Kreditoriaus ir trečiojo asmens, kuris įvykdė dalį prievolės už skolininką, tarpusavio santykis

2015 m. birželio 23 d. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas sprendė įdomią ir sudėtingą bylą (Nr. 3K-7-276-469/2015). Esminis probleminis byloje kilęs klausimas buvo dėl to, koks yra kreditoriaus ir trečiojo asmens (naujojo kreditoriaus) santykis ir jų tarpusavio reikalavimo teisių apimtis į skolininką(us), kai trečiasis asmuo įvykdo dalį prievolės už skolininką. Pateiksiu abstrahuotą faktinę situaciją:

Tarp banko A ir bendrovės B sudaryta kredito sutartis. Ši sutartis užtikrinta hipoteka, įkeitimu bei bendrovės B akcininkai solidariai laidavo už bendrovę. Po kurio laiko bendrovei B iškelta bankroto byla. Tada trečiasis asmuo (bendrovė C) įvykdė grąžino dalį skolos (94 proc. skolos) pagal kredito sutartį bankui A ir atsistojo į kreditoriaus vietą. Bankas A priėmė šį sutarties įvykdymą, tačiau vėliau kilus ginčams pareiškė, kad trečiasis asmuo įvykdė prievolę už laiduotoją, todėl neturi teisės atsistoti į pagrindinio kreditoriaus (banko A) vietą.

Kaip supratau nagrinėdamas nutartį, bankas nenorėjo, kad trečiasis asmuo atsistotų į jo vietą grąžinęs 94 proc. skolos, nes bankui negrąžinti likę 6 proc. skolos, kurie užtikrinti hipoteka ir įkeitimu, o tai reiškia, kad bankas išlieka privilegijuotu kreditoriumi bankroto byloje. Trečiasis asmuo įvykdė prievolę už skolininką būtent dėl to, nes norėjo, kad jam pereitų hipotekos ir įkeitimo suteikiama pirmumo teisė.

LAT’as, norėdamas išnagrinėti bylą, turėjo išspręsti tris klausimus:

1. Ar trečiasis asmuo išvis turėjo teisę įvykdyti sutartį už skolininką.
2. Ar įvykdžius dalį skolos už skolininką, trečiajam asmeniui pereina dalis kreditoriaus teisių.
3. Jeigu atsakymas į pirmus du klausimus teigiamas, tai tada koks yra pradinio kreditoriaus ir naujojo (trečiojo asmens, kuris įvykdė dalį prievolės už skolininką) kreditoriaus reikalavimų tarpusavio santykis.

Pirmas klausimas atsakytas gana lengvai naudojant bendrąsias prievolių teisės normas ir prieinant prie išvados, kad šiuo atveju galima taikyti CK 6.50 str. esančias bendrąsias taisykles ir nėra pagrindo taikyti išimčių, draudžiančių trečiajam asmeniui įvykdyti prievolę už skolininką. Teismas pabrėžė, kad vieno solidariojo skolininko sutikimas, jog prievolę įvykdytų trečiasis asmuo yra pakankamas teisėtas pagrindas prievolės įvykdymui, net jei kiti skolininkai tam ir prieštarautų:

Solidariosios prievolės atveju kreditorius turi teisę pasirinkti, kuris solidariųjų skolininkų ar keli skolininkai bendrai kokią prievolės dalį prievolės turi įvykdyti (CK 6.6 straipsnio 4, 5 dalis). O solidariesiems skolininkams įstatyme nesuteikta teisė spręsti dėl kito solidariojo skolininko prievolės vykdymo. Kai solidariąją prievolę vykdo solidarusis skolininkas, jis įvykdo prievolę ir už kitus bendraskolius, tačiau tokiu atveju jis vykdo savo prievolę, o ne prievolę už kitą asmenį, todėl jo teisė įvykdyti prievolę neribojama kitų skolininkų valia (sutikimu ar prieštaravimu). Dėl to išplėstinė teisėjų kolegija pripažįsta pagrįstais atsikirtimų į kasacinius skundus argumentus, kad, esant solidariajai skolininkų prievolei, kreditoriaus teisei priimti prievolės vykdymą iš trečiojo asmens užtenka vieno iš solidariųjų skolininkų sutikimo, o CK 6.50 straipsnio 2 dalies taikymas ir aiškinimas, kad bet kurio iš bendraskolių prieštaravimas užkerta kelią kreditoriui priimti prievolę iš trečiojo asmens, nors kiti bendraskoliai sutinka su tokiu prievolės vykdymu, nepriimtinas, nes paneigtų prievolės solidarumą, nepagrįstai ribotų bendraskolių teisę vykdyti prievoles; toks įstatymo aiškinimas neskatintų prievolių vykdymo – neatitiktų CK 6.83 straipsnyje įtvirtintų prievolių vykdymo principų.
Išplėstinė teisėjų kolegija išaiškina, kad solidariosios prievolės ypatumai lemia tai, jog kai trečiasis asmuo (solidariosios prievolės atžvilgiu) įvykdo solidariąją prievolę, laikoma, kad ji pasibaigia įvykdymu visų solidariųjų skolininkų atžvilgiu. Esant solidariajai skolininkų prievolei, kreditoriaus teisei priimti prievolės vykdymą iš trečiojo asmens užtenka vieno iš solidariųjų skolininkų sutikimo.

Atsakymas į antrąjį klausimą irgi nėra sudėtingas, nes yra savaime suprantama, jog jeigu tu įvykdei dalį prievolės už kitą asmenį kreditoriui, tai ta apimtimi atsistoji į kreditoriaus batus:

Neabejotina ir kasatorių šioje byloje neginčijama, kad skolos dalį sumokėjęs trečiasis asmuo turi regreso teisę išsiieškoti sumokėtą sumą iš skolininko, t. y. kreditoriaus teisių, susijusių su pagrindine prievole dalinis perėjimas trečiajam asmeniui nekvestionuojamas. Gavęs prievolės įvykdymą kreditorius negali pasilikti reikalavimo teisės; priešinga situacija prieštarautų civilinių santykių tvarkymo teisingumo, protingumo, proporcingumo principams ir reikštų nepagrįstą kreditoriaus praturtėjimą bei atitinkamai nepateisinamą skolininko ir skolą kreditoriui sumokėjusio trečiojo asmens interesų pažeidimą.

Trečiasis klausimas buvo sunkiausiai išsprendžiamas, nes mūsų CK nėra nė vienos nuostatos, reguliuojančios šią situaciją. Nepaisant to, LAT’as randa žavų sprendimą pasitelkdamas lyginamąjį teisės aiškinimo metodą. Šį kartą teismas pasiremia kitos valstybės statutiniu reguliavimu ir soft law. Visada studentams aiškinau, kad mūsų CK normos skirtos cesijai, novacijai, subrogacijai ir t.t. (su reikalavimo perleidimu, perėjimu ir skolos perkėlimu susiję institutai) yra su tam tikromis modifikacijomis transplantuoti iš Kanados Kvebeko provincijos civilinio kodekso, todėl aiškinant šiuos institutus reikėtų atsižvelgti ir į Kvebeko civilinį kodeksą. Šioje byloje tai patvirtina ir LAT’as, tame kodekse rasdamas taisyklę, kurią pamiršo perkelti mūsų kodekso autoriai:

Aiškinant papildomų kreditoriaus teisių perėjimo trečiajam asmeniui, įvykdžiusiam dalį skolininko prievolės, teisinį reglamentavimą, aktualus ir lyginamasis teisės aiškinimo metodas. Įstatyme – CK 6.114 straipsnyje – įtvirtintos subrogacijos pagrindai yra identiški Kvebeko civilinio kodekso 1656 straipsnyje nustatytiems subrogacijos pagrindams. Kvebeko CK 1658 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad tuo atveju, kai kreditoriui yra sumokėta tik dalis, jis likusią savo reikalavimo dalį gali įgyvendinti pirmumo teise prieš reikalavimą perėmusį asmenį, iš kurio kreditorius gavo dalinį savo reikalavimą (angl. A creditor who has been only partly paid may exercise his rights with respect to the balance of his claim in preference to the person subrogated from whom he has received only part of his claim).

Šią poziciją teismas sutvirtina ir DCFR’e pateiktomis taisyklėmis ir jų aiškinimais:

Subrogaciją tik dėl dalies įvykdytos pagrindinės prievolės nustato ir Europos Sutarčių teisę kodifikuojančio DCFR (Bendrųjų principų sistemos projekto) IV.G. – 2:113 straipsnis, kuris reglamentuoja asmeninių užtikrinimo prievolių davėjų (taip pat ir laiduotojų) teises po prievolės įvykdymo. Šios nuostatos taikytinos ir daiktinių teisių užtikrinimo atveju (pagal IV. – 6:101 straipsnį, kurio 2 dalis nustato, kad daiktinė užtikrinimo priemonė pasibaigia, kai kreditoriui visiškai sumokama, išskyrus atvejus, kai užtikrinimo priemonė kartu su užtikrinta teise pereina kitam asmeniui, kuris už skolininką atliko mokėjimus kreditoriui; taip pat pagal IX. – 7:109 straipsnį, kuriame kalbama apie trečiojo asmens (svetimo turto įkeitimo davėjo) regreso teises). IV.G. – 2:113 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad prievolės užtikrinimo davėjas turi teisę į skolininko turtą tiek, kiek įvykdyta užtikrintos prievolės. Šio straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad dalinio įvykdymo atveju kreditoriaus likusios teisės į skolininko turtą turi pirmenybę prieš teises, kurias prievolės užtikrinimo davėjas perėmė (angl. In case of the part performance, the creditor‘s remaining partial rights against the debtor have priority over the rights to which the security provider has been subrogated). DCFR (Bendrųjų principų sistemos projekto) komentare nurodyta, kad šis straipsnis reglamentuoja užtikrinimo priemonių davėjo teises po visiško ar dalinio prievolės įvykdymo, 2 dalyje įtvirtinta norma dėl dalinio vykdymo aiškinama kaip nustatanti, kad prievolės užtikrinimo davėjas, kuris įvykdo tik dalį prievolės, neabejotinai turi teisę į atitinkamą 1 straipsnyje nustatytos teisės dalį. Tam, kad būtų galima apsaugoti kreditorių, kreditoriaus dalinė reikalavimo teisė, kurios užtikrinimo priemonės davėjas neperėmė subrogacijos būdu, turi pirmenybę skolininko nemokumo arba trečiųjų asmenų išieškojimo atveju prieš užtikrinimo priemonės davėją. Tai yra bendras principas tam, kad būtų apsaugota pirmenybė ankstesnės teisės turėtojo prieš turėtoją, kurio teisė kyla iš ankstesniojo (angl.This is a general principle in order to protect the priority of an earlier holder of a right as against a holder who derives rights from the former).

Taigi, LAT’as pasiremdamas lyginamuoju metodu prieina prie išvados, kad tuo atveju, kai prievolės dalį už skolininką įvykdo trečiasis asmuo, likusi pradinio kreditoriaus reikalavimo teisės dalis turi pirmumą prieš naująjį kreditorių. Taip apsaugomas pradinis kreditorius. Labai gražiai ir kūrybiškai prieita prie teisingo bylos sprendimo.

Reklama

Užstato turėtojas turi pirmumo teisę kreditorių eilėje patenkinti savo reikalavimus iš užstatyto turto

Užstatas kaip prievolių įvykdymo užtikrinimo būdas mūsų teisėje neturi reglamentacijos, tačiau CK 6.70 str. leidžia susitarti dėl kitokių negu įstatyme nustatyti užtikrinimo būdų. Tai reiškia, kad užstatas yra teisėtas užtikrinimas. 2013 m. gruodžio 23 d. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas civilinėje byloje Nr. 3K-3-707/2013 sprendė su užstato institutu susijusius klausimus. Bylos fabula, jeigu trumpai, tokia:

Asmuo A su asmeniu B sudarė negyvenamųjų patalpų nuomos sutartį, pagal kurią B įsipareigojo nuomotojui A sumokėti trijų mėnesių nuomos sumos dydžio užstatą. Bevykdant nuomos sutartį, nuomininkas B, neįvykdo visų savo įsipareigojimų nuomotojui A ir kartu nuomininkui pradedamas bankroto procesas. Nuomotojas įskaito nuomininko sumokėtą užstatą į nesumokėtus skolinius įsipareigojimus jau po to, kai visam nuomininko turtui bankroto procese pritaikomos laikinosios apsaugos priemonės areštuoti visą jo turtą.

Klausimas, ar toks įskaitymas yra teisėtas? Problema pasireiškia per imperatyviąsias įmonių bankroto įstatymo normas ir užstato teisinio reguliavimo mūsų tėvynės teisėje nebūvimą. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas išsprendžia šį klausimą labai kūrybiškai užstato turėtojo naudai, pasakydamas, kad užstatas yra labai panašus į įkeitimą:

“Teisėjų kolegija konstatuoja, kad teisiniai santykiai dėl užstato, kaip prievolės užtikrinimo priemonės, įgyvendinimo nėra reglamentuoti teisės normų. Teisiškai užstatas, kaip kredito rizikos mažinimo priemonė, yra artimiausia įkeitimui, nes jo, kaip ir įkeitimo, tikslas – išskirti konkretų objektą iš bendros skolininko (ar trečiojo asmens) turto masės ir pasunkinti jį kreditoriaus naudai, siekiant tinkamo užtikrinamos piniginės prievolės įvykdymo (CK 4.198 straipsnis, 1.8 straipsnio 1 dalis). Pagal įkeitimą kreditorius (įkaito turėtojas) turi teisę, skolininkui neįvykdžius įkeitimu užtikrintos prievolės, patenkinti savo reikalavimą iš įkeisto turto. Pagal CK nuostatas, kai įkeitimo objektas perduodamas įkaito turėtojui, sudaroma paprastos formos rašytinė įkeitimo sutartis. Ji gali būti sudaroma kaip atskira sutartis arba susitarimas dėl įkeitimo įtraukiamas į sutartį, iš kurios kyla pagrindinė prievolė. Pirmiau nurodyta, kad nagrinėjamu atveju dėl piniginio užstato, siekiant užtikrinti tinkamą piniginės prievolės įvykdymą, buvo susitarta Nuomos sutartyje, sutartas piniginis užstatas perduotas kreditoriui. Teisėjų kolegija pažymi, kad, vadovaujantis ĮBĮ 34 straipsniu, įkeitimu ir (arba) hipoteka užtikrinti kreditoriaus reikalavimai tenkinimi pirmiausia iš lėšų, gautų pardavus įkeistą įmonės turtą, arba perduodant įkeistą turtą. Kadangi nagrinėjamu atveju užstatas yra lėšos ir jos perduotos kreditoriui, piniginis užstatas neviršija skolos dydžio, tai teisėjų kolegija sprendžia, kad atsakovas (nuomotojas) galėjo tenkinti reikalavimą pagal Sutartį, susijusį su ieškovo (nuomininko) piniginių įsipareigojimų netinkamu vykdymu (CK 1.5 straipsnis).“

Iš šio išaiškinimo drįsčiau daryti išvadą, kad užstatas kaip ir hipoteka ar įkeitimas suteikia jo turėtojui pirmumo teisę prieš kitus kreditorius.

Pareikštinė (savininko) hipoteka po reformos

Prieš Kalėdas Seimas suspėjo priimti teisingumo ministerijos pateiktus civilinio ir civilinio proceso kodekso pakeitimus, susijusius su hipotekos teisiniu reguliavimu. Atėjo metas panagrinėti padarytus pakeitimus. Šį kartą noriu skirti dėmesį pareikštinei hipotekai, kuri doktrinoje dar vadinama savininko hipoteka. Manau, kad padaryti pakeitimai juridinės technikos prasme nėra visai tikslūs. Su šia hipotekos rūšimi savo praktikoje dar nesu susidūręs, todėl šis įrašas grynai teorinis.

Mano nuomone, klaidos yra padarytos CK 4.175 str. 2 dalyje. Joje nurodoma:

“Sutartinė hipoteka atsiranda sutarties arba vienašalio sandorio (pareiškimo) pagrindu. Sutartinė hipoteka, kuri atsiranda įkeičiamo daikto savininko vienašalio sandorio (pareiškimo) pagrindu, vadinama pareikštine hipoteka. Pareikštine hipoteka įkeisto daikto savininko pareiga kreditoriui nepriklauso nuo pagrindinės prievolės, kurios įvykdymui užtikrinti yra nustatyta pareikštinė hipoteka.“

Visų pirma nurodoma, jog sutartinė hipoteka gali atsirasti vienašalio sandorio pagrindu. Su tuo niekaip negaliu sutikti. Pareikštinės (savininko) hipotekos pagrindas yra vienašalis sandoris (pareiškimas), tačiau ši hipoteka nėra sutartinė. Joje egzistuoja tik viena šalis t.y. lakšto savininkas (turėtojas) t.y. nėra dviejų ar daugiau asmenų susitarimo. Ši hipoteka virs sutartine, tuo atveju, kai atsiras kreditorius ir užtikrinama prievolė t.y. hipoteka virs vardine. Esant tik pareikštinei hipotekai nėra kreditoriaus.

Iš to seka ir antroji klaida, nes nustatyta, jog “pareikštine hipoteka savininko pareiga kreditoriui nepriklauso nuo pagrindinės prievolės, kurios įvykdymui yra nustatyta pareikštinė hipoteka“. Aiškinant šią normos dalį vien logiškai ir lingvistiškai gautųsi, kad turime nuo pagrindinės prievolės nepriklausantį prievolės įvykdymo užtikrinimo būdą. Kažką panašaus į savarankišką (nepriklausomą) garantiją. Tačiau visiems, išskyrus nepriklausomą garantiją, prievolės įvykdymo užtikrinimo būdams yra būdingas akcesoriškumas. Taip atrodo todėl, kad neatskirtas momentas, kada pareikštinė hipoteka virsta vardine (sutartine). Esmė yra tame, kad tik įregistravus pareikštinę hipoteką nėra nei kreditoriaus, nei pagrindinės prievolės (PAGRINDINĖ PRIEVOLĖ NEEGZISTUOJA) t.y. užtikrinamosios prievolės. Tik hipotekai virtus vardine, atsiranda ja užtikrinama prievolė ir tada hipoteka tampa priklausoma. Realiai ji nepriklausoma, tik kol netampa vardine. Tačiau pakeitimai nurodo, kad “KURIOS ĮVYKDYMUI UŽTRIKRINTI YRA NUSTATYTA PAREIŠKTINĖ HIPOTEKA“, šią klaidą turės taisyti teismai, aiškindami savininko hipotekos prasmę. Docentas Egidijus Baranauskas pareikštinę hipoteką aiškina taip:

“Savininkui įregistravus vienašalį pareiškimą, iki jo jo įforminimo vardiniu hipotekos lakštu, hipoteka egzistuoja nepriklausomai nuo pagrindinės prievolės. Šiuo metu įkaito davėjas iš esmės gali pasirinkti ir kreditorių, ir užtikrinamą prievolę. Hipoteka galios tol, kol savininkas jos nepanaikins. Tačiau tokios hipotekos turinyje nėra pagrindinės subjektinės teisės – kreditoriaus teisės nukreipti išieškojimą į įkeistą daiktą. Jos nėra todėl, kad nėra vieno įkeitimo subjekto. Ir pats kreditorius, ir užtikrinama prievolė yra įsivaizduojami, o lakšte įtvirtinta teisė – abstrakti. Tokią vienašaliu daikto savininko pareiškimu įregistruotą hipoteką galima vadinti kvazihipoteka.“

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėja Janina Stripeikienė, nagrinėdama įkeitimo akcesoriškumo klausimus, rašo:

“E. Baranauskas moksliniame darbe padarė išvadą, kad Lietuvos įkeitimo teisei atsirasti pagrindinė prievolė nėra būtina, tačiau yra conditio sine qua non jai įgyvendinti. Tenka sutikti, kad yra galimybė įkeisti turtą ar turtines teises ir nesant prievolei, kurią siekiama užtikrinti (pareikštinė hipoteka, būsimosios prievolės užtikrinimas), tačiau, taikant įkeitimo teisę ir gavus kreditą, pareikštinė hipoteka tampa akcesoriška, t. y. priklausoma nuo pagrindinės prievolės.“

Taigi šio įrašo tikslas buvo parodyti, kokia yra pareikštinės hipotekos virtimo vardine momento svarba, taip pat įrodyti, jog pareikštinei hipotekai virtus vartine t.y. jau atsiradus užtikrinamai prievolei ir kreditoriui – ji tampa akcesorine t.y. priklausoma nuo pagrindinės prievolės.

Kol kas tokios pirmosios pastabos dėl hipotekos reformos teisinio reguliavimo..

Laikinosios apsaugos priemonės ir įkeisto daikto areštas

Vakar Lietuvos Aukščiausiojo Teismo septyniukė priėmė labai įdomų sprendimą (3K-7-272/2011 birželio 15), kuriame pateikti svarbūs išaiškinimai dėl hipotekos teisėjo pareigų, išieškojimo pagal hipoteką procedūrą, viešojo intereso apsaugos vykdant hipotekinį išieškojimą, įstatyminės vienašališko sutarties nutraukimo tvarkos ir t.t. Šios nutarties pagrindu galima parašyti ne vieną įrašą, o pirmuoju pasirinksiu LAT’o pateiktą laikinųjų apsaugos priemonių instituto ir įkeisto daikto arešto atribojimą.

Iki šiol gyvavusioje praktikoje įkeisto daikto areštas buvo laikomas laikinąja apsaugos priemone, tačiau dabar LAT’as nurodė:

“Turto areštas – įstatymų nustatyta tvarka ir sąlygomis taikomas priverstinis nuosavybės teisės į turtą arba atskirų šios teisės sudėtinių dalių – valdymo, naudojimosi ar disponavimo – laikinas apribojimas, siekiant užtikrinti įrodymus, civilinį ieškinį, galimą turto konfiskavimą, taip pat baudų bei nesumokėtų įmokų išieškojimą, kreditorių reikalavimų patenkinimą, kitų reikalavimų ir įsipareigojimų įvykdymą (Turto arešto aktų registro įstatymo 2 straipsnio 1 dalis). Nagrinėjamoje byloje aktualus įkeisto daikto arešto, taikomo CPK 558 straipsnio 1 dalies pagrindu, ir CPK XI skyriaus penktojo skirsnio reglamentuojamo laikinųjų apsaugos priemonių, viena iš kurių yra ir nekilnojamojo turto areštas (CPK 145 straipsnio 1 dalies 1 punktas), instituto atribojimas, sprendžiant klausimą, ar galima kasacija dėl apeliacinės instancijos teismo nutarties, priimtos peržiūrėjus CPK 558 straipsnio 1 dalies pagrindu priimtą hipotekos teisėjo nutartį.

Iš CPK 144 straipsnio 1 dalyje suformuluoto laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pagrindo matyti, kad laikinųjų apsaugos priemonių paskirtis yra sudaryti sąlygas būsimam teismo sprendimui realiai įvykdyti; tai yra materialinio teisinio pobūdžio asmenų teisių ribojimai, taikomi procesiniais tikslais. Laikinųjų apsaugos priemonių taikymo poreikį nulemia grėsmė, kurią turi įrodyti jas taikyti prašantis asmuo, kad būsimo teismo sprendimo vykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti neįmanomas. Skirtingai, nei atliekant išieškojimo iš įkeisto turto procedūras, šiuo atveju teismas turi diskrecijos teisę spręsti, ar taikyti laikinąsias apsaugos priemones, atsižvelgdamas į bylos aplinkybes, ekonomiškumo, proporcingumo principus, galimus laikinųjų apsaugos priemonių taikymo ar netaikymo padarinius, tačiau nespręsdamas galutinai dėl byloje pareikšto reikalavimo pagrįstumo.

Specialiosios proceso teisės normos (CPK XXXVI skyrius), nustatančios bylų dėl hipotekos teisinių santykių nagrinėjimo tvarką, skirtos užtikrinti hipotekos institutą sudarančių materialiosios teisės normų, suteikiančių hipotekos kreditoriui privilegijuotą padėtį prieš kitus kreditorius siekiant priverstinio skolos išieškojimo iš įkeisto turto, įgyvendinimą – hipotekos procedūros turi sudaryti prielaidas hipotekos kreditoriui gauti išieškojimą iš įkeisto turto supaprastinta ir pagreitinta tvarka. CPK 558 straipsnyje reglamentuojama pareiškimo dėl priverstinio skolos išieškojimo pateikimo ir tenkinimo tvarka, t. y. CK 4.192 straipsnyje nustatytos hipotekos kreditoriaus teisės kreiptis dėl skolos išieškojimo įgyvendinimo procedūra. Skirtingai, nei spręsdamas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, siekiant užtikrinti būsimo teismo sprendimo įvykdymą, gavęs kreditoriaus pareiškimą dėl priverstinio išieškojimo iš įkeisto turto, hipotekos teisėjas privalo patikrinti, ar kreditoriaus reikalavimas pradėti išieškojimą yra pagrįstas. Įkeisto daikto areštas yra privaloma šios procedūros dalis, tačiau neatskiriama jos dalis yra ir skolininko bei įkaito davėjo įspėjimas apie numatomą priverstinį skolos išieškojimą – nurodytos teisės normos pagrindu priimta nutartimi hipotekos teisėjas ne tik areštuoja įkeistą daiktą, bet ir įspėja skolininką ir įkeisto daikto savininką, kad, negrąžinus skolos per vieną mėnesį nuo nutarties įteikimo dienos, įkeistas daiktas bus parduodamas iš varžytynių arba perduodamas kreditoriui administruoti. Įspėjimas, kuris suteikia skolininkui galimybę įvykdyti prievolę ir taip išvengti priverstinio išieškojimo iš įkeisto daikto, turi būti jam įteiktas, ir tai taip pat yra privaloma sąlyga išieškojimo iš įkeisto turto procedūrai pradėti. Hipotekos teisėjo nutartis, priimama vadovaujantis CPK 558 straipsniu, skirtingai, nei nutartis dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, sukelia kitokius padarinius – ne vien turto disponavimo apribojimą.

Taigi, nors įkeisto daikto areštas ir laikinosios apsaugos priemonės turi bendrų bruožų – jomis priverstinai laikinai suvaržomos skolininko arba atsakovo turtinės teisės, siekiant išsaugoti realaus kreditoriaus arba ieškovo reikalavimo patenkinimo galimybę, tačiau skiriasi šių institutų prigimtis, paskirtis, taikymo prielaidos ir tvarka. Išplėstinė teisėjų kolegija konstatuoja, kad įkeisto daikto arešto, taikomo CPK 558 straipsnio 1 dalies pagrindu, negalima pripažinti tik laikinąja apsaugos priemone CPK 144 straipsnio prasme. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. balandžio 26 d. nutartyje civilinėje byloje AB ,,Swedbank“ v. BUAB ,,Naujasodžių valda“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-211/2011, esanti išvada, kad CPK 558 straipsnio 1 dalyje reglamentuojamas įkeisto daikto areštas yra laikinoji apsaugos priemonė, patenkanti į CPK 151 straipsnio reglamentavimo sritį, neatitinka specialioje supaprastintą procedūrą reglamentuojančioje teisės normoje – CPK 558 straipsnio 1 dalyje – nustatytos procedūros paskirties. Dėl išdėstytų argumentų išplėstinė teisėjų kolegija konstatuoja objektyvią būtinybę (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2007 m. spalio 24 d.,2006 m. kovo 28 d. nutarimai) pakeisti šią teisės aiškinimo ir taikymo praktiką ir nurodo, kad apeliacinės instancijos teismo nutartys, priimtos išnagrinėjus atskiruosius skundus dėl hipotekos teisėjo nutarčių, priimtų CPK 558 straipsnio 1 dalies pagrindu, gali būti kasacinio nagrinėjimo objektas.“

%d bloggers like this: