Paksas prieš Lietuvą sprendimo įgyvendinimo būdai

Po EŽTT sprendimo pripažinusio, kad įstatymų ir konstitucinės doktrinos nustatytas iki gyvos galvos draudimas būti renkamam į pareigas, kurioms reikia prisiekti, pripažinimo neproporcingu, iškilo teisinė situaciją, kurią reikia per protingą terminą išspręsti. Protingas terminas šiuo atveju reiškia, kiek įmanoma greičiau, nes pačios R. Pakso peticijos priėmimas, iš pradžių vertintas kaip pavėluotas (o galų gale taip vertino ir teisėjai pareiškę atskirąją nuomonę), o galiausiai prieita prie išvados, kad terminas kreiptis į EŽTT nepraleistas, nes valstybės pažeidimo pobūdis yra tęstinis t.y. žmogaus teisių pažeidimas tęsiasi iki kol jis nebus pašalintas, tai reiškia, kad iki tol, kol nebus pakeista  sankcija ir nustatytas proporcingas terminas, kuris suteikia galimybe valstybės pareigūnui, pašalintam apkaltos proceso metu, sugrąžinantis teisę po tam tikro laiko vėl kandidatuoti į parlamentą.

Prisijungdama prie Europos Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) Lietuva įsipareigojo pašalinti bet kokius prieštaravimus tarp šios Konvencijos ir nacionalinės teisės. Jeigu nacionalinė teisė prieštarauja Konvencijai, reiškia yra pažeidžiamos žmogaus teisės. Problema yra tame, kad šiuo atveju prieštaravimas yra tarp konstitucinės doktrinos (t.y. aktų turinčių Konstitucijos galią) kartu ir rinkimų įstatymų prieš Konvencijos 1 protokolo 3 straipsnio, kuris saugo piliečių teises būti išrinktiems į įstatymų leidžiamosios valdžios institucijas.

Atmetus visas politines kovas turime visų pirma susikoncentruoti į teisinį problemos sprendimą. Kaip galima matyti iš mano ankstesnių įrašų, aš esu mūsų konstitucinės doktrinos šalininkas, kuri numatė atėmimą teisės būti renkamam iki gyvos galvos. Tačiau EŽTT priėmus tokį sprendimą, mes privalome jo laikytis ir jį tinkamai įgyvendinti t.y. pašalinti pažeidimus.  Turbūt, neperdėsiu pasakydamas, kad EŽTT yra autoritetingiausia žmogaus teisių gynimo institucija. Mano siūlymas politinėms partijoms baigti žaidimus ir koncentruotis į problemos sprendimą. Niekaip negaliu pritarti nei V. Mazuronio skleidžiamai propagandai, kad “EŽTT pripažino valstybinį perversmą neteisėtu“ ir “dėl to galima abejoti kitais KT sprendimais“, nei A. Kubiliaus pasisakymams, kad “Paksas pralaimėjo“. Tai yra vienodai kvaili pasisakymai iš abiejų politikų lūpų. Visų pirma, EŽTT nesprendė dėl apkaltos proceso atitikimo Konvencijos 6 str. 1 daliai saugančiai teisę į tinkamą teismo procesą. Antra, sakyti, kad Paksas nelaimėjo, kai EŽTT pripažįsta, jog žmogaus teisės pažeidžiamos valstybėje yra absurdiška. Jeigu, net vertinti, kad “Paksas nelaimėjo“ yra aišku viena – valstybė pralaimėjo. Šiomis mintimis noriu pabrėžti tai, kad nereikia bandyti nei sumenkinti teismo sprendimo, nei jį išpūsti. Reikalo esmė yra, kad terminas iki gyvos galvos yra neproporcingas.

Dabar galima pereiti prie pačios problemos sprendimo. Mano manymu yra keletas būdų, kuriuos reiktų iš eilės išbandyti. Bet pirmiausia noriu atmesti V. Mazuronio pasiūlymą, kuris manau bus svarstomas, kad reikia kreiptis į Konstitucinį Teismą pagal Konstitucinio teismo įstatymo:

62 straipsnis. Konstitucinio Teismo nutarimo peržiūrėjimas

Konstitucinio Teismo nutarimas gali būti peržiūrėtas jo paties iniciatyva, jeigu:
1) paaiškėjo naujų esminių aplinkybių, kurios buvo nežinomos Konstituciniam Teismui nutarimo priėmimo metu;

Tai nėra tinkamas pagrindas. Nes EŽTT sprendimas negali būti  naujai paaiškėjusios esminės aplinkybės, kurios nebuvo žinomos sprendimo metu. Procesiškai tai yra tokios faktinės aplinkybės, kurios egzistavo sprendimo priėmimo metu, tačiau nebuvo žinomos. Todėl EŽTT sprendimas niekaip neatitinka šios normos turinio. Šią galimybę turime atmesti.

Manau, kad realiai egzistuoja du sprendimo būdai: 1) be Konstitucijos teksto keitimo; 2) keičiant Konstitucijos tekstą.

Pirmuoju atveju reikėtų pakeisti Seimo rinkimų įstatymą taip, kad jame jau būtų nustatytas protingas terminas, po kurio apkaltos metu nušalintas valstybės pareigūnas galėtų būti renkamas Seimo nariu. Prašymą Konstituciniam Teismui formuojant Paksas prieš Lietuvą EŽTT sprendimo pagrindu ir taip prašyti keisti egzistuojančią 2004 m. gegužės 25 d. doktriną pagal 2006 metų kovo 26 d. nutarime suformuotus konstitucinės doktrinos kriterijus: neišvengiamumą, objektyvią būtinybę, konstitucinį pagrindžiamumą ir pateisinamumą. Mano įsitikinimu, EŽTT sprendimas visiškai tenkina šiuos kriterijus. Yra būtina, kad šiuo atveju Konstitucinis teismas pakeistų šią doktriną:

“Asmuo, kuris buvo išrinktas Respublikos Prezidentu, davė Tautai Respublikos Prezidento priesaiką, po to ją sulaužė ir šitaip šiurkščiai pažeidė Konstituciją ir už tai apkaltos proceso tvarka Seimo – Tautos atstovybės buvo pašalintas iš užimamų pareigų, pagal Konstituciją negali dar kartą prisiekti Tautai, nes visada kiltų ir niekada neišnyktų pagrįsta abejonė dėl jo vėl duodamos priesaikos tikrumo ir patikimumo, taigi ir dėl to, ar priesaiką duodantis asmuo Respublikos Prezidento pareigas tikrai vykdys taip, kaip jas vykdyti įpareigoja priesaika Tautai, ar šis asmuo vėl nesulaužys Tautai duotos priesaikos, kitaip tariant, ar šio asmens vėl duodama priesaika Tautai nebus fiktyvi.

Apkaltos proceso tvarka pritaikytos konstitucinės sankcijos (konstitucinės atsakomybės) turinį sudaro ir asmens, šiurkščiai pažeidusio Konstituciją, sulaužiusio priesaiką, pašalinimas iš užimamų pareigų, ir iš to išplaukiantis draudimas tokiam asmeniui ateityje užimti tokias Konstitucijoje numatytas pareigas, kurias asmuo gali pradėti eiti tik po to, kai duoda Konstitucijoje numatytą priesaiką.

Pagal Konstituciją asmuo, kuris šiurkščiai pažeidė Konstituciją, sulaužė priesaiką, padarė tokį nusikaltimą, kuriuo kartu šiurkščiai pažeidė Konstituciją, sulaužė priesaiką ir dėl to apkaltos proceso tvarka buvo pašalintas iš Respublikos Prezidento, Konstitucinio Teismo pirmininko ir teisėjo, Aukščiausiojo Teismo pirmininko ir teisėjo, Apeliacinio teismo pirmininko ir teisėjo pareigų ar buvo panaikintas jo Seimo nario mandatas, pagal Konstituciją niekada negali būti renkamas Respublikos Prezidentu, Seimo nariu, niekada negali užimti Konstitucinio Teismo teisėjo, Aukščiausiojo Teismo teisėjo, Apeliacinio teismo teisėjo, kitų teismų teisėjo, Vyriausybės nario, valstybės kontrolieriaus pareigų, t. y. niekada negali užimti tokių Konstitucijoje nurodytų pareigų, kurių ėjimo pradžia yra susijusi su Konstitucijoje numatytos priesaikos davimu.

Asmuo, šiurkščiai pažeidęs Konstituciją, sulaužęs priesaiką ir dėl to Seimo pašalintas iš užimamų pareigų, niekada neitų tokių pareigų, kurių ėjimo pradžia yra susijusi su Konstitucijoje nurodytos priesaikos davimu.“

Būtent ši doktrinos, dalis išaiškina 2004 gegužės 25 d. ir Sacharuko bei Karaliaus apkaltos nutarimuose, prieštarauja Konvencijai. Todėl pakeitus rinkimų įstatymus – numačius terminus, KT priėmęs prašymus dėl šių įstatymų konstitucingumo turės šias nuostatas keisti ir aiškinti atsižvelgiant į EŽTT priimtą sprendimą. Tačiau, negalime būti įsitikinę, kad KT tai padarytų. Bet esame gana dėkingoje situacijoje, nes kovo mėnesį 1/3 atsinaujins KT sudėtis, o tai reiškia, kad nuo 2004 metais priimtų nutarimų KT sudėtis bus pasikeitusi 2/3, o tai suteikią viltį, kad atsinaujinusi teismo sudėtis būtų labiau linkusi keisti praktiką, nes jie nėra prie jos “prisirišę“, nepaisant to, kad ja remtasi ir buvo plėtota dar per 2010 metų apkaltą, tačiau joje po KT pozicija, kaip atskleista mano įraše Konstitucinė problema: atsakomybės ribos apkaltos procese yra šiek tiek sušvelnėjusi ir net gi galima įžvelgti šiokių tokių prieštaravimų su 2004 metų doktrina. Dar egzistuoja paradoksas tame, kad atsinaujinus KT sudėčiai turėtume teisėją D. Žalimą, kuris tikrai žinotų, kaip tinkamai pakeisti KT doktriną ir priderinti ją prie EŽTT sprendimo, tačiau jis turės nuo šios bylos nusišalinti, nes buvo vienas iš vyriausybės atstovų byloje Paksas prieš Lietuvą.

Taigi, toks būtų pirmasis sprendimo būdas. Tačiau, jeigu šiuo atveju KT nekeistų doktrinos t.y. naujus rinkimų įstatymų pakeitimus pripažintų antikonstituciniais, reikėtų griebtis antrojo būdo – keisti Konstitucijos tekstą.

Šiuo atveju reikėtų Konstitucijos tekste suformuluoti nuostatas numatančias terminą, po kurio būtų galima kandidatuoti į Seimą. Pakeitus tekstą, ankstesnė konstitucinė doktrina, numatanti negalimumą naudotis pasyviąja rinkimų teise iki gyvos galvos netektų galios. Iš pažiūros šis kelias gali atrodyti lengvesnis, bet manau, kad yra priešingai. Rasti  politinės valios Seime keisti Konstituciją bus be galo sudėtinga. Todėl siūlyčiau pasinaudoti pirmuoju variantu, o jeigu jis nepasiteisintų, tik kaip kraštutinę priemonę siekiant įgyvendinti EŽTT sprendimą keisti Konstituciją.

Baigdamas šį įrašą norėčiau aptarti paskutinį dalyką. Man kyla klausimas, kaip pasielgs Seimas: keis nuostatas visų rinkimų įstatymų (t.y. ir prezidento) ar tik Seimo? Galima būtų pasielgi formaliai ir nelabai teisingai pakeičiant tik Seimo rinkimų įstatymo nuostatas, nes EŽTT sprendime pasisakė griežtai ir formaliai būtent dėl 1 protokolo 3 straipsnio, kuris apimą teisę būti išrinktam į parlamentą. Kitaip tariant, Konvencijoje materialioji teisė nenumato analogiškos apsaugos teisei būti išrinktam prezidentu t.y. į vykdomąją valdžią.  Tačiau, jeigu Konstitucinis Teismas keis ir plėtos savo doktriną kreipimosi dėl pakeisto Seimo rinkimų įstatymo pagrindu, jis negalės pakeisti doktriną tik ta apimtimi dėl galimybės būti išrinktam į Seimą, o palikti senąją doktriną galioti Prezidentui. Priesaikos reikšmė yra vienoda, nesvarbu kokias pareigas eiti yra prisiekiama, todėl toks doktrinos išskyrimas būtų visiškai Konstituciškai nepagrįstas, todėl turėtų būti keičiama  doktrina, kurioje kalbama apie šiurkštų priesaikos sulaužymą visa apimtimi. Todėl norėdami būti sąžiningi ir teisingi iki galo turėtume keisti ir prezidento rinkimų įstatymą, nes manau, po 2012 Seimo rinkimų pasikeitus politinių jėgų išsidėstymui, šie pakeitimai bus įvykdyti vienaip ar kitaip..

 

Reklama

Dėl Konstitucijos pataisų, susijusių su administraciniais teismais

Praėjusią savaitę Seime pradėtos svarstyti Konstitucijos pataisos (projektas XP-2539(2)). Jų esmė teisinio reguliavimo pakeitimai įtvirtinant administracinių teismų formavimo tvarką, keičiant teisėjų skyrimo mechanizmą ir t.t. ir įtvirtinant jį Konstitucijoje. Plačiau žiniasklaidoje apie pakeitimus čia. Pakeitimais iš esmės yra pildomas konstitucinis reguliavimas. Iki šiol Konstitucijoje atskirai nebuvo įtvirtinta administracinių teismų padėtis, tiesiog 112 straipsnio antroje dalyje numatyta, kad:

“Administracinių, darbo, šeimos ir kitų kategorijų byloms nagrinėti pagal įstatymą gali būti įsteigti specializuoti teismai“, o to paties straipsnio ketvirtoji dalis nustato: “Teismų sudarymą ir kompetenciją nustato Lietuvos Respublikos teismų įstatymas.“

Taip Konstitucijoje buvo palikta galimybė įsteigti specializuotus teismus t.y. tokius, kurie turi tam tikrą išskirtinę kompetenciją palyginus su bendrųjų teismų nagrinėjamais klausimais. 2000-01 metais šia Konstitucijos nuostata buvo pasinaudota ir įkurti specializuotieji administraciniai teismai, o visas reguliavimas susijęs su jų sudarymu ir kompetencija, kaip ir nurodo Konstitucijos minėto straipsnio 4 dalis, buvo sureglamentuotas teismų įstatyme.

Numatyti pakeitimai siūlo formaliai papildyti Konstitucijos nuostatas perkeliant pakeisti teismų įstatymo reguliavimą t.y. iš esmės į Konstitucijos skyrių Teismai, Seimas ir Prezidentas prie šių valdžios institucijų, kur kalbama apie teismų formavimą pridėti sąvokas “administracinis teismas“ ir “Vyriausias administracinis teismas“. Lengviausia šiuos pakeitimus pamatyti lyginamajame variante. Tačiau taip bus pakeista ir  Lietuvos Vyriausiojo administracinio teismo  (toliau – LVAT) skyrimo tvarka, o tai vertinčiau esminį šių pakeitimų tikslą. Planuojamais pakeitimais norima LVAT’o teisėjų ir pirmininko skyrimo tvarką padaryti analogišką Lietuvos Aukščiausiojo teismo teisėjų ir pirmininko skyrimo (kalbant apie pirmininką ir atleidimo) tvarkai. Vien dėl šios idėjos esu linkęs pritarti S. Šedbaro iniciatyvai. Manau, visai logiškas sprendimas, kad administracinių teismų hierarchijos viršuje esančio teismo formavimo procese dalyvautų ir įstatymų leidžiamoji valdžia. Dabar šie teisėjai skiriami “įprasta tvarka“ t.y. apsiribojant Prezidentu ir teisėjų tarybos rekomendacija. Mano manymu, Prezidento teikimu šio teismo teisėjus skiriant Seimui būtų dar vienu atveju įgyvendinamas konstitucinis stabdžių ir atsvarų principas. Konstitucinis teismas viename neviename nutarime yra atskleidęs šio principo turinį:

“Valstybės valdžių sąveika negali būti traktuojama kaip jų priešprieša ar konkurencija, vadinasi, ir stabdžiai bei atsvaros, kuriuos teisminė valdžia (jos institucijos) ir kitos valstybės valdžios (jų institucijos) turi viena kitos atžvilgiu, negali būti traktuojami kaip valdžių priešpriešos mechanizmai; Konstitucijoje įtvirtintą valstybės valdžių sąveikos modelį apibūdina ir valstybės valdžių (jų institucijų) tarpusavio kontrolė bei atsvara, neleidžianti vienai valstybės valdžiai dominuoti kitos (kitų) atžvilgiu, ir jų bendradarbiavimas, žinoma, neperžengiant Konstitucijos nustatytų ribų – neįsiterpiant į kitos valstybės valdžios įgaliojimų vykdymą.“

Paprastai tariant, būtų dar vienas būdas valdžioms veikti kartu t.y. bendradarbiauti.

Iš dabar galiojančio konstitucinio reguliavimo galima daryti išvadą, kad Seimas dalyvauja teisminės valdžios formavime būtent tais atvejais, kai formuojama “aukščiausioji teisminė valdžia“, o į “žemesnes“ nesikiša. Tai pasireiškia per Konstitucinio teismo teisėjų skyrimą, LAT’o teisėjų ir pirmininko skyrimą ir Lietuvos Apeliacinio teismo teisėjus ir pirmininko skyrimą. Logika diktuoja, tai, kad  LVAT’ą reikia pripažinti kaip aukščiausiąją specializuotųjų administracinių (skaitytojo egriseus pastaba) teismų instituciją, nes tai yra paskutinė ir apeliacinė instancija administracinėse bylose, taip pat pritarčiau prof. V. Nekrošiaus nuomonei, kad šis teismas iš esmės vykdo ir kasacinę funkciją administracinėje teisenoje. O pripažinus tai, manau, ji turi turėti analogišką statusą ir visoje teismų sistemoje, todėl ir jos formavimas turėtų būti analogiškas to paties Lietuvos Aukščiausiojo teismo formavimui. Todėl drįsčiau daryti išvadą, kad Seimo dalyvavimas Vyriausiojo administracinio teismo formavime yra būtinas.

Kitas klausimas yra, kam šį reguliavimą kelti į Konstituciją?  Pačios Konstitucijos nuostatos minėtame 111 straipsnyje nurodo, kad tai turėtų būti daroma teismų įstatyme. Realiai aš pats esu didelis Konstitucijos teksto keitimo priešininkas ir manau, kad tai gali būti daroma tik kraštutiniais atvejais. Mano manymu, kylant konstitucinei problemai ją reikia aiškinti, o ne keisti Konstituciją. Šiuo atveju, atrodo, kad problemos nėra, o ją spręsti galima tiesiog minėtas nuostatas sureglamentuojant ne Konstitucijoje, o teismų įstatyme. Taip būtų paprasčiau pakeisti reguliavimą, nes nereikėtų atlikti sudėtingo Konstitucijos keitimo proceso. Tačiau atsakant į išsikeltą klausimą, manau vienintelis racionalus atsakymas gali būti, kad normoms norima suteikti aukščiausią juridinę t.y. konstitucinę galią. Taip šios normos būtų stabilesnės – labiau atsparios norams jas keisti ateityje. Taip pat visų aukščiausiųjų teisminės valdžios hierarchijos institucijų formavimo pagrindai būtų eksplicitiškai įtvirtinti Konstitucijos tekste, o tai parodo šiokį tokį teisinio reguliavimo nuoseklumą. Taip pat tai parodytų, kad per dešimtį metų administraciniai teismai prigijo mūsų teisinėje sistemoje ir galutinai legitimizavosi.

Nežinau ar šių argumentų pakaktų keisti Konstituciją. Norėčiau paminėti dar vieną dalyką, kuris buvo įtvirtintas 2006 kovo 28 d., jame nustatytos sąlygos kada galima keisti konstitucinę doktriną: neišvengiamumas, objektyvi būtinybė, konstitucinis pagrindimas ir pateisinimas. Manau, šių kriterijų visetu  derėtų vadovautis ir keičiant patį Konstitucijos tekstą, jeigu pripažįstame, kad konstitucinė doktrina yra Konstitucija plačiąja prasme t.y. sąlygos apskritai keisti Konstituciją turėtų būti vienodos.

Apibendrindamas galiu pasakyti, kad pritarčiau šiems Konstitucijos pakeitimams, nors nemanau, kad jie yra neišvengiami ar objektyviai būtini, nors drįsčiau juos vertinti kaip konstituciškai pagrįstus ir pateisinimus.

P.S. Mano manymu, pačiame projekte yra palikta juridinės technikos klaida, kurią būtina peržiūrėti:

„Apylinkių, apygardų, apygardų administracinių (padaryta pataisa) ir specializuotų teismų teisėjus ir pirmininkus skiria, jų darbo vietas keičia Respublikos Prezidentas.“

Šią norma iš esmės reikia pertvarkyti, nes įdėjus “administracinius teismus“ į ją ir palikus sąvoką “specializuotų teismų teisėjus“ atsiranda dviprasmybių. T.y. naudojamas jungtukas ir, o tada kyla klausimas ar administraciniai teismai nebėra specializuoti?  Pripažįstant, kad jie specializuoti, atsiras Konstitucijos normų koliziją, vienoje normoje sakoma, kad specializuotų teismų teisėjus skiria Prezidentas, o tos pačios normos pakeistoji antra dalis sako, kad Vyriausiojo administracinio teismo teisėjus ir skiria Seimas prezidento teikimu. Manau, klaidingoje normoje užtektų išbraukti “specializuotųjų teismų“ sąvoką ir taip išvengti galimos dviprasmybės. Tada norma atrodytų taip:

„Apylinkių, apygardų, apygardų administracinių teisėjus ir pirmininkus skiria, jų darbo vietas keičia Respublikos Prezidentas.“

 

 

%d bloggers like this: