Ar teisė rengti referendumą turėtų būti absoliuti?

Liepos 11 d. Konstitucinis Teismas priėmė nutarimą konstitucinės justicijos byloje, kurioje spręsti referendumų organizavimo klausimai. Jau dabar nutarimas yra sulaukęs kritikos, o aš neabejoju, kad tos kritikos bus žymiai daugiau. Taip yra todėl, kad šioje vietoje susiduria dvi fundamentalios pozicijos, pirmąją iš kurių atstovauja požiūris, kad mes Tauta esame aukščiausias Suverenas, todėl į Konstituciją galime įrašyti absoliučiai ką norime ir tai priklauso tik nuo mūsų išreikštos valios. Antrąją stovyklą atstovauja požiūris, kad mes kaip lietuvių tauta 1992 m. priimdami Konstituciją susisaistėme  save su joje esančiomis vertybėmis ir privalome nuosekliai jų laikytis ir negalime bet ko imti ir įrašyti į Konstitucijos tekstą, kas sukeltų vidinę priešpriešą tarp pačioje Konstitucijoje įtvirtintų vertybių.

Šias stovyklas skiria ir kiti požymiai, kaip pavyzdžiui tai, absoliutaus Tautos kaip Suvereno pozicijos šalininkai žiūri į Konstituciją pirmiausia  tik kaip į tekstą, kuris yra aiškus ir kad Konstitucijos negalima interpretuoti pagal šių dienų realijas. Kitaip tariant, ko nėra aiškiai parašyta pačioje Konstitucijoje juoda ant balto, to joje ir nėra.  Dar vaizdingiau palyginus, į Konstituciją žiūrima, kaip į 1992 m. nusipirktą automobilį, sakykime, tai buvo sportinė mašina – Opel Ascona. Tokia Konstitucijos interpretavimo doktrina nėra jokia naujiena, konstitucinės teisės teorija ją vadina originalizmu. Bene žymiausias šios interpretavimo srovės atstovas – JAV aukščiausiojo federalinio teismo teisėjas Antonin Scalia, šiuo klausimų jis parašęs ne vieną knygą, galite drąsiai užsisakyti iš amazon ir skaityti.

Antroji stovykla žiūri į Konstituciją, kaip į gyvą organizmą, t.y. nuolat besivystantį ir augantį, kuris auga pirmiausia ne Konstitucijos teksto keitimo būdu, o kompetentingam subjektui interpretuojant Konstituciją. Lietuvoje naudojamas Hanso Kelseno sukurtas modelis, t.y. tai daro speciali institucija – Konstitucinis Teismas. Darant tą pačią analogiją į nusipirktą Opel Asconą (nors aš nepernešu daryti analogijų, nes dažniausiai tai, ką vadina analogijomis, dėl logikos klaidų, dažniausiai nebūna analogijomis), intepretuojant Konstituciją mes užsiimame jos išsaugojimo procesu, t. y. tuo, kad ji atitiktų nūdienos realijas, t.y. Opel Ascona važiuotų ir 2014 m. ir važiuotų gerai, nesuteikdama mums diskomforto. Gyvoji konstitucija ir toks interpretavimo būdas doktrinoje dar vadinamas tiksline interpretacija, o žymiausias šios doktrinos šalininkas – Aharon Barack, buvęs Izraelio aukščiausiojo teismo pirmininkas (beje, gimęs Lietuvoje). Banaliausias pavyzdys, kaip važiuoja karieta, net ne Opel Ascona, yra 1787 m. JAV Konstitucija, kurią tiuninguoti keičiant jos detales (Konstitucijos tekstą) tereikėjo vos virš 20 kartų. Visiems kitiems kartams užteko teksto interpretacijos. Kaip šokiruojantį pavyzdį iš JAV aukščiausiojo federalinio teismo veiklos pateiksiu 1986 m. sprendimą (Bowers v. Hardwick U.S. 186), kuriuo pripažinta, kad įstatymas, kuris kriminalizuoja homoseksualius santykius atitinka konstituciją ir jai neprieštarauja.  2003 m. teismas (Lawrence v. Texas) šį sprendimą pakeitė. Kas atsitiko, kad ne per pilnus 20 m. įvyko tokia drastiška Konstitucijos reinterpretacija? Nieko baisaus, šiuo atveju, teismas, atliko tilto vaidmenį tarp teisės (Konstitucijos) ir visuomenės. Homoseksualių santykių kriminalizavimas nebeatitiko XXI a. realijų. Ir nereikėjo keisti Konstitucijos – vežimas, tempiamas arklio, ramiausiai važiuoja į priekį.

Pereinant prie praėjusio penktadienio Konstitucinio Teismo nutarimo trumpai apibendrinsiu, kokie klausimai buvo sprendžiami toje byloje. Pirma, buvo sprendžiama, ar referendumu spręsti pateikiamiems klausimams taikomi apskritai kokie nors teisėtumo ir atitikimo Konstitucijai kriterijai. Antra, buvo sprendžiama dėl Vyriausiosios rinkimų komisijos įgaliojimų (toliau – VRK) referendumo procese. Trečia, buvo sprendžiama dėl Seimo kompetencijos organizuojant referendumą.

Pirmasis klausimas, be abejo, pats svarbiausias. Konstitucinis teismas turėjo atsakyti, ar mes galime į referendumu bet ką įrašyti į Konstituciją, pateikdami tuos klausimus bet kaip. Tam, kad suprastume, kaip teismas priėjo prie sprendimo, kad bet ko negalima įrašyti bet kaip, reikia atsistoti į teisėjo vietą. Žiūrime politinį ir geopolitinį kontekstą. Susikuria referendumo iniciatyvinė grupė grupė, kuri siekia tuo pačiu metu, kad Tauta vienu atsakymų pateiktų pritarimą arba nepritarimą keliems tarpusavyje visiškai nesusijusiais klausimais, kaip kad žemės pardavimas užsieniečiams ir referendumo organizavimui būtinų piliečių parašų surinkimo riba. Koks turintis nors kiek sveiko proto asmuo atsakinės į abu šiuos klausimus vienu atsakymu? Klausimai visiškai nesusiję. Čia tas pats, kas man siūlo nusipirkti Opel Asconą, bet jeigu noriu jos, tai turiu paimti ir Kirovo traktorių kartu. Tai yra absoliuti nesąmonė, elementarus logikos principų nepaisymas. Manau, ne vienam piliečiui atrodė patraukli idėja sumažinti referendumui skirtų parašų skaičių, tačiau visiškai nepatrauklu diskriminuoti kitų valstybių piliečius civiliniuose santykiuose pilietybės pagrindu. Teko girdėti analogijų, kad 1992 m. Tauta referendumų balsavo už visą Konstituciją, o čia negi negali keliais klausimais vienu atsakymu? Negali, nes yra skirtumas tarp viso sistemiškai darnaus teisės akto, su keliais Konstitucijos straipsniais, kuriais būtų sugriauta Konstitucijos darna ir supriešintos jos saugomos vertybės. Šiuo atveju, KT pasirėmė ir Europos komisijos „Demokratija per teisę“ (Venecijos komisijos), kuri veikia kaip Europos Tarybos patariamoji institucija konstitucionalizmo klausimais ir teikia rekomendacijas Europos Tarybos valstybėms narėms, siekiančioms suderinti savo teisines ir institucines struktūras su Europos standartais ir tarptautine patirtimi demokratijos, žmogaus teisių ir teisės viršenybės srityse, dokumentų nuostatomis:

“– konstituciniu lygmeniu turi būti reguliuojami inter alia formalieji ir materialieji reikalavimai referendumui teikiamam tekstui;

– konstituciniai rinkimų teisės principai (visuotinių, lygių, laisvų, tiesioginių rinkimų ir slapto balsavimo) taikomi ir referendumams;

– referendumui teikiamas tekstas turi atitikti, be kita ko, formaliuosius reikalavimus – tas pats klausimas neturi vienu metu apimti konkrečiai suformuluoto pataisos projekto ir bendro pobūdžio pasiūlymo ar principinio klausimo (formos vienovė); išskyrus visuminio konstitucijos keitimo atvejus, turi būti vidinis (esminis) ryšys tarp skirtingų teksto dalių, kad būtų užtikrintas laisvas rinkėjo balsavimas ir rinkėjui netektų pritarti kaip visumai tokioms nuostatoms, kurios neturi vidinės sąsajos, ar jų atmesti (turinio vienovė); tas pats klausimas neturėtų būti susijęs ir su konstitucija, ir su žemesnės galios teisės aktais (hierarchinio lygmens vienovė);

– referendumui teikiamas tekstas turi atitikti ir materialiuosius reikalavimus – jis turi atitikti esminius (vidinius ir išorinius) konstitucinės reformos ribojimus, taip pat neturi prieštarauti tarptautinei teisei ar Europos Tarybos statuto principams (demokratijos, žmogaus teisių apsaugos ir teisės viršenybės);

– tekstai, kurie neatitinka formaliųjų ir (ar) materialiųjų reikalavimų, neturėtų būti pateikiami balsavimui referendume;

– rinkėjams pateiktas klausimas turi būti aiškus (ne sunkiai suprantamas ar dviprasmis); jis neturi būti klaidinantis; jis neturi būti menamas; rinkėjai turi būti informuoti apie referendumo pasekmes;

– siekiant išvengti balsavimo pripažinimo negaliojančiu, atsakingai institucijai turi būti suteikti įgaliojimai iki balsavimo ištaisyti ydingas formuluotes, inter alia tada, kai referendumui teikiamas tekstas neatitinka formaliųjų ar materialiųjų reikalavimų, – tokiu atveju dalis teksto gali būti pripažinta neatitinkančia nustatytų reikalavimų, jei likęs tekstas yra nuoseklus;

– kai pasiūlymą keisti konstituciją pateikia rinkėjų grupė ar kita institucija, ne parlamentas, parlamentas turi pateikti savo nuomonę dėl balsavimui teikiamo teksto; jam gali būti suteikta teisė pateikti priešingą pasiūlymą;

– konstitucinių referendumų taisyklių laikymasis turi būti teisminės kontrolės, kurią kaip galutinė instancija vykdo konstitucinis teismas (jei jis yra) arba aukščiausiasis teismas, objektas. “

Taigi, tokia yra rekomenduojama Europinė praktika, kuria ir remiasi mūsų Konstitucinis Teismas. KT išaiškinimo esmė, kad negalima įrašyti bet ko ir bet kaip į Konstituciją, taip ignoruojant Konstitucijos vertybių sisteminį ryšį. Pastaruoju, neįvykusiu referendumu, uždraudžiant pirkti žemę užsieniečiams, būtent tai ir buvo padaryta. Čia vėlgi susikerta dvi fundamentalios, šio teksto pirmose pastraipose minimos, pozicijos. Kad ir kaip kai kam neįtikėtinai skambėtų, KT šioje vietoje gina demokratiją, o pati tokios demokratijos forma vadinama substantyviąja demokratija.

Substantyvioji demokratija nuo grynai tiesioginės demokratijos skiriasi tuo, kad ta vadinamoji gryna demokratija apibrėžiama tik formaliaisiais aspektais, t.y. egzistuoja aukščiausias Suverenas – Tauta, kurios žodis visada yra paskutinis. Substantyvioji demokratija turi vertybinius materialiuosius aspektus, kurie yra tokie kaip maksimali pagarba žmogaus teisėms, teisės viešpatavimo, Konstitucijos viršenybės ir kt. Pagrindinis substantyviosios demokratijos tikslas – apsaugoti ir ginti pačią demokratiją. Šiuo atveju, KT būtent tai ir padaro, apgina nuo tam tikrų piliečių pasikėsinimo į pačią Konstituciją. Ar dėl to verta aukoti tai, kad referendumo teisė nebus absoliuti ir į Konstituciją negalima įrašyti belekaip beleko? Mano asmenine nuomone, taip verta, nors esu įsitikinęs, kad daug kas su tuo nesutiks. Nepaisant, kad Lietuva praėjusio referendumo egzaminą išlaikė puikiai, nesu tikras, kad ateityje neatsiras panašių asmenų su iniciatyvą, kurie, pvz., norės sugrąžinti mirties bausmę ar pan. Todėl reikia, kad tokioms iniciatyvoms būtų užkirstas kelias.

Kiti klausimai dėl VRK ir Seimo kompetencijos išspręsti taip, kad pastarosios institucijos nebūtų statisto vaidmenyje, kurios tik įgalina referendumą. Paaiškinta, kad VRK negali registruoti tokios iniciatyvinės grupės, kuios teikiamos iniciatyvos prieštarauja Konstitucijai. Seimas, jeigu mato, kad siūloma iniciatyvą prieštarauja Konstitucijai, galės priimti nutarimą, kuriuo atsisakoma skelbti referendumą.  Atsiranda išankstinė teisėtumo kontrolė, kad nebūtų taip, jog surinkti parašai referendumui, o po to atsibundama ir pamatoma, kad iniciatyva prieštarauja Konstitucijai.

Reikia pabrėžti, kad VRK šiuo atveju nėra visagalė, nes jos sprendimą atsisakyti registruoti referendumo iniciatyvą galima skųsti administraciniams teismams, o tam tikrais atvejais prieiti ir prie Konstitucinio Teismo.  Galima sugrįžti prie Opel Asconos analogijos. Yra manančių, kad Konstitucijos atskirų straipsnių keitimas lygus naujo automobilio pirkimui. Ši analogija klaidinga, nes straipsnių keitimas yra atskirų automobilio detalių keitimas, tačiau ne paties automobilio pakeitimas nauju. KT šiuo atveju pasakė, kad VRK ir Seimas vykdo automobilio techninę priežiūrą ir jeigu automobilis nepereina šios apžiūros juo važiuoti negalima. Nežinau, kaip atrodo kitiems, bet tokia diskriminacinė pataisa, kuria siūloma uždrausti užsienio piliečiams pirkti žemę, man primena automobilio vieno varomojo rato, ar kokio vairo išėmimui. Ar toks automobilis gali važiuoti?

Manau, kad šiandieniniame kontekste, šis KT nutarimas tikrai nėra blogas. Teismas neuždraudė rengti referendumų, o tiesiog pasakė, kad pačios referendumo iniciatyvos turi atitikti mūsų Konstitucijos saugomas vertybes, o priežiūros institucijoms suteikta teisė pačioje pirminėje stadijoje tai patikrinti. Šiuo komentaru vengiau nutarimo citavimo, tiesiog norėjau kiekvieną skaitytoją pastatyti į teisėjo vietą ir parodyti, kokiomis aplinkybėmis reikėjo priimti tokį sprendimą, o priimti tokį sprendimą tikrai nėra lengva.

Visada buvau šalininkas pozicijos, kad į Konstitucijos nuostatos sudaro darnią sistemą ir jos bet kaip išdarkyti negalima, net jei tai pasišovusi daryti ir pati Tauta.

Konstitucijos raidė prieš dvasią

Kadangi kurį laiką nesu parašęs nieko aktualaus (įdomaus?) konstitucinės teisės tematika – nusprendžiau pasirinkti ypač kontraversišką (įdomią?) temą.  Pats straipsnio pavadinimas yra šlykštus ir niekada per savo trumpą konstitucionalisto mėgėjo “karjerą” negalvojau, jog teks pavadinimą formuluoti būtent taip, tačiau ši formuluotė atrodo pati tiksliausia. Niekada nesitikėjau, kad gali tekti tarp sąvokų Konstitucijos raidė ir dvasia įdėti žodelį PRIEŠ.. Straipsnis bus siejamas su dabar egzistuojančia Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) ir LR Konstitucinio Teismo doktrinų kolizija, Konstitucinio teismo 2011 m. sausio 10 pareiškimu, Konstitucinio Teismo sudėties bei pirmininko pasikeitimais ir svarbiausia su Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 28 d., mano įrašuose nuolat cituojama, suformuota oficialios konstitucinės doktrinos korekcijų doktriną, kurią (ne)sąmoningai stengiamasi primiršti (?). Tikiuosi, kad visa ši paini įžanga, su daugybe skliaustų, taps aiškesnė perskaičius teksto motyvuojamąją dalį.

Jau ne kartą rašiau apie konstitucinę doktriną dėl apkaltos teisinių padarinių, šios doktrinos formuluočių tarpusavio prieštaringumą ir t.t. Norint rasti šiuos įrašus reikia žymose paspausti “apkalta”, “konstitucine atsakomybė” ar panašiai. Nepaisant vidinių prieštarų, minėjau, jog esu šios doktrinos šalininkas, nes asmeniui šiurkščiai pažeidusiam konstitucija, atsakomybė iki gyvos galvos – proporcinga padarytam pažeidimui. Taip pat rašiau apie EŽTT sprendimą Paksas prieš Lietuvą ir jo įgyvendinimo būdus. Po šių įvykių nutekėjo nemažai vandens ir dabar metas į visą tai pasižiūrėti iš tolimesnės perspektyvos. Šis straipsnis nėra skirtas ginti (ar smerkti) nei minėtą asmenį, nei LRKT suformuluotą konstitucinės atsakomybės doktriną. Keliuosi daug aukštesnį tikslą – noriu pabandyti rasti sveiką poziciją tarp esamų dviejų, taip siekdamas rasti dar šiek tiek sveiko proto susiklosčiusioje itin prastoje situacijoje, kuri kerta žmonių pasitikėjimą tiek Lietuva kaip teisine valstybe, tiek Konstitucinio Teismo autoritetu, nes būtent tas autoritetas ir pasitikėjimas (jo sumažėjimas) dabar yra esminė problema.

Turime situacija, kai 2004 m. gegužės 25 d. LRKT doktrina pripažinta neproporcinga (per griežta) ir nesuderinama su Europos Žmogaus Teisių ir Pagrindinių Laisvių Apsaugos Konvencija (toliau – Konvencija):

“Asmuo, kuris buvo išrinktas Respublikos Prezidentu, davė Tautai Respublikos Prezidento priesaiką, po to ją sulaužė ir šitaip šiurkščiai pažeidė Konstituciją ir už tai apkaltos proceso tvarka Seimo – Tautos atstovybės buvo pašalintas iš užimamų pareigų, pagal Konstituciją negali dar kartą prisiekti Tautai, nes visada kiltų ir niekada neišnyktų pagrįsta abejonė dėl jo vėl duodamos priesaikos tikrumo ir patikimumo, taigi ir dėl to, ar priesaiką duodantis asmuo Respublikos Prezidento pareigas tikrai vykdys taip, kaip jas vykdyti įpareigoja priesaika Tautai, ar šis asmuo vėl nesulaužys Tautai duotos priesaikos, kitaip tariant, ar šio asmens vėl duodama priesaika Tautai nebus fiktyvi.

Apkaltos proceso tvarka pritaikytos konstitucinės sankcijos (konstitucinės atsakomybės) turinį sudaro ir asmens, šiurkščiai pažeidusio Konstituciją, sulaužiusio priesaiką, pašalinimas iš užimamų pareigų, ir iš to išplaukiantis draudimas tokiam asmeniui ateityje užimti tokias Konstitucijoje numatytas pareigas, kurias asmuo gali pradėti eiti tik po to, kai duoda Konstitucijoje numatytą priesaiką.

Pagal Konstituciją asmuo, kuris šiurkščiai pažeidė Konstituciją, sulaužė priesaiką, padarė tokį nusikaltimą, kuriuo kartu šiurkščiai pažeidė Konstituciją, sulaužė priesaiką ir dėl to apkaltos proceso tvarka buvo pašalintas iš Respublikos Prezidento, Konstitucinio Teismo pirmininko ir teisėjo, Aukščiausiojo Teismo pirmininko ir teisėjo, Apeliacinio teismo pirmininko ir teisėjo pareigų ar buvo panaikintas jo Seimo nario mandatas, pagal Konstituciją niekada negali būti renkamas Respublikos Prezidentu, Seimo nariu, niekada negali užimti Konstitucinio Teismo teisėjo, Aukščiausiojo Teismo teisėjo, Apeliacinio teismo teisėjo, kitų teismų teisėjo, Vyriausybės nario, valstybės kontrolieriaus pareigų, t. y. niekada negali užimti tokių Konstitucijoje nurodytų pareigų, kurių ėjimo pradžia yra susijusi su Konstitucijoje numatytos priesaikos davimu.

Asmuo, šiurkščiai pažeidęs Konstituciją, sulaužęs priesaiką ir dėl to Seimo pašalintas iš užimamų pareigų, niekada neitų tokių pareigų, kurių ėjimo pradžia yra susijusi su Konstitucijoje nurodytos priesaikos davimu.”

Būtent šia apimtimi LRKT doktrina neatitinka Konvencijos. Apie tai jau rašiau. Tačiau dabar problemą noriu panagrinėti kitu kampu. Ši doktrina nemažai kritikos sulaukė dėl to, jog ji yra grynai Konstitucijos dvasios “kūdikis”. Paprastai kalbant tai reiškia, jog tokių doktrininių nuostatų negalima išvesti vadovaujantis pirminiais teisės aiškinimo metodais: lingvistiniu ir sisteminiu. Su tuo galima sutikti, ypač, nes vien šie metodai tokio Konstitucijos turinio neatskleidžia. Tačiau teisės aiškinimas negali būti determinuotas vien šių metodų. Turi būti naudojami ir visi kiti. Šioje vietoje ir pasirodė problema. Atrodytų, jog Konstitucijos dvasia perlipo ir išsiplėtė už Konstitucijos raidės ribų t.y. implicizmas pernelyg nutolo nuo eksplicizmo. Šiame tekste nenoriu nagrinėti ar ši LRKT konstitucinės atsakomybės doktriną yra “teisinga” ar ne. Kalbant apie oficialią konstitucinę doktriną siūlyčiau atsisakyti tokių sąvokų kaip: “teisinga” ir “neteisinga”, “klaidinga” ir “neklaidinga” ir pan., nes užtenka to, jog tai yra oficiali konstitucinė doktrina. Mano manymu, šioje situacijoje svarbiausia yra tinkamai išspręsti EŽTT ir LRKT doktrinų inter alia LR Konstitucijos ir Konvencijos nuostatų koliziją. Taip pat galima pabandyti nustatyti, kas yra didesnė vertybė ir ar tokia vertybių kolizija kaip Konstitucijos raidės ir dvasios gali išvis egzistuoti. Mano manymu, tokia situacija yra visiškai netoleruotina. Į šiuos klausimus rasti atsakymus turėtų padėti paties LRKT 2008 kovo 28 d. suformuota konstitucinės jurisprudencijos korekcijų doktrina ir E. Jarašiūno šią doktriną komentuojantys moksliniai straipsniai.

Iš pirmo žvilgsnio, atrodo, esame tarp Scilės ir Charibdės, nes vienu atveju reikia apsisaugoti nuo bereikalingų Konstitucijos teksto pataisų, o kitu išvengti teisinę sumaištį keliančių konstitucinės jurisprudencijos pataisų. Minėto nutarimo esmė – jog LRKT tam tikrais atvejais, laikydamasis Konstitucijos imperatyvų, gali koreguoti ankstesnį Konstitucijos aiškinimą.

Konstitucijos raidę ir dvasią sistemiškai galime skirstyti vadinamus pirminius ir išvestinius šaltinius (nors jų juridinė galia ir vienoda). Taip yra todėl, nes Konstitucijos implicitinis turinys (išvestinis šaltinis) LRKT plėtojant doktriną yra išvedamas būtent iš Konstitucijos raidės (pirminio šaltinio) naudojant teisės aiškinimo metodų visumą. Pirminiam tekstui virstant jurisprudenciniu, LRKT akto nuostatos virsta taikomomis konstitucinėmis normomis ir principais. Anot E. Jarašiūno, Konstitucijos virtimas nuolat taikoma teise reiškia nuolatinį pirminio teksto, vadinamo konstitucija, transformavimąsi į antrinius, jurisprudencinius tekstus. Tie antriniai tekstai pamažu įgauna vis didesnę reikšmę. Po kiek laiko po jais tarsi pradingsta pirminio akto nuostatos.

Čia kalbama apie jurisprudencinę arba gyvąją konstituciją. Sutinku, jog mūsų Konstitucija yra gyvoji-jurisprudencinė ir kito būdo jai realiai veikti nėra. Taip pat, jog dvasios galia = raidės galiai. Tačiau, esant galimai kolizija, kam teikti prioritetą? Visgi referendumu patvirtinus Konstituciją, piliečiai visų pirma tvirtino raidę, nes dvasia negalėjo objektyviai egzistuoti. Viena iš priežasčių, kodėl atsirado korekcijų doktrina turėtų būti paties Konstitucijos teksto kaip piliečių tarpusavio sutarties apsauga. Teksto stabilumas jeigu nėra svarbesnis, nors mano manymu neabejotinai yra svarbesnis, tai bent jau yra lygus jurisprudencijos svarbai. Tai sąlygoja nors ir vienodos galios, bet vis dėlto pirminio ir išvestinio šaltinio santykis.

Minėta korekcijų doktrina buvo eventualiai neišvengiama, nes doktrinos pakeitimų negalima daryti “po stalu”, o teisinė ir socialinė tikrovė yra per laiką kintantys reiškiniai. Būtent LRKT tenka Konstitucijos raidos, jos adaptavimo prie besikeičiančios tikrovės funkcija.

E. Jarašiūnas klausia:

“Ar verta “kariauti” su socialine tikrove? Teisės raidoje ir plėtojimui, ir patikslinimui ar pataisymui – sava vieta. Brandžių konstitucinių demokratijų patirtis patvirtina, jog toks koregavimas – neišvengiamas konstitucinės jurisprudencijos plėtojimo elementas. Šio teisinės tikrovės fakto negalima ignoruoti ar jį paneigti. Jeigu interpretavimo korekcijų negalima išvengti, būtina nustatyti koregavimo sąlygas, kurios neleistų nukrypti nuo konstitucijos interpretavimo kurso. Tai konstitucijos, konstitucingumo, ypač pagrindinių teisių srityje, stiprinimo kursas. Teismas, atvirai formuluodamas tokią doktriną,  pasirodo esanti brandi, nebijanti žvelgti atvirai į teisinę tikrovę institucija. Toks doktrinos formulavimas tik patvirtina, kad oficialios konstitucinės doktrinos koregavimas, laikantis iš konstitucijos kylančių sąlygų, nepaneigia konstitucinės tvarkos nuoseklios raidos.”

Pereinant prie paties pirminio šaltinio (LRKT 2006 m. kovo 28 d. nutarimas), jame suformuluotos esminės oficialios konstitucinės doktrinos korekcijos nuostatos, kurios nurodo:

“Konstitucijos nuostatų sampratos ir oficialių konstitucinių doktrininių nuostatų reinterpretavimas, kai oficiali konstitucinė doktrina yra pakoreguojama, yra išimtinė Konstitucinio Teismo kompetencija.”

Prisimenant, kad LRKT 2011 m. sausio 10 d. dieną jokios juridinės galios pareiškimu pasisakė, jog:

“Įgyvendinant minėtą Europos Žmogaus Teisių Teismo sprendimą – siekiant sukurti teisines prielaidas asmeniui, apkaltos proceso tvarka pašalintam iš pareigų, po tam tikro laiko kelti savo kandidatūrą rinkimuose į Seimą ir užimti parlamento nario pareigas ir taip pašalinti nesuderinamumą tarp Lietuvos Respublikos Konstitucijos ir Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos, turi būti daromos atitinkamos Lietuvos Respublikos Konstitucijos pataisos.”

Minėtas nutarimas motyvuose pasisako dėl tokios situacijos, kai pakeitus Konstitucijos raidę, gali būti keičiama doktrina:

“Reinterpretuoti oficialias konstitucines doktrinines nuostatas taip, kad oficiali konstitucinė doktrina būtų pakoreguota, yra (arba gali būti) būtina tais atvejais, kai yra padaromos Konstitucijos pataisos.

Įsigaliojus Konstitucijos pataisai, kuria yra pakeičiama (arba panaikinama) kuri nors iš tų Konstitucijos nuostatų, kurių pagrindu (t. y. kurias aiškinant) buvo suformuota ankstesnė oficiali konstitucinė doktrina (atitinkamu konstitucinio teisinio reguliavimo klausimu), Konstitucinis Teismas pagal Konstituciją turi išimtinius įgaliojimus konstatuoti, ar aiškinant Konstituciją dar galima remtis (ir kokiu mastu) ankstesnių Konstitucijos nuostatų pagrindu Konstitucinio Teismo suformuota oficialia konstitucine doktrina, ar ja jau negalima remtis (ir kokiu mastu) (Konstitucinio Teismo 2004 m. gegužės 13 d., 2006 m. sausio 16 d., 2006 m. sausio 24 d., 2006 m. kovo 14 d. nutarimai).

Kaip minėta, visos konstitucinės normos ir konstituciniai principai sudaro darnią sistemą. Šiame kontekste paminėtina ir tai, kad, kaip savo aktuose ne kartą yra konstatavęs Konstitucinis Teismas, Konstitucija neleidžia jos aiškinti taip, kad būtų iškreipta arba paneigta kurios nors Konstitucijos nuostatos prasmė, kuri nors Konstitucijoje įtvirtinta, jos ginama ir saugoma vertybė, taigi ir iškreipta viso konstitucinio teisinio reguliavimo esmė, pažeista konstitucinių vertybių pusiausvyra. Atsižvelgiant į tai konstatuotina, kad oficialias konstitucines doktrinines nuostatas reinterpretuoti taip, kad oficiali konstitucinė doktrina būtų pakoreguota, gali būti būtina ir tada, kai yra padaroma tokia Konstitucijos pataisa (pakeičiama arba panaikinama tam tikra Konstitucijos nuostata arba Konstitucijoje įtvirtinama nauja nuostata), kuria yra iš esmės pakoreguojamas visuminio konstitucinio teisinio reguliavimo turinys, nors būtent ta Konstitucijos nuostata, kurios pagrindu (t. y. kurią aiškinant) tam tikru konstitucinio teisinio reguliavimo klausimu buvo suformuota ankstesnė oficiali konstitucinė doktrina, formaliai ir nėra pakeičiama. Tokiais atvejais išimtinius įgaliojimus konstatuoti, ar aiškinant Konstituciją dar galima remtis (ir kokiu mastu) ankstesne oficialia konstitucine doktrina (ir kaip visuma, ir kiekvienu atskiru konstitucinio teisinio reguliavimo klausimu), ar ja jau negalima remtis (ir kokiu mastu), taip pat turi Konstitucinis Teismas.

Pabrėžtina, kad tada, kai nėra padaryta Konstitucijos pataisų, dėl kurių tam tikras oficialias konstitucines doktrinines nuostatas yra būtina reinterpretuoti taip, kad oficiali konstitucinė doktrina būtų pakoreguota, tai daryti galima tik jeigu iš Konstitucijos kyla būtinumas nukrypti nuo esamo precedento ir sukurti naują. Konstitucinis Teismas šioje srityje nėra visiškai laisvas, jį saisto jo paties sukurti precedentai ir jo paties suformuota tuos precedentus pagrindžianti oficiali konstitucinė doktrina.”

Tai daryti ir siūlo LRKT. Tačiau ar čia racionaliausias sprendimas? Jeigu expressis verbis Konstitucijos nuostatų keisti nėra prasmės? Lipama per langą, kai atviros durys.. Taip LRKT tarsi bando apsaugoti savo “neklystamumo aureolę”, tačiau to nereikėtų daryti, kaip ir vartoti sąvoką “klaida”. Derėtų vadovautis tolimesniu LRKT aiškinimu. Esminis momentas ir kriterijai, kuriais rodo kelią yra:

“Konstitucinio Teismo precedentų, sukurtų priėmus sprendimus konstitucinės justicijos bylose, gali būti nukrypstama ir nauji precedentai gali būti kuriami tik tais atvejais, kai tai yra (1) neišvengiamai, objektyviai būtina, (2) konstituciškai pagrindžiama ir pateisinama”.

Visiškai pritariu, jog:

“Jokio Konstitucinio Teismo precedentų pakeitimo ar oficialios konstitucinės doktrinos koregavimo negali lemti atsitiktiniai (teisės atžvilgiu) veiksniai. Antai oficialios konstitucinės doktrinos koregavimo negali lemti vien Konstitucinio Teismo sudėties pasikeitimas.”

Tačiau turėjau viltį, jog Konstitucinio teismo sudėties atsinaujinimas praėjusį kovą bus vienas iš veiksnių, kuris gali sąlygoti doktrinos korekcijas. Pabrėžiu, kad vienas iš veiksnių. Nes šiuo atveju veikia žymiai svarbesni veiksniai ir argumentai, o sudėties pasikeitimas yra grynai subsidiaraus pobūdžio. Tačiau, greitai teko suprasti, kad klystu, nes naujasis LRKT pirmininkas Romualdas Kęstutis Urbaitis viešai pareiškė, jog:

“Jokių pertvarkų ir doktrininių nuostatų keitimo nėra ir negali būti. Konstitucinis Teismas karta iš kartos seka ta pačia linija, tai yra konstitucijos aiškinimas, ir jis negali būti kitoks”

Tai iš esmės parodo asmens, kuris turi nemažą svorį LRKT požiūrį. Atrodo, kad vienas iš 2006 m. kovo 28 d. nutarimo autorių pats jo nenori prisiminti. O tame nutarime yra nemažai įdomių nuostatų, kurias norėčiau pacituoti inter alia priminti. Šioje dalyje pasisakoma, kokiais atvejais doktrina gali būti keičiama:

“Pabrėžtina, kad minėtą būtinumą tam tikras oficialias konstitucines doktrinines nuostatas reinterpretuoti taip, kad oficiali konstitucinė doktrina būtų pakoreguota, gali lemti tik tokios aplinkybės kaip būtinumas didinti galimybes įgyvendinti asmenų prigimtines bei įgytąsias teises ir teisėtus interesus, būtinumas labiau apginti, apsaugoti Konstitucijoje įtvirtintas vertybes, poreikis sudaryti palankesnes sąlygas įgyvendinti Konstitucijoje deklaruotus lietuvių tautos siekius, kuriais grindžiama pati Konstitucija, būtinumas plėsti konstitucinės kontrolės šalyje galimybes, idant būtų garantuojamas konstitucinis teisingumas, užtikrinta, kad nė vienas teisės aktas (jo dalis), prieštaraujantis aukštesnės galios teisės aktams, neturėtų imuniteto pašalinimui iš teisės sistemos.”

Taip pat pasisakoma, kada neturėtų būti keičiama:

“Pabrėžtina ir tai, kad oficialios konstitucinės doktrinos (jos nuostatų) reinterpretuoti taip, kad oficiali konstitucinė doktrina būtų pakoreguota, yra negalima, konstituciškai neleistina, jeigu tuomet yra pakeičiama Konstitucijoje įtvirtinta vertybių sistema, paneigiamas jų suderinamumas, sumažinamos Konstitucijos viršenybės teisės sistemoje apsaugos garantijos, paneigiama Konstitucijos, kaip vientiso akto, darnios sistemos samprata, sumažinamos Konstitucijoje įtvirtintos asmens teisių ir laisvių garantijos, pakeičiamas Konstitucijoje įtvirtintas valdžių padalijimo modelis.”

Kas dar įdomiau, toliau nepamirštama pasisakyti apie Konstitucijos teksto keitimą ir nurodoma:

“Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad Konstitucija, kaip aukščiausioji teisė, turi būti stabilus aktas (Konstitucinio Teismo 2006 m. sausio 16 d., 2006 m. kovo 14 d. nutarimai). Konstitucijos stabilumas yra tokia jos savybė, kuri kartu su kitomis (inter alia – ir pirmiausia – su Konstitucijos ypatinga, aukščiausia teisine galia) konstitucinį teisinį reguliavimą atskiria nuo žemesnės galios teisės aktais nustatyto (ordinarinio) teisinio reguliavimo (Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 14 d. nutarimas), o Konstituciją – nuo visų kitų teisės aktų. Konstitucijos stabilumas – didžiulė teisinė vertybė. Konstitucija neturi būti keičiama, jeigu tai nėra teisiškai būtina. Tai laiduoja inter alia sudėtingesnė, sunkesnė, palyginti su konstituciniais ir paprastaisiais įstatymais, Konstitucijos pataisų darymo tvarka (Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 14 d. nutarimas), ypač tai, kad kai kurių Konstitucijos nuostatų (1 straipsnio, I skirsnio „Lietuvos valstybė“, XIV skirsnio „Konstitucijos keitimas“) keitimui yra nustatyti ypatingi procesiniai reikalavimai. Konstitucijos stabilumas – viena iš prielaidų užtikrinti valstybės tęstinumą, pagarbą konstitucinei santvarkai ir teisei, Konstitucijoje deklaruotų lietuvių tautos siekių, kuriais grindžiama pati Konstitucija, įgyvendinimą.

Viena iš sąlygų, užtikrinančių Konstitucijos, kaip teisinės realybės, stabilumą, yra jos teksto stabilumas. Minėta, kad Konstitucijos prigimtis, konstitucingumo idėja suponuoja tai, kad Konstitucijoje negali būti ir nėra spragų ar vidinių prieštaravimų. Tad Konstitucijos tekstas neturi būti koreguojamas, pavyzdžiui, vien pasikeitus terminijai, inter alia teisinei (Konstitucinio Teismo 2006 m. sausio 16 d. nutarimas). Konstitucijos, kaip itin stabilaus teisės akto, prasmė taip pat būtų ignoruojama, jeigu intervencija į jos tekstą būtų daroma kiekvienąkart, kai pasikeičia kurie nors teisiškai reguliuotini visuomeniniai santykiai (pavyzdžiui, kai tam tikrų veiklos rūšių technologinės galimybės išsiplečia taip, kaip galbūt ir nebuvo įmanoma numatyti tuo metu, kai Konstitucijos tekstas buvo kuriamas).

Šiame kontekste ypač pabrėžtina, kad oficialios konstitucinės doktrinos tolesnis aiškinimas ir plėtojimas, inter alia oficialių konstitucinių doktrininių nuostatų reinterpretavimas, taip pat ir toks, kai oficiali konstitucinė doktrina yra pakoreguojama, naujose konstitucinės justicijos bylose priimtuose Konstitucinio Teismo aktuose leidžia atskleisti giluminį Konstitucijos potencialą nekeičiant jos teksto ir šiuo atžvilgiu pritaikyti Konstituciją prie socialinio gyvenimo pokyčių, nuolat kintančių visuomenės ir valstybės gyvenimo sąlygų, užtikrinti Konstitucijos, kaip visuomenės ir valstybės gyvenimo teisinio pagrindo, gyvybingumą. Oficialios konstitucinės doktrinos formavimas ir plėtojimas – konstitucinės justicijos funkcija. Naujose konstitucinės justicijos bylose priimtuose Konstitucinio Teismo aktuose toliau aiškinant ir plėtojant, inter alia reinterpretuojant, oficialias konstitucines doktrinines nuostatas, taip pat ir taip, kad oficiali konstitucinė doktrina yra pakoreguojama, yra skatinama nedaryti intervencijos į Konstitucijos tekstą tada, kai tokia intervencija nėra teisiškai būtina. Šitaip yra prisidedama prie Konstitucijos teksto, kartu ir konstitucinės santvarkos, stabilumo užtikrinimo.”

Mano manymu, dabar kaip tik ir egzistuoja tokia situacija, kai Konstitucijos teksto keisti nėra būtina, nes problemą iš esmės galima sutvarkyti reinterpretavus doktriną, o tam yra visi tam reikalingi pagrindai. Profesorius E. Jarašiūnas straipsnyje “Oficialios konstitucinės doktrinos koregavimo problemos”, kaip vieną iš išorinių koregavimo paskatų nurodo:

“Galimi ir iš kitur sklindantys postūmiai. Tai kelių teisinių erdvių, darančių įtaką nacionalinių konstitucinių teisėjų apsisprendimui, poveikis. Pirmoji tokia erdvė – Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudencija. Jeigu pasikeitė kokios nors šio teismo taikomos konvencijoje (analogiškos teisės įtvirtintos ir Europos šalių konstitucijose) fiksuotos pagrindinės teisės samprata, jei ji papildyta naujais elementais ar nustatyta nauja šios teisės ir kitų teisių pusiausvyra, didelė tikimybė, kad ir konstituciniai teismai koreguos ankstesnę jurisprudenciją. Europos Žmogaus Teisių Teismo autoritetas, pagarba europiniams žmogaus teisių standartams skatina nacionalinius konstitucinius teismus neatsilikti.”

Esu minėjęs, kad mūsų Konstitucija žmogaus teisių srityje semiasi įkvėpimo iš Konvencijos. EŽTT yra institucija, kuri užtikrina aukščiausią žmogaus teisių standartą. Taigi EŽTT praktika, tiesiogiai nurodanti, jog mūsų konstitucinės doktrinos nuostatos neatitinka Konvencijos nėra pakankamas pagrindas reinterpretacijai? Koks tada gali būti pagrindas? Todėl LRKT pasakymas keisti Konstitucijos tekstą mažų mažiausiai – ciniškas. Mes taip save užsidarome į dėžutę, o LRKT tarsi pats ignoruoją savo doktriną, nors kiekviename nutarime po kelis kartus pasisako, jog yra saistomas savo paties doktrinos…

Taip susidaro visiškai absurdiška ir netoleruotina situacija, kai pakertamas autoritetas Konstitucija t.y. referendumu priimtu tekstu, nes siūloma jį keisti, taip daug kam sukeliamos abejonės, jog teksto vertė yra menkesnė už doktriną. Krinta ir paties Konstitucinio Teismo autoritetas, nes gali atrodyti, jog būrys “šventųjų” vykdo bekompromisinę kovą su vienu “demonu”. Tada atsiranda jokios teisinės galios neturintys pareiškimai, kuriais iš esmės išsprendžiamas konstitucinis ginčas, galimai kilsiantis ateityje.  Tada didžiausia vertybė – teisinė valstybė stoja į antrą planą.. O to niekada neturėtų būti, nes fundamentalūs principai negali eiti už politikos ar kažkieno asmeninių ambicijų nugaros.. Labiausiai nuo viso to pralošiame mes patys. Ar teisingu keliu pasukome?

P.S. bet koks komentaruose nepagrįstas šaipymasis iš teisinės-filosofinės sąvokos “dvasia” sąlygos neterminuotą komentavimo teisės sustabdymą.

Konstitucinis Teismas apibendrino doktriną

Nemėgstu rašyti recenzijų ir panašių dalykų, tačiau privalau pareklamuoti knygą, kuri liko nepastebėta. Jos nerasi nei Baltose lankose, nei Vagoje.. Net nerasi Mykolo Romerio Universiteto bibliotekoje (paskutinį kartą tikrinau prieš Kalėdas, deja dovanų neradau..). Praėjusių metų pabaigoje Konstitucinis Teismas išleido knygą “Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo oficialiosios konstitucinės doktrinos nuostatos 1993-2009”. Pats pavadinimas puikiausiai pasako, apie ką leidinys.

Knygą sudarė kompetentingi asmenys: E. Jarašūnas, K. Jankauskas ir V. Staugaitytė. Pasirinkta forma turi privalumų ir trūkumų. Privalumas yra tai, kad ji sudaryta tarsi Konstitucijos komentaras t.y. imami iš eilės Konstitucijos skyriai, skirsniai, straipsniai ir jų dalys ir taip dėliojama visa esanti KT doktrina, kuri buvo sukurta aiškinant Konstitucijos nuostatas. Prie trūkumo priskyriau, nors ko gero tai nėra trūkumas, tai jog doktrina labai kartojasi pvz.: paėmus konstitucinį teisinės valstybės principą rasime per daugybę puslapių besikartojančius išaiškinimus, to taip atsiranda didžiulė teksto apimtis ir atgrasoma nuo nuoseklaus šios knygos skaitymo.  Po keleto puslapių pradeda atrodyti, jog mokaisi mintinai. Nors kaip ir minėjau, tai neturėtų būti trūkumu, nes parašytas ne romanas, o pasirinkus minėtą metodologiją nuosekliai ir chronologiškai dėliojama visa konstitucinė doktrina, todėl pasikartojimų kaip ir nebuvo galima išvengti. Už tai, jie padeda, kai nori rasti visą doktriną siejančią tam tikrą konstitucinę nuostatą. Tai šią knygą padaro nuostabiu teisininko darbo įrankiu.

Minėjau, kad knygos sudarymas panašus į Konstitucijos komentarą, o leidinio sudarytojai pateikia tokio pasirinkimo argumentaciją:

“Rengiant šią knygą daug diskutuota apie jos koncepciją, dalių išdėstymą, turinio apimtį ir elementus, juolab kad pasidairius matyti, jog įvairiose valstybėse konstitucinės jurisprudencijos pristatymo patirtis yra skirtinga. Vienur leidžiami svarbiausių bylų su komentarais rinkiniai, kitur pateikiami apdoroti oficialiosios konstitucinės doktrinos apibendrinimai, trečiur skelbiamos pagal tematiką suskirstytos konstitucinės justicijos  institucijos teisinės pozicijos.

Mūsų pasirinkimą atspindi knygos pavadinimas “Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo oficialiosios konstitucinės doktrinos nuostatos”, parodantis, kad joje siekiama išdėstyti teisiškai reikšmingas oficialias konstitucines interpretacijas.  Todėl ši knyga  (nepaisant panašumo į Konstitucijos komentarą, konstitucinės teisės vadovėlio metmenis ar susistemintą Konstitucinio Teismo aktų ištraukų rinkinį) – tikrų tikriausia jurisprudencinė konstitucija t.y. joje susistemintai išdėstytos oficialiai išaiškintos ir realiai taikomos konstitucinės nuostatos.”

Turbūt, norintiems sužinoti, kaip po tiek išaiškinimų atrodytų mūsų gyvoji Konstitucija šis leidinys padėtų susidaryti tam tikrą vaizdą (knygos apimtis 1100 psl.). Aišku, tai nėra baigtas darbas, nes Konstitucija byla po bylos plėsis iki begalybės (?). Būčiau buvęs nepaprastai dėkingas, jei būčiau turėjęs šią knygą, kai studijavau konstitucinę teisę. Ji ypač praverstų teisininkams, kurie tingi (neturi laiko?) skaityti visus KT nutarimus nuo A iki Z.  Taip pat būtų naudinga ir tiems, kurie savarankiškai neoficialiai bando aiškintis Konstitucijos nuostatas, taip neretai jas tarpusavyje supriešindami, paneigdami konstitucinius principus ir jų loginius-sisteminius ryšius.

Man asmeniškai ši knyga ypač naudinga, nes prisidės ne prie vieno ateities įrašo šiame tinklaraštyje.. Gerai, kad sudarytojai nepatingėjo, nes ne jiems vieniems buvo kilusi idėja parašyti kažką panašaus. Atsižvelgiant į tęstinius procesus, ateityje prireiks ir sekančių tomų..

 

%d bloggers like this: