Dėl kandidato į savivaldybių tarybas nuteisimo biografinio fakto

Prieš porą savaičių Konstitucinis Teismas priėmė “tylųjį“ nutarimą (2011 11 17), dėl tam tikrų savivaldybių tarybų rinkimų įstatymo (toliau – įstatymas) nuostatų konstitucingumo. Pavadinau jį tyliuoju, nes, priešingai nei dėl šeimos koncepcijos, šis nutarimas nesulaukė absoliučiai jokio dėmesio viešojoje erdvėje. Šiame įraše ketinu aptarti pirmąją nutarimo dalį, kurioje tikrinamas galiojančio savivaldybių tarybų įstatymo 89 str. 1 d.:

Savivaldybės tarybos nario mandato netekimas dėl rinkėjams nepaskelbtos turėtos teismo nuosprendžiu (sprendimu) paskirtos bausmės

1. Kiekvienas kandidatas turi viešai paskelbti, jeigu jis po 1990 m. kovo 11 d. Lietuvos Respublikos ar užsienio valstybės teismo įsiteisėjusiu nuosprendžiu (sprendimu) buvo pripažintas kaltu dėl nusikalstamos veikos arba įsiteisėjusiu Lietuvos Respublikos ar užsienio valstybės teismo nuosprendžiu (sprendimu) bet kada buvo pripažintas kaltu dėl sunkaus ar labai sunkaus nusikaltimo. Apie tai jis nurodo kandidato į savivaldybės tarybos narius anketoje, nesvarbu, ar teistumas pasibaigęs ar panaikintas. Rinkimų komisijos leidžiamame kandidato plakate ar plakate su kandidatų sąrašu, prie kandidato pavardės turi būti pažymėta: „Teismo nuosprendžiu buvo pripažintas kaltu dėl nusikalstamos veikos“. Tai pažymėti neprivaloma, jeigu asmuo okupacinio režimo teismo buvo pripažintas kaltu dėl nusikaltimo valstybei.“

Problemą iškėlė Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – LVAT), kuris savo pareiškime nurodė:

“Savivaldybių tarybų rinkimų įstatymo (2010 m. birželio 30 d. redakcija) 89 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas teisinis reguliavimas, pagal kurį kandidatai, teismo pripažinti kaltais dėl nusikalstamų veikų, kurios vėliau dekriminalizuotos, t. y. iš esmės pripažintos nepavojingomis, prilyginami kandidatams, teistiems už nusikalstamas veikas, kurios nėra dekriminalizuotos ir pagal galiojančius įstatymus pripažįstamos pavojingomis, užtraukiančiomis baudžiamąją atsakomybę, – abiem atvejais kandidato plakate ar plakate su kandidatų sąrašu rinkėjams apie kandidatų pripažinimą kaltais dėl nusikalstamų veikų pateikiama vienoda informacija, kuri rinkimų teisės požiūriu laikytina negatyvia, galinčia silpninti kandidatų galimybes būti išrinktiems ir atstovauti atitinkamos savivaldybės visuomenės interesams, – negali būti pateisinamas viešuoju interesu, siekiu informuoti rinkėjus apie kandidatus ar kitais teisėtais tikslais ir neproporcingai riboja pasyviąją nuolatinių savivaldybių gyventojų, pripažintų kaltais dėl sunkių ar labai sunkių nusikaltimų, jeigu tokios veikos vėliau dekriminalizuotos, rinkimų teisę, t. y. jų teisę būti išrinktiems. Todėl pareiškėjas abejoja ginčijamo teisinio reguliavimo atitiktimi Konstitucijos 29 straipsniui, 34 straipsnio 2 daliai, konstituciniams proporcingumo, teisingumo principams.

Savivaldybių tarybų rinkimų įstatymo (2010 m. birželio 30 d. redakcija) 89 straipsnio 1 dalyje nustatytas reikalavimas, kad „kiekvienas kandidatas turi viešai paskelbti, jeigu jis <…> įsiteisėjusiu Lietuvos Respublikos ar užsienio valstybės teismo nuosprendžiu (sprendimu) bet kada buvo pripažintas kaltu dėl sunkaus ar labai sunkaus nusikaltimo“, nėra visiškai aiškus, nes kalbant apie tą patį laikotarpį iki 1990 m. kovo 11 d. vartojamos dvi skirtingos sąvokos, kuriomis įvardijami to laikotarpio teismai: „Lietuvos Respublikos teismai“ ir „okupaciniai teismai“, ir nėra vienareikšmiškai aišku, ar turėtų būtų viešai skelbiami dėl kandidatų priimti Lietuvos TSR teismų nuosprendžiai, teisės subjektams yra pasunkinta galimybė žinoti, ko iš jų reikalaujama. Taigi pareiškėjas, atsižvelgdamas į Konstitucinio Teismo nutarimuose suformuluotas oficialiosios konstitucinės doktrinos nuostatas, atskleidžiančias teisinio tikrumo ir teisinio aiškumo reikalavimų prasmę, abejoja ir dėl ginčijamos nuostatos atitikties konstituciniam teisinės valstybės principui“

Taigi pareiškimo esmė – nuteisimo faktas, dėl dekriminalizuotų veikų, kai asmuo buvo nuteistas iki Lietuvos nepriklausomybės atgavimo laikotarpio. Problema pasireiškia dvejose vietose:

1) nuteisimo fakto nurodymas kandidato į savivaldybių tarybas anketoje;

2) nuteisimo fakto nurodymas kandidato į savivaldybių tarybas rinkimų plakate.

Pastebėtina, jog suinteresuotas asmuo, Seimo valstybės valdymo ir savivaldybių komiteto pirmininkas V. Kurpuvesas pritarė LVAT’o pozicijai. Taip pat įdomus dalykas, jog rengiant bylą Konstitucinio Teismo posėdžiui buvo gauti Teisės instituto direktoriaus dr. Algimanto Čepo ir Vilniaus universiteto Teisės fakulteto Viešosios teisės katedros vedėjo prof. dr. Egidijaus Kūrio rašytiniai paaiškinimai. Tai yra ypač retas atvejis, kai LRKT gauna ne Konstitucinio ginčo šalių paaiškinimus. Gaila, bet šių paaiškinimų turinio nutarime neįmanoma identifikuoti.

Grįžtant prie problemos esmės LRKT visų pirma paaiškina įstatymo 89 str 1 d. teisinio reguliavimo paskirtį:

ginčijamo teisinio reguliavimo paskirtis – užtikrinti, kad rinkėjai, spręsdami dėl asmens tinkamumo būti savivaldybės tarybos nariu, gautų galinčią būti jiems reikšmingą informaciją apie kandidatus į savivaldybių tarybų narius arba apie tai, kad kandidatai įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu (sprendimu) buvo pripažinti kaltais dėl nusikalstamų veikų.“

Taigi kandidatas turi pareigą paskelbti šią informaciją:

“89 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta kandidato į savivaldybės tarybos narius pareiga viešai paskelbti informaciją apie tai, kad jis teismo buvo pripažintas kaltu dėl nusikalstamos veikos, suprantama kaip jo pareiga kandidato į savivaldybės tarybos narius anketoje įrašyti tokią informaciją.“

O šios pareigos nevykdymas reikštų:

“informacijos apie tai, kad kandidatas teismo buvo pripažintas kaltu dėl nusikalstamos veikos, nepaskelbimas, tiek klaidingos informacijos paskelbimas yra pagrindas inter alia neregistruoti asmens kandidatu į savivaldybės tarybos narius, panaikinti kandidato registravimą.

Labai svarbus išaiškinimo momentas, nors bent truputį išmanantiems baudžiamąją teisę asmenims (pvz. koks esu aš – iš esmės suprantu tik principines nuostatas) buvo seniai aiškus, kad teistumas kaip baudžiamosios teisės institutas ir nuteisimo faktas yra skirtingi dalykai:

“Baudžiamojo kodekso 97 straipsnio 1, 6 dalyse (2000 m. rugsėjo 26 d. redakcijos), aiškinant jas kartu, nustatyta, kad kai sueina nustatyti teistumo terminai, teistumas išnyksta ir asmenys laikomi neteistais teismui skiriant bausmę už naujos nusikalstamos veikos padarymą, sprendžiant dėl kaltininko atleidimo nuo bausmės ar baudžiamosios atsakomybės, lygtinio atleidimo nuo bausmės prieš terminą ar bausmės pakeitimo švelnesne bausme, taip pat pripažįstant asmenį pavojingu recidyvistu.

Pažymėtina, kad teistumas lemia asmeniui tik įstatymuose nustatytas specialias baudžiamąsias teisines pasekmes. Tačiau teistumo pasibaigimas (kai asmuo baudžiamosios justicijos požiūriu nebelaikomas teistu) negali būti suprantamas taip, esą išnyksta pats asmens nuteisimo faktas, ir nereiškia, kad kitose teisinių santykių srityse, pvz., vertinant asmens reputaciją, negali būti atsižvelgiama į tai, ar asmuo buvo teistas.

Vadinasi, sąvokos „teistas“ ir „turintis teistumą“ iš esmės skiriasi: teistumas baudžiamosios justicijos požiūriu gali pasibaigti ar būti panaikintas, bet pats asmens nuteisimo faktas niekaip negali būti panaikintas ir visada lieka jo gyvenimo faktu ir biografijos dalimi.“

Konstitucinis Teismas pabrėžė rinkimų proceso principines nuostatas:

“Konstitucijos garantuojama asmens teisė įstatyme numatytomis sąlygomis būti renkamam savivaldybės tarybos nariu – svarbi asmens konstitucinė teisė (Konstitucinio Teismo 2011 m. gegužės 11 d. nutarimas); Konstitucijos 34 straipsnio 2 dalies nuostata „teisę būti išrinktam nustato <…> rinkimų įstatymai“ reiškia, kad įstatymų leidėjas pagal Konstituciją turi įgaliojimus rinkimų įstatymuose nustatyti tokius reikalavimus (sąlygas) asmeniui, kuris gali būti renkamas, kurie yra konstituciškai pagrįsti (Konstitucinio Teismo 2004 m. gegužės 25 d. nutarimas).

Pažymėtina, kad asmens teisė įstatyme numatytomis sąlygomis būti renkamam savivaldybės tarybos nariu yra įtvirtinta ir Konstitucijos 119 straipsnyje, kurio 2 dalyje inter alia nustatyta, kad savivaldybių tarybų nariai renkami remiantis visuotine, lygia ir tiesiogine rinkimų teise, o šio straipsnio 3 dalies nuostata, kad savivaldos institucijų organizavimo ir veiklos tvarką nustato įstatymas, reiškia ir tai, kad įstatymų leidėjas turi pareigą įstatymu nustatyti rinkimų organizavimo pagrindus ir tvarką; Konstitucijoje numatytų politinių atstovaujamųjų institucijų formavimui yra keliami ypatingi reikalavimai; įstatymų leidėjui kyla pareiga nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kuris užtikrintų rinkimų proceso skaidrumą – būtiną prielaidą rinkėjams pasitikėti atstovaujamąja institucija (Konstitucinio Teismo 2011 m. gegužės 11 d. nutarimas).

Rinkimai, taip pat ir savivaldybių tarybų, yra politinis procesas. Rinkimų teisė (ir aktyvioji, ir pasyvioji) yra glaudžiai susijusi su Konstitucijos 33 straipsnyje įtvirtinta Lietuvos Respublikos piliečio teise dalyvauti valdant savo šalį (Konstitucinio Teismo 2007 m. vasario 9 d. nutarimas), kuri įgyvendinama inter alia dalyvaujant formuojant politines atstovaujamąsias institucijas (Konstitucinio Teismo 2011 m. gegužės 11 d. nutarimas).“

Toliau parodoma kaip vienas iš būtinų demokratijos elementų – rinkimai (apimantys pasyviąją ir aktyviąją teisę) sistemiškai sąveikauja su kita konstitucine vertybe – visuomenės teise žinoti (teisė į informaciją pagal Konstitucijos 25 str.):

“Įstatymų leidėjui kyla pareiga įstatymu nustatyti savivaldybių tarybų rinkimų tvarką, inter alia tai, kokią informaciją rinkėjams turi viešai pateikti asmenys, siekiantys būti išrinkti savivaldybių tarybų nariais, taip pat konkrečius reikalavimus, kaip ši informacija turėtų būti pateikiama, kad rinkėjai būtų tinkamai informuoti.

Pažymėtina ir tai, kad įstatymų leidėjas, užtikrindamas Konstitucijos 33 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą piliečių teisę dalyvauti valdant savo šalį inter alia per demokratiškai išrinktus atstovus, turi sudaryti prielaidas atspindėti rinkėjų valią, inter alia užtikrinti rinkimų proceso skaidrumą, pasyviąją rinkimų teisę įgyvendinančių subjektų sąžiningą konkurenciją ir rinkėjams reikšmingos informacijos apie juos viešumą.

Nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos kontekste pažymėtina, kad vienas iš atviros, teisingos, darnios pilietinės visuomenės, demokratinės valstybės pagrindų yra konstitucinė teisė gauti informaciją, ji įtvirtinta Konstitucijos 25 straipsnyje.

Konstitucija garantuoja ir saugo visuomenės interesą būti informuotai (inter alia Konstitucinio Teismo 2005 m. liepos 8 d., 2005 m. rugsėjo 19 d., 2005 m. rugsėjo 29 d., 2006 m. gruodžio 21 d. nutarimai). Konstitucinė teisė gauti informaciją – svarbi prielaida įgyvendinti įvairias Konstitucijoje įtvirtintas asmens teises ir laisves (Konstitucinio Teismo 2006 m. gruodžio 21 d. nutarimas).

Taigi Konstitucijos 34 straipsnio 2 dalies ir 119 straipsnio 2 dalies nuostatas aiškinant kartu su 25 straipsnyje įtvirtinta inter alia visuomenės teise gauti informaciją pažymėtina, kad visuomenės interesas būti informuotai ypač svarbus politinių atstovaujamųjų institucijų, inter alia savivaldybių tarybų, rinkimų procese. Rinkimų procese turi būti sudarytos realios galimybės aktyviąją rinkimų teisę įgyvendinantiems asmenims, sprendžiantiems dėl kandidato tinkamumo būti savivaldybės tarybos nariu, gauti informaciją apie svarbius tokio asmens gyvenimo faktus, galinčius turėti reikšmės atstovaujant rinkėjų interesams ir tvarkant viešuosius reikalus. Rinkėjui reikšminga informacija laikytina ir tokia informacija, kad asmuo, siekiantis būti išrinktas savivaldybės tarybos nariu, įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu (sprendimu) buvo pripažintas kaltu dėl nusikalstamos veikos.

Pažymėtina, kad įstatymų leidėjas, įtvirtindamas kandidato pareigą viešai paskelbti, jeigu jis teismo buvo pripažintas kaltu dėl nusikalstamos veikos, turėtų nustatyti konkrečius reikalavimus, kaip tokia informacija turėtų būti pateikiama tinkamai ir neklaidinant rinkėjų, inter alia, kad kandidatas turi nurodyti, kada, dėl kokios būtent nusikalstamos veikos ir kurios valstybės įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu (sprendimu) jis buvo pripažintas kaltu.“

Konstitucinis Teismas paaiškina nuteisimo fakto nurodymo svarbą:

“Tai, kad veika, dėl kurios padarymo asmuo teismo buvo pripažintas kaltu, vėliau pagal Lietuvos Respublikos baudžiamuosius įstatymus buvo pripažinta nenusikalstama (dekriminalizuota), nereiškia, kad toks asmuo gali būti laikomas praeityje nepadariusiu nusikalstamos veikos. Pažymėtina ir tai, kad jeigu asmuo užsienio valstybės teismo buvo pripažintas kaltu dėl veikos, kuri pagal Lietuvos Respublikos teisę nėra ir nebuvo laikoma nusikalstama arba už kurią patraukimas baudžiamojon atsakomybėn laikomas politinio pobūdžio persekiojimu, tai nereiškia, kad asmens pripažinimas kaltu dėl tokios veikos nėra svarbus gyvenimo faktas.

Taigi informacija apie tai, kad asmenys, siekiantys būti išrinkti savivaldybių tarybų nariais, teismo buvo pripažinti kaltais dėl minėtų nusikalstamų veikų, net ir tais atvejais, kai jos vėliau dekriminalizuotos, taip pat tais atvejais, kai veikos, dėl kurių asmenys užsienio valstybės teismo buvo pripažinti kaltais, pagal Lietuvos Respublikos teisę nėra ir nebuvo laikomos nusikalstamomis arba asmenų patraukimas baudžiamojon atsakomybėn už tokias veikas laikomas politinio pobūdžio persekiojimu, yra svarbi rinkėjams apsisprendžiant dėl kandidatų tinkamumo renkamoms pareigoms, nes suteikia galimybę sužinoti apie svarbius jų gyvenimo faktus, galinčius turėti reikšmės atstovaujant rinkėjų interesams ir tvarkant viešuosius reikalus. Pažymėtina, kad asmuo, kandidato į savivaldybės tarybos narius anketoje nurodydamas informaciją apie tai, kad jis teismo buvo pripažintas kaltu dėl nusikalstamos veikos, turi galimybę tokią veiką konkrečiai nurodyti ir pateikti pakankamai plačią ir išsamią informaciją apie ją. Taip sudaromos pakankamos prielaidos rinkėjams tinkamai įvertinti tokią informaciją ir apsispręsti dėl asmens tinkamumo būti savivaldybės tarybos nariu.

Savivaldybių tarybų rinkimų įstatymo (2010 m. birželio 30 d. redakcija) 89 straipsnio 1 dalyje nustatytas reikalavimas asmeniui, siekiančiam būti išrinktam savivaldybės tarybos nariu, kandidato į savivaldybės tarybos narius anketoje pateikti informaciją apie tai, kad įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu (sprendimu) jis buvo pripažintas kaltu dėl nusikalstamos veikos, neatsižvelgiant į tai, kad ji vėliau dekriminalizuota, taip pat į tai, kad asmuo užsienio valstybės teismo buvo pripažintas kaltu dėl veikos, kuri pagal Lietuvos Respublikos teisę nėra ir nebuvo laikoma nusikalstama arba už kurią patraukimas baudžiamojon atsakomybėn laikomas politinio pobūdžio persekiojimu, atitinka teisėtą ir visuomenei svarbų tikslą – jos interesą būti informuotai renkant savivaldybių tarybų narius, nesuvaržo asmens, kuris siekia būti išrinktas savivaldybės tarybos nariu, teisių labiau negu reikia šiam tikslui pasiekti, negali būti traktuojamas kaip neproporcingas ir nepaneigia Konstitucijos 34 straipsnio 2 dalyje įtvirtintos lygios kandidatų pasyviosios rinkimų teisės, todėl yra konstituciškai pagrįstas

LRKT padaro išvadą, kad:

“Savivaldybių tarybų rinkimų įstatymo (2010 m. birželio 30 d. redakcija) 89 straipsnio 1 dalis tiek, kiek joje nustatyta, kad kandidatas turi viešai paskelbti, jeigu jis įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu (sprendimu) buvo pripažintas kaltu dėl šioje dalyje nurodytos nusikalstamos veikos, kuri vėliau dekriminalizuota, nepažeidžia Konstitucijos 29 straipsnyje įtvirtinto asmenų lygybės įstatymui principo, Konstitucijos 34 straipsnio 2 dalyje įtvirtintos asmens teisės būti renkamam, lygios kandidatų pasyviosios rinkimų teisės, konstitucinio teisinės valstybės principo, inter alia iš jo kylančių teisingumo, proporcingumo principų.“

Ką tai reiškia? Iš esmės šio teisinio reguliavimo pripažinimas konstitucingu reiškia, kad Konstitucinis Teismas mano, jog rinkėjai nėra kvaili ir jų teisė būti informuotais ir yra svarbesnė vertybė t.y. gavę išsamią informaciją dėl nuteisimo fakto, jie sugebės patys ją adekvačiai įvertinti.

Atkreiptinas dėmesys, kad čia normos konstitucingumas buvo išskaidytas į dvi dalis. Ne veltui įrašo pradžioje problema į dvi dalis padalinau ir aš. Pagal LRKT ši įstatymo norma yra konstitucinga tik ta apimtimi, kurioje kalbama apie nuteisimo fakto nurodymą kandidato į savivaldybių tarybas anketoje. Kadangi šioje anketoje kandidatas informaciją gali nurodyti išsamiai t.y. jis joje rinkėjui gali pateikti ir paaiškinimą, už kokią veiką buvo nuteistas, kad ji dabar yra dekriminalizuota ir t.t. Todėl viršų ima rinkėjo teisė žinoti. Kita išaiškinimo dalis bus dėl rinkiminių plakatų, kuri pripažinta prieštaraujančia Konstitucijai, nes ten išsamiai informacijos nenurodysi ir tiesiog skeliama apie nuteisimo faktą(plakate esantis įrašas – “Teismo nuosprendžiu buvo pripažintas kaltu dėl nusikalstamos veikos“).

LRKT pabrėžia asmenų lygybės, teisinio tikrumo ir teisinės valstybės principus:

“Konstitucijos 29 straipsnyje įtvirtintas konstitucinis asmenų lygybės įstatymui principas įpareigoja vienodus faktus vertinti vienodai ir draudžia iš esmės tokius pat faktus savavališkai vertinti skirtingai.

Vienas esminių Konstitucijoje įtvirtinto teisinės valstybės principo elementų yra teisinis tikrumas ir teisinis aiškumas; šis imperatyvas suponuoja tam tikrus privalomus reikalavimus teisiniam reguliavimui: jis privalo būti aiškus ir darnus, teisės normos turi būti formuluojamos tiksliai, jose negali būti dviprasmybių (Konstitucinio Teismo 2003 m. gegužės 30 d., 2004 m. sausio 26 d., 2008 m. gruodžio 24 d., 2009 m. birželio 22 d. nutarimai).

Iš konstitucinio teisinės valstybės principo elemento – proporcingumo principo – kyla reikalavimas, kad įstatyme numatytos priemonės atitiktų teisėtus ir visuomenei svarbius tikslus, kad šios priemonės būtų būtinos minėtiems tikslams pasiekti ir nevaržytų asmens teisių ir laisvių akivaizdžiai labiau negu reikia šiems tikslams pasiekti.“

Paaiškinama, kad įstatymų leidėjo teisė nustatyti rinkimų tvarką nėra absoliuti, jog turima paisyti iš Konstitucijos imperatyvių:

“Nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos kontekste pažymėtina, kad įstatymų leidėjas, vykdydamas iš Konstitucijos 34 straipsnio 2 dalyje, 119 straipsnio 2, 3 dalyse įtvirtintų nuostatų kylančią pareigą įstatymu nustatyti savivaldybių tarybų rinkimų organizavimo pagrindus ir tvarką, turi diskreciją inter alia nustatyti, kokią informaciją apie kandidatus į savivaldybių tarybų narius rinkėjams turi pateikti rinkimus organizuojančios institucijos ir kaip ji turi būti pateikiama. Tačiau ši įstatymų leidėjo diskrecija nėra absoliuti. Nustatydamas, kokią informaciją apie kandidatus turi pateikti rinkimus organizuojančios institucijos ir kaip ji turi būti pateikiama, įstatymų leidėjas turi užtikrinti iš Konstitucijos kylančius imperatyvus, inter alia lygią pasyviąją rinkimų teisę, ją įgyvendinančių subjektų sąžiningos konkurencijos rinkimuose, rinkimų proceso skaidrumo, teisingumo principus. Taigi, įtvirtindamas rinkimus organizuojančių institucijų pareigą rinkėjams pateikti informaciją apie kandidato pripažinimą kaltu dėl nusikalstamos veikos, įstatymų leidėjas turėtų nustatyti, kaip tokia informacija turėtų būti tinkamai pateikta, kad rinkėjai galėtų apsispręsti dėl kandidato tinkamumo.“

Toliau paaiškinama rinkiminio plakato paskirtis:

kandidato plakato ar plakato su kandidatų sąrašu paskirtis yra informuoti apie rinkimuose į savivaldybės tarybą kandidatuojančius asmenis, o ne pateikti išsamią informaciją apie visus svarbius jų gyvenimo faktus.

Pažymėtina, kad kandidato į savivaldybės tarybos narius anketoje ir kandidato plakate ar plakate su kandidatų sąrašu informacijos apie asmenis, siekiančius būti išrinktais savivaldybės tarybos nariais, viešo paskelbimo būdas iš esmės skiriasi.

Minėta, kad asmuo, kandidato į savivaldybės tarybos narius anketoje nurodydamas informaciją apie tai, kad jis teismo buvo pripažintas kaltu dėl nusikalstamos veikos, turi galimybę tokią veiką konkrečiai nurodyti ir pateikti pakankamai plačią ir išsamią informaciją apie ją; taip sudaromos pakankamos prielaidos rinkėjams tinkamai įvertinti tokią informaciją ir apsispręsti dėl asmens tinkamumo būti savivaldybės tarybos nariu.

Informacijos lakoniškumas sąlygoja, kad nuteisimo fakto paskelbimas plakate, nepaaiškinant detaliau – prieštarauja Konstitucijai, nes:

“Pažymėtina, kad tarp nusikalstamų veikų, kurios vėliau dekriminalizuotos, taip pat pagal užsienio valstybės teisę nusikalstamomis laikomų veikų, kurios pagal Lietuvos Respublikos teisę nėra ir nebuvo laikomos nusikalstamomis arba už kurias patraukimas baudžiamojon atsakomybėn laikomas politinio pobūdžio persekiojimu, ir veikų, kurios pagal Lietuvos Respublikos teisę yra laikomos nusikalstamomis, yra esminis skirtumas. Todėl negali būti nustatyta rinkimus organizuojančių institucijų pareiga iš esmės skirtingą minėtą informaciją leidžiamame kandidato plakate ar plakate su kandidatų sąrašu pateikti vienodai, kad nebūtų sudaroma prielaidų rinkėjus suklaidinti, nes iš esmės skirtinga informacija apie kandidatus gali būti įvertinta vienodai, kaip negatyviai juos apibūdinanti; taip rinkėjams pasunkinama galimybė teisingai apsispręsti dėl kandidato tinkamumo renkamoms pareigoms.

Vadinasi, teisiniu reguliavimu, pagal kurį rinkimus organizuojančios institucijos leidžiamame kandidato plakate ar plakate su kandidatų sąrašu visais atvejais turi informuoti, pateikdamos vienodą įrašą „Teismo nuosprendžiu buvo pripažintas kaltu dėl nusikalstamos veikos“, – ir tada, kai asmens padaryta veika yra laikoma nusikalstama, ir tada, kai tokia veika pagal Lietuvos Respublikos teisę jau nėra arba niekada ir nebuvo laikoma pavojinga visuomenei, – pažeidžiamas konstitucinis asmenų lygybės įstatymui principas, kandidatams nesudaroma sąžiningos konkurencijos rinkimuose sąlygų.

Taigi konstatuotina, kad Savivaldybių tarybų rinkimų įstatymo (2010 m. birželio 30 d. redakcija) 89 straipsnio 1 dalis tiek, kiek joje nenustatyta, kad savivaldybės rinkimų komisijos leidžiamame kandidato plakate ar plakate su kandidatų sąrašu prie kandidato pavardės neturi būti pažymėta: „Teismo nuosprendžiu buvo pripažintas kaltu dėl nusikalstamos veikos“, jeigu asmuo įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu (sprendimu) buvo pripažintas kaltu dėl nusikalstamos veikos, kuri vėliau dekriminalizuota, arba jeigu asmuo užsienio valstybės teismo buvo pripažintas kaltu dėl veikos, kuri pagal Lietuvos Respublikos teisę nėra ir nebuvo laikoma nusikalstama arba už kurią patraukimas baudžiamojon atsakomybėn laikomas politinio pobūdžio persekiojimu, pažeidžia Konstitucijos 29 straipsnyje įtvirtintą asmenų lygybės įstatymui principą, 34 straipsnio 2 dalyje įtvirtintą asmens teisę būti renkamam, lygios kandidatų pasyviosios rinkimų teisės principą, konstitucinį teisinės valstybės principą, inter alia iš jo kylančius teisingumo, proporcingumo, teisinio tikrumo, teisinio aiškumo principus.“

Iš šio nutarimo pamatome, kaip skirtingose situacijose sąveikauja rinkimų teisė su visuomenės teise būti informuotai ir kaip vienu atveju, kai informacija išsami, ji nepažeidžia asmenų lygybės, o kitu atveju, kai informacija neišsami – pažeidžiamas asmenų lygybės principas. Visiškai pritariu tokiam Konstitucinio Teismo išskaidymui, kai tik dalis normos buvo pripažinta nekonstitucinga.

Kitos šio nurimo dalies apžvalgą ketinu pateikti artimiausiu metu :)

Reklama

Apie saviraiškos laisvę iš konstitucinės doktrinos perspektyvos

Šį sekmadienio vakarą sisteminausi Konstitucinio Teismo praktiką, skirtą saviraiškos laisvei. Norisi viską susidėlioti į “lentynėles“. Pamaniau, kad šis konspektas gali praversti ne tik man. Įrašo turinį sudaro Konstitucinio teismo doktrina sumaišyta su mano komentarais, pastabomis ir paaiškinimais, todėl tai negali būti vertinama grynai kaip oficiali doktrina.

Konstitucinis Teismas yra pateikęs saviraiškos (informacijos) laisvės sampratą.

Konstitucijoje yra įtvirtinta informacijos laisvė, kuri neatsiejama nuo žmogaus įsitikinimų ir jų raiškos laisvės, yra jos sąlyga (Konstitucinio Teismo 2005 m. rugsėjo 19 d., 2005 m. rugsėjo 29 d. nutarimai). Ji yra žmogaus prigimtinė laisvė (Konstitucinio Teismo 2005 m. liepos 8 d., 2005 m. rugsėjo 29 d. nutarimai). Informacijos laisvės konstitucinį pagrindą sudaro Konstitucijos 25 straipsnio nuostatos: žmogus turi teisę turėti savo įsitikinimus ir juos laisvai reikšti (1 dalis); žmogui neturi būti kliudoma ieškoti, gauti ir skleisti informaciją bei idėjas (2 dalis); laisvė reikšti įsitikinimus, gauti ir skleisti informaciją negali būti ribojama kitaip, kaip tik įstatymu, jei tai būtina apsaugoti žmogaus sveikatai, garbei ir orumui, privačiam gyvenimui, dorovei ar ginti konstitucinei santvarkai (3 dalis); laisvė reikšti įsitikinimus ir skleisti informaciją nesuderinama su nusikalstamais veiksmais – tautinės, rasinės, religinės ar socialinės neapykantos, prievartos bei diskriminacijos kurstymu, šmeižtu ir dezinformacija (4 dalis); pilietis turi teisę įstatymo nustatyta tvarka gauti valstybės įstaigų turimą informaciją apie jį (5 dalis).

Konstitucinė laisvė nekliudomai ieškoti, gauti ir skleisti informaciją bei idėjas yra vienas iš atviros, teisingos, darnios pilietinės visuomenės, demokratinės valstybės pagrindų. Ši laisvė – svarbi įvairių Konstitucijoje įtvirtintų asmens teisių ir laisvių įgyvendinimo prielaida, kadangi asmuo visavertiškai įgyvendinti daugelį savo konstitucinių teisių ir laisvių gali tik turėdamas laisvę nekliudomai ieškoti, gauti ir skleisti informaciją. Konstitucija garantuoja ir saugo visuomenės interesą būti informuotai (Konstitucinio Teismo 2002 m. spalio 23 d. nutarimas). Konstitucijos 25 straipsnio nuostatos sudaro informacijos laisvės konstitucinį pagrindą. Jos visos yra tarpusavyje susijusios, viena kitą papildo. Konstitucinė informacijos laisvė yra neatsiejama nuo konstitucinės įsitikinimų ir jų raiškos laisvės, yra jos sąlyga. (2005 m. rugsėjo 19 d.).

Žmogaus teisių ir laisvių įgyvendinimas, kitų konstitucinių vertybių užtikrinimas labai priklauso nuo galimybių gauti iš įvairių šaltinių informaciją ir ja naudotis. Konstitucinis Teismas 1995 m. balandžio 20 d. nutarime yra konstatavęs, kad žmogaus teisė turėti savo įsitikinimus turi būti pagrįsta realia galimybe laisvai juos formuoti įvairios informacijos pagrindu, įskaitant teisę nevaržomai gauti informaciją.

Šiomis citatomis noriu atkreipti dėmesį į vartotinas sąvokas. Iš esmės plačiausia visa apimanti sąvoka turėtų būti SAVIRAIŠKOS (INFORMACIJOS) LAISVĖ, visos kitos: žiniasklaidos, įsitikinimų, informacijos, idėjų gavimo ir skleidimo teisės yra saviraiškos laisvės sudedamosios dalys Konstitucijos 25 str. prasme. Konstitucinis Teismas yra linkęs sąvokas “informacijos laivė“ ir “saviraiškos laisvė“ vartoti sinonimiškai.

Kaip ir visos kitos teisės ir laisvės, saviraiškos laisvė yra santykinio pobūdžio.

Laisvė reikšti įsitikinimus, gauti ir skleisti informaciją yra viena pagrindinių žmogaus laisvių. Tačiau ši laisvė nėra absoliuti. Konstitucijos 25 straipsnio 2 dalies nuostatos, kad žmogui neturi būti kliudoma ieškoti, gauti ir skleisti informaciją bei idėjas, negalima aiškinti kaip leidžiančios informacijos laisve naudotis taip, kad būtų pažeistos Konstitucijos 25 straipsnio 3 dalyje minimos vertybės: žmogaus sveikata, garbė ir orumas, privatus gyvenimas, dorovė ar konstitucinė santvarka. (LRKT nutarimas 2004 m. sausio 26 d.)

Galimas absoliutus draudimų pobūdis, kai pažeidžiama Konstitucijos 25 straipsnio 4 dalies nuostata.

Laisvė reikšti įsitikinimus ir skleisti informaciją nesuderinama su nusikalstamais veiksmais – tautinės, rasinės ar socialinės neapykantos, prievartos bei diskriminacijos kurstymu, šmeižtu bei dezinformacija, reiškia, jog draudimas skleisti minėto turinio informaciją yra absoliutus. Taigi konstitucinė informacijos laisvės samprata neapima konstitucines vertybes iš esmės paneigiančios tariamos laisvės atlikti Konstitucijos 25 straipsnio 4 dalyje nurodytus nusikalstamus veiksmus – skleisti tokias mintis, pažiūras ir t. t., kuriomis yra kurstoma tautinė, rasinė, religinė ar socialinė neapykanta, prievarta bei diskriminacija, asmenys yra šmeižiami arba kitaip yra dezinformuojama visuomenė ar atskiri jos nariai (Konstitucinio Teismo 2005 m. liepos 8 d. nutarimas). Konstitucinė informacijos laisvės samprata neapima ir karo propagandos, kurią draudžia Konstitucijos 135 straipsnio 2 dalis. Konstitucijos 25 straipsnio 4 dalies nuostata, kad laisvė reikšti įsitikinimus ir skleisti informaciją nesuderinama su nusikalstamais veiksmais – tautinės, rasinės ar socialinės neapykantos, prievartos bei diskriminacijos kurstymu, šmeižtu bei dezinformacija, reiškia ir tai, jog įstatymų leidėjas privalo įstatymu nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kad tautinės, rasinės ar socialinės neapykantos, prievartos bei diskriminacijos kurstymas, šmeižtas bei dezinformacija, jeigu jais kėsinamasi iš esmės paneigti atitinkamas konstitucines vertybes, būtų persekiojami kaip nusikalstami veiksmai ir už juos būtų nustatyta teisinė atsakomybė kaip už nusikalstamus veiksmus. Kartu pažymėtina, kad minėtos Konstitucijos 25 straipsnio 4 dalies nuostatos, inter alia formuluotės “nusikalstami veiksmai“, negalima aiškinti vien lingvistiškai, t. y. kaip reiškiančios, esą konstitucinė laisvė reikšti įsitikinimus ir skleisti informaciją yra nesuderinama tik su tokiais veiksmais, už kuriuos įstatymuose yra nustatyta baudžiamoji atsakomybė. Minėta konstitucinė laisvė yra nesuderinama ir su tokiu minčių, pažiūrų ir t. t., kuriomis yra kurstoma tautinė, rasinė, religinė ar socialinė neapykanta, prievarta bei diskriminacija, asmenys yra šmeižiami arba kitaip yra dezinformuojama visuomenė ar atskiri jos nariai, skleidimu, už kurį įstatymais yra nustatyta ne tik baudžiamoji, o ir kitokia teisinė atsakomybė. Taigi pagal Konstituciją laisvė reikšti įsitikinimus ir skleisti informaciją yra nesuderinama su bet kokiais teisei priešingais veiksmais, kuriais kurstoma tautinė, rasinė, religinė ar socialinė neapykanta, prievarta bei diskriminacija, asmenys yra šmeižiami arba kitaip yra dezinformuojama visuomenė ar atskiri jos nariai. Kitaip (t. y. siauriau) aiškinant minėtą Konstitucijos 25 straipsnio 4 dalies nuostatą, inter alia formuluotę “nusikalstami veiksmai“, būtų nepaisoma konstitucinio atviros, teisingos, darnios pilietinės visuomenės imperatyvo, konstitucinio teisinės valstybės principo, kitų Konstitucijos nuostatų. (2005 m. rugsėjo 19 d.)

Saviraiškos laisvės ribojimai galimi laikantis keturių konstituciniame teisiniame reguliavime įtvirtintu sąlygų apimtyje. Tai reiškia, kad,  netenkinant nors vienos iš toliau seksiančių sąlygų, toks RIBOJIMAS PRIEŠTARAUJA KONSTITUCIJAI inter alia yra neteisėtas.

Konstitucinis Teismas savo nutarimuose ne kartą yra konstatavęs, kad pagal Konstituciją riboti žmogaus teises ir laisves, taigi ir teisę gauti ir skleisti informaciją, galima, jeigu yra laikomasi šių sąlygų:

1) tai daroma įstatymu. Šis reikalavimas aiškintas senesniuose LRKT nutarimuose pvz.: 1995 m. spalio 26 d.: “Įstatymų ir poįstatyminių valdymo aktų reguliavimo ribos priklauso nuo daugelio veiksnių – teisės tradicijų, visuomenės politinės ir teisinės kultūros lygio, tačiau tiek teisės teorijos, tiek įstatymų leidybos praktikos požiūriu tam tikri visuomenės prioritetiniai dalykai turi būti reguliuojami tik įstatymais. Demokratinėje visuomenėje prioritetas teikiamas žmogui, todėl viskas, kas susiję su pagrindinėmis žmogaus teisėmis ir laisvėmis, reguliuojama įstatymais. Tai ir žmogaus teisių ir laisvių patvirtinimas, ir jų turinio apibrėžimas, ir apsaugos bei gynimo teisinės garantijos, ir leistinas jų apribojimas, ir kt.“  Ir LRKT nutarimas 1996 m. gruodžio 19 d.: “Žmogaus teisės ir laisvės yra didžiausia teisinė vertybė, todėl įstatymų leidėjas paprastai nustato tokius valstybės paslapties apsaugos būdus ir priemones, kurie nesudarytų sąlygų nepagrįstai apriboti žmogaus teisę į informaciją. Įstatymo kaip teisės šaltinio forma ir jo priėmimo būdas geriausiai laiduoja, kad konstitucinės santvarkos sąlygojami bendri interesai apsaugoti valstybės paslaptį bus suderinti su žmogaus teisės ieškoti informacijos, gauti ir skleisti ją užtikrinimu. Tiek tokios žmogaus teisės ir laisvės , tiek jas ribojančio įstatymo tarpusavio sąveikos principo laikymasis yra reikšminga žmogaus teisių ir laisvių įgyvendinimo garantija.)“;

2) ribojimai yra būtini demokratinėje visuomenėje siekiant apsaugoti kitų asmenų teises bei laisves ir Konstitucijoje įtvirtintas vertybes, taip pat konstituciškai svarbius tikslus;

3) ribojimais nėra paneigiama teisių ir laisvių prigimtis bei jų esmė;

4) yra laikomasi konstitucinio proporcingumo principo. Kai kam atrodantis mistiniu, proporcingumo principas, mano nuomone, reiškia, iš esmės, minėtų 2 ir 3 punktų sąveiką t.y. atsiskleidžia per jų sąveiką – ribojimais siekiama apsaugoti kitą konstitucinę vertybę ir tie ribojimai yra adekvatūs t.y. jie yra daliniai ir taip nepaneigiama nė viena konstitucinė vertybė. Pats Konstitucinis Teismas, nutarime dėl vaistų reklamos ribojimo, išaiškinęs proporcingumo principą – nustatytos teisinės priemonės turi būti būtinos demokratinėje visuomenėje ir tinkamos siekiamiems teisėtiems bei visuotinai svarbiems tikslams (tarp tikslų ir priemonių turi būti pusiausvyra), jos neturi varžyti asmens teisių labiau, negu reikia šiems tikslams pasiekti, o jeigu šios teisinės priemonės yra susijusios su sankcijomis už teisės pažeidimą, tai minėtos sankcijos turi būti proporcingos padarytam teisės pažeidimui (2005 m. rugsėjo 29 d.).

Pažymėtina ir tai, kad galimybės riboti laisvę gauti ir skleisti informaciją yra numatytos ir Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje. Šios konvencijos 10 straipsnyje nustatyta:

“1. Kiekvienas turi teisę į saviraiškos laisvę. Ši teisė apima laisvę turėti savo nuomonę, gauti bei skleisti informaciją ir idėjas valdžios institucijų netrukdomam ir nepaisant valstybės sienų. Šis straipsnis netrukdo valstybėms licencijuoti radijo, televizijos ar kino įstaigų.
2. Naudojimasis šiomis laisvėmis, kadangi tai yra susiję ir su pareigomis bei atsakomybe, gali būti priklausomas nuo tam tikrų formalumų, sąlygų, apribojimų ar sankcijų, kurias nustato įstatymas ir kurios demokratinėje visuomenėje yra būtinos dėl valstybės saugumo, teritorinio vientisumo ar visuomenės apsaugos, siekiant užkirsti kelią viešosios tvarkos pažeidimams ar nusikaltimams, apsaugoti žmonių sveikatą ar moralę, taip pat kitų asmenų garbę ar teises, užkirsti kelią įslaptintos informacijos atskleidimui arba užtikrinti teisminės valdžios autoritetą ir bešališkumą.“

Klasikiniais mūsų teisiniame reguliavime saviraiškos laisvės ribojimai yra: valstybės paslaptis sudaranti informacija, alkoholio ir tabako, vaistų reklamos ribojimai (platesni išaiškinimai atitinkamuose LRKT nutarimuose), privataus gyvenimo pažeidimai. Bene problematiškiausi atvejai, kai reikia balansuoti saviraiškos laisvę su teisę į privataus gyvenimo neliečiamumą.

Konstitucijos kylanti pareiga nepažeisti žmogaus teisės į privataus gyvenimo neliečiamumą (taip pat prisidengiant informacijos laisve ar visuomenės interesu būti informuotai). Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad asmens teisė į privatumą apima asmeninį, šeimos ir namų gyvenimą, žmogaus fizinę ir psichinę neliečiamybę, garbę ir reputaciją, asmeninių faktų slaptumą, draudimą skelbti gautą ar surinktą konfidencialią informaciją ir kt. (Konstitucinio Teismo 1999 m. spalio 21 d., 2000 m. gegužės 8 d., 2002 m. rugsėjo 19 d., 2002 m. spalio 23 d., 2003 m. kovo 24 d., 2004 m. gruodžio 29 d. nutarimai), taip pat kad savavališkai ir neteisėtai kišantis į žmogaus privatų gyvenimą kartu yra kėsinamasi į jo garbę bei orumą (Konstitucinio Teismo 1999 m. spalio 21 d., 2000 m. gegužės 8 d. nutarimai).

Konstitucijos 22 straipsnio nuostatos, įtvirtinančios privataus gyvenimo neliečiamumą, yra susijusios su kitomis Konstitucijos nuostatomis ir aiškintinos atsižvelgiant į jas, nagrinėjamos bylos kontekste – į Konstitucijos 25 straipsnio nuostatas, įtvirtinančias teisę į informaciją. Tarp Konstitucijos 22 ir 25 straipsniuose įtvirtintų vertybių yra pusiausvyra. Įstatymų leidėjui reguliuojant visuomenės informavimo santykius kyla pareiga paisyti minėtų konstitucinių vertybių pusiausvyros.

Viena iš žiniasklaidos priedermių ir veiklos principų – skelbti objektyvią ir teisingą informaciją. Taigi pagal Įstatymą kiekvienu atveju, kai informacija apie privatų asmens gyvenimą skelbiama be asmens sutikimo, privalu pasverti visas aplinkybes, įvertinti, ar informacijos apie asmens privatų gyvenimą skelbimas be asmens sutikimo nepadarys jam žalos. Pažymėtina, kad nurodyta Įstatymo 14 straipsnio 3 dalies nuostata negali būti interpretuojama kaip leidžianti be asmens sutikimo skelbti bet kokią informaciją apie asmens privatų gyvenimą. Esama tokių privataus gyvenimo sričių (pavyzdžiui, intymus gyvenimas) apie kurias informacija be asmens sutikimo apskritai negali būti renkama ir skelbiama, nebent (ir tik tuo mastu, kuriuo) tai padeda atskleisti to asmens padarytą nusikaltimą.

Vertėtų išskirti 1995 m. balandžio 20 d. LRKT nutarimo nuostatas dėl žiniasklaidos laisvės.

Galimybė kiekvienam žmogui laisvai formuoti savo nuomonę bei pažiūras ir laisvai jas skleisti – būtina sąlyga demokratijai sukurti ir išsaugoti. Todėl demokratinės valstybės įstatymai įtvirtina ir gina ne tik subjektyvią žmogaus teisę turėti ir laisvai reikšti įsitikinimus – jais informacijos laisvė įtvirtinama kaip objektyvus visuomenės poreikis. Tai reiškia, kad turi būti ginama ne tik informacijos laisvė apskritai, bet ir masinės informacijos priemonių laisvė kaip informacijos laisvės išraiška jos objektyviąja forma. Informacijos laisvė nėra absoliuti ar viską apimanti, nes naudojantis ja susiduriama su tokiais reikalavimais, kurie demokratinėje visuomenėje yra būtini, kad apsaugotų konstitucinę santvarką, žmogaus laisves ir teises. Todėl įstatymais gali būti nustatomi informacijos laisvės apribojimai, reglamentuojama masinės informacijos priemonių veikla. Radijui ir televizijai dėl jų ypač didelio poveikio plačiai auditorijai, taip pat dėl to, kad radijo ir televizijos programų transliavimo techninės galimybės nėra neribotos, keliami didesni reikalavimai nei kitoms masinės informacijos priemonėms. Informacijos laisvę būtina derinti su tam tikrų techninių reikalavimų, keliamų audiovizualinės masinės informacijos priemonėms, vykdymu. Įstatymais gali būti reglamentuojama informacijos priemonių naudojimo tvarka, nes, pvz., nustatant radijo ir televizijos programų transliavimo įrenginių naudojimo sąlygas atsižvelgiama į jų technines charakteristikas. Svarbu, kad dėl informacijos laisvės apribojimų, masinės informacijos priemonių reglamentavimo nebūtų pažeistas demokratinės valstybės principas – pliuralizmas. Tai garantuojama masinės informacijos priemonių monopolizavimo ir informacijos cenzūros uždraudimu, kitomis teisinėmis priemonėmis.

Demokratijos požiūriu svarbu, kad viešoji nuomonė formuotųsi laisvai. Tai pirmiausia reiškia, kad masinės informacijos priemonės steigimas, jos veiklos galimybė neturi priklausyti nuo būsimų publikacijų ar laidų turinio. Tačiau cenzūros uždraudimas nereiškia įstatymų neribojamos masinės informacijos laisvės. Pagal Konstitucijos 25 straipsnio trečiąją dalį laisvė gauti ir skleisti informaciją gali būti įstatymo ribojama, kai yra būtina apsaugoti šioje Konstitucijos normoje minimas žmogaus teises ir laisves, ginti konstitucinę santvarką. Informacijos skleidimas nesuderinamas su nusikalstamais veiksmais (Konstitucijos 25 straipsnio ketvirtoji dalis). Spaudos ir kitų masinės informacijos priemonių įstatymo 6 straipsnyje nustatyta, kokia informacija neskelbtina ir kokios informacijos skelbimas ribojamas. Tam tikri informacijos skleidimo apribojimai yra nustatyti ir kituose įstatymuose. Kiekvienas, kuris skleidžia informaciją, privalo laikytis įstatymų nustatytų apribojimų, nepiktnaudžiauti informacijos laisve. Leidėjas yra atsakingas už skleidžiamą informaciją, todėl jo ar redaktoriaus reikalavimai bei nurodymai dėl informacijos turinio, sprendimai dėl galimybės ją skleisti ir pan. nėra cenzūra. Įstatymuose, reguliuojančiuose santykius, atsirandančius dėl teisės ieškoti, gauti ir skleisti informaciją bei idėjas, yra įtvirtinamos šios teisės realizavimo prielaidos, taip pat reglamentuojami leistini apribojimai, keliami reikalavimai masinės informacijos priemonėms. Tiek privačiam, tiek visuomeniniam ar valstybiniam radijo ir televizijos programų rengėjui galioja tie patys pagrindiniai darbo eteryje principai: nešališkumas, pliuralizmas. Teisės aktuose gali būti pabrėžiamos tam tikros funkcijos – kultūrinė, jaunimo auklėjimo ir pan., gali būti nurodomi bendriausi programų metmenys – reklamos kiekis arba jos draudimas, laidos tautinių mažumų kalbomis ir pan. Kai kurios Europos Bendrijos Sąjungos (EBS) valstybės vykdo EBS direktyvą 89/552, nurodančią, kad naujuose nacionaliniuose radijo ir televizijos įstatymuose turi būti nustatoma Europos radijo ir televizijos programų kvota. Kai kuriose šalyse galioja kvotos, nustatančios nacionalinės programos dalį radijuje ir televizijoje. Neretai licencijų privačioms stotims suteikimas siejamas su tam tikrais kokybės standartais, minimaliu darbo eteryje laiku ir pan. Toks radijo ir televizijos veiklos reguliavimas nelaikomas masinės informacijos priemonių cenzūravimu, nes jis tiesiogiai nėra susijęs su būsimų laidų turiniu.

%d bloggers like this: