Pirmas mano mokslinis straipsnis: “Vienašališkas sutarties nutraukimas: papildomas terminas sutarčiai įvykdyti ir esminis sutarties pažeidimas“

Vieša paslaptis, kad esu MRU civilinės justicijos instituto doktorantas. Praeitais metais, įstojus į doktorantūrą, įsipareigojau parašyti mokslinį straipsnį. Kartu institutas ruošė draugų knygą vienam iš Lietuvos civilinės teisės tėvų – Vytautui Pakalniškiui, jo septyniasdešimtojo gimtadienio proga. Taigi man teko garbė pirmąjį savo straipsnį šioje knygoje skirti būtent profesoriui V. Pakalniškiui.

Kadangi ši knyga tapo viešai prieinama MRU Ebooks aplinkoje, kiekvienas galite ją paskaityti ČIA, o kartu ir mano straipsnį. Straipsnio tema – Vienašališkas sutarties nutraukimas: papildomas terminas sutarčiai įvykdyti ir esminis sutarties pažeidimas. Jis yra puslapiuose 265-300. Jį viešinu todėl, kad jo turinys taps disertacijos dalimi, nes pati disertacija apie sutarčių nutraukimą. Norisi gauti kuo daugiau konstruktyvios kritikos, kad pati disertacija būtų kiek įmanoma labiau nušlifuota. Jau dabar pats randu vietų, kurias redaguočiau ir rašyčiau šiek tiek kitaip. Analogiškai ir kitas disertacijos dalis pateiksiu atskirų mokslinių straipsnių pavidalais.

Už straipsnyje esančias kai kurias idėjas ir probleminius klausimus noriu padėkoti prof. dr. Egidijui Baranauskui. Už tai, kad straipsnis išvydo apskritai išvydo dienos šviesą, o dar ir šiame leidinyje, esu dėkingas savo moksliniam vadovui doc. dr. Ramūnui Birštonui.

Reklama

Pinigai daiktinių civilinio kodekso teisės normų sistemoje

Jeigu romėnai pinigus priskyrė prie daiktų ir dėl to neturėjo didelių problemų, tai dabar, aiškinant panašumus ir skirtumus tarp romėnų ir dabartinės Lietuvos civilinės teisės, reikia išskirti, kad mūsų civilinis kodeksas pinigų nepriskiria prie daiktų.  Tai aiškiai matoma sistemiškai žiūrint į šias normas:

“1.97 straipsnis. Civilinių teisių objektų rūšys

1. Civilinių teisių objektai yra daiktai, pinigai ir vertybiniai popieriai, kitas turtas bei turtinės teisės, intelektinės veiklos rezultatai, informacija, veiksmai ir veiksmų rezultatai, taip pat kitos turtinės ir neturtinės vertybės.

1.100 straipsnis. Pinigai

Pinigai, kaip civilinių teisių objektai, – tai Lietuvos banko išleidžiami banknotai, monetos ir lėšos sąskaitose, kitų valstybių išleidžiami banko bilietai, valstybės iždo bilietai, monetos ir lėšos sąskaitose, esantys teisėta atsiskaitymo priemonė.“

 Čia matome, kad pinigai nuo daiktų atskirti, kaip savarankiškas civilinių teisių objektas. Atsakymo, kodėl kodekso rengėjai atskyrė pinigus nuo daiktų, neturiu. Galiu pabandyti padaryti tik dalinai argumentuotą spėjimą. Manau, šis skirstymas mūsų kodekse atsirado grynai teoretiškai t.y. daiktai ir pinigai į savarankiškus objektus išskirti dėl jų funkcijų. Pinigai savo esme yra finansinis turtas. Prof. Vytautas Pakalniškis nurodo, kad finansinis turtas tenkina tik apyvartos procedūrų poreikius t.y. jis yra priemonė įsigyti daiktus – tai yra civilinės apyvartos finansinis instrumentas. Jis yra išvestinis objektas, kurio paskirtis aptarnauti pagrindinių objektų apyvartą. Manyčiau, kad būtent tokiais argumentais, kuriant civilinį kodeksą, pinigai galėjo būti išskirti į savarankiškus objektus ir taip atsisakyta romėniškojo pinigų priskyrimo prie daiktų.

Kodėl keliu šiuos klausimus? Todėl, kad žiūrint civilinio kodekso IV knygos normas, atrodytų, kad ne viena norma, kuri lingvistiškai aiškinant, turėtų būti taikoma tik daiktams, realiai, pagal savo paskirtį galėtų būti situacijų, kai jos taikytinos ir pinigams. Na pvz.: radinio, lobio normos. Noriu pasakyti, kad kodekso kūrėjai, atskirdami daiktus nuo pinigų, o kartu ir rašydami ketvirtą knygą persistengė vartodami “daikto“ sąvoką, o kai kuriose reikėjo šią sąvoką pakeisti “turtu“.  Šią problemą 2013 m. sausio 18 d. išsprendė Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, kuris byloje nr. 3K-3-129/2013 sprendė klausimą, ar pinigams gali būti taikomos bešeimininkį daiktą reglamentuojančios CK nuostatos:

“Kasatoriai kasaciniuose skunduose nurodo, kad lėšos, esančios banko sąskaitose, nelaikomos daiktais, todėl joms neturėtų būti taikomi Civilinio kodekso (toliau – CK) 4.57, 4.58 straipsniai dėl bešeimininkio daikto.

Atsakydama į šį klausimą kasacinio teismo teisėjų kolegija pažymi, kad CK nustatyta, jog pinigai yra viena iš civilinių teisių objektų rūšių, ir detalizuojama, jog tai Lietuvos banko išleidžiami banknotai, monetos ir lėšos sąskaitose, kitų valstybių išleidžiami banko bilietai, valstybės iždo bilietai, monetos ir lėšos sąskaitose, esantys teisėta atsiskaitymo priemone (CK 1.97 straipsnio 1 dalis, 1.100 straipsnis). Be pinigų, įstatyme išskirtos ir kitos civilinių teisių objektų rūšys: daiktai, vertybiniai popieriai, kitas turtas ir turtinės teisės, intelektinės veiklos rezultatai, informacija, veiksmai ir jų rezultatai, taip pat kitos turtinės bei neturtinės vertybės (CK 1.97 straipsnio 1 dalis). Pažymėtina, kad CK normose (CK pirmosios knygos III dalies V skyrius) išvardijamos civilinių teisinių santykių rūšys ir pateikiamos konkrečių objektų rūšių sąvokos bei ypatumai, tačiau nepateikta civilinių teisių objekto bendrosios sampratos. Į šį klausimą atsakymą pateikia teisės doktrina, kuri civilinių teisių objektu laiko turtą ir civilinės teisės saugomas neturtines teises bei vertybes. Turtas kaip civilinių teisių objektas – tai visos turtinės vertybės, į kurias civilinės teisės subjektai – asmenys – įgyja teises ir (arba) dėl kurių šiems subjektams atsiranda pareigų. Turtas skirstomas į materialųjį ir nematerialųjį. Materialųjį turtą sudaro daiktai, kurie kaip civilinių teisių objektai skirstomi į kilnojamuosius ir nekilnojamuosius daiktus. Įstatyme kilnojamaisiais daiktais pripažįstami daiktai, kuriuos galima perkelti  iš vienos vietos į kitą nepakeitus jų paskirties ir iš esmės nesumažinus jų vertės, jeigu įstatymų nenustatyta ko kita (CK 1.98 straipsnio 4 dalis). Pagal teisės doktriną pinigai (CK 1.100 straipsnis) yra savarankiška civilinių teisių objektų rūšis, patenkanti į kilnojamojo turto sampratą ir kartu esanti viena iš finansinio turto rūšių. Pinigai skirstomi į dvi pagrindines rūšis: 1) grynieji – tai banknotai ir monetos; 2) negrynieji pinigai – tai lėšos, esančios bankų ar kitų kredito įstaigų atidarytose sąskaitose (CK 6.193 straipsnis), indėliai (CK 6.892 straipsnis) ir elektroniniai pinigai (Elektroninių pinigų ir elektroninių pinigų įstaigų įstatymo 2 straipsnio 1 dalis). Pinigai, palyginus juos su kitomis turto rūšimis, yra laikomi likvidžiausiu finansiniu turtu. Akivaizdu, kad grynieji pinigai gali būti tokių daiktinės teisės institutų kaip radinys (CK 4.62 straipsnis) ir lobis (CK 4.65 straipsnis) dalykas.

Nuosavybės teisės į pinigus kaip turtą atsiranda bendraisiais nuosavybės teisės įgijimo pagrindais (pvz., pagal sandorius, paveldėjimu ir kt. – CK 4.47 straipsnis). Įstatyme, apibrėžiant nuosavybės teisės įgijimą perdavimo būdu (CK 4.48 straipsnis) ir nustatant momentą, nuo kurio daikto įgijėjas pagal sandorį įgyja nuosavybės teisę (CK 4.49 straipsnis), nustatyta, kad šios taisyklės taikomos ne vien daiktams, kaip vienai iš civilinių teisių objektų rūšių, bet ir kitam turtui. CK nustatytas specifinis nuosavybės teisės įgijimas, kai nuosavybės teisė įgyjama į bešeimininkį daiktą (CK 4.58 straipsnis). Bešeimininkis daiktas gali būti nuosavybėn perduodamas tik dviem subjektams – valstybei arba savivaldybėms. Nuosavybės teisė į bešeimininkį daiktą gali būti perduodama tik teismo sprendimu, taigi toks klausimas gali būti išspręstas tik išnagrinėjus civilinę bylą, kurios nagrinėjimo ypatumai nustatyti CPK 534–537 straipsniuose. Pareiškimas dėl daikto pripažinimo bešeimininkiu gali būti teismui paduodamas tik suėjus vieneriems metams nuo tos dienos, kurią daiktas įtrauktas į apskaitą pagal Vyriausybės 2004 m. gegužės 26 d. nutarimu Nr. 634 patvirtintų Bešeimininkio, konfiskuotino, valstybės paveldėto, į valstybės pajamas perduoto turto, daiktinių įrodymų, lobių ir radinių perdavimo, apskaitymo, saugojimo, realizavimo, grąžinimo ir pripažinimo atliekomis taisyklių tvarką. Įstatyme apibrėžta, kad bešeimininkiu laikomas daiktas, neturintis savininko arba kurio savininkas nežinomas (CK 4.57 straipsnio 1 dalis). Nors CK 4.57–4.58 straipsnių tekste pagal jo gramatinę prasmę nurodyta tik viena civilinių teisių objektų rūšis – daiktas, tačiau, taikydama sisteminį, lingvistinį ir teleologinį aiškinimo metodus ir atsižvelgdama į tai, kad pinigai visų pirma yra turtas – viena iš finansinio turto rūšių, pagal teisės doktriną priskiriamų prie materialaus kilnojamojo turto, o nuosavybės teisės į bešeimininkį daiktą įgijimas yra tik vienas iš įstatyme nustatytų nuosavybės teisės į turtą įgijimo pagrindų (CK 4.47 straipsnio 12 punktas), kasacinio teismo teisėjų kolegija išaiškina, kad išdėstytų CK straipsnių pagrindu nuosavybė gali būti įgyjama ne tik į bešeimininkį daiktą, bet ir į bet kokį kitą turtą, įskaitant pinigus, jeigu nustatoma, kad jie neturi savininko arba jų savininkas nežinomas.“

 LAT’as pasinaudodamas teisės doktrina, priėmė protingą sprendimą, nors lingvistiniu požiūriu jis neatitinka kodekso, tačiau šis išaiškinimas yra sveikintinas ir parodo, kad tam tikrais atvejais grynai daiktinės teisės normos gali būti taikomos ir kitokiam turtui.

V. Pakalniškis apie daikto požymius

Profesorius vaizdingai iliustruoja, CK 4.1 str. nurodytus, daikto, kaip civilinių teisių objekto, požymius:

Pavyzdžiui, grybai, kurie natūraliai auga miške, nėra civilinių teisių objektas. Tačiau, kai žmogus juos surenka laikydamasis teisės aktų nustatytų reikalavimų, tai reiškia, kad jis juos pasisavina, ir nuo to momento tie grybai, kuriuos žmogus surinko, tampa civilinių teisių objektu – daiktu. Jeigu grybautojas tuos grybus parduos įmonei, kuri gamina maisto gaminius, tai iš grybų bus pagaminamas naujos rūšies daiktas, pavyzdžiui, konservuotos grybų salotos.

Šaltinis: “Daiktinė teisė“ Vytautas Pakalniškis ir kiti. MRU 2010.

%d bloggers like this: