Atsakymas į klausimą “kodėl nenusišalino Konstitucinio Teismo teisėjai?“

Po 2011 m. gruodžio 22 d. Konstitucinio Teismo nutarimo dėl aukštojo mokslo įstatymo netyla kalbos dėl teisėjų šališkumo. Pralaimėję bylą aukštojo mokslo reformos šalininkai ir įvairiausi žiniasklaidos atstovai vis nerimsta, skalpuodami Konstitucinį Teismą, dėl to, kad 6 bylą nagrinėję teisėjai yra Vilniaus universiteto ir Mykolo Romerio universiteto dėstytojai. Nušalinimo pagrindu nurodomas Konstitucinio Teismo įstatymo:

“48 straipsnis. Konstitucinio Teismo teisėjo nusišalinimas ir nušalinimas

Konstitucinio Teismo teisėjas nusišalina ar gali būti nušalintas nuo bylos nagrinėjimo, jeigu:
1) jis yra dalyvaujančių byloje asmenų giminaitis, kai svarstomi paklausimai personaliniais klausimais;
2) jis yra viešai pareiškęs, kaip turi būti išspręsta Teisme nagrinėjama byla;
3) yra kitų aplinkybių, keliančių pagrįstų abejonių teisėjo nešališkumu.“

Asmenų, palaikančių nušalinimą, pozicija turėtų būti grindžiama trečiu punktu. Ar vien ta aplinkybė, kad teisėjai dėsto universitete gali būti vertinama, kad teisėjas bus šališkas pati savaime? Ne veltui normoje yra žodis “pagrįstų“, kuris reiškia, kad nurodomas aplinkybes reikia pagrįsti.  Buvo grindžiama tuo, kad universitetai yra darbdavys, teisėjai gauna atlyginimus iš jų ir t.t. Man, kaip šiek tiek žinančiam vidinę Mykolo Romerio universiteto virtuvę, šie argumentai kelia juoką. Taip yra todėl, kad asmenys, palaikantys nušalinimą, ko gero, nelabai suvokia tų teisėjų statusą universitete. Pradėkime nuo to, kad Konstitucinis Teismas yra institucija, kuri vykdo konstitucinį teisingumą. Tam, kad jis būtų tinkamai vykdomas t.y. tikrinamas žemesnių teisės aktų atitikimas Konstitucijai ir oficialios konstitucinės jurisprudencijos plėtojimas, reikalingi aukščiausios klasės teisės specialistai. Kur juos rasti? Hmm.. Dažniausiai jie, be savo pagrindinio darbo,  dėsto ir universitetuose. Jei juose dėsto, nes nesugeba rasti kito darbo? Mano manymu, tai yra ne visai tiesa. Keistai atrodo, kad teisėjai, kurie universitetuose dėsto 0,25 etato t.y. porą paskaitų per savaitę ir gauna už tai apie 400 lt – priklausomi nuo darbdavio taip, kad priimtų išimtinai jo interesus tenkinantį sprendimą.  Man atrodo, kad universitetams yra garbė, jog juose dėsto Konstitucinio Teismo teisėjai, taip pat atrodo nesuvokiama, jog universitetas leistų sau daryti jiems kažkokį spaudimą. Materialinis aspektas atrodo dar keistesnis, nes iš patirties žinau, kad daugelio teisininkų-dėstytojų universiteto mokamas atlyginimas visiškai nemotyvuoja, o jie dėsto tik dėl to, kad nori dalyvauti akademinėje bendruomenėje,  perduoti savo žinias studentams, tuo pačiu gilindami savo žinias. Pamenu dar antrame kurse, mano konstitucinės teisės seminaristas V. Maksimaitis sakė, kad “ateinu čia pabendrauti su studentais, mano atlyginimas universitete siekia dvi valandas pagrindinio darbo atlyginimo, todėl stenkitės mane maksimaliai išnaudoti“.

Čia pateikiau savo subjektyvų požiūrį, kodėl teisėjai neturėjo nusišalinti. Dabar pateiksiu objektyvų. Konstitucinio Teismo įstatymas nurodo:

“19 straipsnis. Konstitucinio Teismo veiklos kolegialumas

Konstitucinis Teismas bylas nagrinėja ir nutarimus, išvadas ar sprendimus (toliau – Konstitucinio Teismo aktai) priima kolegialiai, dalyvaujant ne mažiau kaip 2/3 visų jo teisėjų.“

Matome, kad įstatymas nustato kvalifikuotos daugumos imperatyvą nagrinėjant bylas ir priimant sprendimus, o toks atvejis kai nusišalintų 6 teisėjai reikštų, kad bylos nagrinėjimas ir sprendimo priėmimas pasidaro neįmanomas. Nušalinant Konstitucinio Teismo teisėjus atkreiptinas dėmesys ir į konstitucinių bylų specifiką. Teismas neretai nagrinėja su jo statusu susijusius klausimus, kaip antai, kai Seimo narių grupė klausė “ar Konstitucinis Teismas yra teismas?“. Vadovaujantis ta pačia logika, visi Konstitucinio Teismo teisėjai turėjo nusišalinti, nes išaiškinę, jog Konstitucinis Teismas yra teismas, vykdantis konstitucinį teisingumą, buvo šališki, nors realiai buvo apgintas Konstitucinio Teismo, kaip konstitucinės kontrolės institucijos raison d’être. Dar opesni klausimai atrodytų su teisėjų pensijomis. Taip, iš šono gali pasirodyti neskanu, kai teisėjai sprendžia dėl savo pačių pensijų, tačiau Konstitucija ir įstatymai nenumato jokių kitų problemos sprendimo būdų. Konstitucinių bylų objektas suponuoja kitokį, nei kituose teismuose nušalinimo instituto taikymą.

Tos pačios problemos nekamuoja vien tik Lietuvos. Neretas, vadovaudamasis posakiu “už tvoros žolė visada žalesnė“, idealizuoja JAV konstitucinės kontrolės modelį, kuriame ją vykdo Aukščiausiasis federalinis teismas. Kad viskas nebūtų taip romantiška pateikiu “The Washington post“ straipsnį “Roberts defends Supreme Court colleagues on recusal issue“. Analogiškos problemos, kai bandoma sprendžiamas “Baracko Obamos sveikatos apsaugos plano“ konstitucingumas. Nenusišalino teisėja Elena Kagan, nors iki paskyrimo teisėja dirbo B. Obamos vyriausybės atstove (solicitor general) Auksčiausiajame teisme. Teisėjas Clarence Thomas nenusišalino, nepaisant aktyvaus dalyvavimo konservatorių polinėje veikloje. Aukščiausiojo teismo pirmininkas viešai pasakė, kad žmonės turėtų suprasti pagrindinį skirtumą tarp žemesniųjų teismų ir Aukščiausiojo federalinio teismo, nes žemesnės instancijos teismuose teisėjai gali būti pakeisti, tačiau tam nėra galimybių Aukščiausiajame teisme. Analogiškai yra ir su Lietuvos Konstituciniu Teismu, nes pakeisti teisėjų tiesiog neegzistuoja objektyvių galimybių. John G. Roberts taip pat pridūrė, kad Aukščiausiojo teismo teisėjas negali nusišalinti vien dėl patogumo arba tam, kad paprasčiausiai išvengtų kontraversijos. Jei tai pasakytų R. K. Urbaitis, neabejoju, kad tai būtų priimta kaip teisėjo arogancijos išraiška. Kokios reakcijos susilaukė jo komentarai po nutarimo paskelbimo:

“Perskaitęs nutarimo rezoliucinę, KT pirmininkas Romualdas Kęstutis Urbaitis pareiškė, kad dėl Konstitucijai prieštaraujančių nuostatų įtvirtinimo gali būti keliamas pareigūnų atsakomybės klausimas.

Anot jo, KT jau anksčiau buvo pasisakęs dėl prieštaraujančiomis Konstitucijai pripažintų nuostatų reguliuojamų dalykų, tad tokius įstatymus įtvirtinę valdžios atstovai galimai ignoravo Konstituciją.

“Jie neatsižvelgė į KT nutarimus, sprendimus, kuriuose buvo aiškinamos Konstitucijos 40 straipsnio 3-ios dalies nuostatos. Jiems Konstitucija ir jos aiškinimas buvo žinomi. Galėtų būti sprendžiamas ir toks atvejis dėl tokių pareigūnų aplaidaus pareigybių atlikimo, jeigu jie specialiai ignoruoja Konstituciją ir jos nuostatas“, – perskaitęs nutarimo dalį savo asmeninę poziciją teigė R.K. Urbaitis.“

Suprantu, kad, ko gero, jam nederėjo sakyti šio komentaro. Tačiau egzistuoja aiški konstitucinė doktrina, kuri draudžia bandyti apeiti konstitucinio teismo nutarimą dar kartą priimant analogišką reguliavimą. Aukštųjų mokyklų autonomijos principas buvo išaiškintas daugiau kaip prieš dešimtį metų, tačiau, vykdant aukštojo mokslo reformą, buvo ramiai jo nepaisoma.  Dėl pareigūnų atsakomybės buvo perlenkta, nes tam reikia politinės valios iš valdančiosios daugumos, kurios tikėtis nėra įmanoma, kai priimi jų reformą griaunantį sprendimą. Todėl čia praleista proga patylėti. Akivaizdu, kad kalbėjo emocijos, kurios galėjo būti iššautos pastaruoju metu politikų neadekvačios kritikos Konstituciniam Teismui kontekste. Baisiausia yra tai, kad politikai Konstitucinį Teismą padarė įrankiu nesutarimams tarp Seimo opozicijos ir pozicijos spręsti, o kaltas visada lieka Konstitucinis Teismas. Gaila, kad politikai viešoje erdvėje neadekvačiai reaguodami į šio teismo sprendimus visų pirma kerta per piliečių pasitikėjimą valstybę. Kadangi Seimas ir Vyriausybė piliečių akyse save diskreditavę galutinai, tai liko tylioji ir neutralioji valdžios šaka – teisminė. Baisiausiai šioje situacijoje atrodo teisingumo ministras, kuris būdamas profesionalus teisininkas, atrodo, solidarizuodamasis su savo partijos kolega ir švietimo ministru, savo tinklaraštyje rašo:

“Apskritai žiūrint į Konstitucinio Teismo nutarimo kryptį ir vinguriavimą tarp „prieštarauja“ ir „neprieštarauja“ Konstitucijai negali atsikratyti minties, kad galiausiai Konstitucijai neprieštarauja niekas, kas yra naudinga puikiajam (be ironijos) mano Vilniaus universitetui, ir prieštarauja viskas, kas jam (arba jo, taip vadinamam „establishmentui“) nėra naudinga. (Įtariu, kad šioje šviesoje tenka vertinti ir Nutarimo nuostatą, kad „tam tikrais atvejais konkrečioms aukštosioms mokykloms gali būti nustatomos specialiosios jų teises, autonomijos ribas, organizacinę ir valdymo struktūrą apibrėžiančios normos, besiskiriančios nuo tų, kurios nustatytos taikant bendrą įstatymų nustatytą visų aukštųjų mokyklų teisinį reguliavimą“).“

Taip suduodamas smūgi savo kuruojamai sričiai. Kaip turi pasitikėti Konstituciniu Teismu eilinis pilietis, jeigu teismo nešališkumu abejoja teisingumo ministras?

Reklama
%d bloggers like this: