Liquidated damages niekada nebus laikomi teisėta užtikrinimo priemone Lietuvos teismų praktikoje

2016 m.  balandžio 25  d. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas nutartyje Nr. 3K-3-234-248/2016 pateikė išaiškinimus, kuriuose lygintas iš anksto aptartų nuostolių institutas (angl. liquidated damages) su netesybomis. Sprendimas ypatingas tuo, kad teismas leidosi į diskusiją dėl šių dviejų skirtingoms teisės sistemoms būdingų institutų taikymo. Įprastai, kai viena iš ginčo šalių įrodinėja, kad sutartyje susitarė dėl iš anksto aptartų nuostolių, teismai juos kvalifikuoja kaip netesybas, po to jas sumažina ir toliau nepolemizuoja.

Nagrinėjamoje byloje buvo sudaryta ilgalaikės patalpų nuomos sutartis, kurioje numatyta nemaža bauda už sutarties nutraukimą prieš terminą. Kreditorius bandydamas išvengti baudos sumažinimo įrodinėjo, kad sutartimi susitarta būtent dėl liquidated damages. Nė vienam iš teismų taip neatrodė. Nepaisant to, LAT’o teisėjai (ko gero jų padėjėjai) pasiskaitė šiek tiek teisės doktrinos šiuo klausimu ir išskyrė esminius šių institutų skirtumus:

“Iš anksto aptartų nuostolių institutas (angl. liquidated damages) taikomas Jungtinėje Karalystėje ir kitose bendrosios teisės tradicijos valstybėse. Tose valstybėse sutarties šalių sutartos dėl sutarties pažeidimo mokėtinos sumos gali būti traktuojamos kaip iš anksto aptarti nuostoliai arba kaip baudinio pobūdžio sumos (baudos). Ar konkrečioje sutarties nuostatoje įtvirtinta bauda, ar iš anksto aptarti nuostoliai, visais atvejais yra vertinimo klausimas (angl. question of construction), kuris turi būti sprendžiamas atsižvelgiant į kiekvienos konkrečios sutarties sudarymo aplinkybes ir kitas sutarties nuostatas, vertinant jas sutarties sudarymo momentu. Jungtinėje Karalystėje įtvirtintas griežtasis tokių sąlygų teisminės kontrolės modelis, jei mokėtinos sumos pripažįstamos baudinėmis, jos laikomos negaliojančiomis. Tokiu atveju nukentėjusiai šaliai gali būti atlyginta jos realiai patirta žala, įrodyti nuostoliai. Iš anksto aptartus nuostolius įtvirtinančios sutarčių nuostatos laikomos sąžiningu bandymu apskaičiuoti nuostolius, jos privalo būti šalių vykdomos ir negali būti keičiamos (žr., pvz., 1914 m. liepos 1 d. Jungtinės Karalystės Lordų rūmų sprendimą Dunlop Pneumatic Tyre Co Ltd v New Garage & MotorCo Ltd. ([1914] UKHL 1); S. A. Rea, Jr., Efficiency Implications of Penalties and Liquidated Damages, 13 J.Legal Stud, 1984, p. 147–167Edit. Prof. Hugh Beale, Chitty on Contracts, 32nd edition, Sweet & Maxwell, 2015, Part 8, Chapter 26, Section 10). Kvalifikavus sutarties nuostatą kaip įtvirtinančią iš anksto aptartus nuostolius, šalių sutarta suma, viena vertus, paprastai negali būti teismo sumažinta, kita vertus, nukentėjusiai šaliai taip pat negali būti kompensuojama daugiau, nepriklausomai nuo jos patirtų realių nuostolių (žr., pvz., 1882 m. kovo 28 d. Jungtinės Karalystės Apeliacinio teismo  sprendimą Wallis v. Smith [1879 W. 457.]; 1906 m. birželio 15 d. King‘s Bench Division sprendimą Diestal v. Stevenson [1906] 2 K.B. 345; 1978 m. vasario 8 d. Apeliacinio teismo sprendimą Talley and Another v. Wolsey-Neech, (1979) 38 P. & C.R. 45).

Teisės doktrinoje nurodoma, kad iš anksto aptartų nuostolių institutas turi keletą tikslų: 1) palengvinti nuostolių išieškojimą išvengiant išlaidų ir apsunkinimų įrodinėjant tikruosius patirtus nuostolius; 2) išvengti rizikos, kad bus priteista per maža kompensacija (angl. undercompesation), kai teismas netiesioginius ar labai išskirtinius (angl. idiosyncratic) nuostolius laikys pernelyg nutolusiais ir nekompensuotinais; 3) suteikti sutarties šaliai patikinimą, kad ji gali kliautis prievolės įvykdymu. Iš anksto aptartų nuostolių sąlyga yra ir skolininko atsakomybės apribojimas (žr., pvz., Edit. Prof. Hugh Beale, Chitty on Contracts, 32nd edition, Sweet & Maxwell, 2015, Part 8, Chapter 26, Section 10).”

Pasvyruoju brūkšniu išskyriau esmines vietas, pagrindžiančias abejones, kodėl šis institutas niekada nebus taikomas Lietuvoje. Pirma, iš anksto aptartų nuostolių negalima mažinti, antra, jeigu teismai pripažįsta, kad iš anksto aptartus nuostolius baudinio pobūdžio, tai tokia sąlyga pripažįstama negaliojančia. Kontinente naudojamas netesybų institutas yra tarpinė švelnesnė užtikrinimo forma, nes jis leidžia teismui mažinti netesybas, t.y. taip pasireiškia lanksti kontrolę. Pagal LAT’o praktiką netesybas teismai gali mažinti ex officio, o tai yra išvis jiems patogu. Todėl teismai visada ras argumentų, kaip bet kokį susitarimą, panašų į netesybas, kvalifikuoti kaip netesybas. Taip ne kartą yra padaryta ir su palūkanomis, kai buvo pamiršta, kad palūkanas galima mažinti pagal CK 6.37 str.

Neabejoju, kad net jeigu sutartyje  būtų sąlyga: “Šioje sutartyje nustatyta bauda šalių valia aiškintina kaip bendrojoje teisės sistemoje įtvirtintas liquidated damages institutas, o ne netesybos”, tai teismai perkvalifikuotų susitarimą į netesybas, arba padarę analogiją sumažintų baudą naudodami netesybos normomis, nes šis institutas yra joms “artimas/giminiškas”. Nepaisant to, kad CK 6.70 str. 1 d. leidžia prievoles užtikrinti ir kitais sutartyje numatytais būdais .

Tai yra savaime suprantama, nes LAT’as nenorės prarasti galimybės kontroliuoti užtikrinimo dydį, nes jam tai išplaukia iš jo priedermės vykdyti teisingumą. Taip pat reikia nepamiršti, kad ginčo šalys pas mus įrodinėja, jog susitarė dėl liquidated damages tik tais atvejais, kai baudos suma yra tikrai didelė ir žino, kad laikant ją netesybomis, ji teismų bus sumažinta. Jei ji būtų protingo dydžio, tai reikštų, kad nesvarbu, kaip ją pavadinsi, ar liquidated damages, ar netesybomis, teismams nekiltų noro ją mažinti. Būtent dėl šių aplinkybių liquidated damages instituto taikymas mūsų teisės sistemoje niekada nebus įmanomas.

 

Yra atvejų, kai netesybų dydį reikia įrodinėti

2013 m. rugsėjo 18 d. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas priėmė nutartį Nr. 3K-3-446/2013, kurioje spręstas netesybų mažinimo klausimas. Nutartis svarbi tuo, kad joje atskleista, kad kreditorius turi įrodinėti netesybų didį taip nukrypstant nuo bendrosios taisyklės, kad netesybos – iš anksto aptarti minimalūs nuostoliai. Šioje nutartyje kartu atskleistas netesybų ir nuostolių santykis. Pati nagrinėjamos bylos fabula yra labai įdomi, pasistengsiu ją sutrumpinti:

Du asmenys Itspro ir Verantas sudarė jungtinės veiklos sutartį, kurios nė vienas kelerius metus nevykdė. Šioje sutartyje buvo nustatyta, kad už kiekvieną uždelstą sutarties nevykdymo dieną mokamos 1000 Lt netesybos. UAB Medicinos bankui 2011 m. gegužės 23 d. kreipusis į teismą dėl bankroto bylos UAB „Verantas“ iškėlimo, UAB „Istpro“ ir UAB „Verantas“ 2011 m. gegužės 27 d. sudarė papildomą susitarimą prie 2010 m. birželio 7 d. jungtinės veiklos sutarties, pagal kurį buvo nustatytos papildomos netesybos – 188 000 Lt už kiekvieną pavėluotą atlikti Sutartimi sulygtą prievolę mėnesį. 2011 m. gruodžio 28 d. šalys skolos dydį (1 320 936 Lt) patvirtino tarpusavio skolų suderinimo aktu. Atrodo įtartinai, kad po teismui pateikto prašymo iškelti bankroto bylą praėjus vos keturioms dienoms, pakeičiama sutartis, kuria netesybų dydis išauga labai stipriai? Mano spėjimas būtų, kad bankrutuojantis Verantas tiesiog pabandė sustiprinti savo partnerio Itspro poziciją bendrame kreditorių katile, kuriame būtų dalijamasi turtu, nes Medicinos banko reikalavimas buvo virš trijų milijonų. Taigi per visą procesą, kol įsiteisės visos nutartys, kuriomis nuspręsta iškelti bankroto bylą, taip spėjo susidaryti 1,3 milijonų suma. Atrodo neblogai? Pirmoji instancija manė, kad čia viskas tvarkoje, o Lietuvos Apeliacinis teismas sumažino šią sumą iki 13 000 Lt. Aišku, Itspro, būdami tikrais profais, skundžia tokį sprendimą kasacine tvarka, kurių pagrindinis argumentas, kad netesybų dydis nėra įrodinėtinas. Deja, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas mano kitaip.

Pirmiausia teismas paaiškino, kad sutarties laisvės principas nėra absoliutus ir nurodė kokiais atvejais galima mažinti netesybas:

“Šalių teisė susitarti dėl netesybų, inter alia dėl jų dydžio, yra sutarties laisvės principo išraiška. Tokiu susitarimu yra išreiškiama šalių valia nustatyti tam tikras priemones, skatinančias skolininką įvykdyti prievoles ir kompensuojančias kitai šaliai atsiradusius nuostolius dėl prievolės neįvykdymo ar jos netinkamo įvykdymo. Nors šis konsensualizmo principas yra vienas fundamentalių principų komerciniams santykiams reguliuoti, tam tikrais atvejais, esant pakankamam pagrindui – apsaugoti silpnesnės šalies, visuomenės, kreditoriaus interesą, viešąją tvarką ir kt., valstybė gali kištis į šalių sutartinius santykius ir nustatyti tam tikrus apribojimus.

CK 6.73 straipsnio 2 dalyje ir 6.258 straipsnio 3 dalyje yra nustatytas vienas iš sutarties laisvės principo ribojimo pagrindų, jeigu netesybos aiškiai per didelės. Tais atvejais, kai jos yra neproporcingos, jų dydis prieštarauja protingumo, sąžiningumo principams, sąžiningai verslo praktikai ir suteikia galimybę nepagrįstai praturtėti vienai šaliai bei pažeidžia kitos šalies interesus, teismas gali netesybas sumažinti iki protingos sumos, tačiau tik tiek, kad jos netaptų mažesnės už nuostolius, patirtus dėl prievolės neįvykdymo ar netinkamo įvykdymo. Įstatymas detaliai nereglamentuoja, kokios netesybos yra laikomos nepagrįstai per didelėmis ir kokia galima protinga netesybų suma už vienos ar kitos prievolės nevykdymą. Taigi teisėjų kolegija pažymi, kad netesybų dydis yra vertinamoji kategorija, kiekvienoje byloje nustatoma individualiai atsižvelgiant į bylos faktines aplinkybes, įvertinus tikruosius šalių ketinimus sutarties sudarymo metu.”

Toliau pateikiamas raktas į netesybų mažinimą ir išimtį, kada netesybų dydis yra įrodinėtinas t.y. tam reikia atskleisti netesybų santykį su realiai patirtais nuostoliais:

“Lietuvos Aukščiausiojo Teismo jurisprudencijoje pripažįstama, kad teismas turi ne tik teisę, bet ir pareigą kontroliuoti, ar nustatomos netesybos nėra neprotingai didelės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. spalio 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje AB „Lietuvos dujos“ v. AB „Kauno energija“, bylos Nr. 3K-7-378/2005; 2005 m. lapkričio 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje VĮ Klaipėdos valstybinio jūrų uosto direkcija v. UAB ,,Ferteksos transportas“, bylos Nr. 3K-3-578/2005), todėl ir šiuo atveju pirmosios instancijos teismas turėjo tinkamai įvertinti visas su byla susijusiais aplinkybes, kad būtų galima nustatyti tinkamą ir pagrįstą netesybų dydį. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad sutartinių įsipareigojimų neįvykdė nė viena šalis, o kreditorius, kurio naudai buvo nustatytos netesybos, prievolės įvykdymo atveju nebūtų įgijęs jokių daiktinių teisių į skolininko perduotą turtą ar kitokių turtinių teisių skolininko atžvilgiu, taigi jo realiai patirti nuostoliai nėra aiškiai apibrėžti. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas konstatuoja, kad nors šalių sutartimi sulygtos netesybos ir yra laikomos iš anksto nustatytais būsimais kreditoriaus nuostoliais, kurių jam nereikia įrodinėti, kai skolininkas neįvykdo arba netinkamai įvykdo sutartinę prievolę, tačiau tais atvejais, kai yra pareiškiamas reikalavimas mažinti netesybas ar kyla netesybų mažinimo teismo iniciatyva klausimas, kreditorius turi pagrįsti netesybas įrodinėdamas realiai patirtus nuostolius, kas yra žemiausioji netesybų mažinimo riba. Teisėjų kolegija pažymi, kad teismo teisė mažinti netesybas nėra absoliuti, nes ją riboja susitarime dėl netesybų išreikšta šalių valia (CK 6.156, 6.189 straipsniai) ir draudimas sumažinti netesybas žemiau tikrosios nuostolių sumos (CK 6.73 straipsnio 2 dalis). Taigi mažindamas netesybas teismas taiko esminį kriterijų – netesybų santykį su nuostoliais, nes tik įvertinęs skirtumą tarp nuostolių ir prašomų netesybų teismas gali nuspręsti, ar netesybų suma nėra pernelyg didelė ir nepagrįsta. Nustatant, ar netesybos, palyginus su nuostoliais, nėra pernelyg didelės, atsižvelgiama į įvairias aplinkybes, kurių sąrašas nebaigtinis, pavyzdžiui, šalių sutartinių santykių pobūdį ir sutarties tikslus, tikruosius sutarties šalių ketinimus, sutarties sąlygų tarpusavio ryšį, šalių statusą, t. y. į tai, ar šalys yra vartotojos ar ne, į faktines bylos aplinkybes, kreditoriaus patirtų nuostolių dydį, CK 1.5 straipsnyje įtvirtintus teisingumo, sąžiningumo, protingumo principus ir kt. (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. spalio 12 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje J. N. v. T. M. ir kt., bylos Nr. 3K-7-304/2007; 2008 m. vasario 29 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje 791-oji daugiabučio namo savininkų bendrija ir kt. v. AB „Grigiškės“, bylos Nr. 3K-3-211/2008; 2009 m. lapkričio 13 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje UAB „Vigysta“ v. V. L., bylos Nr. 3K-3-502/2009; 2012 m. gruodžio 19 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje UAB „Minibank“ v. K. F., bylos Nr. 3K-3-578/2012; kt.).”

Taigi, jeigu skolininkas ginčys netesybų dydį ir reikalaus jas mažinti, jeigu netesybos yra didelės, kurios gali prasilenkti su kompensacine netesybų funkcija, gali kilti situacija, kai teismas reikalaus įrodinėti realiai patirtų nuostolių dydį t.y. taip reikės pagrįsti netesybų sumą. Nepagrindus realiais nuostoliais, teismas turi ne tik teisę, bet ir pareigą jas sumažinti. Šio atveju nepagrįsta 1,3 mln. suma virto 13 tūkst. t.y. sumažėjo tik šimtu kartų.

Teismo galutinė išvada:

“Teisėjų kolegija atmeta kaip nepagrįstus kasatoriaus argumentus, kad Lietuvos apeliacinis teismas neteisėtai įpareigojo kasatorių įrodyti patirtų nuostolių dydį; pažymi, kad, kilus netesybų mažinimo klausimui, šalys turi būti aktyvios ir teikti teismui įrodymus, pagrindžiančius ne tik finansinį reikalavimą, bet ir kitas aplinkybes, svarbias nustatant protingą netesybų dydį. Šiuo atveju kasatorius nepateikė jokių įrodymų, kurie patvirtintų jo pasirengimą vykdyti jo atžvilgiu jungtinės veiklos sutartyje bei papildomame susitarime prie šios sutarties nustatytus įsipareigojimus dėl lėšų, neviršijančių 2 000 000 Lt, įnešimo į bendrą veiklą. Tais atvejais, kai skolininkui neįvykdžius sutartinės prievolės kreditorius nepatiria realių piniginių nuostolių, turi būti įrodoma, kad toks sutartinių įsipareigojimų nevykdymas pažeidė kreditoriaus teisę tikėtis vykdyti bendrą veiklą ir vėliau iš jos gauti tam tikras pajamas. Kasacinio teismo teisėjų kolegija sutinka su Lietuvos apeliacinės instancijos teismo padaryta išvada, kad nagrinėjamu atveju nėra pagrindo 1 320 936 Lt netesybas pripažinti minimaliais kreditoriaus UAB „Istpro“ nuostoliais, kai šių dydis nebuvo įrodinėjamas.

CK 6.73 straipsnio 2 dalyje ir 6.258 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta teismo diskrecija mažinti netesybas ir savarankiškai, remiantis šalių pateiktais įrodymais, nustatyti protingą jų dydį. Diskrecija, kaip valstybės institucijai įstatymo suteikta sprendimo laisvė, visais atvejais yra santykinė; nagrinėjamu atveju tai reiškia, kad teismas negali nustatyti mažesnių už nuostolių, atsiradusių dėl prievolės neįvykdymo ar netinkamo įvykdymo, sumą netesybų. Teismo padaryta išvada dėl netesybų mažinimo turi būti atitinkamai motyvuota ir pagrįsta konkrečiomis bylos aplinkybėmis.”

Jeigu teismas nusprendžia, kad netesybos yra neprotingai didelės, tai tik pateikti įrodymai, pagrindžiantys, kad tas neprotingas dydis yra protingas, apspręs kiek jos bus sumažintos, todėl, iš anksto sutartyje nustačius dideles netesybas, patarčiau rintis įrodymus, kurie pagrįs galimai patirsimus realius nuostolius, nes kaip matome iš šios nutarties, teismai neleidžia nukrypti nuo kompensacinės netesybų funkcijos ir iš to nesąžiningai išlošti.

Teismas neturi teisės iš lempos nustatinėti netesybas ir vadovaudamasis teisingumo, protingumo, sąžiningumo principais keisti (kurti) sutarties sąlygas

Civiliniame kodekse yra dvi normos leidžiančios teismui ex officio mažinti netesybų dydį (CK 6.258 str. 3 d. ir 6.73 str. 2 d.). Kalbant apie šias normas ir netesybų mažinimą, esu ne kartą girdėjęs klausimą: jeigu teismas gali mažinti netesybas, tai gal gali ir jas padidinti? Tada giminingas klausimas būtų, ar teismas gali nustatyti pats netesybų dydį? Atrodytų, kad atsakymas paprastas ir aiškus – ne negali, nes tam neturi jokio teisinio pagrindo. Tačiau pasirodo yra teismų praktikos, kuri rodo priešingai. Kad tokia praktika neteisinga turėjo pasakyti Lietuvos Aukščiausiasis Teismas nutartyje 2013 m. liepos 2 d. Nr. 3K-3-364/2013. Byloje buvo sprendžiami automobilio pirkimo-pardavimo sutarties vienašalio nutraukimo ir nuostolių atlyginimo klausimai.

Ginčo esmė: pardavėjas pavėlavo sutartyje aiškiai apibrėžtu terminu parduoti automobilį, todėl pirkėjas vienašališkai nutraukė sutartį ir sudarė kitą sutartį (neva pirmąją pakeičiančiąją CK 6.258 str. 5 d. prasme), kuria nusipirko kitą, brangesnį automobilį ir šiuo pagrindu pareikalavo atlyginti automobilių kainų skirtumą kaip patirtus nuostolius. Pirmosios instancijos teismas ieškinį tenkino ir iš lempos oj… t.y. vadovaudamasis teisingumo ir protingumo principais teismas konstatavo, kad ieškovės nuostoliai yra 10 000 Lt. Įdomumas prasideda apeliacinėje instancijoje, kuri šios sumos nekeičia, tačiau sugalvoja argumentaciją šiai sumai pagrįsti:

“Pagal šalių sutarties 4.1.4 punkto nustatą ieškovė įsipareigojo sumokėti pardavėjui netesybas (10 000 Lt baudą) tuo atveju, jei ji atsisakytų pirkti automobilį. Kolegijos nuomone, teismas, atsižvelgęs į sutarties 4.1.4 punkte numatytą baudą, pagrįstai priteisė ieškovei 10 000 Lt nuostolių ir 1018,75 Lt pakaitinio automobilio nuomos išlaidos už 2011 m. liepos mėn. Kolegija pažymėjo, kad ieškovės nuostoliai atsakovui laiku nepardavus transporto priemonės yra tokie patys, kaip ir atsakovo sutartimi nustatyti nuostoliai ieškovei atsisakius pirkti prekę“.

Taigi turime iš oro paimtą argumentaciją, kurios logika, jei teisingai suprantu, kad jeigu vienos sutarties šalis sudarant sutartį išsiderėjo sau netesybas, tai analogiškai galima tą netesybų normą taikyti ir kitai šaliai. Sutarčių laisvės principas, CK normos, kad susitarimas dėl netesybų turi būti raštu – nė motais. Visa laimė, kad taip neatrodo Lietuvos Aukščiausiajam Teismui. Pirmiausia teismas nurodė, kokiais atvejais šis turi teisę nustatyti netesybas, parodydamas įstatymo normas, kurios tokią teisę:

“Teismas turi teisę nustatyti netesybas (baudą) tais atvejais, kai nevykdomas teismo sprendimas, įpareigojantis paneigti tikrovės neatitinkančius duomenis (CK 2.24 straipsnio 7 dalis); jeigu skolininkas nevykdo prievolės atlikti tam tikrą darbą ar veiksmus, kuriuos atlikti gali tik jis pats (CK 6.61 straipsnio 2 dalis); jeigu skolininkas nevykdo teismo sprendimo, įpareigojančio įvykdyti sutartinę prievolę natūra (CK 6.215 straipsnio 1 dalis). Teismo nustatytose netesybose vyrauja skatinamoji netesybų funkcija. Pažymėtina, bauda (nuostoliai) pirkėjo naudai nebuvo nustatyti.”

Toliau teismas nurodo, jog negalima pažeidinėti sutarčių laisvės principo vien vadovaujantis protingumo, sąžiningumo ir teisingumo principais:

“Sutarties laisvės principas leidžia šalims laisvai sudaryti sutartis, savo nuožiūra nustatyti tarpusavio teises ir pareigas (CK 6.156 straipsnio 1 dalis), taigi susitarti ir dėl netesybų, ir dėl jų dydžio. Toks šalių susitarimas dėl netesybų turi būti rašytinis (CK 6.72 straipsnis). Šalių sutartimi sulygtos netesybos laikomos iš anksto nustatytais būsimais kreditoriaus nuostoliais, kurių jam nereikia įrodinėti, kai skolininkas neįvykdo ar netinkamai įvykdo sutartinę prievolę (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. rugpjūčio 25 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje UAB „Kaduva“ v. UAB „Okadeta“, bylos Nr. 3K-3-401/2008; 2012 m. birželio 15 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje G. A., kt. v. UAB „Šiaurinė žvaigždė“, bylos Nr. 3K-3-303/2012; kt.). Be to, netesybomis siekiama sukurti teisinį aiškumą tarp šalių dėl civilinės atsakomybės apimties, nes netesybos riboja prievolę pažeidusios šalies atsakomybę tam tikra sutartine ir iš anksto žinoma pinigų suma, be to, skatina skolininką laiku ir tinkamai įvykdyti įsipareigojimus. Taigi šalių sutartyje sulygtos netesybos yra jų suderinta valia nustatyta sutarties sąlyga, kuri saisto šalis tuo atveju, jeigu sutartis neįvykdoma ar netinkamai įvykdoma. Kasacinio teismo nurodyta, kad, sprendžiant dėl priteistinų sutartinių netesybų dydžio, svarbu atsižvelgti į tai, jog netesybos nustatytos šalių valia jų sudarytoje sutartyje, įvertinti konkrečių sutartinių santykių pobūdį. Teismas neturėtų iš esmės paneigti šalių valios dėl atsakomybės už sutartinių įsipareigojimų nevykdymą (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. rugsėjo 30 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Baltarusijos Respublikos Prezidento reikalų valdybos valstybinės gamybos ir prekybos unitarinė įmonė „Belaja Rus“ v. Britų Virginijos salų bendrovė Westintorg Corp., bylos Nr. 3K-3-443/2008; 2008 m. rugpjūčio 25 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje UAB „Kaduva“ v. UAB „Okadeta“, bylos Nr. 3K-3-401/2008; kt.). Teisėjų kolegija pažymi, kad tuo atveju, jeigu sutartyje sulygstama tik dėl baudos, taikytinos vienai sutarties šaliai, ir vėliau tokios sutarties sąlygos šalys neginčija, teismas negali šalių lygiateisiškumo, teisingumo ir protingumo principų pagrindu keisti šalių susitarimo dėl tokio prievolių vykdymo užtikrinimo ir priteisti šaliai minimalius nuostolius, kurių nereikia įrodinėti, tačiau šalys dėl tokių nesitarė.

Nagrinėjamu atveju šalių sudarytoje automobilio pirkimo–pardavimo sutartyje nėra nustatyto pagrindo priteisti baudą (netesybas) pirkėjui, kai pardavėjas pažeidžia sutarties įvykdymo terminą,  be to, bylos nagrinėjimo metu nenustatyta ir pagrindo teismui savo iniciatyva priteisti baudą (netesybas). “

Mane rimtai erzina, kai teismai mėgsta imtis advokato veiklos bando apginti žiopląją šalį griaudami sutartį, keisdami jos nuostatas ir pan. Civilinis kodeksas iš esmės nesuteikia teisės to daryti. Norint modifikuoti sutartis, tam yra tam skirti specialūs institutai: bendrosios skirtos sandorio negaliojimui, esminės šalių nelygybės, sutarties pakeitimo teismo sprendimu. Šiems institutams būdinga tai, kad jie turi aiškias taikymo sąlygas, kurios mažina teisinį neapibrėžtumą ir nenuspėjamumą. Anglai savo sutarčių teisėje yra griežtai pasisakę prieš geros valios, teisingumo, sąžiningumo, protingumo principų taikymą. Jų teismai iš esmės niekada šiais pagrindais nenutrauktų ir nemodifikuotų sutarties. Tokius teiginius galima rasti bet kokiame common law sutaričų teisės vadovėlyje, pamenu, tai per savo skaitytas paskaitas akcentavo ir garsus anglų sutarčių teisės profesorius S. Whittaker. Tokios vertinamosios kategorijos jų teismų vertintinos kaip pavojingos, nes yra per daug neapibrėžtos. Pritariu šiai pozicijai, pas mus minėtais principais argumentuojama tuomet, kai nėra geresnių teisinių argumentų. Įsikišimas į sutartį taip, kad vadovaujantis lygiateisiškumu, protingumu, sąžiningumu, teisingumu iš esmės sukuriamos sutarties normos (net nepripažįstamos negaliojančiomis, kas gali būti tam tikrais atvejais toleruotina) – visiškai absurdiškas, pažeidžiantis sutarčių laisvės principą, teisinį aiškumą ir stabilumą.

%d bloggers like this: