Dar viena hipotekos “reforma“

Pastaruoju metu pradėjau daugiau laiko skirti teisės aktų projektams t.y. tiems įstatymų pakeitimams, kurie registruoti Seime ir laukia savo eilės svarstymuose atitinkamuose komitetuose, o galiausiai ir plenariniame Seimo posėdyje. Turbūt nieko nešokiruosiu pasakydamas, kad teisinio broko galima rasti daugiau negu reikia, tačiau galvos skausmą neretai atperka juokingi aiškinamieji raštai. Planuoju rašyti daugiau tokių įrašų, nes kai įstatymų projektams neskiriama pakankamai dėmesio viešojoje erdvėje, po to pamatai, kad priimtos tokios nesąmonės kaip mūsų “Konstitucinių įstatymų sąrašas“.

Kadangi man asmeniškai labai įdomus hipotekos institutas, tai šį kartą apie jį. Seimo narys P. Gražulis, jau ne pirmą kartą įregistruoja tokį projektą, pateikiu lyginamąjį variantą:

Pakeisti 4.193 straipsnio 1 dalį ir išdėstyti taip:

 „ 4. 193 straipsnis. Hipotekos kreditoriaus teisė patenkinti savo reikalavimą iš įkeisto daikto

1. Jei pardavus įkeistą daiktą varžytinėse gaunama mažesnė suma, nei priklauso kreditoriui, jis turi teisę  neturi teisės reikalauti išieškoti iš kito skolininko turto bendra įstatymų nustatyta tvarka.“

Aiškinamajame rašte nurodoma:

“Projekto rengimą paskatino šiuo metu susiklosčiusi ekonominė situacija, kuomet akivaizdžiai yra kritusi nekilnojamo turto kaina. Ši tendencija įtakoja tai, jog asmuo (tiek fizinis, tiek juridinis), pasinaudojęs hipoteka ir įkeitęs savo nekilnojamąjį turtą, o vėliau negalintis atiduoti skolos, rizikuoja prarasti ir kitą, neužstatytą turtą, nes užstatytojo turto vertė per kelerius metus smarkiai sumažėjo.“

Neapdariai akiai atrodytų gražu, sakykime Robin Hood’iška. Tačiau šio projekto trūkumus turbūt iš karto pastebėtų net pats blogiausias studentas, išklausęs prof. E. Baranausko prievolių įvykdymo užtikrinimo paskaitas. Šį kartą neužkraudamas teksto, necituosiu LAT’o nutarčių ir t.t. Problema tame, kad pataisos autorius nesupranta pagrindinės ir papildomos prievolės santykio. Nuo romėnų laikų egzistuoja taisyklę, kad papildomos prievolės likimą apsprendžia pagrindinė prievolė, o ne atvirkščiai, o tai yra vadinama papildomos prievolės akcesoriškumu (jeigu reikia lyginamojo, istorinio ekskurso šiuo klausimu, mano rekomendacija būtų Reinhard Zimmermann “The Law of Obligations: Roman Foundations of the Civilian Tradition“). Tai reiškia, kad papildomos prievolės įvykdymas nereiškia pagrindinės prievolės pabaigos. Kai kam galėtų atrodyti, kad jeigu papildoma prievolė įvykdoma t.y. tuo įvykdymu įvykdoma ir pagrindinė prievolė, todėl ji baigiasi. Deja, taip nėra. Pvz. net ir tuo atveju jeigu laiduotojas įvykdo prievolę už skolininką, jis subrogacijos tvarka atsistoja į kreditoriaus vietą ir pagrindinė prievolė lieka galioti. Tačiau šiais P. Gražulio pakeitimais siūloma ne kas kita, bet iš esmės užbaigti pagrindinę prievolę apsiribojant išsiieškojimu iš hipoteka įkeistu turtu.

Padariniai. Atrodo, gražulis gina vargšus prasiskolinusius žmones nuo plėšikų bankų. Kodėl šis siūlomas projektas nepasieks aiškinamajame rašte siekiamų tikslų, manyčiau bus net priešingai. Pirma, lex retro non agit jau iki įstatymo priėmimo įkeistam turtui. Antra, jeigu  bet kas pabandytų pasiimti būsto paskolą iš esmės bet kuriame banke, tai bankas iš esmės visada reikalauja hipotekos į kažkokį turtą, kad būtų užtikrintas kredito gražinimas. Ką padarytų tokia pataisa? A. Bankai atsisakys hipotekos. B. Bankai reikalaus tokios hipotekos, kuri gerokai viršys kredito sumą (tam kad būtų saugus skolininko nemokumo atveju). Hipotekos atsisakymas reiškia, kad bus reikalaujami kiti prievolių įvykdymo būdai. Na, kadangi laidavimas ne toks patikimas, tai pvz. galėtų paprašyti, kad asmuo, norintis pasiimti paskolą, atvestu kokius 5 laiduotojus. Arba dar geresnis būdas, paprašytų gauti savarankišką garantiją… Jeigu vis dėlto reikalautų hipotekos, kuri stipriai viršija kredito sumą, gali kilti klausimas, kas sugebės pateikti tokią hipoteką pirkdamas pirmąjį būstą (jauna šeima)? Suku prie to, kad rinkoje susidarytų tokia situacija, kai būstą būtų nusipirkti dar sunkiau.

Hipoteka dėl savo savybių yra labai patraukli kreditoriui, kuri atsiradusi pas romėnus, tačiau gyvuoja iki šių laikų. Romėnai žinojo ir kitus įkeitimo būdus: pignus, fiducia, tačiau jie nesugebėjo išlikti. Būtent hipotekos akcesoriškumas, reikalavimo išsiieškoti į įkeistą turtą pirmumams, tačiau įkeitimo laikotarpiu turto palikimas jo savininkui – tos patrauklios savybės, o dabar bandoma ją sunaikinti…

Reklama
%d bloggers like this: