Lietuvos Aukščiausiasis Teismas užkerta kelią neapdariai notarų profesinei veiklai

Esu ne iš vieno žmogaus girdėjęs, jog nuėjus pas notarą, kai įstatymas reikalauja privalomos notarinės sutarties formos, notarai nediskutuodami pakiša savo jau šabloninėmis tapusias sutartis. To pavydžiu galėtų būti sutartys, kurių dalykas yra nekilnojamojo turto perleidimas. Kartais, net tokiose situacijose, kai teisiniuose santykiuose dalyvauja ekonomiškai stiprios ir teisiškai išprususios šalys kaip bankai, būna kad notarai nepaiso jų pateikiamų sąlygų. Vienas iš tokių atvejų, kuriame šiuo klausimu tiesiogiai nepasisakyta, mano žiniomis yra LAT 2012 m. lapkričio 29 d. byla Nr. 3K-3-521/2012. Faktinė situacija, kad sudarinėjama sutartis dėl nekilnojamojo turto, šalys susitaria dėl sąlygų, o nunešus sutartį pas notarą, notaras, kiek suprantu pagal turima sutarties šablonkę, sukala sutartį, kurioje nėra sąlygų, dėl kurios susitarė šalys arba jos perkeltos iš dalies (naudinga tik vienai iš šalių prasme). Cituotoje byloje ginamasi kitais būdais, bet faktinė situacija, mano supratimu, gana panaši į bylos, kurią noriu aptarti šiandien. Šiame įraše aptarinėsiu notaro civilinę atsakomybę ir jos sąlygas.

2013 m. liepos 18 d. LAT’as priėmė nutartį Nr. 3K-3-405/2013, kurios faktinę situaciją aptarsiu labai trumpai, nes ji gana paini. Esmė, kad sudarinėjama nekilnojamo turto (buto) perleidimo sutartis, butas yra įhipotekintas, o hipotekos turėtojas išlygsta specialias daikto išlaisvinimo iš hipotekos sąlygas. Trumpai, jos tokios:

“Šis butas buvo įkeistas trečiojo asmens O. P. kreditoriui – trečiajam asmeniui AB SEB bankui, kuris trečiojo asmens O. P. prašymu 2007 m. liepos 30 d. išdavė pažymą Nr. 08.04.10-0701867, jog sutinka, kad, nepanaikinant įkeitimo teisės, O. P. parduotų bankui įkeistą butą bei kad šis butas būtų įkeistas pakartotinai, bet su sąlyga, kad už parduotą butą dalis gautų lėšų, tačiau ne mažiau kaip 245 478,33 Lt, bus nukreipta skoliniam įsipareigojimui pagal kredito sutartį visiškai padengti į banko nurodytą sąskaitą, taip pat nurodė, jog, padengus visus O. P. skolinius įsipareigojimus trečiajam asmeniui AB SEB bankui pagal kredito sutartį, šis atsisakys buto hipotekos ne vėliau kaip per 30 kalendorinių dienų nuo lėšų gavimo. Ieškovai pažymėjo, kad su šia AB SEB banko pažyma buvo supažindinta notarė A. K., tačiau Pirkimo–pardavimo sutartyje buvo nurodyta tik AB SEB banko išduoto sutikimo dalis, kurioje bankas sutiko, kad jam įkeistas turtas būtų parduotas, tačiau nenurodytos sąlygos, kuriomis bankas duoda šį sutikimą, t. y. kad dalis gautų lėšų, bet ne mažiau kaip 245 478,33 Lt, būtų pervesta į banko nurodytą sąskaitą O. P. skoliniam įsipareigojimui pagal kredito sutartį visiškai padengti.“

Taigi sutartyje yra sąlyga, kad bankas sutinka jog jam įkeistas butas būtų parduotas, tačiau pamirštama įdėti į sutartį sąlyga, jog už parduota butą dalis lėšų būtų nukreipta skoliniam įsipareigojimui bankui padengti? Notaro patvirtinta sutartis, gražu, ar ne? Aš matau tik kelis variantus, kodėl taip galėjo atsitikti: a) notaras buvo nesąžiningas; b) notaras buvo neapdairus.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, pasisakydamas dėl notaro civilinės atsakomybės, pirmiausia paaiškina, koks turi būti notaro profesinės veiklos standartas:

“Notaro veiklą reglamentuoja Notariato įstatymas. Šio įstatymo 2 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad notaras yra valstybės įgaliotas asmuo, atliekantis šio įstatymo nustatytas funkcijas, užtikrinančias, kad civiliniuose teisiniuose santykiuose nebūtų neteisėtų sandorių ir dokumentų. Konkretaus notaro užduotis yra atliekamais notariniais veiksmais patikrinti tvirtinamo sandorio atitiktį įstatymams, nes notarui valstybė yra suteikusi svarbius įgaliojimus jam vykdant viešąją funkciją – apsaugoti teisėtumą civiliniuose teisiniuose santykiuose, o tai suponuoja ir notaro griežtos profesinės atsakomybės ypatumus. Prieš tvirtindamas sandorius notaras privalo būti maksimaliai atidus, kad ne tik būtų išvengta neteisėtų sandorių sudarymo, bet ir būtų užtikrinta asmenų teisėtų interesų apsauga. Notarui atliekant savo profesines pareigas atsiranda juridiniai faktai, kurie keičia civilinius santykius. Pasitikėjimas notaro atliekamais veiksmais grindžiamas ir Notariato įstatymo 26 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta taisykle, jog notarine forma patvirtintuose dokumentuose esantys faktai yra nustatyti ir neįrodinėjami, kol šie dokumentai (jų dalys) įstatymų nustatyta tvarka nėra pripažinti negaliojančiais. Taigi notaras yra ir civilinių santykių teisėtumo ir stabilumo garantas. Tokia socialinė–teisinė padėtis įpareigoja notarą būti ypač atidžiu ir rūpestingu aukštos kvalifikacijos teisininku. Profesinė veikla yra specifinė veikla, kuri reikalauja išsamių atitinkamos srities žinių bei įgūdžių. Profesinių veiksmų atlikimas ar profesinių paslaugų siūlymas sukuria pagrindą tikėti šių paslaugų atlikimo kokybe. Šių veiksmų ar paslaugų kokybė preziumuojama, nes tai atlieka ne paprastas asmuo, o profesionalas. Asmuo, vykdydamas profesinę veiklą, įsipareigoja veikti pagal jo kvalifikacijai keliamų reikalavimų standartus. Dėl to specialistai, be bendro pobūdžio atsargumo pareigos, turi specifines profesines pareigas, t. y. jiems taikomi griežtesni atidumo, atsargumo, rūpestingumo reikalavimai. Kiekvienu atveju, kai notaras peržengia įstatymo jam suteiktus įgaliojimus ar juos netinkamai vykdo, ir dėl to padaroma žala tretiesiems asmenims, tokios žalos atsiradimas pripažintinas neteisėtu (CK 6.263 straipsnio 1 dalis).
Pagal Notariato įstatymo 16 straipsnio 1 dalį notaras atsako Lietuvos Respublikos civilinio kodekso ir šio įstatymo nustatyta tvarka už savo, savo atstovo ir notaro biuro darbuotojų kaltais veiksmais fiziniams ar juridiniams asmenims padarytą žalą, vykdant notaro profesinę veiklą. Taigi notaro civilinė atsakomybė už profesine veikla padarytus pažeidimus yra deliktinė. Atsakomybė galima tik tuo atveju, kai yra visos keturios jos sąlygos: neteisėti veiksmai, priežastinis ryšys, kaltė ir žala (CK 6.246–6.249 straipsniai).“

Ši citata labai svarbi, nes ja reikalaujama labai aukšto profesinio standarto. Noriu atkreipti dėmesį į vartojamą sąvoką “griežta profesinė atsakomybė“. Labai panašiai skamba su griežtoji civilinė atsakomybė (atsakomybė be kaltės), bet tai nėra tapačios sąvokos. Mano supratimu, LAT’as šiek tiek žaidžia žodžiais, nes sąvokos nors ir ne tapačios bet savo turiniu turi panašumo. Griežtą profesinę atsakomybę sudaro jai LAT’o suteiktas turinys. Tai toks elgesio standartas, kuris civilinę atsakomybę nustato beveik be kaltės, tačiau, vis dėlto su kalte. Tai yra netikslus ir, galite sakyti, kvailas paaiškinimas, bet aš taip interpretuoju šį LAT’o išaiškinimą. Manau, LAT’as jeigu galėtų, tai pasakytų, kad notaro civilinė atsakomybė yra be kaltės, tačiau to padaryti negali dėl vienos priežasties, kuri yra notariato įstatyme:

6(2) straipsnis. Notarų profesinės civilinės atsakomybės privalomasis draudimas

Notarų profesinė civilinė atsakomybė už fiziniams ar juridiniams asmenims padarytą žalą, vykdant notaro profesinę veiklą, viršijanti 1000 litų, draudžiama privalomuoju draudimu.

Notarų profesinės civilinės atsakomybės privalomojo draudimo objektas yra notarų civilinė atsakomybė už notarų, jų atstovų ir notarų biurų darbuotojų kaltais veiksmais padarytą žalą, vykdant notaro profesinę veiklą.

16 straipsnis. Notaro atsakomybė

Notaras atsako Lietuvos Respublikos civilinio kodekso ir šio įstatymo nustatyta tvarka už savo, savo atstovo ir notaro biuro darbuotojų kaltais veiksmais fiziniams ar juridiniams asmenims padarytą žalą, vykdant notaro profesinę veiklą.“

Taigi specialiame įstatyme yra norma, kuri nurodo, kad civilinė atsakomybė yra už kaltais veiksmais padarytą žalą. Tai reiškia, kad kaltė yra būtina civilinės atsakomybės sąlyga. Net  jeigu LAT’as contra legem pasakytų, jog atsakomybė kyla be kaltės, tai tada draudimo kompanijos galėtų nemokėti notarams draudimo išmokų, nes jų poziciją gintų viena iš cituojamų normų. Šioje situacijoje be kaltės neišsisuksi. Dėl to logiška, kad LAT’as sako, jog notaro atsakomybė kyla tik įrodžius visas civilinės atsakomybės sąlygas, bet veiksmų neteisėtumas ir kaltė yra sumažinami iki labai lengvai įrodomo lygio t.y. užkeliamas labai aukštas profesinis standartas – iki menkiausio neapdairumo, nerūpestingumo. Nagrinėjant esamą situaciją su turimomis normomis, toks išaiškinimas yra visiškai logiškas, protingas ir pateisinamas.

Toliau teismas aiškina atskiras civilinės atsakomybės sąlygas šios bylos kontekste. Pirmiausia neteisėti veiksmai:

Neteisėti veiksmai yra viena iš bendrųjų civilinės atsakomybės sąlygų. Bendriausia prasme ji suprantama kaip asmens elgesio neatitiktis teisei. Taikant civilinę atsakomybę neteisėti veiksmai yra tie, kurie neatitinka ne tik civilinės teisės, bet ir kitų teisės šakų teisės aktų reikalavimų, principų. Dėl notaro atsakomybės pažymėtina, kad notaro veiksmų teisėtumas vertinamas pagal tai, ar notaras nepažeidė jo veiklą reglamentuojančių įstatymų, taip pat kitų teisės normų. Notarui, kaip ir kiekvienam asmeniui, nustatyta pareiga elgtis taip, kad nebūtų padaroma žala (CK 6.263 straipsnis), o vykdant profesinę veiklą jam tenka pareiga užtikrinti, kad civiliniuose teisiniuose santykiuose nebūtų neteisėtų sandorių ir dokumentų, būtų užtikrinta asmenų teisėtų interesų apsauga (Notariato įstatymo 1, 2 straipsniai). Atsižvelgiant į šias nuostatas turi būti vertinama, ar notaro veiksmai yra teisėti. Kasacinio teismo išaiškinta, kad tretiesiems asmenims padaryta žala turėtų būti atlyginama visiškai ir tais atvejais, kai notaras dėl suklydimo ar kitų asmenų neteisėtų veiksmų (pvz., apgaulės) atlikdamas savo profesinėje veikloje jam priskirtas funkcijas padaro formalaus pobūdžio pažeidimą, kuriuo prisidedama prie žalos atsiradimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. balandžio 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje S. K. v. notarė O. A., bylos Nr. 3K-3-264/2008).

Bylos duomenimis, trečiasis asmuo – notarė A. K. – patvirtino 2007 m. liepos 31 d. Pirkimo–pardavimo sutartį, kuria ieškovai bendrosios jungtinės nuosavybės teisėmis iš trečiųjų asmenų O. P. ir J. P. įsigijo butą, įkeistą AB SEB bankui trečiojo asmens O. P. prievolių šiam bankui įvykdymui užtikrinti. AB SEB bankas 2007 m. liepos 30 d. išdavė pažymą Nr. 08.04.10-0701867, jog sutinka, kad, nepanaikinant įkeitimo teisės, O. P. parduotų bankui įkeistą butą bei kad šis butas būtų įkeistas pakartotinai su sąlyga, kad už parduotą butą dalį gautų lėšų, tačiau ne mažiau kaip 245 478,33 Lt dydžio sumos, pirkėjas nukreiptų O. P. skoliniam įsipareigojimui pagal kredito sutartį visiškai padengti į banko nurodytą sąskaitą. Pirkimo–pardavimo sutarties 2 punktu nustačius ieškovų pareigą 345 000 Lt pervesti į trečiojo asmens O. P. sąskaitą, o jam neatsiskaičius su hipotekos kreditoriumi pagal kredito sutartį, AB SEB bankas nukreipė išieškojimą į ieškovams nuosavybės teise priklausantį butą. Šioje byloje teismai, darydami išvadą, kad nenustatyti neteisėti notarės veiksmai, CK 6.246 straipsnį aiškino neatsižvelgdami į konkrečias bylos aplinkybes. Ar notarės veiksmai, patvirtinant Pirkimo–pardavimo sutartį, į kurią nebuvo perkeltos visos AB SEB banko išduotoje pažymoje nurodytos sutikimo sąlygos, yra teisėti, spręstina atsižvelgiant į tai, ar pagal šios bylos faktus (šalių veiksmus, sutarties sudarymo sąlygas ir aplinkybes ir kt.) neatsiskaitymas su AB SEB banku ir dėl to vėliau banko nukreiptas išieškojimas į ieškovams nuosavybės teise priklausantį turtą dėl trečiojo asmens prievolės bankui neįvykdymo yra susijęs su netinkamu notarės pareigų atlikimu. Kadangi parduodamam butui buvo nustatyta hipoteka, sudarant pirkimo–pardavimo sandorį reikėjo išsiaiškinti hipotekos kreditoriaus poziciją. AB SEB banko sutikime išdėstytos sąlygos, keliamos pirkimo–pardavimo sandoriui. Iš jo turinio matyti, kad bankas sutiko su įkeisto buto pardavimu tik tuo atveju, jei gautos lėšos iš pirkimo–pardavimo sandorio bus nukreiptos kreditui dengti pagal kredito sutartį. Be to, sutikime aiškiai nurodyta, į kokias banko sąskaitas pinigai turi būti pervedami. Išvardytos banko sąlygos nebuvo tinkamai perkeltos į Pirkimo–pardavimo sutartį. Šiuo atveju nėra svarbu, kam sutikimas buvo adresuotas. Teisėjų kolegijos vertinimu, notarė, gavusi AB SEB banko sutikimą su konkrečiomis sąlygomis sandoriui sudaryti, turėjo elgtis su didesniu atidumu ir rūpestingumu ir šias sąlygas įrašyti į Pirkimo–pardavimo sutartį, juolab kad sąlyga dėl atsiskaitymo tvarkos aiškiai sukuria pirkėjams (ieškovams) papildomas pareigas. Ieškovai, įsigydami butą, galėjo pagrįstai tikėtis, kad juo galės disponuoti be įstatymų ar sutartyje nustatytų apribojimų ir kad neprisiims papildomų prievolių už trečiuosius asmenis. Kaip matyti iš bylos medžiagos, notarė netinkamai įvykdė Notariato įstatymo 30 straipsnyje nustatytą pareigą išaiškinti atliekamų notarinių veiksmų prasmę ir padarinius asmenims, kurie nori juos atlikti, nes netinkamai parengdama Pirkimo–pardavimo sutartį, t. y. neįtraukdama į jos tekstą hipotekos kreditoriaus sutikime nurodytų sąlygų, nesilaikė jai keliamų griežtesnių rūpestingumo ir atidumo reikalavimų, t. y. atliko neteisėtus veiksmus, netinkamai užtikrino ieškovų (pirkėjų) ir hipotekos kreditoriaus teises, dėl kurių atsirado žala.“

Kaltė:

“Pagal Notariato įstatymo 16 straipsnį notaras atsako tik už kaltais veiksmais padarytą žalą. Kaltės turinys šio asmens atsakomybės požiūriu yra ypatingas: jis priklauso nuo notarų veiklos ypatybių ir reikšmės, nes notarui keliami didesni reikalavimai ir atsakomybė tenka dėl paties mažiausio laipsnio neapsižiūrėjimo, neatidumo ar net klaidos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2002 m. balandžio 17 d. nutartis, priimta civilinėje byloje B. L. ir kt. v. Vilniaus miesto 5-asis notarų biuras ir kt., bylos Nr. 3K-3-614/2002; 2002 m. birželio 13 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. S. v. Kauno rajono 1-ojo notarų biuro notarė G. P. ir kt., bylos Nr. 3K-7-645/2002; 2003 m. sausio 21 d. nutartis, priimta civilinėje byloje R. N. v. R. V. ir kt., bylos Nr. 3K-7-127/2003; kt.). Dėl to, sprendžiant dėl tam tikrą notarinį veiksmą atlikusio notaro civilinės atsakomybės, būtina nustatyti, kokius kaltus veiksmus notaras atliko, taip pat turi būti įvertinta, ar šis asmuo toje konkrečioje situacijoje padarė viską, ko yra protinga iš jo reikalauti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. sausio 21 d. nutartis, priimta byloje J. S. ir kt. v. Klaipėdos miesto 7-ojo notarų biuro notarė V. J. M. ir kt., bylos Nr. 3K-3-11/2004; 2006 m. birželio 30 d. nutartis, priimta byloje J. G. v. Kauno miesto 8-ojo notarų biuro notarė L. T. ir kt., bylos Nr. 3K-3-295/2006). Reikalavimai notarui, kaip vykdančiam profesinę veiklą asmeniui, apibrėžtini atsižvelgiant į tai, kokia jam tenka teisinė pareiga ir kokio pobūdžio veiklą jis vykdo. Notaras atlieka teisinio pobūdžio veiklą, teikia teisines paslaugas, todėl jas turi suteikti tinkamai. Tinkamas teisinių paslaugų suteikimas apima reikalavimus tai daryti kruopščiai, atidžiai ir teisiškai kvalifikuotai. Teisinės paslaugos atlikimas reikalauja vykdyti teisinį faktų įvertinimą. Vadinasi, turi būti nustatyti faktai ir jie turi būti tinkamai kvalifikuoti. Sandorio tvirtinimo metu notaras turi nustatyti faktines sandorio aplinkybes, jas teisiškai įvertinti ir tinkamai teisiškai įforminti. Notaras negali apsiriboti tuo, kad būsimo sandorio šalys pageidauja sudaryti sandorį tam tikromis sąlygomis. Teisėjų kolegijos vertinimu, apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai Pirkimo–pardavimo sutarties neigiamų padarinių (trečiojo asmens hipotekos kreditoriaus nukreiptą išieškojimą į ieškovų butą) atsiradimą siejo tik su ieškovų kaip nepakankamai atidžių ir rūpestingų sandorio šalių veiksmais. Notaras privalo nustatyti faktinę padėtį, kurioje esant šalys ketina sudaryti sandorį, asmenų pageidaujamus ar prognozuojamus padarinius, jų pageidaujamas sąlygas ir tikėtinus padarinius. Taip yra nustatomi tikrieji asmenų ketinimai ir jų laisva valia dėl sandorio sudarymo. Šių ir kitų reikšmingų duomenų pagrindu notaras privalo atlikti teisinį kvalifikavimą ir daryti teisinio pobūdžio išvadas, ar asmenų pageidaujamo sandorio nuostatos neprieštaraus įstatymams, nepažeis asmenų teisių ir teisėtų interesų, ir tai tinkamai teisiškai įforminti. Atsižvelgiant į šiuos reikalavimus notaro profesinei veiklai, tvirtinant sandorius, notaro kaltė, kaip civilinės atsakomybės sąlyga, nustatinėtina pagal tai, ar įrodyta, kad notaras konkrečioje situacijoje elgėsi tokiu būdu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos nutartis, priimta civilinėje byloje A. S. v. Kauno rajono 1-ojo notarų biuro notarė G. P. ir kt., bylos Nr. 3K-7-645/2002).

Teismai, netinkamai įvertinę įrodymus, nepagrįstai konstatavo, kad trečiojo asmens notarės A. K. veiksmuose nėra kaltės. Nagrinėjamos bylos ypatybė yra ta, kad Pirkimo–pardavimo sandoris nėra pripažintas negaliojančiu. Teisėjų kolegija pažymi, kad bonus pater familias etalono taikymas notarui reiškia ne tik tai, kad jis turi būti toks geras teisininkas, kad nebūtų sandorių, turiniu ar forma neatitinkančių įstatymų, bet ir toks atidus teisininkas, kad atkreiptų dėmesį į visas sandorio sudarymo aplinkybes, o kilus menkiausiai abejonei, darytų viską, kad sandoris būtų įformintas tinkamai, arba atsisakytų atlikti notarinį veiksmą (Notariato įstatymo 40 straipsnis).

Ši aplinkybė lemia notaro kaltės tyrimą tokiu aspektu, kad turi būti tiriama, ar nėra notaro kaltės dėl sandorį sudariusios šalies ydingos valios susiformavimo. Turi būti vadovaujamasi tuo, kad notaras privalėjo nustatyti esmines faktines sutarties sudarymo aplinkybes ir sąlygas, aiškintis šalių motyvaciją sudaryti sutartį ir jų numatomus ar pageidaujamus padarinius, išaiškinti teisinius, turtinius ir kitokius šalims svarbius padarinius, savarankiškai teisiškai kvalifikuoti faktines aplinkybes ir tada pasiūlyti tinkamai teisiškai įforminti asmenų tikrąją valią dėl sandorio sudarymo. Kol egzistuoja bent viena prielaida, kad notaras buvo neatidus ir nepakankamai rūpestingas, tol kaltės prezumpcija negali būti paneigta.

Nagrinėjamoje byloje konstatavus, kad notarė, netinkamai parengdama Pirkimo–pardavimo sutartį, t. y. neįtraukdama į sutartį visų hipotekos kreditoriaus nurodytų sutikimo sandoriui sudaryti sąlygų, nesilaikė jai kaip profesionalei keliamų griežtesnių rūpestingumo ir atidumo reikalavimų, todėl nagrinėjamu atveju yra pagrindas daryti išvadą dėl notarės kaltės (CK 6.248 straipsnio 3 dalis).“

Žala:

Žala yra pagrindas atsirasti prievolei – kilti civilinei atsakomybei. Pagrindinė deliktinės civilinės atsakomybės funkcija – kompensavimas. Tai reiškia, kad civilinė atsakomybė yra skirta grąžinti nukentėjusį asmenį į ankstesnę (iki delikto padarymo) padėtį (restitutio in integrum). Paprastai civilinė atsakomybė taikoma už padarytą žalą. Tačiau civilinė atsakomybė gali būti taikoma taip pat už būsimą žalą vadovaujantis CK 6.249 straipsnio 3 dalimi, pagal kurią teismas gali atidėti būsimos žalos įvertinimą arba įvertinti būsimą žalą remdamasis realia jos atsiradimo tikimybe. Dėl to pirmosios instancijos teismo išvada, kad ieškovų prašomi priteisti būsimi 245 478,33 Lt nuostoliai negali būti laikomi pagrindu notaro civilinei atsakomybei atsirasti, nepagrįsta. Kaip matyti iš teismų informacinės sistemos (LITEKO) duomenų, Klaipėdos miesto apylinkės teismas 2013 m. sausio 18 d. nutartimi nutarė už O. P. 251 794,10 Lt skolą kreditoriui AB SEB bankui parduoti iš varžytynių butą, nuosavybės teise priklausantį ieškovams. Tai vertintina kaip asmens turtinei padėčiai neigiami padariniai. Asmens turtinei padėčiai padaryta neigiama įtaka atitinka bendruosius žalos požymius ir gali būti pripažinta žala. Teisėjų kolegijos vertinimu, į Pirkimo–pardavimo sutartį neperkėlus AB SEB banko sutikime visų nurodytų sąlygų sandoriui sudaryti, t. y. jog ne mažiau kaip 245 478,33 Lt būtų pervesti į AB SEB banko nurodytą sąskaitą, šios bylos atveju egzistuoja CK 6.249 straipsnio 3 dalies taikymo sąlygos dėl ieškovų būsimų nuostolių, kurie yra realiai tikėtini.

Taigi, taikant Civilinio kodekso ir Notariato įstatymo normas, reglamentuojančias notaro atsakomybę, bei remiantis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimais, darytina išvada, kad trečiojo asmens notarės A. K. profesinės pareigos netinkamas įvykdymas, sukėlęs žalingus padarinius, yra pagrindas profesinei civilinei atsakomybei atsirasti.“

Suprantu, šis komentaras labai ilgas ir daug citavimo, bet tikiuosi tinkamai paaiškinau bylos esmę ir problemą. Sveikinu tokią LAT’o nutartį, po jos notarai turės būti žymiai atidesni, įsiklausyti klientų, o ne kišti savo paruoštas sutarčių šablonkes…

Reklama

Teisingumo ministerija reaguoja į teisėkūros iniciatyvas

Kurį laiką nerašiau straipsnių, deja, ir šį kartą nėra susikaupimo. Pastarąją savaitę nenutrūkstamai vyksta teisingumo ministerijos maišymas su žemėmis, todėl būsiu nepopuliarus. Šis trumpas įrašas ne apie Lietuvos-Baltarusijos skandalą. Negaliu apie jį rašyti nieko, nes neturiu jokių faktinių duomenų, o būrimas iš oro nėra mano stipriausia sritis..

Prieš kelis mėnesius aprašiau Europos Sąjungos Teisingumo Teismo sprendimus, kuriais buvo pripažinta, jog notaro specialybės profesijos ribojimas valstybės narės pilietybe prieštarauja ES įsisteigimo laisvei. Tam liepos pradžioje paruošiau atitinkamus LR notariato įstatymo pakeitimus, kuriuos nusiunčiau teisingumo ministerijai. Jų tikslas – pašalinti pilietybės ribojimus. Liepos 27 d. gavau teisingumo ministerijos atsakymą:

Teisingumo ministerija ir notarų su pakeitimais aplenkė mane keliomis dienomis – projektas. Projektas skiriasi nuo mano siūlymo, nes nes aš siūliau ribojimą išvis pašalinti, o ministerija įgyvendindama išimtinai ES teisę pakeitė apribojimą iš Lietuvos pilietybės į Europos Sąjungos pilietybę. Pakeitimas logiškas. Bet kokiu atveju belieka pasidžiaugti, kad į pilietines iniciatyvas yra reaguojama.

Apribojimas pilietybe notarams prieštarauja ES įsisteigimo laisvei

Lietuvoje, kaip ir daugelyje Europos valstybių, notarams yra taikomas apribojimas pilietybe t.y. kad asmuo, norintis būti notaru valstybėje X, turi būti jos pilietis. LR notariato įstatymo 3 straipsnio 2 dalies pirmame punkte nurodyta, jog notaru gali būti fizinis asmuo, kuris yra Lietuvos Respublikos pilietis. Šiame įstatyme taip pat nustatyta, jog vienas iš notaro įgaliojimų pasibaigimo pagrindų yra Lietuvos Respublikos pilietybės praradimas. Turime akivaizdų reguliavimą, kai Lietuvos pilietybė yra būtina sąlyga verstis notaro praktiką.

Europos Sąjungos Komisija (toliau – Komisija) jau daugybę metų laikosi pozicijos, jog notarams neturėtų būti taikomas pilietybės ribojimas ir tuo tikslu ji pradėjo ne vieną teisminį procesą Europos Sąjungos Teisingumo Teisme prieš valstybes nares. Šių metų gegužės 24 d. Teisingumo Teismas priėmė sprendimus bylose Komisija prieš Belgiją, Prancūziją, Liuksenburgą, Austriją, Vokietiją Graikiją ir Portugaliją (sprendimų numeriai: C-47/08, C-50/08, C-51/08, C-53/08, C-54/08, C-61/08  C-52/08), kuriuose nurodyta, jog pilietybės apribojimas notarams prieštarauja EB sutartyje 43 straipsnyje įtvirtintai įsisteigimo laisvei. Šis straipsnis nurodo:

“Vadovaujantis toliau išdėstytomis nuostatomis vienos valstybės narės nacionalinių subjektų įsisteigimo laisvės kitos valstybės narės teritorijoje apribojimai uždraudžiami. Draudžiami ir apribojimai vienos valstybės narės nacionaliniams subjektams, įsisteigusiems kitos valstybės narės teritorijoje, steigti atstovybes, padalinius ar dukterines bendroves.

Įsisteigimo laisvė apima ir teisę imtis savarankiškai dirbančių asmenų veiklos bei ja verstis, taip pat steigti ir valdyti įmones, būtent bendroves ar firmas, apibūdintas 48 straipsnio antrojoje pastraipoje, tomis pačiomis sąlygomis, kurios įsisteigimo šalies teisės aktuose yra nustatytos jos pačios subjektams, ir laikantis kapitalui skirto skyriaus nuostatų.“

Pažymėtina, jog byloje Komisiją prieš Prancūziją, kaip suinteresuota prisijungė ir Lietuvos valstybė.

Ieškiniu Europos Bendrijų Komisija prašo Teisingumo Teismo pripažinti, kad nustačiusi pilietybės sąlygą norintiems verstis notaro profesija Prancūzijos Respublika neįvykdė įsipareigojimų pagal EB 43 ir EB 45 straipsnius.

Komisijos pozicija grindžiama tokiais esminiais argumentais:

“EB 43 straipsnis yra viena iš pagrindinių Sąjungos teisės nuostatų, pagal kurią kiekvienam valstybės narės piliečiui, kuris, nors ir antrinio įsisteigimo tvarka, įsisteigia kitoje valstybėje narėje tam, kad galėtų verstis savarankiškai dirbančių asmenų veikla, priimančiojoje valstybėje narėje turi būti taikomas toks pat vertinimas kaip ir nacionaliniams subjektams ir kuria draudžiama bet kokia diskriminacija dėl pilietybės.

Komisijos ir Jungtinės Karalystės nuomone, dalyvavimą vykdant viešosios valdžios funkcijas reikėtų atskirti nuo veiklos siekiant bendrojo intereso. Iš tiesų įvairioms profesijoms suteikiama konkreti kompetencija siekiant bendrojo intereso, tačiau jos tiesiogiai nesusijusios su viešosios valdžios funkcijų vykdymu.

Į EB 45 straipsnio pirmos pastraipos taikymo sritį taip pat nepatenka veikla, apibūdinama kaip pagalba ar bendradarbiavimas vykdant viešosios valdžios funkcijas (šiuo klausimu žr. 1993 m. liepos 13 d. Sprendimo Thijssen, C‑42/92, Rink. p. I‑4047, 22 punktą).

Dėl to, kad surašydamas notarinius aktus notaras prisiima asmeninę atsakomybę, jis iš esmės atsiduria panašioje padėtyje kaip ir daugelis nepriklausomų specialistų, kaip antai advokatai, architektai arba gydytojai, kuriems taip pat tenka asmeninė atsakomybė už vykdomą veiklą.

Dėl autentiškų aktų vykdomosios galios Komisija mano, kad vykdomasis įrašas daromas prieš pradedant patį vykdymą ir nėra vykdymo dalis. Todėl tokia vykdomoji galia notarams nesuteikia jokių privertimo galių. Be to, bet kokį galimą ginčą nagrinėja ne notaras, o teisėjas.

Notaro vaidmens mokesčių surinkimo srityje negalima laikyti dalyvavimu vykdant viešosios valdžios funkcijas, nes privatūs asmenys dažnai privalo prisiimti tokią atsakomybę mokesčių srityje. Taigi privačios bendrovės veikia trečiųjų asmenų vardu, kai jos išskaičiuoja pajamų mokestį iš darbuotojų atlyginimų. Tas pats pasakytina apie kredito įstaigas, kurios iš savo klientų pajamų iš palūkanų ir dividendų išskaičiuoja tokioms pajamoms taikytiną mokestį.“

Prancūzija savo poziciją, jog pilietybės reikalavimas reikalingas, grindė EB 45 straipsnyje numatyta išimtimi, kuri nurodo:

“Veiklai, kuri bet kurioje valstybėje yra susijusi, nors ir laikinai, su viešosios valdžios funkcijų vykdymu, šio skyriaus nuostatos netaikomos.

Taryba, remdamasi Komisijos pasiūlymu, kvalifikuota balsų dauguma gali nuspręsti, kad tam tikroms veiklos rūšims šio skyriaus nuostatos netaikomos.“

Prancūzijos Respublika, palaikoma Bulgarijos Respublikos, Čekijos Respublikos, Latvijos Respublikos, Lietuvos Respublikos, Vengrijos Respublikos, Rumunijos ir Slovakijos Respublikos, teigia, pirma, kad Komisija nepaiso Teisingumo Teismo praktikos. Iš tiesų pagal šią Teismo praktiką EB 45 straipsnio pirma pastraipa taikoma ne tik veiklai, kurią vykdant naudojamasi įgaliojimais taikyti priverčiamąsias priemones, nes tokie įgaliojimai tėra vienas iš viešosios valdžios funkcijų vykdymo elementų.

Teisingumo Teismas išnagrinėjęs ginčo šalių argumentus nurodė:

“Pirmiausia reikia priminti, kad EB 43 straipsnis yra viena pagrindinių Sąjungos teisės nuostatų.

Įsisteigimo sąvoka pagal šią nuostatą yra labai plati ir ji reiškia Sąjungos piliečio galimybę nuolat ir nenutrūkstamai dalyvauti ne savo kilmės valstybės narės ekonominiame gyvenime ir iš to gauti naudos, taip skatinant ekonominę ir socialinę tarpusavio sąveiką Europos Sąjungos savarankiško darbo srityje.

Vienos valstybės narės piliečiams pripažįstama laisvė įsisteigti kitos valstybės narės teritorijoje reiškia, be kita ko, teisę imtis savarankiškai dirbančių asmenų veiklos ir ja verstis tomis pačiomis sąlygomis, kurios įsisteigimo valstybės narės teisės aktuose nustatytos jos pačios piliečiams. Kitaip tariant, pagal EB 43 straipsnį valstybėms narėms draudžiama asmenims, kurie nori pasinaudoti įsisteigimo laisve, savo teisės aktuose numatyti kitokias veiklos vykdymo sąlygas nei tos, kurios nustatytos jų pačių piliečiams.

Taigi EB 43 straipsniu siekiama užtikrinti kiekvienam valstybės narės piliečiui, kuris įsisteigia kitoje valstybėje narėje siekdamas vykdyti savarankiškai dirbančių asmenų veiklą, naudojimąsi tomis pačiomis kaip ir nacionalinių subjektų teisėmis ir draudžiama bet kokia iš nacionalinės teisės aktų kylanti pilietybe grindžiama diskriminacija, pavyzdžiui, įsisteigimo laisvės apribojimas.

Tačiau šioje byloje pagal ginčijamą nacionalinės teisės nuostatą notaro profesija gali verstis tik Prancūzijos piliečiai ir todėl įtvirtinamas EB 43 straipsniu iš esmės draudžiamas skirtingas požiūris dėl pilietybės.“

Ginčo esmė, nuo kurios priklauso, kuri šalis laimės yra būtent ar notaro veiklą galima priskirti prie viešosios valdžios funkcijų vykdymo. Šiuo klausimu teismas nurodė:

Prancūzijos Respublika vis dėlto teigia, kad notarų veikla nepatenka į EB 43 straipsnio taikymo sritį, nes ji susijusi su viešosios valdžios funkcijų vykdymu, kaip tai suprantama pagal EB 45 straipsnio pirmą pastraipą. Taigi pirmiausia reikia išnagrinėti viešosios valdžios funkcijų vykdymo sąvokos apimtį šios nuostatos prasme ir, antra, patikrinti, ar ši sąvoka apima notarams priskirtą veiklą pagal Prancūzijos teisės sistemą.

Dėl „viešosios valdžios funkcijų vykdymo“ sąvokos pagal EB 45 straipsnio pirmą pastraipą reikia pabrėžti, kad, remiantis nusistovėjusia Teismo praktika, ją vertinant reikia atsižvelgti į Sąjungos teisėje šia nuostata nustatytų leistinų įsisteigimo laisvės principo išimčių apribojimų pobūdį, siekiant išvengti, kad Sutarties veiksmingas poveikis įsisteigimo laisvės srityje būtų sužlugdytas valstybių narių vienašališkai priimtomis nuostatomis.

Pagal nusistovėjusią Teismo praktiką EB 45 straipsnio pirma pastraipa yra nuo pagrindinės įsisteigimo laisvės taisyklės leidžianti nukrypti nuostata. Šią leidžiančią nukrypti nuostatą reikia aiškinti taip, kad jos taikymo sritis turi būti apribota tuo, kas būtina siekiant apsaugoti interesus, kuriuos ši nuostata leidžia saugoti valstybėms narėms.

Be to, Teisingumo Teismas ne kartą pabrėžė, kad EB 45 straipsnio pirmoje pastraipoje numatyta leidžianti nukrypti nuostata turi būti taikoma tik veiklai, kuri savaime reiškia tiesioginį ir konkretų dalyvavimą vykdant viešosios valdžios funkcijas.

Šiuo atžvilgiu Teisingumo Teismas jau turėjo progos nuspręsti, kad EB 45 straipsnio pirmoje pastraipoje numatyta nukrypti leidžianti nuostata netaikoma tam tikrai pagalbinei ar parengiamajai veiklai, skirtai viešosios valdžios funkcijoms vykdyti (šiuo klausimu žr. minėtų sprendimų Thijssen 22 punktą; Komisija prieš Ispaniją 38 punktą; Servizi Ausiliari Dottori Commercialisti 47 punktą; Komisija prieš Vokietiją 38 punktą ir Komisija prieš Portugaliją 36 punktą), arba tam tikrai veiklai, kurią vykdant, nors ir palaikomi kontaktai, įskaitant reguliarius bei organiškus, su administracinėmis ar teisminėmis institucijomis ar net dalyvaujama (taip pat ir privalomai) jų veikloje, nedaroma įtaka tokių institucijų vertinimo ir sprendimų priėmimo įgaliojimams (šiuo klausimu žr. minėto Sprendimo Reyners 51 ir 53 punktus), arba tam tikrai veiklai, kuri nesusijusi su sprendimų priėmimo įgaliojimų (šiuo klausimu žr. minėtų sprendimųThijssen 21 ir 22 punktus; 2007 m. lapkričio 29 d. Sprendimo Komisija prieš Austriją 36 ir 42 punktus; Komisija prieš Vokietiją 38 ir 44 punktus bei Komisija prieš Portugaliją 36 ir 41 punktus), įgaliojimų taikyti priverčiamąsias (šiuo klausimu visų pirma žr. minėto Sprendimo Komisija prieš Ispaniją 37 punktą) arba prievartos priemones (šiuo klausimu žr. 2003 m. rugsėjo 30 d. Sprendimo Anker ir kt., C‑47/02, Rink. p. I‑10447, 61 punktą ir minėto Sprendimo Komisija prieš Portugaliją 44 punktą) vykdymu.

Žinoma, kaip pabrėžia Prancūzijos Respublika, notaras atlieka tokį patikrinimą siekdamas bendrojo intereso tikslo, t. y. užtikrinti tarp asmenų sudarytų aktų teisėtumą ir teisinį saugumą. Tačiau vien šio tikslo siekimas negali pateisinti to, jog jam pasiekti būtinos prerogatyvos būtų suteikiamos tik tiems notarams, kurie yra atitinkamos valstybės narės piliečiai.

Vien to, jog veikla vykdoma siekiant bendrojo intereso, savaime dar nepakanka, kad ji būtų laikoma tiesioginiu ir konkrečiu dalyvavimu vykdant viešosios valdžios funkcijas. Iš tiesų neginčijama, kad įvairios reglamentuojamos profesinės veiklos vykdymas įvairiose nacionalinės teisės sistemose dažnai neatsiejamas nuo šią veiklą vykdančio asmens pareigos siekti tokio tikslo, net jei ši veikla neapima tokių funkcijų vykdymo.

Tačiau tai, kad notarų veikla siekiama bendrojo intereso tikslų, visų pirma užtikrinti tarp privačių asmenų sudarytų aktų teisėtumą ir teisinį saugumą, yra imperatyvus bendrojo intereso pagrindas, kuris pateisina galimus EB 43 straipsnio apribojimus, kuriuos lemia notarų veiklos ypatumai, pavyzdžiui, notarų veiklos organizavimas nustatant jiems taikomą įdarbinimo tvarką, ribojant jų skaičių ar teritorinę kompetenciją, numatant atlyginimo už notarinius veiksmus, notarų nepriklausomumo, su jų pareigomis nesuderinamos veiklos taisykles ir jų nepakeičiamumo garantijas, jei šie apribojimai leidžia pasiekti tokius tikslus ir yra tam būtini.

 Taip pat tiesa, kad notaras privalo atsisakyti patvirtinti teisinių reikalavimų neatitinkančio akto ar susitarimo autentiškumą neatsižvelgdamas į šalių valią. Tačiau po tokio atsisakymo šalys laisvos panaikinti nustatytą trūkumą, pakeisti atitinkamo akto ar susitarimo sąlygas arba atsisakyti tokio dokumento ar susitarimo.

Be to, negalima laikyti, kad notaro teikiamos konsultacijos ir teisinė pagalba tvirtinant tokio akto ar susitarimo autentiškumą yra susijusios su viešosios valdžios funkcijų vykdymu, net jei jis pagal įstatymą privalo teikti tokias konsultacijas arba pagalbą.“

Taip pat teismas nurodė, jog notarai konkurencijos sąlygomis, o tai nebūdinga viešosios valdžios funkcijų vykdymui ir tiesiogiai ir asmeniškai savo klientams atsako už žalą, atsiradusią dėl bet kokios jiems vykdant veiklą padarytos klaidos.

Teisingumo Teismas priėjo prie išvados: kad notarų veikla, kaip ji apibrėžta dabartinėje Prancūzijos teisės sistemoje, neapima viešosios valdžios funkcijų vykdymo, kaip tai suprantama pagal EB 45 straipsnio pirmą pastraipą. Todėl darytina išvada, kad Prancūzijos teisės aktuose numatyta pilietybės sąlyga norintiems verstis notaro profesija yra EB 43 straipsniu draudžiama diskriminacija dėl pilietybės.

Kadangi Komisijos pozicija dėl notarų yra aiški, analogiškos bylos laukia ir Lietuva, o aš neabejoju, kad ir mūsų notariato įstatyme esantys apribojimai pilietybe bus pripažinti prieštaraujančiais ES teisei, todėl patarimas Seimui ir Teisingumo ministerijai: keiskit notariato įstatymą, kol dar nėra vėlu (o gal jau yra?).

%d bloggers like this: