Diskusija dėl atskirosios nuomonės instituto konstitucinės justicijos bylose

Praėjusiais metais pateikiau teisingumo ministerijai Konstitucinio Teismo įstatymo 55 str. 5 d. pakeitimo projektą, dėl kurio ministerija kreipėsi į kompetentingas institucijas: Konstitucinį Teismą, Vilniaus universiteto Teisės fakultetą, Mykolo Romerio universitetą, Prezidentūrą ir Vytauto Didžiojo universitetą. Šiandien Teisingumo ministerija persiuntė man atsakymus iš visų šių institucijų. Pasistengsiu juos kiek įmanoma trumpiau apžvelgti.

Pirmiausia, turiu pastebėti, kad daugumos institucijų pozicija, dėl atskirosios nuomonės reiškimo, kai nesutinkama su  teismo motyvais buvo tokia: kad kadangi LRKT baigiemieji aktai yra vientisi, jos įgyvendinant būtina atsižvelgti į motyvus, todėl teisėjai turi teisę pasisakyti tiek dėl motyvų, tiek dėl rezoliucinės dalies, nepaisant to, ar sutinka su rezoliucine dalimi, tačiau nesutinka su motyvais. Todėl šis siūlymas vertintinas pertekliniu (MRU, VDU, LRKT pozicija). Gerai, sutinkant su šiuo aiškinimu, mano pozicija yra perteklinė.

Įdomesnė pozicija yra, dėl atskirosios nuomonės skelbimo laiko ir dokumento. Mano principinė pozicija yra, kad atskiroji nuomonė turi būti skeliama kartu su Konstitucinio Teismo baigiamuoju aktu. Siūlydamas projektą argumentavau, kad vienas iš atskirosios nuomonės paskelbimo būdų būtų ją skelbti pačiame LRKT baigiamajame akte. Tačiau tai jau reglamento lygio įgyvendinimo klausimas. Mano esminė pastaba – laiko momentas t.y. paskelbimas turi vykti tuo pačiu metu. Su šiomis mano pastabomis visiškai nesutinka Konstitucinis Teismas. LRKT atsakymą teismo teisės departamento direktorius K. Jankauskas. Pirmiausia dėl paskelbimo pačiame nutarime LRKT  pozicija (pateikiu esmę) yra:

“Atskiroji nuomonė nėra privalomosios teisinės galios teisės šaltinis, todėl negali būti skelbiama baigiamajame akte. Todėl, įgyvendinus siūlymą, būtų sudarytos prielaidos abejoti Konstitucinio Teismo aktų teisine galia“.

Įdomus argumentas, tačiau pvz.: Europos Žmogaus Teisių Teismo sprendimuose skeliamos atskirosios nuomonės nesudaro prielaidų abejoti šio teismo priimtų sprendimų teisine galia. Be to, mano pateiktas siūlymas skelbti pačiame akte buvo pateiktas kaip pavyzdys, kuris įgyvendinus pateiktą pataisą nebūtinai turi būti naudojamas. Pagrindinis pataisos akcentas: “Teisėjo atskiroji nuomonė pridedama prie bylos ir apie tai pranešama byloje dalyvaujantiems asmenims ir visuomenės informavimo priemonėms skelbiama kartu su Teismo priimtu aktu“. Tačiau Konstitucinis Teismas nesutinka su mano siūlomu reguliavimu. Teismas nurodo, kad per mėnesį laiko priėmus nutarimą ir panaikinus trijų darbo dienų terminą, neliktų laiko atskirajai nuomonei paruošti. Todėl būtų paneigiama šios teisės prasmė. Tačiau teismas pritaria, kad reguliavimas galėtų būti keistinas ta apimtimi, norint paskelbti atskirąją nuomonę kartu su baigiamuoju aktu, reikia keisti Konstitucinio Teismo įstatymą taip, kad būtų atskirtas baigiamojo akto priėmimo ir paskelbimo terminas. Teismas pažymi, kad bet kurio atveju turi būti nustatytas aiškus ir protingas terminas atskirajai nuomonei pareikšti.

Bet, turiu pastebėti, kad su dabartiniu  atskirosios nuomonės paskelbimu LRKT kaip ir neįžvelgia problemos:

“Teikdami nuomonę dėl minėtų siūlymų keisti Konstitucinio Teismo teisėjo atskirosios nuomonės teisinį reguliavimą, norime pažymėti, kad visuomenės nuomonė įvairiais konstitucinės justicijos bylose nagrinėjamais klausimas yra reiškiama ne tik po Konstitucinio Teismo baigiamojo akto paskelbimo, bet ir iki tol (žiniasklaidos priemonėse dažnai aptariami su Konstituciniame Teisme nagrinėjamomis bylomis susiję klausimai), tačiau tai netrukdo Konstitucinio Teismo teisėjams objektyviai vertinti visų nagrinėjamos konstitucinės bylos aplinkybių ir turėti savo poziciją byloje sprendžiamais klausimais.“

Mano siūlomų pataisų esminis momentas – abejonės viešojoje erdvėje, visuomenėje. Siūlomų pasiūlymu tikslas – panaikinti abejonės teisėjų objektyvu ar šališkumu. Jei tai teisėjui, kaip profesionalui, tai ir netrukdo, tačiau aš noriu pašalinti bet kokias galimas abejones. Šiai mano pozicijai pritaria VU TF atstovas. Teisės fakulteto atsakymą parengė prof. E. Kūris, kuris pabrėžė, kad tai yra jo kaip teisininko konstitucionalisto nuomonė, o ne Teisės fakulteto. E. Kūrio nuomonė:

“Be išlygų pritariu pareiškėjo principinei pozicijai, kad dabartinis Konstitucinio Teismo teisėjo atskirosios nuomonės pareiškimo reglamentavimas Konstitucinio Teismo įstatyme yra ydingas (ne vien dėl pareiškėjo nurodytų priežasčių). Tai, kad teisėjo atskiroji nuomonė gali būti pareikšta jau po to, kai visuomenei žinomas priimto Konstitucinio Teismo baigiamojo akto turinys ir tas aktas yra komentuojamas specialistų, politikų, žiniasklaidos ir visuomenės, vertintina kaip visiškas nesusipratimas, įstatymų leidėjo brokas. Dabartinis teisinis reguliavimas kompromituoja iš esmės pažangų atskirosios nuomonės institutą ir visą konstitucinę justiciją.

Kitą vertus, turiu padaryti pastabą, dėl kai kurių pareiškėjo argumentų. Antai pareiškėjas, mano, kad per vieną mėnesį, skirtą baigiamojo akto parengimui ir priėmimui teisėjai jau būna iš esmės “suformavę sprendimą“, o “baigiamojo akto rezoliucija ir motyvai yra maždaug aiškūs“. Pirma, tai būna toli gražu ne visada. Antra, atskirąją nuomonę (galbūt) ketinantis pareikšti teisėjas turi oponuoti jau parašytam ir priimtam baigiamojo akto tekstui. Trečia, būtų nepateisinama, jei toks teisėjas rašytų askirąją nuomonę tuo metu, kai kiti teisėjai kolektyviai regia tą baigiamąjį aktą. Tai būtų ypač nepateisinama, jei tokių teisėjų būtų trys ar keturi; tokiu atveju tikrai nukentėtų baigiamojo akto kokybė  dar ir dėlto, kad bendrai rengdami baigiamąjį aktą tie mažumoje likę teisėjai turėtų galimybę pabandyti įtikinti kolegas, kurių pozicija atitinkamu klausimu dominuoja, tą pozicija pakoreguoti taip, kad atskirosios nuomonės pareiškimas atitinkamu klausimu taptų nereikalingas. Juk daug vertingesnis yra tas Teismo baigiamasis aktas, dėl kurio atskirųjų nuomonių nepareikšta, negu tas, dėl kurio jos pareikštos.

Todėl negalima apsiriboti vien pareiškėjo siūlomu Konstitucinio Teismo įstatymo koregavimu. Būtina ir pataisa, atskirianti nutarimo priėmimo laiką nuo viešo paskelbimo Teismo posėdžių salėje laiko, ir nustatanti pakankamą laiką, per kurį atskirąją nuomonę pareikšti norintis teisėjas tai galėtų padaryti; tas laikas turi būti toks, kad per jį būtų įmano kalbos redaktoriui deramai suredaguoti tą atskirąją nuomonę, nes šiuo metu, deja, kas kaip moka, tas taip rašo – neretai su rimtomis spaudos, stiliaus bei kalbos klaidomis ar net keistais kalbos naujadarais. Kartu būtina pailginti dabar nustatytą vieno mėnesio terminą, per kurį turi būti priimtas baigiamasis aktas konstitucinės justicijos byloje. Taip pat būtina nustatyti, kad teisėjo atskirajai nuomonei taikomi tam tikri formos reikalavimai, kuriuos galėtų (turėtų) apibrėžti pats Konstitucinis Teismas. Deja, kai kurios jau pareikštos atskirosios nuomonės neatitinka minimalių tvarkingo dokumento reikalavimų. Galbūt neatsitiktinai pati pirmo atskiroji nuomonė (dėl 2008 m. gruodžio 4 d. nutarimo) nėra paskelbta net Konstitucinio Teismo interneto tinklalapyje ir dėlto visuomenei turbūt nežinoma (nors kiekvienam besidominčiam yra prieinama Teismo archyve) – jos platus paviešinimas kompromituotų ir Teismą, ir ją parašiusį teisėją, ir patį atskirosios nuomonės institutą.“

Mykolo Romerio Universiteto poziciją parengę konstitucinės teisės katedros atstovai pritaria mano pozicijai, kad atskirąją nuomonę skelbiant kartu su Teismo baigiamuoju aktu būtų sumažintos abejonės, dėl nuomonės skaidrumo ir ją pareiškusių teisėjų nepriklausomumo ir nešališkumo.

VDU pateiktoje nuomonėje, akcentuojama, kad atskiroji nuomonė turi būti pareiškiama dėl jau priimto teismo baigiamojo akto.

Iš Prezidentūros atsakymo supratau, kad jis yra parengtas I. Pukanasytės, Prezidentūra iš esmės pritaria mano idėjoms:

“Manome, kad ydingas yra teisinis reguliavimas, nustatantis, kad Konstitucinio Teismo Teisėjas turi pareikšti atskirąją nuomonę per 3 darbo dienas po atitinkamo akto paskelbimo KT posėdžių salėje. Manome, kad skelbiant Konstitucinio Teismo aktą posėdžių salėje turi būti žinoma, ar yra teisėjų, turinčių atskirąją nuomonę, jeigu taip, turėtų būti pranešta, koks tai teisėjas (teisėjai). Toks teisinis reguliavimas inter alia padėtų efektyviau užtikrinti, kad Konstitucinio Teismo teisėjas visus savo argumentus, motyvus, susijusius su nagrinėjama byla, išdėstytų pasitarimų kambaryje priimant Konstitucinio Teismo baigiamąjį aktą, jie būtų įvertinti, išdiskutuoti, taigi būtų eliminuojama teisinio reguliavimo sudaryta galimybė išdėstyti argumentus, motyvus atskirojoje nuomonėje prieš tai jų nepateikus ir/arba neišdiskutavus priimant teismo baigiamąjį aktą. Diskutuotina, ar tikrai tikslinga nustatyti, kad pati atskiroji nuomonė turėtų būti skelbiama kartu su Konstitucinio Teismo priimtu aktu posėdžių salėje.

Pritartume pozicijai, kad tikslinga atsisakyti Konstitucinio Teismo įstatymo 55 str. 5 d. įtvirtintos nuostatos, jog susipažinimo su teisėjo atskirąja nuomone tvarka nustatoma Konstitucinio Teismo reglamente. Manome, kad atskiroji nuomonė turėtų būti pridėta prie bylos ir paskelbta Konstitucinio Teismo interneto tinklalapyje prie Konstitucinio Teismo baigiamojo akto.“

Taigi apžvelgus atsakymus, gavosi savotiška diskusija. Akivaizdu, kad mano pasiūlymas yra darbinėje stadijoje, tačiau neturėtų būti atmetamas. Svarbu atkreipti dėmesį į pastabas, taip darant sisteminius KTĮ pakeitimus. Manau, to esmė būtų, kad nustatant baigiamojo akto ir atskirosios nuomonės priėmimą ir paskelbimą kartu (vienu metu laike), reikia atskirti Teismo baigiamojo akto priėmimo ir paskelbimo laiką, paliekant aiškų ir protingą terminą atskirosios nuomonės pareiškimui, nuo teismo baigiamojo akto priėmimo, iki jo viešo paskelbimo Teismo posėdžių salėje.

Reklama

Teismo nepriklausomumas ir nešališkumas

Viena tinkamo proceso garantijų, įtvirtinta Konstitucijos 31 straipsnio 2 dalyje, Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalyje, CPK 21 straipsnyje, yra užtikrinimas, kad šalių ginčą nagrinėtų nepriklausomas ir nešališkas teismas. Šis įrašas yra skirtas apžvelgti Lietuvos Aukščiausiojo Teismo, o kartu ir šio teismo akceptuotą Europos Žmogaus Teisių Teismo doktriną dėl teismo (teisėjų) nepriklausomumo ir nešališkumo. Pastebėtina, kad LAT’as šiuo klausimu laikosi gana tvirtos ir nuoseklios doktrinos, kuri užtikrina aukštą teismo nešališkumo standartą. Iš esmės, tai sąlygota EŽTT doktrinos, kurioje išvesti objektyvaus ir subjektyvaus teismo nešališkumo testai. Jeigu subjektyviojo testo taikymas reikalauja rimtų įrodymų, kuriais būtų patvirtintas teismo šališkumas, tai objektyvusis leidžia įžvelgti šališkumą esant menkiausioms, tai patvirtinančiomis aplinkybėmis. Patvirtinus teismo šališkumą atsiveria keletas galimybių:

  1. tai yra teisėjo(ų) nu(si)šalinimo pagrindas (CPK 64-66 str.);
  2. tai yra absoliutus sprendimo negaliojimo pagrindas (CPK 329 str. 2 d. 1 p.), o šiuo atveju byla gali būti grąžinta nagrinėti iš naujo pirmos, ar apeliacinės instancijos teismui;
  3. tai yra proceso atnaujinimo pagrindas (CPK 366 str. 1 str. 8 d.).

Todėl, siekiant išvengti mano minimų 2 ir 3 esančių padarinių, teisėjai turėtų nusišalinti patys. 2012 m. gegužės 3 d. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, nutartyje Nr. 3K-3-234/2012, toliau plėtė ir aiškino doktriną, dėl teismo nepriklausomumo ir nešališkumo. Bylos esminės aplinkybės: apeliacine instancija nagrinėjusios teisėjos dukra yra viena iš atsakovo darbuotoju (jam dirba juriste), todėl teisėja galimai buvo šališka. Šioje situacijoje LAT’as taiko EŽTT subjektyvaus ir objektyvaus šališkumo testus:

“Subjektyvusis teismo ir teisėjo nešališkumas reiškia tai, kad nė vienas teisėjas neturi išankstinio nusistatymo ar nėra tendencingas (žr., Hauschildt v. Denmark, no. 154, § 48). Pasisakydamas dėl objektyviųjų teismo ir teisėjo nešališkumo aspektų, Europos Žmogaus Teisių Teismas yra pabrėžęs, kad turi būti nustatyta realių faktų, kurie kelia abejonių dėl teisėjų nešališkumo. Sprendžiant, ar priežastis abejoti teismo nepriklausomumu ar nešališkumu yra pagrįsta, bylos šalies išreikšta abejonė yra svarbi, bet ne lemiama (žr., Gautrin and Others v. France, no. 38/1997/822/1025–1028). Lemiamos reikšmės turi tai, ar nuogąstavimas gali būti laikomas objektyviai pagrįstu (žr. Wettstein v. Switzerland, no. 33958/96, § 44, ECHR 2000-XII; Ferrantelli and Santangelo v. Italy, 7 August 1996, Reports 1996-III, § 58). Objektyvusis testas dažniausiai yra susijęs su hierarchiniais ar kitokiais teisėjo ir kitų proceso dalyvių ryšiais (žr., pvz., Miller and Others v. United Kingdom, nos. 45825/99, 45826/99 and 45827/99, 26 October 2004; Mežnarić v. Croatia, no. 71615/01, 15 July 2005, § 36 Wettstein, cited above, § 47 ir kt.). Kiekvienu konkrečiu atveju turi būti sprendžiama, ar aptariamo ryšio pobūdis ir laipsnis yra toks, kad rodytų teismo nešališkumo stoką (žr., Pullar v. United Kingdom, 10 June 1996, Reports 1996-III, § 38). Be kita ko, sprendžiant teisės į nešališką teismą pažeidimo klausimą, svarbu netgi tai, kaip susidariusi situacija ir esančios aplinkybės atrodo objektyviam stebėtojui (žr. Coeme and Others v. Belgium, no. 32492/96, § 121; Salov v. Ukraine, no. 65518/01). Nuo to priklauso pasitikėjimas, kurį demokratinėje visuomenėje teismai turi įkvėpti žmonėms ir visų pirma bylos šalims. Taigi, bet kuris teisėjas, dėl kurio nešališkumo stokos esama teisėtos (pagrįstos) priežasties nuogąstauti, privalo nusišalinti (žr. Castillo Algar v. Spain, 28 October 1998, Reports 1998-VIII, § 45). Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad objektyvusis teisėjo nešališkumas yra bet kokių prielaidų, keliančių abejonių dėl nešališkumo, nebuvimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. lapkričio 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Klaipėdos rajono apylinkės prokuratūra v. draudimo UAB ,,Baltijos garantas“, bylos Nr. 3K-3-675/2007).“

Kaip matysime, subjektyvųjį šališkumą sunku įrodyti:

“Kasatorius kelia bylą nagrinėjusio apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos teisėjos nešališkumo klausimą, nurodydamas, jog jos duktė dirba atsakovo įmonėje juriste. Faktą dėl teisėjos dukters darbo atsakovo įmonėje juriste pripažino ir atsakovas, pateikdamas atsiliepimą į kasacinį skundą. Teisėjų kolegija sprendžia, kad ši aplinkybė susijusi su objektyviuoju teisėjo nešališkumu, nes su subjektyviuoju teisėjo nešališkumu galima būtų sieti tai, kad, kasatoriaus nuomone, teisėja buvo suinteresuota priimti atsakovui, kurio įmonėje dirba jos duktė, palankų sprendimą, tačiau byloje nėra konkrečių duomenų, patvirtinančių teisėjos suinteresuotumą bylos baigtimi. Kasaciniame skunde nepagrįstai nurodoma, kad teisėjos šališkumą patvirtina priimtas apeliacinės instancijos teismo sprendimas, kuriame byloje nustatyti faktai ir dokumentų turinys yra iškreipti, netinkamai traktuojami. Remdamasis kasacinio teismo formuojama teismų praktika teisėjas daro išvadas apie bylos faktinių aplinkybių (ne)įrodytumą pagal prieštaringus įrodomuosius duomenis, netiesioginius įrodymus, esant sudėtingoms bylos aplinkybėms. Nors teismo nustatytos bylos aplinkybės yra objektyviai naudingos vienai šalių, o teismo išvados šalies vertinamos kaip nenuoseklios, nelogiškos ar spėjamojo pobūdžio, tai nereiškia teisėjo šališkumo, jeigu nėra duomenų apie jo suinteresuotumą bylos baigtimi ar kitų aplinkybių, kurios keltų abejonių dėl teisėjo nešališkumo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2002 m. rugsėjo 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje O. D. ir kt. v. B. V. ir kt., byla Nr. 3K-3-1082/2002; 2007 m. lapkričio 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Klaipėdos rajono apylinkės prokuratūra v. draudimo UAB ,,Baltijos garantas“, bylos Nr. 3K-3-675/2007; kt.). Teisėjų kolegija konstatuoja, kad kasatoriaus argumentai dėl teisėjos šališkumo grindžiami tik prielaida, todėl nepaneigia preziumuojamo asmeninio nešališkumo principo ir nėra pagrindas daryti išvadai, jog teisėja subjektyviąja prasme buvo šališka.“

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje nesu matęs, kai teisėjas pripažįstamas šališku subjektyviojo testo pagrindu. Tačiau taip buvo vienoje iš EŽTT bylų (Lavents v. Latvia, 28 November 2002), kai teisėjas komentavo žiniasklaidai jo sprendžiamą bylą, dar jos neišnagrinėjus.

Nagrinėjamoje LAT’o byloje, teismas nustato objektyvųjį šališkumą:

“Tačiau teisėjų kolegija sprendžia, kad situacija, kai šios bylos apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos pirmininkės (pranešėjos) duktė dirba atsakovo įmonėje juriste, t. y. artimi teisėjos ir vienos bylos šalių darbuotojos giminystės ryšiai bei šios darbuotojos einamos juristės pareigos, susijusios su atstovavimu įmonės interesams ir jų gynimu (nors atstovavimo funkcijos ji nagrinėjamoje byloje ir nevykdė), objektyviuoju aspektu kelia abejonių dėl teisėjos nešališkumo. Tokias abejones bylą nagrinėjantis teisėjas privalo pašalinti, garantuodamas asmens teisę į nešališką teismą, nusišalinti CPK 66 straipsnio pagrindu. Teisėjų kolegija sprendžia, kad kasatoriui, kuriam priimtas nepalankus apeliacinės instancijos teismo sprendimas, ši aplinkybė gali pagrįstai kelti abejonių dėl teisėjos nešališkumo. Dėl to objektyviuoju teisėjo nešališkumo aspektu, nagrinėjamoje byloje nepritaikius teisėjo nusišalinimo instituto CPK 66 straipsnio pagrindu, buvo pažeista kasatoriaus teisė į nešališką teismą (Konstitucijos 31 straipsnio 2 dalis, 109 straipsnis, Konvencijos 6 straipsnio 1 dalis, CPK 21 straipsnis). Nustačius kasatoriaus teisės į nešališką teismą pažeidimą, yra pagrindas konstatuoti, kad byla apeliacine tvarka išnagrinėta neteisėtos sudėties teismo.“

Apibendrinus galima prieiti prie išvados, kad taikant objektyvųjį testą užtenka tik abejonių, kad teismas gali būti šališkas, o tai būtų pagrindas teisėjo nu(si)šalinimui. Tai išplaukia ir iš Konstitucinio Teismo doktrinos:

“Asmens konstitucinė teisė, jog jo bylą išnagrinėtų nešališkas teismas, reiškia tai, kad asmens bylos negali nagrinėti teisėjas, dėl kurio nešališkumo gali kilti abejonių: teisėjas, nagrinėjantis bylą, turi būti neutralus; teismo nešališkumas, kaip ir teismo nepriklausomumas, yra esminė žmogaus teisių ir laisvių užtikrinimo garantija bei teisingo bylos išnagrinėjimo, pasitikėjimo teismu sąlyga. Vadinasi, turi būti šalinamos prielaidos, galinčios sukelti abejonių dėl teisėjo ir teismo nešališkumo. Asmens konstitucinės teisės į nepriklausomą ir nešališką teismą turinio aiškinimas yra reikšmingas taikant bei aiškinant garantijas įtvirtinančias proceso teisės normas (2001 m. vasario 12 d. nutarimas).“

Konstitucinis Teismas taip pat yra pastebėjęs, kad nepriklausomumas – pareiga:

“Teisėjo ir teismų nepriklausomumas yra ne privilegija, bet viena svarbiausių teisėjo ir teismų pareigų, kylanti iš Konstitucijoje garantuotos kiekvieno asmens, manančio, kad jo teisės ar laisvės yra pažeidžiamos, teisės turėti nešališką ginčo arbitrą, kuris pagal Konstituciją ir įstatymus iš esmės išspręstų kilusį teisinį ginčą (Konstitucinio Teismo 1995 m. gruodžio 6 d., 1999 m. gruodžio 21 d., 2001 m. liepos 12 d., 2006 m. gegužės 9 d. nutarimai).“

%d bloggers like this: