Ar teisė rengti referendumą turėtų būti absoliuti?

Liepos 11 d. Konstitucinis Teismas priėmė nutarimą konstitucinės justicijos byloje, kurioje spręsti referendumų organizavimo klausimai. Jau dabar nutarimas yra sulaukęs kritikos, o aš neabejoju, kad tos kritikos bus žymiai daugiau. Taip yra todėl, kad šioje vietoje susiduria dvi fundamentalios pozicijos, pirmąją iš kurių atstovauja požiūris, kad mes Tauta esame aukščiausias Suverenas, todėl į Konstituciją galime įrašyti absoliučiai ką norime ir tai priklauso tik nuo mūsų išreikštos valios. Antrąją stovyklą atstovauja požiūris, kad mes kaip lietuvių tauta 1992 m. priimdami Konstituciją susisaistėme  save su joje esančiomis vertybėmis ir privalome nuosekliai jų laikytis ir negalime bet ko imti ir įrašyti į Konstitucijos tekstą, kas sukeltų vidinę priešpriešą tarp pačioje Konstitucijoje įtvirtintų vertybių.

Šias stovyklas skiria ir kiti požymiai, kaip pavyzdžiui tai, absoliutaus Tautos kaip Suvereno pozicijos šalininkai žiūri į Konstituciją pirmiausia  tik kaip į tekstą, kuris yra aiškus ir kad Konstitucijos negalima interpretuoti pagal šių dienų realijas. Kitaip tariant, ko nėra aiškiai parašyta pačioje Konstitucijoje juoda ant balto, to joje ir nėra.  Dar vaizdingiau palyginus, į Konstituciją žiūrima, kaip į 1992 m. nusipirktą automobilį, sakykime, tai buvo sportinė mašina – Opel Ascona. Tokia Konstitucijos interpretavimo doktrina nėra jokia naujiena, konstitucinės teisės teorija ją vadina originalizmu. Bene žymiausias šios interpretavimo srovės atstovas – JAV aukščiausiojo federalinio teismo teisėjas Antonin Scalia, šiuo klausimų jis parašęs ne vieną knygą, galite drąsiai užsisakyti iš amazon ir skaityti.

Antroji stovykla žiūri į Konstituciją, kaip į gyvą organizmą, t.y. nuolat besivystantį ir augantį, kuris auga pirmiausia ne Konstitucijos teksto keitimo būdu, o kompetentingam subjektui interpretuojant Konstituciją. Lietuvoje naudojamas Hanso Kelseno sukurtas modelis, t.y. tai daro speciali institucija – Konstitucinis Teismas. Darant tą pačią analogiją į nusipirktą Opel Asconą (nors aš nepernešu daryti analogijų, nes dažniausiai tai, ką vadina analogijomis, dėl logikos klaidų, dažniausiai nebūna analogijomis), intepretuojant Konstituciją mes užsiimame jos išsaugojimo procesu, t. y. tuo, kad ji atitiktų nūdienos realijas, t.y. Opel Ascona važiuotų ir 2014 m. ir važiuotų gerai, nesuteikdama mums diskomforto. Gyvoji konstitucija ir toks interpretavimo būdas doktrinoje dar vadinamas tiksline interpretacija, o žymiausias šios doktrinos šalininkas – Aharon Barack, buvęs Izraelio aukščiausiojo teismo pirmininkas (beje, gimęs Lietuvoje). Banaliausias pavyzdys, kaip važiuoja karieta, net ne Opel Ascona, yra 1787 m. JAV Konstitucija, kurią tiuninguoti keičiant jos detales (Konstitucijos tekstą) tereikėjo vos virš 20 kartų. Visiems kitiems kartams užteko teksto interpretacijos. Kaip šokiruojantį pavyzdį iš JAV aukščiausiojo federalinio teismo veiklos pateiksiu 1986 m. sprendimą (Bowers v. Hardwick U.S. 186), kuriuo pripažinta, kad įstatymas, kuris kriminalizuoja homoseksualius santykius atitinka konstituciją ir jai neprieštarauja.  2003 m. teismas (Lawrence v. Texas) šį sprendimą pakeitė. Kas atsitiko, kad ne per pilnus 20 m. įvyko tokia drastiška Konstitucijos reinterpretacija? Nieko baisaus, šiuo atveju, teismas, atliko tilto vaidmenį tarp teisės (Konstitucijos) ir visuomenės. Homoseksualių santykių kriminalizavimas nebeatitiko XXI a. realijų. Ir nereikėjo keisti Konstitucijos – vežimas, tempiamas arklio, ramiausiai važiuoja į priekį.

Pereinant prie praėjusio penktadienio Konstitucinio Teismo nutarimo trumpai apibendrinsiu, kokie klausimai buvo sprendžiami toje byloje. Pirma, buvo sprendžiama, ar referendumu spręsti pateikiamiems klausimams taikomi apskritai kokie nors teisėtumo ir atitikimo Konstitucijai kriterijai. Antra, buvo sprendžiama dėl Vyriausiosios rinkimų komisijos įgaliojimų (toliau – VRK) referendumo procese. Trečia, buvo sprendžiama dėl Seimo kompetencijos organizuojant referendumą.

Pirmasis klausimas, be abejo, pats svarbiausias. Konstitucinis teismas turėjo atsakyti, ar mes galime į referendumu bet ką įrašyti į Konstituciją, pateikdami tuos klausimus bet kaip. Tam, kad suprastume, kaip teismas priėjo prie sprendimo, kad bet ko negalima įrašyti bet kaip, reikia atsistoti į teisėjo vietą. Žiūrime politinį ir geopolitinį kontekstą. Susikuria referendumo iniciatyvinė grupė grupė, kuri siekia tuo pačiu metu, kad Tauta vienu atsakymų pateiktų pritarimą arba nepritarimą keliems tarpusavyje visiškai nesusijusiais klausimais, kaip kad žemės pardavimas užsieniečiams ir referendumo organizavimui būtinų piliečių parašų surinkimo riba. Koks turintis nors kiek sveiko proto asmuo atsakinės į abu šiuos klausimus vienu atsakymu? Klausimai visiškai nesusiję. Čia tas pats, kas man siūlo nusipirkti Opel Asconą, bet jeigu noriu jos, tai turiu paimti ir Kirovo traktorių kartu. Tai yra absoliuti nesąmonė, elementarus logikos principų nepaisymas. Manau, ne vienam piliečiui atrodė patraukli idėja sumažinti referendumui skirtų parašų skaičių, tačiau visiškai nepatrauklu diskriminuoti kitų valstybių piliečius civiliniuose santykiuose pilietybės pagrindu. Teko girdėti analogijų, kad 1992 m. Tauta referendumų balsavo už visą Konstituciją, o čia negi negali keliais klausimais vienu atsakymu? Negali, nes yra skirtumas tarp viso sistemiškai darnaus teisės akto, su keliais Konstitucijos straipsniais, kuriais būtų sugriauta Konstitucijos darna ir supriešintos jos saugomos vertybės. Šiuo atveju, KT pasirėmė ir Europos komisijos „Demokratija per teisę“ (Venecijos komisijos), kuri veikia kaip Europos Tarybos patariamoji institucija konstitucionalizmo klausimais ir teikia rekomendacijas Europos Tarybos valstybėms narėms, siekiančioms suderinti savo teisines ir institucines struktūras su Europos standartais ir tarptautine patirtimi demokratijos, žmogaus teisių ir teisės viršenybės srityse, dokumentų nuostatomis:

“– konstituciniu lygmeniu turi būti reguliuojami inter alia formalieji ir materialieji reikalavimai referendumui teikiamam tekstui;

– konstituciniai rinkimų teisės principai (visuotinių, lygių, laisvų, tiesioginių rinkimų ir slapto balsavimo) taikomi ir referendumams;

– referendumui teikiamas tekstas turi atitikti, be kita ko, formaliuosius reikalavimus – tas pats klausimas neturi vienu metu apimti konkrečiai suformuluoto pataisos projekto ir bendro pobūdžio pasiūlymo ar principinio klausimo (formos vienovė); išskyrus visuminio konstitucijos keitimo atvejus, turi būti vidinis (esminis) ryšys tarp skirtingų teksto dalių, kad būtų užtikrintas laisvas rinkėjo balsavimas ir rinkėjui netektų pritarti kaip visumai tokioms nuostatoms, kurios neturi vidinės sąsajos, ar jų atmesti (turinio vienovė); tas pats klausimas neturėtų būti susijęs ir su konstitucija, ir su žemesnės galios teisės aktais (hierarchinio lygmens vienovė);

– referendumui teikiamas tekstas turi atitikti ir materialiuosius reikalavimus – jis turi atitikti esminius (vidinius ir išorinius) konstitucinės reformos ribojimus, taip pat neturi prieštarauti tarptautinei teisei ar Europos Tarybos statuto principams (demokratijos, žmogaus teisių apsaugos ir teisės viršenybės);

– tekstai, kurie neatitinka formaliųjų ir (ar) materialiųjų reikalavimų, neturėtų būti pateikiami balsavimui referendume;

– rinkėjams pateiktas klausimas turi būti aiškus (ne sunkiai suprantamas ar dviprasmis); jis neturi būti klaidinantis; jis neturi būti menamas; rinkėjai turi būti informuoti apie referendumo pasekmes;

– siekiant išvengti balsavimo pripažinimo negaliojančiu, atsakingai institucijai turi būti suteikti įgaliojimai iki balsavimo ištaisyti ydingas formuluotes, inter alia tada, kai referendumui teikiamas tekstas neatitinka formaliųjų ar materialiųjų reikalavimų, – tokiu atveju dalis teksto gali būti pripažinta neatitinkančia nustatytų reikalavimų, jei likęs tekstas yra nuoseklus;

– kai pasiūlymą keisti konstituciją pateikia rinkėjų grupė ar kita institucija, ne parlamentas, parlamentas turi pateikti savo nuomonę dėl balsavimui teikiamo teksto; jam gali būti suteikta teisė pateikti priešingą pasiūlymą;

– konstitucinių referendumų taisyklių laikymasis turi būti teisminės kontrolės, kurią kaip galutinė instancija vykdo konstitucinis teismas (jei jis yra) arba aukščiausiasis teismas, objektas. “

Taigi, tokia yra rekomenduojama Europinė praktika, kuria ir remiasi mūsų Konstitucinis Teismas. KT išaiškinimo esmė, kad negalima įrašyti bet ko ir bet kaip į Konstituciją, taip ignoruojant Konstitucijos vertybių sisteminį ryšį. Pastaruoju, neįvykusiu referendumu, uždraudžiant pirkti žemę užsieniečiams, būtent tai ir buvo padaryta. Čia vėlgi susikerta dvi fundamentalios, šio teksto pirmose pastraipose minimos, pozicijos. Kad ir kaip kai kam neįtikėtinai skambėtų, KT šioje vietoje gina demokratiją, o pati tokios demokratijos forma vadinama substantyviąja demokratija.

Substantyvioji demokratija nuo grynai tiesioginės demokratijos skiriasi tuo, kad ta vadinamoji gryna demokratija apibrėžiama tik formaliaisiais aspektais, t.y. egzistuoja aukščiausias Suverenas – Tauta, kurios žodis visada yra paskutinis. Substantyvioji demokratija turi vertybinius materialiuosius aspektus, kurie yra tokie kaip maksimali pagarba žmogaus teisėms, teisės viešpatavimo, Konstitucijos viršenybės ir kt. Pagrindinis substantyviosios demokratijos tikslas – apsaugoti ir ginti pačią demokratiją. Šiuo atveju, KT būtent tai ir padaro, apgina nuo tam tikrų piliečių pasikėsinimo į pačią Konstituciją. Ar dėl to verta aukoti tai, kad referendumo teisė nebus absoliuti ir į Konstituciją negalima įrašyti belekaip beleko? Mano asmenine nuomone, taip verta, nors esu įsitikinęs, kad daug kas su tuo nesutiks. Nepaisant, kad Lietuva praėjusio referendumo egzaminą išlaikė puikiai, nesu tikras, kad ateityje neatsiras panašių asmenų su iniciatyvą, kurie, pvz., norės sugrąžinti mirties bausmę ar pan. Todėl reikia, kad tokioms iniciatyvoms būtų užkirstas kelias.

Kiti klausimai dėl VRK ir Seimo kompetencijos išspręsti taip, kad pastarosios institucijos nebūtų statisto vaidmenyje, kurios tik įgalina referendumą. Paaiškinta, kad VRK negali registruoti tokios iniciatyvinės grupės, kuios teikiamos iniciatyvos prieštarauja Konstitucijai. Seimas, jeigu mato, kad siūloma iniciatyvą prieštarauja Konstitucijai, galės priimti nutarimą, kuriuo atsisakoma skelbti referendumą.  Atsiranda išankstinė teisėtumo kontrolė, kad nebūtų taip, jog surinkti parašai referendumui, o po to atsibundama ir pamatoma, kad iniciatyva prieštarauja Konstitucijai.

Reikia pabrėžti, kad VRK šiuo atveju nėra visagalė, nes jos sprendimą atsisakyti registruoti referendumo iniciatyvą galima skųsti administraciniams teismams, o tam tikrais atvejais prieiti ir prie Konstitucinio Teismo.  Galima sugrįžti prie Opel Asconos analogijos. Yra manančių, kad Konstitucijos atskirų straipsnių keitimas lygus naujo automobilio pirkimui. Ši analogija klaidinga, nes straipsnių keitimas yra atskirų automobilio detalių keitimas, tačiau ne paties automobilio pakeitimas nauju. KT šiuo atveju pasakė, kad VRK ir Seimas vykdo automobilio techninę priežiūrą ir jeigu automobilis nepereina šios apžiūros juo važiuoti negalima. Nežinau, kaip atrodo kitiems, bet tokia diskriminacinė pataisa, kuria siūloma uždrausti užsienio piliečiams pirkti žemę, man primena automobilio vieno varomojo rato, ar kokio vairo išėmimui. Ar toks automobilis gali važiuoti?

Manau, kad šiandieniniame kontekste, šis KT nutarimas tikrai nėra blogas. Teismas neuždraudė rengti referendumų, o tiesiog pasakė, kad pačios referendumo iniciatyvos turi atitikti mūsų Konstitucijos saugomas vertybes, o priežiūros institucijoms suteikta teisė pačioje pirminėje stadijoje tai patikrinti. Šiuo komentaru vengiau nutarimo citavimo, tiesiog norėjau kiekvieną skaitytoją pastatyti į teisėjo vietą ir parodyti, kokiomis aplinkybėmis reikėjo priimti tokį sprendimą, o priimti tokį sprendimą tikrai nėra lengva.

Visada buvau šalininkas pozicijos, kad į Konstitucijos nuostatos sudaro darnią sistemą ir jos bet kaip išdarkyti negalima, net jei tai pasišovusi daryti ir pati Tauta.

Reklama

Kokia pašaline veikla gali užsiimti advokatai spręs pati advokatūra

Neseniai rašiau, kad advokatai negali būti Vyriausiosios rinkimų komisijos nariais, pateikdamas argumentaciją, dėl advokatų veiklos ribojimų pagal LR advokatūros įstatymą. Kad ir kaip būtų keista, šis mano komentaras neliko nepastebėtas.  2012 11 29 Teisingumo ministerija Seimu pateikė advokatūros įstatymo pakeitimus, kuriais siekiama užtikrinti tinkamą Europos Sąjungos teisės aktų ir Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos  nuostatų įgyvendinimą, panaikinti neproporcingus ribojimus advokatų profesinės veiklos vykdymui. Kai kurie pakeitimai labai sveikintini, pavyzdžiui siekiama naikinti advokatų reklamos draudimą, kuris yra visiškas non-sense’as, bet šiame komentare ne apie tai. Po visu pakeitimu paketu patenka ir 43 str. pakeitimas, kuris, kaip anksčiau minėjau, su mažomis išimtimis, draudė advokatams užsiimti netiesiogine jų veikla. Siūlomo pakeitimo lyginamasis variantas atrodo taip:

„1. Advokatas, įrašytas į Lietuvos praktikuojančių advokatų sąrašą, negali dalyvauti žvalgybos ir (ar) kriminalinės žvalgybos veikloje, dirbti ar eiti kitas mokamas pareigas, išskyrus darbą Lietuvos advokatūroje, dalyvavimą institucijų, kurių sąrašą tvirtina Lietuvos advokatūra, veikloje ir mokslinę, kūrybinę ar pedagoginę veiklą, taip pat šio Įstatymo 4 straipsnio 4 dalyje nurodytą veiklą. Lietuvos advokatūra, tvirtindama institucijų, kurių veikloje gali dalyvauti advokatas, sąrašą, turi įvertinti, ar advokato dalyvavimas šių institucijų veikloje yra suderinamas su advokato profesija, nekelia interesų konflikto, užtikrina advokato veiklos laisvę ir nepriklausomumą.

Taigi, kaip matome, šiais pakeitimas advokatūra įgis teisę sudaryti sąrašą pareigų, kurios turės būti suderinamos su advokato profesija. Gana plati diskrecija. Būtų galima diskutuoti, ar tokias funkcijas galima pavesti advokatūrai ir, ar toks sąrašas neturėtų būti įstatymo lygmenyje, bet tiek to. Svarbiau, bus bandoma priimti atitinkamas pataisas, kurios turėtų panaikinti dabar vykstančius tęstinius įstatymo pažeidimus.

Kartu pakeistas ir 23 str., kuris numatė sankciją:

„4) advokatas yra išrenkamas į mokamas pareigas valstybės ar savivaldybių institucijose ar įstaigose pradėjo eiti kitas mokamas pareigas, išskyrus šio Įstatymo 43 straipsnio 1 dalyje nurodytus atvejus;“

Nežinau, kieno iniciatyva šios pataisos, tačiau turiu įtarimų, kuriais nežadu svaidytis.

Beje, pataisos tikslas akivaizdus, užtenka atsiversti aiškinamąjį raštą:

“Įstatymo projektu siūloma nustatyti, kad advokatas gali dalyvauti institucijų, kurių sąrašą tvirtina Lietuvos advokatūra, veikloje, tačiau į šį sąrašą galės būti įtrauktos tik tos institucijos, kurių veikloje advokato dalyvavimas yra suderinamas su advokato profesija, nekelia interesų konflikto, užtikrina advokato veiklos laisvę ir nepriklausomumą. Tai sudarytų sąlygas advokatams būti įvairių komisijų, pavyzdžiui, Vyriausiosios rinkimų komisijos arba Vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos, kuriose darbas yra apmokamas, nariais ir aktyviai dalyvauti valstybės bei visuomenės veikloje.“

 Patį faktą, kad reaguota į vykstančius įstatymų pažeidimus ir bandymą juos ištaisyti, vertinu teigiamai.

P.S. Už drąsą ir bendradarbiavimą dėkoju INFOLEX’ui.

Ar advokatai gali būti Vyriausiosios rinkimų komisijos nariais?

Tai yra klausimas, į kurį nerandu atsakymo jau senokai. Nors, tiesą pasakius, savo atsakymą jau seniai radau, tiesiog kažkaip pasigendu kitų asmenų pozicijos. Klausiau ir pačių VRK narių ir teisingumo ministro, o atsakymo negavau.  Galvojau tiek jau to, bet Seimas nutarimu yra įpareigojęs teisingumo ministrą ir Lietuvos teisininkų draugiją pateikti naujus kandidatus į iš naujo formuojamą VRK iki lapkričio 26 dienos. Po to perskaičiau delfi naujieną, kurioje rašoma, kad “Teisininkų draugija į naujai formuojamą VRK siūlys tuos pačius atstovus“. Esant šioms aplinkybėms man vėl kyla klausimas dėl advokatų galimybės būti VRK nariais, nes mano pozicija buvo, kad dabartinės (jau išformuotos) VRK sudėtis buvo ne legitimi. Tokią pozicija grįsčiau keliais argumentais.

LR advokatūros įstatyme yra nustatyti tam tikri advokato veiklos ribojimai:

“2 straipsnis. Advokatų teikiamos teisinės paslaugos

1. Advokatų teikiamos teisinės paslaugos – tai teisės konsultacijos (patarimai teisės klausimais), teisinę reikšmę turinčių dokumentų rengimas, atstovavimas teisės klausimais, gynyba bei atstovavimas bylų procese, kai šie veiksmai atliekami už atlyginimą, išskyrus šio Įstatymo 4 straipsnio 5 dalyje nurodytą atvejį.

4 straipsnis. Advokato veikla

4. Advokatas taip pat turi teisę už atlyginimą teisės aktų nustatyta tvarka teikti bankroto, restruktūrizavimo, turto ir palikimo administratoriaus, lobisto, likvidatoriaus, kuratoriaus, testamento vykdytojo, turto patikėtinio, patentinio patikėtinio paslaugas, būti arbitru, tarpininku, taikintoju ar teisės ekspertu, kai sprendžiami komerciniai ginčai. Advokatas gali būti juridinio asmens valdymo ar priežiūros organo nariu, tačiau už tai negali gauti jokio atlyginimo, išskyrus tantjemas. Teisę teikti šioje dalyje išvardytas paslaugas advokatas įgyja ir šių paslaugų teikimas kontroliuojamas teisės aktų, reglamentuojančių šių paslaugų teikimą, nustatyta tvarka.

43 straipsnis. Kiti advokatų veiklos apribojimai

1. Advokatas, įrašytas į Lietuvos praktikuojančių advokatų sąrašą, negali dalyvauti operatyvinėje veikloje, dirbti ar eiti kitas mokamas pareigas, išskyrus darbą Lietuvos advokatūroje ir mokslinę, kūrybinę ar pedagoginę veiklą, taip pat šio Įstatymo 4 straipsnio 4 dalyje nurodytą veiklą.

23 straipsnis. Išbraukimas iš Lietuvos praktikuojančių advokatų sąrašo

1. Lietuvos advokatūros sprendimu advokatas išbraukiamas iš Lietuvos praktikuojančių advokatų sąrašo, jeigu:

4) advokatas yra išrenkamas į mokamas pareigas valstybės ar savivaldybių institucijose ar įstaigose;“

Mano manymu, naudojant sisteminį, lingvistinį ir įstatymo leidėjo valios teisės aiškinimo metodus, galima prieiti prie vienintelės išvados, kad advokatas, be tiesioginės savo veiklos t.y. kliento interesų ir iš jų tiesiogiai išplaukiančių paslaugų (pvz.: 4 str. 4 d., nes tai taip pat kliento interesų atstovavimas, ir išimtys iš tiesioginės advokato veiklos: pedagoginė mokslinė ir kūrybinės veikla), negali eiti jokių kitų mokamų pareigų. Už tokį pažeidimą 23 str. net numatyta sankcija t.y. išbraukimas iš praktikuojančių advokatų sąrašo. Kaip matėme, ši norma praktikoje nėra taikoma, arba advokatūra yra tiesiog linkusi žiūrėti pro pirštus.

Jeigu teisingai suprantu, toks teisinis reguliavimas nustatytas ne veltui t.y. įstatymų leidėjas išimtinai suteikdamas advokato profesijai specifinius įgaliojimus, kartu ir sukūrė negatyviąją prievolę t.y. įtvirtino bendrąją taisyklę, kuri draudžia advokatui dirbi ir gauti atlygį už veiklą, kuri nėra tiesiogiai susijusi su advokato veikla. Mano nekuklia nuomone, buvimas VRK nariu – viena iš tų veiklos rūšių, kuria įstatymas draudžia advokatui užsiimti. Gal ir būtų galima tam tikrais atvejais į 43 str. 1 d. pažiūrėti pro pirštus, bet nuo 2013 m. sausio 1 d. įsigalioja šios normos nauja redakcija:

“1. Advokatas, įrašytas į Lietuvos praktikuojančių advokatų sąrašą, atlikdamas profesines pareigas, negali dalyvauti žvalgybos ir (ar) kriminalinės žvalgybos veikloje, dirbti ar eiti kitas mokamas pareigas, išskyrus darbą Lietuvos advokatūroje ir mokslinę, kūrybinę ar pedagoginę veiklą, taip pat šio Įstatymo 4 straipsnio 4 dalyje nurodytą veiklą.“

Nauja normos redakcija tik sustiprina mano poziciją, kad advokatas užsiimti kita, su advokato profesija nesusijusia, mokama veikla, nes įstatymų leidėjas savo pozicijos nekeičia.

Kodėl rašau šį komentarą. Todėl, kad Lietuvos teisininkų draugija vėl į VRK siūlo tuos pačius asmenis, o tarp jų yra advokatų. Paradoksalu, kad save pasivadinusi “Lietuvos teisininkų draugija“ irgi pro pirštus žiūri į įstatymus, nebent jie kitaip interpretuoja mano cituojamas normas. Žinoma, aš pateikiu tik savo subjektyvią nuomonę, bet, manau, jeigu jau iš naujo formuojame VRK, tai kodėl nepadarius jos sudėtį šį kartą legitimia? Neabejoju, kad į šias mano pastabas tikrai niekas neatsižvelgs, tačiau vis tiek norėjosi šiuo klausimu išsakyti savo nuomone. Man labai nusibodo gajus lietuviško teisės aiškinimo būdas, kuris galėtų būti formuluojamas maždaug taip: “nors ir įstatymas to reikalauja, JEIGU LABAI REIKIA, galime tų reikalavimų nesilaikyti“.

Preziumuotina, kad galėjo būti..

Šio komentaro pavadinimas atspindi išvadą, kurią aš pasidariau perskaitęs LRKT sprendimą. Penktadienį Konstitucinis Teismas priėmė išvadą, dėl rinkimų rezultatų Zarasų-Visagino vienmandatėje rinkiminėje apygardoje. Pirmiausia šiokia tokia priešistorė. Penktadienį, po darbų užsukau į universiteto civilinio proceso katedrą. Teisės fakultete, lipdamas laiptais, pusiaukelėje sutinku VRK narį, prof. Justiną Žilinską. Jis man sako:

– Tai turbūt varteisi kėdėje perskaitęs LRKT sprendimą?

– Ne, kodėl turėčiau vartytis, su išvada dar nespėjau susipažinti, bet tikrai nieko blogo nematau, be to savo komentare kalbėjau apie daugiamandatę apygardą..

Įvyko maždaug toks trumpas pokalbis. Aš referuoju į savo praeito savaitgalio komentarą, kuriame aptariau formalias galimybes pripažinti daugiamandatės rinkimų apygardos rezultatus negaliojančiais.  Kodėl pasakoju įvykį universitete? Nes grįžęs namo, ir perskaitęs LRKT išvadą, realiai, vos nenusiverčiau nuo kėdės. Išvados turinys labai nustebino. Pabrėžiu, jog supratau, kodėl buvo priimta tokia išvada, tačiau jos motyvai man nevisai suprantami. Trumpai tariant, ką padarė Konstitucinis teismas: sugalvojo prezumpciją, kurios pagrindu nuo VRK iš esmės nuima teisės pažeidimų per rinkimus įrodinėjimo pareigą dėl konkrečių balsų kiekio ir įveda prielaidą, kad esant šiurkštiems rinkimų tvarkos pažeidimams galėjo būti X pažeidimų kiekis. Toks išaiškinimas – super liberalus, kaip aš suprantu, jis grindžiamas tuo, kad Seimo rinkimų įstatymas yra skylėtas ir nesuteikia VRK adekvačių priemonių užtikrinti iš Konstitucijos kylančius rinkimams keliamus reikalavimus ir nesuteikia tinkamų priemonių kovoti su rinkimų tvarkos pažeidimais. Siekdamas mažesnės apimties, necituosiu doktrinos, kuria teismas pasisako apie reikalavimus rinkimų procesui, o einu iš karto prie esmės.

Pirmiausia LRKT sugalvoja įdomią prezumpciją:

“Vyriausiosios rinkimų komisijos įgaliojimai pripažinti rinkimų rezultatus negaliojančiais nustačius šiurkščius šio įstatymo 5 (prim) straipsnio 1 dalies pažeidimus aiškintini kaip šios komisijos įgaliojimai pripažinti rinkimų rezultatus negaliojančiais inter alia nustačius masinio ir (arba) sisteminio rinkėjų papirkimo atvejus; preziumuotina, kad tokie pažeidimai savaime laikytini turinčiais esminę įtaką rinkimų rezultatams; tokia prezumpcija gali būti paneigta Vyriausiajai rinkimų komisijai įvertinus kitas konkrečias rinkimų proceso aplinkybes, turinčias reikšmės rinkimų rezultatų nustatymui.“

Tai reiškia, kad VRK pati sprendžia dėl pažeidimų, o jie juos nustato pagal 5 (prim) Seimo rinkimų įstatymo straipsnį, tai tokie pažeidimai savaime laikytini turintys esminę įtaką rinkimų rezultatams. Mano nuomone,  kad VRK turėtų turėti įrodinėjimo pareigą, kad tokie pažeidimai turi esminę įtaką, tačiau teismas įvesdamas prezumpciją, taip nuimą pareigą. Toliau seka išaiškinimas, jog:

“Iš šios bylos medžiagos matyti, jog tokių aplinkybių, kurios paneigtų prezumpciją, kad Vyriausiosios rinkimų komisijos nustatyti šiurkštūs Seimo rinkimų įstatymo 51 straipsnio 1 dalies pažeidimai turėjo esminę reikšmę rinkimų rezultatams, nėra. Atvirkščiai, pagal gautus rinkėjų balsus kandidatas į Seimo narius R. Podolskis turėjo toliau dalyvauti rinkimuose kartu su kitu daugiausia balsų gavusiu kandidatu ir turėjo galimybę būti išrinktas į Seimą per pakartotinį balsavimą; skirtumas tarp antrą vietą užėmusio kandidato R. Podolskio ir trečią vietą užėmusio kandidato N. Gusevo yra nedidelis, t. y. 394 rinkėjų balsai, o, kaip minėta, padarius šiurkščius Seimo rinkimų įstatymo 51 straipsnio 1 dalies pažeidimus galėjo būti paveikta daugiau kaip 394 rinkėjų valia; be to, atsižvelgiant į šiurkščių Seimo rinkimų įstatymo 51 straipsnio 1 dalies pažeidimų visumą darytina išvada, kad kandidato R. Podolskio balsų, gautų balsuojant paštu, skaičius Vyriausiosios rinkimų komisijos pagrįstai įvertintas kaip neįprastai didelis, palyginti su bendru už šį kandidatą balsavusių rinkėjų balsų vidurkiu.“

Čia įvedama tolia konstrukcija, kad nustatyti šiurkštūs rinkimų tvarkos pažeidimai, pagal LRKT ankščiau sugalvotą prezumpciją, tokie pažeidimai savaime laikytini turinčiais esminę įtaką rinkimų rezultatams. Toliau netikrinamas konkrečių pažeidimų kiekis skaičiui, kuris pakeistų 2 ir 3 vietą užėmusius kandidatus, o tiesiog pasakoma, kad įvertinus tuos pažeidimus GALĖJO BŪTI paveikta daugiau kaip 394 rinkėjų valia. Kaip sako E. Kūris, kad čia svarbu matyti pažeidimų sistemiškumą, nors tai, ką mes matome tėra aisbergo viršūnė. Toliau teismas nurodo, kad rinkimų įstatymas nėra veiksmingas:

“Iš byloje esančios medžiagos matyti, kad 2012 m. Seimo rinkimuose vykstant rinkimų agitacijos kampanijai, balsavimui paštu ir balsavimui iš anksto, taip pat balsavimo dieną Zarasų–Visagino vienmandatėje rinkimų apygardoje Nr. 52 buvo padaryta nemažai Seimo rinkimų įstatymo pažeidimų – buvo šiurkščiai nepaisoma rinkimų proceso sąžiningumo ir skaidrumo principų ir masiškai bei sistemingai paperkami rinkėjai, ir šitaip buvo iškreipta tikroji Zarasų–Visagino vienmandatės rinkimų apygardos Nr. 52 rinkėjų valia, sudarytos prielaidos nesąžiningai konkuruoti rinkimuose, mažinti pasitikėjimą Tautos atstovybe. Tai liudija, kad kai kurios Seimo rinkimų įstatymo nuostatos, kuriomis draudžiama papirkti rinkėjus ir rinkimų teisę turinčius asmenis, taip pat kuriomis nustatyti Vyriausiosios rinkimų komisijos ir apygardų rinkimų komisijų įgaliojimai užkirsti kelią rinkėjų ir rinkimų teisę turinčių asmenų papirkimui, nėra pakankamai veiksmingos.

Šiame kontekste pažymėtina, kad, Seimo rinkimų įstatymo 39 straipsnio 6 dalyje nustačius draudimą Vyriausiajai rinkimų komisijai likus mažiau kaip 15 dienų iki rinkimų atšaukti šiurkščiai pažeidusios Seimo rinkimų įstatymo 51 straipsnio 1 dalyje nustatytą draudimą papirkti rinkėjus ir rinkimų teisę turinčius asmenis politinės partijos kandidatų sąrašo ar partijų koalicijos, kurioje tokia partija dalyvauja, jungtinio kandidatų sąrašo paskelbimą ir panaikinti kandidato, kuris yra šiurkščiai pažeidęs 51 straipsnio 1 dalyje nustatytą draudimą papirkti rinkėjus ir rinkimų teisę turinčius asmenis, registravimą, nesudaromos būtinos teisinės prielaidos Vyriausiajai rinkimų komisijai veiksmingai užtikrinti šių principų laikymąsi, inter alia užkirsti kelią jų pažeidimams.

Iš bylos medžiagos ir Vyriausiosios rinkimų komisijos atstovų paaiškinimų Konstitucinio Teismo posėdyje matyti, kad jei Vyriausioji rinkimų komisija turėtų įgaliojimus iki rinkimų dienos panaikinti kandidato, kuris yra šiurkščiai pažeidęs Seimo rinkimų įstatymo 51 straipsnio 1 dalyje nustatytą draudimą papirkti rinkėjus ir rinkimų teisę turinčius asmenis, registravimą, būtų sudarytos teisinės prielaidos užtikrinti rinkimų proceso sąžiningumą ir skaidrumą nesiimant griežčiausios Seimo rinkimų įstatymo 91 straipsnio 1 dalyje nustatytos priemonės – pripažinti rinkimų rezultatus rinkimų apygardoje negaliojančiais.)“

LRKT primena Seimo įsipareigojimus:

“Pabrėžtina, kad atitinkamai pakoreguoti teisinį reguliavimą yra konstitucinė įstatymų leidėjo pareiga. Šiuo požiūriu pažymėtina, kad Seimas yra įsipareigojęs atlikti rinkimų įstatymų reviziją ir patvirtinti Lietuvos Respublikos rinkimų kodeksą – 2012 m. kovo 15 d. jis priėmė Lietuvos Respublikos konstitucinių įstatymų sąrašo konstitucinį įstatymą, kurio 2 straipsnio „Lietuvos Respublikos konstitucinių įstatymų sąrašas“ 1 dalies 6 punkte nurodytas Lietuvos Respublikos rinkimų kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo konstitucinis įstatymas. “

Pati VRK gauna pylos:

“Iš bylos medžiagos ir Konstitucinio Teismo posėdyje liudytojos pateiktų parodymų matyti, kad Zarasų–Visagino rinkimų apygardos Nr. 52 rinkimų komisija ir Vyriausioji rinkimų komisija dar 2012 m. rugpjūčio ir rugsėjo mėn. turėjo duomenų apie rinkėjų ir rinkimų teisę turinčių asmenų papirkimo faktus, kurie galėjo būti įvertinti kaip šiurkštus Seimo rinkimų įstatymo 51 straipsnio 1 dalyje nustatyto draudimo papirkti rinkėjus ir rinkimų teisę turinčius asmenis pažeidimas, tačiau nė viena iš šių komisijų nesiėmė veiksmingų priemonių, kad juos laiku ištirtų ir įvertintų.“

Apibendrinant, Konstitucinis Teismas pasakė, kad įstatymas blogas, todėl supaprastino sąlygas VRK taikyti ultima ratio priemonę t.y. pripažinti rinkimų rezultatus negaliojančiais. Iš esmės LRKT bedantei VRK įstatė protezus. Pavojingai liberalus išaiškinimas, nes neaišku, kaip VRK juo naudosis ateityje, ypač kai keisis VRK sudėtys, o pati institucija yra formuojama asmeniškai suinteresuotų politikų. Bijau, kad šią išvadą būtų bandoma taikyti ir daugiamandatėje rinkimų apygardoje, remiantis formuluote, kad įvyko X kiekis šiurkščių rinkimų tvarkos pažeidimų, todėl preziumuotina, kad galėjo būti iškreipta Y kiekis rinkėjų valios, o tai galėtų lemti, kad kandidatų sąrašui tenkančių mandatų skaičių galima nustatyti tik daugiau kaip vieno mandato tikslumu. Būtų baisi praktika. Neaišku, kaip su tokio sprendimo apskundimu Lietuvos Vyriausiajam Administraciniam Teismui, nes galimybe yra, tačiau jis turėtų vadovautis LRKT išaiškinimu ir jo pagrindu skirstyti įrodinėjimo pareigą, o tai reikštų savotišką kaltumo prezumpciją, nes ne VRK turėtų įrodinėti padarytų pažeidimų kiekį, faktus, ir šiurkštumą, o kad taip nebuvo turėtų įrodinėti besiginanti šalis. Labai įdomi situacija, o šios LRKT išvados motyvacija, man atrodo, mažų mažiausiai keista, nors suprantu jos priėmimo idėją ad hoc.

Praeitame savo įraše šiek tiek užsiminiau apie problematiką, susijusią daugiamandatės rinkimų apygardos rezultatų pripažinimu negaliojančiais, nes yra įstatymo neatitikimų su Konstitucija. Mano nuogąstavimus televizijos laidoje “Lietuva Tiesiogiai“ patvirtino ir prof. E. Kūris (cituoju iš atminties): “Konstitucija yra rašyta sąžiningiems žmonėms ir  nenumato Seimo įgaliojimų pratęsimo nesąžiningų rinkimų atveju“.

Taip pat pritariu E. Kūriui, kad 72 valandų terminas yra problema, manau, iš šio termino ir atsiranda tokios prezumpcijos, nes nėra laiko nustatinėti ir tirti faktus..

Manau, šioje išvadoje suformuotų oficialios konstitucinės doktrinos nuostatų taikymas praktikoje, jeigu būtų naudojamasi neprotingai ir nesąžiningai, ateityje galėtų tapti rimta problema, nes rinkimai ateina ir praeina, o aš vadovaujuosi tokiu principu, kad nereikia priiminėti tokių elgesio taisyklių, kurios gali kelti didelį pavojų ateityje, kai nežinai kas jas galimai taikys.

%d bloggers like this: