Lietuvos Aukščiausiojo Teismo baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjai išaiškino kaip “teisingai“ taikyti CK reglamentuotas procesines palūkanas

Aš nuo senų laikų priešiškai žiūrėjau į mišrių teisėjų kolegijų, kurios susideda iš civilinių ir baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų, sudarymą. Teismų skirstymo į civilinių ir baudžiamųjų bylų skyrius logika yra paprasta, šios teisės šakos yra pernelyg skirtingos, kad tas pačias bylas nagrinėtų tie patys teisėjai.  Kuo labiau specializuoti teisėjai, tuo geriau jie išmano nagrinėjamą klausimą, čia imu analogiją iš advokatų ir teisės mokslininkų, kurie gali sau leisti specializuotis giliai į tam tikrą sritį.

2014 m. kovo 3 d. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išplėstinė mišri septynių teisėjų kolegiją priėmė nutartį Nr. 3K-7-144/2014, kurioje spręsti deliktinės atsakomybės taikymo klausimai. Spėju, kad šioje byloje sprendimas priimtas teisėjų balsams 4 prieš 3, nes į kolegijoje buvę Gintaras Goda, Antanas Klimavičius, Alvydas Pikelis pareiškė atskirąją nuomonę.  Vienas iš klausimų, kuriuo jie nesutiko su civilistais, buvo procesinių palūkanų taikymas:

“CK 6.37 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad skolininkas privalo mokėti įstatymo nustatyto dydžio palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Kompensacinių arba, kitaip tariant, procesinių palūkanų klausimą reguliuoja ir CK 6.210 straipsnis, kuriame nurodyta, kad terminą įvykdyti piniginę prievolę praleidęs skolininkas privalo mokėti penkių procentų dydžio metines palūkanas už sumą, kurią sumokėti praleistas terminas, jeigu įstatymai ar sutartis nenustato kitokio palūkanų dydžio.

Mūsų nuomone, šios Civilinio kodekso nuostatos reguliuoja kreditoriaus ir skolininko santykius, kylančius iš sutartinių santykių. Šiems santykiams būdinga tai, kad yra fiksuoti tam tikra teisine forma – sutartimi, ar iš sutarties atsiradusia konkretaus dydžio prievole ir yra praleistas terminas piniginei prievolei įvykdyti.

Deliktinės atsakomybės atveju tarp šalių nėra kreditoriaus ir skolininko santykių, nes turtinės ir neturtinės žalos dydis nustatomas bylos proceso metu ir fiksuojamas teismo proceso baigiamajame akte išnagrinėjus bylą. Nesutinkame su tuo, kad deliktinės atsakomybės atveju procesinės palūkanos turi būti skaičiuojamos nuo ieškinio priėmimo teisme, nes Civilinio kodekso XXII skyriaus trečiajame skirsnyje „Deliktinė atsakomybė“ nėra normos dėl procesinių palūkanų.

Plečiamai išaiškinus CK 6.37 straipsnio 2 dalies nuostatas ir pripažinus, kad deliktinės atsakomybės atveju nukentėjusysis turi teisę į procesines palūkanas nuo ieškinio priėmimo teisme, būtų pažeistas procesinis šalių lygiateisiškumo principas, įtvirtintas Konstitucijos 29 straipsnyje ir CPK 17 ir 42 straipsniuose. Remiantis tokiu teisės aiškinimu atsakovas deliktiniuose teisiniuose santykiuose būtų preziumuojamas skolininku nuo ieškinio priėmimo ir jam, priimant sprendimą atgaline data, būtų skaičiuojamos procesinės palūkanos nuo ieškinio pareiškimo, nepriklausomai nuo to, kiek užtruko teismo procesas ir kieno iniciatyva jis buvo tęsiamas.

Pagal tokį teisės aiškinimą atsakovo kaip preziumuojamo skolininko teisinė padėtis būtų neapibrėžta ir dviprasmiška, nes jis iki sprendimo priėmimo nežino, ar ieškinys bus patenkintas, jei taip, tai kokio dydžio. Pagal tokį teisinį reguliavimą, siekdamas išvengti procesinių palūkanų priteisimo, atsakovas turėtų iš anksto, dar nepriėmus teismui sprendimo, atlyginti visą žalą pagal pareikštą ieškinį. Įtvirtinus tokį ginčo sprendimo būdą iš esmės pasunkinama atsakovo teisė ginčyti savo kaltę ir ieškinio dydį, o ieškovui sukuriamos prielaidos piktnaudžiauti teise.

Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas yra pažymėjęs, kad vienas esminių Konstitucijoje įtvirtinto teisinės valstybės principo elementų yra teisinis tikrumas ir teisinis aiškumas; šis imperatyvas suponuoja tam tikrus privalomus reikalavimus teisiniam reguliavimui: jis privalo būti aiškus ir darnus, teisės normos turi būti formuluojamos tiksliai, jose negali būti dviprasmybių (Konstitucinio Teismo 2003 m. gegužės 30 d., 2004 m. sausio 26 d., 2008 m. gruodžio 24 d., 2009 m. birželio 22 d. nutarimai).

Mūsų nuomone, deliktinės atsakomybės atveju teisė reikalauti procesinių palūkanų galima įsiteisėjus teismo sprendimui, nustatančiam konkretų nusikaltimu padarytos turtinės ir neturtinės žalos dydį. Tokios praktikos yra laikomasi kasacinėse nutartyse Nr. 2K-234/2010, 2K-181/2010.“

Pirmiausia, dėl kompensacinių, arba kitaip tariant procesinių palūkanų. Procesinės palūkanos visų pirma yra skatinamosios, nes jomis siekiama kad žala padaręs asmuo (prievolėje vadinamas skolininku), kuo greičiau atlygintų žalą nevilkindamas teismo proceso ir įvykdydamas teismo sprendimą.  Taip, šios palūkanos atlieka ir kompensacinę funkciją, nes nukentėjęs nuo skolininko padarytos žalos asmuo (prievolėje vadinamas kreditoriumi) patiria išlaidų, kurias galima įvertinti pinigine išraiška.

Teisėjų nuomone CK 6. 37 str. 2 d. ir 6.210 str. reguliuoja kreditoriaus ir skolininko santykius, kylančius tik iš sutarties. Vien lingvistiškai žiūrint į CK 6.210 str. būtų galima sutikti su tokia teisėjų išvada. Tas straipsnis savo prigimtimi skirtas sutartinėms palūkanoms. Tačiau CK 6.37 str. skirtas palūkanoms, kurio 2 d. nustatytos procesinės palūkanos, yra prie bendrųjų prievolių teisės normų. Nuo romėnų laikų  yra žinoma, kad prievolių atsiradimo pagrindais yra tiek sutartis, tiek deliktas. Kodėl  CK 6.37 str. 2 d. yra bendroji procesinių palūkanų nuostata, nepriklausomai nuo to, iš kokios prievolės kyla žala? Todėl kad teismui nustačius civilinės atsakomybės sąlygų visetą reiškia, kad nukentėjęs asmuo (kreditorius) patyrė žalos, todėl procesinėmis palūkanomis siekiama kuo greičiau pašalinti padarytos žalos sukeltus neigiamus padarinius. Pareiga atlyginti padarytą žalą yra piniginio pobūdžio (dar teisės doktrinoje vadinama pinigine prievole) t.y. deliktinės prievolės objektas – pinigai, o dalykas – skolininko pareiga atlyginti žalą (t.y. perduoti pinigus). Kodėl nurodoma į CK 6.210 str., kuris savo prigimtimi yra sutartinis? Todėl, kad civilinis kodeksas nėra lingvistiniu ir sisteminiu požiūriu tobulas, t.y. CK 6.37 str. 2 d. nurodo, kad procesinės palūkanos yra įstatymo nustatyto dydžio. Vienintelė nuostata, kuri nustato įstatyminį palūkanų dydį kodekse yra CK 6.210 str., todėl praktika padiktavo, kad žiūrima į šitą normą. Suprantu, kad būtų aiškiau jeigu tas pats CK 6. 37 str. nustatytų procesinių palūkanų dydį, bet taip, deja, nėra. Tačiau problemos irgi nėra, nes teismai rado atsakymą per CK 6.210 str.

Šokiruoja tolimesnis teisėjų teiginys, kad “deliktinės atsakomybės atveju tarp šalių nėra kreditoriaus ir skolininko santykių, nes turtinės ir neturtinės žalos dydis nustatomas bylos proceso metu ir fiksuojamas teismo proceso baigiamajame akte išnagrinėjus bylą.“ Už tokį atsakymą mano trečiakursiai prievolių teisės studentai gautų vienetus, nes PATS PIRMAS šeštosios CK knygos straipsnis pateikia prievolės sampratą, nurodydamas, kad:

“Prievolė – tai teisinis santykis, kurio viena šalis (skolininkas) privalo atlikti kitos šalies (kreditoriaus) naudai tam tikrą veiksmą arba susilaikyti nuo tam tikro veiksmo, o kreditorius turi teisę reikalauti iš skolininko, kad šis įvykdytų savo pareigą.“

Vis dar nėra kreditoriaus ir skolininko? Hm… Arba vienetai už romėnų teisę antrakursiams studentams, jeigu nežino, kad deliktas – vienas iš prievolių atsiradimo pagrindų. Toliau argumentuojama, kad Civilinio kodekso XXII skyriaus trečiajame skirsnyje „Deliktinė atsakomybė“ nėra normos dėl procesinių palūkanų. O kodėl šiame skirsnyje turėtų būti nuostata dėl procesinių palūkanų, jeigu jame TĖRA reguliuojamos atskiros deliktų rūšis? Kam griauti kodekso sistemą? Išduosiu paslaptį, norma, kurioje įtvirtintos procesinės palūkanos (CK 6.37) yra šeštosios civilinio kodekso knygos pirmoje dalyje, kuri vadinasi “Bendrosios nuostatos“. Kas būdinga bendrosioms nuostatoms? Tai, kad jos taikomos visoms prievolėms ir, taip, deliktai irgi yra prievolės.

Teisėjai nurodo, kad pažeidžiamas tiek CPK, tiek Konstitucijoje įtvirtintas šalių lygiateisiškumo principas. Kur? Tai, kad atsakovas iš karto žino, jog, jeigu iš tiesų padarė žalą ieškovui ir vilkins procesą bei nevykdys sprendimo, jam kaupsis procesinės palūkanos? Teisėjai sako, kad lygiateisiškumas pažeidžiamas ir dėl to, kad “atsakovas deliktiniuose teisiniuose santykiuose būtų preziumuojamas skolininku nuo ieškinio priėmimo“. Nepaisant to, ar sprendžiamas procesinių palūkanų klausimas, atsakovas deliktiniuose teisiniuose santykiuose PROCESIŠKAI VISADA BUS SKOLININKAS, nes ieškovas kreipiasi į teismą dėl jam deliktu sukeltos žalos. Civilinėse byloje iš prievolinių teisinių santykių atsakovas visada yra skolininkas ir teismo proceso metu teismui kyla pareiga nustatyti materialiąją tiesą, kartu ir tai, ar atsakovas realiai skolingas, o jeigu skolingas, tai tenkinti ieškovo ieškinį. Prievoliniuose santykiuose asmuo turintis reikalavimo teisę – kreditorius, o asmuo turintis įvykdyti pareigą – skolininkas. Ir čia netinkama analogija iš baudžiamosios teisės, kad asmuo pripažįstamas kaltu tik po teismo sprendimo. Leisiu priminti, kad prievoliniuose santykiuose, priešingai negu baudžiamojoje teisėje, skolininko kaltė yra preziumuojama.

Argumentacijos šedevras yra ir dar vienas teiginys, kad: “pagal tokį teisės aiškinimą atsakovo kaip preziumuojamo skolininko teisinė padėtis būtų neapibrėžta ir dviprasmiška, nes jis iki sprendimo priėmimo nežino, ar ieškinys bus patenkintas, jei taip, tai kokio dydžio. Pagal tokį teisinį reguliavimą, siekdamas išvengti procesinių palūkanų priteisimo, atsakovas turėtų iš anksto, dar nepriėmus teismui sprendimo, atlyginti visą žalą pagal pareikštą ieškinį.  Įtvirtinus tokį ginčo sprendimo būdą iš esmės pasunkinama atsakovo teisė ginčyti savo kaltę ir ieškinio dydį, o ieškovui sukuriamos prielaidos piktnaudžiauti teise.“ Kaip pasunkinama padėtis ir ieškovui suteikiama galimybė piktnaudžiauti. Ieškovas vilkins byla pats, po to PATS trukdys atsakovui įvykdyti sprendimą, kad gautų daugiau 5 proc. dydžio metinių palūkanų? Išrastas naujas verslo planas! O atsakovas, suprasdamas, kad padarė žalą, iš karto, nelaukdamas teismo sprendimo, ją atlygins. Valio, skatinamoji funkcija veikia! Vėlgi mažytė paslaptis, jeigu atsakovas žino, kad nėra sąlygų jo civilinei atsakomybei kilti, tai jis drąsiai gali gintis, o laimėjęs bylą, t.y. kai teismas atmes nepagrįstą ieškinį, procesinių palūkanų neturės mokėti.

Toliau pateikiami argumentai iš Konstitucinio Teismo praktikos dėl teisinės darnos, teisinio tikrumo, reguliavimo aiškumo ir t.t. Tai, kad reguliavimas neaiškus kai kuriems teisėjams, nereiškia, kad jis neaiškus ir kitiems, nes kiti gali žinoti, kas yra prievoliniai santykiai, kaip vadinamos prievolės šalys, kokios prievolių teisėje prezumpcijos, CK 6 knygos normų sistema  ir t.t.

Teiginys, kuris daromas nurodant į LAT baudžiamųjų bylų skyriaus praktiką, kad procesinės palūkanos turėtų būti reikalaujamos tik įsiteisėjus teismo sprendimui, nustatančiam konkretų žalos dydį yra absudirškas dėl kelių priežasčių. Pirma, taip menkinama procesinių palūkanų skatinamoji funkcija, nes sprendžiant bylą ir iki sprendimo įvykdymo skolininkas nemato palūkanų “kapsėjimo“. Antra, siekiant išieškoti procesines 5 proc. dydžio metines palūkanas, reikėtų kreiptis su nauju ieškiniu į teismą.  Trečia, būtent taip būtų labiau pažeidžiamas teisinis tikrumas, nes skolininkui nebūtų aišku,  ar bus reikalavimas priteisti procesines palūkanas ar ne, jis jį gaus ieškiniu naujoje byloje, kurioje negalės iš esmės negalės jų ginčyti, nes jos priteisiamos “automatiškai“ esant jų priteisimo sąlygoms, t.y. jeigu kreditoriaus ieškinys tenkintinas, skolininkas neturi galimybių “apsiginti“ nuo procesinių palūkanų nemokėjimo. Ketvirta, reikalaujant užvesti naują bylą dėl procesinių palūkanų, susidarytų pasaka be galo, kai būtų galima reikšti ieškinius priteisti procesines palūkanas bylose, kurių materialinis teisinis reikalavimas priteisti procesines palūkanas…

Manyčiau, ši nutartis, o tiksliau atskiroji nuomonė puikiai iliustruoja mišrių kolegijų daromą žalą teisės aiškinimo procesui.

Ar teismo sprendimas gali būti prievolės atsiradimo pagrindu?

Prievolės samprata pateikiama CK 6.1 str. – tai teisinis santykis, kurio viena šalis (skolininkas) privalo atlikti kitos šalies (kreditoriaus) naudai tam tikrą veiksmą arba susilaikyti nuo tam tikro veiksmo, o kreditorius turi teisę reikalauti iš skolininko, kad šis įvykdytų savo pareigą. Prievolių atsiradimo pagrindai yra juridiniai faktai, su kuriais siejamas prievolinių teisinių santykių atsiradimas (CK 6.2 str.). Atsiradimo pagrindas – prievolės atsiradimo momentas t.y. įvykęs juridinis faktas. Civilinės teisės doktrina, su keliomis modifikacijomis, iš esmės išskiria keturis prievolių atsiradimo pagrindus:

1) sandoriai (V. Mikelėno šis pagrindas skiriamas į du savarankiškus: vienašalius ir dvišalius sandorius (sutartis));

2) įstatymai;

3) deliktas;

4) kvazisutartys.

Tokia yra tradicinė prievolių atsiradimo pagrindų klasifikacija. Norint kvalifikuoti prievolę yra būtina nustatyti jos požymius (įraše pateikiu juos tam, kad “prievolė“ nebūtu tapatinama su “pareiga“). V. Mikelėnas išskiria juos kaip tokius:

1) prievolė yra dviejų asmenų – kreditoriaus ir skolininko, civilinis teisinis santykis;

2) kreditorių ir skolininką sieja tarpusavio teisės ir pareigos;

3) už pareigų neįvykdymą skolininkui taikomos civilinės teisinės sankcijos.

Vartant civilinio proceso kodeksą ir skaitant Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką man kilo klausimas, ar tam tikrais atvejais teismo sprendimas negali būti prievolės atsiradimo pagrindu t.y. juridiniu faktu, kuriam atsiradus (priėmus teismo sprendimą) būtent tuo momentu atsiranda prievolė? Akys kliūna  už CPK 771 straipsnio 5 dalies, kuri nurodo:

“Jeigu per teismo nustatytą terminą neįvykdytas sprendimas, įpareigojąs skolininką atlikti arba nutraukti tam tikrus veiksmus, kuriuos gali atlikti arba nutraukti tiktai pats skolininkas, surašytą aktą antstolis perduoda vykdymo vietos apylinkės teismui. Sprendimo neįvykdymo klausimas išsprendžiamas teismo posėdyje. Apie posėdžio laiką ir vietą pranešama išieškotojui ir skolininkui, tačiau jų neatvykimas nekliudo išnagrinėti klausimą, kodėl neįvykdytas sprendimas. Teismas, nustatęs, kad (I) skolininkas sprendimo neįvykdė, (II) gali jam skirti iki vieno tūkstančio litų dydžio baudą (III) išieškotojo naudai ir nustatyti naują terminą sprendimui įvykdyti.“

Primena prievolę? :) Atsiradimo momentas yra juridinis faktas t.y. teismo sprendimas, kuriuo skiriama bauda išieškotojo naudai vykdymo procese. Civilinis teisinis santykis (teisės ir pareigos) yra tarp kreditoriaus (išieškotojo) ir skolininko t.y. teisė ir pareiga į sprendimo įvykdymą. Pati bauda čia atlieka dvejopą funkciją – ji yra pirmiausia sankcija skolininkui, tačiau mokama išieškotojo (kreditoriaus) naudai (kompensacinė funkcija).  Kad šį teisinį santykį būtų galima kvalifikuoti kaip prievolę derėtų nustatyti išieškotojo (kreditoriaus) teises, nes pačioje normoje nukreipiama į antstolio teisę.  Ieškant atsakymų ir platesnio šios teisės normos komentaro ypač pasitarnavo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis byloje 3K-3-454/2009, kurioje pranešėjo E. Baranausko pateikiamas toks išaiškinimas:

“Įsiteisėję teismo sprendimas, nutartis, įsakymas ar nutarimas yra privalomi valstybės ar savivaldybių institucijoms, tarnautojams ar pareigūnams, fiziniams bei juridiniams asmenims ir turi būti vykdomi visoje Lietuvos Respublikos teritorijoje (CPK 18 straipsnis). Teismo sprendimas yra vykdytinas dokumentas, o jo pagrindu išduotas vykdomasis dokumentas – vykdomasis raštas – yra vykdymo veiksmų atlikimo pagrindas (CPK 584, 586, 587 straipsniai). Vykdomųjų dokumentų vykdymo funkcijas valstybė suteikė antstoliui, kurio reikalavimai vykdyti sprendimus privalomi visiems asmenims ir turi būti įvykdyti per antstolio nustatytą terminą (Antstolių įstatymo 2 straipsnio 1 dalis, CPK 585 straipsnio 1 dalis). Jeigu antstolio reikalavimai nevykdomi, tai antstolio arba vykdymo proceso šalių prašymu teismas gali pritaikyti procesinio poveikio priemones – baudas (CPK 585 straipsnio 2 dalis, 616 straipsnis).

Teisėjų kolegija pažymi, kad vykdymo procese teismo skiriamos baudos atlieka dvejopą funkciją. Paprastai tai yra baudinio pobūdžio procesinė teisinė sankcija skiriama už proceso pažeidimus ir išieškoma į valstybės biudžetą (pvz., CPK 585 straipsnio 2 dalis). Tačiau už sprendimų, įpareigojančių skolininką atlikti arba nutraukti tam tikrus veiksmus, neįvykdymą CPK 771 straipsnio 5 dalyje nustatyta bauda atlieka kompensacinę funkciją, nes skiriama išieškotojo naudai kaip satisfakcija dėl laiku neįvykdytos prievolės. Kartu tokia bauda skatina skolininką įvykdyti prievolę. Skiriasi ir CPK 771 straipsnio 5 dalyje nustatytos baudos skyrimo tvarka. Pagal CPK 771 straipsnio 1 dalį, jeigu neįvykdytas sprendimas, įpareigojantis skolininką atlikti arba nutraukti tam tikrus veiksmus, nesusijusius su turto ar lėšų perdavimu, antstolis apie tai surašo Sprendimų vykdymo instrukcijoje nustatytos formos aktą. CPK 771 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad kai veiksmus gali atlikti ar nutraukti tik pats skolininkas, surašytą aktą antstolis perduoda vykdymo vietos apylinkės teismui. Teisėjų kolegija inter alia pažymi, kad tokia įstatymo formuluotė neapriboja išieškotojo teisės teikti prašymą dėl baudos taikymo (CPK 593 straipsnio 1 dalis, 616 straipsnio 2 dalis).“

Galima nemažai diskutuoti, tačiau, mano kuklia nuomone, turime “naują“ savarankišką prievolės atsiradimo pagrindą – teismo sprendimą. Jis išplaukia tiek CPK, tiek iš LAT’o išaiškinimo. Tiesa, manau atsirastų, kas pasakytų, jog tai įstatyminis pagrindas, tačiau taip subordinuojant būtų daroma loginė klaida. Yra tokių pozityvistinės teisės mokyklos šalininkų, kaip R. Savatier, kuris apskritai teigia, jog vienintelis prievolės atsiradimo pagrindas – įstatymas. Jo nuomone “jeigu nebūtų įstatymo, kuris numatytų sutartį ar deliktą kaip prievolės atsiradimo pagrindą, nebūtų ir prievolių“. Tokia hyperpozytivistinė pozicija, kai viską kildiname iš teisės normos primato padarytų bet kokias teisines kvasifikacijas beprasmėmis. Man šiuo atveju yra svarbus juridinis faktas t.y. prievolės atsiradimo momentas (teismo sprendimas (prievolės kilmė šios klasifikacijos prasme)), o ne juridinio fakto kaip esančio iš įstatymo kilmė.

%d bloggers like this: