės srityse, dokumentų nuostatomis:

“– konstituciniu lygmeniu turi būti reguliuojami inter alia formalieji ir materialieji reikalavimai referendumui teikiamam tekstui;

– konstituciniai rinkimų teisės principai (visuotinių, lygių, laisvų, tiesioginių rinkimų ir slapto balsavimo) taikomi ir referendumams;

– referendumui teikiamas tekstas turi atitikti, be kita ko, formaliuosius reikalavimus – tas pats klausimas neturi vienu metu apimti konkrečiai suformuluoto pataisos projekto ir bendro pobūdžio pasiūlymo ar principinio klausimo (formos vienovė); išskyrus visuminio konstitucijos keitimo atvejus, turi būti vidinis (esminis) ryšys tarp skirtingų teksto dalių, kad būtų užtikrintas laisvas rinkėjo balsavimas ir rinkėjui netektų pritarti kaip visumai tokioms nuostatoms, kurios neturi vidinės sąsajos, ar jų atmesti (turinio vienovė); tas pats klausimas neturėtų būti susijęs ir su konstitucija, ir su žemesnės galios teisės aktais (hierarchinio lygmens vienovė);

– referendumui teikiamas tekstas turi atitikti ir materialiuosius reikalavimus – jis turi atitikti esminius (vidinius ir išorinius) konstitucinės reformos ribojimus, taip pat neturi prieštarauti tarptautinei teisei ar Europos Tarybos statuto principams (demokratijos, žmogaus teisių apsaugos ir teisės viršenybės);

– tekstai, kurie neatitinka formaliųjų ir (ar) materialiųjų reikalavimų, neturėtų būti pateikiami balsavimui referendume;

– rinkėjams pateiktas klausimas turi būti aiškus (ne sunkiai suprantamas ar dviprasmis); jis neturi būti klaidinantis; jis neturi būti menamas; rinkėjai turi būti informuoti apie referendumo pasekmes;

– siekiant išvengti balsavimo pripažinimo negaliojančiu, atsakingai institucijai turi būti suteikti įgaliojimai iki balsavimo ištaisyti ydingas formuluotes, inter alia tada, kai referendumui teikiamas tekstas neatitinka formaliųjų ar materialiųjų reikalavimų, – tokiu atveju dalis teksto gali būti pripažinta neatitinkančia nustatytų reikalavimų, jei likęs tekstas yra nuoseklus;

– kai pasiūlymą keisti konstituciją pateikia rinkėjų grupė ar kita institucija, ne parlamentas, parlamentas turi pateikti savo nuomonę dėl balsavimui teikiamo teksto; jam gali būti suteikta teisė pateikti priešingą pasiūlymą;

– konstitucinių referendumų taisyklių laikymasis turi būti teisminės kontrolės, kurią kaip galutinė instancija vykdo konstitucinis teismas (jei jis yra) arba aukščiausiasis teismas, objektas. “

Taigi, tokia yra rekomenduojama Europinė praktika, kuria ir remiasi mūsų Konstitucinis Teismas. KT išaiškinimo esmė, kad negalima įrašyti bet ko ir bet kaip į Konstituciją, taip ignoruojant Konstitucijos vertybių sisteminį ryšį. Pastaruoju, neįvykusiu referendumu, uždraudžiant pirkti žemę užsieniečiams, būtent tai ir buvo padaryta. Čia vėlgi susikerta dvi fundamentalios, šio teksto pirmose pastraipose minimos, pozicijos. Kad ir kaip kai kam neįtikėtinai skambėtų, KT šioje vietoje gina demokratiją, o pati tokios demokratijos forma vadinama substantyviąja demokratija.

Substantyvioji demokratija nuo grynai tiesioginės demokratijos skiriasi tuo, kad ta vadinamoji gryna demokratija apibrėžiama tik formaliaisiais aspektais, t.y. egzistuoja aukščiausias Suverenas – Tauta, kurios žodis visada yra paskutinis. Substantyvioji demokratija turi vertybinius materialiuosius aspektus, kurie yra tokie kaip maksimali pagarba žmogaus teisėms, teisės viešpatavimo, Konstitucijos viršenybės ir kt. Pagrindinis substantyviosios demokratijos tikslas – apsaugoti ir ginti pačią demokratiją. Šiuo atveju, KT būtent tai ir padaro, apgina nuo tam tikrų piliečių pasikėsinimo į pačią Konstituciją. Ar dėl to verta aukoti tai, kad referendumo teisė nebus absoliuti ir į Konstituciją negalima įrašyti belekaip beleko? Mano asmenine nuomone, taip verta, nors esu įsitikinęs, kad daug kas su tuo nesutiks. Nepaisant, kad Lietuva praėjusio referendumo egzaminą išlaikė puikiai, nesu tikras, kad ateityje neatsiras panašių asmenų su iniciatyvą, kurie, pvz., norės sugrąžinti mirties bausmę ar pan. Todėl reikia, kad tokioms iniciatyvoms būtų užkirstas kelias.

Kiti klausimai dėl VRK ir Seimo kompetencijos išspręsti taip, kad pastarosios institucijos nebūtų statisto vaidmenyje, kurios tik įgalina referendumą. Paaiškinta, kad VRK negali registruoti tokios iniciatyvinės grupės, kuios teikiamos iniciatyvos prieštarauja Konstitucijai. Seimas, jeigu mato, kad siūloma iniciatyvą prieštarauja Konstitucijai, galės priimti nutarimą, kuriuo atsisakoma skelbti referendumą.  Atsiranda išankstinė teisėtumo kontrolė, kad nebūtų taip, jog surinkti parašai referendumui, o po to atsibundama ir pamatoma, kad iniciatyva prieštarauja Konstitucijai.

Reikia pabrėžti, kad VRK šiuo atveju nėra visagalė, nes jos sprendimą atsisakyti registruoti referendumo iniciatyvą galima skųsti administraciniams teismams, o tam tikrais atvejais prieiti ir prie Konstitucinio Teismo.  Galima sugrįžti prie Opel Asconos analogijos. Yra manančių, kad Konstitucijos atskirų straipsnių keitimas lygus naujo automobilio pirkimui. Ši analogija klaidinga, nes straipsnių keitimas yra atskirų automobilio detalių keitimas, tačiau ne paties automobilio pakeitimas nauju. KT šiuo atveju pasakė, kad VRK ir Seimas vykdo automobilio techninę priežiūrą ir jeigu automobilis nepereina šios apžiūros juo važiuoti negalima. Nežinau, kaip atrodo kitiems, bet tokia diskriminacinė pataisa, kuria siūloma uždrausti užsienio piliečiams pirkti žemę, man primena automobilio vieno varomojo rato, ar kokio vairo išėmimui. Ar toks automobilis gali važiuoti?

Manau, kad šiandieniniame kontekste, šis KT nutarimas tikrai nėra blogas. Teismas neuždraudė rengti referendumų, o tiesiog pasakė, kad pačios referendumo iniciatyvos turi atitikti mūsų Konstitucijos saugomas vertybes, o priežiūros institucijoms suteikta teisė pačioje pirminėje stadijoje tai patikrinti. Šiuo komentaru vengiau nutarimo citavimo, tiesiog norėjau kiekvieną skaitytoją pastatyti į teisėjo vietą ir parodyti, kokiomis aplinkybėmis reikėjo priimti tokį sprendimą, o priimti tokį sprendimą tikrai nėra lengva.

Visada buvau šalininkas pozicijos, kad į Konstitucijos nuostatos sudaro darnią sistemą ir jos bet kaip išdarkyti negalima, net jei tai pasišovusi daryti ir pati Tauta.

Visiškai nesvarbu, ar asmens vardas ir pavardė pirmame paso puslapyje bus rašomi lenkų, rusų ar auštąja valyrijos kalba

Viena iš kvailiausiu problemų, kuri skaldo Lietuvos valstybę – pavardžių rašymas pase ne lietuvių kalba ir vietovardžių rašymas neatsižvelgiant į tautinių mažumų poreikius. Šių problemų šaknys slypį Konstitucijos 14 straipsnyje (o tiksliau jo aiškinime), kuris nustato, jog valstybinė kalba – lietuvių kalba. Ši Konstitucinė nuostata aiškinama ypač griežtai, pavyzdžiui, 2014 m. vasario 27 d. Konstitucinio Teismo sprendime:

„Valstybinė kalba yra svarbi piliečių lygiateisiškumo garantija, nes leidžia visiems piliečiams vienodomis sąlygomis bendrauti su valstybės ir savivaldybių įstaigomis, įgyvendinti savo teises ir teisėtus interesus. Konstitucinis valstybinės kalbos statuso įtvirtinimas taip pat reiškia, kad įstatymų leidėjas privalo įstatymais nustatyti, kaip šios kalbos vartojimas užtikrinamas viešajame gyvenime, be to, jis turi numatyti valstybinės kalbos apsaugos priemones. Lietuvių kalba, pagal Konstituciją įgijusi valstybinės kalbos statusą, privalo būti vartojama visose valstybės ir savivaldos institucijose, visose Lietuvoje esančiose įstaigose, įmonėse ir organizacijose; įstatymai ir kiti teisės aktai turi būti skelbiami valstybine kalba; raštvedyba, apskaitos, atskaitomybės, finansiniai dokumentai privalo būti tvarkomi lietuvių kalba; valstybės ir savivaldos institucijos, įstaigos, įmonės bei organizacijos tarpusavyje susirašinėja valstybine kalba.<…> Atsižvelgiant į tai, kad Lietuvos Respublikos piliečio pasas yra oficialus dokumentas, patvirtinantis asmens ir valstybės nuolatinį teisinį ryšį, t. y. asmens pilietybę, kad pilietybės santykiai yra viešojo valstybės gyvenimo sritis, asmens vardas ir pavardė piliečio pase turi būti rašomi valstybine kalba. Kitaip būtų paneigtas konstitucinis valstybinės kalbos statusas.“

Paskutinis pacituotas sakinys yra ypač griežtas, netgi sakyčiau, griežtas tokiu laipsniu, kad galimai paneigia kitas Konstitucijos nuostatas. Sakralizuodamas lietuvių kalbą, Konstitucinis Teismas pamiršta Konstitucijos 37 straipsnį, kuris nurodo, kad: “Piliečiai, priklausantys tautinėms bendrijoms, turi teisę puoselėti savo kalbą, kultūrą ir papročius.” Mano asmenine nuomone, šias nuostatas galima aiškinti sistemiškai tarpusavyje, nepaneigiant vienos kita ir taip išlaikant Konstitucijos darnią sistemą. Tokio aiškinimo išmokau spėkite iš ko? Atspėjote – iš paties Konstitucinio Teismo.

Patraukiant juokus į šoną, mano nuomone, asmens vardas ir pavardė pirmiausia – konkretaus privataus subjekto tapatybės dalis. Todėl, drausdami asmenims, kurie yra kitokios nei lietuvių tautybės, rašyti savo pavardes jų kalba, mes iš esmės kėsinamės į jų tapatybę ir dirbtinai juos priešiname su valstybe. Keista, nes pavyzdžiui juridiniams asmenims (dažniausiai komerciniams subjektams, kurie ateina į mūsų rinką iš užsienio) viešai savo prekės ženklą naudoti ta kalba, kurią jie pasirinko, nėra draudžiama.  Nedraudžiama ir mūsų valstybinėms įmonėms turėti kioskus su pavadiniamais PAYPOST.

Asmens vardas ir pavardė nėra ir negali būti kalbos dalimi, tai yra asmens NETURTINĖ TEISĖ. Teisė, kurios dalį (pavardę) jis paveldi iš savo tėvų (protėvių) ir dalį (vardą), kurį jam išrenka tėvai. Todėl bet koks kišimasis į šią privataus gyvenimo sferą – nesuvokiamas ir nepateisinamas. Aš nematau jokių teisinių argumentų, kodėl draustume asmenims rašyti tokia kalba, kokia jie pageidauja. Neįsivaizduoju, kaip kirilica, W ar panašiais ženklais esanti pavardė pase, ar asmens tapatybės kortelėje gali kelti pavojų lietuvių kalbos išlikimui? Konstitucinis Teismas nurodo:

“Lietuvos Respublikos piliečio pasas – tai dokumentas, patvirtinantis Lietuvos Respublikos pilietybę ir asmens tapatybę. Pase rašomi piliečio vardas, pavardė, kiti duomenys (Konstitucinio Teismo 1999 m. spalio 21 d. nutarimas). Konstitucinis Teismas minėtame nutarime taip pat konstatavo, kad jeigu teisės normomis būtų nustatyta, jog piliečių vardai ir pavardės Lietuvos Respublikos piliečio pase rašomi kitokiais, ne lietuviškais, rašmenimis, būtų ne tik paneigtas konstitucinis valstybinės kalbos principas, bet ir sutrikdyta valstybės ir savivaldybių įstaigų, kitų įmonių, įstaigų bei organizacijų veikla.”

Nesuprantu, kaip būtų paneigiamas valstybinės kalbos principas, bet gerai, teismas turi kitą argumentą, kurio daug kas laikosi įsikibę, neva būtų sutrikdytas valstybės viešasis gyvenimas. Aš radau sprendimą šiai problemai. Tiesa, ne pats jį sugalvojau:

rusiškas pasas

Net tokia nedemokratiška ir nacionalistinė valstybė kaip Rusija turi sprendimą. Jai reikia, kad jos piliečiai be problemų keliautų po vakarų pasaulį, todėl pase per pasvirąjį brūkšnį rašoma pavardė lotyniškosiomis raidėmis pagal tarimą. Kodėl taip nepadarius Lietuviškuose asmens tapatybės dokumentuose, t.y. pirmiausia rašome vardą, pavardę lietuvių kalba, o po to per pasvirąjį brūkšnį šone, ar po apačia ta kalba, kurios tautybės yra tas asmuo. Negi nėra išspręsta problema? Kaip pakenksime Lietuvių kalbai ir sutrikdysime valstybinių institucijų darbą?

Beje, išduosiu mažą paslaptį, jeigu bet kuris iš mūsų pasiimtų į rankas savo pasą, ar asmens tapatybės kortelę, tai pamatytų, kad visas lietuviškas turinys yra išverstas į anglų kalbą. Koks siaubas! Kažkodėl prie to niekas neprisikabina, nes reikia kibti tik prie asmens neturtinės teisės ir dalies jo tapatybės, t.y. vardo ir pavardės, kuri asmens privatumą gerbiančios valstybės turėtų būti ypatingai saugoma.

Konstitucinis Teismas kažkodėl liepia vertinti galimą žalą:

“Taigi pagal Konstituciją įstatymų leidėjas ar jo įgaliota institucija, apibrėždama esminius valstybinės kalbos vartojimo klausimus, inter alia nustatydama Lietuvos Respublikos piliečių vardų ir pavardžių rašymo Lietuvos Respublikos piliečio pase taisykles,turi paisyti konstitucinio imperatyvo saugoti valstybinę lietuvių kalbą ir įvertinti galimą pavojų bendrinei lietuvių kalbai, lietuvių kalbos savitumui. Pagal Konstituciją netoleruotina, kad šios taisyklės, inter alia įtvirtinančios nelietuviškų asmenvardžių (vardo ir pavardės) rašymą Lietuvos Respublikos piliečio pase, būtų nustatytos neįvertinus jų poveikio bendrinei lietuvių kalbai, lietuvių kalbos savitumui, inter alia lietuviškų asmenvardžių rašymui.”

Iš karto pasakau, jokios žalos nebus ir negali būti, nebūkime juokingi. Vienuose iš debatų Dalia Grybauskaitė atsakinėdama dėl pavardžių ir vietovardžių rašymo rėmėsi išimtinai šiais Konstitucinio Teismo išaiškinimais ir pasakė, kad dėl lietuvių kalbos negali būti diskutuojama. Dar ir kaip gali. Čia yra mano bandymas viešai diskutuoti. Su tokiais pasisakymais Prezidentė gali pasižiūrėti, kas laimėjo rinkimus Šalčininkų rajone. Iš tiesų, tokiais pareiškimais ir veiksmais, politikai izoliuoja Lietuvoje gyvenančias tautines mažumas ir daro jas trečiarūšiais piliečiais, kurie po to nesijaučia saugūs savoje šalyje ir stabiliai rinkimuose balsuoja už prorusiškas ir kitas nesantaiką kurstančias politines jėgas. Tuo įsitikinti galima pažiūrėjus VRK.lt puslapyje vakarykščių rinkimų rezultatus – V. Tomaševskis keliauja į Europos Parlamentą. Ar tai nėra pakankamas signalas, kad per virš 20 nepriklausomybės metų mes nesugebėjome integruoti lenkų ir rusų tautinių mažumų į mūsų valstybę ir paversti juos mūsų valstybės patriotais? Tačiau, ne, geriau darykime problemą lygioje vietoje – neleiskime rašyti pavardžių kaip jie nori savo asmens tapatybės dokumentuose, taip pat teismų sprendimais bauskime už dvigubas lenteles su gatvių pavadinimais. Priešingu atveju išnyks lietuvių kalba. Visiškas absurdas. O kaip tokiais paprastais žingsniais būtų galima atšildyti santykius su visų politikų strategine partnere vadinama Lenkija? Bet niekas geriau nedarys nieko, o dėl pavardės, kuri yra pirmiausia asmens neturtinė teisė, spręs Valstybinė lietuvių kalbos komisija.

Jeigu mes nesugebame išspręsti tokių juokingų problemų ir pasiklystame ieškodami atsakymų, tai apie rimtas problemas net neverta kalbėti.

Konstitucinis Teismas netiesiogiai nurodė, kad referendumas dėl žemės pardavimo užsieniečiams būtų neteisėtas

Šiandien Konstitucinis Teismas paskelbė nutarimą Dėl Konstitucijos 125 straipsnio pakeitimo įstatymo, kurio  turinys turėtų būti vertinamas tiek viešojoje erdvėje, tiek konstitucinės teisės moksle labai kontraversiškai. Įprastai penktadieniais nerašau komentarų, nes tą dieną niekas jų neskaito, tačiau šio nutarimo paskelbimą vertinu kaip ypatingą situaciją. Šis nutarimas ypač svarbus tuo, kad jame suformuluojama Konstitucijos keitimo doktrina, kurios tokia detale apimtimi mes iki šiol neturėjome. Todėl leidžiu sau užklijuoti etiketę šio nutarimo turiniui ir pavadinsiu tai būtent “Konstitucijos keitimo doktrina”. Šio nutarimo esmė yra tokia, kad jame išaiškinti vadinamieji “materialiniai” (nors tikslesnė sąvoka būtų “materialieji”) ir “procesiniai” Konstitucijos keitimo ribojimai. Jeigu procesiniai ribojimai buvo daugiau mažiau visiems aiškūs, tai materialinius galime vertinti kaip naujieną. Kad paaiškinti materialinių Konstitucijos pakeitimų ribojimų prasmę pasirinkau būtent žemės pardavimo užsieniečiams klausimą ir pabandysiu įrodyti, jog, vadovaujantis šiuo KT nutarimu, referendumo sprendimas, kuris įteisintų Konstitucijoje draudimą ES piliečiams pirkti žemę Lietuvoje – neteisėtas ir prieštaraujantis pačiai Konstitucijai. Šis tekstas bus ilgas su daug citavimo, todėl prireiks kantrybės jį perskaityti. Dabar galima pereiti prie nutarimo turinio.

Pirmiausia, atkartojama anksčiau suformuluota oficialioji doktrina dėl Konstitucijos kaip vertybės pačios savaime ir jos stabilumo:

“Konstitucija yra aukščiausioji teisė. Konstitucijos šaltinis yra pati valstybinė bendruomenė – pilietinė Tauta (Konstitucinio Teismo 2004 m. gegužės 25 d. nutarimas). Konstitucijoje atsispindi visuomenės sutartis – visų Lietuvos Respublikos piliečių demokratiškai prisiimtas įsipareigojimas dabartinei ir būsimosioms kartoms gyventi pagal Konstitucijoje įtvirtintas pamatines taisykles ir joms paklusti, idant būtų užtikrintas valdžios legitimumas, jos sprendimų teisėtumas, žmogaus teisės ir laisvės, idant visuomenėje būtų santarvė (Konstitucinio Teismo 2004 m. gegužės 25 d. nutarimas, 2010 m. balandžio 20 d. sprendimas). Konstitucija, kaip aukščiausios teisinės galios aktas ir visuomenės sutartis, yra grindžiama universaliomis, nekvestionuojamomis vertybėmis – suvereniteto priklausymu Tautai, demokratija, žmogaus teisių ir laisvių pripažinimu ir jų gerbimu, pagarba teisei bei teisės viešpatavimu, valdžios galių ribojimu, valdžios įstaigų priederme tarnauti žmonėms ir atsakomybe visuomenei, pilietiškumu, teisingumu, atviros, teisingos, darnios pilietinės visuomenės ir teisinės valstybės siekiu (Konstitucinio Teismo 2004 m. gegužės 25 d., 2006 m. rugpjūčio 19 d., 2009 m. rugsėjo 24 d. nutarimai, 2012 m. gruodžio 19 d. sprendimas).

Referendumu priėmusi Konstituciją – aukščiausios teisinės galios aktą, lietuvių tauta padėjo savo, kaip valstybinės bendruomenės – pilietinės Tautos, bendro gyvenimo norminį pagrindą ir įtvirtino valstybę kaip bendrą visos visuomenės gėrį (inter alia Konstitucinio Teismo 2004 m. gegužės 25 d., 2006 m. rugpjūčio 19 d., 2009 m. rugsėjo 24 d. nutarimai). Teise ir teisingumu grindžiamos demokratinės valstybės viena svarbiausių priedermių – gerbti, ginti ir saugoti tas vertybes, kuriomis yra grindžiama pati Tautos priimta Konstitucija ir kurių realus įtvirtinimas, gynimas ir apsauga yra pačios valstybės raison d’être; priešingu atveju valstybė negalėtų būti laikoma bendru visos visuomenės gėriu (Konstitucinio Teismo 2006 m. rugpjūčio 19 d., 2009 m. rugsėjo 24 d. nutarimai, 2012 m. gruodžio 19 d. sprendimas).

Kaip 2006 m. kovo 28 d. nutarime pabrėžė Konstitucinis Teismas, Konstitucijos stabilumas – didžiulė teisinė vertybė; Konstitucijos stabilumas – viena iš prielaidų užtikrinti valstybės tęstinumą, pagarbą konstitucinei santvarkai ir teisei, Konstitucijoje deklaruotų lietuvių tautos siekių, kuriais grindžiama pati Konstitucija, įgyvendinimą. Konstitucijos stabilumas yra tokia jos savybė, kuri kartu su kitomis (inter alia – ir pirmiausia – su ypatinga, aukščiausia Konstitucijos teisine galia) konstitucinį teisinį reguliavimą atskiria nuo žemesnės galios teisės aktų nustatyto (ordinarinio) teisinio reguliavimo (Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 14 d. nutarimas), o Konstituciją – nuo visų kitų teisės aktų (Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 28 d. nutarimas).”

Toliau nurodoma, kad turi būti paisoma Konstitucijoje įtvirtintų vertybių pusiausvyros, darnos, Konstitucijos vientisumo:

“Pažymėtina, kad Konstitucijos pataisomis yra keičiamas Konstitucijos nuostatų turinys, šių nuostatų tarpusavio ryšiai, gali būti keičiama Konstitucijoje įtvirtintų vertybių pusiausvyra; pakeitus vienas Konstitucijos nuostatas, gali kisti kitų jos nuostatų ir visuminio konstitucinio teisinio reguliavimo turinys. Tačiau darant Konstitucijos pataisas turi būti paisoma imperatyvo, kad Konstitucija yra vientisas aktas (Konstitucijos 6 straipsnio 1 dalis). Konstitucinis Teismas yra ne kartą konstatavęs, jog visos Konstitucijos nuostatos tarpusavyje yra taip susijusios, kad vienų Konstitucijos nuostatų turinys lemia kitų jos nuostatų turinį; Konstitucijos nuostatos sudaro vieną, darnią sistemą; nė vienos Konstitucijos nuostatos negalima priešpriešinti kitoms Konstitucijos nuostatoms. Pati Konstitucijos, kaip aukščiausios teisinės galios akto, prigimtis, konstitucingumo idėja suponuoja tai, kad Konstitucijoje negali būti ir nėra spragų ar vidinių prieštaravimų (Konstitucinio Teismo 2004 m. gegužės 25 d., 2004 m. gruodžio 13 d., 2006 m. kovo 28 d.  nutarimai).”

Taip prieinama prie išvados, kad negalimi tokie Konstitucijos pakeitimai, kurie supriešintų Konstitucijoje esančias vertybes, juo labiau  naujais pakeitimais negalima paneigti joje įtvirtintų vertybių:

“Atsižvelgiant į tai, pažymėtina, kad Konstitucijos pataisomis negalima vienos kitai priešpriešinti Konstitucijos nuostatų, jose įtvirtintų vertybių, inter alia negalima Konstitucijos skirsniuose ir straipsniuose nustatyto teisinio reguliavimo priešpriešinti konstituciniam teisiniam reguliavimui, nustatytam Konstitucijos sudedamosiose dalyse. Konstitucijos pataisa negali būti sukurtas toks naujas konstitucinis teisinis reguliavimas, kad viena Konstitucijos nuostata paneigtų kitą ar jai prieštarautų ir šių nuostatų būtų neįmanoma aiškinti kaip tarpusavyje derančių. Taigi iš Konstitucijos 6 straipsnio 1 dalies kyla imperatyvas, kad Konstitucijos pataisomis negali būti pažeistos Konstitucijos nuostatos, jose įtvirtintų vertybių darna.”

Toliau paaiškinami vadinamieji materialiniai Konstitucijos keitimo apribojimai:

“Materialiniai Konstitucijos keitimo apribojimai kyla iš visuminio konstitucinio teisinio reguliavimo ir yra skirti universalioms vertybėms, kuriomis grindžiama Konstitucija, kaip aukščiausioji teisė ir visuomenės sutartis, ir valstybė, kaip bendras visos visuomenės gėris, ginti, taip pat šių vertybių, Konstitucijos nuostatų darnai apsaugoti.

Konstitucijos 1 straipsnyje yra įtvirtintos pamatinės konstitucinės vertybės – valstybės nepriklausomybė, demokratija ir respublika; jos yra neatskiriamai tarpusavyje susijusios ir sudaro Lietuvos valstybės, kaip Konstitucijoje įtvirtinto bendro visos visuomenės gėrio, pamatą, todėl jokiomis aplinkybėmis negali būti paneigtos (Konstitucinio Teismo 2012 m. gruodžio 19 d. sprendimas).

Konstitucinis Teismas 2012 m. gruodžio 19 d. sprendime pažymėjo, kad žmogaus teisių ir laisvių prigimtinio pobūdžio pripažinimo principas taip pat laikytinas pamatine konstitucine vertybe, neatskiriamai susijusia su Lietuvos valstybės, kaip Konstitucijoje įtvirtinto bendro visos visuomenės gėrio, pamatą sudarančiomis konstitucinėmis vertybėmis – valstybės nepriklausomybe, demokratija ir respublika; prigimtinis žmogaus teisių ir laisvių pobūdis taip pat negali būti paneigtas.

Minėta, kad iš Konstitucijos kyla imperatyvas Konstitucijos pataisomis nepažeisti Konstitucijos nuostatų, jose įtvirtintų vertybių darnos. Atsižvelgiant į tai, pažymėtina, kad pagal Konstituciją negali būti daromos tokios Konstitucijos pataisos, kuriomis būtų paneigta bent viena iš Lietuvos valstybės, kaip Konstitucijoje įtvirtinto bendro visos visuomenės gėrio, pamatą sudarančių konstitucinių vertybių – valstybės nepriklausomybė, demokratija, respublika, prigimtinis žmogaus teisių ir laisvių pobūdis, išskyrus atvejį, kai Konstitucijos 148 straipsnio 1 dalyje nustatyta tvarka būtų keičiamas Konstitucijos 1 straipsnis ir Konstitucinio įstatymo „Dėl Lietuvos valstybės“, kuris yra Konstitucijos sudedamoji dalis, 2 straipsnyje nustatyta tvarka būtų keičiamas šio įstatymo 1 straipsnis.

Pažymėtina, kad su Konstitucijos 1 straipsnyje įtvirtintomis pamatinėmis konstitucinėmis vertybėmis – valstybės nepriklausomybe, demokratija ir respublika – taip pat yra glaudžiai susijusi Konstitucijoje įtvirtinta Lietuvos valstybės geopolitinė orientacija, suponuojanti Lietuvos Respublikos pasirinktą europinę ir transatlantinę integraciją. Kaip Konstitucinis Teismas pažymėjo 2011 m. liepos 7 d. nutarime, Lietuvos valstybės geopolitinė orientacija reiškia Lietuvos Respublikos narystę Europos Sąjungoje bei NATO ir būtinumą vykdyti atitinkamus su šia naryste susijusius tarptautinius įsipareigojimus. Pažymėtina ir tai, kad tokia Lietuvos valstybės geopolitinė orientacija yra grindžiama pripažįstamomis ir saugomomis universaliomis demokratinėmis konstitucinėmis vertybėmis, kurios yra bendros su kitų Europos ir Šiaurės Amerikos valstybių vertybėmis.”

Paaiškinamas Europos Sąjungos vertybinis orientyras:

“Konstituciniu aktu „Dėl Lietuvos Respublikos narystės Europos Sąjungoje“ buvo konstituciškai patvirtinta Lietuvos Respublikos narystė Europos Sąjungoje. Kaip matyti iš šio Konstitucinio akto preambulės, jis priimtas vykdant „Lietuvos Respublikos piliečių valią, pareikštą 2003 m. gegužės 10 ir 11 dienomis įvykusiame referendume dėl Lietuvos Respublikos narystės Europos Sąjungoje“, taip pat reiškiant „įsitikinimą, kad Europos Sąjunga gerbia žmogaus teises ir pagrindines laisves, o Lietuvos narystė Europos Sąjungoje prisidės prie žmogaus teisių ir laisvių efektyvesnio užtikrinimo“, pažymint, „kad Europos Sąjunga gerbia savo valstybių narių nacionalinį tapatumą ir konstitucines tradicijas“, ir siekiant „užtikrinti visateisį Lietuvos Respublikos dalyvavimą Europos integracijoje bei Lietuvos Respublikos saugumą ir jos piliečių gerovę“.

Taigi pabrėžtina, kad visateisis Lietuvos Respublikos, kaip Europos Sąjungos narės, dalyvavimas joje yra Tautos suverenios valios pareiškimu grindžiamas konstitucinis imperatyvas, Lietuvos Respublikos visateisė narystė Europos Sąjungoje yra konstitucinė vertybė.

Pažymėtina, kad Konstituciniame akte „Dėl Lietuvos Respublikos narystės Europos Sąjungoje“ inter alia nustatyti konstituciniai Lietuvos Respublikos narystės Europos Sąjungoje pagrindai, kurių neįtvirtinus Konstitucijoje Lietuvos Respublika negalėtų būti visateise Europos Sąjungos nare: Lietuvos Respublika, būdama Europos Sąjungos valstybe nare, dalijasi ar patiki Europos Sąjungai valstybės institucijų kompetenciją sutartyse, kuriomis yra grindžiama Europos Sąjunga, numatytose srityse ir tiek, kad kartu su kitomis Europos Sąjungos valstybėmis narėmis bendrai vykdytų narystės įsipareigojimus šiose srityse, taip pat naudotųsi narystės teisėmis (1 straipsnis); Europos Sąjungos teisės normos yra sudedamoji Lietuvos Respublikos teisinės sistemos dalis. Jeigu tai kyla iš sutarčių, kuriomis grindžiama Europos Sąjunga, Europos Sąjungos teisės normos taikomos tiesiogiai, o teisės normų kolizijos atveju jos turi viršenybę prieš Lietuvos Respublikos įstatymus ir kitus teisės aktus (2 straipsnis). Pabrėžtina, kad šie konstituciniai Lietuvos Respublikos narystės Europos Sąjungoje pagrindai įtvirtinti Konstitucijoje vykdant referendume pareikštą Tautos valią, kad Lietuvos Respublika būtų Europos Sąjungos narė.”

Pažymima, jog privaloma laikytis stojimu į ES prisiimtų įsipareigojimų:

“Minėta, kad Lietuvos valstybės geopolitinė orientacija reiškia inter alia Lietuvos Respublikos narystę Europos Sąjungoje bei būtinumą vykdyti atitinkamus su šia naryste susijusius tarptautinius įsipareigojimus; minėta ir tai, kad Konstitucijos pataisomis negali būti pažeista Konstitucijos nuostatų, jose įtvirtintų vertybių darna. Atsižvelgiant į tai, pažymėtina, kad pagal Konstituciją, referendumu nepanaikinus minėtų konstitucinių Lietuvos Respublikos narystės Europos Sąjungoje pagrindų, įtvirtintų Konstitucinio akto „Dėl Lietuvos Respublikos narystės Europos Sąjungoje“ 1, 2 straipsniuose, negali būti daromos tokios Konstitucijos pataisos, kuriomis būtų paneigti Lietuvos Respublikos narystės Europos Sąjungoje įsipareigojimai.”

Pabraukiau esminį sakinį, KT aiškiai pasako, kad negalima daryti tokių Konstitucijos pakeitimų, kurie paneigtų Lietuvos įsipareigojimus ES. Iš čia ir prieinu prie išvados, kad referendumo dėl žemės pardavimo ES piliečiams rezultatai būtų iš esmės niekiniai. Nes pagal šią KT doktriną, tokios Konstitucijos pataisos, kuri draustų pirkti žemė Lietuvoje, mūsų Konstitucijoje išvis negali būti. Tokia pataisa sugriautų Konstitucijos vertybių sistemą.

Ką reikia daryti, norint uždrausti ES piliečiams Lietuvoje pirkti žemę? KT vėlgi netiesiogiai pateikia atsakymą:

“Atsižvelgiant į tai, konstatuotina, kad patys šie pagrindai, Tautos suverenios valios pareiškimas, kaip jų šaltinis, lemia reikalavimą Konstitucinio akto „Dėl Lietuvos Respublikos narystės Europos Sąjungoje“ 1 ir 2 straipsnio nuostatas pakeisti ar panaikinti tik referendumu. <..> Atsižvelgiant į tai, pažymėtina, kad pagal Konstituciją, referendumu nepanaikinus minėtų konstitucinių Lietuvos Respublikos narystės Europos Sąjungoje pagrindų, įtvirtintų Konstitucinio akto „Dėl Lietuvos Respublikos narystės Europos Sąjungoje“ 1, 2 straipsniuose, negali būti daromos tokios Konstitucijos pataisos, kuriomis būtų paneigti Lietuvos Respublikos narystės Europos Sąjungoje įsipareigojimai.”

Manau, kad KT pasako, jog vienintelis teisėtas kelias tokiu atveju – referendumas dėl išstojimo iš Europos Sąjungos. T.y. KT pozicija tokia, kad mūsų būvimas ES yra Konstitucinė vertybė ir mes ją įgyvendinti galime tik all in, arba galime eiti all out. Tai reiškia, kad mes turime įgyvendinti visas iš Europos Sąjungos teisės kylančias pareigas, kartu ir suteikti teisę ES piliečiams pirkti ūkio paskirties žemę Lietuvoje.

%d bloggers like this: