Liquidated damages niekada nebus laikomi teisėta užtikrinimo priemone Lietuvos teismų praktikoje

2016 m.  balandžio 25  d. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas nutartyje Nr. 3K-3-234-248/2016 pateikė išaiškinimus, kuriuose lygintas iš anksto aptartų nuostolių institutas (angl. liquidated damages) su netesybomis. Sprendimas ypatingas tuo, kad teismas leidosi į diskusiją dėl šių dviejų skirtingoms teisės sistemoms būdingų institutų taikymo. Įprastai, kai viena iš ginčo šalių įrodinėja, kad sutartyje susitarė dėl iš anksto aptartų nuostolių, teismai juos kvalifikuoja kaip netesybas, po to jas sumažina ir toliau nepolemizuoja.

Nagrinėjamoje byloje buvo sudaryta ilgalaikės patalpų nuomos sutartis, kurioje numatyta nemaža bauda už sutarties nutraukimą prieš terminą. Kreditorius bandydamas išvengti baudos sumažinimo įrodinėjo, kad sutartimi susitarta būtent dėl liquidated damages. Nė vienam iš teismų taip neatrodė. Nepaisant to, LAT’o teisėjai (ko gero jų padėjėjai) pasiskaitė šiek tiek teisės doktrinos šiuo klausimu ir išskyrė esminius šių institutų skirtumus:

“Iš anksto aptartų nuostolių institutas (angl. liquidated damages) taikomas Jungtinėje Karalystėje ir kitose bendrosios teisės tradicijos valstybėse. Tose valstybėse sutarties šalių sutartos dėl sutarties pažeidimo mokėtinos sumos gali būti traktuojamos kaip iš anksto aptarti nuostoliai arba kaip baudinio pobūdžio sumos (baudos). Ar konkrečioje sutarties nuostatoje įtvirtinta bauda, ar iš anksto aptarti nuostoliai, visais atvejais yra vertinimo klausimas (angl. question of construction), kuris turi būti sprendžiamas atsižvelgiant į kiekvienos konkrečios sutarties sudarymo aplinkybes ir kitas sutarties nuostatas, vertinant jas sutarties sudarymo momentu. Jungtinėje Karalystėje įtvirtintas griežtasis tokių sąlygų teisminės kontrolės modelis, jei mokėtinos sumos pripažįstamos baudinėmis, jos laikomos negaliojančiomis. Tokiu atveju nukentėjusiai šaliai gali būti atlyginta jos realiai patirta žala, įrodyti nuostoliai. Iš anksto aptartus nuostolius įtvirtinančios sutarčių nuostatos laikomos sąžiningu bandymu apskaičiuoti nuostolius, jos privalo būti šalių vykdomos ir negali būti keičiamos (žr., pvz., 1914 m. liepos 1 d. Jungtinės Karalystės Lordų rūmų sprendimą Dunlop Pneumatic Tyre Co Ltd v New Garage & MotorCo Ltd. ([1914] UKHL 1); S. A. Rea, Jr., Efficiency Implications of Penalties and Liquidated Damages, 13 J.Legal Stud, 1984, p. 147–167Edit. Prof. Hugh Beale, Chitty on Contracts, 32nd edition, Sweet & Maxwell, 2015, Part 8, Chapter 26, Section 10). Kvalifikavus sutarties nuostatą kaip įtvirtinančią iš anksto aptartus nuostolius, šalių sutarta suma, viena vertus, paprastai negali būti teismo sumažinta, kita vertus, nukentėjusiai šaliai taip pat negali būti kompensuojama daugiau, nepriklausomai nuo jos patirtų realių nuostolių (žr., pvz., 1882 m. kovo 28 d. Jungtinės Karalystės Apeliacinio teismo  sprendimą Wallis v. Smith [1879 W. 457.]; 1906 m. birželio 15 d. King‘s Bench Division sprendimą Diestal v. Stevenson [1906] 2 K.B. 345; 1978 m. vasario 8 d. Apeliacinio teismo sprendimą Talley and Another v. Wolsey-Neech, (1979) 38 P. & C.R. 45).

Teisės doktrinoje nurodoma, kad iš anksto aptartų nuostolių institutas turi keletą tikslų: 1) palengvinti nuostolių išieškojimą išvengiant išlaidų ir apsunkinimų įrodinėjant tikruosius patirtus nuostolius; 2) išvengti rizikos, kad bus priteista per maža kompensacija (angl. undercompesation), kai teismas netiesioginius ar labai išskirtinius (angl. idiosyncratic) nuostolius laikys pernelyg nutolusiais ir nekompensuotinais; 3) suteikti sutarties šaliai patikinimą, kad ji gali kliautis prievolės įvykdymu. Iš anksto aptartų nuostolių sąlyga yra ir skolininko atsakomybės apribojimas (žr., pvz., Edit. Prof. Hugh Beale, Chitty on Contracts, 32nd edition, Sweet & Maxwell, 2015, Part 8, Chapter 26, Section 10).”

Pasvyruoju brūkšniu išskyriau esmines vietas, pagrindžiančias abejones, kodėl šis institutas niekada nebus taikomas Lietuvoje. Pirma, iš anksto aptartų nuostolių negalima mažinti, antra, jeigu teismai pripažįsta, kad iš anksto aptartus nuostolius baudinio pobūdžio, tai tokia sąlyga pripažįstama negaliojančia. Kontinente naudojamas netesybų institutas yra tarpinė švelnesnė užtikrinimo forma, nes jis leidžia teismui mažinti netesybas, t.y. taip pasireiškia lanksti kontrolę. Pagal LAT’o praktiką netesybas teismai gali mažinti ex officio, o tai yra išvis jiems patogu. Todėl teismai visada ras argumentų, kaip bet kokį susitarimą, panašų į netesybas, kvalifikuoti kaip netesybas. Taip ne kartą yra padaryta ir su palūkanomis, kai buvo pamiršta, kad palūkanas galima mažinti pagal CK 6.37 str.

Neabejoju, kad net jeigu sutartyje  būtų sąlyga: “Šioje sutartyje nustatyta bauda šalių valia aiškintina kaip bendrojoje teisės sistemoje įtvirtintas liquidated damages institutas, o ne netesybos”, tai teismai perkvalifikuotų susitarimą į netesybas, arba padarę analogiją sumažintų baudą naudodami netesybos normomis, nes šis institutas yra joms “artimas/giminiškas”. Nepaisant to, kad CK 6.70 str. 1 d. leidžia prievoles užtikrinti ir kitais sutartyje numatytais būdais .

Tai yra savaime suprantama, nes LAT’as nenorės prarasti galimybės kontroliuoti užtikrinimo dydį, nes jam tai išplaukia iš jo priedermės vykdyti teisingumą. Taip pat reikia nepamiršti, kad ginčo šalys pas mus įrodinėja, jog susitarė dėl liquidated damages tik tais atvejais, kai baudos suma yra tikrai didelė ir žino, kad laikant ją netesybomis, ji teismų bus sumažinta. Jei ji būtų protingo dydžio, tai reikštų, kad nesvarbu, kaip ją pavadinsi, ar liquidated damages, ar netesybomis, teismams nekiltų noro ją mažinti. Būtent dėl šių aplinkybių liquidated damages instituto taikymas mūsų teisės sistemoje niekada nebus įmanomas.

 

Reklama
%d bloggers like this: