Kol kas neatleisdama V. Paškevičiaus Teisėjų taryba “nepasityčiojo iš visų Lietuvos žmonių”

Šiandien vienas žurnalistas (vartoju žurnalisto sąvoką labai laisvai) niršta, kad Teisėjų taryba atidėjo V. Paškevičiaus atleidimo klausimą.

Kiek prabėgomis teko domėtis šia istorija, po to, kai teisėją policiją prigavo įpūtųsi, jis parašė pareiškimą, norėdamas savo noriu išeiti iš pareigų. Sprendimas logiškas, nes gražiau CV atrodys, jei savo noru išeini, negu esi išmestas dėl teisėjo vardo pažeminimo. Be to, prarasi socialines garantijas (teisėjo pensija). Tačiau šioje situacijoje būtent to nori D. Grybauskaitė, t.y. kad teisėjas būtų atleistas pagrindu dėl teisėjo vardo pažeminimo.

Taigi, Teisėjų taryba šiandien turėjo spręsti šį klausimą, tačiau nusprendė atidėti jo nagrinėjimą, kol teismas priims sprendimą teisėjo administracinio teisės pažeidimo byloje. Kodėl būtent taip? Labai logiška, nes galimi pora variantų:

a) Teisėjų tarybos sprendimas atleisti teisėją iš pareigų dėl vardo teisėjo vardo pažeminimo galėtų daryti įtaką ATP bylą nagrinėjančiam teismui. Įsivaizduokit, kaip teismui priimti savarankiškai sprendimą, jei Teisėjų taryba atleistų teisėją, t.y. iš esmės reikštų, kad ji nustatė jo kaltę ATP byloje, kurios nenagrinėjo;

b) Teisėjų taryba priima sprendimą atleisti teisėją pažeminus vardą, o teismas, nagrinėjantis ATP bylą, konstatuoja, kad teisėjas nepadarė administracinės teisės pažeidimo. Kaip tada? Teisėjas atleistas kaip pažeminęs vardą, nors pažeidimo nebuvo? Nelabai gerai.


Pirma išnagrinėjus administracinio teisės pažeidimo bylą, Teisėjų tarybai bus aišku, ar yra teisinis pagrindas konstatuoti teisėjo vardo pažeminimą. Taip ATP byloje nustatytos aplinkybės ir priimtas sprendimas turės savotišką prejudicinę galią sprendžiant teisėjo atleidimo klausimą. Tokių būdu bus išvengta galimų klaidų. Todėl šiandienos Teisėjų tarybos sprendimas atidėti šio klausimo nagrinėjimą man yra visiškai suprantamas.

Taip pat svarbu nepamiršti, kad pagal teismų įstatymo 90 str. 8 d., kai spredžiamas atleidimo klausimas dėl teisėjo vardo pažeminimo, to teisėjo įgaliojimai sustabdomi, iki bus priimtas sprendimas dėl teisėjo atleidimo iš pareigų.

Gerbiama Valstybine mokesčių inspekcija, skirkit man baudą, bet savo Paypalo prisijungimo duomenų aš jums neduosiu

Jau buvau nusprendęs neberašyti tinklaraščio, bet dabartinė situacija nebeleidžia to daryti. Šiandien perskaičiau naujienas, kad VMI reikalauja deklaruoti iš esmės bet kokias sąskaitas, kurios yra užsienyje ir jose laikomi pinigai. Nusprendžiau patikrinti šią informaciją, pasirodo taip yra iš tiesų, su taisyklėmis galite susipažinti paspaudę čia. Taisyklėse nurodoma:

Screen Shot 2016-03-21 at 18.41.59

Kaip matome, Paypal reikia deklaruoti, o kaip tai padaryti? Mano žiniomis Paypal neturi tokio dalyko kaip sąskaitos numeris, reiškia reikia pateikti identifikatorių, t.y. Loginą (liet. jūsų prisijungimo vardą). Gerai, kad nereikia slaptažodžio. Taip yra peržiangiamos bet kokios teisės į privatumą ribos. Tokios VMI taikomos priemonės ne tik pažeidžia privatumą, bet ir kompromituoja Paypal sąskaitos saugumą, nes bet kam susipažinusiam su internetu yra aišku, kad prisijungimo vardas yra pusė paskyros saugumą užtikrinančios informacijos. Jis, kaip ir slaptažodis, niekada neturėtų būti niekam atskleidžiamas.

Pats ką tik prisijungiau prie savo Paypalo, pasirodo jame turiu net 1 eur 19 ct:

Screen Shot 2016-03-21 at 18.59.09

Net neketinu VMI deklaruoti šios paypal sąskaitos, t.y. duoti savo prisijungimo vardą. Todėl, gerbiama, Valstybine mokesčių inspekcija, laukiu baudos, o tada susitiksime teisme.

Būtų gerai, jeigu Lietuvos Aukščiausiojo Teismo sprendimai grįžtų į www.lat.lt

Jau kurį Lietuvos Aukščiausiasis Teismas nebeskelbia sprendimų savo interneto svetainėje:

LAT paieška

Nežinau kaip kitiems vartotojams, bet man visada naujausią praktiką buvo patogiausia rasti LAT puslapyje. Tai lėmė keletas priežasčių: pirma, įprasta tikėtis, kad sprendimą gausi iš pirminio šaltinio, t.y. jeigu reikia LAT’o sprendimų, tai natūraliai eini į LAT puslapį, manau, taip galvoja ne vienas vartotojas. Antra, LAT puslapyje sprendimai atsirasdavo greičiausiai, po vienos, ar dviejų dienų nuo jų paskelbimo. Liteko ir kitos paieškų sistemose nutartys atsiranda vėliau. Trečia, lyginant su liteko, LAT puslapio paieška yra patogesnė ir leidžia nutartis parsisiųsti tvarkingu Word’o docx formatu, ko neleidžia liteko. Manau, tai gana svarbios priežastys, kurios lėmė tai, jog beveik kas dieną apsilankydavau tame puslapyje. Dabar jame lankytis nėra jokios prasmės, nes spaudos pranešimai su nuotraukomis tokio tipo  kaip vienasdė paspaudė kitam dėdei ranką, yra visiškai neaktualūs.

Suprantu, kad Seimas gali sau leisti turėti teisės aktų duomenų bazę kaip įstatymų leidybos institucija, tačiau gerus metus gėdingai neatnaujinti įstatymų suvestinių redakcijų. Iš LAT’o tikiuosi žymiai daugiau. Todėl, prašau, grąžinkite sprendimus į paiešką. Be jų ši svetainė yra iš esmės nereikalinga.

EŽTT apibrėžė naujienų portalo atsakomybės ribas už įžeidžiančius komentarus

Vakar Europos Žmogaus Teisių Teismo didžioji kolegija priėmė sprendimą Delfi AS v. Estonia byloje, kurioje buvo sprendžiamas klausimas dėl naujienų portalo atsakomybės už įžeidžiančio (šmeižikiško, grasinančio ir pan.) pobūdžio trečiųjų asmenų po straipsniais paliekamus komentarus.

Kaip įprasta tokio tipo bylose, sprendžiamas Konvencijos užtikrinamos saviraiškos laisvės ribų klausimas. Estų Delfi gynyba buvo grįsta tuo, kad įžeidžiantys komentarai buvo pašalinti po šešių savaičių nuo jų paskelbimo. Taip pat pareiškėjo atstovai įrodinėjo, kad naujienų portalas nėra atsakingas už šiuos komentarus, nes tiesiog atlieka neutralią tarpininko funkciją (Pozicija grįsta ES direktyva 2000/31/EC). Pareiškėjas gynėsi ir tuo, kad negalėjo numatyti, jog jam pagal Estijos įstatymus grės atsakomybė už trečiųjų asmenų komentarus.

Pirmiausia EŽTT pasisakė dėl atsakomybės už trečiųjų asmenų komentarus numatomumo. Teismas priėjo prie išvados, kad pagal pateiktus faktus buvo galima (iš Estijos konstitucijos, civilinio kodekso ir prievolų įstatymo kartu su teismų praktika) numatyti, kad žiniasklaidos priemonė, turinti naujienų portalą, kuriuo siekia ekonominės naudos, iš esmės gali būti atsakinga už neteisėtus trečiųjų asmenų komentarus. Konstatuota, kad profesionalus leidėjas (Delfi) turėjo pareigą būti susipažinęs su galiojančia teise ir teismų praktika.

EŽTT taip pat pritarė Estijos aukščiausiojo teismo išvadai, kad naujienų portalas aktyviai siekė trečiųjų asmenų komentarų po naujienų straipsniais. Apsilankymų portale skaičius priklausė nuo komentarų skaičiaus, t.y. ir gaunamos pajamos iš reklamos. Todėl Delfi turėjo ekonominį suinteresuotumą dėl trečiųjų asmenų komentarų kiekio. Teismas pripažino, kad Delfi galėjo kontruoliuoti komentarų aplinką. Tai leido prieiti prie išvados, kad naujienų portalas nėra tik pasyvus, techininę aplinką pasiūlantis subjektas.

Teismui ypač užkliuvo, kad įžeidžiantys komentarai pašalinti tik po 6 savaičių, t.y., kai reputacijai žala jau buvo padaryta, nors Delfi apie jų turinį žinojo anksčiau ir nepašalino šių komentarų savo iniciatyva. EŽTT preziumavo, kad vadovaujantis Estijos nacionaline teise, jeigu Delfi būtų operatyviai pašalinęs įžeidžiančius komentarus, tai taip būtų galėjęs išvengti atsakomybės.

EŽŽT nurodė, kad esant neribotoms galimybėms bet kam reikšti savo nuomonę internete, didelis naujienų portalas turi pareigą imtis efektyvių priemonių, kurios skirtos riboti neapykantos, grasinimų ir įžeidimų sklaidą. Tokios priemonės negali būti laikomos cenzūra. Teismas atkreipė dėmesį ir į tai, kad potenciali neapykantos auka turi labiau ribotas galimybes nuolatos stebėti internete jos atžvilgiu skleidžiamus neteisėtus komentarus, negu paties naujienų portalo galimybė operatyviai pašalinti tokius komentarus.

Galiausiai EŽTT apibendrino, kad tais atvejais, kai interneto portalo komentuojančių asmenų mintys yra kurstančios neapykantą, tiesiogiai grasinančios ir pan., tada kitų asmenų teisės ir interesai (įskaitant visuomenę) gali suteikti valstybei teisę nustatyti (taikyti) atsakomybę už tokius veiksmus naujienų portalams. Tokia teisinė politika būtų teisėta ir nebūtų laikoma Konvencijos 10 str. įtvirtintos saviraiškos laivės pažeidimu.

Šis sprendimas reiškia, jog mūsų didieji portalai irgi bent jau teoriškai galėtų būti traukiami atsakomybėn dėl trečiųjų asmenų neteisėtų komentarų. Ir, pavyzdžiui, mūsų Delfi politika, kad visi komentarai automatiškai po mėnesio būna pašalinti, nepadėtų analogiškoje byloje apsiginti, nes žala asmeniui jau būtų padaryta. Taip pat, toks portalo perspėjimas: “Dėmesio! Jūs skaitote komentarų skiltį. Komentarus rašo DELFI skaitytojai. Komentarai nėra redaguojami ar patikrinami. Komentarų turinys neatspindi DELFI redakcijos nuomonės.” nepašalintų portalo atsakomybės, jis tiesiog atlieka informavimo funkciją ir teisiniu požiūriu yra bereikšmis.

Vertėtų atkreipti dėmesį ir į tai, kad šis sprendimas vargu ar prisidės prie žiniasklaidos priemonių kultūros. Tokio tipo bylose prisiteisti (įrodyti) neturtinės žalos atlyginimą yra gana sudėtinga, o net ir įrodžius patirtos žalos piniginę išraišką, ji įprastai yra labai maža. Todėl, nemanau, kad portalai imsis aktyviau švarinti savo komentarų skiltis, nes komentarų kiekis ir jų purvas traukia skaitytojus.

Šis sprendimas svarbus tuo, kad parodo, jog teisinė politika, užtraukianti atsakomybę naujienų portalams už trečiųjų asmenų komentarus, neprasilenkia su Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos standartu.

A. Cininas ar O. Gasiulytė: kurį rinksitės nagrinėti jūsų bylą ir kurį skirsime į aukštesnes pareigas?

Nedegiau dideliu noru rašyti šia tema, tačiau, kai vakar perskaičiau delfio straipsnį Teisėjai susipyko dėl nuosprendžio OMON smogikams: glitu, neskanu ir labai negera, kitos išeities kaip ir neliko. Galima kentėti, kai nusišneka politikai, nes populiarumo vaikymąsis bet kokia kaina yra jų duona. Jau galima susitaikyti ir su žiniasklaida, kurios didžioji dalis seniai prarado bet kokias vertybes, pamiršo savo fukcijas ir ieško tik sensacijų, kurios generuoja click’us. Bet tie atvejai, kai teisėjai pamiršta, kaip jiems reikia elgtis, nėra ir negali  būti toleruojami.

Turime rezonacisinę OMON karininkų bylą, kurią išnagrinėjo Vilniaus apygardos teismo baudžiamųjų bylų skyriaus kolegija. Viešoje erdvėje savo sprendimo motyvus gina vienas iš trijų teisėjų kolegijos narių, o kitų dviejų net pavardžių niekas nežino. A. Cininas laksto po visas įmanomas laidas, diskutuoja su visais, kas kelia jam klausimus, jį įžeidinėja ir taip toliau. Dėl priimto sprendimo galima su juo padiskutuoti ir jo asmeninėje Facebooko paskyroje. Nepaisant nuolatinio puolimo, teisėjas laiko ramią, šaltą, stoišką laikyseną. Kad ir kas jam mestų absurdiškus kaltinimus net neskaitę jo priimto sprendimo.

Kitoje asmeninėje to paties teismo teisėjos O. Gasiulytės paskiroje (bent jau taip mane nušviečia delfi) turime emocingą reakciją. Teisėjos, kuri pati prisipažįsta neišmananti baudžiamosios teisės. Teisėja įspėja, kad etika jai draudžia komentuoti kitų teisėjų priimtus sprendimus, todėl pasako, kad sprendimo nekomentuoja, BET tada paima ir pakomentuoja. Mat, tada nesiskaito, kad komentavai, jeigu palikai tokį disclaimer’į. Toliau skaitant yra akivaizdu, kad teisėja net neskaitė nuosprendžio teksto, BET vis tiek jį komentuoja. Ji, nors ir neišmano baudžiamosios teisės, bet iš anksto žino, kaip tą bylą reikėjo išspręsti teisingai.

Taigi turime du kardinaliai priešingus teisėjo archetipus tame pačiame teisme. Įsivaizduokite, kad jums reikėtų ginti savo pažeistas teises kreipiantis į teismą. Vardan šios hipotetinės situacijos ignoruokime faktą, kad vienas iš teisėjų nagrinėja civilines bylas, o kitas baudžiamąsias. Pas kurį iš jų norėtumėte, kad patektų jūsų byla? Vienas iš šių teisėjų žinojo, kad priimdamas tokį sprendimą sulauks didžiulio nepasitenkinimo ir bus nesuprastas. Jis galėjo protingai numatyti, kad toks sprendimas labai apribos jo galimybes ateityje tapti aukštesnės instancijos teisėju, nes tiek į Lietuvos Apeliacinį Teismą, tiek į Lietuvos Aukščiausiąjį Teismą, tiek į Konstitucinį teismą teisėjus skiria Seimas, o Seimo nariai, sprendžiant pagal jų reakciją, šito sprendimo ilgai nepamirš. Nes jie irgi žinojo, kaip teisingai išspręsti šią bylą.

Kita teisėja, priešingai, ji žinojo, kaip teisingai turėjo būti išspręsta byla nenagrinėjusi nei faktinių aplinkybių, nei atlikusi įrodymų tyrimo, nei žinojusi ginčo (kaltinimo) ribas.

Kurį rinksitės teisėju? Tą asmenį, kuris vadovaujasi įstatymu, sprendžia bylą iš esmės, kuri iki jo buvo mėtoma kaip karšta bulvė, nebijo priimti ypatingai nepopuliaraus sprendimo, nes yra įsitikinęs sprendimo teisingumu ir nepasiduoda visuomenės spaudimui ir dėl teisingumo vykdymo galimai paaukoja savo karjeros ateities perspektyvas? Ar vis dėlto geriau yra teisėjas, kuris leidžia sau paminti teisėjo etiką, nevaldyti viešoje erdvėje savo emocijų ir nenagrinėjęs bylos žino kaip ją teisingai išspręsti?

Jeigu Seimas rytoj spręstų abiejų šių teisėjų paaukštinimo klausimą, kuris iš jų būtų paaukštintas? Manau, atsakymus į visus mano iškeltus klausimus nesunkiai rasite patys.

Lietuvos Aukščiausiasis teismas pradėjo naudoti naują sprendimų motyvų rašymo techniką

Neretai pasitaiko, kai LAT’ui tenka atmetinėti kasacinius skundus tuo pagrindu, kai kasatoriai netinkamai naudoja senesnius precedentus teigdami, kad žemėsnės instancijos teismai nukrypo nuo LAT’o suformuotos praktikos. Tada teismas atmesdamas jų argumentus panaudoja savo šabloną apie ratio decidendi.

Dvejose naujose bylose pastebėjau naują motyvų dėstymo stilių, kai LAT’as išgrynina teisės aiškinimo taisyklę, t.y. iš konkrečios bylos suformuotą teisės aiškinimą paverčia į labiau abstraktų, aiškų. Tai labai kvepia teisės mokslu. Manau, tai darydamas teismas siekia, kad precedentai taptų labiau suprantami ir juos būtų paprasčiau naudoti.

Vienoje iš bylų (2015 m. balandžio 8 d. nutartis 3K-7-196-915/2015) išplėstinė kolegija sprendė sutarties nutraukimo padarinių taikymo klausimą, kai byloje nepareišktas reikalavimas dėl sutarties nutraukimo ir taip pat sutarties nutraukimas nėra ginčijamas, tačiau prašoma taikyti padarinius. Apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad tokiu atveju atsakovas turėjo teikti priešieškinį, o ne atsiliepiemą. LAT su tuo nesutiko ir pateikė tokius motyvus:

“Remdamasi CPK 361 straipsnio 4 dalies 2 punktu, išplėstinė teisėjų kolegija formuluoja aktualią teismų praktikai teisės aiškinimo nagrinėjamoje byloje taisyklę: tais atvejais, kai abi šalys nesiekia tęsti sutarties ir ginčas kyla tik dėl sutarties nutraukimo padarinių (restitucijos, nuostolių atlyginimo) taikymo, nėra būtina, kad su ieškovo reikalaujamų padarinių taikymu nesutinkanti šalis reikštų savarankišką reikalavimą dėl sutarties nutraukimo pripažinimo neteisėtu. Bylą nagrinėjantis teismas privalo iš esmės įvertinti šalies argumentus, kuriais ji įrodinėja, kad sutarties nepažeidė, nepriklausomai nuo to, tokie argumentai pateikiami atsiliepimo į ieškinį ar priešieškinio forma.”

Nors aš mėgstu savo komentaruose naudoti kursyvą, bet šį kartą tai padariau ne aš, o pats teismas. Toje pačioje byloje šiuo nauju stiliumi pateikta dar viena taisyklė. Ginčas kilo dėl veiklos elektros energijos sektoriuje gavimo licencijos gavimo, t.y. kaip traktuoti situaciją, kai paduotas prašymas licenciją gauti, tačiau per įstatymo nustatytą laiką nėra pateiktas atsakymas, ar prašymas buvo patenkintas:

“CPK 361 straipsnio 4 dalies 2 punkto pagrindu išplėstinė teisėjų kolegija formuluoja šią aktualią teismų praktikai teisės aiškinimo nagrinėjamoje byloje taisyklę: taikant Elektros energetikos įstatymo 17 straipsnio 2 dalį, kai per 30 kalendorinių dienų neatsakoma į tinkamai pateiktą asmens, siekiančio gauti veiklos elektros energetikos sektoriuje licenciją ar leidimą, prašymą, laikoma, kad yra priimtas teigiamas sprendimas dėl licencijos ar leidimo išdavimo, kuris yra pakankamas pradėti atitinkamą veiklą, nereikalaujant priimto teigiamo sprendimo papildomai įforminti išduodant rašytinės formos leidimą ar licenciją.”

2015 m. balandžio 23 d. nutartyje  Nr. 3K-3-238-915/2015 teismas panaudojo tą pačią techniką spręsdamas klausimą, ar galima teikti kasacinį skundą dėl apeliacinės instancijos teismo motyvų, bet ne dėl sprendimo rezoliucinės dalies:

“Remdamasi CPK 361 straipsnio 4 dalies 2 punktu, teisėjų kolegija formuluoja šią aktualią teismų praktikai teisės aiškinimo ir taikymo nagrinėjamoje byloje taisyklę: tais atvejais, kai apeliacinės instancijos teismo sprendimo (nutarties) motyvuojamojoje dalyje padarytos išvados ir išdėstyti motyvai savarankiškai, t. y. nepriklausomai nuo teismo sprendimo rezoliucinės dalies konkrečioje byloje, daro poveikį byloje dalyvaujančių asmenų teisėms ar pareigoms, jų teisiniam statusui ir gali jiems sukurti teisinius padarinius ateityje, byloje dalyvaujančiam asmeniui turėtų būti suteikta galimybė kasaciniu skundu kvestionuoti šias motyvuojamosios dalies išvadas (motyvus).Priešingas aiškinimas nesiderintų su asmens teisės į teisminę gynybą realumo ir veiksmingumo imperatyvais. Kita vertus, aiškinimas, kad byloje dalyvaujantis asmuo visada gali skųsti vien tik tam tikrus teismo sprendimo (nutarties) motyvus, neatitiktų civilinio proceso tikslų ir principų, pagal kuriuos teismo paskirtis yra ginti ne bet kokio, o suinteresuoto asmens, kurio teisės ar įstatymo saugomi interesai yra pažeisti, interesus (CPK 2 straipsnis, 5 straipsnis 1 dalis).”

Tai yra įdomus bandymas padaryti teismo motyvus labiau suprantamus. Šioms abiems nutartims bendra tai, kad priimant jas, pranešėjas ir kolegijos pirmininkas – naujasis LAT pirmininkas R. Norkus, todėl man kyla pagrįstas įtarimas, kad tai yra jo idėja ir būdamas pirmininku jis gali leisti sau tai įgyvendinti. Pažiūrėsime, ar toks motyvavimo stilius nusistovės ir, ar jį pradės naudoti kiti teisėjai (pranešėjai).

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas: “Advokatas, vykdantis savo profesinę veiklą, už atlyginimą teikdamas teisines paslaugas asmeniniais tikslais veikiančiam fiziniam asmeniui (vartotojui), yra verslininkas (plačiąja prasme).”

Kai aprašiau prieš porą mėnesių priimtą ESTT sprendimą, o savo komentarą pavadinau: “Kad ir kaip kai kurie advokatai nenorėtų, Europos Sąjungos Teisingumo Teismas pripažino juos esant verslininkais vartotojų teisės kontekste” sulaukiau labai didelės kritikos iš skaitytojų ir pažįstamų advokatų, kurie akivaizdžiai nelabai supranta vartotojų apsaugos sutarčių teisės kontekste.  Buvo įsikabinta į tai, kad ESTT nepavadino advokatų verslininkais, o kalbėjo apie laisvąją profesiją. Mano pozicija buvo tokia, kad nesvarbu, kaip pavadinsi stipresniąją šalį vartojimo teisiniuose santykiuose, nes vartotojų teisė teikia apsaugą silpnesniajai šaliai, kad ja nepasinaudotų stipresnioji (nebūtinai ekonomiškai), t.y. turinti patirtį, know-how, todėl šiuose santykiuose stipresnės šalies atributai atitinka versliškumo kriterijus. Nesvarbu, kaip šią šalį pavadinsi. Bet isterija vis tiek kilo. Šiandien LAT’o septyniukė priėmė nutartį, pagal ESTT prejudicinį sprendimą kliento byloje prieš advokatą, kuris panaudojo tipines paslaugų sutarties sąlygas (bylos Nr. 3K-7-149-706/2015).

Leisiu sau pateikti keletą citatų iš Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutarties motyvų, gal kas nors juos perskaitys ir nors šiek tiek perpras vartotojų teisę, kuri tikrai ne pati sudėtingiausia teisės sritis:

“Kliento su advokatu sudarytoms pavedimo (teisinių paslaugų) sutartims taikomos ir bendrosios atlygintinų paslaugų sutarties (galiojusi CK 6.716 straipsnio 4 dalis) nuostatos: kai klientas yra fizinis asmuo vartotojas, paslaugų sutarčiai mutatis mutandis taikomos šio kodekso 6.188, 6.350–6.370 straipsnių taisyklės. Šiuo metu galiojančiose CK 6.716 straipsnio 4 ir 5 dalyse nustatyta, kad vartojimo paslaugų sutarčiai taikomos šio kodekso normos, reglamentuojančios vartojimo sutartis, o atskirų rūšių atlygintinoms paslaugoms kiti įstatymai gali nustatyti papildomus reikalavimus.”

Teismas paaiškina, kaip kvalifikuoti vartojimo teisinius santykius (trys kvalifikaciniai požymiai):

“Vartotojų teisių gynimas vertintinas kaip viešasis interesas, svarbus ne tik pačiam vartotojui, bet ir didelei visuomenės daliai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. spalio 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. K. v. UAB „Ribenos prekyba“, bylos Nr. 3K-3-536/2008). Vartojimo sutarčių instituto tikslas yra remiantis specialiais teisiniais instrumentais atkurti sutarties šalių pusiausvyrą ir taip užtikrinti vartotojo, kaip silpnesniosios šalies, teisių ir teisėtų interesų apsaugą. Vartotojo teisių apsauga užtikrinama taikant bendrąsias vartotojų teisių apsaugos normas, leidžiančias sutartį priskirti prie vartojimo sutarčių grupės apskritai ir sudarančias pagrindą taikyti bendrąsias vartotojų teisių apsaugos (gynimo) priemones ir specifines, tik atskiroms vartojimo sutarčių rūšims būdingas nuostatas bei specialius konkrečiai vartojimo sutarčių rūšiai būdingus silpnesniosios sutarties šalies teisių gynimo būdus. Teismų praktikoje pripažįstama, kad bendrąja prasme vartojimo sutarčiai kvalifikuoti nustatytini trys būdingi požymiai, apibūdinantys sutarties šalių teisinį statusą, t. y. vartotoją ir verslininką (plačiąja prasme): prekes ar paslaugas turi įsigyti fizinis asmuo; fizinis asmuo prekes ar paslaugas turi įsigyti savo asmeniniams, šeimos ar namų ūkio poreikiams tenkinti; šias prekes ar paslaugas turi teikti verslininkas.”

Teismas paaiškina, kad verslininko sąvoka vartotojų teisės kontekste aiškintina autonomiškai:

“Dėl advokato, kaip vartojimo teisinio santykio šalies, šiame kontekste būtina papildomai pažymėti, kad verslininko sąvoka kaip ir kitos Europos Sąjungos teisinės sąvokos ir kategorijos turi būti aiškinama laikantis autonominio aiškinimo principo, todėl, pavyzdžiui, Advokatūros įstatymo 4 straipsnio 3 dalis, kurioje nurodoma, kad advokato veikla nėra ūkinė komercinė veikla, ar nacionalinėje teisėje nustatytas specifinis advokato ir jo kliento sudarytos sutarties pobūdis ir kt. negali būti vertinami kaip argumentai, kuriais būtų galima pateisinti vartotojų apsaugos normų netaikymą. Atsižvelgiant į Konstitucinio akto „Dėl Lietuvos Respublikos narystės Europos Sąjungoje“ (Lietuvos Respublikos 2004 m. liepos 13 d. Konstitucinis aktas „Dėl Lietuvos Respublikos narystės Europos Sąjungoje“, esantis Konstitucijos sudedamąja dalimi) 2 dalyje suformuluotą Europos Sąjungos teisės viršenybės principą, Europos Sąjungos teisę įgyvendinančių aktų nuostatos turi būti aiškinamos taip, kad laisvosios profesijos atstovas santykyje su vartotoju būtų laikomas verslininku, nepaisant to, kaip jis traktuojamas nacionalinės teisės prasme. Kitaip tariant, valstybė narė negali remtis savo vidaus teisės sistemos nuostatomis, praktika ar situacija, kad pateisintų iš Europos Sąjungos teisės normų kylančių įsipareigojimų neįvykdymą.”

Nurodoma, kodėl standartinės sąlygos turi būti peržiūrėtos:

“Kai advokatas savo nuožiūra sudaro su klientu tipinę sutartį, t. y. sutartį su sąlygomis, dėl kurių nebuvo atskirai derėtasi, šių sutarties sąlygų (ne)sąžiningumą teismas turi vertinti ex officio, net ir tais atvejais, kai klientas (vartotojas) nereiškia tokio reikalavimo (ESTT 2000 m. birželio 27 d. sprendimo Océano Grupo Editorial ir Salvat Editores sujungtose bylose C-240/98 ir C-244/98, Rink. p. I-04941 , 26, 29 ir 32 punktai). Vartojimo sutarties sąlygų nesąžiningumas turėtų būti vertinamas atsižvelgiant į prekių ar paslaugų, dėl kurių buvo sudaryta konkreti sutartis, pobūdį ir remiantis sutarties sudarymo metu egzistavusiomis visomis sutarties sudarymo aplinkybėmis (prejudicinio sprendimo 33 punktas, 2013 m. kovo 14 d. sprendimo Aziz, C-415/11, dar nepaskelbto Rinkinyje, 71 punktas ir jame cituojama ESTT praktika). Nacionalinis teismas, be kita ko, turi įvertinti, ar sutarties sąlygos yra aiškios ir suprantamos, kaip to reikalaujama pagal Direktyvos 93/13/EB 5 straipsnio 1 sakinį (prejudicinio sprendimo 34 punktas).”

Teismas prieina prie išvados:

Taigi advokatas, vykdantis savo profesinę veiklą, už atlyginimą teikdamas teisines paslaugas asmeniniais tikslais veikiančiam fiziniam asmeniui (vartotojui), yra verslininkas (plačiąja prasme). Todėl advokato ir fizinio asmens, kuris veikia siekdamas su jo verslu, prekyba ar profesija nesusijusių tikslų, sudaryta tipinė sutartis turėtų būti teismo teisiškai kvalifikuojama kaip vartojimo sutartis. “

Contra proferentem!

%d bloggers like this: