Lietuvos Aukščiausiasis Teismas atskleidė garantijos sampratą

LAT’o praktikoje yra vos kelios nutartys, kuriose aiškinama garantija kaip prievolių įvykdymo užtikrinimo būdas.  Iš senesnių nutarčių matyti, kad mūsų praktikoje egzistuoja paprasta (sąlyginė) ir savarankiška (garantija pagal pirmą pareikalavimą). Naudojant garantija praktikoje kyla nemažai problemų dėl jos teisinio reguliavimo civiliniame kodekse, nes jis yra neaiškus, mano manymu, prieštaringas. Garantijos normos yra supainiotos, dalis tinka abiems garantijos rūšims, dalis tik vienai iš dviejų bei yra normų, kurios išvis nelabai aišku kam skirtos. 2012 m. lapkričio 29 d. LAT’as priima superinę nutartį (nr. 3K-3-537/2012), kurioje, kiek detaliau nei įprasta, pateikiama garantijos samprata.

Bylos faktinės aplinkybės trumpai tokios: skolininkas kreditoriui pateikė sąlyginę garantiją pagrindinei prievolei užtikrinti. Garantijoje nustatyta, kad ji galioja iki 2009 m. balandžio 1 d. ir tik esant visoms šioms sąlygoms:

“(i) skolininko prievolė sumokėti atitinkamą pagrindinės prievolės sumą pagal sutartį yra galiojanti;

(ii) skolininkas neginčija savo prievolės mokėti tokią sumą (o jei koks nors ginčas vyko, yra priimtas įsiteisėjęs galutinis ir neskundžiamas kompetentingo teismo sprendimas, patvirtinantis skolininko prievolę sumokėti tokią sumą);

(iii) skolininkas yra nemokus ir dėl to neįvykdė ir negali įvykdyti pagrindinės prievolės pagal sutartį;

(iv) nėra jokio skolininkui priklausančio turto, į kurį gali būti nukreiptas išieškojimas, ir

(v) reikalavimas sumokėti sumas atsirado kreditoriui pristačius prekes pagal Sutartį remiantis grafiku, kurį raštu patvirtino garanto įgaliotas atstovas, ir išrašius prekių priėmimo–perdavimo aktą bei sąskaitą faktūrą, kuriuos raštu patvirtino garanto įgaliotas atstovas; jei kreditorius pateikia reikalavimą garantui nesant kurios nors pirmiau nurodytos sąlygos, toks kreditoriaus reikalavimas yra laikomas neatitinkančiu garantijos sąlygų, ir garantas turi teisę atsisakyti tenkinti tokį reikalavimą.”

Visa byla sukasi apie tai, ar egzistuoja šių sąlygų visetas tam, kad būtų galima reikalauti, jog garantas įvykdytų už skolininką prievolę kreditoriui. Pastebėtina, kad tiek ginčo šalys, tiek teismai netinkamai supranta sąlyginę garantiją, kas, esant mūsų CK garantijos reguliavimui, visiškai nestebina. Iš LAT’o nutarties matyti, kad pirmoji instancija ir bylos šalys aiškiai šią garantiją vadina sąlygine, nes joje yra nustatytos aukščiau pacituotos sąlygos. Tai yra neteisingas vertinimas, o LAT’as pateikia paaiškinimus kodėl. Pirmiausia teismas paaiškina esminį skirtumą tarp sąlyginės ir savarankiškos garantijos:

“Garantija yra vienas iš prievolių įvykdymo užtikrinimo būdų, įtvirtintas CK šeštosios knygos V skyriaus trečiame skirsnyje. Teisės doktrinoje skiriamos dviejų rūšių garantijos – nepriklausomos (garantijos pagal pirmą pareikalavimą, įskaitant banko garantijas) ir paprastosios (sąlyginės) garantijos. Tokio skirstymo pagrindas – garanto prievolės priklausomumas nuo ja užtikrinamos prievolės. Nepriklausomoje garantijoje (garantija pagal pirmą pareikalavimą) iš jos kylantis garanto įsipareigojimas nepriklauso nuo pagrindinės prievolės, kurios įvykdymui užtikrinti garantija yra išduota. Tokią garantiją išdavęs subjektas, gavęs kreditoriaus reikalavimą, privalo išmokėti garantijoje nurodytą sumą remdamasis tik garantijos sąlygomis ir nevertindamas pagrindinės prievolės įvykdymo (neįvykdymo). Pagal nepriklausomą garantiją garantas moka kreditoriui įvykdžius garantijoje nurodytas sąlygas, pvz., pateikus rašytinį pareikalavimą, pateikus rašytinį pareikalavimą ir pridėjus nurodytus dokumentus ar panašiai, nesiejant garantijos vykdymo su pagrindine prievole. Paprastosios (sąlyginės) garantijos atveju, priešingai, užtikrinto sandorio neįvykdymas yra iš tokios garantijos kylančios garanto prievolės sąlyga. Dėl to garantas kreditoriui atsako tik tada, jeigu skolininkas prievolės, už kurią garantuojama, neįvykdo arba ją įvykdo netinkamai, o garanto prievolė priklauso nuo pagrindinės prievolės sąlygų, neįvykdymo apimties ir kitų iš pagrindinės prievolės turinio kylančių aplinkybių.”

Taigi, galime prieiti prie išvados, kad sąlyginės nuo savarankiškos garantijos skirtumas – garanto prievolės priklausomumas nuo pagrindinės prievolės. Jeigu garantija nepriklauso nuo pagrindinės prievolės, tai ji yra savarankiška. Jeigu garantija akcesorinė, tai ji yra sąlyginė.

Kasacinis teismas paaiškina, kad garantijoje nustatytos sąlygos, su kuriomis siejama galimybė reikalauti prievolės įvykdymo iš garanto, nėra savarankiškos ir sąlyginės garantijos atskyrimo pagrindas:

“Atkreiptinas dėmesys į tai, kad garantijose taip pat nurodomos sąlygos, kurias įvykdęs kreditorius turi teisę iš garanto gauti garantijoje nurodytą sumą ar jos dalį. Pažymėtina, kad tokios sąlygos nėra garantijų skirstymo į nepriklausomas ir paprastas (sąlygines) pagrindas, jos laikytinos garantijos vykdymo sąlygomis, kurios yra būdingos nepriklausomoms, tačiau gali būti ir paprastosiose garantijose. Dėl to kreditorius, norėdamas gauti garantijoje nurodytos prievolės įvykdymą iš garanto, visais atvejais privalo atlikti garantijoje nurodytus veiksmus – kreiptis į garantą raštu, įrodyti pagal garantiją reikalaujamų aplinkybių egzistavimą ar nebuvimą, pateikti tai įrodančius dokumentus ir panašiai. Jeigu kreditoriaus reikalavimas ar prie jo pridėti dokumentai neatitinka garantijos vykdymo sąlygų arba pateikti pasibaigus garantijos terminui, tai garantas turi teisę atsisakyti tenkinti kreditoriaus reikalavimą (CK 6.92 straipsnio 4 dalis).”

Po šios išaiškinimo dalies, kasacinis teismas prieina prie išvados, kad nagrinėjimu atveju kalbama apie sąlyginę garantiją, bet ne dėl to, kad joje nustatytos sąlygos, o todėl, kad iš garantijos cituotų sąlygų viseto matyti, kad garantijoje susitarta taip, jog ji savo esme priklauso nuo pagrindinės prievolės (t.y. prievolės, kurią ji užtikrina).

Toliau LAT’as paaiškina, kodėl svarbu laikytis garantijoje nustatytų sąlygų:

“CK 6.90 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad garantija laikomas vienašalis garanto įsipareigojimas garantijoje nurodyta suma atsakyti kreditoriui, jeigu to kreditoriaus skolininkas prievolės neįvykdys ar ją įvykdys netinkamai, ir atlyginti nuostolius tam tikromis sąlygomis. Garantija savo esme yra vienašalis sandoris, kuriuo garantas įsipareigoja sumokėti nurodytą pinigų sumą kreditoriui, jei jis savo reikalavimą garantui pareikš laikydamasis visų garantijoje nustatytų reikalavimų. Kadangi garantija nustatyto įsipareigojimo įvykdymas sukelia tiesioginius turtinius padarinius garantui, tai jo pareiga mokėti garantijos sumą kyla tik tada, kai yra įvykdomos visos garantijoje nurodytos jos vykdymo sąlygos. Griežtas garantijos sąlygų laikymasis užtikrina tinkamą garanto vienašalių įsipareigojimų įgyvendinimą, kreditoriaus teisėtus lūkesčius gauti garantijos sumą, civilinių teisinių santykių aiškumą bei stabilumą, nes visiems jų dalyviams garantuojamas teisinis tikrumas, kad tik egzistuojant visoms nurodytoms aplinkybėms garantija atliks savo kaip prievolės užtikrinimo priemonės funkciją.

Kasacinis teismas priėmė sprendimą, jog šioje byloje nebuvo laikytasi visų minėtų garantijos sąlygų, nes teikdamas reikalavimą kasatoriui sumokėti pagal garantiją, ieškovas nepateikė dokumentų, įrodančių, jog visos Garantijoje nustatytos sąlygos yra įvykdytos, todėl konstatuotina, kad ieškovas nesilaikė garantijoje nustatytų jos vykdymo sąlygų, todėl neturi teisės į savo reikalavimo patenkinimą.

Labai geras Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimas, kuris apšviečia tas mūsų civilinio kodekso vietas, kurios nėra tinkamai sureguliuotos. Teismas panaudoja tiek doktriną, tiek tarptautinę komercinę garantijos praktiką taip  užpildydamas vakuumą. Deja, ateityje turėsime gerokai mažiau panašių išaiškinimų, kuriuose teorija užpildo praktikos trūkumus..

Savarankiškos ir paprastos garantijos skirtumai

Jau esu rašęs apie savarankiškos garantijos ypatumus komentare “Savarankiška garantija ir “sąžininga” verslo praktika Lietuvoje“. Tačiau išnagrinėjęs 2012 m. kovo 15 d. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartį nr. 3K-3-97/2012 priėjau prie išvados, kad atribojant garantijos rūšis yra vis dar painiojamos joms taikomos teisės normos. Esu rašęs, kad tai yra padaryta todėl, kad CK normos, reglamentuojančios garantijos institutą yra implantuotos į mūsų kodeksą iš skirtingų teisės sistemų. Taip yra todėl, kad kodekse norėta turėti iš esmės dvi skirtingas garantijos rūšis: savarankišką (kitaip teisinėje literatūroje vadinama: “garantija pagal pirmą pareikalavimą”, “nepriklausoma garantija”, “banko garantija”, “finansinė garantija” ir pan.) ir paprastą (teisinėje literatūroje sutinkama pavadinimais: “sąlyginė garantija”, “priklausoma garantija”, “subsidiarioji garantija” ir pan.). Kasacinio teismo praktikoje dėl garantijos, kaip prievolės įvykdymo būdo, yra vos kelios nutartys. Ankstesnėje LAT’o praktikoje teismas šias garantijas buvo pradėjęs skirti (pvz.: 3K-3-99/2004 ieškovas UAB “NCC Statyba” v. atsakovas UAB DK “Lindra”).  Tačiau naujausioje nutartyje dėl garantijos (3K-3-97/2012), mano nuomone, LAT’as padaro teisės aiškinimo klaidą, nors pačią bylą išsprendžia teisingai. Kadangi vienas iš kasacijos tikslų yra vienodos praktikos formavimas, negaliu praleisti pro akis šio išaiškinimo ir nepasidalinti savo pastabomis. Užkliuvusi vieta yra:

“Vienas iš CK 6.70 straipsnio 1 dalyje nustatytų prievolių užtikrinimo būdų yra garantija. CK  6.90 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad garantija tai vienašalis garanto įsipareigojimas garantijoje nurodyta suma visiškai ar iš dalies atsakyti kitam asmeniui – kreditoriui, jeigu asmuo – skolininkas prievolės neįvykdys ar ją įvykdys netinkamai, ir atlyginti kreditoriui nuostolius tam tikromis sąlygomis (skolininkui tapus nemokiam ir kitais atvejais). Garantijos institutas pagal savo sampratą yra artimas laidavimo institutui, tačiau, skirtingai nei šis, garantija yra savarankiška prievolė, palyginti su užtikrinta prievole (CK 6.90 straipsnio 2 dalis), ir atsako garantas ne solidariai su skolininku, o subsidiariai (CK 6.90 straipsnio 2 dalis), t. y. garantas už skolininką atsako tik tuo atveju, jeigu skolininkas neįvykdo prievolės. Taigi garanto civilinė atsakomybė prieš kreditorių pagal garantijos sutartį atsiranda ne nuo šios sutarties sudarymo momento, o nuo skolininko garantija užtikrintos prievolės pažeidimo.”

Problemą matau tame, kad teismas pasako, jog garantija yra SAVARKIŠKA prievolė, o garantas atsako SUBSIDIARIAI. Tada teismas deda nuorodą į CK 6.90 str. 2 d. Gali atrodyti, problemos lyg ir nėra ir LAT’as sistemiškai aiškina CK 6.90 straipsnį. Tačiau panagrinėkime pačią normą:

6.90 straipsnis. Garantijos samprata

1. Garantija laikomas vienašalis garanto įsipareigojimas garantijoje nurodyta suma visiškai ar iš dalies atsakyti kitam asmeniui – kreditoriui, jeigu asmuo – skolininkas prievolės neįvykdys ar ją įvykdys netinkamai, ir atlyginti kreditoriui nuostolius tam tikromis sąlygomis (skolininkui tapus nemokiam ir kitais atvejais). Garanto atsakomybė yra subsidiari.

2. Garanto prievolė kreditoriui nepriklauso nuo pagrindinės prievolės, kurios įvykdymui užtikrinti išduota garantija, net ir tais atvejais, kai garantijoje ta prievolė nurodyta.”

Minėjau, kad kodekse norėta įtvirtinti savarankišką ir paprastąją garantiją. Mano manymu, CK 6.90 str. 1 ir 2 dalys yra taikytinos skirtingoms garantijos rūšims t.y. 1 dalis – taikoma paprastai garantijai, tai sprendžiu pagal vietas “jeigu asmuo – skolininkas prievolės neįvykdys ar ją įvykdys netinkamai <…> garanto atsakomybė yra subsidiari.” Čia akivaizdūs sąlyginės garantijos bruožai, nes reikia laukti skolininko netinkamo prievolės įvykdymo ar prievolės neįvykdymo, o tada suveikia subsidiarumas. Šio straipsnio 2 d. esminė vieta – “garanto prievolė kreditoriui nepriklauso nuo pagrindinės prievolės, kurios įvykdymui užtikrinti išduota garantija”. Taigi čia yra pagrindinis savarankiškos garantijos bruožas – nepriklausomumas. Tai kartu reiškia, kad nepriklausoma garantija nėra subsidiari. Todėl LAT’as aiškindamas garantiją ir suplakdamas šias normos dalis į vieną daro klaidą t.y. paprastai garantijai taiko savarankiškos garantijos normą, o tada savarankiškai garantijai prikabina subsidiarumą, nors konstatuoja, kad buvo pasirašyti paprastoji garantija. Mano manymu, sprendžiant šią bylą CK 6.90 str. 2 d. iš viso nereikėjo taikyti ir aiškinti. Kad savarankiška garantija nėra subsidiari teismas jau yra konstatavęs ankstesnėje praktikoje (2005 m. birželio mėn. 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-346/2005):

“Nagrinėjamo ginčo atveju, kai išduotomis garantijomis pats garantas prisiima pirmutinį garantuojamos prievolės vykdymą už skolininką, tai reiškia, kad garantas netenka subsidiariosios atsakomybės už skolininką, kaip yra įprastinės garantijos atveju, o tampa atsakingu už pagrindinę prievolę asmeniu kartu su skolininku.”

Suprantu, kad iš pirmo žvilgsnio toks paaiškinimas gali atrodyti painokas, bet esu įsitikinęs, kad kodekso kūrėjai, implantuodami garantijos normas, nebuvo nuoseklūs. Šią poziciją sutvirtina ir tai, kad vienoje savo nutartyje (2010 m. balandžio mėn. 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-168/2010) LAT’as CK 6.90 ir 6.92 straipsnius pavadina paprastos garantijos normomis, tačiau pasako, kad jos taikytinos ir banko garantijai:

“CK 6.93 straipsnyje nustatytus banko garantijos ypatumus, pažymi, kad šiai garantijos rūšiai taikomos paprastos garantijos taisyklės, nustatytos CK 6.90, 6.92 straipsniuose.”

Nors tokį LAT’o teiginį galima paneigti pažiūrėjus į 6.92 str. 1 d., kuri nurodo, kad “garanto prievolė yra subsidiari ir ją riboja garantijoje nustatyta suma” ir CK 6.93 str. 1 d. “banko garantija bankas ar kita kredito įstaiga (garantas) raštu įsipareigoja sumokėti skolininko kreditoriui nustatytą pinigų sumą pagal kreditoriaus reikalavimą.”, ir anksčiau cituotą praktiką dėl savarankiškos garantijos. Banko garantija yra savarankiška ir nėra subsidiari. Suku link to, kad tik kai kurios CK 6.90 ir 6.92 normų dalys gali būti taikomos banko garantijai.

Atsižvelgdamas į išdėstytą, manyčiau, kad garantijos instituto teisinis reguliavimas turėtų būti iš esmės revizuotas suskirstant normas į: 1) bendrąsias garantijos normas (taikomas abiems garantijos) 2) paprastos garantijos normas 3) savarankiškos garantijos normas.

Savarankiška garantija ir “sąžininga” verslo praktika Lietuvoje

Pagal Lietuvoje egzistuojančią praktiką įprastai savarankiškas garantijas (kitaip vadinamas garantijas pagal pirmąjį pareikalavimą) išduoda bankas. Tai yra sąlygota nenuoseklaus civiliniame kodekse esančio reguliavimo, kuriame savarankiškos garantijos reglamentavimas apima tik banko garantija. Taip atsitiko todėl, kad šios rūšies garantijos reguliavimas buvo tiesiog nucopy-pastintas iš Rusijos federacijos civilinio kodekso. Vakarietiškoje praktikoje šios garantijos reglamentavimas dažniausiai yra “civiliškesnis” (t.y. ne toks ribotas), o pvz.: JAV ir Kanadoje naudojami akredityvai.

Pačios civilinės teisės kaip privatinės esmė reikalauja daugiau pacta sunt servanda, dispozityvumo  ir mažiau įstatyminio reguliavimo bei imperatyvumo. Taigi, atrodo, kad visai normalu, jog garantija pagal pirmąjį pareikalavimą, kaip prievolių įvykdymo užtikrinimo būdas turėtų neapsiriboti tik bankais ar kitų kredito įstaigų išduotas garantijas. Šiame įraše, nagrinėdamas Lietuvos Aukščiausiojo Teismo vieną sprendimų, pabandysiu parodyti, kaip savarankiškos garantijos institutas išeina už nepagrįstai varžančios banko garantijos ribų. Nagrinėjamas LAT sprendimas 3K-3-99/2004 ieškovas UAB “NCC Statyba” v. atsakovas UAB DK “Lindra” (dabar PZU Lietuva).

Ginčo esmė, kad atsakovas besąlygiškai ir neatšauktinai įsipareigojo garantuoti ieškovui (užtikrinti prievolės įvykdymą), tačiau atsakovas prašė sustabdyti bylos nagrinėjimą dėl esančio prejudicinio ryšio, kai kitoje byloje buvo ginčijamas ieškovo tinkamas rangos darbų atlikimas. Pastebėtina, kad teisiniai santykiai susiklostė ir byla nagrinėjama pagal senąjį civilinį kodeksą.

Esminis dalykas nagrinėtas šioje byloje – šalių sudarytos garantijos turinys, kuriame nurodyta:

“UAB DB “Lindra”, sutinka “(…) kaip pagrindinis skolininkas, o ne tik kaip laiduotojas, besąlygiškai ir neatšaukiamai garantuoti sumokėti be jokių prieštaravimų iš mūsų pusės, UAB “NCC Puolimatka” jai pateikus pirmą reikalavimą, nereikalaujant, kad prieš tai ji pateiktų reikalavimą Rangovui, sumą, neviršijančią 260 000, 00 Lt, (…) tuo atveju, jei aukščiau minėtame Kontrakte numatytų įsipareigojimų sumokėti išankstinį apmokėjimą neįvykdo Rangovas”. Įvykdymo garantijoje numatyta, kad garantas, t.y. UAB DB “Lindra”, patvirtina, kad jis yra garantas ir rangovo vardu atsako už visą 651, 566 Lt sumą ir įsipareigoja “(…) sumokėti UAB “NCC Puolimatka”, gavus (…) pirmą raštišką pareikalavimą, be priekabių ar ginčų bet kokias sumas, neviršijančias 651 566, 00 Lt (Garantijos suma), kaip minėta aukščiau, nereikalaujant, kad jūs įrodytumėte ar nurodytumėte tokio prašymo pagrindą ar priežastis. Šiuo dokumentu mes atsisakome reikalauti,  kad, prieš pateikdami mums reikalavimą, jūs pirma pareikalautumėte šios skolos iš Rangovo”.

Toks garantijos turinys visiškai atitinka Tarptautinių prekybos rūmų Uniform Rules for Demand Guarantees. Paryškintos garantijos vietos parodo, kodėl ši garantija yra savarankiška t.y. besąlygiškai, neatšaukiamai, pateikus pirmą raštiką reikalavimą, nereikalaujant įrodymų ir t.t. Nors tokio reglamentavimo nebuvo nei sename CK, o dabartinis apsiriboja banko garantija, LAT’as nurodė, jog:

“Pateikti garantijų tekstai yra visiškai aiškūs ir leidžiantys daryti išvadą, kad buvo išduota speciali garantija – garantija pagal pirmąjį pareikalavimą. Tokios garantijas žinomos daugelyje valstybių, taip pat tarptautinėje verslo praktikoje (žr., pvz.., Hans van Houtte. The Law of International Trade. Sweet and Maxwell, London, 1995;  R.I.V.F. Bertrams. Bank Guarantes in International Trade. 2nd ed. ICC Publishing S.A., Kluwer Law International, Paris, The Hague, 1996). Sutarties laisvės principas leidžia šalims sudaryti tokias garantijas ir Lietuvoje. Pažymėtina, kad užsakovas – UAB “Philip Morris Lietuva” ir rangovas – UAB “NCC Puolimatka” (dabar – UAB “NCC Statyba”) yra užsienio kapitalo įmonės. Todėl natūralu, kad sudarant sutartis buvo reikalaujama būtent tokių garantijų. Iš byloje esančio ketinimų protokolo ir sutarties, sudarytų tarp UAB “NCC Puolimatka” ir UAB “Švilda” matyti, kad būtina sutarties sąlyga buvo būtent garantijos pagal pirmąjį reikalavimą pateikimas

Tiek byloje esančių garantijų tekstas, tiek ir garantijos pagal pirmąjį reikalavimą prigimtis patvirtina, kad, esant tokiai garantijai, garantas neturi teisės atsisakyti mokėti garantijoje nurodytą sumą. Esant pirmam reikalavimui, garantas privalo tinkamai įvykdyti savo prievolę. Šia prasme garantija pagal pirmąjį reikalavimą yra besąlyginis garanto įsipareigojimas ir tą patvirtina abiejų byloje esančių garantijų tekstai. Todėl bylą nagrinėję teismai visiškai nepagrįstai nusprendė, kad aptariamos garantijos yra sąlyginiai sandoriai, o kitoje byloje yra nustatinėjama, ar tos sąlygos įvyko. Toks aiškinimas prieštarauja tiek garantijų turinių, tiek ir garantijos pagal pirmąjį reikalavimą esmei. Šios garantijos yra “sąlyginės” tik ta prasme, kad garanto pareiga įvykdyti prievolę atsiranda kreditoriui pateikus pirmą reikalavimą. Iš bylos medžiagos matyti, kad ieškovas, remdamasis garantijomis, buvo pateikęs reikalavimus garantui mokėti pagal abi garantijas”.

Paryškintas sakinys yra esminis, nes jis parodo civilistikos esmę ir uždega žalią šviesą ateityje išdavinėti savarankiškas garantijas, kurios nėra ribojamos subjektu t.y. banku ar kita kredito įstaiga. Dabar ypač paplitusi praktika, kai savarankiškas garantijas išdavinėja draudimo kompanijos. Kodėl? Atsakymas paprastas – dar vienas geras būdas uždirbti. Mokestis už garantijos išdavimą ir egzistuojanti subrogacijos teisė nėra blogai.

Kitas dalykas, į kurį norėjau atkreipti dėmesį yra sąžiningam asmeniui galinti pasirodyti keistoka tokia draudimo kompanijos praktika. Dar kartą pacituosiu, ką turiu omenyje:

“gavus (…) pirmą raštišką pareikalavimą, be priekabių ar ginčų bet kokias sumas, neviršijančias 651 566, 00 Lt (Garantijos suma), kaip minėta aukščiau, nereikalaujant, kad jūs įrodytumėte ar nurodytumėte tokio prašymo pagrindą ar priežastis. Šiuo dokumentu mes atsisakome reikalauti,  kad, prieš pateikdami mums reikalavimą, jūs pirma pareikalautumėte šios skolos iš Rangovo”.

Nagrinėjamoje situacijoje vyksta du civiliniai procesai. Viename prašoma įrodymų ir prašymo pagrindo ir priežasčių. Dėl to buvo ir bandoma stabdyti šią bylą. Nes draudimo kompanija ginčyja, jog ieškovas tinkamai vykdė statybos rangos darbus. O šioje garantijoje norodoma: “BE PRIEKIABIŲ AR GINČŲ”, “NEREIKALAUJANT, KAD ĮRODYTŲ”. O kaip vyksta realiai? :) Man čia panašu į ginčą.. Ir įrodymų reikalavimą.. Va taip elgiasi kai kurie verslo subjektai…

%d bloggers like this: