Civilinė atsakomybė dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymu padarytos žalos – be kaltės

Nors 2012 metai jau praėjo, juose Lietuvos Aukščiausiasis Teismas priėmė ne vieną svarbią nutartį, todėl žadu toliau viešai nagrinėtis praėjusių metų nutartis. 2012 m. lapkričio 7 d. LAT’as priėmė nutartį nr. 3K-3-465/2012, kurioje spręstas dėl civilinės atsakomybės sąlygų, kai žala yra padaroma skiriant laikinąsias apsaugos priemones. CPK nukreipia į specialų delikto atvejį:

“146 straipsnis. Atsakovo nuostolių, galimų dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, atlyginimo užtikrinimas
2. Įsiteisėjus sprendimui, kuriuo ieškinys atmestas, atsakovas turi teisę reikalauti, kad ieškovas atlygintų nuostolius, kuriuos atsakovas patyrė dėl ieškovo prašymu taikytų laikinųjų apsaugos priemonių. Jeigu atsakovas per keturiolika dienų po teismo sprendimo dėl ginčo esmės įsiteisėjimo dienos nepareiškia ieškinio dėl nuostolių atlyginimo, taikytos nuostolių atlyginimo užtikrinimo priemonės panaikinamos. Nuostolių atlyginimo užtikrinimo priemonių panaikinimas neužkerta kelio atsakovui bendra tvarka pareikšti ieškinį dėl nuostolių atlyginimo.“

Nagrinėjamoje byloje keliamas klausimas, dėl šiam deliktui būtinų nustatyti sąlygų. Viena vertus, egzistuoja 2006 m. LAT’o, praktika, kuri sako, kad šuo atveju civilinė atsakomybė kyla be kaltės, tačiau atsakovas kasaciniame skunde nurodo, kad: “CK 6.248 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad civilinė atsakomybė gali atsirasti ir be kaltės, jeigu tai nustatyta įstatyme“. Prieštaringumo į ginčą įvelia ir apeliacinės instancijos pozicija, nes jeigu pirmoji instancija pasisakė, kad atsakomybė šio atveju kyla be kaltės, tai apeliacija nurodo, kad: “reikšdamas prašymą laikinosiomis apsaugos priemonėmis suvaržyti atsakovo turtines teises, ieškovas prisiima atsakomybės riziką už šiuos veiksmus ir jo kaltė preziumuojama“. Akivaizdu, kad griežtoji atsakomybė ir kaltės prezumpcija yra skirtingi dalykai.

Kasacinis teismas šiuo atveju pateikia tokį išaiškinimą:

“Teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu (tais atvejais, jeigu tai yra būtina siekiant apginti viešąjį interesą – savo iniciatyva) gali imtis laikinųjų apsaugos priemonių, jeigu jų nesiėmus teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas (CPK 144 straipsnio 1, 2 dalys). Taikant laikinąsias apsaugos priemones paprastai yra laikinai suvaržomos atsakovo teisės, kuris dėl to gali patirti žalos. Ieškovo iniciatyva kreipiantis dėl laikinųjų apsaugos priemonių ir tokių priemonių taikymu teismo procesiniu sprendimu, kai atsakovo atžvilgiu padaroma žala, tai yra pagrindas atsirasti deliktinės civilinės atsakomybės teisiniams santykiams (CK 6.245 straipsnio 1 dalis).

Neteisėti veiksmai yra įstatymuose ar sutartyje nustatytos pareigos neįvykdymas arba veiksmų, kuriuos draudžia įstatymai ar sutartis atlikimas, arba bendro pobūdžio pareigos elgtis atidžiai ir rūpestingai pažeidimas (CK 6.246 straipsnis). Civilinės atsakomybės (dėl žalos, padarytos ieškovo prašymu pritaikius laikinąsias apsaugos priemones) prasme tai yra bendro pobūdžio pareigos elgtis atidžiai ir rūpestingai pažeidimas kaip neteisėti ieškovo veiksmai. Asmuo, kuris dėl tokių neteisėtų ieškovo veiksmų patyrė žalos, turi teisę reikalauti nuostolių, kurie yra tokių veiksmų rezultatas (t. y. susiję su jais priežastiniu ryšiu), atlyginimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2010 m. gruodžio 1 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Lit-Invest“ v. UAB „Paribys“, bylos Nr. 3K-7-411/2010).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. gruodžio 15 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje UAB „Militzer and Munch Fortransas“ v. „Lex System“ GmbH, bylos Nr. 3K-3-589/2006, sprendžiant dėl nuostolių, atsiradusių dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo civiliniame procese, atlyginimo, inter alia išaiškinta, kad, atmetus ieškinį, asmuo, kurio turtinės teisės ieškovo prašymu buvo suvaržytos laikinosiomis apsaugos priemonėmis ir kuris dėl tokio suvaržymo patyrė nuostolių, gali kreiptis į teismą atskiru ieškiniu CPK 147 straipsnio 3 dalies (ankstesnė CPK redakcija, galiojusi iki 2011 m. birželio 21 d. priimto CPK pakeitimo ir papildymo įstatymo Nr. XI-1480, įsigaliojusio nuo 2011 m. spalio 1 d.) tvarka prašydamas taikyti kreditoriui deliktinę atsakomybę, nenustatinėjant jos sąlygos – kaltės, nes tai yra ieškovo atsakomybės už jo rizika atliktus veiksmus atvejis. Kasacinis teismas nurodytoje nutartyje yra pažymėjęs, kad CPK 147 straipsnio 3 dalies taikymo sąlygos yra įsiteisėjęs teismo sprendimas, kuriuo asmens, prašiusio taikyti laikinąsias apsaugos priemones, ieškinys atmestas, ir nuostoliai, patirti dėl laikinųjų apsaugos priemonių, piktnaudžiavimas procesinėmis teisėmis nėra būtina CPK 147 straipsnio 3 dalies taikymo sąlyga, ir šios pozicijos laikosi vėlesnėje praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. lapkričio 3 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „ACUMEN“ v. UAB „ROVĖ“, bylos Nr. 3K-3-469/2009; 2010 m. gruodžio 1 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Lit-Invest“ v. UAB „Paribys“, bylos Nr. 3K-7-411/2010).

Atsižvelgiant į išdėstytas nuostatas konstatuotina, kad teismas, spręsdamas klausimą dėl civilinės atsakomybės taikymo už laikinosiomis apsaugos priemonėmis padarytos žalos atlyginimo, turi nustatyti šias civilinės atsakomybės sąlygas: neteisėtus veiksmus, žalą ir priežastinį ryšį tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (CK 6.246, 6.247 ir 6.249 straipsniai). Pirmiau nurodyta, kad vadovaujantis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuluotais teisės taikymo išaiškinimais asmens kaltė dėl jo iniciatyva taikytų laikinųjų apsaugos priemonių nėra atskirai nustatinėjama, sprendžiant dėl tokių priemonių taikymo padarytos žalos atlyginimo klausimą. Teikdamas prašymą teismui taikyti tam tikras ieškinio reikalavimus užtikrinančias laikinąsias apsaugos priemones (pvz., areštuoti kito asmens tam tikrą turtą, uždraudžiant juo disponuoti, arba laikinai uždrausti kitam asmeniui atlikti tam tikrus veiksmus su jo žinioje esančiu turtu ir kt.) iki būsimo galutinio teismo procesinio sprendimo įvykdymo ieškovas sąmoningai veikia, siekdamas laikinai apriboti kito asmens civilines teises ir pareigas, jų įgyvendinimą. Prašydamas teismo skirti laikinąsias apsaugos priemones ieškovas turi suvokti rizikos laipsnį dėl tokių priemonių skyrimo galimus atsirasti neigiamus turtinio pobūdžio padarinius kitam asmeniui ir dėl to galinčius iškilti nuostolius, taip ieškovas prisiima atsakomybę dėl tokių savo veiksmų. Pirmiau nurodytoje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje išaiškinta, kad neteisėtais veiksmais, kaip civilinės atsakomybės sąlyga už žalą, atsiradusią dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo (CPK 147 straipsnio 3 dalis), pripažintinas asmens, prašiusio taikyti laikinąsias apsaugos priemones, ieškinio reikalavimų nepagrįstumas, patvirtintas įsiteisėjusiu teismo sprendimu, kuriuo jo reikalavimai atmesti. Asmens kreipimasis į teismą dėl tam tikrų laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, prašomų priemonių pritaikymas ir to asmens suvokimas arba turėjimas suvokti neigiamų materialinių padarinių atsiradimo rizikos lemia civilinės atsakomybės atsiradimą dėl su laikinosiomis apsaugos priemonėmis atsiradusios žalos atlyginimo.“

Taigi turime išaiškinimą, kuriuo teismas nedviprasmiškai pasako, kad atsakomybė kyla be kaltės, nes ieškovas sąmoningai veikia savo rizika. Jeigu ir kas drįstų ginčytis su išaiškinimu, kad CK 6.248 str. 1 d. nuostata reikalauja eksplicitiško kaltės, kaip civilinės atsakomybės sąlygos nereikalavimo, turėtų įsigilinti į šio delikto prasmę. Mano nuomone, kasacinio teismo išaiškinimo logika tokia, kad jeigu šiuo atveju reikalautume kaltės, tai šio instituto taikymas pasidarytų absoliučiai neįmanomas, nes tokiais atvejais nematau jokių objektyvių būdų įrodyti kaltę. Todėl išaiškinimas per sąmoningą veikimą, siekiant apriboti kito asmens teises, ir rizikos prisiėmimą – visiškai racionalus. Apskritai, esu šio instituto platesnio taikymo šalininkas, o tokia, kaip ši, kasacinėje instancijoje suformuojama teisės aiškinimo, taisyklė turėtų priversti ieškovą, kuris kelia civilinę bylą, susimastyti, ar iš tiesų verta teismų siųsti tą visų advokatų kontorų naudojamą standartinę šablonkę, kuria prašoma taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Taip pat, tai turėtų sufleruoti atsakovams, kad, nuo pat bylos jiems iškėlimo, reikia rinkti galimai patirtų nuostolių įrodymus.

Nuostoliai, patirti dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo

Praktikoje pareiškiant ieškinį yra būdinga prašyti, kad kartu būtų pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės. Turbūt nesuklysiu, jeigu pasakysiu, kad didelė dalis advokatų turi pasiruošę praktiškai identišką šabloną dėl LAP’o, kurį dedą vos ne į kiekvieną ieškinį, kad ir koks būtų reikalavimų pagrįstumas. Šablonas atrodo maždaug taip:

“Ieškovas prašo pritaikyti atsakovui laikinąsias apsaugos priemones. Laikinųjų apsaugos priemonių taikymas yra preliminari priemonė, kuria siekiama kaip įmanoma greičiau užkirsti kelią aplinkybėms, galinčioms apsunkinti ar padaryti nebeįmanomu būsimo teismo sprendimo įvykdymą. Pagrindas taikyti laikinąsias apsaugos priemones yra grėsmė, jog, nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių, teismo sprendimo (įsakymo) įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti neįmanomas (CPK 144 str.). Teismas, taikydamas CPK 145 straipsnyje numatytas laikinąsias apsaugos priemones, neprivalo turėti įrodymų, jog ateityje neabejotinai atsiras grėsmė teismo sprendimui (įsakymui) įvykdyti. Teismui pakanka įsitikinti tuo, kad konkrečioje situacijoje tokia grėsmė yra galima, kad egzistuoja tokio pobūdžio grėsmės atsiradimo tikimybė. Teismų praktikoje aplinkybė, jog būsimo teismo sprendimo (įsakymo) įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas preziumuojama tuomet, kai kilęs didelės sumos turtinis ginčas, nes didelė reikalavimo suma gali objektyviai padidinti būsimo teismo sprendimo (įsakymo) neįvykdymo riziką (Lietuvos apeliacinio teismo 2008 m. gegužės 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-307/2008, Lietuvos apeliacinio teismo 2007 m. lapkričio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-782/2007, Lietuvos apeliacinio teismo 2007 m. spalio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-717/2007 ir kt.). Ieškovo pareikšto reikalavimo suma X yra didelė, todėl preziumuotina, jog nepritaikius laikinųjų apsaugos priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Teismo sprendimas, kuriuo ieškovo turtiniai reikalavimai bus patenkinti, negalės būti įvykdytas, kadangi atsakovas gali perleisti ar kitais būdais sumažinti savo turimo turto masę ir neturėti pakankami turto, į kurį būtų galima nukreipti išieškojimą. Dėl to yra pagrindas taikyti laikinąsias apsaugos priemones, nes jų nepritaikius teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Pritaikius laikinąsias apsaugos priemones nepranešus atsakovui, būtų užbėgta už akių galimiems nesąžiningiems atsakovo veiksmams, pirmenybę teikiant ieškovo interesams, kurie šiuo metu yra pažeisti, tačiau nepažeidžiant laikinųjų apsaugos priemonių taikymo ekonomiškumo, proporcingumo principų bei teisingumo, sąžiningumo, šalių lygiateisiškumo principų.“

Tačiau nepamatuotas LAP’o prašymas ir taikymas neretai sukelia neigiamus padarinius: areštuojamas verslo (asmens) nekilnojamas turtas riboja galimybes juo disponuoti, areštuotos sąskaitos (piniginės lėšos) sustabdo verslininko (asmens) civilinę apyvartą ir pan. Kad būtų galima sumažinti šių neigiamų padarinių atsiradimo riziką, būtina prisiminti, jog civilinio proceso kodekse egzistuoja nuostolių, kilusių dėl pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių institutas (CPK 146 str 2 d.):

“Įsiteisėjus sprendimui, kuriuo ieškinys atmestas, atsakovas turi teisę reikalauti, kad ieškovas atlygintų nuostolius, kuriuos atsakovas patyrė dėl ieškovo prašymu taikytų laikinųjų apsaugos priemonių.“

Šie nuostoliai yra viena civilinės atsakomybės formų, todėl jai taikomos tiek bendrosios CK įtvirtintos civilinės atsakomybės, tiek specialiosios deliktinės atsakomybės nuostatos. Iš to seka ir šių nuostolių įrodinėjimas, todėl gavus ieškinį, kuriuo kartu prašoma taikyti ir laikinąsias apsaugos priemones, tikint, kad ieškinys nepagrįstas, derėtų atitinkamai ruoštis kitam procesui ir rinkti įrodymus, pagrindžiančius civilinės atsakomybės sąlygas. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pateikęs teisės aiškinimo taisykles, kaip tinkamai taikyti šį institutą(LAT nutartis 2012 m. gegužės 24 d. Nr. 3K-3-246/2012):

“CPK 147 straipsnio 3 dalyje (redakcija, galiojusi iki 2011 m. rugsėjo 30 d.), o šiuo metu CPK 146 straipsnio 2 dalyje (redakcija, galiojanti nuo 2011 m. spalio 1 d.) įtvirtinta atsakovo, kuriam taikytos laikinosios apsaugos priemonės, teisė reikalauti, kad ieškovas atlygintų nuostolius, kuriuos jam padarė šios ieškovo prašymu taikytos priemonės. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. gruodžio 15 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje UAB ,,Militzer and Munch Fortransas“ v. Vokietijos bendrovė „Lex System“ GmbH, bylos Nr. 3K-3-589/2006, sprendžiant klausimą dėl nuostolių, atsiradusių dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo civiliniame procese atlyginimo, inter alia išaiškinta, kad, atmetus ieškinį, asmuo, kurio turtinės teisės ieškovo prašymu buvo suvaržytos laikinosiomis apsaugos priemonėmis ir kuris dėl tokio suvaržymo patyrė nuostolių, gali kreiptis į teismą su atskiru ieškiniu, CPK 147 straipsnio 3 dalyje nustatyta tvarka prašydamas taikyti kreditoriui deliktinę atsakomybę, nenustatinėjant jos sąlygos – kaltės, nes tai yra ieškovo atsakomybės už jo rizika atliktus veiksmus atvejis. Kasacinis teismas nurodytoje nutartyje yra pažymėjęs, kad CPK 147 straipsnio 3 dalies taikymo sąlygos yra įsiteisėjęs teismo sprendimas, kuriuo asmens, prašiusio taikyti laikinąsias apsaugos priemones, ieškinys atmestas. Atlyginti nuostolius, patirtus dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, piktnaudžiavimo procesinėmis teisėmis institutas nėra būtina CPK 147 straipsnio 3 dalies taikymo sąlyga. Šios pozicijos laikomasi ir vėlesnėje praktikoje (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. gruodžio 1 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje UAB „Lit-Invest“ v. UAB „Paribys“, bylos Nr. 3K-7-411/2010; kt.).Skolininkas, reikšdamas reikalavimą atlyginti nuostolius, gali remtis tiek CPK 147 straipsnio 3 dalimi (dabar galiojančio CPK 146 straipsnio 2 dalimi), tiek CPK 95 straipsniu, tačiau šis straipsnis nėra 147 straipsnio 3 dalies taikymo sąlyga.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, aiškindama CPK 147 straipsnio 3 dalies taikymo praktiką, yra nurodžiusi, kad, naudodamasis CPK 147 straipsnio 3 dalyje įvirtinta teise ir reikšdamas ieškinį po ginčo, kurį nagrinėjant buvo taikytos laikinosios apsaugos priemonės, išnagrinėjimo jo naudai, ieškovas turi įrodyti nuostolių atsiradimo faktą ir dydį bei priežastinį ryšį su taikytomis laikinosiomis apsaugos priemonėmis, nes gali būti atlyginami tik tie realūs patirti nuostoliai, kurie atsirado kaip laikinųjų apsaugos priemonių taikymo tiesioginis padarinys (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. lapkričio 3 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje UAB „Acumen“ v. UAB „Rovė“, bylos Nr. 3K-3-469/2009; kt.).“

Taigi, reikia rinkti įrodymus, pagrindžiančius civilinės atsakomybės sąlygas (išskyrus kaltę), pagrindžiančius nuostolius, kaip tiesioginius LAP’o taikymo padarinius. Dėl LAP’o patirtų nuostolių pavyzdys gali būti negautos pajamos:

Negautos pajamos yra asmens negautos lėšos, kurių jis tikėjosi gauti ir kurių negauta todėl, kad buvo sutrikdyta veikla, iš kurios buvo numatyta jų realiai gauti. Pažymėtina, kad negautos pajamos turi būti realios, o ne hipotetinės. Dėl to, remiantis CK 6.249 straipsnio 1 dalimi, turi būti nustatytos realios asmens galimybės gauti konkrečias pajamas, atsižvelgiant į ankstesnes jo pajamas, pasiruošimą ir priemones, kurių ėmėsi siekdamas gauti šių pajamų, ir pan. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. birželio 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje ŽŪB „Vanaginė“ v. Lietuvos Respublika, bylos Nr. 3K-3-305/2007; 2009 m. lapkričio 3 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Acumen“ v. UAB „Rovė“, bylos Nr. 3K-3-469/2009; kt.). Nuostolių kaip piniginės žalos išraiška turi būti atlyginama tiek, kiek ieškovas prarado, nes toks atlyginimas atitiktų žalos kompensavimo funkciją, o didesnio nei faktiškai asmens patirta žala, dydžio atlyginimas reikštų tokio asmens nepagrįstą praturtėjimą.“

Man asmeniškai praktikoje norėtųsi pamatyti daugiau tokio tipo pagrįstų ieškinių, nes jie galėtų subalansuoti neretai perteklinį laikinųjų apsaugos priemonių prašymą ir taikymą.

%d bloggers like this: