Diskusija dėl atskirosios nuomonės instituto konstitucinės justicijos bylose

Praėjusiais metais pateikiau teisingumo ministerijai Konstitucinio Teismo įstatymo 55 str. 5 d. pakeitimo projektą, dėl kurio ministerija kreipėsi į kompetentingas institucijas: Konstitucinį Teismą, Vilniaus universiteto Teisės fakultetą, Mykolo Romerio universitetą, Prezidentūrą ir Vytauto Didžiojo universitetą. Šiandien Teisingumo ministerija persiuntė man atsakymus iš visų šių institucijų. Pasistengsiu juos kiek įmanoma trumpiau apžvelgti.

Pirmiausia, turiu pastebėti, kad daugumos institucijų pozicija, dėl atskirosios nuomonės reiškimo, kai nesutinkama su  teismo motyvais buvo tokia: kad kadangi LRKT baigiemieji aktai yra vientisi, jos įgyvendinant būtina atsižvelgti į motyvus, todėl teisėjai turi teisę pasisakyti tiek dėl motyvų, tiek dėl rezoliucinės dalies, nepaisant to, ar sutinka su rezoliucine dalimi, tačiau nesutinka su motyvais. Todėl šis siūlymas vertintinas pertekliniu (MRU, VDU, LRKT pozicija). Gerai, sutinkant su šiuo aiškinimu, mano pozicija yra perteklinė.

Įdomesnė pozicija yra, dėl atskirosios nuomonės skelbimo laiko ir dokumento. Mano principinė pozicija yra, kad atskiroji nuomonė turi būti skeliama kartu su Konstitucinio Teismo baigiamuoju aktu. Siūlydamas projektą argumentavau, kad vienas iš atskirosios nuomonės paskelbimo būdų būtų ją skelbti pačiame LRKT baigiamajame akte. Tačiau tai jau reglamento lygio įgyvendinimo klausimas. Mano esminė pastaba – laiko momentas t.y. paskelbimas turi vykti tuo pačiu metu. Su šiomis mano pastabomis visiškai nesutinka Konstitucinis Teismas. LRKT atsakymą teismo teisės departamento direktorius K. Jankauskas. Pirmiausia dėl paskelbimo pačiame nutarime LRKT  pozicija (pateikiu esmę) yra:

“Atskiroji nuomonė nėra privalomosios teisinės galios teisės šaltinis, todėl negali būti skelbiama baigiamajame akte. Todėl, įgyvendinus siūlymą, būtų sudarytos prielaidos abejoti Konstitucinio Teismo aktų teisine galia“.

Įdomus argumentas, tačiau pvz.: Europos Žmogaus Teisių Teismo sprendimuose skeliamos atskirosios nuomonės nesudaro prielaidų abejoti šio teismo priimtų sprendimų teisine galia. Be to, mano pateiktas siūlymas skelbti pačiame akte buvo pateiktas kaip pavyzdys, kuris įgyvendinus pateiktą pataisą nebūtinai turi būti naudojamas. Pagrindinis pataisos akcentas: “Teisėjo atskiroji nuomonė pridedama prie bylos ir apie tai pranešama byloje dalyvaujantiems asmenims ir visuomenės informavimo priemonėms skelbiama kartu su Teismo priimtu aktu“. Tačiau Konstitucinis Teismas nesutinka su mano siūlomu reguliavimu. Teismas nurodo, kad per mėnesį laiko priėmus nutarimą ir panaikinus trijų darbo dienų terminą, neliktų laiko atskirajai nuomonei paruošti. Todėl būtų paneigiama šios teisės prasmė. Tačiau teismas pritaria, kad reguliavimas galėtų būti keistinas ta apimtimi, norint paskelbti atskirąją nuomonę kartu su baigiamuoju aktu, reikia keisti Konstitucinio Teismo įstatymą taip, kad būtų atskirtas baigiamojo akto priėmimo ir paskelbimo terminas. Teismas pažymi, kad bet kurio atveju turi būti nustatytas aiškus ir protingas terminas atskirajai nuomonei pareikšti.

Bet, turiu pastebėti, kad su dabartiniu  atskirosios nuomonės paskelbimu LRKT kaip ir neįžvelgia problemos:

“Teikdami nuomonę dėl minėtų siūlymų keisti Konstitucinio Teismo teisėjo atskirosios nuomonės teisinį reguliavimą, norime pažymėti, kad visuomenės nuomonė įvairiais konstitucinės justicijos bylose nagrinėjamais klausimas yra reiškiama ne tik po Konstitucinio Teismo baigiamojo akto paskelbimo, bet ir iki tol (žiniasklaidos priemonėse dažnai aptariami su Konstituciniame Teisme nagrinėjamomis bylomis susiję klausimai), tačiau tai netrukdo Konstitucinio Teismo teisėjams objektyviai vertinti visų nagrinėjamos konstitucinės bylos aplinkybių ir turėti savo poziciją byloje sprendžiamais klausimais.“

Mano siūlomų pataisų esminis momentas – abejonės viešojoje erdvėje, visuomenėje. Siūlomų pasiūlymu tikslas – panaikinti abejonės teisėjų objektyvu ar šališkumu. Jei tai teisėjui, kaip profesionalui, tai ir netrukdo, tačiau aš noriu pašalinti bet kokias galimas abejones. Šiai mano pozicijai pritaria VU TF atstovas. Teisės fakulteto atsakymą parengė prof. E. Kūris, kuris pabrėžė, kad tai yra jo kaip teisininko konstitucionalisto nuomonė, o ne Teisės fakulteto. E. Kūrio nuomonė:

“Be išlygų pritariu pareiškėjo principinei pozicijai, kad dabartinis Konstitucinio Teismo teisėjo atskirosios nuomonės pareiškimo reglamentavimas Konstitucinio Teismo įstatyme yra ydingas (ne vien dėl pareiškėjo nurodytų priežasčių). Tai, kad teisėjo atskiroji nuomonė gali būti pareikšta jau po to, kai visuomenei žinomas priimto Konstitucinio Teismo baigiamojo akto turinys ir tas aktas yra komentuojamas specialistų, politikų, žiniasklaidos ir visuomenės, vertintina kaip visiškas nesusipratimas, įstatymų leidėjo brokas. Dabartinis teisinis reguliavimas kompromituoja iš esmės pažangų atskirosios nuomonės institutą ir visą konstitucinę justiciją.

Kitą vertus, turiu padaryti pastabą, dėl kai kurių pareiškėjo argumentų. Antai pareiškėjas, mano, kad per vieną mėnesį, skirtą baigiamojo akto parengimui ir priėmimui teisėjai jau būna iš esmės “suformavę sprendimą“, o “baigiamojo akto rezoliucija ir motyvai yra maždaug aiškūs“. Pirma, tai būna toli gražu ne visada. Antra, atskirąją nuomonę (galbūt) ketinantis pareikšti teisėjas turi oponuoti jau parašytam ir priimtam baigiamojo akto tekstui. Trečia, būtų nepateisinama, jei toks teisėjas rašytų askirąją nuomonę tuo metu, kai kiti teisėjai kolektyviai regia tą baigiamąjį aktą. Tai būtų ypač nepateisinama, jei tokių teisėjų būtų trys ar keturi; tokiu atveju tikrai nukentėtų baigiamojo akto kokybė  dar ir dėlto, kad bendrai rengdami baigiamąjį aktą tie mažumoje likę teisėjai turėtų galimybę pabandyti įtikinti kolegas, kurių pozicija atitinkamu klausimu dominuoja, tą pozicija pakoreguoti taip, kad atskirosios nuomonės pareiškimas atitinkamu klausimu taptų nereikalingas. Juk daug vertingesnis yra tas Teismo baigiamasis aktas, dėl kurio atskirųjų nuomonių nepareikšta, negu tas, dėl kurio jos pareikštos.

Todėl negalima apsiriboti vien pareiškėjo siūlomu Konstitucinio Teismo įstatymo koregavimu. Būtina ir pataisa, atskirianti nutarimo priėmimo laiką nuo viešo paskelbimo Teismo posėdžių salėje laiko, ir nustatanti pakankamą laiką, per kurį atskirąją nuomonę pareikšti norintis teisėjas tai galėtų padaryti; tas laikas turi būti toks, kad per jį būtų įmano kalbos redaktoriui deramai suredaguoti tą atskirąją nuomonę, nes šiuo metu, deja, kas kaip moka, tas taip rašo – neretai su rimtomis spaudos, stiliaus bei kalbos klaidomis ar net keistais kalbos naujadarais. Kartu būtina pailginti dabar nustatytą vieno mėnesio terminą, per kurį turi būti priimtas baigiamasis aktas konstitucinės justicijos byloje. Taip pat būtina nustatyti, kad teisėjo atskirajai nuomonei taikomi tam tikri formos reikalavimai, kuriuos galėtų (turėtų) apibrėžti pats Konstitucinis Teismas. Deja, kai kurios jau pareikštos atskirosios nuomonės neatitinka minimalių tvarkingo dokumento reikalavimų. Galbūt neatsitiktinai pati pirmo atskiroji nuomonė (dėl 2008 m. gruodžio 4 d. nutarimo) nėra paskelbta net Konstitucinio Teismo interneto tinklalapyje ir dėlto visuomenei turbūt nežinoma (nors kiekvienam besidominčiam yra prieinama Teismo archyve) – jos platus paviešinimas kompromituotų ir Teismą, ir ją parašiusį teisėją, ir patį atskirosios nuomonės institutą.“

Mykolo Romerio Universiteto poziciją parengę konstitucinės teisės katedros atstovai pritaria mano pozicijai, kad atskirąją nuomonę skelbiant kartu su Teismo baigiamuoju aktu būtų sumažintos abejonės, dėl nuomonės skaidrumo ir ją pareiškusių teisėjų nepriklausomumo ir nešališkumo.

VDU pateiktoje nuomonėje, akcentuojama, kad atskiroji nuomonė turi būti pareiškiama dėl jau priimto teismo baigiamojo akto.

Iš Prezidentūros atsakymo supratau, kad jis yra parengtas I. Pukanasytės, Prezidentūra iš esmės pritaria mano idėjoms:

“Manome, kad ydingas yra teisinis reguliavimas, nustatantis, kad Konstitucinio Teismo Teisėjas turi pareikšti atskirąją nuomonę per 3 darbo dienas po atitinkamo akto paskelbimo KT posėdžių salėje. Manome, kad skelbiant Konstitucinio Teismo aktą posėdžių salėje turi būti žinoma, ar yra teisėjų, turinčių atskirąją nuomonę, jeigu taip, turėtų būti pranešta, koks tai teisėjas (teisėjai). Toks teisinis reguliavimas inter alia padėtų efektyviau užtikrinti, kad Konstitucinio Teismo teisėjas visus savo argumentus, motyvus, susijusius su nagrinėjama byla, išdėstytų pasitarimų kambaryje priimant Konstitucinio Teismo baigiamąjį aktą, jie būtų įvertinti, išdiskutuoti, taigi būtų eliminuojama teisinio reguliavimo sudaryta galimybė išdėstyti argumentus, motyvus atskirojoje nuomonėje prieš tai jų nepateikus ir/arba neišdiskutavus priimant teismo baigiamąjį aktą. Diskutuotina, ar tikrai tikslinga nustatyti, kad pati atskiroji nuomonė turėtų būti skelbiama kartu su Konstitucinio Teismo priimtu aktu posėdžių salėje.

Pritartume pozicijai, kad tikslinga atsisakyti Konstitucinio Teismo įstatymo 55 str. 5 d. įtvirtintos nuostatos, jog susipažinimo su teisėjo atskirąja nuomone tvarka nustatoma Konstitucinio Teismo reglamente. Manome, kad atskiroji nuomonė turėtų būti pridėta prie bylos ir paskelbta Konstitucinio Teismo interneto tinklalapyje prie Konstitucinio Teismo baigiamojo akto.“

Taigi apžvelgus atsakymus, gavosi savotiška diskusija. Akivaizdu, kad mano pasiūlymas yra darbinėje stadijoje, tačiau neturėtų būti atmetamas. Svarbu atkreipti dėmesį į pastabas, taip darant sisteminius KTĮ pakeitimus. Manau, to esmė būtų, kad nustatant baigiamojo akto ir atskirosios nuomonės priėmimą ir paskelbimą kartu (vienu metu laike), reikia atskirti Teismo baigiamojo akto priėmimo ir paskelbimo laiką, paliekant aiškų ir protingą terminą atskirosios nuomonės pareiškimui, nuo teismo baigiamojo akto priėmimo, iki jo viešo paskelbimo Teismo posėdžių salėje.

Reklama

Ar konstitucinės justicijos byloms spręsti reikalingas žodinis procesas?

Praėjusių metų gruodį Seimas priėmė Prezidentūros pateiktus Konstitucinio Teismo įstatymo (toliau – KTĮ) pakeitimus (projektas – XIP-3433), kurių esmė –  galimybė konstitucinės justicijos bylas spręsti rašytinio proceso tvarka. Nepaisant to, šių metų sausį Konstituciniame Teisme (toliau – LRKT) jau įvyko du žodiniai nagrinėjimai. Man, kaip asmeniui keletą kartų dalyvavusiam Konstitucinio Teismo viešose posėdžiuose, kyla klausimas, kodėl vis dar vyksta žodiniai posėdžiai? Bandau ieškoti atsakymo KTĮ pakeitimuose:

“53(1) straipsnis. Bylos nagrinėjimas rašytinio proceso tvarka

Bylą teisminiam posėdžiui rengiantis Konstitucinio Teismo teisėjas, nustatęs, kad yra pakankamai duomenų nagrinėti bylą rašytinio proceso tvarka, tvarkomajame Konstitucinio Teismo posėdyje siūlo priimti sprendimą skirti nagrinėti bylą rašytinio proceso tvarka.

Konstitucinio Teismo motyvuotu sprendimu byla gali būti nagrinėjama rašytinio proceso tvarka, jeigu iki šio sprendimo priėmimo dalyvaujantys byloje asmenys raštu nepateikia prašymo nagrinėti bylą viešame Konstitucinio Teismo posėdyje žodinio proceso tvarka.

Apie Konstitucinio Teismo sprendimą skirti nagrinėti bylą rašytinio proceso tvarka byloje dalyvaujantiems asmenims turi būti pranešta išsiųstu sprendimo nuorašu ne vėliau kaip prieš 14 kalendorinių dienų iki teisminio posėdžio pradžios.

Bylą nagrinėjant rašytinio proceso tvarka, proceso dalyviai į teisminį posėdį nekviečiami ir jame nedalyvauja, posėdis vyksta laisva forma. Šiame įstatyme nustatytas teises ir pareigas proceso dalyviai įgyvendina raštu iki teisminio posėdžio pradžios.

Nagrinėdamas bylą rašytinio proceso tvarka, Konstitucinis Teismas, įvertinęs bylos medžiagą, gali priimti sprendimą skirti nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka.“

Jeigu teisingai sistemiškai suprantu naujas normas, tai reiškia, kad tvarkomajame posėdyje teisėjas tik siūlo skirti bylą nagrinėti rašytinio proceso tvarka, o galutinis sprendimas dėl rašytinio proceso tiesiogiai priklauso nuo byloje dalyvaujančių asmenų valios  t.y. šiems asmenims pateikus prašymą bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka, teismas privalo nagrinėti būtent žodiniu procesu ir neturi dispozicijos? Jei ši interpretacija teisinga, tada, mano vertinimu, įstatymo pakeitimai – nieko verti, nes jais tiesiog nebus naudojamasi praktiškai.  Mano supratimu, esminė pakeitimų problema, kad byloje dalyvaujančių asmenų prašymu galima užblokuoti rašytinį procesą.

Taigi, sausio mėnesį vieši posėdžiai galėjo būti sąlygojami dviejų priežasčių:

1) bylas rengę teisėjai nematė prasmės siūlyti jas nagrinėti rašytinio proceso tvarka;

2) bylose dalyvavę asmenys “užblokavo“ rašytinį procesą.

Antraštėje keldamas klausimą: “ar konstitucinės justicijos byloms spręsti reikalingas žodinis procesas?“ sąmoningai sufleruoju savo požiūrį, kad nerandu vietos žodiniam procesui Konstituciniame Teisme. Tradiciškai yra įprasta, kad žodinis teismo procesas yra kaip bendroji taisyklė, o rašytinis kaip specialioji t.y. taikoma tam tikrais atvejais. Mano nuomone, konstitucinės justicijos bylų nagrinėjimo specifika turėtų suponuoti atvirkštinę situaciją, kai bendroji taisyklė turėtų būti rašytinis procesas, o žodinis – išimtis.

Priežastis galima būtų vardinti ir vardinti. Pirmiausia, tai bylose dalyvaujančių asmenų specifika. Teismai (juos atstovauja teisėjai), Seimas (Seimo nariai, apsiginklavę teisės specialistais/padėjėjais, Seimo teisės departamentu ir t.t.), Vyriausybė. Šie subjektai ir jų atstovai yra pakankamai kvalifikuoti, kad sugebėtų savo poziciją išdėstyti raštu. Iš tiesų, pažiūrėjus prašymus, kurie patenka į KT ir atsiliepimus į juos, akivaizdžiai matosi, kad jie turi būti maksimaliai įmanomai pagrįsti. Jeigu atkreiptumėte dėmesį į pastaruoju metu atmetamus ir paliekamus nenagrinėtus prašymus, jų esminė problema – pagrįstumas, o tada apie žodinius procesus net neeina kalbos. Pastebėtina tendencija, kad Konstitucinis Teismas (galbūt dėl prašymų gausos?) itin griežtai pradėjo atrinkinėti prašymus. Pavyzdžiui LRKT grąžina prašymą pareiškėjui, nurodydamas:

“Pagal Konstitucinio Teismo įstatymo 66 straipsnio 1 dalies 8 punktą prašyme, kuriuo kreipiamasi į Konstitucinį Teismą, turi būti nurodyta pareiškėjo pozicija dėl teisės akto atitikties Konstitucijai ir tos pozicijos juridinis pagrindimas su nuorodomis į įstatymus.
Aiškindamas minėtą Konstitucinio Teismo įstatymo nuostatą Konstitucinis Teismas ne kartą yra konstatavęs, kad „pareiškėjo pozicija dėl teisės akto (jo dalies) atitikties Konstitucijai pagal normų turinį ir (arba) reguliavimo apimtį turi būti nurodyta aiškiai, nedviprasmiškai, prašyme turi būti išdėstyti argumentai ir motyvai, pagrindžiantys pareiškėjo abejonę, kad teisės aktas (jo dalis) prieštarauja Konstitucijai. Vadinasi, prašyme ištirti teisės akto (jo dalies) atitiktį Konstitucijai pagal normų turinį ir (arba) reguliavimo apimtį turi būti aiškiai nurodyti konkretūs teisės akto straipsniai (jų dalys), punktai, kurių atitiktimi Konstitucijai pareiškėjas abejoja, taip pat konkrečios Konstitucijos nuostatos – normos ir (arba) principai, kuriems, pareiškėjo nuomone, prieštarauja konkrečiai nurodyti ginčijamo teisės akto straipsniai ar punktai. Prašyme ištirti teisės akto (jo dalies) atitiktį Konstitucijai pagal normų turinį ir (arba) reguliavimo apimtį taip pat turi būti aiškiai nurodyti teisiniai motyvai, pagrindžiantys pareiškėjo abejonę dėl kiekvieno konkrečiai nurodyto ginčijamo teisės akto (jo dalies) straipsnio (jo dalies) ar punkto, kurio atitiktimi konkrečiai nurodytoms Konstitucijos nuostatoms pareiškėjas abejoja. Priešingu atveju prašymas ištirti teisės akto (jo dalies) atitiktį Konstitucijai pagal normų turinį ir (arba) reguliavimo apimtį laikytinas neatitinkančiu Konstitucinio Teismo įstatymo 66 straipsnio reikalavimų.

Matomi griežti reikalavimai. Taikant tokius pagrįstumo kriterijus žodiniai paaiškinai tiesiog netenka prasmės. Gi, bendrosios kompetencijos teismuose vienas iš žodinio proceso prioriteto nustatymo tikslų – teisiškai neišprususi bylos šalis, kuri nesugeba tinkamai “teisine kalba“ suformuluoti savo pozicijos, todėl žodiškumas sąveikauja su teisės būti išklausytam, teisės į tinkamą teismo procesą ir t.t. principais. Konstituciniuose ginčuose, dėl byloje dalyvaujančių asmenų statuso specifikos, žodinio proceso prioritetizavimui nėra jokios objektyvios būtinybės.

Kitas dalykas, kodėl nereikalingas žodinis procesas – konstitucinio ginčo specifika. Čia yra galima ginčytis, bet pasakysiu gana drąsiai, kad LRKT nerenka duomenų, jų nevertina, kaip tai įprastai daro bendrosios kompetencijos pirmosios grandies teismai. Taip, KTĮ 35 str. reglamentuoja įrodymus, 50 str. jų tyrimą ir vertinimą. Iš esmės konstituciniame procese yra apsiribojama rašytiniais įrodymais, o byloje dalyvaujančių asmenų žodiniai paaiškinimai dažniausiai yra beverčiai ir niekaip neprisideda prie bylos sprendimo. Be to, manau, kad čia esmė slypi tame, kad LRKT iš esmės sprendžia teisės, o ne fakto klausimus. Bent jau man sunku pastebėti, kad būtų nustatinėjami fakto klausimai sprendžiant, ar teisės aktas X atitinka Konstituciją. Drįsčiau daryti analogiją į bendrosios kompetencijos teismuose esančią kasacijos stadiją. Kad LRKT nerenka faktinių duomenų, vėlgi galima spręsti “pasiknaisiojus“ po grąžintus prašymus, kai juose nebūna tiksliai nurodyti tam tikri faktai, kuriuos galima būtų nustatyti nagrinėjant bylą iš esmės, tačiau LRKT vis tiek grąžina prašymus pareiškėjams. Man, kaip susipažinusiam su absoliučia dauguma LRKT nutarimų, konstitucinės justicijos bylos atrodo grynas teisės aiškinimo klausimas, kuris sprendžiamas išimtinai vertinant dvi išimtinai teisiškai pagrįstas pozicijas. Apie tą gryną faktinį pagrindą, koks yra civilinėje teisėje – sunku kalbėti.

Baigdamas tiradą, pasidalinsiu įspūdžiais iš paskutinio LRKT viešo posėdžio, kuriame teko asmeniškai stebėti. Tai buvo 2012 m. sausio 4 d. posėdis, kuriame buvo sprendžiamas sumažintų ir neišmokėtų pensijų dirbantiems pensininkams konstitucingumo klausimas. Jeigu kas nors norėjo nemokamo humoro šou, galėjo laisvai jį pamatyti šiame posėdyje. Atvyko vienas pareiškėjų atstovas, nors buvo sujungti berods 27 prašymai. Suinteresuotiems asmenims atstovavo Seimo nariai, socialinės apsaugos ir darbo ministras bei vyriausybės atstovai. Suinteresuotųjų asmenų atstovai buvo visiški konstitucinės teisės nuliai. Jie žodžiu nepasakė absoliučiai nieko naujo, ko jiems nesurašė jų teisininkai. Kalbėdami tiesiog painiojosi ir nesugebėdavo konstituciškai pagrįsti savo ginamos pozicijos. Teisėjas pranešėjas G. Mesonis užduoda jiems klausimą (cituoju iš atminties):

“Pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką naujausiose bylose šio teismo pozicija į pensiją, kaip į privačią nuosavybę, sietina su teise į pačią pensiją, o ne į konkrečią pensijos sumą, kaip vertintumėte šią poziciją?“

Čia pats LRKT sufleruoja, kad nori argumentų, kuriais galimai būtų keičiama iki dabar LRKT formuota praktika, jog pensija, kaip teisė į privačią nuosavybę Konstitucijos 23 str. prasme, apima teisę į konkretų pensijos dydį, galėtų būti pakeista apsiribojant, tik į teisę gauti pensiją. Suinteresuoti asmenys tyli.. Jokių konstitucinių argumentų..

Kitas klausimas:

“Ar valstybinės pensijos gali būti mažinamos kitokiomis proporcijoms t.y. daugiau negu socialinio draudimo pensijos?“

Jokių konstitucinių argumentų.. Sėdi, klausaisi, iš pradžių ima juokas, po to pradedi suprasti, kad pensijos valstybei per metus kainuoja apie 700 milijonų litų..

Čia tik keli pavydžiai praėjus mėnesiui laiko. Teisėjai laukdami atsakymų sėdi, kraipo galvas, bando pereiti prie paprastesnių klausimų, kaip kad teisėjas A. Taminskas klausdamas suinteresuotųjų asmenų: “ar situacijoje X valstybė apmoka už asmenims Y reikalingus pampersus?“. Keliu klausimą, ar iš tiesų reikalingas toks laiko gaišimas ir kitų resursų švaistymas, jeigu teisėjai sprendimą vis tiek priims išimtinai rašytinių procesinių dokumentų ir egzistuojančios konstitucinės doktrinos pagrindu. Kur tokių žodinių posėdžių praktinė nauda? Todėl manau, kad žodinis procesas konstitucinėje justicijoje turėtų būti išimtis. Jis reikalingas pvz. kai yra vykdoma apkalta, nes tada teismas iš tiesų renka faktinius duomenis ir nustatinėja faktines aplinkybes.

“Silpni“ KTĮ pakeitimai, kuriais bandoma įvesti rašytinį procesą, vargu ar prisidės prie spartesnio konstitucinių ginčų nagrinėjimo.

%d bloggers like this: