Dar viena hipotekos “reforma“

Pastaruoju metu pradėjau daugiau laiko skirti teisės aktų projektams t.y. tiems įstatymų pakeitimams, kurie registruoti Seime ir laukia savo eilės svarstymuose atitinkamuose komitetuose, o galiausiai ir plenariniame Seimo posėdyje. Turbūt nieko nešokiruosiu pasakydamas, kad teisinio broko galima rasti daugiau negu reikia, tačiau galvos skausmą neretai atperka juokingi aiškinamieji raštai. Planuoju rašyti daugiau tokių įrašų, nes kai įstatymų projektams neskiriama pakankamai dėmesio viešojoje erdvėje, po to pamatai, kad priimtos tokios nesąmonės kaip mūsų “Konstitucinių įstatymų sąrašas“.

Kadangi man asmeniškai labai įdomus hipotekos institutas, tai šį kartą apie jį. Seimo narys P. Gražulis, jau ne pirmą kartą įregistruoja tokį projektą, pateikiu lyginamąjį variantą:

Pakeisti 4.193 straipsnio 1 dalį ir išdėstyti taip:

 „ 4. 193 straipsnis. Hipotekos kreditoriaus teisė patenkinti savo reikalavimą iš įkeisto daikto

1. Jei pardavus įkeistą daiktą varžytinėse gaunama mažesnė suma, nei priklauso kreditoriui, jis turi teisę  neturi teisės reikalauti išieškoti iš kito skolininko turto bendra įstatymų nustatyta tvarka.“

Aiškinamajame rašte nurodoma:

“Projekto rengimą paskatino šiuo metu susiklosčiusi ekonominė situacija, kuomet akivaizdžiai yra kritusi nekilnojamo turto kaina. Ši tendencija įtakoja tai, jog asmuo (tiek fizinis, tiek juridinis), pasinaudojęs hipoteka ir įkeitęs savo nekilnojamąjį turtą, o vėliau negalintis atiduoti skolos, rizikuoja prarasti ir kitą, neužstatytą turtą, nes užstatytojo turto vertė per kelerius metus smarkiai sumažėjo.“

Neapdariai akiai atrodytų gražu, sakykime Robin Hood’iška. Tačiau šio projekto trūkumus turbūt iš karto pastebėtų net pats blogiausias studentas, išklausęs prof. E. Baranausko prievolių įvykdymo užtikrinimo paskaitas. Šį kartą neužkraudamas teksto, necituosiu LAT’o nutarčių ir t.t. Problema tame, kad pataisos autorius nesupranta pagrindinės ir papildomos prievolės santykio. Nuo romėnų laikų egzistuoja taisyklę, kad papildomos prievolės likimą apsprendžia pagrindinė prievolė, o ne atvirkščiai, o tai yra vadinama papildomos prievolės akcesoriškumu (jeigu reikia lyginamojo, istorinio ekskurso šiuo klausimu, mano rekomendacija būtų Reinhard Zimmermann “The Law of Obligations: Roman Foundations of the Civilian Tradition“). Tai reiškia, kad papildomos prievolės įvykdymas nereiškia pagrindinės prievolės pabaigos. Kai kam galėtų atrodyti, kad jeigu papildoma prievolė įvykdoma t.y. tuo įvykdymu įvykdoma ir pagrindinė prievolė, todėl ji baigiasi. Deja, taip nėra. Pvz. net ir tuo atveju jeigu laiduotojas įvykdo prievolę už skolininką, jis subrogacijos tvarka atsistoja į kreditoriaus vietą ir pagrindinė prievolė lieka galioti. Tačiau šiais P. Gražulio pakeitimais siūloma ne kas kita, bet iš esmės užbaigti pagrindinę prievolę apsiribojant išsiieškojimu iš hipoteka įkeistu turtu.

Padariniai. Atrodo, gražulis gina vargšus prasiskolinusius žmones nuo plėšikų bankų. Kodėl šis siūlomas projektas nepasieks aiškinamajame rašte siekiamų tikslų, manyčiau bus net priešingai. Pirma, lex retro non agit jau iki įstatymo priėmimo įkeistam turtui. Antra, jeigu  bet kas pabandytų pasiimti būsto paskolą iš esmės bet kuriame banke, tai bankas iš esmės visada reikalauja hipotekos į kažkokį turtą, kad būtų užtikrintas kredito gražinimas. Ką padarytų tokia pataisa? A. Bankai atsisakys hipotekos. B. Bankai reikalaus tokios hipotekos, kuri gerokai viršys kredito sumą (tam kad būtų saugus skolininko nemokumo atveju). Hipotekos atsisakymas reiškia, kad bus reikalaujami kiti prievolių įvykdymo būdai. Na, kadangi laidavimas ne toks patikimas, tai pvz. galėtų paprašyti, kad asmuo, norintis pasiimti paskolą, atvestu kokius 5 laiduotojus. Arba dar geresnis būdas, paprašytų gauti savarankišką garantiją… Jeigu vis dėlto reikalautų hipotekos, kuri stipriai viršija kredito sumą, gali kilti klausimas, kas sugebės pateikti tokią hipoteką pirkdamas pirmąjį būstą (jauna šeima)? Suku prie to, kad rinkoje susidarytų tokia situacija, kai būstą būtų nusipirkti dar sunkiau.

Hipoteka dėl savo savybių yra labai patraukli kreditoriui, kuri atsiradusi pas romėnus, tačiau gyvuoja iki šių laikų. Romėnai žinojo ir kitus įkeitimo būdus: pignus, fiducia, tačiau jie nesugebėjo išlikti. Būtent hipotekos akcesoriškumas, reikalavimo išsiieškoti į įkeistą turtą pirmumams, tačiau įkeitimo laikotarpiu turto palikimas jo savininkui – tos patrauklios savybės, o dabar bandoma ją sunaikinti…

Reklama

Bendrosios laidavimo pabaigos taisyklės išimtis bankroto bylose

Civiliniame kodekse laidavimo pabaigos bendrosios taisyklės nustatytos 6.87 straipsnyje. Ko gero, svarbiausia iš šių taisyklių yra pirmoji, kuri nustato, kad laidavimas baigiasi tuo pačiu metu kaip ir juo užtikrinama prievolė. Ši taisyklė užtikrina laidavimo, kaip šalutinės t.y. priklausomos nuo pagrindinės prievolės prasmę, kad šalutinę prievolę ištinka pagrindinės prievolės likimas. Teoriškai viskas kaip ir būtų gražu, jeigu ne šios nuostatos sąlygotos praktinės problemos. Įsivaizduokime tokią dažnai pasitaikančią situacija:

Juridinis asmuo A nori iš kredito įstaigos (gali būti  nebūtinai kredito įstaiga, o bet koks subjektas – čia tik toks pavyzdys) B pasiskolinti pinigų sumą X verslo reikalams. Kredito įstaiga įprastai tokioje situacijoje pareikalaus prievolės įvykdymo užtikrinimo (ar net kelių užtikrinimų). Vienas iš užtikrinimo būdų yra laidavimas. Minėta kredito įstaiga B pareikalauja laidavimo, o juridinis asmuo A pasirūpina, jog už jo prievoles kredito įstaigai B laiduos verslininkas C. Laidavimas kaip ir turėtų šioje situacijoje užtikrinti, kad kredito įstaiga B yra saugi, nes įgyja solidarų skolininką C, iš kurio, A neįvykdžius prievolės, B galės reikalauti visiško įvykdymo. PROBLEMA: Juridiniam asmeniu A pradeda nesisekti verslas (ekonominės krizės ir t.t.), jo įsipareigojimai pradeda viršyti turimo likvidaus turto vertes, asmuo A nebesugeba gražinti kredito ir mokėti palūkanų. Įprastai asmuo A turi dar krūvą verslo partnerių, kurie tokioje situacijoje yra kreditoriais. Jiems taip pat vėluojama su prievolių vykdymų ir kuris nors iš jų iškelia asmeniui A bankroto bylą. Bankroto procesas, kurio pasekoje A bankrutuoja. Kredito įstaiga B pradeda dairytis, bando nukreipti prievolės įvykdymą į solidarųjį skolininką, laiduotoją C. Jam pareiškiamas reikalavimas visa bankrutavusio asmens A prievolių apimtimi. Laiduotojas C ginasi nurodydamas, kad palaukite, palaukite, CK 6.87 str. 1 d. reglamentuoja laidavimo pabaigą, o kadangi laidavimas akcesorinė prievolė, tai pasibaigus pagrindinio skolininko A prievolei pagal specialųjį įmonių bankroto įstatymo reguliavimą, pasibaigia ir laiduotojo prievolė.

Klausimas, ką šioje situacijoje daryti? Pažodžiui aiškinant kodeksą susidursime su situacija, kai laidavimas tampa neefektyviu prievolių įvykdymo užtikrinimu. Tačiau Lietuvos Aukščiausiasis Teismas daugiau kaip prieš metus plenariniame nutarime yra pateikęs atsakymą, nors skaitant nutarimo tekstą, tą atsakymą sunku išskaityti. Po to, tą atsakymą patikslino dar vienoje nutartyje, tačiau žemesnių instancijų teismai vis tiek nesugebėjo vadovautis LAT’o sukurtomis teisės aiškinimo taisyklėmis.  Galiausiai, teismas dar kartą pateikė atsakymą 2013 m. vasario 15 d. nutartyje 3K-3-33/2013, bet apie viską pamėginsiu išdėstyti nuosekliai.

2011 m. gruodžio 29 d. Plenariniame nutarime nr. 3K-P-537/2011 pateikė tokį išaiškinimą:

“Tačiau jei užbaigus bankroto bylą skolininkas likviduojamas ir išregistruojamas iš juridinių asmenų registro (ĮBĮ 32 straipsnio 5–6 dalys), tai pagrindinio skolininko prievolė yra laikoma pasibaigusia (CK 6.128 straipsnio 3 dalis) ir tuo pačiu metu paprastai baigiasi laidavimas (CK 6.87 straipsnio 1 dalis).“

Pamenu, tik perskaitęs nutarimą pagalvojau, ką reiškia pavartotas žodis “paprastai“, gi cituojama 6. 87 str. 1 d. nenumato jokių išimčių, o žodis paprastai turėtų reikšti, kad egzistuoja šios taisyklės išimtis. Bet šio žodžio pavartojimą įvertinau kaip LAT’o teisės aiškinimo klaidą… Pasirodo klydau. Tiesa, turiu prisipažinti, kad tolimesnė praktika, teisminiai ginčai pasiekiantys kasaciją ir kitų teisininkų pozicijos patvirtina, kad susipainiojau ne tik aš.  Tas pats klausimas kilo ir LAT’o teisėjui Č. Jokūbauskui, kuris šioje byloje pareiškė atskirąją nuomonę, atkreipiu dėmesį į kai kuriuos jo motyvus:

“Be to, išaiškinimas pateiktas kontraversiškai, t.y. paaiškinus, jog dėl skolininko bankroto skolininką likvidavus ir išregistravus iš registro, pagrindinė skolininko prievolė laikoma pasibaigusia bei tuo pačiu metu paprastai baigiasi laidavimas. Toks išaiškinimas gali būti suprantamas, jog galimi atvejai kuomet skolininko likvidavimas ir išregistravimas gali ir nesukelti laidavimo pabaigos, tačiau ši situacija Nutarime neatskleista.“

Ir iš tiesų, nutarimo tekste nėra paaiškinta, ką reiškia paprastai.  Po šio nutarimo priėmimo, viena iš bylos šalių vėl kreipėsi į LAT’ą prašydama išaiškinti būtent ką reiškia pavartotas žodis “paprastai“.  LAT’as atsisakė pateikti išaiškinimą nurodydamas, kad:

“Aiškinant CPK 278 straipsnio 1 dalies nuostatas, reikšmingi Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. sausio 16 d. ir 2006 m. kovo 28 d. nutarimai, kuriuose konstatuota, kad teismo baigiamajame akte turi būti išdėstyti visi argumentai, kuriais jis grindžiamas, jie negali būti teismo išdėstomi po oficialaus teismo baigiamojo akto paskelbimo; oficialiai paskelbęs teismo baigiamąjį aktą, teismas negali keisti ar kitaip koreguoti jo argumentų.

Plenarinė sesija konstatuoja, kad pagal ieškovo prašymą nesukeliamos abejonės kasacinio teismo nutarimo aiškumu, bet dėstomi argumentai, kuriais diskutuojama (polemizuojama) dėl plenarinės sesijos nutarime išdėstytų argumentų ir jų expressis verbis, ar siekiama gauti kitų, nei byloje nagrinėta, situacijų vertinimo.“

Gana arogantiškas atsakymas… Bet į keliamus klausimus Lietuvos Aukščiausiasis Teismas atsakė 2012 m. birželio 8 d. nutartyje 3K-3-285/2012, kuri plėtojo plenarinės sesijos praktiką. Teismas suformavo taisyklę, kuri nurodo, kad:

“Jeigu ieškinio laiduotojams pareiškimo metu pagrindinis skolininkas nebuvo likviduotas ir išregistruotas iš juridinių asmenų registro, t. y. jo prievolė ieškovui nebuvo pasibaigusi, reiškia, jog kreditorius, pareikšdamas ieškinį laiduotojams, pareikalauja, kad nepasibaigusią pagrindinio skolininko prievolę įvykdytų solidarieji skolininkai (CK 6.81 straipsnio 1 dalis). Tokiu atveju, kai, bankrutuojant skolininkui, reikalavimas laiduotojui pareiškiamas atskiroje byloje iki pagrindinio skolininko likvidavimo, nors tokios bylos nagrinėjimo eigoje vėliau skolininkas ir likviduojamas, laidavimas nepasibaigia, nes kreditorius kreipėsi į teismą, siekdamas savo teisių ir teisėtų interesų gynybos, kai pagrindinio skolininko prievolė dar nebuvo pasibaigusi.“

Taigi čia turime atsakymą, ką reiškia žodis “paprastai“ ir kad jis plenariniame nutarime buvo pavartotas ne šiaip sau. Šia suformuotą taisyklę patvirtina ir naujausia 2013 m. vasario 15 d nutartis  2013 m. vasario 15 d. 3K-3-33/2013, kurioje nurodoma, kad:

Apeliacinės instancijos teismas, naikindamas preliminarų ir galutinį pirmosios instancijos teismo sprendimus ir atmesdamas ieškinį, vadovavosi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus plenarinės sesijos 2011 m. gruodžio 29 d. nutarimo, priimto civilinėje byloje AB DNB bankas v. A. J. ir kt., bylos Nr. 3K-3-537/2011, išaiškinimu, kad, bankrutuojant skolininkui, kreditoriui išlieka tiek teisė pareikšti savo reikalavimą skolininkui jo bankroto byloje, tiek iš solidariosios laiduotojo pareigos išplaukianti teisė atskiroje civilinėje byloje pareikšti savo reikalavimą laiduotojui, tiek abiem kartu. Tačiau jei užbaigus bankroto bylą skolininkas likviduojamas ir išregistruojamas iš Juridinių asmenų registro (ĮBĮ 32 straipsnio 5, 6 dalys), tai pagrindinio skolininko prievolė yra laikoma pasibaigusia (CK 6.128 straipsnio 3 dalis) ir tuo pačiu metu paprastai baigiasi laidavimas (CK 6.87 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas sprendė, kad, likvidavus ir išregistravus pagrindinį skolininką UAB „Transmarine“ iš Juridinių asmenų registro, pastarosios prievolės baigėsi, atitinkamai baigėsi ir atsakovo atsakomybė pagal laidavimo sutartį (CK 6.87 straipsnio 1 dalis). Tačiau teisėjų kolegija konstatuoja, kad su šia apeliacinės instancijos teismo išvada nėra pagrindo sutikti, nes ji padaryta netinkamai pritaikius Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus plenarinės sesijos 2011 m. gruodžio 29 d. nutarimo, priimto civilinėje AB DNB bankas v. A. J. ir kt., bylos Nr. 3K-P-537/2011, išaiškinimus ir neišsamiai įvertinus bylos aplinkybes.

Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad ieškovas pareiškė ieškinį atsakovui 2011 m. gegužės 26 d. Klaipėdos apygardos teismo 2011 m. liepos 5 d. sprendimu pripažinta, kad  UAB „Transmarine“ savo veiklą baigė ir 2011 m. rugpjūčio 10 d. bendrovė buvo išregistruota iš Juridinių asmenų registro. Šios aplinkybės patvirtina, kad ieškinio pareiškimo laiduotojui–atsakovui metu pagrindinio skolininko veikla nebuvo pasibaigusi ir jis nebuvo išregistruotas iš Juridinių asmenų registro, t. y. jo prievolė ieškovui nebuvo pasibaigusi. Pagal kasacinio teismo formuojamą praktiką tokiu atveju, kai, bankrutuojant skolininkui, reikalavimas laiduotojui pareiškiamas iki pagrindinio skolininko likvidavimo, nors tokios bylos nagrinėjimo metu vėliau skolininkas ir likviduojamas, laidavimas nepasibaigia, nes kreditorius kreipėsi į teismą, siekdamas savo teisių ir teisėtų interesų gynybos, kai pagrindinio skolininko prievolė dar nebuvo pasibaigusi (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. birželio 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje AB SEB bankas v. E. R. ir kt., bylos Nr. 3K-3-285/2012). Minėta, kad skolininko ir laiduotojo prievolė kreditoriui yra solidarioji, todėl ieškovas, esant UAB „Transmarine“ iškeltai bankroto bylai, turi teisę reikalauti, kad prievolę grąžinti skolą įvykdytų kitas solidarusis skolininkas pagal šalutinę prievolę, kylančią iš laidavimo sutarties (CK 6.6 straipsnio 4 dalis). Taigi ieškovas–kreditorius, pareikšdamas ieškinį atsakovui–laiduotojui, pagrįstai pareikalavo, kad nepasibaigusią pagrindinio skolininko–UAB „Transmarine“ prievolę įvykdytų solidarusis skolininkas – laiduotojas (CK 6.81 straipsnio 1 dalis). Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju nėra teisinio pagrindo pripažinti, kad, šios bylos nagrinėjimo metu teismo sprendimu pripažinus UAB „Transmarine“ baigusia savo veiklą ir ją išregistravus iš Juridinių asmenų registro, ieškovas prarado teisę CK 6.6 straipsnio 4 dalies, 6.81 straipsnio 1 dalies pagrindu gauti prievolės įvykdymą iš atsakovo kaip solidaraus skolininko–laiduotojo, kuriam reikalavimas įvykdyti prievolę pagal laidavimo sutartį pareikštas iki skolininko UAB „Transmarine“ likvidavimo ir išregistravimo iš Juridinių asmenų registro, t. y. kad atsakovo atsakomybė pagal laidavimo sutartį baigėsi ir ieškovo reikalavimas priteisti iš atsakovo skolą pagal laidavimo sutartį turėtų būti atmestas CK 6.87 straipsnio 1 dalies pagrindu.“

Beje, vienas iš šios nutarties autorių yra atskirąją nuomonę dėl “paprastai“ parašęs Č. Jokūbauskas ir jeigu jis nebesipriešina šiai pozicijai, galima prognozuoti, kad ši teisės aiškinimo taisyklė kurį laiką turėtų būti nepakitusi.

Pateiksiu ir savo vertinimą šios LAT’o suformuotos taisyklės. Negaliu  ją pavadinti absoliučiai teigiama. Ji, nors ir padaro laidavimo institutą efektyviu prievolių įvykdymo užtikrinimo būdu ir verčia kreditorių skubėti, tai yra kreiptis į laiduotoja ir bandyti išsieiškoti, kol pagrindinis skolininkas dar nelikviduotas. Kartu ir laiduotojas turi skubėti vykdyti prievolę, jeigu dar nori būti įtrauktas į kreditorių sąrašą ir dalintis pagrindinio skolininko turto likučius, kurių dažniausiai nėra. Šios taisyklės minusu įvertinčiau tai, kad laiduotojas, įvykdęs prievolę už pagrindinį skolininką, nebeturės pilnai į ką subroguotis, nes turto likučiu nepakaks. Nors LAT’as plenariniame nutarime nurodo:

“Siekdamas pasinaudoti subrogacijos pagrindu perimtomis kreditoriaus teisėmis skolininko bankroto byloje, laiduotojas turėtų nedelsti vykdyti prievolę kreditoriui. Tai laiduotojo interesas, kurio įgyvendinimas priklauso nuo paties laiduotojo elgesio vykdant savo kaip laiduotojo prievolę. Priešingu atveju, laiduotojui delsiant atsiskaityti, po skolininko bankroto bylos užbaigimo subrogacijos pagrindu perimtų kreditoriaus teisių įgyvendinimas taptų nebeįmanomas, nes neliktų skolininko (likviduojamas juridinis asmuo išregistruojamas iš registro).“

Taigi taisyklė nėra tobula, ji akivaizdžiai labiau gina kreditoriaus interesus, o dėl pagrindinio skolininko nepatikimumo ir tokio išaiškinimo, visada liks nukentėjęs būtent laiduotojas. Todėl rekomenduočiau laiduotojams, žinant šią LAT’o suformuotą taisyklę, ypač atsargiai rinktis už kieno prievoles jie laiduoja.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas atskleidė garantijos sampratą

LAT’o praktikoje yra vos kelios nutartys, kuriose aiškinama garantija kaip prievolių įvykdymo užtikrinimo būdas.  Iš senesnių nutarčių matyti, kad mūsų praktikoje egzistuoja paprasta (sąlyginė) ir savarankiška (garantija pagal pirmą pareikalavimą). Naudojant garantija praktikoje kyla nemažai problemų dėl jos teisinio reguliavimo civiliniame kodekse, nes jis yra neaiškus, mano manymu, prieštaringas. Garantijos normos yra supainiotos, dalis tinka abiems garantijos rūšims, dalis tik vienai iš dviejų bei yra normų, kurios išvis nelabai aišku kam skirtos. 2012 m. lapkričio 29 d. LAT’as priima superinę nutartį (nr. 3K-3-537/2012), kurioje, kiek detaliau nei įprasta, pateikiama garantijos samprata.

Bylos faktinės aplinkybės trumpai tokios: skolininkas kreditoriui pateikė sąlyginę garantiją pagrindinei prievolei užtikrinti. Garantijoje nustatyta, kad ji galioja iki 2009 m. balandžio 1 d. ir tik esant visoms šioms sąlygoms:

“(i) skolininko prievolė sumokėti atitinkamą pagrindinės prievolės sumą pagal sutartį yra galiojanti;

(ii) skolininkas neginčija savo prievolės mokėti tokią sumą (o jei koks nors ginčas vyko, yra priimtas įsiteisėjęs galutinis ir neskundžiamas kompetentingo teismo sprendimas, patvirtinantis skolininko prievolę sumokėti tokią sumą);

(iii) skolininkas yra nemokus ir dėl to neįvykdė ir negali įvykdyti pagrindinės prievolės pagal sutartį;

(iv) nėra jokio skolininkui priklausančio turto, į kurį gali būti nukreiptas išieškojimas, ir

(v) reikalavimas sumokėti sumas atsirado kreditoriui pristačius prekes pagal Sutartį remiantis grafiku, kurį raštu patvirtino garanto įgaliotas atstovas, ir išrašius prekių priėmimo–perdavimo aktą bei sąskaitą faktūrą, kuriuos raštu patvirtino garanto įgaliotas atstovas; jei kreditorius pateikia reikalavimą garantui nesant kurios nors pirmiau nurodytos sąlygos, toks kreditoriaus reikalavimas yra laikomas neatitinkančiu garantijos sąlygų, ir garantas turi teisę atsisakyti tenkinti tokį reikalavimą.“

Visa byla sukasi apie tai, ar egzistuoja šių sąlygų visetas tam, kad būtų galima reikalauti, jog garantas įvykdytų už skolininką prievolę kreditoriui. Pastebėtina, kad tiek ginčo šalys, tiek teismai netinkamai supranta sąlyginę garantiją, kas, esant mūsų CK garantijos reguliavimui, visiškai nestebina. Iš LAT’o nutarties matyti, kad pirmoji instancija ir bylos šalys aiškiai šią garantiją vadina sąlygine, nes joje yra nustatytos aukščiau pacituotos sąlygos. Tai yra neteisingas vertinimas, o LAT’as pateikia paaiškinimus kodėl. Pirmiausia teismas paaiškina esminį skirtumą tarp sąlyginės ir savarankiškos garantijos:

“Garantija yra vienas iš prievolių įvykdymo užtikrinimo būdų, įtvirtintas CK šeštosios knygos V skyriaus trečiame skirsnyje. Teisės doktrinoje skiriamos dviejų rūšių garantijos – nepriklausomos (garantijos pagal pirmą pareikalavimą, įskaitant banko garantijas) ir paprastosios (sąlyginės) garantijos. Tokio skirstymo pagrindas – garanto prievolės priklausomumas nuo ja užtikrinamos prievolės. Nepriklausomoje garantijoje (garantija pagal pirmą pareikalavimą) iš jos kylantis garanto įsipareigojimas nepriklauso nuo pagrindinės prievolės, kurios įvykdymui užtikrinti garantija yra išduota. Tokią garantiją išdavęs subjektas, gavęs kreditoriaus reikalavimą, privalo išmokėti garantijoje nurodytą sumą remdamasis tik garantijos sąlygomis ir nevertindamas pagrindinės prievolės įvykdymo (neįvykdymo). Pagal nepriklausomą garantiją garantas moka kreditoriui įvykdžius garantijoje nurodytas sąlygas, pvz., pateikus rašytinį pareikalavimą, pateikus rašytinį pareikalavimą ir pridėjus nurodytus dokumentus ar panašiai, nesiejant garantijos vykdymo su pagrindine prievole. Paprastosios (sąlyginės) garantijos atveju, priešingai, užtikrinto sandorio neįvykdymas yra iš tokios garantijos kylančios garanto prievolės sąlyga. Dėl to garantas kreditoriui atsako tik tada, jeigu skolininkas prievolės, už kurią garantuojama, neįvykdo arba ją įvykdo netinkamai, o garanto prievolė priklauso nuo pagrindinės prievolės sąlygų, neįvykdymo apimties ir kitų iš pagrindinės prievolės turinio kylančių aplinkybių.“

Taigi, galime prieiti prie išvados, kad sąlyginės nuo savarankiškos garantijos skirtumas – garanto prievolės priklausomumas nuo pagrindinės prievolės. Jeigu garantija nepriklauso nuo pagrindinės prievolės, tai ji yra savarankiška. Jeigu garantija akcesorinė, tai ji yra sąlyginė.

Kasacinis teismas paaiškina, kad garantijoje nustatytos sąlygos, su kuriomis siejama galimybė reikalauti prievolės įvykdymo iš garanto, nėra savarankiškos ir sąlyginės garantijos atskyrimo pagrindas:

“Atkreiptinas dėmesys į tai, kad garantijose taip pat nurodomos sąlygos, kurias įvykdęs kreditorius turi teisę iš garanto gauti garantijoje nurodytą sumą ar jos dalį. Pažymėtina, kad tokios sąlygos nėra garantijų skirstymo į nepriklausomas ir paprastas (sąlygines) pagrindas, jos laikytinos garantijos vykdymo sąlygomis, kurios yra būdingos nepriklausomoms, tačiau gali būti ir paprastosiose garantijose. Dėl to kreditorius, norėdamas gauti garantijoje nurodytos prievolės įvykdymą iš garanto, visais atvejais privalo atlikti garantijoje nurodytus veiksmus – kreiptis į garantą raštu, įrodyti pagal garantiją reikalaujamų aplinkybių egzistavimą ar nebuvimą, pateikti tai įrodančius dokumentus ir panašiai. Jeigu kreditoriaus reikalavimas ar prie jo pridėti dokumentai neatitinka garantijos vykdymo sąlygų arba pateikti pasibaigus garantijos terminui, tai garantas turi teisę atsisakyti tenkinti kreditoriaus reikalavimą (CK 6.92 straipsnio 4 dalis).“

Po šios išaiškinimo dalies, kasacinis teismas prieina prie išvados, kad nagrinėjimu atveju kalbama apie sąlyginę garantiją, bet ne dėl to, kad joje nustatytos sąlygos, o todėl, kad iš garantijos cituotų sąlygų viseto matyti, kad garantijoje susitarta taip, jog ji savo esme priklauso nuo pagrindinės prievolės (t.y. prievolės, kurią ji užtikrina).

Toliau LAT’as paaiškina, kodėl svarbu laikytis garantijoje nustatytų sąlygų:

“CK 6.90 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad garantija laikomas vienašalis garanto įsipareigojimas garantijoje nurodyta suma atsakyti kreditoriui, jeigu to kreditoriaus skolininkas prievolės neįvykdys ar ją įvykdys netinkamai, ir atlyginti nuostolius tam tikromis sąlygomis. Garantija savo esme yra vienašalis sandoris, kuriuo garantas įsipareigoja sumokėti nurodytą pinigų sumą kreditoriui, jei jis savo reikalavimą garantui pareikš laikydamasis visų garantijoje nustatytų reikalavimų. Kadangi garantija nustatyto įsipareigojimo įvykdymas sukelia tiesioginius turtinius padarinius garantui, tai jo pareiga mokėti garantijos sumą kyla tik tada, kai yra įvykdomos visos garantijoje nurodytos jos vykdymo sąlygos. Griežtas garantijos sąlygų laikymasis užtikrina tinkamą garanto vienašalių įsipareigojimų įgyvendinimą, kreditoriaus teisėtus lūkesčius gauti garantijos sumą, civilinių teisinių santykių aiškumą bei stabilumą, nes visiems jų dalyviams garantuojamas teisinis tikrumas, kad tik egzistuojant visoms nurodytoms aplinkybėms garantija atliks savo kaip prievolės užtikrinimo priemonės funkciją.

Kasacinis teismas priėmė sprendimą, jog šioje byloje nebuvo laikytasi visų minėtų garantijos sąlygų, nes teikdamas reikalavimą kasatoriui sumokėti pagal garantiją, ieškovas nepateikė dokumentų, įrodančių, jog visos Garantijoje nustatytos sąlygos yra įvykdytos, todėl konstatuotina, kad ieškovas nesilaikė garantijoje nustatytų jos vykdymo sąlygų, todėl neturi teisės į savo reikalavimo patenkinimą.

Labai geras Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimas, kuris apšviečia tas mūsų civilinio kodekso vietas, kurios nėra tinkamai sureguliuotos. Teismas panaudoja tiek doktriną, tiek tarptautinę komercinę garantijos praktiką taip  užpildydamas vakuumą. Deja, ateityje turėsime gerokai mažiau panašių išaiškinimų, kuriuose teorija užpildo praktikos trūkumus..

Savarankiškos ir paprastos garantijos skirtumai

Jau esu rašęs apie savarankiškos garantijos ypatumus komentare “Savarankiška garantija ir “sąžininga” verslo praktika Lietuvoje“. Tačiau išnagrinėjęs 2012 m. kovo 15 d. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartį nr. 3K-3-97/2012 priėjau prie išvados, kad atribojant garantijos rūšis yra vis dar painiojamos joms taikomos teisės normos. Esu rašęs, kad tai yra padaryta todėl, kad CK normos, reglamentuojančios garantijos institutą yra implantuotos į mūsų kodeksą iš skirtingų teisės sistemų. Taip yra todėl, kad kodekse norėta turėti iš esmės dvi skirtingas garantijos rūšis: savarankišką (kitaip teisinėje literatūroje vadinama: “garantija pagal pirmą pareikalavimą“, “nepriklausoma garantija“, “banko garantija“, “finansinė garantija“ ir pan.) ir paprastą (teisinėje literatūroje sutinkama pavadinimais: “sąlyginė garantija“, “priklausoma garantija“, “subsidiarioji garantija“ ir pan.). Kasacinio teismo praktikoje dėl garantijos, kaip prievolės įvykdymo būdo, yra vos kelios nutartys. Ankstesnėje LAT’o praktikoje teismas šias garantijas buvo pradėjęs skirti (pvz.: 3K-3-99/2004 ieškovas UAB “NCC Statyba” v. atsakovas UAB DK “Lindra”).  Tačiau naujausioje nutartyje dėl garantijos (3K-3-97/2012), mano nuomone, LAT’as padaro teisės aiškinimo klaidą, nors pačią bylą išsprendžia teisingai. Kadangi vienas iš kasacijos tikslų yra vienodos praktikos formavimas, negaliu praleisti pro akis šio išaiškinimo ir nepasidalinti savo pastabomis. Užkliuvusi vieta yra:

“Vienas iš CK 6.70 straipsnio 1 dalyje nustatytų prievolių užtikrinimo būdų yra garantija. CK  6.90 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad garantija tai vienašalis garanto įsipareigojimas garantijoje nurodyta suma visiškai ar iš dalies atsakyti kitam asmeniui – kreditoriui, jeigu asmuo – skolininkas prievolės neįvykdys ar ją įvykdys netinkamai, ir atlyginti kreditoriui nuostolius tam tikromis sąlygomis (skolininkui tapus nemokiam ir kitais atvejais). Garantijos institutas pagal savo sampratą yra artimas laidavimo institutui, tačiau, skirtingai nei šis, garantija yra savarankiška prievolė, palyginti su užtikrinta prievole (CK 6.90 straipsnio 2 dalis), ir atsako garantas ne solidariai su skolininku, o subsidiariai (CK 6.90 straipsnio 2 dalis), t. y. garantas už skolininką atsako tik tuo atveju, jeigu skolininkas neįvykdo prievolės. Taigi garanto civilinė atsakomybė prieš kreditorių pagal garantijos sutartį atsiranda ne nuo šios sutarties sudarymo momento, o nuo skolininko garantija užtikrintos prievolės pažeidimo.“

Problemą matau tame, kad teismas pasako, jog garantija yra SAVARKIŠKA prievolė, o garantas atsako SUBSIDIARIAI. Tada teismas deda nuorodą į CK 6.90 str. 2 d. Gali atrodyti, problemos lyg ir nėra ir LAT’as sistemiškai aiškina CK 6.90 straipsnį. Tačiau panagrinėkime pačią normą:

6.90 straipsnis. Garantijos samprata

1. Garantija laikomas vienašalis garanto įsipareigojimas garantijoje nurodyta suma visiškai ar iš dalies atsakyti kitam asmeniui – kreditoriui, jeigu asmuo – skolininkas prievolės neįvykdys ar ją įvykdys netinkamai, ir atlyginti kreditoriui nuostolius tam tikromis sąlygomis (skolininkui tapus nemokiam ir kitais atvejais). Garanto atsakomybė yra subsidiari.

2. Garanto prievolė kreditoriui nepriklauso nuo pagrindinės prievolės, kurios įvykdymui užtikrinti išduota garantija, net ir tais atvejais, kai garantijoje ta prievolė nurodyta.“

Minėjau, kad kodekse norėta įtvirtinti savarankišką ir paprastąją garantiją. Mano manymu, CK 6.90 str. 1 ir 2 dalys yra taikytinos skirtingoms garantijos rūšims t.y. 1 dalis – taikoma paprastai garantijai, tai sprendžiu pagal vietas “jeigu asmuo – skolininkas prievolės neįvykdys ar ją įvykdys netinkamai <…> garanto atsakomybė yra subsidiari.“ Čia akivaizdūs sąlyginės garantijos bruožai, nes reikia laukti skolininko netinkamo prievolės įvykdymo ar prievolės neįvykdymo, o tada suveikia subsidiarumas. Šio straipsnio 2 d. esminė vieta – “garanto prievolė kreditoriui nepriklauso nuo pagrindinės prievolės, kurios įvykdymui užtikrinti išduota garantija“. Taigi čia yra pagrindinis savarankiškos garantijos bruožas – nepriklausomumas. Tai kartu reiškia, kad nepriklausoma garantija nėra subsidiari. Todėl LAT’as aiškindamas garantiją ir suplakdamas šias normos dalis į vieną daro klaidą t.y. paprastai garantijai taiko savarankiškos garantijos normą, o tada savarankiškai garantijai prikabina subsidiarumą, nors konstatuoja, kad buvo pasirašyti paprastoji garantija. Mano manymu, sprendžiant šią bylą CK 6.90 str. 2 d. iš viso nereikėjo taikyti ir aiškinti. Kad savarankiška garantija nėra subsidiari teismas jau yra konstatavęs ankstesnėje praktikoje (2005 m. birželio mėn. 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-346/2005):

“Nagrinėjamo ginčo atveju, kai išduotomis garantijomis pats garantas prisiima pirmutinį garantuojamos prievolės vykdymą už skolininką, tai reiškia, kad garantas netenka subsidiariosios atsakomybės už skolininką, kaip yra įprastinės garantijos atveju, o tampa atsakingu už pagrindinę prievolę asmeniu kartu su skolininku.“

Suprantu, kad iš pirmo žvilgsnio toks paaiškinimas gali atrodyti painokas, bet esu įsitikinęs, kad kodekso kūrėjai, implantuodami garantijos normas, nebuvo nuoseklūs. Šią poziciją sutvirtina ir tai, kad vienoje savo nutartyje (2010 m. balandžio mėn. 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-168/2010) LAT’as CK 6.90 ir 6.92 straipsnius pavadina paprastos garantijos normomis, tačiau pasako, kad jos taikytinos ir banko garantijai:

“CK 6.93 straipsnyje nustatytus banko garantijos ypatumus, pažymi, kad šiai garantijos rūšiai taikomos paprastos garantijos taisyklės, nustatytos CK 6.90, 6.92 straipsniuose.“

Nors tokį LAT’o teiginį galima paneigti pažiūrėjus į 6.92 str. 1 d., kuri nurodo, kad “garanto prievolė yra subsidiari ir ją riboja garantijoje nustatyta suma“ ir CK 6.93 str. 1 d. “banko garantija bankas ar kita kredito įstaiga (garantas) raštu įsipareigoja sumokėti skolininko kreditoriui nustatytą pinigų sumą pagal kreditoriaus reikalavimą.“, ir anksčiau cituotą praktiką dėl savarankiškos garantijos. Banko garantija yra savarankiška ir nėra subsidiari. Suku link to, kad tik kai kurios CK 6.90 ir 6.92 normų dalys gali būti taikomos banko garantijai.

Atsižvelgdamas į išdėstytą, manyčiau, kad garantijos instituto teisinis reguliavimas turėtų būti iš esmės revizuotas suskirstant normas į: 1) bendrąsias garantijos normas (taikomas abiems garantijos) 2) paprastos garantijos normas 3) savarankiškos garantijos normas.

Pareikštinė (savininko) hipoteka po reformos

Prieš Kalėdas Seimas suspėjo priimti teisingumo ministerijos pateiktus civilinio ir civilinio proceso kodekso pakeitimus, susijusius su hipotekos teisiniu reguliavimu. Atėjo metas panagrinėti padarytus pakeitimus. Šį kartą noriu skirti dėmesį pareikštinei hipotekai, kuri doktrinoje dar vadinama savininko hipoteka. Manau, kad padaryti pakeitimai juridinės technikos prasme nėra visai tikslūs. Su šia hipotekos rūšimi savo praktikoje dar nesu susidūręs, todėl šis įrašas grynai teorinis.

Mano nuomone, klaidos yra padarytos CK 4.175 str. 2 dalyje. Joje nurodoma:

“Sutartinė hipoteka atsiranda sutarties arba vienašalio sandorio (pareiškimo) pagrindu. Sutartinė hipoteka, kuri atsiranda įkeičiamo daikto savininko vienašalio sandorio (pareiškimo) pagrindu, vadinama pareikštine hipoteka. Pareikštine hipoteka įkeisto daikto savininko pareiga kreditoriui nepriklauso nuo pagrindinės prievolės, kurios įvykdymui užtikrinti yra nustatyta pareikštinė hipoteka.“

Visų pirma nurodoma, jog sutartinė hipoteka gali atsirasti vienašalio sandorio pagrindu. Su tuo niekaip negaliu sutikti. Pareikštinės (savininko) hipotekos pagrindas yra vienašalis sandoris (pareiškimas), tačiau ši hipoteka nėra sutartinė. Joje egzistuoja tik viena šalis t.y. lakšto savininkas (turėtojas) t.y. nėra dviejų ar daugiau asmenų susitarimo. Ši hipoteka virs sutartine, tuo atveju, kai atsiras kreditorius ir užtikrinama prievolė t.y. hipoteka virs vardine. Esant tik pareikštinei hipotekai nėra kreditoriaus.

Iš to seka ir antroji klaida, nes nustatyta, jog “pareikštine hipoteka savininko pareiga kreditoriui nepriklauso nuo pagrindinės prievolės, kurios įvykdymui yra nustatyta pareikštinė hipoteka“. Aiškinant šią normos dalį vien logiškai ir lingvistiškai gautųsi, kad turime nuo pagrindinės prievolės nepriklausantį prievolės įvykdymo užtikrinimo būdą. Kažką panašaus į savarankišką (nepriklausomą) garantiją. Tačiau visiems, išskyrus nepriklausomą garantiją, prievolės įvykdymo užtikrinimo būdams yra būdingas akcesoriškumas. Taip atrodo todėl, kad neatskirtas momentas, kada pareikštinė hipoteka virsta vardine (sutartine). Esmė yra tame, kad tik įregistravus pareikštinę hipoteką nėra nei kreditoriaus, nei pagrindinės prievolės (PAGRINDINĖ PRIEVOLĖ NEEGZISTUOJA) t.y. užtikrinamosios prievolės. Tik hipotekai virtus vardine, atsiranda ja užtikrinama prievolė ir tada hipoteka tampa priklausoma. Realiai ji nepriklausoma, tik kol netampa vardine. Tačiau pakeitimai nurodo, kad “KURIOS ĮVYKDYMUI UŽTRIKRINTI YRA NUSTATYTA PAREIŠKTINĖ HIPOTEKA“, šią klaidą turės taisyti teismai, aiškindami savininko hipotekos prasmę. Docentas Egidijus Baranauskas pareikštinę hipoteką aiškina taip:

“Savininkui įregistravus vienašalį pareiškimą, iki jo jo įforminimo vardiniu hipotekos lakštu, hipoteka egzistuoja nepriklausomai nuo pagrindinės prievolės. Šiuo metu įkaito davėjas iš esmės gali pasirinkti ir kreditorių, ir užtikrinamą prievolę. Hipoteka galios tol, kol savininkas jos nepanaikins. Tačiau tokios hipotekos turinyje nėra pagrindinės subjektinės teisės – kreditoriaus teisės nukreipti išieškojimą į įkeistą daiktą. Jos nėra todėl, kad nėra vieno įkeitimo subjekto. Ir pats kreditorius, ir užtikrinama prievolė yra įsivaizduojami, o lakšte įtvirtinta teisė – abstrakti. Tokią vienašaliu daikto savininko pareiškimu įregistruotą hipoteką galima vadinti kvazihipoteka.“

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėja Janina Stripeikienė, nagrinėdama įkeitimo akcesoriškumo klausimus, rašo:

“E. Baranauskas moksliniame darbe padarė išvadą, kad Lietuvos įkeitimo teisei atsirasti pagrindinė prievolė nėra būtina, tačiau yra conditio sine qua non jai įgyvendinti. Tenka sutikti, kad yra galimybė įkeisti turtą ar turtines teises ir nesant prievolei, kurią siekiama užtikrinti (pareikštinė hipoteka, būsimosios prievolės užtikrinimas), tačiau, taikant įkeitimo teisę ir gavus kreditą, pareikštinė hipoteka tampa akcesoriška, t. y. priklausoma nuo pagrindinės prievolės.“

Taigi šio įrašo tikslas buvo parodyti, kokia yra pareikštinės hipotekos virtimo vardine momento svarba, taip pat įrodyti, jog pareikštinei hipotekai virtus vartine t.y. jau atsiradus užtikrinamai prievolei ir kreditoriui – ji tampa akcesorine t.y. priklausoma nuo pagrindinės prievolės.

Kol kas tokios pirmosios pastabos dėl hipotekos reformos teisinio reguliavimo..

Laidavimo teisiniai santykiai teismo sprendimu – negalimi

Civilinio kodekso 6.77 straipsnis nustato, jog laidavimo atsiradimo pagrindai yra:

1. Laidavimas atsiranda sudarius laidavimo sutartį arba įstatymų ar teismo sprendimo pagrindu.

Savo teisine prigimtimi laidavimas yra grynai sutartinis. Tai galima pastebėti net tame pačiame skyriuje pateiktoje laidavimo sampratoje: “Laidavimo sutartimi laiduotojas už atlyginimą ar neatlygintinai įsipareigoja atsakyti kito asmens kreditoriui, jeigu tas asmuo, už kurį laiduojama, neįvykdys visos ar dalies savo prievolės (CK 6.76 straipsnio 1 dalis)“. Plačiau apie laidavimą pasisako Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, kuris 2011 m. balandžio 4 d. nutartyje 3k-7-61/2011 aiškina šio instituto esmę ir tikslus (dėl aiškumo pateikiu visą doktrinos išaiškinimą):

“Laidavimas yra asmeninis prievolių įvykdymo užtikrinimo būdas, jo tikslas – užtikrinti, kad prievolė, už kurią laiduojama, bus tinkamai įvykdyta. Laidavimas padidina tikimybę, kad prievolė kreditoriui bus įvykdyta, nes, skolininkui jos neįvykdžius, kreditorius gali savo reikalavimą pareikšti laiduotojui.

Laidavimo teisiniuose santykiuose dalyvauja trys asmenys – kreditorius, skolininkas ir laiduotojas; greta paprastai jau egzistuojančių (arba būsimų) kreditoriaus ir skolininko prievolinių santykių sukuriami nauji kreditoriaus ir laiduotojo prievoliniai santykiai. Laiduotojas yra asmuo, kuris įsipareigoja atsakyti kito asmens (skolininko) kreditoriui, jeigu asmuo, už kurį laiduojama, neįvykdys visos ar dalies savo prievolės. Taigi laidavimo sutartimi laiduotojas prisiima pareigą kito asmens (skolininko) kreditoriui, o kreditorius įgyja papildomą reikalavimo teisę savo pradinės reikalavimo teisės, susijusios tik su skolininku, atžvilgiu. Pagal laidavimo sutartį laiduotojas įgyja tik pareigą įvykdyti užtikrintą prievolę, kai skolininkas jos neįvykdo ar tai padaro netinkamai, o kreditorius – tik teisę reikalauti, kad laiduotojas atliktų šią savo pareigą. Laiduotojo pareiga įvykdyti prievolę kreditoriaus naudai, o kreditoriaus teisė reikalauti, kad laiduotojas įvykdytų skolininko prievolę, gali būti įgyvendinta tik tada, kai skolininkas neįvykdo laidavimu užtikrintos prievolės arba netinkamai tai padaro (CK 6.81 straipsnio 1 dalis).

Jeigu ko kita nenustato laidavimo sutartis, tai, skolininkui laiku neįvykdžius pagrindinės prievolės, skolininkas ir laiduotojas atsako kreditoriui kaip solidariąją prievolę turintys bendraskoliai (CK 6.81 straipsnio 1 dalis). Tokiu atveju laiduotojas nedisponuoja teise reikalauti, kad kreditorius pirmiausiai nukreiptų išieškojimą į konkretų pagrindinio skolininko turtą (CK 6.80 straipsnio 2 dalis), priešingai, kreditorius turi teisę reikalauti, kad prievolę įvykdytų tiek pagrindinis skolininkas ir laiduotojas bendrai, tiek bet kuris iš jų skyrium, be to, tiek ją visą, tiek jos dalį (CK 6.6 straipsnio 4 dalis). Esant laidavimui, yra dvi prievolės: pagrindinė prievolė, siejanti skolininką ir kreditorių, bei šios pagrindinės prievolės akcesorinė (papildoma, šalutinė) prievolė, siejanti laiduotoją ir kreditorių (CK 6.76 straipsnio 2 dalis). Nors CK 6.81 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad laiduotojas ir pagrindinis skolininkas atsako solidariai, tačiau laiduotojo solidarioji pareiga atsiranda tik tuo atveju, jeigu pagrindinis skolininkas neįvykdo prievolės.

Išplėstinė teisėjų kolegija pažymi, kad laidavimo, kaip akcesorinės prievolės, pobūdis lemia, jog laidavimas yra priklausomas nuo juo užtikrinamos pagrindinės prievolės. Laidavimo akcesoriškumas, be kita ko, reiškia, kad: kai pasibaigia pagrindinė prievolė arba ji pripažįstama negaliojančia, pasibaigia ir laidavimas (CK 6.76 straipsnio 2 dalis); negali būti laiduojama už didesnę sumą, negu skolininkas skolingas, o jeigu laiduojama suma viršija skolą, tai ji turi būti sumažinta iki skolos dydžio (CK 6.78 straipsnio 2 dalis); laiduotojas atsako tiek pat kaip ir skolininkas (už palūkanų sumokėjimą, nuostolių atlyginimą, netesybų sumokėjimą), jeigu ko kita nenustato laidavimo sutartis (CK 6.81 straipsnio 2 dalis); laiduotojas turi teisę pareikšti kreditoriaus reikalavimui visus atsikirtimus, kuriuos galėtų reikšti skolininkas (CK 6.82 straipsnio 2 dalis); jeigu iš esmės pasikeičia pagrindinė prievolė ir dėl to be laiduotojo sutikimo padidėja jo atsakomybė arba atsiranda kitos laiduotojui nepalankios pasekmės, tai laidavimas baigiasi, kai laidavimo sutartis nenumato ką kita (CK 6.87 straipsnio 4 dalis); pasibaigus ieškinio senaties terminui reikalavimui dėl pagrindinės prievolės pareikšti, taip pat pasibaigia ir reikalavimui laiduotojui pareikšti nustatytas ieškinio senaties terminas (CK 1.135 straipsnis). Akcesorinei prievolei būdinga, kad ji priklauso nuo pagrindinės prievolės ir negali šios viršyti. Tai yra laiduotojo teisių apsauga. Prievolės, kylančios iš laidavimo sutarties, turinys yra toks, kad laiduotojas įsipareigoja, skolininkui pažeidus laidavimu užtikrintą prievolę, atsakyti kreditoriui kartu su skolininku. Šios prievolės prieš kreditorių mastą paprastai nulemia skolininko atsakomybės už prievolės pažeidimą mastas. Kitoks laiduotojo atsakomybės mastas gali būti nustatytas laidavimo sutartyje, kai laiduotojas prisiima ne visišką, o dalinę atsakomybę už skolininką. Jeigu laidavimo sutartyje nenustatyta kitaip, tai laiduotojas už skolininką atsako prieš kreditorių taip pat ir tokiu pat mastu, kaip ir skolininkas. Nors laiduotojas, kaip solidarusis bendraskolis, turi prieš kreditorių solidariąją prievolę, tačiau vien prievolės solidarumas, atsižvelgiant į pirmiau nurodytus laidavimo ypatumus, bei tai, kad prievolės solidarusis (su skolininku) pobūdis reiškia jos nedalomumą (ne dydžio, o subjektų prasme), nepaneigia ir nepanaikina laiduotojo prievolės akcesorinio pobūdžio ir tuo nulemtų jos ypatumų. Ginčą dėl visiško laiduotojo prievolės vykdymo (skolos ir pan.) priteisimo kreditoriui nagrinėjantis teismas laiduotojo vykdytinos prievolės mastą nustato teismo procesinio sprendimo, kuriuo ginčas išsprendžiamas iš esmės, priėmimo dieną.“

Šis naujausias išaiškinimas, mano žiniomis, yra pats išsamiausias, kurį kada nors pateikė LAT’as, o Lietuvos mokslininkai, be Egidijaus Baranausko, kuris yra vienas šio išaiškinimo autorių, ko gero neturėtų daugiau ką pridurti. Atrodo paradoksalu, kad sprendimas priimtas 4 prieš 3. Tačiau šis įrašas ne apie tai. Aš tvirtai laikausi pozicijos, kad laidavimo teisinių santykių negalima sukurti teismo sprendimu.

Apie tai teko galvoti labai ilgai ir nepavyko išmąstyti nė vienos situacijos. Mano argumentacija yra gana paprasta – teismas negali pasisakyti dėl asmenų, neįtrauktų į bylą teisinių santykių. Tai yra absoliutus teismo sprendimo negaliojimo pagrindas.  O laidavimu yra siekiama sukurti teisinius santykius, kuriais trečiasis asmuo įgys  pareigą solidariai (ar subsidiariai) įvykdyti prievolę vietoje skolininko. Tačiau, turbūt, man atsirastų asmenų, kurie drįstų paprieštarauti ir atverstų civilinio kodekso komentarą ir pabaksnoję pasakytų, kad laidavimas teismo sprendimu galimas:

1) CPK 794 str;

2) CK 3.72 str. 7 d;

3) CK 3.122 str.

Pirmuoju atveju nurodoma civilinio proceso kodekso norma dėl užstato: “ieškovas kitos valstybės fizinis ar juridinis asmuo atsakovo prašymu privalo šio Kodekso nustatyta tvarka sumokėti užstatą galimų bylinėjimosi išlaidų atlyginimui užtikrinti“. Nuo kada užstatas yra laidavimas? Kaip asmuo gali laiduoti pats už save? Toks išaiškinimas visiškai paneigia laidavimo prasmę.

CK 3.72 str. 7 dalyje nurodomas atvejis, kai: “Teismas gali pareikalauti iš buvusio sutuoktinio, privalančio teikti išlaikymą kitam sutuoktiniui, pateikti adekvatų šios prievolės įvykdymo užtikrinimą“. Taigi, teismas gali pareikalauti adekvataus prievolės įvykdymo užtikrinimo. Ar prievolės įvykdymo užtikrinimo vienintelis būdas yra laidavimas? Žinoma – ne. Net jeigu šiuo atveju būtų užtikrinama laidavimu, ką tai reiškia? Teismas pareikalaus, kad būtų pateiktas laidavimas t.y. laidavimo sutartis. Tai reiškia, kad laidavimas atsiras SUTARTIMI. Laidavimo teisiniai santykiai bus kvalifikuojami ne nuo teismo pareikalavimo, o nuo laidavimo sutarties sudarymo. Todėl ir ši norma nepagrindžia laidavimo teisinių santykių atsiradimo teismo sprendimu.

CK 3.122 straipsnyje nurodoma, jog “Vieno sutuoktinio arba sutuoktinių kreditorių prašymu teismas gali areštuoti turtą, kuris yra bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė, ar skirti turto administratorių, jeigu tai būtina sutuoktinių teisėms į bendrą turtą arba kreditorių teisėms apsaugoti. Šios priemonės netaikomos, jeigu kitas sutuoktinis pateikia adekvatų sutuoktinio, kuris prašo taikyti turto areštą ar skirti turto administratorių, arba kreditorių reikalavimų užtikrinimą“. Nemanau, kad verta kartotis, čia tinka tas pats išaiškinimas, kurį pateikiau prieš tai esančioje pastraipoje. Teismas neareštuos turto, jeigu bus pateikta laidavimo sutartis, o laidavimas atsiras tos sutarties pagrindu.

Gali kilti klausimas, kodėl CK 6.77 straipsnio 1 dalyje atsirado ta nuostata dėl teismo sprendimo? Atsakymo bent jau aš nežinau. Aš bandžiau aiškintis šios normos kilmę, deja, nieko rasti nepavyko. Kaip atsirado kodekso komentare nurodyti pavyzdžiai? Teisės norma tai egzistuoja, o pakomentuoti kažkaip vis tiek reikia..?? Belieka pritarti doc. Egidijui Baranauskui, kad tai yra eilinis įstatymų leidėjo brokas..

%d bloggers like this: