LAT’as išaiškino pirmąją actio Pauliana sąlygą

2011 m. spalio 18 dieną nutartimi, civilinėje byloje 3k-3-392/2011, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas pateikė gana paprastą, tačiau labai reikšmingą išaiškinimą dėl pirmosios actio Pauliana sąlygos – neabejotinos ir galiojančios kreditoriaus reikalavimo teisės. Išaiškinimo esmė – reikalavimo teisės atsiradimo momentas t.y. ilgą laiką nesąžiningi skolininkai naudodavo tam tikrą schemą, kaip išsisukti nuo turtinės žalos atlyginimo deliktiniuose teisiniuose santykiuose. Primityviai pateiksiu standartinę tokio elgesio schemą:

Iš pradžių asmenų A ir B nesieja jokie prievoliniai santykiai. Prievoliniai santykiai tarp jų atsiranda delikto pagrindu t.y. vienam iš šių asmenų padarius žalą pvz.: asmuo B automobiliu partrenkė asmenį A arba asmuo B kaip nors sugadino asmens A turtą ir pan. Tokios standartinės situacijos. Tada tarp minėtų asmenų prasideda teismo procesas, kuriuo prašoma priteisti civilinę atsakomybę t.y. atlyginti deliktu padarytą žalą. Tada, kol vyksta teismo procesas, nustatinėjant žalos dydį ir t.t. asmuo B perleidžia savo turtą, kad, atsiradus jam nepalankiam teismo sprendimui su konkrečiu žalos dydžiu, jam nereikėtų atlyginti asmeniui A padarytos žalos, nes, priėmus teismo sprendimą ir jam įsigaliojus, asmuo B nebeturėtų turto t.y. turtas jau būtų perleistas tretiesiems asmenims. Tada asmeniui A lieka keli elgesio variantai: 1) pasiduoti ir laukti, gal kada nors B įgis turto 2) reikšti actio Pauliana ieškinius ir ginčyti sandorius su trečiaisiais asmenimis. PROBLEMA atsiranda naudojantis antruoju variantu t.y. sprendžiant bylą dėl actio Pauliana, nes “gudrūs“ skolininkai yra sugalvoję kvailą gynybos taktiką, ant kurios neretai užkimba pirmosios instancijos teismai. Pačiam yra tekę susidurti su šia situacija. Jų gynybinės taktikos esmė yra pirmoji actio Pauliana sąlyga – neabejotinos ir galiojančios kreditoriaus reikalavimo teisės egzistavimas. Kažkodėl teismai kimba ant tokios argumentacijos, kai sakoma:

prievolė atlyginti žalą atsirado nuo teismo sprendimo priėmimo momento

Nors bet kuriam asmeniui, kuris nors kiek išmano prievolių teisę – aišku, kad deliktinės prievolės atsiradimo momentas sutampa su žalos padarymo momentu. Todėl teismo sprendimas čia yra visai ne esminis momentas. Deja, to nesugeba suprasti kai kurie teisėjai. Šioje kasacinėje byloje pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai užkimba ant kabliukų:

“Alytaus rajono apylinkės teismas 2010 m. birželio 23 d. sprendimu ieškinį atmetė. Teismas konstatavo, kad ginčijamų dovanojimo ir pirkimo–pardavimo sandorių sudarymo metu J. B., J. B. ir A. B. nebuvo ieškovo skolininkai (ieškovui žalos atlyginimas iš atsakovės J. B. priteistas tik 2009 m. rugsėjo 23 d. teismo sprendimu).

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, apeliacine tvarka išnagrinėjusi bylą pagal ieškovo apeliacinį skundą, 2011 m. vasario 21 d. nutartimi pirmosios instancijos teismo sprendimą paliko nepakeistą. Teisėjų kolegija nurodė, kad ginčijamų sandorių sudarymo metu ieškovas nebuvo atsakovų kreditorius, nes žalos atlyginimo prievolė buvo ginčijama, ji nebuvo įrodyta. Prievolė atlyginti 47 229 Lt žalą atsirado tik 2009 m. rugsėjo 23 d., Kauno apygardos teismui priėmus atitinkamą sprendimą, iki tol sudaryti sandoriai neprieštaravo teisės normoms ir visiškai atitiko CK sandoriams keliamus reikalavimus.“

Tokie teismų išaiškinimai iš esmės atveria kelią, esant deliktiniams santykiams, perleisti turtą ir taip niekada nebūti atsakingiems už prievolės, ir stipriai susiaurina actio Pauliana taikymo sritį. Visiškas absurdas. Tačiau vakarykšte nutartimi LAT’as užkirto tam kelią:

“Kasatorius, kasaciniu skundu reikšdamas argumentus dėl netinkamai nustatyto skolininkų prievolės atsiradimo momento, kelia klausimą dėl pirmosios actio Pauliana sąlygos buvimo, t. y. kreditoriaus reikalavimo teisės egzistavimo ginčijamų sandorių sudarymo metu. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai nurodė, kad tuo metu, kai buvo sudaryti ginčijami turto perleidimo sandoriai, skolininkų prievolė, taigi ir kreditoriaus reikalavimo teisė, dar nebuvo atsiradusi. Tokią išvadą teismai grindė tuo, kad, nors žala padaryta 2006 m. spalio 31 d. eismo įvykio metu, tačiau skolininkų J. B. ir J. B. prievolė atlyginti žalą konstatuota tik Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. rugsėjo 23 d. sprendimu, taigi 2007 m. birželio 22 d. ir 2007 m. rugpjūčio 29 d. sandorių sudarymo metu J. B. ir J. B. dar nebuvo kasatoriaus skolininkai, o kasatorius neturėjo į juos reikalavimo teisės, todėl sudaryti sandoriai negalėjo pažeisti ir nepažeidė kreditoriaus teisių.

Tokia teismų išvada pripažintina nepagrįsta. Kadangi šiuo atveju padaryta žala kildinama iš delikto, tai žalos atlyginimo momentas nustatytinas taikant deliktinę atsakomybę reglamentuojančias CK normas. CK 6.245 straipsnio 4 dalyje nurodyta, kad deliktinė civilinė atsakomybė yra turtinė prievolė, atsirandanti dėl žalos, kuri nesusijusi su sutartiniais santykiais, išskyrus atvejus, kai įstatymai nustato, kad deliktinė atsakomybė atsiranda ir dėl žalos, susijusios su sutartiniais santykiais. CK 6.288 straipsnio, reglamentuojančio žalos atlyginimo mokėjimą, 1 dalyje nustatyta, kad žala atlyginama nuo jos padarymo dienos, o jeigu žala atsirado vėliau, – nuo žalos atsiradimo dienos. Taigi pagal įstatymą žalos atlyginimo prievolė siejama su jos padarymo (atskirais atvejais – atsiradimo, jeigu žala atsiranda vėliau nei ji padaroma) momentu; jokių šios normos išimčių įstatyme nenustatyta. Tai, kad skolininko prievolė atlyginti žalą atsiranda nuo žalos padarymo momento, papildomai patvirtina ir CK 6.288 straipsnio 2 dalies norma, pagal kurią ieškinio senaties termino pradžia reikalauti atlyginti žalą taip pat siejama su žalos padarymo momentu. Taigi nėra jokio teisinio pagrindo išvadai, kad žalos atlyginimo prievolė skolininkui atsiranda tik nuo jos konstatavimo teismo sprendimu momento. Teismo sprendimas priteisti žalos atlyginimą – tai tik kreditoriaus teisės apgynimas, o ne reikalavimo teisės, kaip tokios, atsiradimo pagrindas“.

LAT’as pateikė paprastą, civilinės teisinės atsakomybės doktrina bei įstatymu normomis pagrįsta išaiškinimą, kuris taps stipria kliūtimi bandant “nusiplauti“ nuo prievolinių pareigų vykdymo.

Be kitą ko reikia pagirti ir ieškovo AB “Lietuvos draudimo“ teisininkus, kurie ne tik tinkamai paruošė kasacinio skundo argumentus dėl deliktinės prievolės atsiradimo momento, bet ir dėl subrogacijos teisės. Nes atsakovai, kaip ir tikėjausi, bandė gintis regresu. Kasacinio skundo argumentai:

“Kasatorius, draudimo sutarties pagrindu atlyginęs nukentėjusiajam 2006 m. spalio 31 d. padarytą žalą, įstojo į nukentėjusiojo ir skolininko buvusius prievolinius santykius ir subrogacijos tvarka įgijo teisę reikalauti atlyginti žalą dar iki ginčijamų turto perleidimo sandorių (šie buvo sudaryti 2007 m. birželio 22 d ir 2007 m. rugpjūčio 29 d.) sudarymo.“

Šioje vietoje atsakovas bando gintis regresu t.y. naujos prievolės atsiradimo momentu ir atsiliepime į kasacinį skundą teikia tokius kontrargumentus:

“Teisė į žalos, padarytos dėl eismo įvykio, atlyginimą atsiranda nuo žalos konstatavimo teisės aktų nustatyta tvarka momento. Kasatorius nepagrįstai remiasi CK 6.288 straipsnio 1 dalimi, nes šiuo atveju taikytinas CK 6.280 straipsnis, pagal kurio nuostatas kasatorius įgijo reikalavimo teisę į J. B. ne nuo žalos atsiradimo momento, o tik nuo to momento, kai atlygino žalą. Atsakovė J. B. įgijo pareigą atlyginti žalą kasatoriui tik po to, kai šis atlygino žalą nukentėjusiajam ir kai atsakovės atsakomybė buvo nustatyta teismo sprendimu, t. y. 2009 m. rugsėjo 23 d. Dėl to 2007 m. rugpjūčio 29 d. pirkimo–pardavimo sandorio sudarymo metu kasatorius nebuvo atsakovų kreditorius, o atsakovai nebuvo jo skolininkai.“

LAT’as pateikia išaiškinimą:

“Atsiliepime į kasacinį skundą atsakovas R. Š. nepagrįstai teigia, kad šioje byloje, nustatant kreditoriaus reikalavimo teisės atsiradimo momentą, taikytinas ne CK 6.288 straipsnis, bet 6.280 straipsnis, reglamentuojantis regreso teisę į žalos padariusį asmenį. Atsakovo teigimu, kasatoriaus reikalavimo teisė į skolininkus atsirado CK 6.280 straipsnio pagrindu tik tada, kai kasatorius, kaip draudikas, išmokėjo draudimo išmoką nukentėjusiam asmeniui. Toks aiškinimas yra netinkamas ir prieštarauja įstatymams bei teismų praktikai. Kasatorius įgijo reikalavimo teisę į skolininkę J. B. išmokėjęs draudimo išmoką nukentėjusiam asmeniui, t. y. atlyginęs šio patirtą žalą, už kurią atsakinga J. B. CK 6.1015 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad jeigu draudimo sutartis nenustato ko kita, draudikui, išmokėjusiam draudimo išmoką, pereina teisė reikalauti išmokėtų sumų iš atsakingo už padarytą žalą asmens. Pagal to paties straipsnio 2 dalį reikalavimo teisė, perėjusi draudikui, įgyvendinama laikantis taisyklių, kurios nustato draudėjo (naudos gavėjo) ir už žalą atsakingo asmens santykius. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, aiškindamas šias normas, ne kartą konstatavo, kad draudikui, išmokėjusiam draudimo išmoką draudėjui, šio teisė į žalos atlyginimą pereina įstatymo pagrindu, t. y. subrogacijos tvarka. Subrogacinė prievolė nuo regresinės prievolės skiriasi tuo, kad tai nėra nauja prievolė; draudikui perėmus draudėjo reikalavimo teisę žalos atlyginimo prievolė, siejanti nukentėjusį draudėją ir žalą padariusį asmenį, nepasibaigia, tik keičiasi šios prievolės šalis; draudikas, išmokėjęs draudimo išmoką, įgyja draudėjo teises ir pareigas žalos atlyginimo prievolėje, t. y. toje pačioje, jau egzistuojančioje prievolėje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. vasario 12 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB DK „PZU Lietuva“ v. AB „Lietuvos draudimas“, bylos Nr. 3K-3-76/2008; 2009 m. vasario 10 d. nutartis, priimta civilinėje byloje AB „Lietuvos draudimas“ v. Viešosios policijos apsaugos tarnyba, UAB „BTA draudimas“, bylos Nr. 3K-3-46/2009; kt.). Tai reiškia, kad subrogaciniam reikalavimui taikomos tos teisės normos, kurios reglamentuoja prievolę, siejančią nukentėjusį ir žalą padariusį asmenis. Taigi kasatoriaus perimta iš draudėjo reikalavimo teisė galioja nuo žalos padarymo momento; tai, kad šioje žalos atlyginimo prievolėje pasikeitė kreditorius, nei pačios prievolės, nei skolininko padėties nepakeitė. Be to, bylos duomenimis, kasatorius reikalavimo teisę į skolininkę J. B. perėmė dar iki ginčijamų sandorių sudarymo, taigi pirmiau nurodytas atsiliepimo į kasacinį skundą argumentas dėl netinkamo kreditoriaus teisės atsiradimo momento nustatymo ir CK 6.280 straipsnio taikymo atmestinas kaip nepagrįstas. Kreditorius, kuriam reikalavimo teisė perėjo subrogacijos tvarka, perėmė visas pirminio kreditoriaus turėtas teises prieš skolininką, kartu ir teisę pareikšti Pauliano ieškinį.“

Taigi, kai kuriems praktikams turėtų būti dar aiškiau, nes aš negaliu pakęsti aiškinimo jog subrogacija ir regresas yra tas pats, nes tai reglamentuoja vienas straipsnis, ir subrogacija, ir regresas yra straipsnio pavadinime – skliaustuose. Čia pateikta dar viena praktinė situacija, kai skirti subrogacijos ir regreso institutus – būtina. Todėl dar kartą pateikiu nuorodą į savo straipsnį, kuriame paaiškinu subrogacijos ir regreso skirtumus – Subrogacija, regresas ir cesija.

%d bloggers like this: