EŽTT apibrėžė naujienų portalo atsakomybės ribas už įžeidžiančius komentarus

Vakar Europos Žmogaus Teisių Teismo didžioji kolegija priėmė sprendimą Delfi AS v. Estonia byloje, kurioje buvo sprendžiamas klausimas dėl naujienų portalo atsakomybės už įžeidžiančio (šmeižikiško, grasinančio ir pan.) pobūdžio trečiųjų asmenų po straipsniais paliekamus komentarus.

Kaip įprasta tokio tipo bylose, sprendžiamas Konvencijos užtikrinamos saviraiškos laisvės ribų klausimas. Estų Delfi gynyba buvo grįsta tuo, kad įžeidžiantys komentarai buvo pašalinti po šešių savaičių nuo jų paskelbimo. Taip pat pareiškėjo atstovai įrodinėjo, kad naujienų portalas nėra atsakingas už šiuos komentarus, nes tiesiog atlieka neutralią tarpininko funkciją (Pozicija grįsta ES direktyva 2000/31/EC). Pareiškėjas gynėsi ir tuo, kad negalėjo numatyti, jog jam pagal Estijos įstatymus grės atsakomybė už trečiųjų asmenų komentarus.

Pirmiausia EŽTT pasisakė dėl atsakomybės už trečiųjų asmenų komentarus numatomumo. Teismas priėjo prie išvados, kad pagal pateiktus faktus buvo galima (iš Estijos konstitucijos, civilinio kodekso ir prievolų įstatymo kartu su teismų praktika) numatyti, kad žiniasklaidos priemonė, turinti naujienų portalą, kuriuo siekia ekonominės naudos, iš esmės gali būti atsakinga už neteisėtus trečiųjų asmenų komentarus. Konstatuota, kad profesionalus leidėjas (Delfi) turėjo pareigą būti susipažinęs su galiojančia teise ir teismų praktika.

EŽTT taip pat pritarė Estijos aukščiausiojo teismo išvadai, kad naujienų portalas aktyviai siekė trečiųjų asmenų komentarų po naujienų straipsniais. Apsilankymų portale skaičius priklausė nuo komentarų skaičiaus, t.y. ir gaunamos pajamos iš reklamos. Todėl Delfi turėjo ekonominį suinteresuotumą dėl trečiųjų asmenų komentarų kiekio. Teismas pripažino, kad Delfi galėjo kontruoliuoti komentarų aplinką. Tai leido prieiti prie išvados, kad naujienų portalas nėra tik pasyvus, techininę aplinką pasiūlantis subjektas.

Teismui ypač užkliuvo, kad įžeidžiantys komentarai pašalinti tik po 6 savaičių, t.y., kai reputacijai žala jau buvo padaryta, nors Delfi apie jų turinį žinojo anksčiau ir nepašalino šių komentarų savo iniciatyva. EŽTT preziumavo, kad vadovaujantis Estijos nacionaline teise, jeigu Delfi būtų operatyviai pašalinęs įžeidžiančius komentarus, tai taip būtų galėjęs išvengti atsakomybės.

EŽŽT nurodė, kad esant neribotoms galimybėms bet kam reikšti savo nuomonę internete, didelis naujienų portalas turi pareigą imtis efektyvių priemonių, kurios skirtos riboti neapykantos, grasinimų ir įžeidimų sklaidą. Tokios priemonės negali būti laikomos cenzūra. Teismas atkreipė dėmesį ir į tai, kad potenciali neapykantos auka turi labiau ribotas galimybes nuolatos stebėti internete jos atžvilgiu skleidžiamus neteisėtus komentarus, negu paties naujienų portalo galimybė operatyviai pašalinti tokius komentarus.

Galiausiai EŽTT apibendrino, kad tais atvejais, kai interneto portalo komentuojančių asmenų mintys yra kurstančios neapykantą, tiesiogiai grasinančios ir pan., tada kitų asmenų teisės ir interesai (įskaitant visuomenę) gali suteikti valstybei teisę nustatyti (taikyti) atsakomybę už tokius veiksmus naujienų portalams. Tokia teisinė politika būtų teisėta ir nebūtų laikoma Konvencijos 10 str. įtvirtintos saviraiškos laivės pažeidimu.

Šis sprendimas reiškia, jog mūsų didieji portalai irgi bent jau teoriškai galėtų būti traukiami atsakomybėn dėl trečiųjų asmenų neteisėtų komentarų. Ir, pavyzdžiui, mūsų Delfi politika, kad visi komentarai automatiškai po mėnesio būna pašalinti, nepadėtų analogiškoje byloje apsiginti, nes žala asmeniui jau būtų padaryta. Taip pat, toks portalo perspėjimas: “Dėmesio! Jūs skaitote komentarų skiltį. Komentarus rašo DELFI skaitytojai. Komentarai nėra redaguojami ar patikrinami. Komentarų turinys neatspindi DELFI redakcijos nuomonės.“ nepašalintų portalo atsakomybės, jis tiesiog atlieka informavimo funkciją ir teisiniu požiūriu yra bereikšmis.

Vertėtų atkreipti dėmesį ir į tai, kad šis sprendimas vargu ar prisidės prie žiniasklaidos priemonių kultūros. Tokio tipo bylose prisiteisti (įrodyti) neturtinės žalos atlyginimą yra gana sudėtinga, o net ir įrodžius patirtos žalos piniginę išraišką, ji įprastai yra labai maža. Todėl, nemanau, kad portalai imsis aktyviau švarinti savo komentarų skiltis, nes komentarų kiekis ir jų purvas traukia skaitytojus.

Šis sprendimas svarbus tuo, kad parodo, jog teisinė politika, užtraukianti atsakomybę naujienų portalams už trečiųjų asmenų komentarus, neprasilenkia su Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos standartu.

Reklama

Labai tikėtina, kad po kelių mėnesių JAV aukščiausiasis teismas pripažins homoseksualių santuokų draudimą antikonstituciniu

Praėjusį penktadienį JAV aukščiausiasis federalinis teismas priėmė peticijas iš keturių valstijų, kuriose draudžiama vienalytė santuoka. Iki šio laiko teismas šalinosi homoseksualių santuokų konstitucingumo klausimo sprendimo, tačiau dabar nebebuvo kur dėtis.

Tam, kad suprastume, kodėl šis klausimas bus sprendžiamas, reikia žinoti kaip veikia JAV federalinių teismų sistema. Federalinių teismų apeliacinės instancijos yra vadinamieji Circuit courts (toliau, nerasdamas geresnio atitikmens, vadinsiu juos apygardų teismais). Kiekvieno apygardos teismo jurisdikcijai priklauso tam tikras valstijų skaičius:

Šiame paveisklėlyje pavaizduotos JAV apygardų federalinių teismų veikimo ribos.

Šiame paveisklėlyje pavaizduotos JAV apygardų federalinių teismų veikimo ribos.

Jeigu lygintume su Lietuvos apygardos teismais, esminis skirtumas būtų toks, kad JAV federaliniai apygardų teismai turi visiškai savarankiškas jurisdikcijas jiems priskirtose valstijose. Pavyzdžiui, 5 federalinio apygardos teismo, nesaisto 11 federalinio apygardos teismo precedentai. Lietuvoje, bent jau teoriškai, yra visiškai kitaip – egzistuoja horizontalusis precedentas.

Iki praeitų metų lapkričio visi apgygardų federaliniai teismai, kuriems pakliūdavo gėjų santuokos klausimas, sprendė, kad vienalytė santuoka – visiškai teisėta. Tokie sprendimai galioja apie 2/3 valstijų ir maždaug 70 proc. JAV populiacijos. Tačiau lapkritį 6 apygardos federalinis teismas nusprendė, kad draudimas sudaryti vienalytes santuokas yra teisėtas ir šis precedentas galioja teismo jurisdikcijoje esančioms valstijoms. Todėl šioje vietoje JAV aukščiausiajam federaliniam teismui nebelieka išeities, kaip tik spręsti vienalyčių santuokų konstitucingumo klausimą. Kodėl? Nes būtent šio teismo funkcijos yra: 1) aiškinti konstituciją aukščiausiu lygmeniu 2) užtikrinti vienodą federalinės teisės aiškinimo praktiką. Teismas negali palikti tokios situacijos, kad skirtingose valstijose federalinė teisė (ir konstitucija) būtų aiškinama skirtingai. Todėl jam teko priimti peticijas ir dabar spręsti šį klausimą iš esmės.

Bylos nagrinėjimas iš esmės planuojamas šių metų balandį, o sprendimas turėtų būti priimtas birželį. Koks bus sprendimas? Mano nuomone, draudimas sudaryti vienalytes santuokas bus pripažintu prieštaraujančiu konstitucijai. Teisinis pagrindas – keturioliktoji JAV konstitucijos pataisa:

“Amendment XIV

Section 1.

All persons born or naturalized in the United States, and subject to the jurisdiction thereof, are citizens of the United States and of the state wherein they reside. No state shall make or enforce any law which shall abridge the privileges or immunities of citizens of the United States; nor shall any state deprive any person of life, liberty, or property, without due process of law; nor deny to any person within its jurisdiction the equal protection of the laws.“

Ši nuostata turi garantuoti visų asmenų lygias teises, toks būtų vienas iš konstitucinių pagrindų. Be teisinių argumentų yra socialiniai-politiniai. Jau minėjau, kad du trečdaliai valstijų leidžia homoseksualias santuokas. Visuomenė stipriai pažengusi į priekį. Vilčių suteikia ir tai, kad dabartinėje JAV aukščiausiojo teismo sudėtyje daugumą penki prieš keturis turi liberalai. Tai patvirtina ir 2013 m. birželio 26 sprendimas (5-4) dėl Defence of Marriage Act.

Manau, visos aplinkybės išsidėliojusios taip, kad teismui nieko kito nebeliks, tik pripažinti vienalytę santuoką teisėtą aukščiausiu, konstituciniu lygmeniu. Toks sprendimas turės neabejotinai didžiulę įtaką ir kitoms valstybėms, nes JAV laikoma demokratijos lopšiu ir žmogaus teisių etalonu.

Konstitucinės priesaikos institutas yra daromas bereikšmiu

Simboliška, kad Konstitucijos dienos išvakarėse Seimas balsuoja už Konstitucijos pataisas, kurių turinys iš esmės panaikina konstitucinės priesaikos prasmę. Siūloma papildyti 74 straipsnį antrąja dalimi:

„Už šiurkštų Konstitucijos pažeidimą ar priesaikos sulaužymą apkaltos proceso tvarka iš užimamų pareigų pašalintas arba Seimo nario mandato netekęs asmuo gali būti renkamas ar skiriamas į pareigas, kurias pradėti eiti galima tik davus Konstitucijoje numatytą priesaiką, kai išnyksta konstituciniame įstatyme nustatyti apribojimai.“

Pataisos turinys savo cinizmu parodo dabartinės valdančiosios daugumos tikrąjį veidą. Normos lingvistinė-loginė konstrukcija suformuota taip, kad joje kalbama ne tik apie į Seimą negalinti būti renkamą asmenį (Seimo nario mandato netekęs), bet ir į bet kokias kitas pareigas, kurioms numatyta duoti konstitucinę priesaiką. Tai daroma visiškai sąmoningai, tam kad nebūtų galima šios normos tikslinė interpretacija Konstituciniame teisme, kad joje tik įgyvendinamas Europos Žmogaus Teisių teismo sprendimas byloje Paksas prieš Lietuvą. Išskiriamos kitos pareigos tam, kad priėmus šią pataisą Rolandas Paksas galėtų kandidatuoti į Prezidentus, ką jis pats aiškiai deklaravo po balsavimo dėl šios pataisos Seime.  Tai tik parodo, kad šios valdančiosios koalicijos bendras vardiklis yra jos narių asmeninės ambicijos.  Jeigu vienas iš lyderių kitus partnerius laiko įkaitais dėl savo baudžiamosios bylos, tai kitas revanšistas noru vėl tapti Prezidentu.

Kur šioje vietoje atsiduria Konstitucija? Apie kažkokius idealistinius filosofinius svaičiojimus apie Konstituciją kaip vertybę negali būti nė jokios kalbos. Konstitucija tiesiog tapo asmeninių ambicijų derinimo priemone, kurią galima lankstyti savo naudai kaip nori. Ir visi valdančioje daugumoje linkę užlankstyti ją taip, kad ponas Rolandas Paksas būtų patenkintas ir valdančioji dauguma toliau stabiliai gyvuotų. Net jeigu to rezultatas būtų toks, kad konstitucinė priesaika netenka prasmės, o, labai norint, ją galima ir sulaužyti, o po to vėl iš naujo prisiekti. Logiška Konstitucinio Teismo argumentacija, kodėl negalima prisiekti antrą kartą, su šia pataisa nueina velniop:

“Asmuo, kuris buvo išrinktas Respublikos Prezidentu, davė Tautai Respublikos Prezidento priesaiką, po to ją sulaužė ir šitaip šiurkščiai pažeidė Konstituciją ir už tai apkaltos proceso tvarka Seimo – Tautos atstovybės buvo pašalintas iš užimamų pareigų, pagal Konstituciją negali dar kartą prisiekti Tautai, nes visada kiltų ir niekada neišnyktų pagrįsta abejonė dėl jo vėl duodamos priesaikos tikrumo ir patikimumo, taigi ir dėl to, ar priesaiką duodantis asmuo Respublikos Prezidento pareigas tikrai vykdys taip, kaip jas vykdyti įpareigoja priesaika Tautai, ar šis asmuo vėl nesulaužys Tautai duotos priesaikos, kitaip tariant, ar šio asmens vėl duodama priesaika Tautai nebus fiktyvi.“

Bet kokie siūlymai, neva sustiprinti įsivaizdavimą, jog priesaika nebūtų sulaužyta antrą kartą, reikalaujant, jog asmuo prieš tai viešai atsiprašytų tautos neturi jokios prasmės. Aš negalėčiau priimti veidmainiško atsiprašymo iš asmens, kuris sulaužė konstitucinę priesaiką, vien tam, kad jis vėl būtų renkamas Prezidentu.

Pats situacijos makabriškumas pasireiškia tuo, kad šiuo atveju neva ginamos R. Pakso pažeistos žmogaus teisės, tačiau pastarasis pats viešai nevengia deklaruoti ne pagarbą kitų žmonių teisėms (pvz.: homoseksualių asmenų teisės, užsieniečių teisė į privačią nuosavybę ir t.t.). Turime situaciją, kai antidemokratas naudojasi demokratijos trūkumais.

Šioje situacijoje taip pat pastebėtina, kad parengus Konstitucijos 56 straipsnio pakeitimo projektą ir jį pradėjus svarstyti Teisės ir Teisėtvarkos komitete Seime, buvo gautos tiek Vilniaus universiteto Teisės fakulteto, tiek Mykolo Romerio Universiteto Teisės fakulteto pastabos ir pasiūlymai, kuriose buvo motyvuotai paaiškinta apie apie pataisų ydingumą bei pateiktos alternatyvos:

“Pasiūlytos naujos Konstitucijos 56 straipsnio 3 ir 4 dalys apgaulingai ignoruoja Konstitucijos 78 straipsnio 1 dalies nuostatos „Respublikos Prezidentu gali būti renkamas Lietuvos Respublikos pilietis pagal kilmę, jeigu jam iki rinkimų dienos yra suėję ne mažiau kaip keturiasdešimt metų ir jeigu jis gali būti renkamas Seimo nariu“ klauzulę „jeigu jis gali būti renkamas Seimo nariu“. Motyvuojant esą šiuo projektu reglamentuojami vien asmens teisės būti renkamu Seimo nariu santykiai, ir neužsimenant apie iš Konstitucijos kylančius draudimus priesaikos laužytojams pretenduoti užimti kitas pareigas, kurias pradedant eiti būtina duoti Konstitucijoje numatytą priesaiką – Respublikos Prezidento, Vyriausybės nario, teisėjo ar valstybės kontrolieriaus (žr. projekto aiškinamąjį raštą), negrabiai gudraujama. Iš tikrųjų juo bandoma apgaunant Konstituciją įteisinti galimybę priesaikos laužytojui tapti kandidatu į Respublikos Prezidento pareigas, eventualiai – būti išrinktam Respublikos Prezidentu. Pažymėtina, kad šiuo klausimu EŽTT Lietuvos atžvilgiu neišsakė jokių pastabų. Šiame kontekste pacituotina Ministro Pirmininko 2011 m. sudarytos (teisingumo ministro teikimu) darbo grupės (kurią sudarė aštuoni teisininkai) darbo grupės pozicija: „Darbo grupė pasiekė bendrą sutarimą, kad turėtų būti siūloma kuo mažesnės apimties intervencija į Konstituciją – tik ta apimtimi, kuri yra būtina tinkamam EŽTT sprendimo byloje Paksas prieš Lietuvą įgyvendinimui“ (žr.: darbo grupės „Apibendrintus pasiūlymus dėl Europos Žmogaus Teisių Teismo Didžiosios kolegijos 2011 m. sausio 6 d. sprendimo byloje Paksas prieš Lietuvą vykdymo“).

Pasiūlytame projekte visiškai ignoruojama tai, kad Seimo narys gali būti renkamas Seimo Pirmininku, o aplinkybėms susiklosčius, Seimo Pirmininko pavaduotojas gali eiti Seimo Pirmininko pareigas. Be to, Seimo Pirmininkas turi konstitucinius įgaliojimus Konstitucijoje numatytais pagrindais laikinai pavaduoti Respublikos Prezidentą arba laikinai eiti Respublikos Prezidento pareigas (87 straipsnis). Nediferencijuojant Seimo narių, praeityje nesulaužusių priesaikos (taigi ir šiurkščiai pažeidusių Konstituciją) ir/arba už priesaikos sulaužymą nepraradusių Seimo nario mandato ar nepašalintų iš užimamų pareigų apkaltos proceso tvarka, ir Seimo narių, praeityje sulaužiusių priesaiką ir už jos sulaužymą praradusių Seimo nario mandatą ar pašalintų iš užimamų pareigų apkaltos proceso tvarka, sudaromos  prielaidos valstybės vadovo funkcijas vykdyti priesaikos laužytojui. Šiame kontekste būtina paminėti ir tai, kad Seimo Pirmininkas ex officio yra Valstybės gynimo tarybos narys, o jei jis laikinai vykdytų valstybės vadovo funkcijas, tai ir vadovautų Valstybės gynimo tarybai. Projektu kuriama tokia teisinė situacija, kai bus sudarytos konstitucinės prielaidos Lietuvos Valstybę personifikuoti,inter alia santykiuose su kitomis valstybėmis atstovauti priesaikos laužytojui.“

VU TF atstovai pasiūlė atitinkamas Konstitucijos pataisas:

Pakeisti Konstitucijos 66 straipsnį papildant ją nauja antrąja dalimi, buvusią antrąją dalį laikyti trečiąja ir šį straipsnį išdėstyti taip:

„Seimo posėdžiams vadovauja Seimo Pirmininkas arba jo pavaduotojas.

Seimo Pirmininku ar jo pavaduotoju negali būti renkamas Konstitucijos 74 straipsnio antrojoje dalyje nurodytas asmuo.

Pirmąjį po rinkimų Seimo posėdį pradeda vyriausias pagal amžių Seimo narys.“

Pakeisti Konstitucijos 74 straipsnį papildant jį naująja 2 dalimi ir šį straipsnį išdėstyti taip:

„Respublikos Prezidentą, Konstitucinio Teismo pirmininką ir teisėją, Aukščiausiojo Teismo pirmininką ir teisėjus, Apeliacinio Teismo pirmininką ir teisėjus, Seimo narius, šiurkščiai pažeidusius Konstituciją arba sulaužiusius priesaiką, taip pat paaiškėjus, kad padarytas nusikaltimas, Seimas 3/5 visų narių balsų dauguma gali pašalinti iš užimamų pareigų ar panaikinti Seimo nario mandatą. Tai atliekama apkaltos proceso tvarka, kurią nustato Seimo statutas.

Asmuo, kuris buvo pašalintas iš užimamų pareigų arba jo Seimo nario mandatas buvo panaikintas apkaltos proceso tvarka už šiurkštų Konstitucijos pažeidimą arba priesaikos sulaužymą, negali būti renkamas Respublikos Prezidentu, būti skiriamas Vyriausybės nariu, teisėju, Valstybės kontrolieriumi. Toks asmuo gali būti renkamas Seimo nariu ne anksčiau nei pasibaigs trečiasis Seimo įgaliojimų laikotarpis, skaičiuojant nuo Seimo, išrinkto pirmuosiuose Seimo rinkimuose, pagal Konstitucijos 57 arba 58 straipsnį surengtuose po to, kai asmuo buvo pašalintas iš užimamų pareigų arba buvo panaikintas jo Seimo nario mandatas, tačiau ne anksčiau nei po 12 metų.“

Papildyti Konstitucijos 78 straipsnio 1 dalį ir ją išdėstyti taip:

„Respublikos Prezidentu gali būti renkamas Lietuvos pilietis pagal kilmę, ne mažiau kaip trejus pastaruosius metus gyvenęs Lietuvoje, jeigu jam iki rinkimų dienos yra suėję ne mažiau kaip keturiasdešimt metų ir jeigu jis gali būti renkamas Seimo nariu, išskyrus Konstitucijos 74 straipsnio antrojoje dalyje numatytą išlygą.“

Tokių sisteminių Konstitucijos pataisų būtų pakakę įgyvendinti Paksas prieš Lietuvą sprendimą. Deja, tai Teisės ir teisėtvarkos komitetui, o kartu ir valdančiai daugumai neįtiko ir į visas šias pastabas jie atsakė ta pačia argumentacija:

“Konstitucinė doktrina gali būti keičiama priklausomai nuo Konstitucijos teksto pasikeitimų, todėl įvertinus demokratinėms teisinėms valstybėms, ypač kurių valdymo forma yra respublika, būdingus žmogaus teisių standartus egzistuoja poreikis pakeisti galiojančią konstitucinę doktriną, sumažinant absoliučių draudimų egzistavimą pozityviojoje teisėje. Konstitucijos 74 straipsnio 1 dalyje įtvirtinti trys apkaltos adresatai: parlamento nariai, Respublikos Prezidentas ir tam tikri teisėjai, todėl priimant Konstitucijos pataisas siekiant įgyvendinti EŽTT sprendimą, nederėtų apsiriboti EŽTT apgintos teisės būti renkamam į parlamentą apimtimi, o kartu sistemiškai įvertinti ir atitinkamai reglamentuoti apkaltos teisinius padarinius ribojimų užimti atitinkamas pareigas aspektu visų trijų apkaltos adresatų atžvilgiu.“

Taip aiškiai pasakoma, kad priesaiką sulaužyti, o po to į tas pačias pareigas galės grįžti visi ir tai yra naujas politikos standartas.

Po to teisės ir teisėtvarkos komitetas pamatęs 56 straipsnio projekto trūkumus, jį tiesiog išmetė į šiukšlių dėžę, ir, atsižvelgiant į čia pacituotas pastabas, patys sukūrė 74 straipsnio naują redakciją, kuri sukonstruota siekiant kelių tikslų: 1) grąžinti Rolandui Paksui galimybę kandidatuoti į Prezidentus, taip neva įgyvendinant EŽTT sprendimą; 2) pirmo tikslo pasekoje sunaikinti konstitucinės priesaikos institutą.

P.S. šis komentaras skirtas Konstitucijos dienai paminėti…

Mūsų visuomenės problema yra ne gėjai, o R. Paksas ir jo rinkėjai

Labai norėjau nerašyti komentaro apie artėjančias homoseksualų eitynes, nes šia tema jau pasisakė visi kas tik galėjo ir nemaniau, kad prie viešosios diskusijos ką nors pridėsiu.  Be to, kai rašau apie žmogaus teises mano įrašai būna gana emocingi, o dabar stengiuosi viešo emocijų demonstravimo vengti. Beveik pavyko susilaikyti, kol savo nuomonės vakar vakare nepareiškė vienas politikas:

Pakso komentaras facebook tinkle

Pakso komentaras facebook tinkle

Komentaras pateikiamas po skambaus pavadinimo straipsniu: R. Paksas: „Žmogaus teisės neturi tapti ginklu saujelės išsišokėlių rankose“. Pamatęs šio straipsnio antraštę labai apsidžiaugiau, pagalvojau, kad pagaliau Paksas atsisako savo ambicijų į Lietuvos Prezidento sostą. Deja, paskaitęs straipsnį, supratau klydęs. Susidaro tokia paradoksali situacija, kai Paksas jau N metų zyzia dėl jo atžvilgiu daromo žmogaus teisių pažeidimo, kai neleidžiama jam būti renkamam į Seimą. Nuolat bando kelti gailestį naudodamas šią kortą prieš rinkėjus. Dabar gi, jis sako, kad žmogaus teisės neturi tapti ginklu saujelės išsišokėlių rankose… Būtent jis yra didžiausias verksnys, kuris bando nuolat bando prisidengti žmogaus teisių pažeidimais. Paksas FB retoriškai klausia:

“Niekaip nesuprantu, už kokius pinigus mes prisipirkome tiek baimės. Tiek daug, kad nebedrįstame pasakyti, jog Lietuva savo kalbos, kultūros, istorijos ir valstybingumo reikalus spręs pati.“

Aš turiu jam kontraklausimą: Niekaip nesuprantu, už kokius pinigus mes prisipirkome tiek baimės. Tiek daug, kad nebedrįstame pasakyti, jog Lietuva, negali pati spręsti kuriam laikui, asmenis sulaužiusius priesaiką valstybei ir kartu šiurkščiai pažeidusius Konstituciją, pašalinti iš viešo politinio gyvenimo?

Paksas teigia: “Apgailėtina, jog farso dalyviais tampa ir Europos Sąjungos institucijų pareigūnai.“

Aš atsakau: apgailėtina, jog jog farso dalyviais tampa ir Europos Sąjungos institucijų pareigūnai…

Ką noriu pasakyti? Kad šiam asmeniui ir jo šutvei ta pati Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija ir mūsų nacionalinė Konstitucija galioja selektyviai. EŽTT sprendimai yra svarbūs tiek, kiek jais pasisakoma dėl pažeistų Rolando teisių. Teisė visiems nevaržomai rinktis į taikius susirinkimus – nusispauti, nes Rolandui nepatinka. Šis politikas yra akivaizdus antidemokratas, kuris parazituoja mūsų valstybės sąskaita. Nuolat verkia dėl žmogaus teisių, tačiau kitiems jų suteikti nenori. Ginasi Konvencija, tačiau per rinkimus vos ne pirmu punktu įrašo, kad gražins mirties bausmę. Tokia ta veidmainio taktika, kuri patinka jį renkančioms avims. Jo partijos pavadinime naudojami žodžiai liberaldemokratai neturi nieko bendro nei su liberalų, nei su demokratijos idėjomis. Nieko neturi ir žodžiai tvarka ir teisingumas, kurie pagal tos partijos sampratą dvelkia radikalizmu ir ksenofobija.

Mano supratimu demokratijos sudedamosios dalys yra ir teisinė valstybė, ir Konstitucijos viršenybė, ir visas žmogaus teisių paketas ir t.t. Be šių elementų apie šiuolaikinę demokratiją negalima net kalbėti. Tokie asmenys, kaip Paksas, naudojasi demokratijos silpnomis vietomis ir griauna ją iš vidaus. Aš nemanau, kad sistema turėtų toleruoti tokius asmenis. Nemanau, kad žmogus, kuris negerbia kitų asmenų žmogaus teisių, gali turėti kažkokių pretenzijų į savo žmogaus teises. Tikiuosi, kad EŽTT sprendimas byloje Paksas prieš Lietuvą niekada nebus įgyvendintas. Jeigu konservatoriai ir liberalai toliau sėkmingai sabotuos šio sprendimo Seime įgyvendinimą, tai mano kaip rinkėjo balsą per kitus rinkimus turės garantuotai. Jeigu sverčiau ant svarstyklių, tai man yra žymiai baisiau tai, kad yra nepagrįstai ribojama konstitucinė žmogaus teisė į taikius susirinkimus, negu tai, kad asmuo sulaužęs priesaiką ir šiurkščiai pažeidęs Konstituciją negali būti renkamas į parlamentą.

Kalbant, kodėl yra politikų linkusių parazituoti šiais klausimais, atsakymus iš esmės pateikė R.Sadauskas-Kvietkevičius “Tikrųjų grėsmių pakeitimas eitynėmis“. Trumpai susumuojant jo motyvus, kuriems pritariu, tai tiesiog yra dūmų uždanga, kuria renkami taškai prieš rinkėjus. Visos tokios problemos (pavardžių rašymas su W, lentelės lenkų gyvenamose vietose jų kalba) yra grynai dirbtinio pobūdžio, kurių sprendimai labai prasti, tačiau populistai ant to kraunasi politinį kapitalą. Jau savaitę laiko nekyla kalbos dėl homoseksualų eitynių, o taip atitraukiamas dėmesys, nuo energetikos, soc. garantijų politikos ir pan. Nes pasisakyti prieš gėjus ir gauti taškų iš rinkėjų yra labai lengva, žymiai sunkiau užlopyti biudžeto skylę, ar sukurti verslui palankų ekonominį klimatą. Kada Paksas turėjo pasiūlymą, kaip padėti verslui sukurti nors vieną darbo vietą? Atsakymą numanote… Tėra sugebama kartoti nuolat tuos pačius burtažodžius, kurie garantuoja avių pasitikėjimą, kelią į valdžią ir kelerių metų į priekį sotų gyvenimą iš mokesčių mokėtojų pinigų nekuriant absoliučiai jokios pridėtinės vertės savo valstybei išskyrus gėdos darymą tarptautinėje arenoje.

Man išvis nesuvokiamas pasipiktinimas, kad tam tikra asmenų grupė renkasi į taikius susirinkimus. Klausiama, koks yra to parado tikslas? Vadindami paradu turbūt dauguma įsivaizduoja Rio de Janeiro karnavalą. Parado tikslas paprastas – pakovoti už lygias teises valstybėje. Jeigu du Gedimino prospektu einantys susikibę už rankų vyrai, ar sėdėdami kokioje kavinėje nesulauktų dėmesio, žvilgsnio, apkalbų ir t.t., tai tokie paradai dabar nebevyktų. Paradai vyks tol, kol bus toks visuomenės pasipriešinimas ir neigiamas dėmesys. Į visą šią situaciją man artimiausias yra mano mėgstamiausio  komiko Louis C. K. požiūris (video žiūrėti iki 2:40 min):

Konstitucijos viršenybė šiuo atveju neleido reinterpretuoti doktrinos

Vėl tenka rašyti savo mėgstamiausia nemėgstamiausia tema, bet ką padarysi. Šiandien Konstitucinis Teismas paskelbė nutarimą, kuriuo nusprendė, kad norint leisti asmeniui, sulaužiusiam priesaiką ir šiurkščiai pažeidusiam Konstituciją, leisti kandidatuoti į Seimą – būtina daryti Konstitucijos pataisas. Priimtas sprendimas manęs visiškai nenustebino, nes, kai stebėjau viešą šios bylos posėdį, viena pusė mušė į vienus vartus, o kita neturėjo jokių argumentų ir nesugebėjo nieko pasakyti apie doktrinos reinterpretavimo galimybes, ginčo stadijoje pasakiusi, kad: “viską palieka nuspręsti teismui“ (cituoju R. Žemaitaitį iš atminties). Pasirodžius EŽTT sprendimui byloje Paksas prieš Lietuvą jau tada rašiau, kad Konstitucijos ir Konvencijos kolizijos šalinimui yra du būdai: 1) konstitucinės doktrinos reinterpretacija; 2) Konstitucijos teksto keitimas. Išaiškėjus kolizijai apėmė dvejopi jausmai, pirma esu Konstitucijos teksto keitimo priešininkas, o antra esu draudimo kandidatuoti, už priesaikos sulaužymą, iki gyvos galvos šalininkas, tačiau negaliu susitaikyti su pozicija, kad yra prieštaravimas tarp Konstitucijos ir Konvencijos. Mano siūlymas buvo saugoti Konstitucijos tekstą ir keisti doktriną. Kaip dabar žinome, juo nebuvo pasinaudota. Tada pastebėjau, kad doktrinos reinterpretavimas sukeltu neigiamus padarinius – konstitucinis priesaikos institutas taptų bevertis. Tiesa, tuos pačius padarinius sukeltų ir Konstitucijos teksto keitimas. Vadovaudamasis šiais samprotavimais tuo metu priėjau prie išvados, kad mažesnę žalą sukeltų doktrinos reintepretavimas, tačiau, jau tada buvo akivaizdu, kad sprendimo, kuris tenkintų visus nėra ir negali būti. Dabar Konstituciniam Teismas nusprendė, kad vienintelis sprendimas – Konstitucijos keitimas, todėl derėtų panagrinėti šio sprendimo priėmimo motyvus.

Pirmiausia teismas priminė oficialiosios konstitucinės doktrinos reinterpretavimo sąlygas:

“Konstitucinis Teismas ne kartą yra konstatavęs, kad jį saisto jo paties sukurti precedentai ir jo paties suformuota tuos precedentus pagrindžianti oficialioji konstitucinė doktrina (Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 28 d. nutarimas, 2006 m. lapkričio 21 d. sprendimas, 2007 m. spalio 22 d., 2007 m. spalio 24 d., 2008 m. vasario 20 d., 2011 m. sausio 6 d., 2011 m. gruodžio 22 d. nutarimai). Konstitucinis Teismas privalo užtikrinti konstitucinės jurisprudencijos tęstinumą (nuoseklumą, neprieštaringumą) ir savo sprendimų prognozuojamumą remdamasis savo jau suformuota oficialiąja konstitucine doktrina bei precedentais (Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 28 d. nutarimas, 2006 m. lapkričio 21 d. sprendimas, 2007 m. spalio 22 d., 2007 m. spalio 24 d. nutarimai). Nuo Konstitucinio Teismo precedentų, sukurtų priėmus sprendimus konstitucinės justicijos bylose, gali būti nukrypstama ir nauji precedentai gali būti kuriami tik tais atvejais, kai tai yra neišvengiamai, objektyviai būtina, konstituciškai pagrindžiama ir pateisinama; lygiai taip pat ir Konstitucinio Teismo precedentus pagrindžiančios oficialiosios konstitucinės doktrinos nuostatos negali būti reinterpretuojamos taip, kad oficialioji konstitucinė doktrina būtų pakoreguota, jeigu tai nėra neišvengiamai, objektyviai būtina, konstituciškai pagrindžiama ir pateisinama (Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 28 d. nutarimas, 2006 m. lapkričio 21 d. sprendimas, 2007 m. spalio 22 d., 2007 m. spalio 24 d., 2008 m. vasario 20 d., 2011 m. sausio 6 d. nutarimai); jokio Konstitucinio Teismo precedentų pakeitimo ar oficialiosios konstitucinės doktrinos koregavimo negali lemti atsitiktiniai (teisės atžvilgiu) veiksniai (pavyzdžiui, vien Konstitucinio Teismo sudėties pasikeitimas) (Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 28 d. nutarimas, 2006 m. lapkričio 21 d. sprendimas, 2007 m. spalio 22 d., 2007 m. spalio 24 d. nutarimai).

Konstitucinis Teismas yra pažymėjęs, jog būtinybę tam tikras oficialias konstitucines doktrinines nuostatas reinterpretuoti taip, kad oficialioji konstitucinė doktrina būtų pakoreguota, gali lemti tik tokios aplinkybės, kaip būtinybė didinti galimybes įgyvendinti asmenų prigimtines bei įgytąsias teises ir teisėtus interesus, būtinybė labiau apginti, apsaugoti Konstitucijoje įtvirtintas vertybes, poreikis sudaryti palankesnes sąlygas įgyvendinti Konstitucijoje deklaruotus Tautos siekius, kuriais grindžiama pati Konstitucija, būtinybė plėsti konstitucinės kontrolės šalyje galimybes, idant būtų garantuojamas konstitucinis teisingumas, užtikrinta, kad nė vienas teisės aktas (jo dalis), prieštaraujantis aukštesnės galios teisės aktams, neturėtų imuniteto pašalinimui iš teisės sistemos (Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 28 d. nutarimas, 2006 m. rugpjūčio 8 d., 2006 m. lapkričio 21 d. sprendimai, 2007 m. spalio 22 d., 2007 m. spalio 24 d. nutarimai).

Oficialiosios konstitucinės doktrinos (jos nuostatų) reinterpretuoti taip, kad ji būtų pakoreguota, yra negalima, konstituciškai neleistina, jeigu tuomet pakeičiama Konstitucijoje įtvirtintų vertybių sistema, sumažinamos Konstitucijos viršenybės teisės sistemoje apsaugos garantijos, paneigiama Konstitucijos, kaip vientiso akto, darnios sistemos, samprata, sumažinamos Konstitucijoje įtvirtintos asmens teisių ir laisvių garantijos, pakeičiamas Konstitucijoje nustatytas valdžių padalijimo modelis. Kiekvienas tokio oficialiosios konstitucinės doktrinos reinterpretavimo, kai ji pakoreguojama, atvejis turi būti deramai (aiškiai ir racionaliai) argumentuojamas atitinkamame Konstitucinio Teismo akte (Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 28 d. nutarimas, 2006 m. rugpjūčio 8 d., 2006 m. lapkričio 21 d. sprendimai, 2007 m. spalio 24 d. nutarimas).“

Kaip matysime toliau, reinterpretacijai kelią užkerta Konstitucijos viršenybės koordinacinis konstitucinis principas. Toliau nagrinėjant nutarimą labai krenta į akis, kad LRKT nevartoja “Konstitucijos dvasios“ sąvokos. Mano spėjimas būtų, kad taip siekiama apsisaugoti nuo viešojoje erdvėje kilusio triukšmo po 2004 m. gegužės 25 d. nutarimo. Teismas nurodo:

“Šios konstitucinės justicijos bylos kontekste pažymėtina, kad konstitucinė nuostata, pagal kurią Seimo nariu negali būti renkamas asmuo, kurio Seimo nario mandatas už šiurkštų Konstitucijos pažeidimą, priesaikos sulaužymą buvo panaikintas apkaltos proceso tvarka, taip pat asmuo, kuris už šiurkštų Konstitucijos pažeidimą, priesaikos sulaužymą apkaltos proceso tvarka buvo pašalintas iš Respublikos Prezidento, Konstitucinio Teismo pirmininko ir teisėjo, Aukščiausiojo Teismo pirmininko ir teisėjo, Apeliacinio teismo pirmininko ir teisėjo pareigų, yra implicitinė. Ji kyla iš visuminio konstitucinio teisinio reguliavimo, inter alia iš konstitucinio priesaikos instituto, įtvirtinto inter alia Konstitucijos 59 straipsnyje, kuriame nėra numatyta, kad praėjus tam tikram laikui asmuo, kurį už priesaikos sulaužymą, šiurkštų Konstitucijos pažeidimą Seimas pašalino iš užimamų pareigų ar panaikino jo Seimo nario mandatą, galėtų būti laikomas nesulaužiusiu priesaikos, šiurkščiai nepažeidusiu Konstitucijos ir galėtų duoti Seimo nario priesaiką, taip pat iš Konstitucijos 74 straipsnyje įtvirtinto apkaltos instituto. Konstitucinė apkaltos instituto paskirtis – užkirsti kelią asmenims, šiurkščiai pažeidusiems Konstituciją, sulaužiusiems priesaiką, užimti tokias Konstitucijoje numatytas pareigas, kurių ėjimo pradžia yra susijusi su Konstitucijoje nurodytos priesaikos davimu, taip užtikrinant, kad visos valstybės valdžią įgyvendinančios institucijos, taip pat kitos valstybės institucijos būtų sudaromos tik iš tokių piliečių, kurie be išlygų paklūsta Tautos priimtai Konstitucijai ir kurie, eidami savo pareigas, besąlygiškai vadovaujasi Konstitucija, teise, Tautos ir Lietuvos valstybės interesais. Atsižvelgiant į tokią konstitucinių priesaikos ir apkaltos institutų sampratą pažymėtina ir tai, kad asmens, kurio Seimo nario mandatas už šiurkštų Konstitucijos pažeidimą, priesaikos sulaužymą buvo panaikintas apkaltos proceso tvarka, taip pat asmens, kuris už šiurkštų Konstitucijos pažeidimą, priesaikos sulaužymą apkaltos proceso tvarka buvo pašalintas iš Respublikos Prezidento, Konstitucinio Teismo pirmininko ir teisėjo, Aukščiausiojo Teismo pirmininko ir teisėjo, Apeliacinio teismo pirmininko ir teisėjo pareigų, rinkimas Seimo nariu pagal Konstituciją būtų beprasmis, nes jis pagal Konstitucijos 59 straipsnio 2 dalį negalėtų prisiekti būti ištikimas Lietuvos Respublikai ir įgyti Tautos atstovo teisių.

Šios konstitucinės justicijos bylos kontekste taip pat pažymėtina, kad konstituciniai apkaltos, priesaikos ir rinkimų teisės institutai yra glaudžiai tarpusavyje susiję ir integruoti; keičiant bet kurį iš šių institutų elementų būtų keičiamas ir kitų susijusių institutų turinys, t. y. minėtuose konstituciniuose institutuose įtvirtintų vertybių sistema.“

Iš pateiktos citatos galiu pateikti konstitucijos dvasios apibrėžimą. Konstitucijos dvasia – implicitinis Konstitucijos turinys, kylantis iš visuminio konstitucinio teisinio reguliavimo. Taigi, teismas paaiškina, kas yra Konstitucijos dvasia, nors tiesiogiai to, turbūt, mano manymu be reikalo, vengdamas kontraversijos viešojoje erdvėje, to nepasako. Teismas aiškiai pasako, kad sulaužęs asmuo negalėtų prisiekti, o kadangi tautos atstovo įgaliojimai įgyjami tik davus priesaiką, tokio asmens rinkimas – beprasmis. Taip paaiškinamas draudimas iki gyvos galvos.

Toliau teismas aiškina Konstitucijos viršenybės principą:

“Pamatinis demokratinės teisinės valstybės reikalavimas – Konstitucijos viršenybės principas, įtvirtintas Konstitucijos 7 straipsnio 1 dalyje, kurioje nustatyta, kad negalioja joks įstatymas ar kitas aktas, priešingas Konstitucijai. Šis principas įvairiais aspektais yra įtvirtintas ir kituose Konstitucijos straipsniuose, inter alia 5 straipsnio 2 dalyje, kurioje nustatyta, kad valdžios galias riboja Konstitucija, taip pat 6 straipsnio 1 dalyje, kurioje nustatyta, kad Konstitucija yra vientisas ir tiesiogiai taikomas aktas (Konstitucinio Teismo 2002 m. gruodžio 24 d., 2003 m. spalio 29 d., 2004 m. kovo 5 d., 2007 m. kovo 20 d., 2012 m. kovo 29 d. nutarimai). Konstitucijos viršenybės principas reiškia, kad Konstitucija teisės aktų hierarchijoje užima išskirtinę – aukščiausią – vietą; joks teisės aktas negali prieštarauti Konstitucijai; niekam neleidžiama pažeisti Konstitucijos; konstitucinė tvarka turi būti ginama; pati Konstitucija įtvirtina mechanizmą, leidžiantį nustatyti, ar teisės aktai (jų dalys) neprieštarauja Konstitucijai; šiuo atžvilgiu Konstitucijoje įtvirtintas Konstitucijos viršenybės principas yra neatsiejamai susijęs su konstituciniu teisinės valstybės principu – universaliu konstituciniu principu, kuriuo grindžiama visa Lietuvos teisės sistema ir pati Konstitucija; Konstitucijos viršenybės principo pažeidimas reikštų, kad yra pažeidžiamas ir konstitucinis teisinės valstybės principas (Konstitucinio Teismo 2002 m. gruodžio 24 d., 2003 m. spalio 29 d., 2004 m. kovo 5 d., 2007 m. kovo 20 d. nutarimai, 2009 m. lapkričio 20 d. sprendimas).

Konstitucija yra vientisas aktas (Konstitucijos 6 straipsnio 1 dalis). Konstitucinis Teismas ne kartą yra konstatavęs, kad Konstitucijos principai ir normos sudaro darnią sistemą, kad nė vienos Konstitucijos nuostatos negalima aiškinti taip, kad būtų iškreiptas arba paneigtas kurios nors kitos konstitucinės nuostatos turinys, nes taip būtų iškreipta viso konstitucinio reguliavimo esmė, pažeista Konstitucijoje įtvirtinta vertybių pusiausvyra.“

Primenamas Konstitucinio Teismo vaidmuo:

“Konstitucinio Teismo aktuose ne kartą konstatuota, kad pagal Konstituciją įgaliojimus oficialiai aiškinti Konstituciją turi tik Konstitucinis Teismas; būtent Konstitucinis Teismas formuoja oficialiąją konstitucinę doktriną: Konstitucinio Teismo aktuose yra aiškinamos Konstitucijos nuostatos – normos bei principai; oficialiojoje konstitucinėje doktrinoje yra inter alia atskleidžiama įvairių konstitucinių nuostatų turinys, jų tarpusavio sąsajos, konstitucinių vertybių pusiausvyra, konstitucinio teisinio reguliavimo, kaip vienos visumos, esmė. Konstitucinis Teismas, oficialiai aiškindamas Konstituciją, turi užtikrinti Konstitucijos 6 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą jos vientisumą.

Konstitucinio Teismo įgaliojimai oficialiai aiškinti Konstituciją, savo jurisprudencijoje pateikti oficialią Konstitucijos nuostatų sampratą kyla iš pačios Konstitucijos: kad galėtų nustatyti, ar tiriami teisės aktai (jų dalys) neprieštarauja aukštesnės galios teisės aktams, ir priimti sprendimą, Konstitucinis Teismas turi konstitucinius įgaliojimus oficialiai aiškinti ir tiriamus teisės aktus, ir minėtus aukštesnės galios teisės aktus; kitoks Konstitucinio Teismo įgaliojimų aiškinimas paneigtų pačią Konstitucinio Teismo konstitucinę paskirtį (Konstitucinio Teismo 2006 m. birželio 6 d. nutarimas, 2010 m. gegužės 3 d. sprendimas).

Konstitucinis Teismas savo jurisprudencijoje ne kartą konstatavo, kad pagal Konstituciją visi Konstitucinio Teismo aktai, kuriuose aiškinama Konstitucija – formuojama oficialioji konstitucinė doktrina, savo turiniu saisto ir teisę kuriančias, ir teisę taikančias institucijas (pareigūnus) (Konstitucinio Teismo 2005 m. rugsėjo 20 d. sprendimas, 2006 m. kovo 28 d., 2006 m. birželio 6 d. nutarimai, 2008 m. spalio 14 d. sprendimas). Visi teisę kuriantys ir taikantys subjektai, taikydami Konstituciją, privalo paisyti oficialiosios konstitucinės doktrinos, jie negali aiškinti Konstitucijos nuostatų kitaip, nei savo aktuose yra išaiškinęs Konstitucinis Teismas; priešingu atveju būtų pažeistas konstitucinis principas, kad įgaliojimus oficialiai aiškinti Konstituciją turi tik Konstitucinis Teismas, būtų nepaisoma Konstitucijos viršenybės, sudarytos prielaidos atsirasti teisės sistemos nesuderinamumui (Konstitucinio Teismo 2005 m. rugsėjo 20 d. sprendimas, 2006 m. kovo 28 d., 2011 m. gruodžio 22 d. nutarimai).“

Iš šios motyvacijos teismas prieina prie išvadų, kad:

1) Konstitucijoje įtvirtintas teisinės valstybės principas suponuoja teisės aktų hierarchiją, kurioje Konstitucija užima išskirtinę vietą; teisinėje valstybėje draudžiama žemesnės galios teisės aktais nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kuris konkuruotų su nustatytuoju aukštesnės galios teisės aktuose, inter alia pačioje Konstitucijoje;

2) Konstituciniam Teismui pripažinus įstatymą (jo dalį), kitą Seimo teisės aktą (jo dalį), Respublikos Prezidento aktą (jo dalį), Vyriausybės teisės aktą (jo dalį) prieštaraujančiu Konstitucijai, atitinkamą teisės aktą išleidusioms valstybės institucijoms – Seimui, Respublikos Prezidentui, Vyriausybei – pagal Konstituciją yra draudžiama vėliau priimtais įstatymais bei kitais teisės aktais vėl nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kuris buvo pripažintas prieštaraujančiu Konstitucijai(Konstitucinio Teismo 2003 m. gegužės 30 d. nutarimas, 2006 m. rugpjūčio 8 d. sprendimas);

3) Priimant naujus, keičiant ir (arba) papildant jau priimtus įstatymus, kitus teisės aktus, visus teisėkūros subjektus saisto Konstitucinio Teismo jurisprudencija, inter alia joje (Konstitucinio Teismo aktų motyvuojamosiose dalyse) suformuota oficialioji konstitucinė doktrina – Konstitucijos nuostatų (Konstitucijos normų ir principų) oficiali samprata (oficialus išaiškinimas), kiti Konstitucinio Teismo aktuose išdėstyti teisiniai argumentai (Konstitucinio Teismo 2003 m. gegužės 30 d., 2005 m. sausio 19 d. nutarimai, 2005 m. rugsėjo 20 d. sprendimas, 2006 m. kovo 28 d. nutarimas, 2006 m. rugpjūčio 8 d., 2008 m. vasario 1 d. sprendimai, 2010 m. gegužės 13 d., 2011 m. gruodžio 22 d. nutarimai); įstatymų leidėjas, leisdamas naujus, keisdamas, papildydamas galiojančius įstatymus, negali neatsižvelgti į oficialiai paskelbtame ir įsigaliojusiame Konstitucinio Teismo nutarime išdėstytą Konstitucijos nuostatų sampratą, kitus teisinius argumentus (Konstitucinio Teismo 2005 m. sausio 19 d., 2011 m. gruodžio 22 d. nutarimai);

4) Konstitucinio Teismo nutarimo pripažinti teisės aktą ar jo dalį nekonstituciniu galia negali būti įveikta pakartotinai priėmus tokį pat teisės aktą ar jo dalį (Konstitucinio Teismo 2003 m. gegužės 30 d., 2006 m. kovo 28 d., 2006 m. birželio 6 d. nutarimai, 2006 m. rugpjūčio 8 d., 2008 m. liepos 4 d. sprendimai).

5) Iš Konstitucijos 107 straipsnio 1, 2 dalių inter alia kyla draudimas vėliau priimtais įstatymais ir kitais teisės aktais vėl nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kuris nesiderina su Konstitucinio Teismo aktuose išdėstyta Konstitucijos nuostatų samprata. Jeigu vis dėlto įstatymų leidėjas priimtų įstatymą, kuriuo nepaisoma šio draudimo, toks įstatymas negalėtų būti teisėtu pagrindu įgyti atitinkamas teises ar teisinį statusą. Kitoks Konstitucijos 107 straipsnio 1, 2 dalių aiškinimas būtų nesuderinamas inter alia su Konstitucijos viršenybės principu, konstituciniais valdžių padalijimo, teisinės valstybės principais. Be to, tai būtų nesuderinama ir su bendruoju teisės principu ex injuria jus non oritur (ne teisės pagrindu teisė neatsiranda.

Išvados griežtos, tačiau nepasakyta nieko, ko nežinojome iš ankstesnės konstitucinės doktrinos, tą parodo ir cituoti teismo sprendimai.

Toliau teismas pereina prie Konstitucijos ir Konvencijos kolizijos:

“Seimo rinkimų įstatymo 2 straipsnio pakeitimo įstatymas, kuriuo nustatytas šioje byloje ginčijamas teisinis reguliavimas, buvo priimtas reaguojant į Europos Žmogaus Teisių Teismo Didžiosios kolegijos 2011 m. sausio 6 d. sprendimą byloje Paksas prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 34932/04), kuriame nuolatinis ir negrįžtamas draudimas asmeniui, apkaltos proceso tvarka pašalintam iš pareigų už šiurkštų Konstitucijos pažeidimą, priesaikos sulaužymą, būti renkamam į Seimą buvo pripažintas neproporcingu ir pažeidžiančiu Konvencijos  Protokolo Nr. 1 3 straipsnyje įtvirtintą teisę kandidatuoti į įstatymų leidybos instituciją. Sprendime pažymėta, kad šis draudimas turi konstitucinį pagrindą (110 punktas).

Taigi minėtas Europos Žmogaus Teisių Teismo sprendimas reiškia, kad Konvencijos Protokolo Nr. 1 3 straipsnio nuostatos tiek, kiek jos suponuoja Lietuvos Respublikos tarptautinį įsipareigojimą garantuoti asmens, kurio Seimo nario mandatas už šiurkštų Konstitucijos pažeidimą, priesaikos sulaužymą buvo panaikintas apkaltos proceso tvarka, taip pat asmens, kuris už šiurkštų Konstitucijos pažeidimą, priesaikos sulaužymą apkaltos proceso tvarka buvo pašalintas iš Respublikos Prezidento, Konstitucinio Teismo pirmininko ir teisėjo, Aukščiausiojo Teismo pirmininko ir teisėjo, Apeliacinio teismo pirmininko ir teisėjo pareigų, teisę būti išrinktam Seimo nariu, yra nesuderinamos su Konstitucijos, inter alia jos 59 straipsnio 2 dalies ir 74 straipsnio, nuostatomis.“

Teismas pasisako dėl Konvencijos vietos mūsų teisės sistemoje bei nacionalinės, konstitucinės ir tarptautinės teisės santykio:

“Konvencija ir tam tikri jos protokolai, inter alia jos Protokolas Nr. 1, yra Seimo ratifikuotos įsigaliojusios Lietuvos Respublikos tarptautinės sutartys. Konvencija ratifikuota Seimo 1995 m. balandžio 27 d. priimto Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos, jos ketvirtojo, septintojo ir vienuoliktojo protokolų ratifikavimo“ 1 straipsniu, Lietuvos Respublikai ji įsigaliojo 1995 m. birželio 20 d. Konvencijos Protokolas Nr. 1 Seimo ratifikuotas 1995 m. gruodžio 7 d. priimto Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos pirmojo protokolo ratifikavimo ir Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos, jos ketvirtojo, septintojo ir vienuoliktojo protokolų ratifikavimo“ papildymo“ 1 straipsniu, Lietuvos Respublikai jis įsigaliojo 1996 m. gegužės 24 d.

Pagal Konvencijos 1 straipsnį Lietuvos Respublika privalo garantuoti kiekvienam jos jurisdikcijai priklausančiam asmeniui Konvencijoje įtvirtintas teises ir laisves, o pagal Konvencijos 46 straipsnio 1 dalį Lietuvos Respublika privalo vykdyti galutinį Europos Žmogaus Teisių Teismo sprendimą kiekvienoje byloje, kurios šalis ji yra; tai taikytina ir Konvencijos Protokole Nr. 1 įtvirtintoms teisėms ir laisvėms bei Europos Žmogaus Teisių Teismo sprendimams bylose, susijusiose su šiomis teisėmis ir laisvėmis (pagal šio protokolo 5 straipsnį jo 1–4 straipsniai laikomi papildomais Konvencijos straipsniais ir visos Konvencijos nuostatos taikomos pagal tai). Pabrėžtina, kad Konvencija ir jos protokolai buvo sudaryti inter alia remiantis suverenios valstybių lygybės principu; Konvencijos žmogaus teisių apsaugos sistema nacionalinių teisinių sistemų atžvilgiu yra subsidiari.

Šiame kontekste pažymėtina, kad valstybėms, Konvencijos ir jos protokolų dalyvėms, tenka pagrindinė atsakomybė už veiksmingą Konvencijos ir jos protokolų įgyvendinimą, todėl jos turi plačią diskreciją pasirinkti Konvencijos ir jos protokolų taikymo bei įgyvendinimo, inter alia Europos Žmogaus Teisių Teismo sprendimų vykdymo, būdus ir priemones. Tačiau tokią diskreciją riboja valstybių teisinių sistemų, inter alia jų konstitucijų, ypatumai, susiję su nustatyta tarptautinės ir nacionalinės (vidaus) teisės derinimo sistema, taip pat pagal Konvenciją ir jos protokolus garantuojamų žmogaus teisių ir laisvių pobūdis (inter alia Europos Žmogaus Teisių Teismo Didžiosios kolegijos 2007 m. sausio 15 d. sprendimas byloje Sisojeva ir kt. prieš Latviją (pareiškimo Nr. 60654/00); 2001 m. sausio 18 d. sprendimas byloje Chapman prieš Didžiąją Britaniją (pareiškimo Nr. 27238/95).

Taip pat pažymėtina, jog Europos Žmogaus Teisių Teismas įsteigtas siekiant užtikrinti, kad būtų laikomasi įsipareigojimų, kuriuos aukštosios susitariančiosios šalys prisiėmė pagal Konvenciją ir jos protokolus (Konvencijos 19 straipsnis); šio teismo jurisdikcija apima visus Konvencijos ir jos protokolų aiškinimo bei taikymo klausimus, jam pateikiamus kreipiantis pagal Konvencijos 33, 34, 46 ir 47 straipsnius (Konvencijos 32 straipsnio 1 dalis), t. y. Konvencijos ir jos protokolų aiškinimo bei taikymo klausimus, kylančius nagrinėjant tarpvalstybines bylas ir individualias peticijas dėl Konvencijos ir jos protokolų nuostatų bei jose įtvirtintų teisių ir laisvių pažeidimo, aiškinant Europos Žmogaus Teisių Teismo priimtus sprendimus ir teikiant konsultacines išvadas Konvencijos ir jos protokolų nuostatų aiškinimo teisiniais klausimais.

Taigi Europos Žmogaus Teisių Teismas atlieka papildomą vaidmenį įgyvendinant Konvenciją ir jos protokolus; jis nepakeičia nacionalinių teismų kompetencijos ir jurisdikcijos, nėra apeliacinė ar kasacinė instancija jų sprendimų atžvilgiu. Nors Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudencija, kaip teisės aiškinimo šaltinis, aktuali ir Lietuvos teisės aiškinimui ir taikymui, jo jurisdikcija nepakeičia Konstitucinio Teismo įgaliojimų oficialiai aiškinti Konstituciją.

Minėta, kad valstybių, Konvencijos ir jos protokolų dalyvių, diskreciją pasirinkti Konvencijos ir jos protokolų taikymo bei įgyvendinimo, inter alia Europos Žmogaus Teisių Teismo sprendimų vykdymo, būdus ir priemones riboja inter alia jų konstitucijų ypatumai, susiję su nustatyta tarptautinės ir nacionalinės (vidaus) teisės derinimo sistema. Šiame kontekste pažymėtina, kad Lietuvoje taikoma paralelinė tarptautinės ir vidaus teisės derinimo sistema, kuri grindžiama taisykle, kad tarptautinės sutartys transformuojamos šalies teisinėje sistemoje (inkorporuojamos į ją) (Konstitucinio Teismo 1995 m. spalio 17 d., 1997 m. gruodžio 18 d. nutarimai). Pagal Konstitucijos 138 straipsnio 3 dalį tarptautinės sutartys, kurias ratifikavo Seimas, yra sudedamoji Lietuvos Respublikos teisinės sistemos dalis. Aiškindamas šią Konstitucijos nuostatą Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad ji reiškia, jog Seimo ratifikuotos tarptautinės sutartys įgyja įstatymo galią (Konstitucinio Teismo 1995 m. sausio 24 d. išvada, 1995 m. spalio 17 d., 2006 m. kovo 14 d. nutarimai, 2002 m. balandžio 25 d., 2004 m. balandžio 7 d. sprendimai). Taigi Lietuvos teisinėje sistemoje Konvencija turi įstatymo galią (Konstitucinio Teismo 2007 m. sausio 16 d. nutarimas). Įstatymo galią turi ir jos Protokolas Nr. 1.

Pažymėtina ir tai, kad, kaip yra konstatavęs Konstitucinis Teismas, doktrininė nuostata, jog Seimo ratifikuotos tarptautinės sutartys įgyja įstatymo galią, negali būti aiškinama kaip reiškianti, esą Lietuvos Respublika gali nesilaikyti savo tarptautinių sutarčių, jeigu jos įstatymuose ar konstituciniuose įstatymuose yra nustatytas kitoks teisinis reguliavimas negu nustatytasis tarptautinėmis sutartimis (Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 14 d. nutarimas). Konstitucijoje taip pat yra įtvirtintas principas, kad tais atvejais, kai nacionalinės teisės aktas (aišku, išskyrus pačią Konstituciją) nustato tokį teisinį reguliavimą, kuris konkuruoja su nustatytuoju tarptautinėje sutartyje, turi būti taikoma tarptautinė sutartis (Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 14 d., 2006 m. gruodžio 21 d. nutarimai). Taigi tais atvejais, kai Seimo ratifikuotoje įsigaliojusioje tarptautinėje sutartyje įtvirtintas teisinis reguliavimas konkuruoja su nustatytuoju Konstitucijoje, tokios tarptautinės sutarties nuostatos taikymo atžvilgiu neturi pirmumo.

Vadinasi, vidaus teisėje įgyvendinant tarptautinius Lietuvos Respublikos įsipareigojimus būtina atsižvelgti į Konstitucijos 7 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą Konstitucijos viršenybės principą. Kaip pabrėžė Konstitucinis Teismas, Lietuvos Respublikos teisinė sistema grindžiama tuo, kad Konstitucijai neturi prieštarauti joks įstatymas ar kitas teisės aktas, taip pat ir Lietuvos Respublikos tarptautinės sutartys, nes Konstitucijos 7 straipsnio 1 dalyje nustatyta: „Negalioja joks įstatymas ar kitas aktas priešingas Konstitucijai.“ Ši konstitucinė nuostata pati savaime negali padaryti negaliojančiu įstatymo ar tarptautinės sutarties, bet ji reikalauja, kad jų nuostatos neprieštarautų Konstitucijos nuostatoms (Konstitucinio Teismo 1995 m. sausio 24 d. išvada, 1995 m. spalio 17 d. nutarimas); priešingu atveju Lietuvos Respublika negalėtų užtikrinti tarptautinių sutarčių šalių teisių, kylančių iš sutarčių, teisinės gynybos, o tai savo ruožtu trukdytų įgyvendinti įsipareigojimus pagal sudarytas tarptautines sutartis (Konstitucinio Teismo 1995 m. spalio 17 d. nutarimas). Tai taikytina ir Konvencijai (bei jos protokolams); priešingu atveju Lietuvos Respublika negalėtų užtikrinti Konvencijoje pripažįstamų teisių ir laisvių teisinės gynybos (Konstitucinio Teismo 1995 m. sausio 24 d. išvada).“

Galiausiai teismas paaiškina, kodėl šiuo atveju negalima reinterpretuoti konstitucinės doktrinos:

“Nuo Konstitucinio Teismo precedentų, sukurtų priėmus sprendimus konstitucinės justicijos bylose, gali būti nukrypstama ir nauji precedentai gali būti kuriami tik tais atvejais, kai tai yra neišvengiamai, objektyviai būtina, konstituciškai pagrindžiama ir pateisinama; oficialiosios konstitucinės doktrinos (jos nuostatų) reinterpretuoti taip, kad ši doktrina būtų pakoreguota, negalima, konstituciškai neleistina, jeigu tuomet būtų pakeičiama Konstitucijoje įtvirtintų vertybių sistema, sumažinamos Konstitucijos viršenybės teisės sistemoje apsaugos garantijos, paneigiama Konstitucijos, kaip vientiso akto, darnios sistemos, samprata.

Taip pat minėta, kad konstituciniai apkaltos, priesaikos ir rinkimų teisės institutai yra glaudžiai tarpusavyje susiję ir integruoti; pakeitus bet kurį iš šių institutų elementą būtų pakeistas ir kitų susijusių institutų turinys, t. y. visuose minėtuose konstituciniuose institutuose įtvirtintų vertybių sistema. Lietuvos Respublikos teisinė sistema grindžiama tuo, kad Konstitucijai neturi prieštarauti joks įstatymas ar kitas teisės aktas, taip pat ir Lietuvos Respublikos tarptautinės sutartys.

Vadinasi, Europos Žmogaus Teisių Teismo sprendimas pats savaime negali būti konstituciniu pagrindu reinterpretuoti (koreguoti) oficialiąją konstitucinę doktriną (jos nuostatas), jeigu tokia reinterpretacija, kai nėra atitinkamų Konstitucijos pataisų, iš esmės pakeistų visuminį konstitucinį teisinį reguliavimą (inter alia konstitucinių institutų – apkaltos, priesaikos ir rinkimų teisės – integruotumą), taip pat pažeistų Konstitucijoje įtvirtintų vertybių sistemą, sumažintų Konstitucijos viršenybės teisės sistemoje apsaugos garantijas.

Taigi teismas pasako, kad pats šiuo atveju negali išspręsti problemos, o jos sprendimas paliekamas įstatymų leidėjui, kaip ir buvo nurodyta 2011 m. sausio 10 d. pareiškime:

“Kita vertus, pabrėžtina, kad pagarba tarptautinei teisei, t. y. sava valia prisiimtų tarptautinių įsipareigojimų laikymasis, pagarba visuotinai pripažintiems tarptautinės teisės principams (taip pat ir principui pacta sunt servanda), yra atkurtos nepriklausomos Lietuvos valstybės teisinė tradicija ir konstitucinis principas (Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 14 d. nutarimas). Vadovautis visuotinai pripažintais tarptautinės teisės principais ir normomis Lietuvos Respublika privalo pagal inter alia Konstitucijos 135 straipsnio 1 dalį.

Šios konstitucinės justicijos bylos kontekste pažymėtina, kad iš Konstitucijos 135 straipsnio 1 dalies Lietuvos Respublikai kyla pareiga pašalinti minėtą Konvencijos Protokolo Nr. 1 3 straipsnio nuostatų nesuderinamumą su Konstitucijos, inter alia jos 59 straipsnio 2 dalies ir 74 straipsnio, nuostatomis. Atsižvelgiant į tai, kad, kaip minėta, Lietuvos teisinė sistema grindžiama Konstitucijos viršenybės principu, vienintelis būdas pašalinti šį nesuderinamumą – priimti atitinkamą (-as) Konstitucijos pataisą (-as).“

Teismas taip pat pastebėjo, kad Seimas viršijo savo įgaliojimus, ką aš viešai pasakiau, kai kovą priimti Seimo rinkimų įstatymo pakeitimai:

“Konstatuotina, kad Seimo rinkimų įstatymo 2 straipsnio 5 dalyje (2012 m. kovo 22 d. redakcija) nustatęs minėtą teisinį reguliavimą, kuriuo ignoruojama Konstitucinio Teismo 2004 m. gegužės 25 d. nutarime atskleista konstitucinės atsakomybės už šiurkštų Konstitucijos pažeidimą, priesaikos sulaužymą samprata ir nepaisoma to, kad pagal Konstituciją inter alia Seimo nariu niekada negali būti renkamas asmuo, kuris šiurkščiai pažeidė Konstituciją, sulaužė priesaiką ir dėl to apkaltos proceso tvarka buvo pašalintas iš užimamų pareigų ar buvo panaikintas jo Seimo nario mandatas, įstatymų leidėjas mėgino įveikti Konstitucinio Teismo 2004 m. gegužės 25 d. nutarimo galią ir pažeidė iš Konstitucijos 107 straipsnio 1, 2 dalių kylantį draudimą vėliau priimtais įstatymais ir kitais teisės aktais vėl nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kuris nesiderina su Konstitucinio Teismo nutarime išdėstyta Konstitucijos nuostatų samprata, Konstitucijos 6 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą Konstitucijos vientisumo principą, 7 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą Konstitucijos viršenybės principą, viršijo Konstitucijoje nustatytus savo įgaliojimus ir pažeidė konstitucinius valdžių padalijimo, teisinės valstybės principus.“

Šis nutarimas sukels didelį atgarsį, ypač artėjant Seimo rinkimams, o, mano akimis žiūrint, didžiausia problema, kad kolizija tarp Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos ir LR Konstitucijos tęsiasi.  Taip pat turiu pastebėti, kad galimybės apskritai reinterpretuoti oficialią konstitucinę doktriną sumažėja. Galiausiai, bet koks priimtas sprendimas, kuris pašalintų esama koliziją, sunaikins konstitucinį priesaikos institutą. Todėl iš šios problemos pralaimėję išlipsime visi..

Lietuvos Aukščiausiasis teismas pateikė “konspektą“ dėl dalykinės reputacijos gynimo

Prisipažinsiu, patiko 2012 m. vasario 13 d. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis Nr. 3K-3-32/2012. Patiko nevisai dėl to, kad padeda atriboti nuomonę nuo žinios.. Bent jau man, paskaičius šią nutartį, tai padaryti atrodo dar painiau ir hipotetinis noras spręsti garbės ir orumo, ar dalykinės reputacijos pažeidimo bylą pasirodo esąs dar sudėtingesnis. Patiko tai, kad ši nutartis papildys mano įrašus, kurie anksčiau buvo rašyti šaltiniais pasitelkiant Lietuvos Aukščiausiojo Teismo, Konstitucinio Teismo ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika. Išnagrinėjęs šią nutartį pamatai, kad sugebėti atriboti žinią ir nuomonę yra vis sudėtingiau, taip pat dar kartą išryškėja saviraiškos laisvės, kaip pamatinės žmogaus teisės svarba ir jos ribojimo ribotumas. Mano nagrinėtoje nutartyje (2011 m. rugsėjo 9 d.  nr. 3K-3-347/2011) įraše “Naujausia LAT praktika garbės ir orumo gynimo srityje“ LAT’as iš esmės pateikė išsamią ir susistemintą savo suformuotos doktrinos apžvalgą, naujausioje nutartyje teismas mums dovanoja dalį apibendrintos EŽTT doktrinos.

Ginčo esmė viešojoje erdvėje turėtų būti gerai žinoma t.y. TV3 per savo žinias pateikė kontraversiško turinio informaciją apie AB “TEO LT“. Teo kreipėsi į teismą dėl juridinio asmens dalykinės reputacijos pažeidimo. Teo teigimu, per TV3 žinias “paskleistos žinios“ žemina Teo dalykinę reputaciją. Ginčyti teiginiai:

“Informuojant apie nurodytą faktą, žinių reportaže viešai buvo paskleistas toks teiginys: „Asociacijos narių nuomone, <…> TEO LT, AB generalinio direktoriaus pavaduotojas N. I., teikdamas pasiūlymus Vyriausybei bei aktyviai dalyvaudamas Kultūros ministerijos posėdžiuose, kuriuose buvo svarstomi bendrovei reikalingi teisės aktai, pažeidė įstatymus“. Žinių reportaže pasisakė atsakovo Lietuvos radijo ir televizijos asociacijos atstovas atsakovas S. B., kuris viešai paskleidė tokį teiginį: „TEO LT, AB generalinio direktoriaus pavaduotojas ponas I. dalyvaudavo posėdžiuose ir pateikdavo dokumentus, kuriuose buvo aiškiai suformuluota, kaip turi būti keičiami įstatymai, tai mes manome, kad tai yra nesąžiningi veiksmai ir kad rinkos dalyviai, ypač monopolistai, turėtų ypač kruopščiai ir atidžiai žiūrėti įstatymus ir nepažeidinėti jų, siekdami sau palankių sprendimų.“

Pirmoji instancija šios teiginius pripažįsta žinia, o apeliacinė juos vertina kaip nuomone ir pripažinus šiuos teiginius dalykinės reputacijos pažeidimu, privertus juos paneigti, būtų nepagrįstai suvaržyta žodžio laisvė.

Pirmiausia EŽTT doktrina:

“Tiek juridinio asmens dalykinė reputacija, tiek ir asmens saviraiškos laisvė yra saugomos ir gintinos vertybės (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 25 straipsnis, Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 10 straipsnis, 1 protokolo 1 straipsnis, CK 2.24 straipsnio 8 dalis).

Pagal Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvenciją (toliau – Konvencija) juridinio asmens dalykinė reputacija dėl savo ekonominės vertės gali būti saugoma ir ginama kaip turtas, t. y. vertybė, saugotina pagal Konvencijos 1 protokolo 1 straipsnį (nuosavybės apsauga) (žr., pvz., mutatis mutandis, Iatridis v. Greece (GC), no. 31107/96, judgement of 25 March 1999, par. 54). Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – EŽTT arba Teismas) savo jurisprudencijoje pabrėžia būtinybę, sprendžiant dėl juridinio asmens dalykinės reputacijos apsaugos ribų, visuomenės suinteresuotumą atvira diskusija dėl verslo praktikos derinti su konkuruojančiu interesu apsaugoti komercinę sėkmę ir įmonės gyvybingumą ne tik akcininkų ir įmonės darbuotojų naudai, bet ir platesnei ekonominei gerovei. Didelės įmonės, kurių veikla siejasi su viešuoju interesu, neišvengiamai ir sąmoningai atsiveria kruopščiam savo veiksmų tyrimui ir tokių įmonių atžvilgiu priimtinos kritikos ribos, EŽTT vertinimu, yra platesnės, tačiau dėl to, kad subjektas yra didelė įmonė, iš jos neturėtų būti atimta gynybos dėl difamacinių teiginių teisė (žr. sprendimą Steel and Morris v. United Kingdom, no. 68416/01, judgment of 15 February 2005,  par. 94).

EŽTT saviraiškos laisvę vertina kaip vieną esminių demokratinės visuomenės pagrindų ir vieną svarbiausių jos pažangos bei kiekvieno individo raidos sąlygų; jo sprendimuose yra pabrėžiama, kad ši laisvė taikytina ne tik ,,informacijai“ arba „idėjoms“, kurios priimamos palankiai, laikomos neužgauliomis ar nevertomis dėmesio, bet ir toms, kurios įžeidžia, šokiruoja ar trikdo. Tokie yra pliuralizmo, tolerancijos ir liberalumo, be kurių nėra „demokratinės visuomenės“, reikalavimai. Kaip ir dauguma konvencijose įtvirtintų garantijų, saviraiškos laisvė nėra absoliuti, ja besinaudojantys asmenys (tiek žurnalistai, tiek kiti asmenys) privalo elgtis sąžiningai ,,informacijos adresato“ atžvilgiu, siekti pateikti tikslią ir patikimą informaciją, laikytis etikos normų. Kartu EŽTT akcentuoja, kad Konvencijos 10 straipsnio 2 dalyje įtvirtintos saviraiškos laisvei taikomos išimtys turi būti aiškinamos griežtai  (angl. strictly), apribojimų reikalingumas turi būti nustatomas įtikinamai. Saviraiškos laisvės ribojimui taikant „būtinumo demokratinėje visuomenėje“ kriterijų, turi būti nustatyta, ar asmens laisvės apribojimas atitiko „primygtinį socialinį poreikį“. Valstybės, spręsdamos, ar yra toks poreikis, turi tam tikras vertinimo laisvės ribas, tačiau negali pažeisti Konvencijos 10 straipsnyje užtikrintų saviraiškos laisvės standartų ir principų (žr. sprendimus bylose Hertel v. Switzerland, no. 25181/94, judgment of 25 August 1998, par. 46, Steel and Morris v. United Kingdom, no. 68416/01, judgment of 15 February 2005, par. 87; Flux v. Moldova (No. 6), no. 22824/04, judgment of 29 July 2008, par. 26). Situacijose, kai yra pateikiami faktinio pobūdžio teiginiai ir pateikiama nepakankamai įrodymų jiems pagrįsti ir žurnalistas diskutuoja apie „tikrą“ viešąjį, visuomeninį interesą, patikrinimas, ar žurnalistas elgėsi profesionaliai ir sąžiningai tampa pirmaeiliu dalyku (žr., pvz., Flux v. Moldova (no. 7), no. 25367/05, 24 November 2009, par. 41).

EŽTT jurisprudencijoje konstatuota, kad iš esmės nėra nesuderinama su Konvencijos 10 straipsniu situacija, kai difamacijos bylose atsakovui yra uždedama našta pagal civilinį standartą įrodyti difamacinių teiginių atitiktį tikrovei (duomenų neatitikties tikrovei prezumpcija); atsakovui turi būti suteikta reali galimybė tai padaryti (žr. Kasabova v. Bulgaria, no. 22385/03, 19 April 2011, par. 58-62; McVicar v. United Kingdom, no. 46311/99, § 83‑87, ECHR 2002‑III; Steel and Morris v. the United Kingdom, no. 68416/01, §§ 93‑95, ECHR 2005‑II). Svarbu, kad teismai atsakovo pateiktus įrodymus nagrinėtų labai atsargiai, taip, kad atsakovui netaptų neįmanoma pasinaudoti „tiesos gynyba“. Atitinkamai Kasabova byloje Teismui buvo nepriimtina tai, kad apeliacinės instancijos teismas pripažino, jog vienintelis kelias patvirtinti teiginį, jog kažkas padarė nusikaltimą, buvo reikalavimas įrodyti, kad jis arba ji buvo dėl to nuteistas (žr., Kasabova v. Bulgaria, par. 62; Flux v. Moldova (no. 6), no. 22824/04, §11 and 31, 29 July 2008). Nors apkaltinamasis nuosprendis iš esmės prilygsta nenuginčijamam įrodymui, kad asmuo įvykdė nusikaltimą, tokiu būdu apriboti teiginių apie nusikalstamą elgesį įrodinėjimo būdą šmeižto byloje yra aiškiai nepagrįsta, net jeigu reikalaujama (pagal Konvencijos 6 straipsnio 2 dalį) atsižvelgti į tokio asmens nekaltumo prezumpciją. Tvirtinimai (kaltinimai) spaudoje negali būti lygiaverčiai prilyginami kaltinimams baudžiamajam procese (žr. Kasabova v. Bulgaria, par. 62). Teismai, nagrinėjantys šmeižto bylą, taip pat negali tikėtis iš atsakovų prokurorų elgesio ar daryti jų likimą priklausomą nuo to, ar baudžiamojo persekiojimo institucijos nusprendžia palaikyti kaltinimus, ar pajėgia užtikrinti asmens, prieš kuriuos atsakovai pateikė teiginius spaudoje, nuteisimą (žr. ten pat). Situacijose, kai yra pateikiami faktinio pobūdžio teiginiai ir nepakankamai įrodymų jiems pagrįsti ir žurnalistas diskutuoja apie „tikrą“ viešąjį, visuomeninį interesą, patikrinimas, ar žurnalistas elgėsi profesionaliai ir sąžiningai, tampa pirmaeiliu dalyku (žr. cituotą Flux v. Moldova (no. 7), no. 25367/05, 24 November 2009, par. 41). Vertinant sąžiningumą, reikšmės gali turėti įvairios aplinkybės – žurnalistinio tyrimo pakankamumas skleidžiamiems teiginiams pagrįsti (kuo rimtesni kaltinimai, tuo nuodugnesnis tyrimas turėtų būti atliekamas; taip pat svarbus teiginių pobūdis, pvz., Teismas yra pripažinęs, kad teiginius dėl korupcijos itin sunku tiesiogiai pagrįsti), šaltinių patikimumo įvertinimas, kitos šalies pozicijos pateikimas ir pan. EŽTT, kaip ir nacionaliniams teismas, labai reikšmingas viešoje diskusijoje iškelto klausimo, paskleistos informacijos pobūdis (faktinis teiginys ar nuomonė, difamacijos laipsnis ir pobūdis), diskusijos pobūdis (gyvai vykusi diskusija, straipsnis ar pan.), „dviejų nuomonių“ dėl klausimo pateikimo faktas, pastangos skleidžiamos informacijos patikimumui patikrinti ir pan.

Juridinio asmens dalykinė reputacija ginama ne tik nuo ją žeminančių tikrovės neatitinkančių žinių skleidimo, bet ir nuo nesąžiningos, neturinčios objektyvaus faktinio pagrindo kritikos, nuomonės ar vertinimo. Nuomonei, kaip saviraiškos būdui, asmens dalykinės reputacijos pažeidimo aspektu taikomi mažesni apribojimai negu žinių skleidimui. EŽTT požiūriu, siekiant tam tikrus teiginius priskirti konkrečiai kategorijai (faktų konstatavimui (žiniai) ar vertinamiesiems teiginiams (nuomonei), būtina atsižvelgti į visą bylos aplinkybių kontekstą: teiginių formuluotes, jų pateikimo aplinkybes, formą ir būdą, ar pateiktas realios situacijos vertinimas, ar nuomonės pareiškimas be jokio faktinio pagrindo, ar vyko gyva diskusija, visuomeninė akcija, kurioms neabejotinai būdingas didesnis emocionalumo ir „perdėjimo“ laipsnis, ar informacija pateikta, pvz., mokslinio pobūdžio straipsnyje, ir kt. Skirtingai negu faktiniai teiginiai, vertinamieji (nuomonės) negali būti įrodomi, tačiau jiems taip pat neturi trūkti faktinio pagrindo. Dalyvaudamas viešoje diskusijoje dėl opios bendrojo intereso problemos, asmuo gali tikėtis tam tikro „perdėjimo, hiperbolizavimo ar provokacijos lygio“, kuris turėtų būti neišvengiamai toleruojamas demokratinėje visuomenėje (pvz., žr. cituotą Steel and Morris v. United Kingdom, par. 90).“

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje taip pat yra pateikti teisės aiškinimo ir taikymo išaiškinimai dėl juridinio asmens dalykinės reputacijos gynimo, saviraiškos laisvės, žinios ir nuomonės atribojimo:

“Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad tai, ar publikacijoje yra paskleisti duomenys ar paskelbta nuomonė, kritika ar kitoks subjektyvus požiūris, turi būti vertinama konkrečioje byloje ir yra fakto klausimas. Reikia įvertinti, ar tai žinia ar nuomonė, kritika ar kitoks subjektyvaus požiūrio išreiškimas, kuriam tiesos ir tikrumo kriterijus netaikomas. Žinia yra laikomas teiginys, kuriuo kas nors yra tvirtinama, pasakoma ar pateikiama kaip objektyviai egzistuojantis dalykas. Gali turėti reikšmės pasisakymo aplinkybės ir tikslai. Teismas įvertina, ar teiginiai kategoriški, ar jais tik iškeliami klausimai ir siekiama atkreipti dėmesį į aktualią problemą, pareiškiamas autoriaus susirūpinimas svarbiu klausimu. Apie tai galima spręsti iš to, ar sakiniai suformuluoti kaip teigimas ar kaip pasiūlymas, dvejonė, klausimas ar dar kitokia forma. Jeigu teiginiai išdėstomi su abejonėmis, nuorodomis, kad tai autoriaus manymas ar nuomonė, arba klausiamąja forma, tai gali būti daroma išvada, jog yra pateiktas asmens subjektyvus požiūris į faktus, žinias ar informaciją, o ne žinia. Vertinant, ar pareikšti su pagrindiniu faktu susiję duomenys yra nauja informacija, ar pagrindinį faktą apibūdinanti nuomonė, išreiškianti požiūrį į faktą, turi būti atkreipiamas dėmesys į tai, ar pagrindinis faktas yra vienareikšmiškai aiškus. Jeigu faktas yra pakankamai aiškus, kad nesąžininga būtų jį traktuoti kitaip, tai pateikti duomenys dėl jo vertinimo kitokia prasme galėtų būti pripažinti nauju faktu. Jeigu pradinis faktas nėra visiškai aiškus, o gali būti įvairiai interpretuojamas, tai teigiamo ar neigiamo turinio interpretacija gali būti vertinama kaip asmeniui palanki arba nepalanki nuomonė ar subjektyvus įspūdis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2002 m. lapkričio 13 d. nutartis, priimta civilinėje byloje R. Č. v. UAB “Žeimenos krantai“, bylos Nr. 3K-3-1349/2002; 2007 m. spalio 12 d. nutartis, priimta civilinėje byloje G. T. v. UAB „Klaipėdos“ laikraščio redakcija, bylos Nr. 3K-3-411/2007; 2009 m. kovo 3 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Birių krovinių terminalas“ v. UAB „Ekstra“ žurnalas, bylos Nr. 3K-3-100/2009; 2010 m. lapkričio 9 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB ,,NEO GROUP“ v. S. G., bylos Nr. 3K-3-441/2010)

Kasacinio teismo praktikoje konstatuota, kad juridinio asmens dalykinė reputacija ginama teismo, kai konstatuojamas realus faktinis jos sumenkėjimas kaip paskleistų duomenų padarinys, todėl teismas, vertindamas poreikio riboti saviraiškos laisvę juridinio asmens dalykinės reputacijos naudai pagrįstumą, taip pat turi atsižvelgti į realius faktinius padarinius: į tai, koks yra paskleistos informacijos paplitimo mastas, poveikis ir realiai patirta žala. Šiuo aspektu būtina įvertinti juridinio asmens, kuris gina reputaciją, individualias savybes ir jo veiklos pobūdį; jeigu asmeniui, kurio veikla ,,normali“ (niekuo neišsiskirianti poveikio viešajam interesui požiūriu), pakanka įrodyti, kad dėl paskleistos informacijos pasikeitė jo savybių, veiklos, rezultatų vertinimas ar požiūris į jį, kad teigiamas vertinimas sumažėjo ar tapo neigiamas, tai tuo atveju, kai dalykinę reputaciją gina asmuo, kurio veikla visuomenėje yra vertinama prieštaringai, jis turi įrodyti, jog paskleistų žinių padariniai yra rimti neigiami asmens vertinimo poslinkiai: finansiniai nuostoliai, neigiamas poveikis savininkams ir darbuotojams, kiti neigiami padariniai ar panašaus pobūdžio aplinkybės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. lapkričio 24 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Naujasis aitvaras“ v. UAB „Ekstra“ žurnalo „Ekstra“ leidėjas V. S., bylos Nr. 3K-3-630/2004; 2009 m. kovo 3 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Birių krovinių terminalas“ v. UAB „Ekstra“ žurnalas, bylos Nr. 3K-3-100/2009; 2010 m. lapkričio 9 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB ,,NEO GROUP“ v. S. G., bylos Nr. 3K-3-441/2010).“

Taip pat apibrėžtas šių bylų įrodinėjimo dalykas. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje pateikti išaiškinimai dėl dalykinės reputacijos realaus pažeidimo įrodinėjimo pareigos:

“Ginant neturtines vertybes, kurios pažeidžiamos tikrovės neatitinkančių asmens dalykinę reputaciją žeminančių duomenų skleidimu ir neturtinės žalos jam padarymu, ieškovas turi įrodyti savo materialinį teisinį tinkamumą – kad apie jį yra paskleistos žinios ir kad jam yra padaryta žala (CPK 5 straipsnis). Asmens dalykinė reputacija suprantama kaip jo geras vardas, teigiamas vertinimas ir požiūris visuomenėje, verslo aplinkoje. Šios vertybės laikomos pažeistomis, jeigu įrodoma, kad pasikeitė asmens savybių, elgesio, veiklos, rezultatų vertinimas ar požiūris į jį, kad teigiamas vertinimas sumažėjo ar tapo neigiamas. Ši taisyklė tinka normalią, niekuo neišsiskiriančią veiklą vykdančiam asmeniui. Jeigu dalykinę reputaciją gina asmuo, kurio veikla visuomenėje yra vertinama prieštaringai, tai jis turi įrodyti, jog paskleistų žinių padarinys yra rimti neigiami asmens vertinimo poslinkiai – platinamo spaudos leidinio tiražo sumažėjimas, jo pirkimų ar apyvartos dėl paskleistų žinių sutrikimas, finansiniai nuostoliai, neigiamas poveikis savininkams ir darbuotojams, kiti neigiami padariniai ar panašaus pobūdžio aplinkybės. Kasacinio teismo praktikoje taip pat konstatuota, kad civilinėje byloje dėl juridinio asmens pažeistos reputacijos gynimo ieškovas turi įrodyti, jog jo dalykinė reputacija realiai nukentėjo, sumenkinta, atsakovui paskleidus žinias, faktinius duomenis, kurie neatitinka tikrovės, arba jeigu asmens dalykinė reputacija pažeista nuomonės, kritikos ar kitokių subjektyvių įsitikinimų skleidimu, tai turi būti nustatyta, kad subjektyvaus pobūdžio teiginiai nepagrįsti ir neobjektyvūs; o asmuo, juos paskleidęs, yra nesąžiningas ir kaltas dėl jų skleidimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. gruodžio 20 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Šilutės komunalininkas“ v. P. S. IĮ ,,Uola“, bylos Nr. 3K-3-667/2006; 2009 m. kovo 3 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Birių krovinių terminalas“ v. UAB „Ekstra“ žurnalas, bylos Nr. 3K-3-100/2009; 2010 m. lapkričio 9 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB ,,NEO GROUP“ v. S. G., bylos Nr. 3K-3-441/2010).“

Taigi LAT’as priėjo prie išvados, kad apeliacinė instancija teisingai išsprendė ginčą:

“Teisėjų kolegijos vertinimu, šioje byloje apeliacinės instancijos teismas teisingai paskirstė šalims įrodinėjimo pareigą. Realios žalos įrodinėjimo pareigos priskyrimas ieškovui atitinka CPK 12, 178 straipsniuose įtvirtintą teisinį reglamentavimą bei kasacinio teismo praktiką šios kategorijos bylose. Kasacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo pripažinti, kad teismų praktikoje dėl pažeistos juridinio asmens dalykinės reputacijos gynimo yra netinkamai aiškinamas ir taikomas CPK 178 straipsnis, kai realios žalos įrodinėjimo pareiga paskiriama ieškovui ir jog šiuo aspektu yra neišvengiamai, objektyviai būtinas teismų praktikos koregavimas.“

Man patinka tokios išsamios nutartys: Ctrl+C, Ctrl+V, bold, italic ir turi konspektą.. :)

Konstitucijos raidė prieš dvasią

Kadangi kurį laiką nesu parašęs nieko aktualaus (įdomaus?) konstitucinės teisės tematika – nusprendžiau pasirinkti ypač kontraversišką (įdomią?) temą.  Pats straipsnio pavadinimas yra šlykštus ir niekada per savo trumpą konstitucionalisto mėgėjo “karjerą“ negalvojau, jog teks pavadinimą formuluoti būtent taip, tačiau ši formuluotė atrodo pati tiksliausia. Niekada nesitikėjau, kad gali tekti tarp sąvokų Konstitucijos raidė ir dvasia įdėti žodelį PRIEŠ.. Straipsnis bus siejamas su dabar egzistuojančia Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) ir LR Konstitucinio Teismo doktrinų kolizija, Konstitucinio teismo 2011 m. sausio 10 pareiškimu, Konstitucinio Teismo sudėties bei pirmininko pasikeitimais ir svarbiausia su Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 28 d., mano įrašuose nuolat cituojama, suformuota oficialios konstitucinės doktrinos korekcijų doktriną, kurią (ne)sąmoningai stengiamasi primiršti (?). Tikiuosi, kad visa ši paini įžanga, su daugybe skliaustų, taps aiškesnė perskaičius teksto motyvuojamąją dalį.

Jau ne kartą rašiau apie konstitucinę doktriną dėl apkaltos teisinių padarinių, šios doktrinos formuluočių tarpusavio prieštaringumą ir t.t. Norint rasti šiuos įrašus reikia žymose paspausti “apkalta“, “konstitucine atsakomybė“ ar panašiai. Nepaisant vidinių prieštarų, minėjau, jog esu šios doktrinos šalininkas, nes asmeniui šiurkščiai pažeidusiam konstitucija, atsakomybė iki gyvos galvos – proporcinga padarytam pažeidimui. Taip pat rašiau apie EŽTT sprendimą Paksas prieš Lietuvą ir jo įgyvendinimo būdus. Po šių įvykių nutekėjo nemažai vandens ir dabar metas į visą tai pasižiūrėti iš tolimesnės perspektyvos. Šis straipsnis nėra skirtas ginti (ar smerkti) nei minėtą asmenį, nei LRKT suformuluotą konstitucinės atsakomybės doktriną. Keliuosi daug aukštesnį tikslą – noriu pabandyti rasti sveiką poziciją tarp esamų dviejų, taip siekdamas rasti dar šiek tiek sveiko proto susiklosčiusioje itin prastoje situacijoje, kuri kerta žmonių pasitikėjimą tiek Lietuva kaip teisine valstybe, tiek Konstitucinio Teismo autoritetu, nes būtent tas autoritetas ir pasitikėjimas (jo sumažėjimas) dabar yra esminė problema.

Turime situacija, kai 2004 m. gegužės 25 d. LRKT doktrina pripažinta neproporcinga (per griežta) ir nesuderinama su Europos Žmogaus Teisių ir Pagrindinių Laisvių Apsaugos Konvencija (toliau – Konvencija):

“Asmuo, kuris buvo išrinktas Respublikos Prezidentu, davė Tautai Respublikos Prezidento priesaiką, po to ją sulaužė ir šitaip šiurkščiai pažeidė Konstituciją ir už tai apkaltos proceso tvarka Seimo – Tautos atstovybės buvo pašalintas iš užimamų pareigų, pagal Konstituciją negali dar kartą prisiekti Tautai, nes visada kiltų ir niekada neišnyktų pagrįsta abejonė dėl jo vėl duodamos priesaikos tikrumo ir patikimumo, taigi ir dėl to, ar priesaiką duodantis asmuo Respublikos Prezidento pareigas tikrai vykdys taip, kaip jas vykdyti įpareigoja priesaika Tautai, ar šis asmuo vėl nesulaužys Tautai duotos priesaikos, kitaip tariant, ar šio asmens vėl duodama priesaika Tautai nebus fiktyvi.

Apkaltos proceso tvarka pritaikytos konstitucinės sankcijos (konstitucinės atsakomybės) turinį sudaro ir asmens, šiurkščiai pažeidusio Konstituciją, sulaužiusio priesaiką, pašalinimas iš užimamų pareigų, ir iš to išplaukiantis draudimas tokiam asmeniui ateityje užimti tokias Konstitucijoje numatytas pareigas, kurias asmuo gali pradėti eiti tik po to, kai duoda Konstitucijoje numatytą priesaiką.

Pagal Konstituciją asmuo, kuris šiurkščiai pažeidė Konstituciją, sulaužė priesaiką, padarė tokį nusikaltimą, kuriuo kartu šiurkščiai pažeidė Konstituciją, sulaužė priesaiką ir dėl to apkaltos proceso tvarka buvo pašalintas iš Respublikos Prezidento, Konstitucinio Teismo pirmininko ir teisėjo, Aukščiausiojo Teismo pirmininko ir teisėjo, Apeliacinio teismo pirmininko ir teisėjo pareigų ar buvo panaikintas jo Seimo nario mandatas, pagal Konstituciją niekada negali būti renkamas Respublikos Prezidentu, Seimo nariu, niekada negali užimti Konstitucinio Teismo teisėjo, Aukščiausiojo Teismo teisėjo, Apeliacinio teismo teisėjo, kitų teismų teisėjo, Vyriausybės nario, valstybės kontrolieriaus pareigų, t. y. niekada negali užimti tokių Konstitucijoje nurodytų pareigų, kurių ėjimo pradžia yra susijusi su Konstitucijoje numatytos priesaikos davimu.

Asmuo, šiurkščiai pažeidęs Konstituciją, sulaužęs priesaiką ir dėl to Seimo pašalintas iš užimamų pareigų, niekada neitų tokių pareigų, kurių ėjimo pradžia yra susijusi su Konstitucijoje nurodytos priesaikos davimu.”

Būtent šia apimtimi LRKT doktrina neatitinka Konvencijos. Apie tai jau rašiau. Tačiau dabar problemą noriu panagrinėti kitu kampu. Ši doktrina nemažai kritikos sulaukė dėl to, jog ji yra grynai Konstitucijos dvasios “kūdikis“. Paprastai kalbant tai reiškia, jog tokių doktrininių nuostatų negalima išvesti vadovaujantis pirminiais teisės aiškinimo metodais: lingvistiniu ir sisteminiu. Su tuo galima sutikti, ypač, nes vien šie metodai tokio Konstitucijos turinio neatskleidžia. Tačiau teisės aiškinimas negali būti determinuotas vien šių metodų. Turi būti naudojami ir visi kiti. Šioje vietoje ir pasirodė problema. Atrodytų, jog Konstitucijos dvasia perlipo ir išsiplėtė už Konstitucijos raidės ribų t.y. implicizmas pernelyg nutolo nuo eksplicizmo. Šiame tekste nenoriu nagrinėti ar ši LRKT konstitucinės atsakomybės doktriną yra “teisinga“ ar ne. Kalbant apie oficialią konstitucinę doktriną siūlyčiau atsisakyti tokių sąvokų kaip: “teisinga“ ir “neteisinga“, “klaidinga“ ir “neklaidinga“ ir pan., nes užtenka to, jog tai yra oficiali konstitucinė doktrina. Mano manymu, šioje situacijoje svarbiausia yra tinkamai išspręsti EŽTT ir LRKT doktrinų inter alia LR Konstitucijos ir Konvencijos nuostatų koliziją. Taip pat galima pabandyti nustatyti, kas yra didesnė vertybė ir ar tokia vertybių kolizija kaip Konstitucijos raidės ir dvasios gali išvis egzistuoti. Mano manymu, tokia situacija yra visiškai netoleruotina. Į šiuos klausimus rasti atsakymus turėtų padėti paties LRKT 2008 kovo 28 d. suformuota konstitucinės jurisprudencijos korekcijų doktrina ir E. Jarašiūno šią doktriną komentuojantys moksliniai straipsniai.

Iš pirmo žvilgsnio, atrodo, esame tarp Scilės ir Charibdės, nes vienu atveju reikia apsisaugoti nuo bereikalingų Konstitucijos teksto pataisų, o kitu išvengti teisinę sumaištį keliančių konstitucinės jurisprudencijos pataisų. Minėto nutarimo esmė – jog LRKT tam tikrais atvejais, laikydamasis Konstitucijos imperatyvų, gali koreguoti ankstesnį Konstitucijos aiškinimą.

Konstitucijos raidę ir dvasią sistemiškai galime skirstyti vadinamus pirminius ir išvestinius šaltinius (nors jų juridinė galia ir vienoda). Taip yra todėl, nes Konstitucijos implicitinis turinys (išvestinis šaltinis) LRKT plėtojant doktriną yra išvedamas būtent iš Konstitucijos raidės (pirminio šaltinio) naudojant teisės aiškinimo metodų visumą. Pirminiam tekstui virstant jurisprudenciniu, LRKT akto nuostatos virsta taikomomis konstitucinėmis normomis ir principais. Anot E. Jarašiūno, Konstitucijos virtimas nuolat taikoma teise reiškia nuolatinį pirminio teksto, vadinamo konstitucija, transformavimąsi į antrinius, jurisprudencinius tekstus. Tie antriniai tekstai pamažu įgauna vis didesnę reikšmę. Po kiek laiko po jais tarsi pradingsta pirminio akto nuostatos.

Čia kalbama apie jurisprudencinę arba gyvąją konstituciją. Sutinku, jog mūsų Konstitucija yra gyvoji-jurisprudencinė ir kito būdo jai realiai veikti nėra. Taip pat, jog dvasios galia = raidės galiai. Tačiau, esant galimai kolizija, kam teikti prioritetą? Visgi referendumu patvirtinus Konstituciją, piliečiai visų pirma tvirtino raidę, nes dvasia negalėjo objektyviai egzistuoti. Viena iš priežasčių, kodėl atsirado korekcijų doktrina turėtų būti paties Konstitucijos teksto kaip piliečių tarpusavio sutarties apsauga. Teksto stabilumas jeigu nėra svarbesnis, nors mano manymu neabejotinai yra svarbesnis, tai bent jau yra lygus jurisprudencijos svarbai. Tai sąlygoja nors ir vienodos galios, bet vis dėlto pirminio ir išvestinio šaltinio santykis.

Minėta korekcijų doktrina buvo eventualiai neišvengiama, nes doktrinos pakeitimų negalima daryti “po stalu“, o teisinė ir socialinė tikrovė yra per laiką kintantys reiškiniai. Būtent LRKT tenka Konstitucijos raidos, jos adaptavimo prie besikeičiančios tikrovės funkcija.

E. Jarašiūnas klausia:

“Ar verta “kariauti“ su socialine tikrove? Teisės raidoje ir plėtojimui, ir patikslinimui ar pataisymui – sava vieta. Brandžių konstitucinių demokratijų patirtis patvirtina, jog toks koregavimas – neišvengiamas konstitucinės jurisprudencijos plėtojimo elementas. Šio teisinės tikrovės fakto negalima ignoruoti ar jį paneigti. Jeigu interpretavimo korekcijų negalima išvengti, būtina nustatyti koregavimo sąlygas, kurios neleistų nukrypti nuo konstitucijos interpretavimo kurso. Tai konstitucijos, konstitucingumo, ypač pagrindinių teisių srityje, stiprinimo kursas. Teismas, atvirai formuluodamas tokią doktriną,  pasirodo esanti brandi, nebijanti žvelgti atvirai į teisinę tikrovę institucija. Toks doktrinos formulavimas tik patvirtina, kad oficialios konstitucinės doktrinos koregavimas, laikantis iš konstitucijos kylančių sąlygų, nepaneigia konstitucinės tvarkos nuoseklios raidos.“

Pereinant prie paties pirminio šaltinio (LRKT 2006 m. kovo 28 d. nutarimas), jame suformuluotos esminės oficialios konstitucinės doktrinos korekcijos nuostatos, kurios nurodo:

“Konstitucijos nuostatų sampratos ir oficialių konstitucinių doktrininių nuostatų reinterpretavimas, kai oficiali konstitucinė doktrina yra pakoreguojama, yra išimtinė Konstitucinio Teismo kompetencija.“

Prisimenant, kad LRKT 2011 m. sausio 10 d. dieną jokios juridinės galios pareiškimu pasisakė, jog:

“Įgyvendinant minėtą Europos Žmogaus Teisių Teismo sprendimą – siekiant sukurti teisines prielaidas asmeniui, apkaltos proceso tvarka pašalintam iš pareigų, po tam tikro laiko kelti savo kandidatūrą rinkimuose į Seimą ir užimti parlamento nario pareigas ir taip pašalinti nesuderinamumą tarp Lietuvos Respublikos Konstitucijos ir Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos, turi būti daromos atitinkamos Lietuvos Respublikos Konstitucijos pataisos.“

Minėtas nutarimas motyvuose pasisako dėl tokios situacijos, kai pakeitus Konstitucijos raidę, gali būti keičiama doktrina:

“Reinterpretuoti oficialias konstitucines doktrinines nuostatas taip, kad oficiali konstitucinė doktrina būtų pakoreguota, yra (arba gali būti) būtina tais atvejais, kai yra padaromos Konstitucijos pataisos.

Įsigaliojus Konstitucijos pataisai, kuria yra pakeičiama (arba panaikinama) kuri nors iš tų Konstitucijos nuostatų, kurių pagrindu (t. y. kurias aiškinant) buvo suformuota ankstesnė oficiali konstitucinė doktrina (atitinkamu konstitucinio teisinio reguliavimo klausimu), Konstitucinis Teismas pagal Konstituciją turi išimtinius įgaliojimus konstatuoti, ar aiškinant Konstituciją dar galima remtis (ir kokiu mastu) ankstesnių Konstitucijos nuostatų pagrindu Konstitucinio Teismo suformuota oficialia konstitucine doktrina, ar ja jau negalima remtis (ir kokiu mastu) (Konstitucinio Teismo 2004 m. gegužės 13 d., 2006 m. sausio 16 d., 2006 m. sausio 24 d., 2006 m. kovo 14 d. nutarimai).

Kaip minėta, visos konstitucinės normos ir konstituciniai principai sudaro darnią sistemą. Šiame kontekste paminėtina ir tai, kad, kaip savo aktuose ne kartą yra konstatavęs Konstitucinis Teismas, Konstitucija neleidžia jos aiškinti taip, kad būtų iškreipta arba paneigta kurios nors Konstitucijos nuostatos prasmė, kuri nors Konstitucijoje įtvirtinta, jos ginama ir saugoma vertybė, taigi ir iškreipta viso konstitucinio teisinio reguliavimo esmė, pažeista konstitucinių vertybių pusiausvyra. Atsižvelgiant į tai konstatuotina, kad oficialias konstitucines doktrinines nuostatas reinterpretuoti taip, kad oficiali konstitucinė doktrina būtų pakoreguota, gali būti būtina ir tada, kai yra padaroma tokia Konstitucijos pataisa (pakeičiama arba panaikinama tam tikra Konstitucijos nuostata arba Konstitucijoje įtvirtinama nauja nuostata), kuria yra iš esmės pakoreguojamas visuminio konstitucinio teisinio reguliavimo turinys, nors būtent ta Konstitucijos nuostata, kurios pagrindu (t. y. kurią aiškinant) tam tikru konstitucinio teisinio reguliavimo klausimu buvo suformuota ankstesnė oficiali konstitucinė doktrina, formaliai ir nėra pakeičiama. Tokiais atvejais išimtinius įgaliojimus konstatuoti, ar aiškinant Konstituciją dar galima remtis (ir kokiu mastu) ankstesne oficialia konstitucine doktrina (ir kaip visuma, ir kiekvienu atskiru konstitucinio teisinio reguliavimo klausimu), ar ja jau negalima remtis (ir kokiu mastu), taip pat turi Konstitucinis Teismas.

Pabrėžtina, kad tada, kai nėra padaryta Konstitucijos pataisų, dėl kurių tam tikras oficialias konstitucines doktrinines nuostatas yra būtina reinterpretuoti taip, kad oficiali konstitucinė doktrina būtų pakoreguota, tai daryti galima tik jeigu iš Konstitucijos kyla būtinumas nukrypti nuo esamo precedento ir sukurti naują. Konstitucinis Teismas šioje srityje nėra visiškai laisvas, jį saisto jo paties sukurti precedentai ir jo paties suformuota tuos precedentus pagrindžianti oficiali konstitucinė doktrina.“

Tai daryti ir siūlo LRKT. Tačiau ar čia racionaliausias sprendimas? Jeigu expressis verbis Konstitucijos nuostatų keisti nėra prasmės? Lipama per langą, kai atviros durys.. Taip LRKT tarsi bando apsaugoti savo “neklystamumo aureolę“, tačiau to nereikėtų daryti, kaip ir vartoti sąvoką “klaida“. Derėtų vadovautis tolimesniu LRKT aiškinimu. Esminis momentas ir kriterijai, kuriais rodo kelią yra:

“Konstitucinio Teismo precedentų, sukurtų priėmus sprendimus konstitucinės justicijos bylose, gali būti nukrypstama ir nauji precedentai gali būti kuriami tik tais atvejais, kai tai yra (1) neišvengiamai, objektyviai būtina, (2) konstituciškai pagrindžiama ir pateisinama“.

Visiškai pritariu, jog:

“Jokio Konstitucinio Teismo precedentų pakeitimo ar oficialios konstitucinės doktrinos koregavimo negali lemti atsitiktiniai (teisės atžvilgiu) veiksniai. Antai oficialios konstitucinės doktrinos koregavimo negali lemti vien Konstitucinio Teismo sudėties pasikeitimas.“

Tačiau turėjau viltį, jog Konstitucinio teismo sudėties atsinaujinimas praėjusį kovą bus vienas iš veiksnių, kuris gali sąlygoti doktrinos korekcijas. Pabrėžiu, kad vienas iš veiksnių. Nes šiuo atveju veikia žymiai svarbesni veiksniai ir argumentai, o sudėties pasikeitimas yra grynai subsidiaraus pobūdžio. Tačiau, greitai teko suprasti, kad klystu, nes naujasis LRKT pirmininkas Romualdas Kęstutis Urbaitis viešai pareiškė, jog:

“Jokių pertvarkų ir doktrininių nuostatų keitimo nėra ir negali būti. Konstitucinis Teismas karta iš kartos seka ta pačia linija, tai yra konstitucijos aiškinimas, ir jis negali būti kitoks“

Tai iš esmės parodo asmens, kuris turi nemažą svorį LRKT požiūrį. Atrodo, kad vienas iš 2006 m. kovo 28 d. nutarimo autorių pats jo nenori prisiminti. O tame nutarime yra nemažai įdomių nuostatų, kurias norėčiau pacituoti inter alia priminti. Šioje dalyje pasisakoma, kokiais atvejais doktrina gali būti keičiama:

“Pabrėžtina, kad minėtą būtinumą tam tikras oficialias konstitucines doktrinines nuostatas reinterpretuoti taip, kad oficiali konstitucinė doktrina būtų pakoreguota, gali lemti tik tokios aplinkybės kaip būtinumas didinti galimybes įgyvendinti asmenų prigimtines bei įgytąsias teises ir teisėtus interesus, būtinumas labiau apginti, apsaugoti Konstitucijoje įtvirtintas vertybes, poreikis sudaryti palankesnes sąlygas įgyvendinti Konstitucijoje deklaruotus lietuvių tautos siekius, kuriais grindžiama pati Konstitucija, būtinumas plėsti konstitucinės kontrolės šalyje galimybes, idant būtų garantuojamas konstitucinis teisingumas, užtikrinta, kad nė vienas teisės aktas (jo dalis), prieštaraujantis aukštesnės galios teisės aktams, neturėtų imuniteto pašalinimui iš teisės sistemos.“

Taip pat pasisakoma, kada neturėtų būti keičiama:

“Pabrėžtina ir tai, kad oficialios konstitucinės doktrinos (jos nuostatų) reinterpretuoti taip, kad oficiali konstitucinė doktrina būtų pakoreguota, yra negalima, konstituciškai neleistina, jeigu tuomet yra pakeičiama Konstitucijoje įtvirtinta vertybių sistema, paneigiamas jų suderinamumas, sumažinamos Konstitucijos viršenybės teisės sistemoje apsaugos garantijos, paneigiama Konstitucijos, kaip vientiso akto, darnios sistemos samprata, sumažinamos Konstitucijoje įtvirtintos asmens teisių ir laisvių garantijos, pakeičiamas Konstitucijoje įtvirtintas valdžių padalijimo modelis.“

Kas dar įdomiau, toliau nepamirštama pasisakyti apie Konstitucijos teksto keitimą ir nurodoma:

“Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad Konstitucija, kaip aukščiausioji teisė, turi būti stabilus aktas (Konstitucinio Teismo 2006 m. sausio 16 d., 2006 m. kovo 14 d. nutarimai). Konstitucijos stabilumas yra tokia jos savybė, kuri kartu su kitomis (inter alia – ir pirmiausia – su Konstitucijos ypatinga, aukščiausia teisine galia) konstitucinį teisinį reguliavimą atskiria nuo žemesnės galios teisės aktais nustatyto (ordinarinio) teisinio reguliavimo (Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 14 d. nutarimas), o Konstituciją – nuo visų kitų teisės aktų. Konstitucijos stabilumas – didžiulė teisinė vertybė. Konstitucija neturi būti keičiama, jeigu tai nėra teisiškai būtina. Tai laiduoja inter alia sudėtingesnė, sunkesnė, palyginti su konstituciniais ir paprastaisiais įstatymais, Konstitucijos pataisų darymo tvarka (Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 14 d. nutarimas), ypač tai, kad kai kurių Konstitucijos nuostatų (1 straipsnio, I skirsnio „Lietuvos valstybė“, XIV skirsnio „Konstitucijos keitimas“) keitimui yra nustatyti ypatingi procesiniai reikalavimai. Konstitucijos stabilumas – viena iš prielaidų užtikrinti valstybės tęstinumą, pagarbą konstitucinei santvarkai ir teisei, Konstitucijoje deklaruotų lietuvių tautos siekių, kuriais grindžiama pati Konstitucija, įgyvendinimą.

Viena iš sąlygų, užtikrinančių Konstitucijos, kaip teisinės realybės, stabilumą, yra jos teksto stabilumas. Minėta, kad Konstitucijos prigimtis, konstitucingumo idėja suponuoja tai, kad Konstitucijoje negali būti ir nėra spragų ar vidinių prieštaravimų. Tad Konstitucijos tekstas neturi būti koreguojamas, pavyzdžiui, vien pasikeitus terminijai, inter alia teisinei (Konstitucinio Teismo 2006 m. sausio 16 d. nutarimas). Konstitucijos, kaip itin stabilaus teisės akto, prasmė taip pat būtų ignoruojama, jeigu intervencija į jos tekstą būtų daroma kiekvienąkart, kai pasikeičia kurie nors teisiškai reguliuotini visuomeniniai santykiai (pavyzdžiui, kai tam tikrų veiklos rūšių technologinės galimybės išsiplečia taip, kaip galbūt ir nebuvo įmanoma numatyti tuo metu, kai Konstitucijos tekstas buvo kuriamas).

Šiame kontekste ypač pabrėžtina, kad oficialios konstitucinės doktrinos tolesnis aiškinimas ir plėtojimas, inter alia oficialių konstitucinių doktrininių nuostatų reinterpretavimas, taip pat ir toks, kai oficiali konstitucinė doktrina yra pakoreguojama, naujose konstitucinės justicijos bylose priimtuose Konstitucinio Teismo aktuose leidžia atskleisti giluminį Konstitucijos potencialą nekeičiant jos teksto ir šiuo atžvilgiu pritaikyti Konstituciją prie socialinio gyvenimo pokyčių, nuolat kintančių visuomenės ir valstybės gyvenimo sąlygų, užtikrinti Konstitucijos, kaip visuomenės ir valstybės gyvenimo teisinio pagrindo, gyvybingumą. Oficialios konstitucinės doktrinos formavimas ir plėtojimas – konstitucinės justicijos funkcija. Naujose konstitucinės justicijos bylose priimtuose Konstitucinio Teismo aktuose toliau aiškinant ir plėtojant, inter alia reinterpretuojant, oficialias konstitucines doktrinines nuostatas, taip pat ir taip, kad oficiali konstitucinė doktrina yra pakoreguojama, yra skatinama nedaryti intervencijos į Konstitucijos tekstą tada, kai tokia intervencija nėra teisiškai būtina. Šitaip yra prisidedama prie Konstitucijos teksto, kartu ir konstitucinės santvarkos, stabilumo užtikrinimo.“

Mano manymu, dabar kaip tik ir egzistuoja tokia situacija, kai Konstitucijos teksto keisti nėra būtina, nes problemą iš esmės galima sutvarkyti reinterpretavus doktriną, o tam yra visi tam reikalingi pagrindai. Profesorius E. Jarašiūnas straipsnyje “Oficialios konstitucinės doktrinos koregavimo problemos“, kaip vieną iš išorinių koregavimo paskatų nurodo:

“Galimi ir iš kitur sklindantys postūmiai. Tai kelių teisinių erdvių, darančių įtaką nacionalinių konstitucinių teisėjų apsisprendimui, poveikis. Pirmoji tokia erdvė – Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudencija. Jeigu pasikeitė kokios nors šio teismo taikomos konvencijoje (analogiškos teisės įtvirtintos ir Europos šalių konstitucijose) fiksuotos pagrindinės teisės samprata, jei ji papildyta naujais elementais ar nustatyta nauja šios teisės ir kitų teisių pusiausvyra, didelė tikimybė, kad ir konstituciniai teismai koreguos ankstesnę jurisprudenciją. Europos Žmogaus Teisių Teismo autoritetas, pagarba europiniams žmogaus teisių standartams skatina nacionalinius konstitucinius teismus neatsilikti.“

Esu minėjęs, kad mūsų Konstitucija žmogaus teisių srityje semiasi įkvėpimo iš Konvencijos. EŽTT yra institucija, kuri užtikrina aukščiausią žmogaus teisių standartą. Taigi EŽTT praktika, tiesiogiai nurodanti, jog mūsų konstitucinės doktrinos nuostatos neatitinka Konvencijos nėra pakankamas pagrindas reinterpretacijai? Koks tada gali būti pagrindas? Todėl LRKT pasakymas keisti Konstitucijos tekstą mažų mažiausiai – ciniškas. Mes taip save užsidarome į dėžutę, o LRKT tarsi pats ignoruoją savo doktriną, nors kiekviename nutarime po kelis kartus pasisako, jog yra saistomas savo paties doktrinos…

Taip susidaro visiškai absurdiška ir netoleruotina situacija, kai pakertamas autoritetas Konstitucija t.y. referendumu priimtu tekstu, nes siūloma jį keisti, taip daug kam sukeliamos abejonės, jog teksto vertė yra menkesnė už doktriną. Krinta ir paties Konstitucinio Teismo autoritetas, nes gali atrodyti, jog būrys “šventųjų“ vykdo bekompromisinę kovą su vienu “demonu“. Tada atsiranda jokios teisinės galios neturintys pareiškimai, kuriais iš esmės išsprendžiamas konstitucinis ginčas, galimai kilsiantis ateityje.  Tada didžiausia vertybė – teisinė valstybė stoja į antrą planą.. O to niekada neturėtų būti, nes fundamentalūs principai negali eiti už politikos ar kažkieno asmeninių ambicijų nugaros.. Labiausiai nuo viso to pralošiame mes patys. Ar teisingu keliu pasukome?

P.S. bet koks komentaruose nepagrįstas šaipymasis iš teisinės-filosofinės sąvokos “dvasia“ sąlygos neterminuotą komentavimo teisės sustabdymą.

EŽTT apie įvaikinimo reikšmę

Europos Žmogaus Teisių Teismas byloje Pini ir kiti prieš Rumuniją 2004 birželio 22 d. sprendime pasisakydamas apie vaiko interesų svarbą nurodo (156 dalis), kad įvaikinimo reikšmė yra:

“Vaiko užtikrinimas šeima, o ne šeimos užtikrinimas vaiku.“

CASE OF PINI AND OTHERS v. ROMANIA (Applications nos. 78028/01 and 78030/01)

%d bloggers like this: