Antras mano mokslinis straipsnis: “THE DOCTRINE OF LAESIO ENORMIS IN LITHUANIAN CONTRACT LAW“

Šį straipsnį kartu su kolege ir labai kieta sutarčių teisės specialiste doc. dr. Rūta Lazauskaite parašėme dar varasą. Pagaliau jis išvydo dienos šviesą.

Straipsnį galite parsisiųsti paspaudę ant jo pavadinimo čia – Laesio enormis doktrina Lietuvos sutarčių teisėje.

Straipsnis anglų kalba, nes norėjosi pasitikrinti, kaip pavyks suprantamai šia kalba parašyti ilgą teisinį tekstą. Straipsnį sudaro trys didelės dalys. Pirmiausia paaiškiname, koks laesio enormis samprata įgyvendinta mūsų CK – esminė sutarties šalių nelygybė. Trečioje dalyje apžvelgiame daugmaž visą LAT’o praktiką šio instituto taikymo atvejais.

Antroji dalis yra problematiškiausia. Joje įrodinėjame, kad esminė nelygybė yra vienintelis bendrasis atsisakymo nuo sutarties pagrindas. Atsisakymas nagrinėjamas sistemiškai su sandorių negaliojimo pagrindais. Taip pat kritikuojame kodekso kūrėjus, kad iš UNIDROIT principų perkėlė šį vienintelį atsisakymo nuo sutarties pagrindą, o kitus tris (klaidą, apgaulę, grasinimą) pamiršo. Šioje vietoje aš asmeniškai padariau vieną gana žioplą klaidą, t.y., tik po straipsnio priėmimo spausdinti radau dar vieną šaltinį. Valentinas Mikelėnas 2008 m. parašė straipsnį “The Influence of Instruments of Harmonisation of Private Law upon the Reform of Civil Law in Lithuania“, kuriame paaiškino, kad:

“Thus it was natural that some provisions of the UNIDROIT Principles were not compatible with the ideas supported by the members of the working group. For example, the working group insisted on strict application of the principle of pacta sund servanda.The elements of this principle are clearly established by the relevant provisions of the Civil Code. For example, Part 1 of article 6.189 of the Civil Code provides that a contract formed in accordance with the provisions of the law and that is valid shall have the force of law between its parties. Obviously, it is not possible for a party either to unilaterally avoid a contract or to unilaterally refuse to perform an obligation that arises out of a contract (under article 6.59 of the Civil Code). For these reasons, the working group decided not to accept the institute of avoidance of a contract, as provided by articles 3.14–3.17 of the UNIDROIT Principles, because unilateral avoidance of a contract could lead to instability of civil relationships. As a result, the Civil Code provides that in the event of mistake, fraud, or threat, the interested party must start court proceedings for the annulment of a contract.“

Labai gailiuosi, kad per vėlai pamačiau šį straipsnį. Nors tyrimo rezultatas nebūtų pasikeitęs, čia matau kodekso kūrėjų tikrąją valią ir būčiau sustiprinęs savo argumentus. Kadangi jau negaliu pakeisti išleisto straipsnio, bet turiu savo tinklaraštį, tai papildysiu straipsnio argumentus čia. Su visa derama pagarba Valentinui Mikelėnui, kuris yra vienas didžiausių mano autoritetų.

Pirma, V. Mikelėnas sako, kad norėta griežtai laikytis sutarčių privalomumo principo. Aš nemanau, kad galima iracionaliai absoliutinti net šį kertinį sutarčių teisės principą. Atsisakymo nuo sutarties pagrindai būtent ir turėtų būti pateisinamos šio principo išimtys, nes šiuo atveju suteiktume prioritetą teisėtumui, negu verstume šalis vykdyti neteisėtą sutartį.

Antra, nuoroda į 6.59 str. nėra visiškai atitinkanti V. Mikelėno argumentus, nes šis straipsnis leidžia vienašališkai atisisakyti vykdyti prievolę įstatymo numatytais atvejais. Klaida, apgaulė ir grasinimas ir būtų buvę šie įstatymo numatyti atvejai ir jokios problemos čia nebūtų.

Trečia, Mikelėnas teigia, kad leidimas atsisakyti sutarties sąlygotų civilinių santykių nestabilumą, todėl klaida, apgaulė ir grasinimas nebuvo perkelti kaip atsisakymo pagrindai. Tada mano kontra klausimas, kodėl buvo perkelta esminė nelygybė? Vienas atsisakymo pagrindas perkeltas ir jis nereiškia nestabilumo, o kiti trys sukeltų nestabilią situaciją? Toks aiškinimas yra visiškai nelogiškas. Ir Mikelėnas sako, kad sutarties atsisakymo institutas nebuvo perkeltas į CK. Akivaizdu, kad tai nėra tiesa. Jis nebuvo perkeltas visa apimtimi, t.y. perkelta tik 1/4 instituto – esminė nelygybė.

Ketvirta, kaip mes galime kalbėti apie nestabilumą ir t.t., jeigu į CK perkelti iš UNIDROIT principų 6.212, 6.204, 6.209, 6.217, 6.219 str. kurie juose numatytais specifiniais atvejais leidžia vienašališkai nutraukti sutartis. Gi, atsisakymo nuo sutarties ir vienašališko sutarties nutraukimo institutų esminis skirtumas tėra retrospektyvus ir perspektyvus galiojimas?

Todėl pasilieku prie savo pozicijos, kad šioje vietoje kuriant kodeksą buvo padarytos sisteminės klaidos.

Taip pat šiuo klausimu po straipsnio išleidimo teko diskutuoti su pasaulinio lygio lyginamosios sutarčių teisės profesoriumi T. Kadner Graziano. Jam papasakojau, kaip įgyvendintas atsisakymas nuo sutarties mūsų CK, tai jis buvo labai nustebęs dėl tokio keisto pasirinkimo ir nieko panašaus nebuvo girdėjęs. Šiuolaikinėje sutarčių teisėje vyrauja dvi pozicijos. Pirma, senoji stagnuojanti, kuri leidžia tik pripažinti sutartis negaliojančiomis teismo sprendimu ir antroji, progresyvi, kuri leidžia šalims pačioms vienašališkai atsisakyti sutarties. Apie šias abi pozicijas ir rašome šiame straipsnyje.

Reklama

Konferencijos “Privatinės teisės tyrimai“ pranešimų vaizdo įrašai

Vasario pradžioje Vilniaus universiteto Teisės fakultetas surengė Privatinės teisės tyrimų konferenciją. Esu stebėjęs ne vieną konferenciją ir šią vertinu kaip itin stiprią ir įdomią. Ši konferencija pasižymi ne tik tuo, kad joje dalyvavo visas Lietuvos privatinės teisės žvaigždynas, bet ir tuo, kad ji tiesiogiai transliuota internetu. Pats ją stebėjau per kompiuterį ir neturiu jokių nusiskundimų – vaizdo ir garso kokybė buvo puiki. Tikiuosi, kad ateityje tokio tipo konferencijos bus transliuojamos internetu, nes bent jau man asmeniškai, toks konferencijos stebėjimas yra žymiai patogesnis, nes nereikia sėdėti dažniausiai perpildytoje salėje, kurioje trūksta deguonies, nepatogiose kėdėse, kur neturi pasidėti alkūnių, aplink tave niekas neplepa ir neblaško dėmesio ir t.t. Jeigu visos teisinės konferencijos būtų transliuojamos internetu, ko gero į nė vieną neičiau sėdėti gyvai.

Užteks pagyrų organizatoriams ir dalyviams, pereinu prie esmės. VU TF šios konferencijos įrašus sukėlė į youtube’ą, tačiau, kažkodėl jų nereklamuoja ir jie yra sulaukę labai mažai click’ų. Mano manymu, juos turi pamatyti žymiai daugiau akių, todėl sudedu pranešimų nuorodas čia:

1 sesija. Privatinės teisės doktrina. V.MIKELĖNAS

1 sesija. Žalos sampratos koncepciniai klausimai. V.MIZARAS

1 sesija. Žalos sampratos koncepciniai klausimai. A.NORKŪNAS

2 sesija. Netesybos, minimalūs ir iš anksto sutarti nuostoliai. E.BARANAUSKAS

2 sesija. Netesybos, minimalūs ir iš anksto sutarti nuostoliai. D.BUBLIENĖ

2 sesija. Sutarties negaliojimo ir aiškinimo koncepciniai klausimai. S.DRAZDAUSKAS

2 sesija. Sutarties negaliojimo ir aiškinimo koncepciniai klausimai. J.KIRŠIENĖ

3 sesija. EMCA projektas ir jo įtaka Lietuvos bendrovių teisei. G.BARTKUS

3 sesija. EMCA projektas ir jo įtaka Lietuvos bendrovių teisei. R.ČIOČYS

3 sesija. Actio Pauliana. S.RUDĖNAITĖ

3 sesija. Daiktinių ir prievolinių teisių atribojimas, reglamentavimas. J.STRIPEIKIENĖ

3 sesija. Daiktinių ir prievolinių teisių atribojimas, reglamentavimas. A.SMALIUKAS

3 sesija. Apibendrinimas, klausimai ir diskusijos

4 sesija. Sutuoktinių prievolių bendrumas. S.AVIŽA

4 sesija. Sutuoktinių prievolių bendrumas. G.SAGATYS

4 sesija. Viešojo pirkimo sutarties keitimas ir pasiūlymų tikslinimas. D.SOLOVEIČIKAS

4 sesija. Viešojo pirkimo sutarties keitimas ir pasiūlymų tikslinimas. K.ŠIMANSKIS

4 sesija. Apibendrinimas, klausimai ir diskusijos

Ar teismo sprendimas gali būti prievolės atsiradimo pagrindu?

Prievolės samprata pateikiama CK 6.1 str. – tai teisinis santykis, kurio viena šalis (skolininkas) privalo atlikti kitos šalies (kreditoriaus) naudai tam tikrą veiksmą arba susilaikyti nuo tam tikro veiksmo, o kreditorius turi teisę reikalauti iš skolininko, kad šis įvykdytų savo pareigą. Prievolių atsiradimo pagrindai yra juridiniai faktai, su kuriais siejamas prievolinių teisinių santykių atsiradimas (CK 6.2 str.). Atsiradimo pagrindas – prievolės atsiradimo momentas t.y. įvykęs juridinis faktas. Civilinės teisės doktrina, su keliomis modifikacijomis, iš esmės išskiria keturis prievolių atsiradimo pagrindus:

1) sandoriai (V. Mikelėno šis pagrindas skiriamas į du savarankiškus: vienašalius ir dvišalius sandorius (sutartis));

2) įstatymai;

3) deliktas;

4) kvazisutartys.

Tokia yra tradicinė prievolių atsiradimo pagrindų klasifikacija. Norint kvalifikuoti prievolę yra būtina nustatyti jos požymius (įraše pateikiu juos tam, kad “prievolė“ nebūtu tapatinama su “pareiga“). V. Mikelėnas išskiria juos kaip tokius:

1) prievolė yra dviejų asmenų – kreditoriaus ir skolininko, civilinis teisinis santykis;

2) kreditorių ir skolininką sieja tarpusavio teisės ir pareigos;

3) už pareigų neįvykdymą skolininkui taikomos civilinės teisinės sankcijos.

Vartant civilinio proceso kodeksą ir skaitant Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką man kilo klausimas, ar tam tikrais atvejais teismo sprendimas negali būti prievolės atsiradimo pagrindu t.y. juridiniu faktu, kuriam atsiradus (priėmus teismo sprendimą) būtent tuo momentu atsiranda prievolė? Akys kliūna  už CPK 771 straipsnio 5 dalies, kuri nurodo:

“Jeigu per teismo nustatytą terminą neįvykdytas sprendimas, įpareigojąs skolininką atlikti arba nutraukti tam tikrus veiksmus, kuriuos gali atlikti arba nutraukti tiktai pats skolininkas, surašytą aktą antstolis perduoda vykdymo vietos apylinkės teismui. Sprendimo neįvykdymo klausimas išsprendžiamas teismo posėdyje. Apie posėdžio laiką ir vietą pranešama išieškotojui ir skolininkui, tačiau jų neatvykimas nekliudo išnagrinėti klausimą, kodėl neįvykdytas sprendimas. Teismas, nustatęs, kad (I) skolininkas sprendimo neįvykdė, (II) gali jam skirti iki vieno tūkstančio litų dydžio baudą (III) išieškotojo naudai ir nustatyti naują terminą sprendimui įvykdyti.“

Primena prievolę? :) Atsiradimo momentas yra juridinis faktas t.y. teismo sprendimas, kuriuo skiriama bauda išieškotojo naudai vykdymo procese. Civilinis teisinis santykis (teisės ir pareigos) yra tarp kreditoriaus (išieškotojo) ir skolininko t.y. teisė ir pareiga į sprendimo įvykdymą. Pati bauda čia atlieka dvejopą funkciją – ji yra pirmiausia sankcija skolininkui, tačiau mokama išieškotojo (kreditoriaus) naudai (kompensacinė funkcija).  Kad šį teisinį santykį būtų galima kvalifikuoti kaip prievolę derėtų nustatyti išieškotojo (kreditoriaus) teises, nes pačioje normoje nukreipiama į antstolio teisę.  Ieškant atsakymų ir platesnio šios teisės normos komentaro ypač pasitarnavo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis byloje 3K-3-454/2009, kurioje pranešėjo E. Baranausko pateikiamas toks išaiškinimas:

“Įsiteisėję teismo sprendimas, nutartis, įsakymas ar nutarimas yra privalomi valstybės ar savivaldybių institucijoms, tarnautojams ar pareigūnams, fiziniams bei juridiniams asmenims ir turi būti vykdomi visoje Lietuvos Respublikos teritorijoje (CPK 18 straipsnis). Teismo sprendimas yra vykdytinas dokumentas, o jo pagrindu išduotas vykdomasis dokumentas – vykdomasis raštas – yra vykdymo veiksmų atlikimo pagrindas (CPK 584, 586, 587 straipsniai). Vykdomųjų dokumentų vykdymo funkcijas valstybė suteikė antstoliui, kurio reikalavimai vykdyti sprendimus privalomi visiems asmenims ir turi būti įvykdyti per antstolio nustatytą terminą (Antstolių įstatymo 2 straipsnio 1 dalis, CPK 585 straipsnio 1 dalis). Jeigu antstolio reikalavimai nevykdomi, tai antstolio arba vykdymo proceso šalių prašymu teismas gali pritaikyti procesinio poveikio priemones – baudas (CPK 585 straipsnio 2 dalis, 616 straipsnis).

Teisėjų kolegija pažymi, kad vykdymo procese teismo skiriamos baudos atlieka dvejopą funkciją. Paprastai tai yra baudinio pobūdžio procesinė teisinė sankcija skiriama už proceso pažeidimus ir išieškoma į valstybės biudžetą (pvz., CPK 585 straipsnio 2 dalis). Tačiau už sprendimų, įpareigojančių skolininką atlikti arba nutraukti tam tikrus veiksmus, neįvykdymą CPK 771 straipsnio 5 dalyje nustatyta bauda atlieka kompensacinę funkciją, nes skiriama išieškotojo naudai kaip satisfakcija dėl laiku neįvykdytos prievolės. Kartu tokia bauda skatina skolininką įvykdyti prievolę. Skiriasi ir CPK 771 straipsnio 5 dalyje nustatytos baudos skyrimo tvarka. Pagal CPK 771 straipsnio 1 dalį, jeigu neįvykdytas sprendimas, įpareigojantis skolininką atlikti arba nutraukti tam tikrus veiksmus, nesusijusius su turto ar lėšų perdavimu, antstolis apie tai surašo Sprendimų vykdymo instrukcijoje nustatytos formos aktą. CPK 771 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad kai veiksmus gali atlikti ar nutraukti tik pats skolininkas, surašytą aktą antstolis perduoda vykdymo vietos apylinkės teismui. Teisėjų kolegija inter alia pažymi, kad tokia įstatymo formuluotė neapriboja išieškotojo teisės teikti prašymą dėl baudos taikymo (CPK 593 straipsnio 1 dalis, 616 straipsnio 2 dalis).“

Galima nemažai diskutuoti, tačiau, mano kuklia nuomone, turime “naują“ savarankišką prievolės atsiradimo pagrindą – teismo sprendimą. Jis išplaukia tiek CPK, tiek iš LAT’o išaiškinimo. Tiesa, manau atsirastų, kas pasakytų, jog tai įstatyminis pagrindas, tačiau taip subordinuojant būtų daroma loginė klaida. Yra tokių pozityvistinės teisės mokyklos šalininkų, kaip R. Savatier, kuris apskritai teigia, jog vienintelis prievolės atsiradimo pagrindas – įstatymas. Jo nuomone “jeigu nebūtų įstatymo, kuris numatytų sutartį ar deliktą kaip prievolės atsiradimo pagrindą, nebūtų ir prievolių“. Tokia hyperpozytivistinė pozicija, kai viską kildiname iš teisės normos primato padarytų bet kokias teisines kvasifikacijas beprasmėmis. Man šiuo atveju yra svarbus juridinis faktas t.y. prievolės atsiradimo momentas (teismo sprendimas (prievolės kilmė šios klasifikacijos prasme)), o ne juridinio fakto kaip esančio iš įstatymo kilmė.

Rotacija teisingumo sistemoje – neabejotinas pliusas

Vakar teismų sistemos savivaldoje įvyko nemažai pokyčių. Pasikeitė teisėjų tarybos bei teisėjų etikos ir drausmės komisijos pirmininkai. Negaliu sakyti, kad pavyzdžiui A. Driukas buvo blogai pirmininkavo etikos komisijoje, tačiau jo pirmininkavimas trūko per ilgai. Tai buvo ir jo paties vienas iš viešai pareikštų atsistatydinimo motyvų. Rotacija yra būtina norint užtikrinti, kad tam tikri asmenys nesuaugtų su užimamais postais ir su pačia sistema. Visada pritariau V. Mikelėno mintims, išsakytoms 2006-04-11 Seime, vadinamame skandalingame jo pasitraukime iš Lietuvos Aukščiausiojo Teismo:

“Kodėl iki šiol yra teismų ar skyrių pirmininkų, kurie buvo paskirti dar 1994 m. ? Ar jie nepakeičiami, ar nėra kitų, kurie galėtų juos sėkmingai pavaduoti? Kai viešai kalbama apie kai kurių teismų vadovų daugiau negu draugiškus ryšius, kodėl nenorima trumpinti pirmininkų įgaliojimų terminų ir nustatyti tik vieną jų kadenciją įvedant nuolatinės rotacijos sistemą?

Buvau viešai kritikuojamas, kodėl savo siūlymų neteikiu Teismų tarybai. Tačiau, kokia prasmė tą daryti, kai Taryboje 14 teismų pirmininkų, o aš siūlau žymiai sutrumpinti pirmininkų įgaliojimų laiką ir nustatyti tik vieną rotacinę kadenciją.“

Čia kalbama ir apie įgaliojimų trumpinimą. Manau, kad taip pat labai svarbu sutrumpinti generalinio prokuroro įgaliojimų laiką, nes 7 metai atsižvelgiant į mūsų praktiką yra neprotingai ilgas terminas, nes mano žiniomis, nė vienas generalinis prokuroras neišsilaikė poste pilną kadenciją.

Grįžtant prie pačios rotacijos pas mus esama pavydžių, kurie rodo, kad ji neabejotinai į gerą. Vakar gavau elektroninį laišką iš Konstitucinio Teismo, kad pirmadienį bus skelbiamas nutarimas byloje, kurioje pareiškėjas yra Lietuvos Aukščiausiasis Teismas. Kodėl tai yra svarbu? Ilgą laiką LAT’as nesikreipdavo į KT dėl vidinės teismų sistemos (o realiai jų pirmininkų) nepasidalijimu įtaka. Bandymai parodyti “kas kiečiausias“ pasibaigė tuo, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas ir Konstitucinis Teismas nustojo normaliai bendradarbiauti. Viena iš to priežasčių buvo, kaip buvęs KT pirmininkas E. Kūris teigė:

“Svarbiausia, kad teismai gilinasi į Konstitucinio Teismo suformuotą doktriną ir ja vadovaujasi. Problemų yra tik dėl Lietuvos Aukščiausiojo Teismo, kuriame kai kas nelabai suvokia, ką jo pavadinime reiškia žodis „Aukščiausiasis“. Iš Aukščiausiojo Teismo prašymų nesame gavę jau daug metų – nuo tada, kai vienas prašymas buvo nepriimtas kaip prastai motyvuotas. Bet, deja, pavydus aukščiausiųjų teismų požiūris į konstitucinius teismus Europos šalyse yra labai paplitęs; apie tokias apraiškas išgirstame iš savo užsienio kolegų, o pastaraisiais metais toks požiūris išryškėjo ir Lietuvoje. Prieita net iki to, kad neseniai Aukščiausiojo Teismo pirmininkas pasiūlė Seimui svarstyti Konstitucinio Teismo inkorporavimo į bendrosios kompetencijos teismų sistemą ir administracinių teismų pajungimo Aukščiausiajam Teismui klausimą. Gerai, kad bent į Europos Žmogaus Teisių ir Europos Bendrijų Teisingumo Teismus nesikėsina.“

Tai toli gražu ne vienintelė priežastis, tačiau akvaizdus pavyzdys, kaip nesugebėjimas dalintis įtaka galiausiai kenkia teisingumo vykdymui. Pasikeitus minėtųjų teismų pirmininkams šios problemos nebeliko. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas vėl kreipiasi į Konstitucinį teismą, dabar KT yra keturi LAT’o kreipimaisi, o vienoje byloje bus skelbiamas jau minėtas sprendimas. Yra tekę dalyvauti mokslinėse konferencijose su naujaisiais pirmininkais (įskaitant ir Vyriausiojo administracinio teismo) ir susidaro geras įspūdis. Skirtingos teismų sistemos noriai bendradarbiauja. Atrodo, baigėsi anksčiau žaisti žaidimai, o mano manymu to viena iš priežasčių yra būtent minėtų teismų pirmininkų pasikeitimas. Todėl drįsčiau teigti, kad po truputi judame teisinga kryptimi..

%d bloggers like this: