Kai nusikalstamais veiksmais padaroma žala, darbuotojas gali būti tiesioginiu civilinės atsakomybės subjektu (skolininku)

2015 m. spalio 26 d. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas sprendė (Nr.3K-7-328-248/2015. Beje, šią nutartį pavyko rasti pačiame LAT interneto puslapyje, ačiū.) darbuotojo tiesioginės civilinės atsakomybės klausimą. Bendroji taisyklė, kaip žinome, yra: tuo atveju, kai darbuotojas sukelią žalą, tai kyla netiesioginė atsakomybė darbdaviui. Šį kartą teismui pasitaikė sudėtingesnė situaciją, kurią galima supaprastinti:

Asmuo A dirbo įmonėje B mūrininku. Atliekant gyvenamojo namo statybos darbus, įvyko nelaimingas atsitikimas, kurio metu ieškovas nukrito nuo perdangos ir buvo sunkiai sužalotas, todėl neteko 80 proc. darbingumo. Įmonės B vadovė (asmuo C) buvo pripažinta kalta pagal BK 176 straipsnį (Darbų saugos ir sveikatos apsaugos darbe reikalavimų pažeidimas). Baudžiamojoje byloje mūrininkui priteista iš įmonės B turtinės ir neturtinės žalos atlyginimas. Po kiek laiko įmonė B subankrutavo ir buvo išregistruota. Mūrininkui jo patirta žala nebuvo atlyginta.

Kyla klausimas, ar galima reikalauti žalos atlyginimo iš bankrutavusios įmonės vadovės? LAT’o išplėstinė kolegija ir žemesnės instancijos teismai mano, kad galima. Šiai išvadai pagrįsti teismas pirmiausiai pasirėmė Konstitucinio Teismo doktrina dėl žalos atlyginimo, nurodydamas:

“Jog būtinumas atlyginti asmeniui padarytą materialinę ir moralinę žalą yra konstitucinis principas, kylantis iš, inter alia, Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalies, kurioje įtvirtinta, kad asmeniui padarytos materialinės ir moralinės žalos atlyginimą nustato įstatymas (2009 m. kovo 27 d., 2013 m. gruodžio 6 d. nutarimai). Konstitucijoje imperatyviai reikalaujama įstatymu nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kad asmuo, kuriam neteisėtais veiksmais buvo padaryta žala, visais atvejais galėtų reikalauti teisingo tos žalos atlyginimo ir tą atlyginimą gauti (2010 m. vasario 3 d., 2013 m. gruodžio 6 d. nutarimai). Asmeniui padarytos žalos atlyginimas turi būti realus ir teisingas.”

Toliau teismas, remdamasis KT doktrina, plėtoja visišką žalos atlyginimo principą:

“Išplėstinė teisėjų kolegija, atsižvelgdama į galiojantį teisinių santykių reguliavimą ir egzistuojančią teismų praktiką šiuo klausimu, sprendžia, kad siekiant visiško žalos atlyginimo principo įgyvendinimo egzistuoja poreikis plėtoti kasacinio teismo praktiką, aiškinant ir taikant CK 6.264 straipsnį dėl netiesioginės atsakomybės ir galimybės žalą išsiieškoti iš tiesioginio kaltininko tais atvejais, kai darbdavys yra likviduotas dėl bankroto. Tais atvejais, kai netiesioginės atsakomybės subjektas likviduojamas dėl bankroto, taisyklė, kad žalą patyręs asmuo gali kreiptis tik į darbdavį,  o ne į tiesiogiai žalą padariusį asmenį – darbuotoją, neatitinka principinio įstatymo leidėjų tikslo dėl nukentėjusiųjų apsaugos. Dėl to išplėstinė teisėjų kolegija, atsižvelgdama į būtinybę apsaugoti nukentėjusiojo interesus,  pažymi, kad tais atvejais, kai įmonė, pagal CK 6.264 straipsnį atsakinga už žalos atlyginimą, tačiau jos neatlyginusi, likviduojama dėl bankroto, darbdavio atsakomybės už darbuotojo veiksmais padarytą žalą taisyklė turi būti aiškinama ne kaip naikinanti savo veiksmais (neveikimu) žalą sukėlusio asmens atsakomybę, bet kaip įtvirtinanti papildomas garantijas nukentėjusiajam. Priešingas CK 6.264 straipsnio aiškinimas prieštarautų bendrajai atsakomybės už sukeltą žalą taisyklei ir visiško žalos atlyginimo (restitutio in integrum) principui.”

Šią poziciją LAT’as sustiprina ir lyginamuoju metodu naudodamas Europos deliktų teisės principus (soft law):

“Toks šios normos aiškinimas iš esmės atitinka ir Europos deliktų teisės principų (angl. Principles of European Tort Law, sutr. PETL) 6:102 straipsnio „Atsakomybė už pagalbininkus“ (angl. Liability for Auxiliaries), kuris taikomas ir atsakomybei už darbuotojus, komentarą, kuriame nurodyta, kad pagalbininkas visais atvejais gali būti traukiamas atsakomybėn kaip tiesioginis kaltininkas, tačiau nedidelio ar vidutinio neatsargumo atvejais jis turi regreso teisę į darbdavį.”

Toliau teismas paaiškina, koks yra CK 6.264 str. įtvirtintų taisyklių tikslas ir būtent kodėl įstatymų leidėjas šiuo atveju pasirenka netiesioginę civilinę atsakomybę:

“CK 6.264 straipsnyje nustatyta atsakomybės už kitą asmenį taisykle siekiama užtikrinti, pirma, nukentėjusiojo interesus (toks mechanizmas jam garantuoja operatyvų ir realų kompensacijos gavimą, nes įmonė paprastai yra finansiškai pajėgesnė už fizinį asmenį, nereikia aiškintis konkretaus kaltininko), ir, antra, ginti ir žalą padariusį darbuotoją, iš dalies apsaugant jį nuo finansinės naštos (darbuotojui nereikia skubiai atlyginti žalos, darbdavys gali nesinaudoti regreso teise ar naudotis ja ribotai). Pažymėtina, kad šie du siekiai gali būti suderinti tik tada, kai netiesioginės atsakomybės subjektas yra pajėgus patenkinti nukentėjusio asmens reikalavimus. Kai šių interesų suderinti neįmanoma ir jie konkuruoja tarpusavyje (pvz., neišliko netiesioginės civilinės atsakomybės subjekto, privalančio atlyginti žalą), prioritetas teiktinas nukentėjusio asmens interesų gynybai.”

Toliau teismas pritaiko teisėtų lūkesčių principą, nurodydamas:

“Nagrinėjamoje situacijoje aktualu, kad CK 6.280 straipsnio 1 dalyje nustatyta žalą atlyginusio asmens regreso teisė į žalą padariusį asmenį: atlyginęs kito asmens padarytą žalą asmuo turi į padariusį žalą asmenį regreso (atgręžtinio reikalavimo) teisę tokio dydžio, kiek sumokėjo žalos atlyginimo, jeigu įstatymai nenustato kitokio dydžio. Darbdavio, atlyginusio darbuotojo padarytą žalą, regreso teisę į tokį darbuotoją riboja darbo teisės normos. Darbuotojas tokiu atveju atsako pagal bendras materialinės atsakomybės taisykles. DK 253 straipsnio 3 punktas kaip vieną darbuotojų materialinės atsakomybės atvejų nustato baudų ir kompensacinių išmokų, kurias darbdavys turėjo sumokėti dėl darbuotojo kaltės, atlyginimą. Atlygintina žala nustatoma tokio dydžio, kurį darbdavys regreso teise įgijo dėl darbuotojo padarytos žalos atlyginimo (DK 257 straipsnio 4 dalis). Toks teisinis reglamentavimas reiškia, kad darbuotojas, kitam asmeniui padaręs žalos, nėra atleistas nuo turtinės atsakomybės – darbdavys turi teisę regreso tvarka išsiieškoti atlygintą žalą iš darbuotojo. Vadinasi, kasatorė negalėjo turėti teisėto lūkesčio, kad jai galiojančių teisės normų pagrindu nekils pareiga atlyginti žalą, padarytą netinkamai atliekant darbo funkcijas. Pažymėtina, kad išsiieškoti visą atlygintą žalą darbdavys gali ne visada, nes darbuotojui paprastai taikoma ribota atsakomybė (DK 254 straipsnis) ir tik įstatyme specialiai nustatytais atvejais jis atlygina visą padarytą žalą (DK 255 straipsnis). Darbuotojas, be kita ko, privalo atlyginti visą žalą, jei žala padaryta jo nusikalstama veika, kuri yra konstatuota BPK nustatyta tvarka (DK 255 straipsnio 2 punktas). Tai reiškia, kad darbdavys, CK 6.264 straipsnio pagrindu atlyginęs darbuotojo nusikalstamais veiksmais padarytą žalą, turi regreso teisę į nukentėjusiajam išmokėtą žalos, padarytos dėl darbuotojo kaltės, atlyginimą. Darbdaviui šia teise pasinaudojus, darbuotojui atsirandantys turtiniai padariniai iš esmės nesiskirtų nuo tų, kurie būtų, jei jis žalą atlygintų tiesiogiai nukentėjusiam asmeniui. Tai patvirtina poziciją dėl darbuotojo tiesioginės atsakomybės galimumo, kai už jį privalantis žalą atlyginti asmuo nebeegzistuoja.”

Remiantis visais šiais argumentais, LAT prieina prie galutinės išvados:

“Darbuotojas, padaręs žalą nusikalstamais veiksmais, kurie yra konstatuoti Baudžiamojo proceso kodekso nustatyta tvarka, ir iki žalos atlyginimo išnykus subjektui (darbdaviui), privalančiam už jį atlyginti žalą, gali būti tiesioginės civilinės atsakomybės subjektas (tiesioginis skolininkas) pagal deliktinę prievolę.

Taigi, turime specifinę situaciją, kai galima darbuotojo tiesioginė atsakomybė esant padarytai nusikalstamai veikai. Kyla klausimas, kas būtų analogiškoje situacijoje, tik jeigu nusikalstamos veikos nebūtų? Ar tokiu atveju tiesioginė darbuotojo civilinė atsakomybė būtų apribota DK 254 str. apimtimi (ne daugiau kaip jo trijų vidutinių mėnesinių darbo užmokesčių dydžiu)? Kaip ši norma konkuruotų su konstituciniu principu, kad padaryta žala turi būti atlyginta visiškai? Atsakymo reikės palaukti, bet dabar aišku, kad DK 255 str. atvejais bankrutavus darbdaviui, bus galima tiesiogiai išsieiškoti patirtą žalą iš darbuotojo.

Žalą padariusio asmens sunki turtinė padėtis kaip žalos dydžio mažinimo sąlyga

Pirmiausia atsiprašau už sumažėjusį tinklaraščio įrašų kiekį, tačiau rašomas magistrinis atėmė visą laiką, o po jo net nesinorėjo liesti teisės. Dabar magistrinis parašytas (nors dar neapgintas), todėl galima pradėti gaivinti tinklaraštį :)

Šis įrašas skirtas vienam iš civilinės atsakomybės mažinimo klausimui. Kai susiduriu su civiline atsakomybe ir žalos atlyginimu t.y. galimybe mažinti žalos dydį, neretai užkliūnu už CK 6.282 str. 3 d., kuri suteikia teismui dispoziciją mažinti žalos dydį, atsižvelgiant į žalą padariusio asmens sunkią turtinę padėtį, išskyrus atvejus, kai žala padaryta tyčia. Šiame įraše nebus kalbama apie tyčinius atvejus. Pati ši nuostata įdomi tuo, kad ji iš esmės prieštarauja civilinės atsakomybės tikslui. Juk šios atsakomybės tikslas yra kompensuoti visą padarytą žalą. Tačiau, šiuo atveju, esant sunkiai turtinei padėčiai, žalą padaręs asmuo gali “išsisukti” nuo visiško kompensavimo.

CK 6.251 str. 1 d. įtvirtina vieną iš pagrindinių civilinės atsakomybės principų – padaryti nuostoliai turi būti atlyginti visiškai. Principas reiškia, jog žalą būtina tiksliai įvertinti, kad nukentėjusiam būtų atlyginta tiek, kiek jis iš tiesų prarado. Šio straipsnio 2 dalis suteikia teismui teisę mažinti nuostolių atlyginimo dydį, jeigu dėl visiško nuostolių atlyginimo atsirastų nepriimtinų ir sunkių padarinių. Kodekso komentare rašoma, kad ši norma teismui leidžia įgyvendinti teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principus tais atvejais, kai visiško nuostolių atlyginimo principo įgyvendinimas sukeltų labai sunkų padarinių, todėl būtų pažeidžiami minėti principai. Komentare nurodoma, kad ši norma turi būti taikoma labai atsargiai ir tik išimtinais atvejais, kai sąžiningumas, protingumas ir teisingumas iš tiesų reikalauja sumažinti nuostolių atlyginimo dydį. Koks šios normos santykis su CK 6.282 str. 3 d.? Akivaizdu, kad CK 6.282 str. 3 d. turėtų būti vertinama kaip specialioji norma CK 6.251 str. atžvilgiu. Manyčiau, kad CK 6.282 str. 3 d. būtent įtvirtiną vieną iš sąlygų (atvejų), kuomet ji sistemiškai taikoma su CK 6.251 str. ir nukrypstama nuo visiško nuostolių atlyginimo principo. Darytina išvada, kad abi normos turi būti taikomos tik išimtinais atvejais.

Viskas būtų gražu, jeigu ne vienas teismo sprendimas, kurį radau nagrinėdamas Lietuvos Apeliacinio Teismo praktiką. Teismas nurodo (bylos nr. 2A-380/2011):

“Įvertinusi nurodytas aplinkybes, byloje nustatytus ieškovės veiksmus baudžiamųjų bylų tyrimo metu, sunkią valstybės turtinę padėtį ekonominiu sunkmečiu, nagrinėjamos bylos kontekste atsižvelgdama į šiuo klausimu suformuotą teismų praktiką, vadovaudamasi CK 1.5 straipsnyje įtvirtintais principais, teisėjų kolegija sprendė, kad pirmosios instancijos teismo nustatytas neturtinės žalos atlyginimas padidintinas iki 10 000 Lt ir tai atitinka konstitucinį teisingo žalos atlyginimo principą (Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalis) ir CK 6.250 straipsnio 2 dalyje įtvirtintus neturtinės žalos nustatymo kriterijus.”

Mane neramina argumentas “dėl valstybės sunkios turtinės padėties ekonominiu sunkmečiu”. ApT’o sprendime nenurodomos normos, kuriomis remiantis naudojamas šis argumentas, tik bendroji CK 6.250 str. 2 d. ir Konstitucija.  Kyla klausimas, kokiu pagrindu atsirado atsirado teismo argumentas dėl sunkios valstybės turtinės padėties? Tiek CK 6.251 str. 2 d., tiek CK 6.282 str. 3 d. teismas gali taikyti savo iniciatyva, tačiau žala padaręs asmuo kaip ir turi įrodyti savo sunkią turtinę padėtį. Valstybė šiuo atveju jos neįrodinėjo. Galimas variantas, kad sukios turtinės padėties argumentas atsirado sprendime atsitiktinai? Jeigu ne, tai čia galima įžvelgti neigiamą tendenciją. Jeigu laikysime, kad CK 6.282 str. 3 d. yra specialioji norma, tai jos komentare rašoma, kad ji taikoma TIK FIZINIAMS ASMENIMS. Tai yra visiškai logiška ir šiuo atveju minėtos normos pagrindu valstybės padarytos žalos nebūtų galima mažinti. Tačiau pastebėtina, jog pati norma expressis verbis neįtvirtina, kad ši norma taikoma tik fiziniams asmenims, o komentaras nėra privalomas teisės aiškinimo šaltinis. Bet, spėju, kad kodekso kūrėjai, kurie sutampa su komentaro autoriais, turėjo omenyje būtent fizinius asmenis..

Šiuo atveju pritarčiau kodekso komentaro autoriams ir nebūčiau linkęs sutikti su poziciją, kad žalos dydį galima mažinti atsižvelgiant į žalą padariusio juridinio asmens sunkią turtinę padėtį, o šią žalos mažinimo sąlygą teismai turėtų taikyti, tik pačiais rečiausias atvejais, kai to reikalauja protingumas, sąžiningumas ir teisingumas.

%d bloggers like this: