Konsultacinio (patariamojo) referendumo teisinė reikšmė ir priimto sprendimo įgyvendinimo mechanizmas

Viešojoje erdvėje ne vienas politikos apžvalgininkas jau pasisakė apie konsultacinį (Referendumo įstatyme terminai “konsultacinis“ ir “patariamasis“  referendumai yra vartojami sinonimiškai) referendumą dėl Visagino atominės elektrinės. Seimas prašo konsultacijos klausimu:

Pritariu naujos atominės elektrinės statybai Lietuvos Respublikoje.“

Atsakymas turėtų būti: pritariu arba nepritariu. Problema – šiame referendume priimto sprendimo teisinė reikšmė ir apskritai patariamajame referendume priimto sprendimo įgyvendinimas t.y. įgyvendinimo teisinis mechanizmas. Politikos apžvalgininkas A. Račas, grįsdamas savo apsisprendimą nedalyvauti referendume, nurodo:

“Pradėkim nuo to, kas parašyta Konstitucijoje: “Svarbiausi Valstybės bei Tautos gyvenimo klausimai sprendžiami referendumu”. Mano supratimu, kertinis žodis čia yra “sprendžiami”. Tačiau spalio 14-ąją spręsti mes nieko negalėsime. Mums siūloma tik patarti ir tai iš anksto žinant, kad to patarimo iš tiesų tai niekas neklausys, nes visi sprendimai jau seniausiai priimti. Beje, tiems sprendimams pritarė ir dalis tų Seimo narių, kurie balsavo ir už referendumo paskelbimą. Prasmės jiems patarinėti lygiai tiek pat, kiek aiškinti pagiriotam alkoholikui apie kepenų cirozės grėsmes.“

Tai yra labai aiškiai išreikšta pozicija ir ją galima patikrinti atitikimo teisei prasme. Jau esu rašęs, kad Referendumo įstatymo teisinis reguliavimas yra labai skylėtas ir skylių lopymą ateityje komplikuos šio įstatymo įtraukimas į konstitucinių įstatymų sąrašą. Šis įstatymas pateikia tokį referendumų rūšis:

“3 straipsnis. Referendumo rūšys
Lietuvos Respublikoje gali būti rengiami privalomieji ir konsultaciniai (patariamieji) referendumai.

4 straipsnis. Privalomieji referendumai
1. Privalomai rengiami referendumai šiais klausimais:
1) dėl Lietuvos Respublikos Konstitucijos 1 straipsnio nuostatos, kad „Lietuvos valstybė yra nepriklausoma demokratinė respublika“, pakeitimo;
2) dėl Lietuvos Respublikos Konstitucijos I skirsnio „Lietuvos valstybė“ nuostatų pakeitimo;
3) dėl Lietuvos Respublikos Konstitucijos XIV skirsnio „Konstitucijos keitimas“ nuostatų pakeitimo;
4) dėl 1992 m. birželio 8 d. Konstitucinio akto „Dėl Lietuvos Respublikos nesijungimo į postsovietines Rytų sąjungas“ pakeitimo;
5) dėl Lietuvos Respublikos dalyvavimo tarptautinėse organizacijose, jeigu šis dalyvavimas yra susijęs su Lietuvos valstybės organų kompetencijos daliniu perdavimu tarptautinių organizacijų institucijoms ar jų jurisdikcijai.
2. Privalomieji referendumai gali būti rengiami ir dėl kitų įstatymų ar jų nuostatų, kuriuos siūlo referendumu svarstyti 300 tūkstančių turinčių rinkimų teisę piliečių ar Seimas.

5 straipsnis. Konsultaciniai (patariamieji) referendumai
Konsultaciniai (patariamieji) referendumai gali būti rengiami kitais svarbiausiais Valstybės bei Tautos gyvenimo klausimais, dėl kurių pagal šį Įstatymą nėra būtina rengti privalomąjį referendumą, bet juos siūlo svarstyti referendumu 300 tūkstančių turinčių rinkimų teisę piliečių ar Seimas.

Taigi, pagal įstatymą turime dvi referendumų rūšis: 1) privalomuosius ir 2) patariamuosius. Jeigu dėl privalomųjų referendumų daug maž aišku, tai konsultacinio referendumo metu priimto sprendimo galia ir įgyvendinimo mechanizmas yra miglotas. Jeigu suprantu teisingai, tai pagal įstatymo leidėjo ketinimus aiškinant cituojamas įstatymo nuostatas, tai konsultacinis referendumas nuo privalomojo skiriasi sprendžiamais klausimais. Pažiūrėjus į 4 str 2 d. ir palyginus ją su 5 str. matosi kvalifikaciniai kriterijai:

“Privalomieji referendumai gali būti rengiami ir dėl kitų įstatymų ar jų nuostatų, kuriuos siūlo referendumu svarstyti 300 tūkstančių turinčių rinkimų teisę piliečių ar Seimas (IR) konsultaciniai (patariamieji) referendumai gali būti rengiami kitais svarbiausiais Valstybės bei Tautos gyvenimo klausimais, dėl kurių pagal šį Įstatymą nėra būtina rengti privalomąjį referendumą, bet juos siūlo svarstyti referendumu 300 tūkstančių turinčių rinkimų teisę piliečių ar Seimas.

T.y. privalomąjį referendumą kvalifikuoja sprendžiami klausimai dėl įstatymų ar jų nuostatų pakeitimo, o konsultaciniai “kitais svarbiausiais Valstybės bei tautos gyvenimo klausimais“.  Kaip ir šiuo atveju klausiama pritarimo atominės elektrinės statybai. A. Račas teigia, kad šiuo klausimu niekas nesprendžiama, nes sprendimai jau priimti. Norint atsakyti, ar toks jo teiginys pagrįstas, reikia ieškoti konsultaciniame referendume priimto sprendimo įgyvendinimo mechanizmo. Referendumo įstatymas nurodo, kad:

“8 straipsnis. Konsultacinio (patariamojo) referendumo rezultatų nustatymas
1. Konsultacinis (patariamasis) referendumas laikomas įvykusiu, jeigu referendume dalyvavo daugiau kaip pusė piliečių, turinčių rinkimų teisę ir įrašytų į rinkėjų sąrašus.
2. Tuo atveju, kai konsultaciniame (patariamajame) referendume dalyvavo daugiau kaip pusė piliečių ir konkretaus sprendimo priėmimui pritarė ne mažiau kaip pusė jame dalyvavusių piliečių, sprendimas yra laikomas priimtu. Klausimas dėl šio referendumo sprendimo įgyvendinimo ne vėliau kaip per 1 mėnesį nuo jo paskelbimo turi būti svarstomas Seime Seimo statuto nustatyta tvarka.“

Taigi, turime blanketinę teisės normą, kuri nurodo, jeigu referendumas įvykęs, tai sprendimas laikomas priimtu ir jis ne vėliau kaip per mėnesį turi  būti svarstomas Seime Seimo statuto numatyta tvarka. Reiškia, kad tolimesnės sprendimo įgyvendinimo mechanizmo paieškos perkeliamos į Seimo statutą. Prisipažinsiu nors esu konstitucinės teisės fanas,tikrai gerai neišmanau Seimo statuto, tačiau permetęs jį akimis niekaip nesugebu rasti nuostatų, kurios įgyvendina Referendumo įstatymo mano cituojamo 8 str. 2 d.  blanketinę normą. Pavyzdžiui, statute yra atskiras skirsnis (28), skirtas Konstitucinio Teismo sprendimams įgyvendinti. Nieko panašaus nerandu konsultaciniam referendumui. Todėl drįsčiau teigti, kad bandydamas sistemiškai aiškintis Referendumo įstatymo ir Seimo statuto nuostatas, prieinu prie išvados, kad egzistuoja teisinis vakuumas – įstatymo leidėjo brokas, nes statute nesureguliuota Referendumo įstatymo nustatyme nustatyta įstatymo leidėjo pareiga įgyvendinti konsultaciniame referendume priimtą sprendimą t.y. tiesiog nėra teisinio mechanizmo, kaip turėtų vykti tokia procedūra. Kita išvada, kad dėl pernelyg abstraktaus Referendumo įstatyme esančio konsultacinio referendumo teisinio reguliavimo, nėra aiški šiame referendume priimto sprendimo teisinė reikšmė (galia?). Todėl, šiuo atveju, pritarčiau A. Račo pozicijai, kad, kai visi sprendimai jau priimti, konsultacinį referendumą rengti visiškai nėra prasmės, nes jis niekaip neįtakos JAU priimtų sprendimų. Idealiu atveju, net kai egzistuoja teisinis vakuumas, kurį dabar turime, toks konsultacinis referendumas turėtų būti rengiamas prieš priimant sprendimus, o sužinojus įvykusio referendumo rezultatus, Vyriausybė, atsižvelgdama į juos, priimtų sprendimą. Tokiu atveju būtų galima teigti, kad referendumu SPRĘSTAS vienas iš svarbiausių Tautos ir Valstybės gyvenimo klausimų.

Pabaigai galiu pastebėti, kad dėl referendumų epizodiškai yra pasisakęs Konstitucinis Teismas (1994 m. liepos 22 d. nutarimas):

“Lietuvos Respublikos Konstitucijos 4 straipsnyje nustatyta, kad aukščiausią suverenią galią Tauta vykdo tiesiogiai ar per demokratiškai išrinktus savo atstovus. Taigi Konstitucijoje yra įtvirtinta galimybė šalies piliečiams įgyvendinti Tautos suverenitetą tiesioginės demokratijos forma – referendumu. Pagal teisės teoriją ir konstitucines tradicijas referendumas suprantamas kaip piliečių visuotinis balsavimas konstitucijos, įstatymo ar atskirų jo nuostatų priėmimo, vidaus ir užsienio politikos klausimais. Šio demokratijos instituto esmę nusako du pagrindiniai kriterijai: 1) tautos suverenių galių (suprema potestas) tiesioginis apibūdinimas ir 2) tiesioginės demokratijos įgyvendinimo procese priimtų aktų teisinė reikšmė.

Referendumai skirstomi į sprendžiamuosius, patariamuosius ir ratifikacinius. Sprendžiamieji referendumai, per kuriuos tauta visuotinio balsavimo būdu priima įstatymus, demokratinių tradicijų šalyse kaip politinis teisinis institutas sutinkami retai. Labiau paplitę patariamieji referendumai, kuriems teikiami svarstyti svarbiausi šalies gyvenimo klausimai, ir ratifikaciniai, kurių metu tauta išreiškia pritarimą ar nepritarimą parlamento priimtam įstatymui.“

Pačios formuluotės, kad svarstyti teikiami svarbiausi šalies gyvenimo klausimai, ir referendumo prasmė suponuoja, kad ir konsultacinio referendumo sprendimas turi sukelti teisinius ir politinius padarinius, nes tai yra tiesioginė tautos suvereniteto išraiška, o dabar, nesant konsultaciniame referendume priimto sprendimo įgyvendinimo mechanizmo ir konsultuojantis su tauta po priimtų sprendimų fakto – daroma demokratijos iliuzija ir tiesiogiai, sąmoningai, tyčiojamasi iš aukščiausio suvereno..

Reklama

Pažeistų teisių gynimas esant teisinio reguliavimo spragoms

Konstitucinis Teismas savo doktrinoje teisės spragą apibūdina kaip:

“Eksplicitinių teisės nuostatų, reguliuojančių tam tikrus visuomeninius santykius, nebuvimas teisės akte (jo dalyje), jeigu atitinkamas teisinis reguliavimas nėra eksplicitiškai arba implicitiškai nustatytas ir kituose teisės aktuose (kitose to paties teisės akto dalyse), yra traktuotinas kaip teisės spraga – lacuna legis.“

Praktikoje pasitaiko įvairių teisės spragų. Viena iš rūšių yra vadinamoji legislatyvinė omisija, kuri pagal LRKT yra:

“Teisės akte (jo dalyje) atitinkamas teisinis reguliavimas nėra nustatytas, nors pagal Konstituciją (arba kurį nors kitą aukštesnės galios teisės aktą, kurio atžvilgiu vertinama tiriamojo žemesnės galios teisės akto (jo dalis) atitiktis) privalo būti nustatytas būtent tame teisės akte (būtent toje jo dalyje). Ypač pabrėžtina, kad legislatyvinė omisija nuo kitų teisės spragų skiriasi dar ir tuo, kad ji visuomet yra atitinkamą teisės aktą išleidusio subjekto teisėkūros veiksmo, o ne jo neveikimo padarinys, taip pat ne kurio nors kito subjekto veiksmo (juo labiau teisėto) ar neveikimo padarinys; antai legislatyvine omisija yra nelaikytina tokia teisės spraga, kai tam tikri visuomeniniai santykiai nė nebuvo pradėti reguliuoti kokiais nors teisės aktais, nors yra poreikis juos teisiškai sureguliuoti; lygiai taip pat legislatyvinė omisija negali atsirasti ir Konstituciniam Teismui konstitucinės justicijos byloje nutarimu pripažinus, kad tam tikras teisės aktas (jo dalis) prieštarauja aukštesnės galios teisės aktui, inter alia Konstitucijai.“

Esant teisės spragai kyla klausimas, kaip ginti savo teises? Neretai yra pasimetama, kai nerandama tam tikros materialinės normos, kuri saugotų teisę X. Ką tada daryti? Atsakymą pateikia LRKT vadovaudamasis ubi ius, ibi remedium principu:

“Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje ne kartą yra konstatuotas iš konstitucinio teisinės valstybės principo bei kitų Konstitucijos nuostatų (inter alia Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalies, kurioje nustatyta, kad asmuo, kurio konstitucinės teisės ar laisvės pažeidžiamos, turi teisę kreiptis į teismą) kylantis imperatyvas, kad asmuo, manantis, jog jo teisės ar laisvės yra pažeidžiamos, turi absoliučią teisę į nepriklausomą ir nešališką teismą – arbitrą, kuris išspręstų ginčą. Be kitų dalykų, yra konstatuota, kad asmens konstitucinė teisė kreiptis į teismą negali būti dirbtinai suvaržyta, taip pat negali būti nepagrįstai pasunkintas šios teisės įgyvendinimas; kad gali būti nustatyta ir ikiteisminė ginčų nagrinėjimo tvarka, tačiau negalima nustatyti tokio teisinio reguliavimo, kad būtų paneigta asmens, manančio, kad jo teisės ar laisvės pažeistos, teisė ginti savo teises ar laisves teisme; kad teisę ginti savo teises ir laisves teisme turi kiekvienas asmuo, manantis, kad jo teisės ar laisvės pažeistos; kad asmeniui jo pažeistų teisių gynyba teisme garantuojama nepriklausomai nuo jo teisinio statuso; kad asmens pažeistos teisės, inter alia įgytosios teisės, ir teisėti interesai turi būti ginami nepriklausomai nuo to, ar jie yra tiesiogiai įtvirtinti Konstitucijoje; kad asmens teisės turi būti ne formaliai, o realiai ir veiksmingai ginamos tiek nuo privačių asmenų, tiek nuo valdžios institucijų ar pareigūnų neteisėtų veiksmų (Konstitucinio Teismo 1995 m. gruodžio 6 d., 1997 m. spalio 1 d., 1999 m. vasario 5 d., 1999 m. gruodžio 21 d., 2000 m. gegužės 8 d., 2000 m. rugsėjo 19 d., 2001 m. vasario 12 d., 2001 m. birželio 5 d., 2001 m. liepos 12 d., 2002 m. liepos 2 d., 2002 m. spalio 23 d., 2003 m. kovo 4 d., 2003 m. birželio 10 d., 2004 m. rugpjūčio 17 d., 2004 m. gruodžio 13 d., 2004 m. gruodžio 29 d., 2005 m. vasario 7 d., 2005 m. lapkričio 10 d., 2006 m. sausio 16 d., 2006 m. kovo 28 d., 2006 m. gegužės 9 d., 2006 m. birželio 6 d. nutarimai). Jeigu būtų neužtikrinta asmens konstitucinė teisė kreiptis į teismą, būtų nepaisoma ir visuotinai pripažinto bendrojo teisės principo ubi ius, ibi remedium – jeigu yra kokia nors teisė (laisvė), turi būti ir jos gynimo priemonė. Tokia teisinė situacija, kai kuri nors asmens teisė ar laisvė negali būti ginama, taip pat ir teismine tvarka, nors pats tas asmuo mano, kad ši teisė ar laisvė yra pažeista, pagal Konstituciją yra neįmanoma, Konstitucija jos netoleruoja.“

LRKT nurodo, kad esant tokioms situacijoms teismai turi pildyti teisės spragas ad hoc:

Teisės aktuose esančias teisės spragas (neišskiriant nė legislatyvinės omisijos) galima užpildyti ad hoc, teismams pagal savo kompetenciją sprendžiant bylas dėl individualaus visuomeninio santykio ir taikant (bei aiškinant) teisę. Todėl tais atvejais, kai atitinkamas teisėkūros subjektas nėra įvykdęs savo konstitucinės pareigos – nėra išleidęs teisės akto (aktų), kuriuo (kuriais) vietoje teisės akto (jo dalių), Konstitucinio Teismo nutarimu pripažinto prieštaraujančiu aukštesnės galios teisės aktui, inter alia Konstitucijai, būtų nustatytas naujas (kitoks) teisinis reguliavimas, kuris būtų suderintas su tais aukštesnės galios teisės aktais, inter alia Konstitucija, teismai turi konstitucinę pareigą užtikrinti asmens, kuris kreipiasi į teismą dėl savo teisių ar laisvių pažeidimo, teises, laisves, kitas konstitucines vertybes; taigi teismai neabejotinai turi ir iš Konstitucijos kylančius įgaliojimus taikyti inter alia bendruosius teisės principus, taip pat aukštesnės galios teisės aktus, pirmiausia Konstituciją – aukščiausiąją teisę; priešingu atveju reikėtų konstatuoti, kad pati Konstitucija neleidžia teismams vykdyti teisingumo, bet tai būtų konstituciškai absoliučiai nepagrįsta. Taikydami teisę, taip pat ir tais atvejais, kai atitinkamas teisėkūros subjektas nėra įvykdęs savo konstitucinės pareigos – nėra išleidęs teisės akto (aktų), kuriuo (kuriais) vietoje teisės akto (jo dalių), Konstitucinio Teismo nutarimu pripažinto prieštaraujančiu aukštesnės galios teisės aktui, inter alia Konstitucijai, būtų nustatytas naujas (kitoks) teisinis reguliavimas, kuris būtų suderintas su tais aukštesnės galios teisės aktais, inter alia su Konstitucija, teismai turi vadovautis inter alia konstitucine žmogaus teisių ir laisvių samprata, Konstitucijoje įtvirtintų žmogaus teisių ir laisvių prigimtinio pobūdžio pripažinimo maksima, konstituciniais teisinės valstybės, teisingumo, teisinio tikrumo ir teisinio saugumo, proporcingumo, tinkamo teisinio proceso, asmenų lygiateisiškumo principais, taip pat konstituciniu teisėtų lūkesčių apsaugos principu (kuris, kaip savo 2004 m. gruodžio 13 d. nutarime yra konstatavęs Konstitucinis Teismas, suponuoja, kad tam tikrais ypatingais atvejais saugotinos bei gintinos yra ir tokios asmens įgytos teisės, kylančios iš teisės aktų, vėliau pripažintų prieštaraujančiais Konstitucijai (poįstatyminių teisės aktų – ir (arba) įstatymams), kurių neapgynus ir neapsaugojus šis asmuo, kiti asmenys, visuomenė arba valstybė patirtų didesnę žalą negu toji, kurią šis asmuo, kiti asmenys, visuomenė arba valstybė patirtų, jeigu minėtos teisės būtų visiškai arba iš dalies apsaugotos ir apgintos). Jeigu tais atvejais, kai atitinkamas teisėkūros subjektas nėra įvykdęs savo konstitucinės pareigos – nėra išleidęs teisės akto (aktų), kuriuo (kuriais) vietoje teisės akto (jo dalių), Konstitucinio Teismo nutarimu pripažinto prieštaraujančiu aukštesnės galios teisės aktui, inter alia Konstitucijai, būtų nustatytas naujas (kitoks) teisinis reguliavimas, kuris būtų suderintas su tais aukštesnės galios teisės aktais, inter alia su Konstitucija, teismai dėl kokių nors priežasčių vengtų įgyvendinti savo konstitucinius įgaliojimus taikyti inter alia bendruosius teisės principus, taip pat aukštesnės galios teisės aktus, pirmiausia Konstituciją aukščiausiąją teisę, ir šitaip užtikrinti žmogaus teises ir laisves, reikėtų konstatuoti, kad teismai neatlieka savo konstitucinės paskirties vykdyti teisingumą, kad jie ignoruoja konstitucinius teisinės valstybės ir teisingumo principus, bendrąjį teisės principą ubi ius, ibi remedium, Konstitucijos 6 straipsnio 1 dalies nuostatą, kad Konstitucija yra tiesiogiai taikomas aktas, taip pat kad asmuo gali patirti žalą ir nebūti apgintas, jo teisės ir laisvės, teisėti interesai ir teisėti lūkesčiai gali nebūti užtikrinti vien dėl to, kad atitinkamas teisėkūros subjektas, t. y. valstybės institucija, nevykdo savo konstitucinės pareigos – nėra išleidęs teisės akto (aktų), kuriuo (kuriais) vietoje teisės akto (jo dalių), Konstitucinio Teismo nutarimu pripažinto prieštaraujančiu aukštesnės galios teisės aktui, inter alia Konstitucijai, būtų nustatytas naujas (kitoks) teisinis reguliavimas, kuris būtų suderintas su tais aukštesnės galios teisės aktais, inter alia su Konstitucija. Tai ne tik iš esmės pakirstų to asmens pasitikėjimą valstybe ir teise, bet ir – jeigu tokia praktika taptų paplitusi – galėtų sudaryti prielaidas tarpti tokiai valdžios savivalei, kai ji neveikia taip, kaip privalo, teisiniam nihilizmui ir ilgainiui valstybe bei jos teise nepasitikėti vis didesnei visuomenės daliai ar net visai visuomenei.

Tačiau dar kartą pabrėžtina, kad teismams vykdant šiuos savo konstitucinius įgaliojimus atitinkamos teisės spragos galutinai nepašalinamos – jos tik užpildomos ad hoc; vis dėlto tai leidžia užtikrinti asmens, kuris kreipiasi į teismą dėl savo pažeistų teisių gynimo, teisių ir laisvių apsaugą būtent tame individualiame visuomeniniame santykyje, dėl kurio byla yra nagrinėjama bendrosios kompetencijos arba pagal Konstitucijos 111 straipsnio 2 dalį įsteigtame specializuotame teisme. Tai taip pat turėtų paskatinti kompetentingą teisėkūros subjektą greičiau ir tinkamai pašalinti esamą teisės spragą – nustatyti trūkstamą teisinį reguliavimą vietoje pripažintojo prieštaraujančiu Konstitucijai.“

Kai teisėkūros subjektas nevykdo savo pareigos, nors teismai priima sprendimus konkrečioms bylos šalims, galimi atvejai kai ypač aukštesnės instancijos teismai formuoja teisės aiškinimo taisyklę, kai tai taisyklė neegzistuoja – to pavyzdys mano įraše Lietuvos Aukščiausiasis Teismas: “Teismai privalėjo tiesiogiai taikyti Konstituciją”. Toks precedentas kyla iš šio LRKT išaiškinimo:

“Teisės spragų (neišskiriant nė legislatyvinės omisijos) pašalinimas yra atitinkamo (kompetentingo) teisėkūros subjekto kompetencijos dalykas. Tačiau žemesnės galios teisės aktuose esančias teisės spragas yra įmanoma tam tikru mastu užpildyti ir taikant teisę (inter alia naudojant teisės analogiją, taikant bendruosius teisės principus, taip pat aukštesnės galios teisės aktus, pirmiausia Konstituciją), taigi taip pat ir aiškinant teisę (inter alia teisingumą vykdantiems bendrosios kompetencijos bei pagal Konstitucijos 111 straipsnio 2 dalį įsteigtiems specializuotiems teismams, pagal savo kompetenciją sprendžiantiems atskiras bylas ir privalantiems aiškinti teisę, kad galėtų ją taikyti). Kartu pabrėžtina, kad žemesnės galios teisės aktuose esančias teisės spragas teismai gali užpildyti tik ad hoc, t. y. šiuo – teisės taikymo – būdu teisės spragos yra pašalinamos tik individualiam visuomeniniam santykiui, dėl kurio sprendžiamas ginčas teisme nagrinėjamoje byloje. Kita vertus, teisminis (ad hoc) teisės spragų šalinimas sudaro prielaidas formuotis vienodai teismų praktikai sprendžiant tam tikros kategorijos bylas – teismų precedentuose įtvirtintai teisei, kurią, be abejo, vėliau gali iš esmės pakeisti ar kitaip pakoreguoti įstatymų leidėjas (ar kitas kompetentingas teisėkūros subjektas), tam tikrus visuomeninius santykius sureguliuodamas įstatymu (ar kitu teisės aktu) ir šitaip atitinkamą teisės spragą pašalindamas jau ne ad hoc, bet į ateitį nukreiptu bendro pobūdžio teisiniu reguliavimu.“

Tai pateisinama tuo, kad:

“Galutinai pašalinti teisės spragas (taip pat ir legislatyvinę omisiją) galima tik teisę kuriančioms institucijoms išleidus atitinkamus teisės aktus. Teismai to padaryti negali, jie gali žemesnės galios teisės aktuose esančias teisės spragas užpildyti tik ad hoc, nes teismai vykdo teisingumą, o ne yra legislatyvinės institucijos (pozityviąja ir plačiausia šios sąvokos prasme); toks teismų galimybių ribotumas šioje srityje ypač akivaizdus susidūrus su materialiosios teisės spragomis. Tačiau visais atvejais yra nepaneigiama galimybė teismams žemesnės galios teisės akte esančią teisės spragą užpildyti ad hoc. Jeigu tokie teismų įgaliojimai būtų neigiami, nepripažįstami, jeigu teismų galimybės taikyti teisę, pirmiausia aukščiausiąją teisę – Konstituciją, priklausytų nuo to, ar tam tikras teisėkūros subjektas nepaliko savo nustatyto (teisės aktuose) teisinio reguliavimo spragų, ir bylas galėtų išspręsti tik po to, kai tos teisės spragos bus užpildytos teisėkūros būdu, tuomet tektų konstatuoti, kad teismai, spręsdami bylas, taiko ne teisę, pirmiausia aukščiausiąją teisę – Konstituciją, o tik įstatymą (apibendrinta šios sąvokos prasme), kad jie ne vykdo teisingumą pagal teisę, o tik formaliai taiko teisės aktų straipsnius (jų dalis), kad konstitucinėms vertybėms, inter alia asmens teisėms ir laisvėms, žala gali būti daroma (ir neatlyginama ar kitaip neatitaisoma) vien dėl to, kad atitinkamas teisėkūros subjektas tam tikrų santykių nesureguliuoja teisiškai (arba juos teisiškai sureguliuoja nepakankamai intensyviai), t. y. kad nors Konstitucijoje ir yra įtvirtintos tam tikros vertybės, jos nėra deramai ginamos ir saugomos pagal Konstituciją. Tai nesiderintų su teismų socialine ir konstitucine paskirtimi. Be to, tai reikštų, kad teisė yra traktuojama vien kaip jos tekstinė forma, sutapatinama su ja.“

Šiais išaiškinimais Konstitucinis Teismas iš esmės suteikė galimybę bandyti apginti savo pažeistas teises, net kai nėra konkrečios materialinės teisės normos išraiškos arba ji buvo, tačiau dabar pašalinta iš teisės sistemos. Todėl teisės spragos egzistavimas, pagal dabartinę LRKT ir LAT kartu formuojamą doktriną, nėra kliūtis siekiant teisminės pažeistų teisių gynybos.

Niekada nėra padėties be išeities, tereikia būti pakankamai kūrybingiems..

Šaltinis: Konstitucinio Teismo  2006 m. rugpjūčio 8 d. sprendimas.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas: “Teismai privalėjo tiesiogiai taikyti Konstituciją“

Šių metų vasario 28 d. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas priėmė šokiruojantį sprendimą, kurio net toks konstitucionalizmo šalininkas kaip aš negalėjau tikėtis. Septyniukės priimtas sprendimas, mano žiniomis, yra beprecedentis. Esu ne kartą matęs, kaip LAT’as tiesiogiai taiko Konstituciją, ypač sprendimuose dėl civilinės atsakomybės (dėl žalos ribojimų), tačiau niekada nemaniau, jog sulauksiu sprendimo, kai civilinė byla bus išspręsta vadovaujantis vien Konstitucija, įstatymo analogija ir bendraisiais teisės principais pildant teisės spragas. Manau, visą sprendimą būtų paprasčiausia nucopy-pastinti, tačiau noriu jį šiek tiek pakomentuoti. Bylos numeris 3K-7-70/2011.

Bylos esmė. Kilęs ginčas dėl neturtinės žalos atlyginimo, kai žala padaryta 1953 m. nužudžius du partizanus:

“Byloje nagrinėjami ieškovės M. B. 2004 m. gruodžio 20 d. pareikšti reikalavimai priteisti iš atsakovų solidariai 200 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo už tėvo J. A. žūtį, 50 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo už dėdės A. A. žūtį, taip pat priteisti iš atsakovų solidariai 16 600 Lt turtinės žalos atlyginimo. Ieškovė nurodė, kad Kauno apygardos teismo 2004 m. vasario 4 d. nuosprendžiu atsakovai pripažinti kalti padarę nusikaltimą, nustatytą BK 24 straipsnio 6 dalyje, 99 straipsnyje, ir nuteisti laisvės atėmimo bausme, o ieškovei pripažinta teisė į ieškinio patenkinimą, jo dydžio klausimą paliekant nagrinėti civilinio proceso tvarka. Anot ieškovės, dėl tyčinių atsakovų veiksmų ji neteko tėvo J. A. ir dėdės A. A., dėl to jai ir jos šeimos nariams teko patirti didžiulius dvasinius išgyvenimus, dvasinį sukrėtimą, emocinę depresiją, pažeminimą, reputacijos pablogėjimą, bendravimo galimybių sumažėjimą, teko keisti pavardę, slapstytis, nuolat keisti gyvenamąsias vietas, patirti įtampą ir stresą, kęsti nuolatinį nepriteklių. Didžiulę nuoskaudą ieškovė teigė jaučianti ir dabar, nes atsakovai nenurodo, kur yra nužudytųjų palaikų palaidojimo vieta.“

Ši byla ypatinga ir tuo, kad joje po ilgos pertraukos LAT’as kreipėsi į Konstitucinį teismą ir šiuo pagrindu buvo priimtas nutarimas Dėl SSRS okupacijos žalos atlyginimo įstatymo prieštaravimo Konstitucijai. Apie šio nutarimo esmę, kadangi jis taikytas tiesiogiai šioje byloje, šiek tiek vėliau.

Trumpai apie sprendimus. Pirmosios instancijos teismas ieškinį atmetė dėl suėjusių senaties terminų, negalimumo taikyti naujojo civilinio kodekso ir negalimumo taikyti KT nutarimuose priimtų išaiškinimų dėl visiško žalos atlyginimo konstitucinio principo, nes anot teismo, jis priimtas tik dėl valstybės pareigūnų, o ne privačių subjektų. Apeliacinės instancijos teismas panaikino pirmosios instancijos sprendimą ir priėmė naują, priteisdamas neturtinę žalą ieškovei, taip pritaikydamas ne tik tiesiogiai Konstituciją bet ir 2000 metų civilinį kodeksą. Tai sąlygojo atsakovų, kasacinį skundą, kuriame jie pateikia stiprių argumentų:

“Civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo nei 4 straipsnyje, nei 47 straipsnio 2 dalyje, nei jokiame kitame civiliniame įstatyme nėra net užuominos apie tai, kad galima būtų taikyti neturtinę žalą už veiksmus, padarytus iki 2001 m. CK įsigaliojimo. Tai patvirtina vieną iš svarbiausių civilinės teisės principų – civilinis įstatymas negalioja atgaline tvarka. Žalos atlyginimas yra civilinės atsakomybės rūšis ir jis gali būti taikomas tik tada, kada atsakomybė yra įstatymu nustatyta. Atsakomybės pagal teisę (įstatymą) negalima preziumuoti, jai negalima taikyti teisės ar įstatymo analogijų. Anot kasatoriaus, nebuvo įstatymo, numačiusio neturtinės žalos atlyginimą. Civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 4 straipsnio 4 dalyje nustatyta teisė taikyti CK 1.5 straipsnyje nurodytą teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principą (principus) negali būti aiškinama plačiau, negu CK šio principo (principų taikymo) požymiai yra aptarti, t. y. teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principai negali būti taikomi tiems atvejams, kuriems atsitikus civilinė atsakomybė nebuvo numatyta. Įstatymo leidėjo požiūrio teismas peržengti neturėjo nei teisės, nei pareigos. Teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principai, teisės, įstatymo analogija ar kas panašaus negali paneigti įstatymo negaliojimo atgaline tvarka principo ir nesuteikia teismams teisės taikyti atsakomybę, kurios nebuvo žalos atsiradimo metu. Be to, kasatoriaus teigimu, bet kokia teisinė atsakomybė negali būti precedentinė arba pagal teisės ar įstatymo analogiją. Įstatymai saugo ne tik žmogaus teises ir laisves, bet ir teismų įgalinimus, nustatydami, jog teismai negali taikyti įstatymo atgaline tvarka, negali taikyti atsakomybės, kurios įstatymai nenumato. Teisinė atsakomybė visada konkreti ir ji negali būti paremta išvestiniais, tegul ir bendraisiais, principais. Teisinė atsakomybė negali būti paremta taip pat įstatymų kolizijos, jų konkurencijos neaiškumu ar nesusipratimu, aiškinant pastaruosius teisinės atsakomybės buvimo naudai.“

Kitų argumentų necituosiu, nes jie ne tokie stiprūs ir ne tokie svarbūs (kam reikės visada gali pasiskaityti pilną sprendimą). Formaliai kasatoriai atrodo visiškai teisus, jie įrodinėja, kad naujasis CK negali būti taikomas, o kitokiu būdu nėra numatyta galimybė atlyginti neturtinę žalą. Šioje vietoje LAT’as ir pradės tiesiogiai taikyti Konstituciją, nes ne veltui šioje byloje buvo kreiptasi į KT.

Pirmiausia LAT pasisako, kodėl šiuo atveju netaikomas naujasis civilinis kodeksas:

“Atsižvelgdama į nagrinėjamos bylos duomenis (be kita ko, ieškovės ieškinio faktiniu pagrindu nurodytus atsakovų neteisėtus veiksmus, jų atlikimo laiką, taip pat ieškovei kilusius neigiamus padarinius, jų atsiradimo laiką), išplėstinė teisėjų kolegija pažymi, kad Civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 47 straipsnio 2 dalyje, kuria rėmėsi apeliacinės instancijos teismas, reglamentuojamas Civilinio kodekso šeštosios knygos XXII skyriaus trečiojo skirsnio normų dėl deliktinės atsakomybės taikymas (tuo tarpu CK 6.250 straipsnis, kurio pagrindu apeliacinės instancijos teismas tenkino ieškinio reikalavimus dėl nusikaltimu padarytos neturtinės žalos priteisimo, yra XXII skyriaus pirmajame skirsnyje). Pažymėtina ir tai, kad Civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 11 straipsnyje, be kita ko, nurodyta, jog CK nustatytos taisyklės dėl neturtinės žalos atlyginimo taikomos tiems civiliniams teisiniams santykiams, kurių faktinis pagrindas atsiranda įsigaliojus šiam kodeksui. Taigi Civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo nuostatos neteikia teisinio pagrindo šioje byloje nagrinėjamiems reikalavimams taikyti 2000 m. CK normų. Dėl to išplėstinė teisėjų kolegija, viena vertus, sutinka su kasacinio skundo argumentais, kad Civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo nuostatos neįtvirtina galimybės (neteikia teisinio pagrindo) šioje byloje pareikštiems ieškinio reikalavimams taikyti 2000 m. CK normas.“

Ką reiškia paryškintas viena vertus (?):

Kita vertus, išplėstinė teisėjų kolegija pažymi, kad Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnyje nustatyta, jog asmuo, kurio konstitucinės teisės ar laisvės pažeidžiamos, turi teisę kreiptis į teismą (1 dalis); asmeniui padarytos materialinės ir moralinės žalos atlyginimą nustato įstatymas (2 dalis).“

Jau minėjau, kad LAT’as yra ne kartą tiesiogiai taikęs Konstituciją apimtimi dėl žalos atlyginimo ir egzistuoja tokie LRKT išaiškinimai šiuo klausimu:

“Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas, aiškindamas Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalį, kaip tokią, yra konstatavęs, kad būtinumas atlyginti asmeniui padarytą materialinę ir moralinę žalą yra konstitucinis principas. Įtvirtinant šį konstitucinį principą siekiama užtikrinti, kad asmenims, patyrusiems materialinę ar moralinę žalą, ji bus atlyginta (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1997 m. sausio 20 d. nutarimas) Šis konstitucinis principas (būtinumas atlyginti asmeniui padarytą materialinę ir moralinę žalą) neatsiejamas nuo Konstitucijoje įtvirtinto teisingumo principo: įstatymais turi būti sudarytos visos reikiamos teisinės prielaidos padarytą žalą atlyginti teisingai. Taigi Konstitucija imperatyviai reikalauja įstatymu nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kad asmuo, kuriam neteisėtais veiksmais buvo padaryta žala, visais atvejais galėtų reikalauti teisingo tos žalos atlyginimo ir tą atlyginimą gauti (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarimas). Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalyje yra įtvirtinta įstatymų leidėjo pareiga išleisti įstatymą ar įstatymus, nustatančius žalos atlyginimą asmeniui už jam padarytą materialinę ir moralinę žalą, įstatymuose turi būti užtikrintas realus pažeistų žmogaus teisių ir laisvių gynimas, kuris turi būti derinamas su kitų Konstitucijoje įtvirtintų vertybių apsauga, taip pat Konstitucijoje garantuojama asmens teisė į neteisėtais veiksmais padarytos materialinės ir moralinės žalos atlyginimą, įskaitant teisminį žalos išieškojimą. Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalies nuostata, įtvirtinanti asmens teisę į jam padarytos materialinės ir moralinės žalos atlyginimą, įpareigoja įstatymų leidėją nustatyti pakankamas tos teisės įgyvendinimo priemones (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2000 m. birželio 30 d., 2004 m. gruodžio 13 d., 2010 m. vasario 3 d. nutarimai). Pagal Konstituciją asmeniui padarytos žalos atlyginimas turi būti realus ir teisingas. Įstatymų leidėjas negali nustatyti tokio teisinio reguliavimo, kuris sudarytų prielaidas atsirasti tokiai situacijai, kad asmuo, patyręs žalą, be kita ko, moralinę, negalėtų gauti teisingo žalos atlyginimo (Konstitucinio Teismo 2010 m. vasario 3 d. nutarimas).“

Toliau šioje byloje LAT’as taiko LRKT išaiškinimą Dėl SSRS okupacijos žalos atlyginimo įstatymo prieštaravimo Konstitucijai:

“Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas, išnagrinėjęs nurodytą Lietuvos Aukščiausiojo Teismo prašymą, 2010 m. lapkričio 29 d. nutarimu, be kita ko, pripažino, kad Lietuvos Respublikos įstatymas „Dėl atsakomybės už Lietuvos gyventojų genocidą“ ta apimtimi, kuria jame nenustatyta, jog dėl genocido žalą patyrę asmenys nevaržomi jokių terminų turi teisę reikalauti atlyginti žalą iš šį nusikaltimą padariusių fizinių asmenų, prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 2 daliai, konstituciniams teisinės valstybės, teisingumo principams. Nurodytame nutarime Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas rėmėsi savo ankstesniuose baigiamuosiuose aktuose suformuota oficialia konstitucine doktrina, taip pat konstatavo, kad bendrieji konstituciniai žalos atlyginimo nukentėjusiam asmeniui pagrindai kyla, be kita ko, iš konstitucinių teisingumo ir teisinės valstybės principų. <…> Pagal Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalį, konstitucinį teisingumo principą negali būti tokio teisinio reguliavimo, kuris sudarytų prielaidas susiklostyti tokioms situacijoms, kad asmenų patirta žala, be kita ko, dėl genocido, negalėtų būti teisingai atlyginta. <…> Toks teisinis reguliavimas, pagal kurį dėl genocido žalą patyrę asmenys negalėtų (WU past.  vartojama tariamoji nuosaka) gauti teisingo žalos atlyginimo dėl to, kad šios žalos jie neturėtų teisės reikalauti iš genocido nusikaltimą padariusių fizinių asmenų, dėl kurių yra priimtas ir įsiteisėjęs teismo nuosprendis, prieštarautų (WU past. LRKT vartoja tariamąją nuosaką, galima sakyti, kad pasisakoma dėl ateityje daromų įstatymų pakeitimų arba abstrakčiai aiškinamas konstitucinis principas, nurodantis, kokio pobūdžio teisinis reguliavimas jo neatitiktų) Konstitucijai, be kita ko, jos 30 straipsnio 2 daliai, konstituciniam teisingumo principui. Iš Konstitucijos, be kita ko, jos 30 straipsnio 2 dalies, konstitucinio teisingumo principo įstatymo leidėjui kyla pareiga dėl iš genocido padarymo atsiradusius neatlygintos žalos atlyginimo santykius reguliuoti taip, kad dėl genocido žalą patyrę asmenys nevaržomi jokių terminų turėtų teisę reikalauti teisingo žalos atlyginimo iš genocido nusikaltimus padariusių fizinių asmenų.<… >Įstatymų leidėjas gali <…> įstatymuose nustatyti atvejus ir pagrindus, kada ieškinio senatis netaikoma ir kitiems reikalavimams, be kita ko, reikalavimams atlyginti tam tikrais išskirtiniais pagrindais padarytą žalą.“

Ir tada seka pamatinė išvada:

Vien tai, kad atitinkamas teisėkūros subjektas tam tikrų santykių laiku nesureguliuoja teisiškai arba juos teisiškai sureguliuoja nepakankamai, nereiškia, kad teismai negali ir neturi vykdyti teisingumo. Tokiais atvejais nepaneigiama galimybė teismams tam tikru mastu teisės spragas užpildyti ad hoc ir taikyti teisę (be kita ko, naudojantis teisės analogija, taikant bendruosius teisės principus, taip pat aukštesnės galios teisės aktus, pirmiausia Konstituciją).

Toliau kalbama apie esamas teisės spragas:

“Be to, Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas nurodytame nutarime konstatavo, kad įstatymo „Dėl atsakomybės už Lietuvos gyventojų genocidą“ (su vėlesniais pakeitimais) pavadinime pavartota sąvoka „atsakomybė“ apima ne tik baudžiamąją, bet ir kitas teisinės atsakomybės rūšis, be kita ko, civilinę atsakomybę. Tačiau šiame įstatyme nebuvo ir nėra reguliuojami žalos atlyginimo, kaip civilinės atsakomybės už padarytą genocidą, santykiai, be kita ko, nėra nustatyta, jog reikalavimams, kad genocido nusikaltimą padarę fiziniai asmenys atlygintų žalą, ieškinio senatis netaikoma; nenustatyta, kad dėl genocido žalą patyrę asmenys nevaržomi jokių terminų turi teisę reikalauti atlyginti žalą iš šį nusikaltimą padariusių fizinių asmenų. Konstitucinis Teismas pažymėjo, kad tokia nurodytame įstatyme esanti teisinio reguliavimo spraga sudaro prielaidas susiklostyti ir tokioms teisinėms situacijoms, kad asmenys, okupacijų laikotarpiais patyrę žalą dėl genocido, iš genocido nusikaltimą padariusių fizinių asmenų negali reikalauti teisingai atlyginti žalą.

Norėčiau padaryti pastabą, kad čia vartojama sąvoka “teisės spraga“ nėra visai korektiška, nes pats LRKT yra išaiškinęs, kad jis nepasisako dėl teisės spragų ir negali jų pripažinti prieštaraujančiomis Konstitucijai. Tačiau egzistuoja “legislatyvinė omisija“, šis panašus terminas LRKT doktrinoje reiškia ne ką kitą, o situaciją, kai iš Konstitucijos ar kitų teisės aktų įstatymų leidėjui kyla imperatyvas sureguliuoti tam tikrus santykius, tačiau jis savo pareigos nevykdo – tai galima pripažinti prieštaravimu ir tai gali būti konstitucinės justicijos ginčo dalyku. Todėl, manau, kad vietoje teisės spragos derėjo vartoti legislatyvinės omisijos sąvoką.

Galiausiai LAT nurodo, kada teismai privalo tiesiogiai taikyti Konstituciją:

“Išplėstinė teisėjų kolegija, atsižvelgdama į pirmiau nurodytas Lietuvos Respublikos Konstitucijos, kuri yra vientisas ir tiesiogiai taikomas aktas (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 6 straipsnis), 30 straipsnio 2 dalies nuostatas, Konstitucijos viršenybę Lietuvos teisės sistemoje, taip pat nurodytą Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo jurisprudenciją, konstatuoja, kad ginčo santykių teisinis reglamentavimas bei ieškovės ieškinio pagrindas ir reikalavimas atlyginti tam tikrais išskirtiniais pagrindais – nusikaltimu žmogiškumui – padarytą žalą lemia, jog bylą nagrinėję teismai, vykdydami teisingumą, ginčui išspręsti privalėjo tiesiogiai taikyti Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalį, užpildyti teisės spragas ad hoc ir taikyti teisę (be kita ko, naudojantis teisės analogija, taikant bendruosius teisės principus, taip pat aukštesnės galios teisės aktus, pirmiausia Konstituciją). Remdamasi nurodytais motyvais, išplėstinė teisėjų kolegija atmeta kaip nepagrįstus kasacinių skundų argumentus, kuriais teigiama apie kasatoriams taikomą atsakomybę, kuri neva nenustatyta įstatymu. Remiantis iš esmės tais pačiais motyvais, darytina išvada, kad byloje pareikštiems ieškinio reikalavimams, atsižvelgiant į žalos padarymo pagrindo – nusikaltimas žmogiškumui – išskirtinimą, ieškinio senatis netaikytina (tai nustatančios materialiosios teisės normos nebuvimas vertintinas kaip teisės spraga, kuri nagrinėjamu atveju užpildytina  ad hoc).“

Toliau seka dar įdomesnis išaiškinimas, kad vadovaujantis teisės analogija 2000 m. civilinis kodeksas visgi bus taikomas:

“Kadangi pagal Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalį asmeniui padarytos materialinės ir moralinės žalos atlyginimą nustato įstatymas, tai, sprendžiant dėl civilinės atsakomybės konkrečių sąlygų, neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijų pagal įstatymo analogiją taikytinos atitinkamos 2000 m. CK normos (CPK 3 straipsnio 6 dalis, CK 1.8 straipsnio 1 dalis).“

Toliau pagal naująjį CK nustatinėjamos civilinės teisinės atsakomybės sąlygos:

“Kadangi skolininko kaltė, kaip civilinės atsakomybės sąlyga, yra preziumuojama, o kiekvienas asmuo turi pareigą laikytis tokio elgesio taisyklių, kad savo veiksmais (neveikimu) nepadarytų kitam asmeniui žalos (CPK 3 straipsnio 6 dalis, CK 1.8 straipsnio 1 dalis, 6.248 straipsnio 1 dalis, 263 straipsnio 1 dalis), be to, kasaciniame skunde nepateikta teisinių argumentų dėl kasatorių kaltės, kaip civilinės atsakomybės sąlygos, tai išplėstinė teisėjų kolegija dėl aptariamos civilinės atsakomybės sąlygos plačiau nepasisako, tik konstatuoja, kad pagal faktinius bylos duomenis ir taikytiną teisę apeliacinės instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą dėl jos egzistavimo.

Išplėstinės teisėjų kolegijos vertinimu, ieškovė šioje byloje pateikė pakankamai įrodymų dėl jos patirtos neturtinės žalos – didžiulių dvasinių išgyvenimų, sukrėtimo, pažeminimo, įtampos, streso, nuoskaudos ir pan., tarp teismo nuosprendžiu konstatuotų kasatorių neteisėtų veiksmų (įvykdyto nusikaltimo) ir ieškovės patirtos neturtinės žalos egzistuoja priežastinis ryšys. Neturtinė žala, kaip sunkių žmogaus teisių pažeidimų (kankinimo, nužudymo ir kt.) padarinys, iš esmės preziumuojama, įskaitant, kai ją patiria tiesioginės aukos artimiausi giminaičiai ir šeimos nariai.

Kasaciniame skunde ginčijama kasatorių civilinė atsakomybė, kaip tokia, jos pagrindai ir (arba) sąlygos. Tokia kasatorių pozicija (ginčijant jų civilinę atsakomybę, kaip tokią), išplėstinės teisėjų kolegijos vertinimu, apima, be kita ko, atlygintinos neturtinės žalos dydžio ginčijimą. Dėl to atmestini kaip nepagrįsti ieškovės (ją bylos žodinio nagrinėjimo metu atstovavusio advokato) atsikirtimai, kad nagrinėjamu atveju neva nėra procesinės galimybės (pagrindo), atsižvelgiant į kasaciniais skundais apibrėžtas bylos nagrinėjimo ribas, spręsti dėl apeliacinės instancijos teismo nutartyje nustatyto atlygintinos neturtinės žalos dydžio.

Šioje byloje nustatant priteistinos neturtinės žalos dydį pagal įstatymo analogiją vadovautinasi CK 6.250 straipsnio 2 dalyje nustatytais kriterijais (CPK 3 straipsnio 6 dalis, CK 1.8 straipsnio 1 dalis). Išplėstinės teisėjų kolegijos vertinimu, ne dėl visų ieškovės nurodytų aplinkybių, kuriomis grindžiama neturtinė žala, egzistuoja priežastinis ryšys su nagrinėjamu atveju nustatytais kasatorių neteisėtais veiksmais. Tam tikri ieškovės nurodomi jos patirti neigiami padariniai – pavardės keitimas, slapstymasis, gyvenamosios vietos nuolatinis keitimas, patirtas nepriteklius – buvo (galėjo būti) nulemti ne tiek nagrinėjamu atveju nustatytų kasatorių neteisėtų veiksmų (įvykdyto nusikaltimo), kiek Lietuvos okupacijos, tuometės politinės-visuomeninės santvarkos nulemtų veiksnių, t. y. manytina, jog pirmiau nurodytus konkrečius neigiamus padarinius ieškovė, kaip Lietuvos partizano duktė, atsižvelgiant į tuometės okupacinės valdžios bei politinės-visuomeninės santvarkos nulemtus veiksnius, galėjo patirti ir nesant kasatorių neteisėtų veiksmų (įvykdyto nusikaltimo). Taigi kasatoriams atsakomybė taikytina ne dėl visų ieškovės nurodytų jos patirtų neigiamų padarinių, o dėl tų, kurie yra susiję priežastiniu ryšiu su nustatytais kasatorių neteisėtais veiksmais, dėl kurių ieškovė neteko tėvo J. A. ir dėdės A. A. Apeliacinės instancijos teismas, nustatydamas priteistiną neturtinės žalos dydį, į tai neatsižvelgė. Be to, kaip nustatyta Kauno apygardos teismo 2004 m. vasario 4 d. nuosprendžiu, kasatoriai nusikaltimą, kuriuo padarytos neturtinės žalos atlyginimo reikalauja ieškovė, įvykdė veikdami kartu su LTSR valstybės saugumo ministerijos (MGB) Kauno srities Šakių rajono pareigūnais bei kariais. Proporcingumo principas reikalauja, kad vertinant priteistinos neturtinės žalos dydį būtų nustatyta teisinga interesų pusiausvyra. Bendriausia prasme šiuo aspektu svarbu užtikrinti, kad atsakingiems asmenims nebūtų uždėta pernelyg didelė našta priteisiant akivaizdžiai nepakeliamą žalos atlyginimą. Aktualu ir tai, kad nusikaltimams žmogiškumui paprastai yra būdingas žmogaus teisių pažeidimų masiškumas, t. y asmuo, dalyvaujantis darant tokius nusikaltimus, paprastai padaro žalos daugeliui nukentėjusiųjų, tai daro įtakos nustatant kiekvienam nukentėjusiajam priteistinos žalos dydį (kai visi nukentėjusieji dalyvauja vienoje byloje arba kai priimant sprendimą kiti nukentėjusieji nežinomi arba nedalyvauja byloje), gali komplikuoti sprendimo vykdymą, turėti neigiamos įtakos vėliau dėl žalos atlyginimo reikalavimus pareiškiančių nukentėjusiųjų interesams. Apeliacinės instancijos teismas, nustatydamas priteistiną neturtinės žalos dydį, į tai taip pat neatsižvelgė. Išplėstinė teisėjų kolegija, atsižvelgdama į nurodytus argumentus bei bylos duomenis (kasatorių atliktų neteisėtų veiksmų kolektyvinį pobūdį, dėl šių neteisėtų veiksmų patirtus ieškovės išgyvenimus, jų (patirtų išgyvenimų) pobūdį ir mastą), taip pat į kasatorių amžių, sveikatos būklę bei turtinę padėtį, sprendžia, kad šios konkrečios bylos atveju sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus atitiktų ieškovei iš kasatorių solidariai priteistinas 50 000 Lt neturtinės žalos dydis. Šis neturtinės žalos atlyginimo dydis nustatytas individualiai abiem kasatoriams. Dėl to konstatuotina, kad apeliacinės instancijos teismas priteistiną neturtinės žalos atlyginimo dydį šioje byloje nustatė atsižvelgdamas ne į visas tam reikšmingas aplinkybes ir pažeisdamas materialiosios teisės normas. Tai yra pagrindas pakeisti apskųstą apeliacinės instancijos teismo nutartį, ja priteistiną neturtinės žalos atlyginimą sumažinti (CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punktas, 359 straipsnio 3 dalis).“

Taip kūrybiškai vykdomo teisingumo Lietuvoje dar neteko matyti. Tai yra labai stiprus smūgis formalizmui, o aš savo ruožtu ateityje žadu parašyti dar ne vieną įrašą klausimu dėl Konstitucijos tiesioginio taikymo, LAT galimybės (arba konkrečių atvejų, kai tai buvo padaryta) neformaliai pripažinti tam tikras CK ir kitų įstatymų normas prieštaraujančias Konstitucijai. Šie klausimai yra labai problematiški, nes kartas nuo karto galima peržengti tam tikras ribas, tačiau apie tai ateityje :)

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

%d bloggers like this: