Ar vienašaliams sandoriams gali būti taikomos CK įtvirtintos sutarčių teisės bendrosios nuostatos?

2016 m. gegužės 5 d. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas priėmė sprendimą (Nr. 3K-3-207-219/2016) gana įdomioje ir tikrai sudėtingoje byloje, kurioje vienas iš sprendžiamų klausimų buvo CK neapibrėžto prievolių įvykdymo užtikrinimo teisėtumas ir galiojimas.

Jeigu teisingai supratau, tai to užtikrinimo būdo esmė yra ta, kad keli asmenys įsipareigojo užtikrinti skolos gražinimą kreditoriui už skolininką:

“Įsipareigojimo lingvistinė analizė leidžia daryti išvadą, kad V. R., O. G., „Birač“ A. D. Zvornik“, AB „Birač Europe“ ir UAB „Ūkio banko investicinė grupė“ Įsipareigojime aiškiai ir nedviprasmiškai įsipareigojo paskolos davėjai (UAB „Baltijos stiklas“) sumokėti „Alumina“ D. O. O. Zvornik“ paskolos sumą ir palūkanas pagal pateiktą lentelę (Įsipareigojimo 3–4 punktai).”

Man labai primena laidavimą, nes būtent laidavimo kaip užtikrinimo būdo tikslas yra iš esmės sukurti solidariąją prievolę, kai vietoje galimybės nukreipti reikalavimą į vieną skolininką, atsiranda galimybė reikalauti iš daugiau negu vieno pradinio skolininko. Laidavimu į Įsipareigojimą kvalifikavo ir pirmosios instancijos teismas, tačiau apeliacinė instancija pasakė, kad tai nėra laidavimas. Kodėl būtent taip, LAT’o sprendime nėra atsakymo, bet jis randamas Lietuvos Apeliacinio Teismo 2015 m. lapkričio 18d. sprendime Civilinė byla Nr. 2A-124-943/2015. Esminiai ApT’o argumentai kodėl tai nėra laidavimas – Įsipareigojimu sukurta prievolė nei akcesorinė, nei sąlyginė, ji yra savarankiška. Iš tiesų, su šiais argumentais galima sutikti.

Kita vertus, laidavimu ApT’as šio santykio matyt nenorėjo pripažinti ir todėl, nes Įsipareigojimas nebuvo pasirašytas kreditoriaus, todėl ApT’as priėjo prie išvados, kad tai yra vienašalis sandoris:

“Įsipareigojimo forma, turinys, pasirašymo aplinkybės suponuoja, kad tai yra vienašalis sandoris, atitinkantis visus formaliuosius įstatyme įtvirtintus reikalavimus ir saistantis jį pasirašiusius asmenis (CK 1.63 straipsnio 1, 3 dalys, 1.64 straipsnis)”.

Šios pozicijos nekvestionavo ir LAT’as:

“Priešingai, teismas pažymėjo, jog Novacijos sutartis, nors ir pakeista Įsipareigojimu, yra galiojanti. Atsižvelgiant į tai, kad Įsipareigojimas, kaip buvo nustatyta apeliacinės instancijos teismo, yra vienašalis sandoris, UAB „Baltijos stiklas“ parašo nebuvimas ant šio sandorio nedaro jo negaliojančio, tuo labiau kad UAB „Baltijos stiklas“ šio Įsipareigojimo teisėtumo ir neginčija.”

Problema tame, kad jeigu kvalifikuojame šį sandorį kaip vienašalį, ar galime jam taikyti CK įtvirtintas bendrąsias sutarčių teisės nuostatas, nes tai daro tiek ApT’as, tiek LAT’as. Pastarasis net nurodo:

“Teisėjų kolegija sutinka su teismų nustatyta aplinkybe, kad Įsipareigojimas turi kelių sutarčių bruožų”.

Toliau LAT’as Įsipareigojimo turiniui aiškinti naudoja sutarčių aiškinimo taisykles. Taip, tas pačias taisykles, kurios skirtos šalių suderintai valiai aiškinti. Taip pat naudoja kitas sutarčių teisės nuostatas:

“90.     Teisėtai sudaryta ir galiojanti sutartis jos šalims turi įstatymo galią (CK 6.189 straipsnio 1 dalis), todėl iš šios sutarties atsiradusios prievolės turi būti vykdomos sąžiningai, tinkamai ir laiku (CK 6.38 straipsnio 1 dalis). Vienos šalies pareiga vykdyti sutartinę prievolę atitinka kitos šalies reikalavimo teisę, kuri yra ginama įstatymu, nes už sutartinių prievolių nevykdymą arba netinkamą vykdymą gali būti taikoma sutartinė atsakomybė (CK 6.256 straipsnio 1 dalis). Sutarties privalomumo ir vykdytinumo (pacta sunt servanda) principai, kuriais grindžiami sutartiniai santykiai, lemia, kad bet koks sutarties netinkamas vykdymas reiškia sutarties pažeidimą, už kurį atsakinga sutartinių įsipareigojimų nevykdanti sutarties šalis. Taigi, V. R., O. G., „Birač“ A. D. Zvornik“, AB „Birač Europe“ ir UAB „Ūkio banko investicinė grupė“ Įsipareigojimu aiškiai prisiėmus įsipareigojimus už „Alumina“ D. O. O. Zvornik“, ši jų valia negali būti paneigta ir turi būti vykdoma. Atsižvelgiant į tai, teismas pagrįstai ieškovės UAB „Baltijos stiklas“ naudai priteisė iš  V. R., O. G., „Birač“ A. D. Zvornik“, AB „BiračEurope“ ir UAB „Ūkio banko investicinė grupė“ 15 899 566,08 Eur.”

Mano kukliomis žiniomis, vienašaliai sandoriai nėra sutartys, t.y. sutartis yra viena iš sandorio rūšių – dvišalis sandoris. Kiek suprantu iš argumentų, teismai būtent kvalifikavo įsipareigojimą kaip vienašalį sandorį, nes Įsipareigojimo dokumente trūko kreditoriaus parašo. Ir jiems nebuvo svarbu tai, jog dalis prievolių pagal Įsipareigojimą buvo įvykdytos naujųjų skolininkų, kurie po to ginčijo įsipareigojimo teisinę galią? Noriu priminti, kad sutartis būtų laikoma sudaryta ir galiojanti nebūtina ją apskritai sudaryti raštu. Apie parašo buvimą net nekalbu, jeigu ji jau realiai buvo vykdoma skolininko. Tiek iš LAT’o, tiek tuo labiau iš ApT’o sprendimų galima matyti, kad Įsipareigojimo turinys buvo derinamas tarp teisinio santykio subjektų. Taip pat nurodoma, kad jo vienas iš iniciatorių buvo kreditorius. Tai apie ką mes kalbame? Iš tiesų, abiejų teismų motyvacija šiuo klausimu visiškai neatitinka teisės doktrinos ir pamina elementariausias civilinės teisės taisykles. Nemanau, kad ypač Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, kurio pagrindinė funkcija yra vienodo teisės aiškinimo ir teismų praktikos formavimas, gali taip motyvuoti savo sprendimus.

Ironiška, kad bylai pasiekus kasacinę instanciją, buvo pateiktas prašymas ją perduoti išplėstinei kolegijai arba plenarinei sesijai. LAT’as atsisakė tai daryti, nes nagrinėjami klausimai nebuvo tiek sudėtingi, kad jų negalėtų išspręsti trijų teisėjų kolegija. Manau, jei šią bylą būtų nagrinėjusi išplėstinė kolegiją, tokios nešvarios argumentacijos išvengti būtų buvusi didesnė tikimybė. Apskritai, tokio tipo argumentavimas, kai nesilaikoma elementarių doktrininių taisyklių yra pavojingas, nes siekiant bylą išspręsti teisingai (o šis siekis pats savaime nėra blogas), yra paminamas bet koks teismo sprendimo argumentacijos, o tada ir paties sprendimo, kaip rezultato, prognozuotinumas.

Reklama

Liquidated damages niekada nebus laikomi teisėta užtikrinimo priemone Lietuvos teismų praktikoje

2016 m.  balandžio 25  d. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas nutartyje Nr. 3K-3-234-248/2016 pateikė išaiškinimus, kuriuose lygintas iš anksto aptartų nuostolių institutas (angl. liquidated damages) su netesybomis. Sprendimas ypatingas tuo, kad teismas leidosi į diskusiją dėl šių dviejų skirtingoms teisės sistemoms būdingų institutų taikymo. Įprastai, kai viena iš ginčo šalių įrodinėja, kad sutartyje susitarė dėl iš anksto aptartų nuostolių, teismai juos kvalifikuoja kaip netesybas, po to jas sumažina ir toliau nepolemizuoja.

Nagrinėjamoje byloje buvo sudaryta ilgalaikės patalpų nuomos sutartis, kurioje numatyta nemaža bauda už sutarties nutraukimą prieš terminą. Kreditorius bandydamas išvengti baudos sumažinimo įrodinėjo, kad sutartimi susitarta būtent dėl liquidated damages. Nė vienam iš teismų taip neatrodė. Nepaisant to, LAT’o teisėjai (ko gero jų padėjėjai) pasiskaitė šiek tiek teisės doktrinos šiuo klausimu ir išskyrė esminius šių institutų skirtumus:

“Iš anksto aptartų nuostolių institutas (angl. liquidated damages) taikomas Jungtinėje Karalystėje ir kitose bendrosios teisės tradicijos valstybėse. Tose valstybėse sutarties šalių sutartos dėl sutarties pažeidimo mokėtinos sumos gali būti traktuojamos kaip iš anksto aptarti nuostoliai arba kaip baudinio pobūdžio sumos (baudos). Ar konkrečioje sutarties nuostatoje įtvirtinta bauda, ar iš anksto aptarti nuostoliai, visais atvejais yra vertinimo klausimas (angl. question of construction), kuris turi būti sprendžiamas atsižvelgiant į kiekvienos konkrečios sutarties sudarymo aplinkybes ir kitas sutarties nuostatas, vertinant jas sutarties sudarymo momentu. Jungtinėje Karalystėje įtvirtintas griežtasis tokių sąlygų teisminės kontrolės modelis, jei mokėtinos sumos pripažįstamos baudinėmis, jos laikomos negaliojančiomis. Tokiu atveju nukentėjusiai šaliai gali būti atlyginta jos realiai patirta žala, įrodyti nuostoliai. Iš anksto aptartus nuostolius įtvirtinančios sutarčių nuostatos laikomos sąžiningu bandymu apskaičiuoti nuostolius, jos privalo būti šalių vykdomos ir negali būti keičiamos (žr., pvz., 1914 m. liepos 1 d. Jungtinės Karalystės Lordų rūmų sprendimą Dunlop Pneumatic Tyre Co Ltd v New Garage & MotorCo Ltd. ([1914] UKHL 1); S. A. Rea, Jr., Efficiency Implications of Penalties and Liquidated Damages, 13 J.Legal Stud, 1984, p. 147–167Edit. Prof. Hugh Beale, Chitty on Contracts, 32nd edition, Sweet & Maxwell, 2015, Part 8, Chapter 26, Section 10). Kvalifikavus sutarties nuostatą kaip įtvirtinančią iš anksto aptartus nuostolius, šalių sutarta suma, viena vertus, paprastai negali būti teismo sumažinta, kita vertus, nukentėjusiai šaliai taip pat negali būti kompensuojama daugiau, nepriklausomai nuo jos patirtų realių nuostolių (žr., pvz., 1882 m. kovo 28 d. Jungtinės Karalystės Apeliacinio teismo  sprendimą Wallis v. Smith [1879 W. 457.]; 1906 m. birželio 15 d. King‘s Bench Division sprendimą Diestal v. Stevenson [1906] 2 K.B. 345; 1978 m. vasario 8 d. Apeliacinio teismo sprendimą Talley and Another v. Wolsey-Neech, (1979) 38 P. & C.R. 45).

Teisės doktrinoje nurodoma, kad iš anksto aptartų nuostolių institutas turi keletą tikslų: 1) palengvinti nuostolių išieškojimą išvengiant išlaidų ir apsunkinimų įrodinėjant tikruosius patirtus nuostolius; 2) išvengti rizikos, kad bus priteista per maža kompensacija (angl. undercompesation), kai teismas netiesioginius ar labai išskirtinius (angl. idiosyncratic) nuostolius laikys pernelyg nutolusiais ir nekompensuotinais; 3) suteikti sutarties šaliai patikinimą, kad ji gali kliautis prievolės įvykdymu. Iš anksto aptartų nuostolių sąlyga yra ir skolininko atsakomybės apribojimas (žr., pvz., Edit. Prof. Hugh Beale, Chitty on Contracts, 32nd edition, Sweet & Maxwell, 2015, Part 8, Chapter 26, Section 10).”

Pasvyruoju brūkšniu išskyriau esmines vietas, pagrindžiančias abejones, kodėl šis institutas niekada nebus taikomas Lietuvoje. Pirma, iš anksto aptartų nuostolių negalima mažinti, antra, jeigu teismai pripažįsta, kad iš anksto aptartus nuostolius baudinio pobūdžio, tai tokia sąlyga pripažįstama negaliojančia. Kontinente naudojamas netesybų institutas yra tarpinė švelnesnė užtikrinimo forma, nes jis leidžia teismui mažinti netesybas, t.y. taip pasireiškia lanksti kontrolę. Pagal LAT’o praktiką netesybas teismai gali mažinti ex officio, o tai yra išvis jiems patogu. Todėl teismai visada ras argumentų, kaip bet kokį susitarimą, panašų į netesybas, kvalifikuoti kaip netesybas. Taip ne kartą yra padaryta ir su palūkanomis, kai buvo pamiršta, kad palūkanas galima mažinti pagal CK 6.37 str.

Neabejoju, kad net jeigu sutartyje  būtų sąlyga: “Šioje sutartyje nustatyta bauda šalių valia aiškintina kaip bendrojoje teisės sistemoje įtvirtintas liquidated damages institutas, o ne netesybos”, tai teismai perkvalifikuotų susitarimą į netesybas, arba padarę analogiją sumažintų baudą naudodami netesybos normomis, nes šis institutas yra joms “artimas/giminiškas”. Nepaisant to, kad CK 6.70 str. 1 d. leidžia prievoles užtikrinti ir kitais sutartyje numatytais būdais .

Tai yra savaime suprantama, nes LAT’as nenorės prarasti galimybės kontroliuoti užtikrinimo dydį, nes jam tai išplaukia iš jo priedermės vykdyti teisingumą. Taip pat reikia nepamiršti, kad ginčo šalys pas mus įrodinėja, jog susitarė dėl liquidated damages tik tais atvejais, kai baudos suma yra tikrai didelė ir žino, kad laikant ją netesybomis, ji teismų bus sumažinta. Jei ji būtų protingo dydžio, tai reikštų, kad nesvarbu, kaip ją pavadinsi, ar liquidated damages, ar netesybomis, teismams nekiltų noro ją mažinti. Būtent dėl šių aplinkybių liquidated damages instituto taikymas mūsų teisės sistemoje niekada nebus įmanomas.

 

Kreditoriaus ir trečiojo asmens, kuris įvykdė dalį prievolės už skolininką, tarpusavio santykis

2015 m. birželio 23 d. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas sprendė įdomią ir sudėtingą bylą (Nr. 3K-7-276-469/2015). Esminis probleminis byloje kilęs klausimas buvo dėl to, koks yra kreditoriaus ir trečiojo asmens (naujojo kreditoriaus) santykis ir jų tarpusavio reikalavimo teisių apimtis į skolininką(us), kai trečiasis asmuo įvykdo dalį prievolės už skolininką. Pateiksiu abstrahuotą faktinę situaciją:

Tarp banko A ir bendrovės B sudaryta kredito sutartis. Ši sutartis užtikrinta hipoteka, įkeitimu bei bendrovės B akcininkai solidariai laidavo už bendrovę. Po kurio laiko bendrovei B iškelta bankroto byla. Tada trečiasis asmuo (bendrovė C) įvykdė grąžino dalį skolos (94 proc. skolos) pagal kredito sutartį bankui A ir atsistojo į kreditoriaus vietą. Bankas A priėmė šį sutarties įvykdymą, tačiau vėliau kilus ginčams pareiškė, kad trečiasis asmuo įvykdė prievolę už laiduotoją, todėl neturi teisės atsistoti į pagrindinio kreditoriaus (banko A) vietą.

Kaip supratau nagrinėdamas nutartį, bankas nenorėjo, kad trečiasis asmuo atsistotų į jo vietą grąžinęs 94 proc. skolos, nes bankui negrąžinti likę 6 proc. skolos, kurie užtikrinti hipoteka ir įkeitimu, o tai reiškia, kad bankas išlieka privilegijuotu kreditoriumi bankroto byloje. Trečiasis asmuo įvykdė prievolę už skolininką būtent dėl to, nes norėjo, kad jam pereitų hipotekos ir įkeitimo suteikiama pirmumo teisė.

LAT’as, norėdamas išnagrinėti bylą, turėjo išspręsti tris klausimus:

1. Ar trečiasis asmuo išvis turėjo teisę įvykdyti sutartį už skolininką.
2. Ar įvykdžius dalį skolos už skolininką, trečiajam asmeniui pereina dalis kreditoriaus teisių.
3. Jeigu atsakymas į pirmus du klausimus teigiamas, tai tada koks yra pradinio kreditoriaus ir naujojo (trečiojo asmens, kuris įvykdė dalį prievolės už skolininką) kreditoriaus reikalavimų tarpusavio santykis.

Pirmas klausimas atsakytas gana lengvai naudojant bendrąsias prievolių teisės normas ir prieinant prie išvados, kad šiuo atveju galima taikyti CK 6.50 str. esančias bendrąsias taisykles ir nėra pagrindo taikyti išimčių, draudžiančių trečiajam asmeniui įvykdyti prievolę už skolininką. Teismas pabrėžė, kad vieno solidariojo skolininko sutikimas, jog prievolę įvykdytų trečiasis asmuo yra pakankamas teisėtas pagrindas prievolės įvykdymui, net jei kiti skolininkai tam ir prieštarautų:

Solidariosios prievolės atveju kreditorius turi teisę pasirinkti, kuris solidariųjų skolininkų ar keli skolininkai bendrai kokią prievolės dalį prievolės turi įvykdyti (CK 6.6 straipsnio 4, 5 dalis). O solidariesiems skolininkams įstatyme nesuteikta teisė spręsti dėl kito solidariojo skolininko prievolės vykdymo. Kai solidariąją prievolę vykdo solidarusis skolininkas, jis įvykdo prievolę ir už kitus bendraskolius, tačiau tokiu atveju jis vykdo savo prievolę, o ne prievolę už kitą asmenį, todėl jo teisė įvykdyti prievolę neribojama kitų skolininkų valia (sutikimu ar prieštaravimu). Dėl to išplėstinė teisėjų kolegija pripažįsta pagrįstais atsikirtimų į kasacinius skundus argumentus, kad, esant solidariajai skolininkų prievolei, kreditoriaus teisei priimti prievolės vykdymą iš trečiojo asmens užtenka vieno iš solidariųjų skolininkų sutikimo, o CK 6.50 straipsnio 2 dalies taikymas ir aiškinimas, kad bet kurio iš bendraskolių prieštaravimas užkerta kelią kreditoriui priimti prievolę iš trečiojo asmens, nors kiti bendraskoliai sutinka su tokiu prievolės vykdymu, nepriimtinas, nes paneigtų prievolės solidarumą, nepagrįstai ribotų bendraskolių teisę vykdyti prievoles; toks įstatymo aiškinimas neskatintų prievolių vykdymo – neatitiktų CK 6.83 straipsnyje įtvirtintų prievolių vykdymo principų.
Išplėstinė teisėjų kolegija išaiškina, kad solidariosios prievolės ypatumai lemia tai, jog kai trečiasis asmuo (solidariosios prievolės atžvilgiu) įvykdo solidariąją prievolę, laikoma, kad ji pasibaigia įvykdymu visų solidariųjų skolininkų atžvilgiu. Esant solidariajai skolininkų prievolei, kreditoriaus teisei priimti prievolės vykdymą iš trečiojo asmens užtenka vieno iš solidariųjų skolininkų sutikimo.

Atsakymas į antrąjį klausimą irgi nėra sudėtingas, nes yra savaime suprantama, jog jeigu tu įvykdei dalį prievolės už kitą asmenį kreditoriui, tai ta apimtimi atsistoji į kreditoriaus batus:

Neabejotina ir kasatorių šioje byloje neginčijama, kad skolos dalį sumokėjęs trečiasis asmuo turi regreso teisę išsiieškoti sumokėtą sumą iš skolininko, t. y. kreditoriaus teisių, susijusių su pagrindine prievole dalinis perėjimas trečiajam asmeniui nekvestionuojamas. Gavęs prievolės įvykdymą kreditorius negali pasilikti reikalavimo teisės; priešinga situacija prieštarautų civilinių santykių tvarkymo teisingumo, protingumo, proporcingumo principams ir reikštų nepagrįstą kreditoriaus praturtėjimą bei atitinkamai nepateisinamą skolininko ir skolą kreditoriui sumokėjusio trečiojo asmens interesų pažeidimą.

Trečiasis klausimas buvo sunkiausiai išsprendžiamas, nes mūsų CK nėra nė vienos nuostatos, reguliuojančios šią situaciją. Nepaisant to, LAT’as randa žavų sprendimą pasitelkdamas lyginamąjį teisės aiškinimo metodą. Šį kartą teismas pasiremia kitos valstybės statutiniu reguliavimu ir soft law. Visada studentams aiškinau, kad mūsų CK normos skirtos cesijai, novacijai, subrogacijai ir t.t. (su reikalavimo perleidimu, perėjimu ir skolos perkėlimu susiję institutai) yra su tam tikromis modifikacijomis transplantuoti iš Kanados Kvebeko provincijos civilinio kodekso, todėl aiškinant šiuos institutus reikėtų atsižvelgti ir į Kvebeko civilinį kodeksą. Šioje byloje tai patvirtina ir LAT’as, tame kodekse rasdamas taisyklę, kurią pamiršo perkelti mūsų kodekso autoriai:

Aiškinant papildomų kreditoriaus teisių perėjimo trečiajam asmeniui, įvykdžiusiam dalį skolininko prievolės, teisinį reglamentavimą, aktualus ir lyginamasis teisės aiškinimo metodas. Įstatyme – CK 6.114 straipsnyje – įtvirtintos subrogacijos pagrindai yra identiški Kvebeko civilinio kodekso 1656 straipsnyje nustatytiems subrogacijos pagrindams. Kvebeko CK 1658 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad tuo atveju, kai kreditoriui yra sumokėta tik dalis, jis likusią savo reikalavimo dalį gali įgyvendinti pirmumo teise prieš reikalavimą perėmusį asmenį, iš kurio kreditorius gavo dalinį savo reikalavimą (angl. A creditor who has been only partly paid may exercise his rights with respect to the balance of his claim in preference to the person subrogated from whom he has received only part of his claim).

Šią poziciją teismas sutvirtina ir DCFR’e pateiktomis taisyklėmis ir jų aiškinimais:

Subrogaciją tik dėl dalies įvykdytos pagrindinės prievolės nustato ir Europos Sutarčių teisę kodifikuojančio DCFR (Bendrųjų principų sistemos projekto) IV.G. – 2:113 straipsnis, kuris reglamentuoja asmeninių užtikrinimo prievolių davėjų (taip pat ir laiduotojų) teises po prievolės įvykdymo. Šios nuostatos taikytinos ir daiktinių teisių užtikrinimo atveju (pagal IV. – 6:101 straipsnį, kurio 2 dalis nustato, kad daiktinė užtikrinimo priemonė pasibaigia, kai kreditoriui visiškai sumokama, išskyrus atvejus, kai užtikrinimo priemonė kartu su užtikrinta teise pereina kitam asmeniui, kuris už skolininką atliko mokėjimus kreditoriui; taip pat pagal IX. – 7:109 straipsnį, kuriame kalbama apie trečiojo asmens (svetimo turto įkeitimo davėjo) regreso teises). IV.G. – 2:113 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad prievolės užtikrinimo davėjas turi teisę į skolininko turtą tiek, kiek įvykdyta užtikrintos prievolės. Šio straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad dalinio įvykdymo atveju kreditoriaus likusios teisės į skolininko turtą turi pirmenybę prieš teises, kurias prievolės užtikrinimo davėjas perėmė (angl. In case of the part performance, the creditor‘s remaining partial rights against the debtor have priority over the rights to which the security provider has been subrogated). DCFR (Bendrųjų principų sistemos projekto) komentare nurodyta, kad šis straipsnis reglamentuoja užtikrinimo priemonių davėjo teises po visiško ar dalinio prievolės įvykdymo, 2 dalyje įtvirtinta norma dėl dalinio vykdymo aiškinama kaip nustatanti, kad prievolės užtikrinimo davėjas, kuris įvykdo tik dalį prievolės, neabejotinai turi teisę į atitinkamą 1 straipsnyje nustatytos teisės dalį. Tam, kad būtų galima apsaugoti kreditorių, kreditoriaus dalinė reikalavimo teisė, kurios užtikrinimo priemonės davėjas neperėmė subrogacijos būdu, turi pirmenybę skolininko nemokumo arba trečiųjų asmenų išieškojimo atveju prieš užtikrinimo priemonės davėją. Tai yra bendras principas tam, kad būtų apsaugota pirmenybė ankstesnės teisės turėtojo prieš turėtoją, kurio teisė kyla iš ankstesniojo (angl.This is a general principle in order to protect the priority of an earlier holder of a right as against a holder who derives rights from the former).

Taigi, LAT’as pasiremdamas lyginamuoju metodu prieina prie išvados, kad tuo atveju, kai prievolės dalį už skolininką įvykdo trečiasis asmuo, likusi pradinio kreditoriaus reikalavimo teisės dalis turi pirmumą prieš naująjį kreditorių. Taip apsaugomas pradinis kreditorius. Labai gražiai ir kūrybiškai prieita prie teisingo bylos sprendimo.

Užstato turėtojas turi pirmumo teisę kreditorių eilėje patenkinti savo reikalavimus iš užstatyto turto

Užstatas kaip prievolių įvykdymo užtikrinimo būdas mūsų teisėje neturi reglamentacijos, tačiau CK 6.70 str. leidžia susitarti dėl kitokių negu įstatyme nustatyti užtikrinimo būdų. Tai reiškia, kad užstatas yra teisėtas užtikrinimas. 2013 m. gruodžio 23 d. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas civilinėje byloje Nr. 3K-3-707/2013 sprendė su užstato institutu susijusius klausimus. Bylos fabula, jeigu trumpai, tokia:

Asmuo A su asmeniu B sudarė negyvenamųjų patalpų nuomos sutartį, pagal kurią B įsipareigojo nuomotojui A sumokėti trijų mėnesių nuomos sumos dydžio užstatą. Bevykdant nuomos sutartį, nuomininkas B, neįvykdo visų savo įsipareigojimų nuomotojui A ir kartu nuomininkui pradedamas bankroto procesas. Nuomotojas įskaito nuomininko sumokėtą užstatą į nesumokėtus skolinius įsipareigojimus jau po to, kai visam nuomininko turtui bankroto procese pritaikomos laikinosios apsaugos priemonės areštuoti visą jo turtą.

Klausimas, ar toks įskaitymas yra teisėtas? Problema pasireiškia per imperatyviąsias įmonių bankroto įstatymo normas ir užstato teisinio reguliavimo mūsų tėvynės teisėje nebūvimą. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas išsprendžia šį klausimą labai kūrybiškai užstato turėtojo naudai, pasakydamas, kad užstatas yra labai panašus į įkeitimą:

“Teisėjų kolegija konstatuoja, kad teisiniai santykiai dėl užstato, kaip prievolės užtikrinimo priemonės, įgyvendinimo nėra reglamentuoti teisės normų. Teisiškai užstatas, kaip kredito rizikos mažinimo priemonė, yra artimiausia įkeitimui, nes jo, kaip ir įkeitimo, tikslas – išskirti konkretų objektą iš bendros skolininko (ar trečiojo asmens) turto masės ir pasunkinti jį kreditoriaus naudai, siekiant tinkamo užtikrinamos piniginės prievolės įvykdymo (CK 4.198 straipsnis, 1.8 straipsnio 1 dalis). Pagal įkeitimą kreditorius (įkaito turėtojas) turi teisę, skolininkui neįvykdžius įkeitimu užtikrintos prievolės, patenkinti savo reikalavimą iš įkeisto turto. Pagal CK nuostatas, kai įkeitimo objektas perduodamas įkaito turėtojui, sudaroma paprastos formos rašytinė įkeitimo sutartis. Ji gali būti sudaroma kaip atskira sutartis arba susitarimas dėl įkeitimo įtraukiamas į sutartį, iš kurios kyla pagrindinė prievolė. Pirmiau nurodyta, kad nagrinėjamu atveju dėl piniginio užstato, siekiant užtikrinti tinkamą piniginės prievolės įvykdymą, buvo susitarta Nuomos sutartyje, sutartas piniginis užstatas perduotas kreditoriui. Teisėjų kolegija pažymi, kad, vadovaujantis ĮBĮ 34 straipsniu, įkeitimu ir (arba) hipoteka užtikrinti kreditoriaus reikalavimai tenkinimi pirmiausia iš lėšų, gautų pardavus įkeistą įmonės turtą, arba perduodant įkeistą turtą. Kadangi nagrinėjamu atveju užstatas yra lėšos ir jos perduotos kreditoriui, piniginis užstatas neviršija skolos dydžio, tai teisėjų kolegija sprendžia, kad atsakovas (nuomotojas) galėjo tenkinti reikalavimą pagal Sutartį, susijusį su ieškovo (nuomininko) piniginių įsipareigojimų netinkamu vykdymu (CK 1.5 straipsnis).“

Iš šio išaiškinimo drįsčiau daryti išvadą, kad užstatas kaip ir hipoteka ar įkeitimas suteikia jo turėtojui pirmumo teisę prieš kitus kreditorius.

Nemanau, kad procesinių palūkanų dydis gali būti susitarimo objektu

Nagrinėjant mūsų civiliniame kodekse įtvirtintą palūkanų institutą gali kilti klausimas: ar galima susitarti dėl procesinių palūkanų dydžio? Naudojant vien sisteminį ir lingvistinį teisės aiškinimo metodus atrodytų, kad atsakymas būtų teigiamas:

“6.37 straipsnis. Palūkanos pagal prievoles

1. Palūkanas pagal prievoles gali nustatyti įstatymai arba šalių susitarimai.

2. Skolininkas taip pat privalo mokėti įstatymų nustatyto dydžio palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

3. Kai palūkanų dydį nustato įstatymai, šalys gali raštu susitarti ir dėl didesnių palūkanų, jeigu toks susitarimas neprieštarauja įstatymams ir sąžiningumo bei protingumo principams. Rašytinės formos nesilaikymas yra pagrindas taikyti įstatymų nustatytą palūkanų dydį.“

Lyg ir įstatymu nustatytą palūkanų dydi visada galima keisti šalių susitarimu, jeigu kartu aiškintume 2 ir 3 CK 6.37 straipsnio dalis. Panašios išvados buvo prieita ir vienoje iš sąlygiškai naujų Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutarčių 2012 m. birželio 8 d. Nr. 3K-3-283/2012, kurioje buvo sprendžiamas klausimas procesinių palūkanų skaičiavimo ir priteisimo. Teismas pirmiausia paaiškino šių palūkanų paskirtį:

“Procesinių palūkanų paskirtis – skatinti skolininką kuo greičiau įvykdyti prievolę. Taip pat jos atlieka kompensacinę funkciją – procesinės palūkanos yra skolininko kreditoriui mokamas atlyginimas už naudojimąsi kreditoriaus lėšomis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. rugsėjo 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Telšių keliai“ v. UAB „Švaresta“, bylos Nr. 3K-3-434/2005; 2006 m. kovo 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje S. O. v. V. J., bylos Nr. 3K-3-233/2006; 2007 m. gruodžio 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Operos vaistinė“ v. antstolis V. S., bylos Nr. 3K-3-594/2007; 2010 m. gruodžio 17 d. nutartis, priimta civilinėje byloje BUAB „Šimtas aukštų“ (teisių perėmėjas – Lietuvos ir Kanados UAB „Besserlita“) v. G. B., bylos Nr. 3K-3-505/2010). Šios palūkanos tampa skolininko vykdytinos prievolės dalimi ir turi būti sumokamos visais atvejais, kai yra pareikštas reikalavimas tokias palūkanas skaičiuoti. Pagrindas priteisti procesines palūkanas yra asmeninė skolininko atsakomybė už tai, kad jis prievolės nevykdė laiku, geruoju, todėl jo kreditorius dėl to kreipėsi į teismą. Per bylinėjimosi laiką skolininkas naudojosi kreditoriaus lėšomis, gavo iš to naudos, taip pažeidė kreditoriaus interesus ir privalo CK 6.37 straipsnio 2 dalies pagrindu mokėti įstatymo nustatytas palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo – tai minimalūs kreditoriaus nuostoliai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. lapkričio 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje AB bankas „Hansabankas“ v. M. D., bylos Nr. 3K-3-553/2008). Pareiga mokėti šias procesines palūkanas atsiranda iš įstatymo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2003 m. rugsėjo 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje VĮ Valstybės turto fondas v. BUAB „Saulėtekis”, bylos Nr. 3K-3-888/2003; 2004 m. kovo 3 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Lietuvos nacionalinė filharmonija v. Lietuvos ir Kinijos UAB „Lichua”, bylos Nr. 3K-3-161/2004; 2006 m. kovo 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje S. O. v. V. J., bylos Nr. 3K-3-233/2006). Apibendrinant pabrėžtina, kad procesinės palūkanos skaičiuojamos tik esant kreditoriaus prašymui jas skaičiuoti, ir tai daroma nuo bylos iškėlimo iki visiško prievolės įvykdymo, jei šalys nėra sutarusios kitaip arba išieškotojas bendru sutarimu ar savo pareiškimu bei veiksmais nėra atsisakęs procesinių palūkanų skaičiavimo. Kitoks CK 6.37 straipsnio 2 dalies aiškinimas neatitiktų palūkanų instituto paskirties ir dispozityvumo, prievolės šalių bendradarbiavimo, lygybės bei draudimo piktnaudžiauti savo teisėmis principų, kuriais siekiama užtikrinti prievolės šalių teisėtų interesų, teisių ir pareigų pusiausvyrą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. kovo 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje S. O. v. V. J., bylos Nr. 3K-3-233/2006; 2011 m. gruodžio 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Prancūzijos įmonė Compagnie Industrielle de Pelleteries, S.A. v. UAB „Vobekra“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-553/2011).

Taigi, procesinėms palūkanoms skaičiuoti ir priteisti būtinos dvi pagrindinės sąlygos: bylos iškėlimo teisme faktas (CK 6.37 straipsnio 2 dalis) ir kreditoriaus reikalavimas priteisti procesines palūkanas. Taip pat pažymėtina, kad procesinės palūkanos priteisiamos visais atvejais, jei byloje yra pareikštas reikalavimas tokias palūkanas skaičiuoti ir ieškinys tenkinamas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2007 m. lapkričio 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „If draudimas“ v. UAB „Portolitus“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-536/2007).“

Tačiau įdomioji išaiškinimo dalis čia:

“Bylos duomenimis, ieškovas ir atsakovas yra privatūs juridiniai asmenys (CK 2.34 straipsnio 3 dalis) (ieškovas – ūkininkas, įregistravęs ūkį įstatymų nustatyta tvarka, atsakovas – uždaroji akcinė bendrovė), todėl procesinių palūkanų dydis, kaip pagrįstai nurodė ir bylą nagrinėję teismai, šalims nesusitarus kitaip, nustatomas pagal CK 6.210 straipsnio 2 dalyje įtvirtintą tarifą.“

Nedrįsčiau sutikti su tokiu normos aiškinimu, nes pati šių palūkanų prigimtis, nepaisant, kad norma nustatyta civiliniame kodekse, yra grynai procesinė, todėl jų dydis turėtų būti nustatomas išimtinai įstatymo. Manau, kad šios normos trečia dalis neturėtų būti taikoma procesinėms palūkanoms, tiesiog procesines palūkanas reglamentuojanti norma atsidūrusi ne toje vietoje.

Praktinė problema taikant šį teismo išaiškinimą pasireikštų toje vietoje, kad teismas įprastai spręsdamas dėl per didelių, lupikiškų palūkanų ir jas mažindamas žiūri į jau susikaupusią palūkanų sumą, o ne konkrečią procentinę išraišką, atsižvelgdamas į faktines bylos aplinkybes. Procesinių palūkanų atveju jis tik tenkina šį prašymą ir priteisia įstatymines palūkanas, kurių galutinį dydį įvykdžius sprendimą paskaičiuoja antstolis. Įstatymo nustatyto dydžio palūkanos visada yra protingo dydžio (t.y. ne per didelės), todėl dėl jų problemų nekyla. Manau, jei leistume susitarti dėl procesinių palūkanų, tai jų dydžio problemos, antstoliui paskaičiuojant galutinį jų dydį, galėtų kilti. Ką tada daryti? Atsakovui vėl kreiptis į teismą su prašymu jas mažinti? Nemanau, kad tai būtų racionalu.

Mano abejones dėl šio išaiškinimo sustiprina ir tai, jog Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra parengęs apžvalgą Nr. AC-37-1 “Dėl netesybas ir palūkanas reglamentuojančių teisės normų taikymo“, į kurią šis išaiškinimas nėra įtrauktas, nors jeigu teisėjams nekiltų dėl jo abejonių, tai šis klausimas tikrai turėjo būti įtrauktas į minėtą apžvalgą. Manau taip padaryta sąmoningai, nes apžvalgoje išdėstytais argumentais nebūtų galima paneiginėti teismo nutarties išaiškinimų, nes apžvalga tėra rekomendacinė, o nutartimi formuojamos teisės aiškinimo taisyklės. Todėl, kol nėra spręstas toks klausimas konkrečioje byloje, teismas negali pakeisti savo pozicijos. Tačiau, kaip ir minėjau, tai, kad ši nutartis ir joje pateiktas išaiškinimas nėra įtrauktas į apžvalgą, man suteikia šiokį tokį pagrindą manyti, jog galėjo pasikeisti teismo pozicija šiuo klausimu. Aišku, visi atsakymai būtų, jeigu dabar turėtume kasacinę bylą, kurioje sprendžiamas sutartinių procesinių palūkanų teisėtumo klausimas. Bet bent jau man asmeniškai galimybė susitarti dėl procesinių palūkanų dydžio kelia abejonių.

Yra atvejų, kai netesybų dydį reikia įrodinėti

2013 m. rugsėjo 18 d. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas priėmė nutartį Nr. 3K-3-446/2013, kurioje spręstas netesybų mažinimo klausimas. Nutartis svarbi tuo, kad joje atskleista, kad kreditorius turi įrodinėti netesybų didį taip nukrypstant nuo bendrosios taisyklės, kad netesybos – iš anksto aptarti minimalūs nuostoliai. Šioje nutartyje kartu atskleistas netesybų ir nuostolių santykis. Pati nagrinėjamos bylos fabula yra labai įdomi, pasistengsiu ją sutrumpinti:

Du asmenys Itspro ir Verantas sudarė jungtinės veiklos sutartį, kurios nė vienas kelerius metus nevykdė. Šioje sutartyje buvo nustatyta, kad už kiekvieną uždelstą sutarties nevykdymo dieną mokamos 1000 Lt netesybos. UAB Medicinos bankui 2011 m. gegužės 23 d. kreipusis į teismą dėl bankroto bylos UAB „Verantas“ iškėlimo, UAB „Istpro“ ir UAB „Verantas“ 2011 m. gegužės 27 d. sudarė papildomą susitarimą prie 2010 m. birželio 7 d. jungtinės veiklos sutarties, pagal kurį buvo nustatytos papildomos netesybos – 188 000 Lt už kiekvieną pavėluotą atlikti Sutartimi sulygtą prievolę mėnesį. 2011 m. gruodžio 28 d. šalys skolos dydį (1 320 936 Lt) patvirtino tarpusavio skolų suderinimo aktu. Atrodo įtartinai, kad po teismui pateikto prašymo iškelti bankroto bylą praėjus vos keturioms dienoms, pakeičiama sutartis, kuria netesybų dydis išauga labai stipriai? Mano spėjimas būtų, kad bankrutuojantis Verantas tiesiog pabandė sustiprinti savo partnerio Itspro poziciją bendrame kreditorių katile, kuriame būtų dalijamasi turtu, nes Medicinos banko reikalavimas buvo virš trijų milijonų. Taigi per visą procesą, kol įsiteisės visos nutartys, kuriomis nuspręsta iškelti bankroto bylą, taip spėjo susidaryti 1,3 milijonų suma. Atrodo neblogai? Pirmoji instancija manė, kad čia viskas tvarkoje, o Lietuvos Apeliacinis teismas sumažino šią sumą iki 13 000 Lt. Aišku, Itspro, būdami tikrais profais, skundžia tokį sprendimą kasacine tvarka, kurių pagrindinis argumentas, kad netesybų dydis nėra įrodinėtinas. Deja, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas mano kitaip.

Pirmiausia teismas paaiškino, kad sutarties laisvės principas nėra absoliutus ir nurodė kokiais atvejais galima mažinti netesybas:

“Šalių teisė susitarti dėl netesybų, inter alia dėl jų dydžio, yra sutarties laisvės principo išraiška. Tokiu susitarimu yra išreiškiama šalių valia nustatyti tam tikras priemones, skatinančias skolininką įvykdyti prievoles ir kompensuojančias kitai šaliai atsiradusius nuostolius dėl prievolės neįvykdymo ar jos netinkamo įvykdymo. Nors šis konsensualizmo principas yra vienas fundamentalių principų komerciniams santykiams reguliuoti, tam tikrais atvejais, esant pakankamam pagrindui – apsaugoti silpnesnės šalies, visuomenės, kreditoriaus interesą, viešąją tvarką ir kt., valstybė gali kištis į šalių sutartinius santykius ir nustatyti tam tikrus apribojimus.

CK 6.73 straipsnio 2 dalyje ir 6.258 straipsnio 3 dalyje yra nustatytas vienas iš sutarties laisvės principo ribojimo pagrindų, jeigu netesybos aiškiai per didelės. Tais atvejais, kai jos yra neproporcingos, jų dydis prieštarauja protingumo, sąžiningumo principams, sąžiningai verslo praktikai ir suteikia galimybę nepagrįstai praturtėti vienai šaliai bei pažeidžia kitos šalies interesus, teismas gali netesybas sumažinti iki protingos sumos, tačiau tik tiek, kad jos netaptų mažesnės už nuostolius, patirtus dėl prievolės neįvykdymo ar netinkamo įvykdymo. Įstatymas detaliai nereglamentuoja, kokios netesybos yra laikomos nepagrįstai per didelėmis ir kokia galima protinga netesybų suma už vienos ar kitos prievolės nevykdymą. Taigi teisėjų kolegija pažymi, kad netesybų dydis yra vertinamoji kategorija, kiekvienoje byloje nustatoma individualiai atsižvelgiant į bylos faktines aplinkybes, įvertinus tikruosius šalių ketinimus sutarties sudarymo metu.“

Toliau pateikiamas raktas į netesybų mažinimą ir išimtį, kada netesybų dydis yra įrodinėtinas t.y. tam reikia atskleisti netesybų santykį su realiai patirtais nuostoliais:

“Lietuvos Aukščiausiojo Teismo jurisprudencijoje pripažįstama, kad teismas turi ne tik teisę, bet ir pareigą kontroliuoti, ar nustatomos netesybos nėra neprotingai didelės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. spalio 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje AB „Lietuvos dujos“ v. AB „Kauno energija“, bylos Nr. 3K-7-378/2005; 2005 m. lapkričio 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje VĮ Klaipėdos valstybinio jūrų uosto direkcija v. UAB ,,Ferteksos transportas“, bylos Nr. 3K-3-578/2005), todėl ir šiuo atveju pirmosios instancijos teismas turėjo tinkamai įvertinti visas su byla susijusiais aplinkybes, kad būtų galima nustatyti tinkamą ir pagrįstą netesybų dydį. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad sutartinių įsipareigojimų neįvykdė nė viena šalis, o kreditorius, kurio naudai buvo nustatytos netesybos, prievolės įvykdymo atveju nebūtų įgijęs jokių daiktinių teisių į skolininko perduotą turtą ar kitokių turtinių teisių skolininko atžvilgiu, taigi jo realiai patirti nuostoliai nėra aiškiai apibrėžti. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas konstatuoja, kad nors šalių sutartimi sulygtos netesybos ir yra laikomos iš anksto nustatytais būsimais kreditoriaus nuostoliais, kurių jam nereikia įrodinėti, kai skolininkas neįvykdo arba netinkamai įvykdo sutartinę prievolę, tačiau tais atvejais, kai yra pareiškiamas reikalavimas mažinti netesybas ar kyla netesybų mažinimo teismo iniciatyva klausimas, kreditorius turi pagrįsti netesybas įrodinėdamas realiai patirtus nuostolius, kas yra žemiausioji netesybų mažinimo riba. Teisėjų kolegija pažymi, kad teismo teisė mažinti netesybas nėra absoliuti, nes ją riboja susitarime dėl netesybų išreikšta šalių valia (CK 6.156, 6.189 straipsniai) ir draudimas sumažinti netesybas žemiau tikrosios nuostolių sumos (CK 6.73 straipsnio 2 dalis). Taigi mažindamas netesybas teismas taiko esminį kriterijų – netesybų santykį su nuostoliais, nes tik įvertinęs skirtumą tarp nuostolių ir prašomų netesybų teismas gali nuspręsti, ar netesybų suma nėra pernelyg didelė ir nepagrįsta. Nustatant, ar netesybos, palyginus su nuostoliais, nėra pernelyg didelės, atsižvelgiama į įvairias aplinkybes, kurių sąrašas nebaigtinis, pavyzdžiui, šalių sutartinių santykių pobūdį ir sutarties tikslus, tikruosius sutarties šalių ketinimus, sutarties sąlygų tarpusavio ryšį, šalių statusą, t. y. į tai, ar šalys yra vartotojos ar ne, į faktines bylos aplinkybes, kreditoriaus patirtų nuostolių dydį, CK 1.5 straipsnyje įtvirtintus teisingumo, sąžiningumo, protingumo principus ir kt. (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. spalio 12 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje J. N. v. T. M. ir kt., bylos Nr. 3K-7-304/2007; 2008 m. vasario 29 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje 791-oji daugiabučio namo savininkų bendrija ir kt. v. AB „Grigiškės“, bylos Nr. 3K-3-211/2008; 2009 m. lapkričio 13 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje UAB „Vigysta“ v. V. L., bylos Nr. 3K-3-502/2009; 2012 m. gruodžio 19 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje UAB „Minibank“ v. K. F., bylos Nr. 3K-3-578/2012; kt.).“

Taigi, jeigu skolininkas ginčys netesybų dydį ir reikalaus jas mažinti, jeigu netesybos yra didelės, kurios gali prasilenkti su kompensacine netesybų funkcija, gali kilti situacija, kai teismas reikalaus įrodinėti realiai patirtų nuostolių dydį t.y. taip reikės pagrįsti netesybų sumą. Nepagrindus realiais nuostoliais, teismas turi ne tik teisę, bet ir pareigą jas sumažinti. Šio atveju nepagrįsta 1,3 mln. suma virto 13 tūkst. t.y. sumažėjo tik šimtu kartų.

Teismo galutinė išvada:

“Teisėjų kolegija atmeta kaip nepagrįstus kasatoriaus argumentus, kad Lietuvos apeliacinis teismas neteisėtai įpareigojo kasatorių įrodyti patirtų nuostolių dydį; pažymi, kad, kilus netesybų mažinimo klausimui, šalys turi būti aktyvios ir teikti teismui įrodymus, pagrindžiančius ne tik finansinį reikalavimą, bet ir kitas aplinkybes, svarbias nustatant protingą netesybų dydį. Šiuo atveju kasatorius nepateikė jokių įrodymų, kurie patvirtintų jo pasirengimą vykdyti jo atžvilgiu jungtinės veiklos sutartyje bei papildomame susitarime prie šios sutarties nustatytus įsipareigojimus dėl lėšų, neviršijančių 2 000 000 Lt, įnešimo į bendrą veiklą. Tais atvejais, kai skolininkui neįvykdžius sutartinės prievolės kreditorius nepatiria realių piniginių nuostolių, turi būti įrodoma, kad toks sutartinių įsipareigojimų nevykdymas pažeidė kreditoriaus teisę tikėtis vykdyti bendrą veiklą ir vėliau iš jos gauti tam tikras pajamas. Kasacinio teismo teisėjų kolegija sutinka su Lietuvos apeliacinės instancijos teismo padaryta išvada, kad nagrinėjamu atveju nėra pagrindo 1 320 936 Lt netesybas pripažinti minimaliais kreditoriaus UAB „Istpro“ nuostoliais, kai šių dydis nebuvo įrodinėjamas.

CK 6.73 straipsnio 2 dalyje ir 6.258 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta teismo diskrecija mažinti netesybas ir savarankiškai, remiantis šalių pateiktais įrodymais, nustatyti protingą jų dydį. Diskrecija, kaip valstybės institucijai įstatymo suteikta sprendimo laisvė, visais atvejais yra santykinė; nagrinėjamu atveju tai reiškia, kad teismas negali nustatyti mažesnių už nuostolių, atsiradusių dėl prievolės neįvykdymo ar netinkamo įvykdymo, sumą netesybų. Teismo padaryta išvada dėl netesybų mažinimo turi būti atitinkamai motyvuota ir pagrįsta konkrečiomis bylos aplinkybėmis.“

Jeigu teismas nusprendžia, kad netesybos yra neprotingai didelės, tai tik pateikti įrodymai, pagrindžiantys, kad tas neprotingas dydis yra protingas, apspręs kiek jos bus sumažintos, todėl, iš anksto sutartyje nustačius dideles netesybas, patarčiau rintis įrodymus, kurie pagrįs galimai patirsimus realius nuostolius, nes kaip matome iš šios nutarties, teismai neleidžia nukrypti nuo kompensacinės netesybų funkcijos ir iš to nesąžiningai išlošti.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas užkerta kelią neapdariai notarų profesinei veiklai

Esu ne iš vieno žmogaus girdėjęs, jog nuėjus pas notarą, kai įstatymas reikalauja privalomos notarinės sutarties formos, notarai nediskutuodami pakiša savo jau šabloninėmis tapusias sutartis. To pavydžiu galėtų būti sutartys, kurių dalykas yra nekilnojamojo turto perleidimas. Kartais, net tokiose situacijose, kai teisiniuose santykiuose dalyvauja ekonomiškai stiprios ir teisiškai išprususios šalys kaip bankai, būna kad notarai nepaiso jų pateikiamų sąlygų. Vienas iš tokių atvejų, kuriame šiuo klausimu tiesiogiai nepasisakyta, mano žiniomis yra LAT 2012 m. lapkričio 29 d. byla Nr. 3K-3-521/2012. Faktinė situacija, kad sudarinėjama sutartis dėl nekilnojamojo turto, šalys susitaria dėl sąlygų, o nunešus sutartį pas notarą, notaras, kiek suprantu pagal turima sutarties šablonkę, sukala sutartį, kurioje nėra sąlygų, dėl kurios susitarė šalys arba jos perkeltos iš dalies (naudinga tik vienai iš šalių prasme). Cituotoje byloje ginamasi kitais būdais, bet faktinė situacija, mano supratimu, gana panaši į bylos, kurią noriu aptarti šiandien. Šiame įraše aptarinėsiu notaro civilinę atsakomybę ir jos sąlygas.

2013 m. liepos 18 d. LAT’as priėmė nutartį Nr. 3K-3-405/2013, kurios faktinę situaciją aptarsiu labai trumpai, nes ji gana paini. Esmė, kad sudarinėjama nekilnojamo turto (buto) perleidimo sutartis, butas yra įhipotekintas, o hipotekos turėtojas išlygsta specialias daikto išlaisvinimo iš hipotekos sąlygas. Trumpai, jos tokios:

“Šis butas buvo įkeistas trečiojo asmens O. P. kreditoriui – trečiajam asmeniui AB SEB bankui, kuris trečiojo asmens O. P. prašymu 2007 m. liepos 30 d. išdavė pažymą Nr. 08.04.10-0701867, jog sutinka, kad, nepanaikinant įkeitimo teisės, O. P. parduotų bankui įkeistą butą bei kad šis butas būtų įkeistas pakartotinai, bet su sąlyga, kad už parduotą butą dalis gautų lėšų, tačiau ne mažiau kaip 245 478,33 Lt, bus nukreipta skoliniam įsipareigojimui pagal kredito sutartį visiškai padengti į banko nurodytą sąskaitą, taip pat nurodė, jog, padengus visus O. P. skolinius įsipareigojimus trečiajam asmeniui AB SEB bankui pagal kredito sutartį, šis atsisakys buto hipotekos ne vėliau kaip per 30 kalendorinių dienų nuo lėšų gavimo. Ieškovai pažymėjo, kad su šia AB SEB banko pažyma buvo supažindinta notarė A. K., tačiau Pirkimo–pardavimo sutartyje buvo nurodyta tik AB SEB banko išduoto sutikimo dalis, kurioje bankas sutiko, kad jam įkeistas turtas būtų parduotas, tačiau nenurodytos sąlygos, kuriomis bankas duoda šį sutikimą, t. y. kad dalis gautų lėšų, bet ne mažiau kaip 245 478,33 Lt, būtų pervesta į banko nurodytą sąskaitą O. P. skoliniam įsipareigojimui pagal kredito sutartį visiškai padengti.“

Taigi sutartyje yra sąlyga, kad bankas sutinka jog jam įkeistas butas būtų parduotas, tačiau pamirštama įdėti į sutartį sąlyga, jog už parduota butą dalis lėšų būtų nukreipta skoliniam įsipareigojimui bankui padengti? Notaro patvirtinta sutartis, gražu, ar ne? Aš matau tik kelis variantus, kodėl taip galėjo atsitikti: a) notaras buvo nesąžiningas; b) notaras buvo neapdairus.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, pasisakydamas dėl notaro civilinės atsakomybės, pirmiausia paaiškina, koks turi būti notaro profesinės veiklos standartas:

“Notaro veiklą reglamentuoja Notariato įstatymas. Šio įstatymo 2 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad notaras yra valstybės įgaliotas asmuo, atliekantis šio įstatymo nustatytas funkcijas, užtikrinančias, kad civiliniuose teisiniuose santykiuose nebūtų neteisėtų sandorių ir dokumentų. Konkretaus notaro užduotis yra atliekamais notariniais veiksmais patikrinti tvirtinamo sandorio atitiktį įstatymams, nes notarui valstybė yra suteikusi svarbius įgaliojimus jam vykdant viešąją funkciją – apsaugoti teisėtumą civiliniuose teisiniuose santykiuose, o tai suponuoja ir notaro griežtos profesinės atsakomybės ypatumus. Prieš tvirtindamas sandorius notaras privalo būti maksimaliai atidus, kad ne tik būtų išvengta neteisėtų sandorių sudarymo, bet ir būtų užtikrinta asmenų teisėtų interesų apsauga. Notarui atliekant savo profesines pareigas atsiranda juridiniai faktai, kurie keičia civilinius santykius. Pasitikėjimas notaro atliekamais veiksmais grindžiamas ir Notariato įstatymo 26 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta taisykle, jog notarine forma patvirtintuose dokumentuose esantys faktai yra nustatyti ir neįrodinėjami, kol šie dokumentai (jų dalys) įstatymų nustatyta tvarka nėra pripažinti negaliojančiais. Taigi notaras yra ir civilinių santykių teisėtumo ir stabilumo garantas. Tokia socialinė–teisinė padėtis įpareigoja notarą būti ypač atidžiu ir rūpestingu aukštos kvalifikacijos teisininku. Profesinė veikla yra specifinė veikla, kuri reikalauja išsamių atitinkamos srities žinių bei įgūdžių. Profesinių veiksmų atlikimas ar profesinių paslaugų siūlymas sukuria pagrindą tikėti šių paslaugų atlikimo kokybe. Šių veiksmų ar paslaugų kokybė preziumuojama, nes tai atlieka ne paprastas asmuo, o profesionalas. Asmuo, vykdydamas profesinę veiklą, įsipareigoja veikti pagal jo kvalifikacijai keliamų reikalavimų standartus. Dėl to specialistai, be bendro pobūdžio atsargumo pareigos, turi specifines profesines pareigas, t. y. jiems taikomi griežtesni atidumo, atsargumo, rūpestingumo reikalavimai. Kiekvienu atveju, kai notaras peržengia įstatymo jam suteiktus įgaliojimus ar juos netinkamai vykdo, ir dėl to padaroma žala tretiesiems asmenims, tokios žalos atsiradimas pripažintinas neteisėtu (CK 6.263 straipsnio 1 dalis).
Pagal Notariato įstatymo 16 straipsnio 1 dalį notaras atsako Lietuvos Respublikos civilinio kodekso ir šio įstatymo nustatyta tvarka už savo, savo atstovo ir notaro biuro darbuotojų kaltais veiksmais fiziniams ar juridiniams asmenims padarytą žalą, vykdant notaro profesinę veiklą. Taigi notaro civilinė atsakomybė už profesine veikla padarytus pažeidimus yra deliktinė. Atsakomybė galima tik tuo atveju, kai yra visos keturios jos sąlygos: neteisėti veiksmai, priežastinis ryšys, kaltė ir žala (CK 6.246–6.249 straipsniai).“

Ši citata labai svarbi, nes ja reikalaujama labai aukšto profesinio standarto. Noriu atkreipti dėmesį į vartojamą sąvoką “griežta profesinė atsakomybė“. Labai panašiai skamba su griežtoji civilinė atsakomybė (atsakomybė be kaltės), bet tai nėra tapačios sąvokos. Mano supratimu, LAT’as šiek tiek žaidžia žodžiais, nes sąvokos nors ir ne tapačios bet savo turiniu turi panašumo. Griežtą profesinę atsakomybę sudaro jai LAT’o suteiktas turinys. Tai toks elgesio standartas, kuris civilinę atsakomybę nustato beveik be kaltės, tačiau, vis dėlto su kalte. Tai yra netikslus ir, galite sakyti, kvailas paaiškinimas, bet aš taip interpretuoju šį LAT’o išaiškinimą. Manau, LAT’as jeigu galėtų, tai pasakytų, kad notaro civilinė atsakomybė yra be kaltės, tačiau to padaryti negali dėl vienos priežasties, kuri yra notariato įstatyme:

6(2) straipsnis. Notarų profesinės civilinės atsakomybės privalomasis draudimas

Notarų profesinė civilinė atsakomybė už fiziniams ar juridiniams asmenims padarytą žalą, vykdant notaro profesinę veiklą, viršijanti 1000 litų, draudžiama privalomuoju draudimu.

Notarų profesinės civilinės atsakomybės privalomojo draudimo objektas yra notarų civilinė atsakomybė už notarų, jų atstovų ir notarų biurų darbuotojų kaltais veiksmais padarytą žalą, vykdant notaro profesinę veiklą.

16 straipsnis. Notaro atsakomybė

Notaras atsako Lietuvos Respublikos civilinio kodekso ir šio įstatymo nustatyta tvarka už savo, savo atstovo ir notaro biuro darbuotojų kaltais veiksmais fiziniams ar juridiniams asmenims padarytą žalą, vykdant notaro profesinę veiklą.“

Taigi specialiame įstatyme yra norma, kuri nurodo, kad civilinė atsakomybė yra už kaltais veiksmais padarytą žalą. Tai reiškia, kad kaltė yra būtina civilinės atsakomybės sąlyga. Net  jeigu LAT’as contra legem pasakytų, jog atsakomybė kyla be kaltės, tai tada draudimo kompanijos galėtų nemokėti notarams draudimo išmokų, nes jų poziciją gintų viena iš cituojamų normų. Šioje situacijoje be kaltės neišsisuksi. Dėl to logiška, kad LAT’as sako, jog notaro atsakomybė kyla tik įrodžius visas civilinės atsakomybės sąlygas, bet veiksmų neteisėtumas ir kaltė yra sumažinami iki labai lengvai įrodomo lygio t.y. užkeliamas labai aukštas profesinis standartas – iki menkiausio neapdairumo, nerūpestingumo. Nagrinėjant esamą situaciją su turimomis normomis, toks išaiškinimas yra visiškai logiškas, protingas ir pateisinamas.

Toliau teismas aiškina atskiras civilinės atsakomybės sąlygas šios bylos kontekste. Pirmiausia neteisėti veiksmai:

Neteisėti veiksmai yra viena iš bendrųjų civilinės atsakomybės sąlygų. Bendriausia prasme ji suprantama kaip asmens elgesio neatitiktis teisei. Taikant civilinę atsakomybę neteisėti veiksmai yra tie, kurie neatitinka ne tik civilinės teisės, bet ir kitų teisės šakų teisės aktų reikalavimų, principų. Dėl notaro atsakomybės pažymėtina, kad notaro veiksmų teisėtumas vertinamas pagal tai, ar notaras nepažeidė jo veiklą reglamentuojančių įstatymų, taip pat kitų teisės normų. Notarui, kaip ir kiekvienam asmeniui, nustatyta pareiga elgtis taip, kad nebūtų padaroma žala (CK 6.263 straipsnis), o vykdant profesinę veiklą jam tenka pareiga užtikrinti, kad civiliniuose teisiniuose santykiuose nebūtų neteisėtų sandorių ir dokumentų, būtų užtikrinta asmenų teisėtų interesų apsauga (Notariato įstatymo 1, 2 straipsniai). Atsižvelgiant į šias nuostatas turi būti vertinama, ar notaro veiksmai yra teisėti. Kasacinio teismo išaiškinta, kad tretiesiems asmenims padaryta žala turėtų būti atlyginama visiškai ir tais atvejais, kai notaras dėl suklydimo ar kitų asmenų neteisėtų veiksmų (pvz., apgaulės) atlikdamas savo profesinėje veikloje jam priskirtas funkcijas padaro formalaus pobūdžio pažeidimą, kuriuo prisidedama prie žalos atsiradimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. balandžio 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje S. K. v. notarė O. A., bylos Nr. 3K-3-264/2008).

Bylos duomenimis, trečiasis asmuo – notarė A. K. – patvirtino 2007 m. liepos 31 d. Pirkimo–pardavimo sutartį, kuria ieškovai bendrosios jungtinės nuosavybės teisėmis iš trečiųjų asmenų O. P. ir J. P. įsigijo butą, įkeistą AB SEB bankui trečiojo asmens O. P. prievolių šiam bankui įvykdymui užtikrinti. AB SEB bankas 2007 m. liepos 30 d. išdavė pažymą Nr. 08.04.10-0701867, jog sutinka, kad, nepanaikinant įkeitimo teisės, O. P. parduotų bankui įkeistą butą bei kad šis butas būtų įkeistas pakartotinai su sąlyga, kad už parduotą butą dalį gautų lėšų, tačiau ne mažiau kaip 245 478,33 Lt dydžio sumos, pirkėjas nukreiptų O. P. skoliniam įsipareigojimui pagal kredito sutartį visiškai padengti į banko nurodytą sąskaitą. Pirkimo–pardavimo sutarties 2 punktu nustačius ieškovų pareigą 345 000 Lt pervesti į trečiojo asmens O. P. sąskaitą, o jam neatsiskaičius su hipotekos kreditoriumi pagal kredito sutartį, AB SEB bankas nukreipė išieškojimą į ieškovams nuosavybės teise priklausantį butą. Šioje byloje teismai, darydami išvadą, kad nenustatyti neteisėti notarės veiksmai, CK 6.246 straipsnį aiškino neatsižvelgdami į konkrečias bylos aplinkybes. Ar notarės veiksmai, patvirtinant Pirkimo–pardavimo sutartį, į kurią nebuvo perkeltos visos AB SEB banko išduotoje pažymoje nurodytos sutikimo sąlygos, yra teisėti, spręstina atsižvelgiant į tai, ar pagal šios bylos faktus (šalių veiksmus, sutarties sudarymo sąlygas ir aplinkybes ir kt.) neatsiskaitymas su AB SEB banku ir dėl to vėliau banko nukreiptas išieškojimas į ieškovams nuosavybės teise priklausantį turtą dėl trečiojo asmens prievolės bankui neįvykdymo yra susijęs su netinkamu notarės pareigų atlikimu. Kadangi parduodamam butui buvo nustatyta hipoteka, sudarant pirkimo–pardavimo sandorį reikėjo išsiaiškinti hipotekos kreditoriaus poziciją. AB SEB banko sutikime išdėstytos sąlygos, keliamos pirkimo–pardavimo sandoriui. Iš jo turinio matyti, kad bankas sutiko su įkeisto buto pardavimu tik tuo atveju, jei gautos lėšos iš pirkimo–pardavimo sandorio bus nukreiptos kreditui dengti pagal kredito sutartį. Be to, sutikime aiškiai nurodyta, į kokias banko sąskaitas pinigai turi būti pervedami. Išvardytos banko sąlygos nebuvo tinkamai perkeltos į Pirkimo–pardavimo sutartį. Šiuo atveju nėra svarbu, kam sutikimas buvo adresuotas. Teisėjų kolegijos vertinimu, notarė, gavusi AB SEB banko sutikimą su konkrečiomis sąlygomis sandoriui sudaryti, turėjo elgtis su didesniu atidumu ir rūpestingumu ir šias sąlygas įrašyti į Pirkimo–pardavimo sutartį, juolab kad sąlyga dėl atsiskaitymo tvarkos aiškiai sukuria pirkėjams (ieškovams) papildomas pareigas. Ieškovai, įsigydami butą, galėjo pagrįstai tikėtis, kad juo galės disponuoti be įstatymų ar sutartyje nustatytų apribojimų ir kad neprisiims papildomų prievolių už trečiuosius asmenis. Kaip matyti iš bylos medžiagos, notarė netinkamai įvykdė Notariato įstatymo 30 straipsnyje nustatytą pareigą išaiškinti atliekamų notarinių veiksmų prasmę ir padarinius asmenims, kurie nori juos atlikti, nes netinkamai parengdama Pirkimo–pardavimo sutartį, t. y. neįtraukdama į jos tekstą hipotekos kreditoriaus sutikime nurodytų sąlygų, nesilaikė jai keliamų griežtesnių rūpestingumo ir atidumo reikalavimų, t. y. atliko neteisėtus veiksmus, netinkamai užtikrino ieškovų (pirkėjų) ir hipotekos kreditoriaus teises, dėl kurių atsirado žala.“

Kaltė:

“Pagal Notariato įstatymo 16 straipsnį notaras atsako tik už kaltais veiksmais padarytą žalą. Kaltės turinys šio asmens atsakomybės požiūriu yra ypatingas: jis priklauso nuo notarų veiklos ypatybių ir reikšmės, nes notarui keliami didesni reikalavimai ir atsakomybė tenka dėl paties mažiausio laipsnio neapsižiūrėjimo, neatidumo ar net klaidos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2002 m. balandžio 17 d. nutartis, priimta civilinėje byloje B. L. ir kt. v. Vilniaus miesto 5-asis notarų biuras ir kt., bylos Nr. 3K-3-614/2002; 2002 m. birželio 13 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. S. v. Kauno rajono 1-ojo notarų biuro notarė G. P. ir kt., bylos Nr. 3K-7-645/2002; 2003 m. sausio 21 d. nutartis, priimta civilinėje byloje R. N. v. R. V. ir kt., bylos Nr. 3K-7-127/2003; kt.). Dėl to, sprendžiant dėl tam tikrą notarinį veiksmą atlikusio notaro civilinės atsakomybės, būtina nustatyti, kokius kaltus veiksmus notaras atliko, taip pat turi būti įvertinta, ar šis asmuo toje konkrečioje situacijoje padarė viską, ko yra protinga iš jo reikalauti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. sausio 21 d. nutartis, priimta byloje J. S. ir kt. v. Klaipėdos miesto 7-ojo notarų biuro notarė V. J. M. ir kt., bylos Nr. 3K-3-11/2004; 2006 m. birželio 30 d. nutartis, priimta byloje J. G. v. Kauno miesto 8-ojo notarų biuro notarė L. T. ir kt., bylos Nr. 3K-3-295/2006). Reikalavimai notarui, kaip vykdančiam profesinę veiklą asmeniui, apibrėžtini atsižvelgiant į tai, kokia jam tenka teisinė pareiga ir kokio pobūdžio veiklą jis vykdo. Notaras atlieka teisinio pobūdžio veiklą, teikia teisines paslaugas, todėl jas turi suteikti tinkamai. Tinkamas teisinių paslaugų suteikimas apima reikalavimus tai daryti kruopščiai, atidžiai ir teisiškai kvalifikuotai. Teisinės paslaugos atlikimas reikalauja vykdyti teisinį faktų įvertinimą. Vadinasi, turi būti nustatyti faktai ir jie turi būti tinkamai kvalifikuoti. Sandorio tvirtinimo metu notaras turi nustatyti faktines sandorio aplinkybes, jas teisiškai įvertinti ir tinkamai teisiškai įforminti. Notaras negali apsiriboti tuo, kad būsimo sandorio šalys pageidauja sudaryti sandorį tam tikromis sąlygomis. Teisėjų kolegijos vertinimu, apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai Pirkimo–pardavimo sutarties neigiamų padarinių (trečiojo asmens hipotekos kreditoriaus nukreiptą išieškojimą į ieškovų butą) atsiradimą siejo tik su ieškovų kaip nepakankamai atidžių ir rūpestingų sandorio šalių veiksmais. Notaras privalo nustatyti faktinę padėtį, kurioje esant šalys ketina sudaryti sandorį, asmenų pageidaujamus ar prognozuojamus padarinius, jų pageidaujamas sąlygas ir tikėtinus padarinius. Taip yra nustatomi tikrieji asmenų ketinimai ir jų laisva valia dėl sandorio sudarymo. Šių ir kitų reikšmingų duomenų pagrindu notaras privalo atlikti teisinį kvalifikavimą ir daryti teisinio pobūdžio išvadas, ar asmenų pageidaujamo sandorio nuostatos neprieštaraus įstatymams, nepažeis asmenų teisių ir teisėtų interesų, ir tai tinkamai teisiškai įforminti. Atsižvelgiant į šiuos reikalavimus notaro profesinei veiklai, tvirtinant sandorius, notaro kaltė, kaip civilinės atsakomybės sąlyga, nustatinėtina pagal tai, ar įrodyta, kad notaras konkrečioje situacijoje elgėsi tokiu būdu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos nutartis, priimta civilinėje byloje A. S. v. Kauno rajono 1-ojo notarų biuro notarė G. P. ir kt., bylos Nr. 3K-7-645/2002).

Teismai, netinkamai įvertinę įrodymus, nepagrįstai konstatavo, kad trečiojo asmens notarės A. K. veiksmuose nėra kaltės. Nagrinėjamos bylos ypatybė yra ta, kad Pirkimo–pardavimo sandoris nėra pripažintas negaliojančiu. Teisėjų kolegija pažymi, kad bonus pater familias etalono taikymas notarui reiškia ne tik tai, kad jis turi būti toks geras teisininkas, kad nebūtų sandorių, turiniu ar forma neatitinkančių įstatymų, bet ir toks atidus teisininkas, kad atkreiptų dėmesį į visas sandorio sudarymo aplinkybes, o kilus menkiausiai abejonei, darytų viską, kad sandoris būtų įformintas tinkamai, arba atsisakytų atlikti notarinį veiksmą (Notariato įstatymo 40 straipsnis).

Ši aplinkybė lemia notaro kaltės tyrimą tokiu aspektu, kad turi būti tiriama, ar nėra notaro kaltės dėl sandorį sudariusios šalies ydingos valios susiformavimo. Turi būti vadovaujamasi tuo, kad notaras privalėjo nustatyti esmines faktines sutarties sudarymo aplinkybes ir sąlygas, aiškintis šalių motyvaciją sudaryti sutartį ir jų numatomus ar pageidaujamus padarinius, išaiškinti teisinius, turtinius ir kitokius šalims svarbius padarinius, savarankiškai teisiškai kvalifikuoti faktines aplinkybes ir tada pasiūlyti tinkamai teisiškai įforminti asmenų tikrąją valią dėl sandorio sudarymo. Kol egzistuoja bent viena prielaida, kad notaras buvo neatidus ir nepakankamai rūpestingas, tol kaltės prezumpcija negali būti paneigta.

Nagrinėjamoje byloje konstatavus, kad notarė, netinkamai parengdama Pirkimo–pardavimo sutartį, t. y. neįtraukdama į sutartį visų hipotekos kreditoriaus nurodytų sutikimo sandoriui sudaryti sąlygų, nesilaikė jai kaip profesionalei keliamų griežtesnių rūpestingumo ir atidumo reikalavimų, todėl nagrinėjamu atveju yra pagrindas daryti išvadą dėl notarės kaltės (CK 6.248 straipsnio 3 dalis).“

Žala:

Žala yra pagrindas atsirasti prievolei – kilti civilinei atsakomybei. Pagrindinė deliktinės civilinės atsakomybės funkcija – kompensavimas. Tai reiškia, kad civilinė atsakomybė yra skirta grąžinti nukentėjusį asmenį į ankstesnę (iki delikto padarymo) padėtį (restitutio in integrum). Paprastai civilinė atsakomybė taikoma už padarytą žalą. Tačiau civilinė atsakomybė gali būti taikoma taip pat už būsimą žalą vadovaujantis CK 6.249 straipsnio 3 dalimi, pagal kurią teismas gali atidėti būsimos žalos įvertinimą arba įvertinti būsimą žalą remdamasis realia jos atsiradimo tikimybe. Dėl to pirmosios instancijos teismo išvada, kad ieškovų prašomi priteisti būsimi 245 478,33 Lt nuostoliai negali būti laikomi pagrindu notaro civilinei atsakomybei atsirasti, nepagrįsta. Kaip matyti iš teismų informacinės sistemos (LITEKO) duomenų, Klaipėdos miesto apylinkės teismas 2013 m. sausio 18 d. nutartimi nutarė už O. P. 251 794,10 Lt skolą kreditoriui AB SEB bankui parduoti iš varžytynių butą, nuosavybės teise priklausantį ieškovams. Tai vertintina kaip asmens turtinei padėčiai neigiami padariniai. Asmens turtinei padėčiai padaryta neigiama įtaka atitinka bendruosius žalos požymius ir gali būti pripažinta žala. Teisėjų kolegijos vertinimu, į Pirkimo–pardavimo sutartį neperkėlus AB SEB banko sutikime visų nurodytų sąlygų sandoriui sudaryti, t. y. jog ne mažiau kaip 245 478,33 Lt būtų pervesti į AB SEB banko nurodytą sąskaitą, šios bylos atveju egzistuoja CK 6.249 straipsnio 3 dalies taikymo sąlygos dėl ieškovų būsimų nuostolių, kurie yra realiai tikėtini.

Taigi, taikant Civilinio kodekso ir Notariato įstatymo normas, reglamentuojančias notaro atsakomybę, bei remiantis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimais, darytina išvada, kad trečiojo asmens notarės A. K. profesinės pareigos netinkamas įvykdymas, sukėlęs žalingus padarinius, yra pagrindas profesinei civilinei atsakomybei atsirasti.“

Suprantu, šis komentaras labai ilgas ir daug citavimo, bet tikiuosi tinkamai paaiškinau bylos esmę ir problemą. Sveikinu tokią LAT’o nutartį, po jos notarai turės būti žymiai atidesni, įsiklausyti klientų, o ne kišti savo paruoštas sutarčių šablonkes…

Dar viena hipotekos “reforma“

Pastaruoju metu pradėjau daugiau laiko skirti teisės aktų projektams t.y. tiems įstatymų pakeitimams, kurie registruoti Seime ir laukia savo eilės svarstymuose atitinkamuose komitetuose, o galiausiai ir plenariniame Seimo posėdyje. Turbūt nieko nešokiruosiu pasakydamas, kad teisinio broko galima rasti daugiau negu reikia, tačiau galvos skausmą neretai atperka juokingi aiškinamieji raštai. Planuoju rašyti daugiau tokių įrašų, nes kai įstatymų projektams neskiriama pakankamai dėmesio viešojoje erdvėje, po to pamatai, kad priimtos tokios nesąmonės kaip mūsų “Konstitucinių įstatymų sąrašas“.

Kadangi man asmeniškai labai įdomus hipotekos institutas, tai šį kartą apie jį. Seimo narys P. Gražulis, jau ne pirmą kartą įregistruoja tokį projektą, pateikiu lyginamąjį variantą:

Pakeisti 4.193 straipsnio 1 dalį ir išdėstyti taip:

 „ 4. 193 straipsnis. Hipotekos kreditoriaus teisė patenkinti savo reikalavimą iš įkeisto daikto

1. Jei pardavus įkeistą daiktą varžytinėse gaunama mažesnė suma, nei priklauso kreditoriui, jis turi teisę  neturi teisės reikalauti išieškoti iš kito skolininko turto bendra įstatymų nustatyta tvarka.“

Aiškinamajame rašte nurodoma:

“Projekto rengimą paskatino šiuo metu susiklosčiusi ekonominė situacija, kuomet akivaizdžiai yra kritusi nekilnojamo turto kaina. Ši tendencija įtakoja tai, jog asmuo (tiek fizinis, tiek juridinis), pasinaudojęs hipoteka ir įkeitęs savo nekilnojamąjį turtą, o vėliau negalintis atiduoti skolos, rizikuoja prarasti ir kitą, neužstatytą turtą, nes užstatytojo turto vertė per kelerius metus smarkiai sumažėjo.“

Neapdariai akiai atrodytų gražu, sakykime Robin Hood’iška. Tačiau šio projekto trūkumus turbūt iš karto pastebėtų net pats blogiausias studentas, išklausęs prof. E. Baranausko prievolių įvykdymo užtikrinimo paskaitas. Šį kartą neužkraudamas teksto, necituosiu LAT’o nutarčių ir t.t. Problema tame, kad pataisos autorius nesupranta pagrindinės ir papildomos prievolės santykio. Nuo romėnų laikų egzistuoja taisyklę, kad papildomos prievolės likimą apsprendžia pagrindinė prievolė, o ne atvirkščiai, o tai yra vadinama papildomos prievolės akcesoriškumu (jeigu reikia lyginamojo, istorinio ekskurso šiuo klausimu, mano rekomendacija būtų Reinhard Zimmermann “The Law of Obligations: Roman Foundations of the Civilian Tradition“). Tai reiškia, kad papildomos prievolės įvykdymas nereiškia pagrindinės prievolės pabaigos. Kai kam galėtų atrodyti, kad jeigu papildoma prievolė įvykdoma t.y. tuo įvykdymu įvykdoma ir pagrindinė prievolė, todėl ji baigiasi. Deja, taip nėra. Pvz. net ir tuo atveju jeigu laiduotojas įvykdo prievolę už skolininką, jis subrogacijos tvarka atsistoja į kreditoriaus vietą ir pagrindinė prievolė lieka galioti. Tačiau šiais P. Gražulio pakeitimais siūloma ne kas kita, bet iš esmės užbaigti pagrindinę prievolę apsiribojant išsiieškojimu iš hipoteka įkeistu turtu.

Padariniai. Atrodo, gražulis gina vargšus prasiskolinusius žmones nuo plėšikų bankų. Kodėl šis siūlomas projektas nepasieks aiškinamajame rašte siekiamų tikslų, manyčiau bus net priešingai. Pirma, lex retro non agit jau iki įstatymo priėmimo įkeistam turtui. Antra, jeigu  bet kas pabandytų pasiimti būsto paskolą iš esmės bet kuriame banke, tai bankas iš esmės visada reikalauja hipotekos į kažkokį turtą, kad būtų užtikrintas kredito gražinimas. Ką padarytų tokia pataisa? A. Bankai atsisakys hipotekos. B. Bankai reikalaus tokios hipotekos, kuri gerokai viršys kredito sumą (tam kad būtų saugus skolininko nemokumo atveju). Hipotekos atsisakymas reiškia, kad bus reikalaujami kiti prievolių įvykdymo būdai. Na, kadangi laidavimas ne toks patikimas, tai pvz. galėtų paprašyti, kad asmuo, norintis pasiimti paskolą, atvestu kokius 5 laiduotojus. Arba dar geresnis būdas, paprašytų gauti savarankišką garantiją… Jeigu vis dėlto reikalautų hipotekos, kuri stipriai viršija kredito sumą, gali kilti klausimas, kas sugebės pateikti tokią hipoteką pirkdamas pirmąjį būstą (jauna šeima)? Suku prie to, kad rinkoje susidarytų tokia situacija, kai būstą būtų nusipirkti dar sunkiau.

Hipoteka dėl savo savybių yra labai patraukli kreditoriui, kuri atsiradusi pas romėnus, tačiau gyvuoja iki šių laikų. Romėnai žinojo ir kitus įkeitimo būdus: pignus, fiducia, tačiau jie nesugebėjo išlikti. Būtent hipotekos akcesoriškumas, reikalavimo išsiieškoti į įkeistą turtą pirmumams, tačiau įkeitimo laikotarpiu turto palikimas jo savininkui – tos patrauklios savybės, o dabar bandoma ją sunaikinti…

%d bloggers like this: