Asociacijos neturėtų būti kuriamos tik tam, kad jos galėtų atstovauti savo narius/klientus civiliniame procese

Kai kurie gudrūs teisininkai CPK rado spragą, kuri leidžia atstovauti savo klientams (fiziniams asmenims) civiliniame procese, net jeigu ir neturi advokato/advokato padėjėjo statuso.

Veikimo schema yra labai paprasta. Paimi, susikuri kokią nors teisinių paslaugų įmonę, prie kurios pavadinimo prikabini “juridinę kontorą“, “teisininkų profesinę bendriją“ ir pan. Skamba gražiai, kaip advokatų kontora. Tada teiki teisines paslaugas. Viskas būna gerai, bet klientui prireikia teisminio atstovavimo. Nesi advokatas, ką daryti? Tada sukuri asociaciją, vėl gražiu pavadinimu, pvz.: „Gintautienė&Gintautas Lex Publicum“. Turėdamas asociaciją, visus savo juridinės kontoros klientus, kuriems reikia atstovauti civiliniame procese, įtrauki asociacios nariais ir belieka pasinaudoti CPK 56 str. 1 d. 6 p.:

“asociacijos arba kiti viešieji juridiniai asmenys, kurių steigimo dokumentuose kaip vienas iš veiklos tikslų yra nurodytas tam tikros grupės asmenų gynimas ir jų atstovavimas teisme, jeigu jie atstovauja asociacijos arba kito viešojo juridinio asmens dalyviams bylose pagal šių juridinių asmenų steigimo dokumentuose numatytus veiklos tikslus. Šiuo atveju bylą teisme veda atitinkamo juridinio asmens vienasmenis valdymo organas, įstatymų ar steigimo dokumentų nustatyta tvarka įgalioti kolegialių valdymo organų nariai arba atstovai pagal pavedimą – darbuotojai, turintys aukštąjį universitetinį teisinį išsilavinimą, ir (ar) advokatai (advokatų padėjėjai)“

Kodekso rengėjai siekė tikslo palengvinti asociacijoms galimybę ginti savo narius, todėl  sukūrė tokią taisyklę. Dabar ši norma pradėta naudoti visiškai ne šiam tikslui, o siekiant apeiti draudimą atstovauti civiliniame procese teisininkams, kurie nėra advokatai ar advokatų padėjėjai. Šiuo metu tokia veikimo schema tapo vis dažniau naudojama ir apylinkių teismai laiko tai tinkamu atstovavimu. Pagaliau tokia situacija pasiekė Lietuvos Aukščiausiąjį teismą (LAT 2015 m. kovo 17 d. Nr. 3K-3-136-701/2015 nutartis).

LAT’as savo sprendimu, per bylinėjimosi išlaidų institutą, turėtų šiek tiek atbaidyti tokią teisinio atstovavimo praktiką, bet, deja, kelio iki galo neužkirto. Teismas tiesiog nurodė, kad tokiais atvejais, kai asociacijos klientas su asociacija sudaro teisinių paslaugų teikimo sutartį, tai asociacija neturi teisės iš jo reikalauti už tas teisines paslaugas pinigų, todėl bylinėjimosi išlaidos neturėtų būti atlyginamos:

“Asociacija yra steigiama ir veikia savo narių interesais, jų poreikių tenkinimui, vadovaujantis savanoriškumo, narių savitarpio supratimo bei interesų bendrumo principais. Atsižvelgiant į asociacijos, kaip susivienijimo, esmę, jos steigimo, stojimo į ją ir veikimo tikslus, darytina išvada, kad asociacijos teikiamomis paslaugomis jos nariai paprastai turėtų naudotis nemokamai, nebent tai būtų susiję su išskirtinėmis aplinkybėmis, realiai patirtomis papildomomis išlaidomis. Kai asociacijos įstatuose vienu iš jos veiklos tikslų yra nurodytas tam tikros grupės asmenų gynimas ir atstovavimas jiems teisme, sudarantis prielaidas jai būti savo nario – fizinio asmens – atstovu teisme pagal pavedimą (CPK 56 straipsnio 1 dalies 6 punktas), tai ši asociacija, įgyvendindama nurodytą tikslą bei tenkindama tokio savo nario pageidavimą ir poreikius dėl jo interesų atstovavimo bei gynimo teisme, negali iš šio (nario) reikalauti bei gauti užmokesčio už procesinių dokumentų parengimą, atstovavimą teisme ir pan., nes tai prieštarauja jos tikslams, narių savitarpio supratimo, interesų bendrumo, bendriesiems teisės principams. Jeigu dalyvaujantis byloje asmuo – asociacijos narys – apmoka tokio pobūdžio asociacijos jam suteiktas paslaugas, tai dėl to jo patirtos išlaidos nekvalifikuotinos kaip CPK 88 straipsnio 1 dalies 9 punkte nurodytos kitos būtinos ir pagrįstos išlaidos, kurios atlygintinos bylą laimėjusiai šaliai, nes jos vertintinos kaip neatitinkančios būtinumo kriterijaus.<…> Teisėjų kolegija, remdamasi šioje nutartyje išdėstytais argumentais, konstatuoja, kad kasatorės dėl atliktų mokėjimų asociacijai „Gintautienė&Gintautas Lex Publicum“ už procesinių dokumentų rengimą ir atstovavimą patirtos išlaidos nekvalifikuotinos kaip CPK 88 straipsnio 1 dalies 9 punkte nurodytos kitos būtinos ir pagrįstos išlaidos, kurios atlygintinos bylą laimėjusiai šaliai, nes jos vertintinos kaip neatitinkančios būtinumo kriterijaus; apeliacinės instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad atstovavimas asociacijos nariui už pinigus yra nesuderinamas su asociacijos „Gintautienė&Gintautas Lex Publicum“ įstatuose nurodytais tikslais“.

Įdomu, ar nuo šiol tokių asociacijų nariai/klientai žinos, kad tokiais atvejais, kai juos atstovaus su teisinių paslaugų įmonėmis simbiozėje esančios asociacijos, bylinėjimosi išlaidos jiems nebus atlyginamos? Nemanau, kad tai visais atvejais atgrasins nuo tokių atstovų pasirinkimo, ypač jeigu jie siūlys mažesnes teisinių paslaugų kainas, nei advokatai. Todėl šio LAT išaiškinimo nevertinu, kaip pakankamo, siekiant užkirsti kelią tokiai praktikai ateityje.

Kitas argumentas, kuriuo remiantis LAT nurodė, kad ieškovo atstovas negalėjo atstovauti procese, nes nebuvo nei asociacijos valdymo organų nariu, nei darbuotoju:

Iš nurodyto įgaliojimo matyti, kad jis asociacijos vardu pasirašytas jos vadovės A. G., jame D. G. įvardytas kaip asociacijos steigėjas ir narys, tačiau nėra nurodyta, kad jis (D. G.) yra įstatymų ar steigimo dokumentų nustatyta tvarka įgaliotu asociacijos kolegialių valdymo organų nariu arba asociacijos darbuotoju. Byloje nėra duomenų apie tai, kad D. G. yra asociacijos „Gintautienė&Gintautas Lex Publicum“ vienasmenis valdymo organas, įstatymų ar steigimo dokumentų nustatyta tvarka įgaliotų kolegialių valdymo organų narys arba darbuotojas. Teisėjų kolegija, remdamasi šioje nutartyje išdėstytais argumentais ir bylos duomenimis, konstatuoja, kad D. G., kaip nepatenkantis į CPK 56 straipsnio 1 dalies 6 punkte nurodytą asmenų ratą, neturi teisės asociacijos „Gintautienė&Gintautas Lex Publicum“ vardu vesti asociacijos nario bylą teisme.“

Tai yra gana silpni argumentai, nes pinktnaudžiavimui kelią užkerta tik šioje konkrečioje byloje. Kiti atstovauti ateis jau būdami įdarbinti asociacijoje arba būdami valdymo organų nariais. Teismui reikėjo pasisakyti per tai, kad buvimo (įstojimo) asociacijoje tikslas negali būti vien tas, kad konkrečiu atveju asociacijos narys būtų atstovaujamas civiliniame procese. Tai neatitinka CPK 56 str. 1 d. 6 p. idėjos.

Nemanau, kad privačioji kasacijos funkcija gali paneigti viešąją

Prieš daugiau negu savaitę tiek savo asmeniniame Facebook puslapyje, tiek šio tinklaraščio paskelbiau vieną nutartį (2013 m. liepos 25 d. 3K-3-413/2013) ir parašiau trumpą komentarą:

Nutartis, kurios motyvuojamoji dalis neskelbiama

Nutartis, kurios motyvuojamoji dalis neskelbiama

Pašiepiau, jog labai gerai motyvuota nutartis. Šiek tiek vėliau sužinojau, jog teismo nutartis yra nevieša, nes nuo pirmosios instancijos šiame procese vyko uždari posėdžiai. Apie ką pati byla sužinojau iš žiniasklaidos – Teismas nusprendė, kad K. Ramonas iš Lietuvos banko atleistas pagrįstai. Taigi viešojoje erdvėje apie bylą kalbama, tačiau, ko gero, joje figuruoja tarnybinė paslaptis, todėl byla nagrinėjama uždarai ir viešai paskelbtoje nutartyje mes nematome motyvų.

Pirmas, pats elementariausias iš kilusių klausimų: kodėl ši nutartis yra skelbiama viešai, jeigu nematome jokių motyvų, tik rezoliucinę dalį, kokia iš jos nauda, jeigu nežinome net ginčo esmės? Aš jau nekalbu apie žemesnių instancijų teismų sprendimus. Kam skelbti tokią nutartį? Atrodo, to daryti nėra jokios prasmės. Tačiau norint atsakyti į šį klausimą iki galo, reikia pavaryti teisės aktus. Tai aš ir pabandysiu padaryti. Visų pirma, joks įstatymas tokio tipo nutarčių viešo paskelbimo taisyklių nedetalizuoja. Ši kompetencija palikta Teisėjų tarybai, kuri yra priėmusi nutarimą, kuris nustato Teismų sprendimų, nuosprendžių, nutarimų ir nutarčių paskelbimo internete tvarką. Šio nutarimo antras punktas nustato, jog:

“Pagal šią tvarką teismų procesiniai sprendimai skelbiami internete siekiant informuoti visuomenę apie teisės aiškinimo ir taikymo praktiką Lietuvos teismuose.“

Man kyla klausimas, ar čia iškeltas tikslas gali būti pasiektas paskelbus tokio tipo nutartį? Mano nekuklia nuomone, negali.

Nepaisant to, reikia žiūrėti toliau, gal nutarimas nustato pareigą skelbti ir tokias nutartis. 4. 3. punkte nurodyta, kokie sprendimai skelbiami civilinėse bylose:

“Visi įsiteisėję apylinkių ir apygardų teismų procesiniai sprendimai, kuriais pirmąja instancija išnagrinėta civilinė byla išsprendžiama iš esmės, apeliacinės instancijos teismų procesiniai sprendimai, kuriais užbaigiama apeliacinės instancijos teisme nagrinėjama byla ir kasacinio teismo procesiniai sprendimai, kuriais užbaigiama kasaciniame teisme nagrinėjama byla.“

Atrodytų, ši nutartis turėtų būti skelbiama, tačiau reikia pažiūrėti, ar nėra kokių šios taisyklės išimčių, nes tokio tipo nutarties paskelbimas man vis tiek prasilenkia su logika.

Nutarimo 5 punktas nurodo:

Kai internete skelbtiname teismo procesiniame sprendime yra viešai neskelbtinų duomenų (valstybės, tarnybos, profesinių, komercinių, banko, įvaikinimo ar kitų teisės aktų saugomų paslapčių, fizinių asmenų asmens kodai, gyvenamųjų vietų adresai, gimimo datos ir vietos, valstybiniai automobilių numeriai, banko sąskaitų numeriai ir pan.), parengiama viešai skelbtina procesinio sprendimo versija, iš kurios visi viešai neskelbtini duomenys pašalinami. Pašalintų duomenų vietoje pasvyruoju šriftu skliaustuose įrašoma: „(duomenys neskelbtini)

Nutarimo 9 punktas nurodo:

“Jeigu taikant šios tvarkos 5, 6 ir 8 punktuose nurodytas priemones pašalinus iš procesinio teismo sprendimo visus viešai neskelbtinus duomenis tokios sprendimo versijos viešas paskelbimas nebeatliktų šios tvarkos 2 punkte nurodyto tikslo informuoti visuomenę apie teisės aiškinimo ir taikymo praktiką Lietuvos teismuose, toks teismo procesinis sprendimas internete neskelbiamas ir jo viešai skelbtina versija nerengiama.“

Čia aš parodžiau mąstymo procesą, kaip aš prieičiau prie išvados, kad tokia nutartis neturėjo būti viešai skelbiama išvis. Šios nutarties viešas paskelbimas visiškai neinformuoja visuomenės apie teisės aiškinimo ir taikymo praktiką, nes joje mes nematome teisės aiškinimo ir taikymo. Todėl, tas (tie), kas paskelbė šią nutartį, mano nuomone, padarė klaidą. Aišku, čia nėra didelės bėdos. Aš nejuokauju pasakydamas, kad tai tebuvo įžanga į mano straipsnį.

Dabar einu prie esmės. Aš negaliu suvokti, kaip gali būti tokių atvejų, kai kasacinės nutartys sterilizuojamos tiek, kad jose nebegalima matyti motyvų. Taip pat man būtų nesuprantama, jeigu kasacinės nutartys išvis nebūtų skelbiamos.  Taip, aš žinau, kad tiek Konstitucijoje, tiek civilinio proceso kodekse yra normos leidžiančios uždarą procesą visose instancijose. Tiesiog manau, kad uždaras procesas kasacijoje – visiška nesąmonė, prieštaraujanti jos paskirčiai.

2011 m. lapkričio 21 d. nutartyje 3K-3-439/2011 LAT’as pasisakė dėl savo statuso ir kasacijos funkcijų:

“Lietuvos Aukščiausiojo Teismo statusas ir kompetencija apibrėžiama Lietuvos Respublikos Konstitucijoje, Teismų įstatyme bei proceso kodeksuose (CPK, BKP). Būdamas vienintelis kasacinis teismas Lietuvos Respublikoje, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas užima ypatingą vietą bendrosios kompetencijos teismų sistemoje. Kasacija yra ekstraordinari teismo sprendimų teisėtumo kontrolės forma, galima tik išimtiniais atvejais, kuriuos apibrėžia CPK 346 straipsnis. Aukščiausiojo Teismo, kaip kasacinio, paskirtis – per kasacinėse nutartyse suformuotus precedentus užtikrinti vienodą bendrosios kompetencijos teismų praktiką valstybėje (viešoji kasacijos funkcija)Būdamas kasacinis teismas ir atlikdamas viešąją kasacijos funkciją, tuo pačiu Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra ir vienas iš bendrosios kompetencijos teismų, vykdantis teisingumą konkrečioje byloje (privačioji kasacijos funkcija).“

Kas man kliūna, tai vadinama privačioji kasacijos funkcija. Taip, teismai vykdo teisingumą, taip LAT’as vykdo teisingumą. Tačiau mano klausimas yra, koks turėtų būti santykis tarp viešosios ir privačiosios kasacijos funkcijos? Pirmenybę suteiksime vienai iš jų, ar ieškosime tarpusavio balanso? Aš subjektyviai pirmenybę suteikčiau viešajai kasacijos funkcijai, o blogiausiu atveju ieškočiau balanso.  Ko nedaryčiau, tai niekada, jokiu atveju nesuteikčiau pirmenybės privačiajai kasacijos funkcijai. Tačiau pas mus neretai pasitaiko, kai privačioji funkcija tampa prioritetu, kurios rezultatu būna nukrypimas nuo vienodo teismų praktikos formavimo t.y. teisės aiškinimo taisyklių kūrimo jurisprudence constante prasme. Manau, kad LAT’o teisėjai yra per daug užsižaidę su teisingumo vykdymu, ko pasekoje kasacinė instancija pamažu tampa antrąja apeliacija. Kad tuo įsitikintumėte užtenka pažiūrėti, kiek bylų grąžinama pirmajai instancijai arba apeliacijai tam, kad būtų iš naujo renkami, tiriami, ar vertinami įrodymai.

Pamenu, problemas, kai LAT’as vykdydamas teisingumą nukrypsta nuo bendros teismų praktikos formavimo buvo pastebėjęs ir tuo metu LAT’o teisėju tapęs prof. E. Baranauskas, kuris savo pranešime konferencijoje (pranešimas virto straipsniu), priėjo prie kelių išvadų:

“1. Lietuvos teismų jurisprudencijoje vartojamas terminas „teismo precedentas“ bendrąja prasme pirmiausia turi būti suvokiamas kaip teisės interpretacijos būdu pasiektas teismo sprendimas, esantis pavyzdžiu kitiems teismams, nagrinėjantiems analogiškas ar iš esmės panašias bylas. Toks „teismo precedentas“ nėra pirminis teisės šaltinis.

2. Atvejai, kai siekdamas teisingai išspręsti bylą teismas nukrypsta nuo įprastų teisės aiškinimo taisyklių, neturi būti laikomi precedentiniais.“

Pirmiausia nesutinku dėl pirmos išvados kiek ją taikytume apimtyje dėl LAT’o, nemanau, kad jo nutartys nėra pirminis teisės šaltinis. Tiek teismų įstatyme, tiek CPK aiškiai nurodyta, jog pagrindinė LAT’o funkcija yra teismų praktikos vienodinimas:

4 straipsnis. Vienodos teismų praktikos formavimas

Vienodos teismų praktikos formavimą įstatymų nustatyta tvarka užtikrina Lietuvos Aukščiausiasis Teismas.

23 straipsnis. Aukščiausiojo Teismo kompetencija

2. Aukščiausiasis Teismas formuoja vienodą bendrosios kompetencijos teismų praktiką aiškinant ir taikant įstatymus ir kitus teisės aktus. Tam Aukščiausiasis Teismas:
1) skelbia skyrių plenarinių sesijų nutartis, taip pat trijų ir išplėstinių septynių teisėjų kolegijų nutartis, dėl kurių paskelbimo pritarė dauguma atitinkamo skyriaus teisėjų. Į Aukščiausiojo Teismo biuletenyje paskelbtose nutartyse esančius įstatymų ir kitų teisės aktų taikymo išaiškinimus atsižvelgia teismai, valstybės ir kitos institucijos, taip pat kiti asmenys, taikydami tuos pačius įstatymus ir kitus teisės aktus;“

Jeigu atkreiptume dėmesį į kai kuriuos LAT’o išaiškinimus ir įstatymo raidę, atrodytų, kad kai kurie LAT’o precedentai yra padaryti contra legem taip suteikiant precedentui didesnę reikšmę už įstatymą. Aišku, galima žaisti sakant, jog tai yra įstatymo išaiškinimas tiesiogiai jį taikant… Amžinoji diskusija.

Grįžtant prie antrosios E. Baranausko išvados, ji yra teisinga, kad nukrypimai nuo įprastų teisės aiškinimo taisyklių neturi būti laikomi precedentais. Savo pranešime profesorius kaip pavyzdį pateikė atvejį, kai LAT’as esant reikalui pirkimo-pardavimo sutartį kvalifikavo kaip neatlygintinę, mat to reikėjo actio Pauliana taikymui. Aš tiesiog iš principo nesutinku su tuo, kad LAT’as išvis gali priimti tokias nutartis, nes jos prieštarauja viešajai kasacijos funkcijai, kuri, mano nuomone, yra pagrindinė. Viena teisėja (dirbanti ne LAT’e) man kartą papasakojo istoriją apie Švedijos kasacinį procesą, kai su ja diskutavome apie viešąją ir privačiąją kasacijos funkcijas. Papasakosiu ją iš atminties, todėl gali būti netikslumų:

“Švedijoje buvo situacija, kai į kasacinę instanciją pateko tokia byla, kurios faktinės aplinkybės maždaug tokios: neįgalusis asmuo važiuodamas motorizuoto tipo vežimėliu (net nežinau, kaip tokį tiksliai pavadinti, tokie daiktai, kurie vizualiai panašūs į žoliapjoves) ant kažko užvažiavo ir padarė žalos. Pirmose instancijose prieštaringi sprendimai dėl civilinės atsakomybės taikymo t.y. dėl kaltės sąlygos, ar tą vežimėlį galima kvalifikuoti kaip transporto priemonę ar ne, nes ir pagal Švedijos įstatymus dėl transporto priemonės padarytos žalos civilinė atsakomybė kyla be kaltės, nes tai yra padidinto pavojaus šaltinis. Pirmose instancijose priimtos viena kitai prieštaraujančios nutartys.“

Kaip manote, koks kasacinio teismo sprendimas? Teismas atsisakė priimti skundą. Atsisakymo pagrindas paprastas – prieš N metų kasacinis teismas jau išaiškino kas yra transporto priemonė, išaiškinimas tinkamas ir dabar, nėra ko jame keisti ir spręsti privatų ginčą teisingai, ko negalėjo padaryti žemesnės instancijos. Kaip būtų sprendžiama Lietuvoje analogiška byla pagal analogiškas faktines aplinkybes? Neabejoju, kad LAT’as būtų priėmęs skundą, nes žemesnės instancijos teismai blogai išsprendė bylą ir reikia įvykdyti teisingumą.

Jau prirašiau per daug, todėl apibendrinsiu, kad nepritariu tokioms situacijoms kai LAT’as vykdo išimtinai privačiąją kasacijos funkciją ir taip susidaro absurdiška situacija, jeigu ir šiame komentare kritikuojamoje nutartyje  galėjo būti (o gal ir yra?) pateiktos kažkokios svarbios teisės aiškinimo taisyklės, kurios galbūt keičia senuosius precedentus, tačiau mes to nesužinosime, nes sprendimo motyvai nėra vieši. Va ir vienodas teisės aiškinimas…

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas žengė žingsnį prieš piktnaudžiavimą pavėluotai pateikiant procesinius dokumentus naudojantis kurjerių paslaugomis

Šiandien iš Lietuvos Aukščiausiojo Teismo gavau įdomų elektroninį laišką, kuriame tokia informacija:

“Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, sprendžianti kasacinių skundų ir atsiliepimų į kasacinius skundus priėmimo klausimą, atsisakė priimti net tris dokumentus: UAB „Limedika“ atsiliepimą į kasacinį skundą, RUAB „Urbico“ kasacinį skundą, ir AS „Latvijas Gaze“ kasacinį skundą. Visus šiuos asmenis atstovauja advokatų profesinė bendrija „Motieka ir Audzevičius“ ir jie visi buvo atsiųsti į teismą naudojantis UAB „B.E.S.T. Logistic“ paslaugomis. Teisėjų kolegija sprendė, kad dokumentai Vilniaus mieste iki teismo negalėjo keliauti taip ilgai, dvi savaites ar ilgiau.

UAB „Limedika“, atstovaujama advokatų profesinės bendrijos „Motieka ir Audzevičius“, atsiliepimą į kasacinį skundą turėjo pateikti iki 2013 m. gegužės 17 d. Lietuvos Aukščiausiajame Teisme šis dokumentas gautas 2013 m. gegužės 31 d., ir prie jo buvo pridėtas siuntų gabenimo važtaraštis, iš kurio matyti, kad advokatų profesinė bendrija „Motieka ir Audzevičius“ 2013 m. gegužės 17 d., 18 val. 25 min. įteikė siuntą kurjerių tarnybai UAB „B.E.S.T. Logistic“.

RUAB „Urbico“, atstovaujama advokatų profesinės bendrijos „Motieka ir Audzevičius“, kasacinį skundą galėjo pateikti iki 2013 m. gegužės 21 d., per tris mėnesius nuo skundžiamos nutarties įsiteisėjimo dienos. Lietuvos Aukščiausiajame Teisme šis dokumentas gautas 2013 m. birželio 3 d., ir prie jo buvo pridėtas siuntų gabenimo važtaraštis, iš kurio matyti, kad advokatų profesinė bendrija „Motieka ir Audzevičius“ 2013 m. gegužės 21 d. įteikė siuntą kurjerių tarnybai UAB „B.E.S.T. Logistic“.

AS „Latvijas Gaze“, atstovaujama advokatų profesinės bendrijos „Motieka ir Audzevičius“, kasacinį skundą galėjo pateikti iki 2013 m. gegužės 14 d., per tris mėnesius nuo skundžiamos nutarties įsiteisėjimo dienos. Lietuvos Aukščiausiajame Teisme šis dokumentas gautas 2013 m. gegužės 31 d., ir prie jo buvo pridėtas siuntų gabenimo važtaraštis, iš kurio matyti, kad advokatų profesinė bendrija „Motieka ir Audzevičius“ 2013 m. gegužės 14 d., 18 val. 20 min. įteikė siuntą UAB „B.E.S.T. Logistic“.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas pažymėjo, kad advokatų profesinė bendrija „Motieka ir Audzevičius“ įsikūrusi ir veikia šalia Lietuvos Aukščiausiojo Teismo (kontoros pastatas yra priešais teismo pastatą), o dokumentai visose trijose bylose paskutinę termino dieną įteikti kurjerių tarnybai, kuri yra įsikūrusi S. Neries gatvėje – taigi, miesto rajone, kuris yra toli tiek nuo advokatų kontoros, tiek nuo teismo pastato.

Teisėjai motyvavo, kad Susisiekimo ministro įsakymu yra nustatytas maksimalus Lietuvoje siunčiamų nepirmenybinės korespondencijos siuntų siuntimo laikas, kuris skaičiuojamas nuo pašto siuntos priėmimo siųsti iki jos pristatymo gavėjui datos, – penkios darbo dienos. Šis terminas buvo panaudotas kaip orientyras įvertinti, ar siuntos Vilniaus mieste, naudojantis kurjerių tarnybos paslaugomis, galėjo keliauti dvi savaites. Teismas vertino, kad visos dokumentų pateikimo aplinkybės – tai, kad procesiniai dokumentai įteikiami kitoje miesto vietoje esančiai siuntų gabenimo tarnybai, bet ne gretimame pastate esančiam siuntos gavėjui, o po to siuntų gabenimas vyksta nepateisinamai ilgą ir neprotingą laiką, lyginant su įprastu ar analogiškais atvejais taikytinu pristatymo laiku, leidžia daryti išvadą, kad siuntų gabenimo važtaraščių duomenys yra nepatikimi ir neįrodo, kad siuntos gabenimui buvo įteiktos atitinkamai 2013 m. gegužės 17, 21 ir 14 dienomis.

Teismas vertino, kad dokumentai Vilniaus mieste negalėjo keliauti net dvi savaites, todėl visus tris procesinius dokumentus – atsiliepimą į kasacinį skundą bei du kasacinius skundus – visus pateiktus atskirose civilinėse bylose – atsisakė priimti. Šios trys Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys yra galutinės ir neskundžiamos.“

Šaltinis: mano mylimas Lietuvos Aukščiausiasis Teismas.

Gali kilti klausimas, kodėl aš sakau, kad žengtas žingsnis piktnaudžiavimui procesu užkirsti? Paaiškinsiu, tai, ko nėra pasakyta šitame LAT’o pranešime. Advokatų kontorose, ypač didesnėse, yra normali praktika, kad jos turi sudariusios sutartį su kurjerių bendrovėmis. Neretai būna, kad kontoros vėluoja laiku pagal įstatymų nustatytus terminus pateikti teismams procesinius dokumentus. Kad pavėluoti procesiniai dokumentai patektų “laiku“ į teismą, su kontoromis bendradarbiaujantis kurjeriai atgaline data išrašo važtaraščius, kuriuose įkala paskutinę ar vieną iš paskutiniųjų tinkamo pateikimo termino dienų ir tada neva laiku pateikiamas procesinis dokumentas ir viskas nurašoma ant to, kad kurjeris nespėjo pristatyti dokumentų į teismą, o važtaraštyje nurodyta, kad advokatų kontora pateikė jį teismui laiku. Atrodo, paprastas triukas, bet leidžia piktnaudžiauti procesiniais terminais :) Neabejoju, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas žino apie šią praktiką ir nusprendė vieną kartą padaryti tam galą…

Bravo Lietuvos Aukščiausiajam Teismui.

Siūlau 88 nemokamai viešai prieinamus civilinio proceso straipsnius

Kadangi teko skirti laiko darbui su teisės šaltiniais, nusprendžiau pasidalinti Mykolo Romerio universiteto leidžiamo periodinio teisės mokslų žurnalo “Jurisprudencija“ straipsnių rodykle, kuri išimtinai skirta civiliniam procesui. Gal kam nors tai palengvins paieškas. Mane nervina, kai kartais atrodo, jog mokslininkai rašo patys sau ir niekas jų neskaito. Todėl, siekdamas mokslinės minties sklaidos, siūlau panaršyti. Visi šie straipsniai yra prieinami viešai nemokamai žurnalo “Jurisprudencija“ (spauskite čia) archyve.  Tereikia susirasti atitinkamą numerį. Straipsnius išdėliojau chronologine tvarka, nuo seniausio iki naujausio:

1. V. Višinskis. Turto pardavimo iš varžytynių problemos. Jurisprudencija, 1999, Nr. 13(5)
2. V. Višinskis. Išieškojimo iš fizinių asmenų problemos. Jurisprudencija, 1999, Nr. 14(6)
3. V. Valančius. Teismo ir teisėjo nepriklausomumo principas ir konstitucinė justicija. Jurisprudencija, 2000, Nr. 16(8)
4. V. Valančius. Teismo ir teisėjų nepriklausomumo, savarankiškumo ir savivaldos realizavimo problemos. Jurisprudencija, 2000, Nr. 17(9)
5. G. Baublys. Procesinės sprendimo įvykdymo garantijos iki teismo sprendimo paskelbimo. Jurisprudencija, 2000, Nr. 17(9)
6. G. Baublys. Teismo sprendimo teisinė galia. Jurisprudencija, 2001, Nr. 19(11)
7. V. Višinskis. Išieškojimo nukreipimas į vertybinius popierius. Jurisprudencija, 2001, Nr. 23(15)
8. K. Meilius, M. Jonaitis. Sprendimo priėmimas už akių – efektyvi proceso koncentracijos užtikrinimo priemonė. Jurisprudencija, 2002, Nr. 27(19)
9. Ambrasaitė G. Pasiruošimo teisminiam bylos nagrinėjimui stadija naujame Civilinio proceso kodekse. Jurisprudencija, 2002, Nr. 28(20)
10. Driukas A. Kasacinio proceso naujovės Civilinio proceso kodekse. Jurisprudencija, 2002, Nr. 28(20)
11. Mikelėnas V. Civilinio proceso teisės unifikavimas ir naujasis Lietuvos civilinio proceso kodeksas. Jurisprudencija, 2002, Nr. 28(20)
12. Valančius V. Kai kurie Civilinio proceso kodekso bruožai. Jurisprudencija, 2002, Nr. 28(20)
13. Višinskis V. Vykdymo procesas Lietuvoje: esama padėtis ir reformavimo kryptys. Jurisprudencija, 2002, Nr. 28(20)
14. Žemkauskienė. I. Ypatingoji teisena Civilinio proceso kodekse. Jurisprudencija, 2002, Nr. 28(20)
15. Goda Ambrasaitė. Apeliacinis procesas: pagrindinės Civilinio proceso kodekso naujovės. Jurisprudencija, 2003, Nr. 37(29)
16. Virgilijus Valančius. Naujasis Civilinio proceso kodeksas – ar teisėjo darbas taps sudėtingesnis? Jurisprudencija, 2003, Nr. 37(29)
17. Egidijus Krivka. Viešojo intereso apsauga naujajame Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekse. Jurisprudencija, 2003, Nr. 37(29)
18. Rimvydas Norkus. Sprendimas už akių: probleminiai taikymo aspektai. Jurisprudencija, 2003, Nr. 37(29)
19. Inga Žemkauskienė. Ypatingosios teisenos reformos prielaidos. Jurisprudencija, 2003, Nr. 37(29)
20. Rimvydas Norkus. Teismo įsakymo procedūros teisinė prigimtis: lyginamieji aspektai. Jurisprudencija, 2003, Nr. 38(30)
21. Artūras Driukas. Ieškinio senaties instituto raida Lietuvoje: materialiniai ir procesiniai aspektai. Jurisprudencija, 2003, Nr. 39(31)
22. Krikščiūnas R. Ekspertizės skyrimo civilinėje teisenoje taktikos ypatumai
23. Virgilijus Valančius. Kai kurie bendrosios kompetencijos, konstitucinių ir administracinių teismų santykio aspektai. Jurisprudencija, 2004. Nr. 51(43)
24. Jurgita Grigienė. Forum non conventies doktrina ir jos taikymas teismų praktikoje. Jurisprudencija, 2004. Nr. 51(43)
25. Inga Žalėnienė. Kai kurie atstovo atsakomybės Civiliniame procese taikymo teoriniai aspektai. Jurisprudencija, 2004. Nr. 52(44)
26. Egidijus Krivka. Grupės ieškinio problemos Lietuvos civilinio proceso teisėje. Jurisprudencija, 2004. Nr. 52(44)
27. Egidijus Krivka. Res judicata principo įgyvendinimo grupės ieškinių procese problemos. Jurisprudencija, 2004. Nr. 53(45)
28. Kazimieras Meilius, Jonas Juškevičius. Teisė į gynybą bažnytiniame teisme. Jurisprudencija, 2004. Nr. 53(45)
29. Rimvydas Norkus. Procesiniai bankroto bylų nagrinėjimo ypatumai. Jurisprudencija, 2004. Nr. 57(49)
30. Laura Gumuliauskienė. Tarptautinė teisinė pagalba civiliniame procese. Jurisprudencija, 2004. Nr. 57(49)
31. Jurgita Grigienė. Kai kurie sutartinio teisingumo ypatumai tarptautiniame civiliniame procese. Jurisprudencija, 2005, Nr. 67(59)
32. Rytis Jokubauskas. Teisminis precedentas Lietuvos teisinėje sistemoje 1918–1940 metais. Jurisprudencija, 2005, Nr. 67(59)
33. Goda Ambrasaitė. Draudimo skųsti sprendimą už akių klausimai
34. Vigintas Višinskis. Skolų išieškojimas iš bankrutuojančios individualios (personalinės) įmonės ir jos savininko
35. Virgilijus Valančius. Lietuvos civilinio proceso kodeksas: pirmųjų metų patirtis. Jurisprudencija, 2005, Nr. 69(61)
36. Laura Gumuliauskienė. Lietuvos teismų sprendimų pripažinimo užsienio valstybėse aspektai. Jurisprudencija, 2005, Nr. 69(61)
37. Natalija Kaminskienė. Civilinių ir komercinių ginčų alternatyvus sprendimas. Jurisprudencija, 2005, Nr. 69(61)
38. Ramūnas Kontrauskas. Lis (alibi) pendens: kitoje Europos Sąjungos valstybėje nagrinėjamo tapataus arba susijusio ieškinio (civilinės bylos) įtaka Lietuvos teismo procesui. Jurisprudencija, 2005, Nr. 69(61)
39. Egidija Stauskienė. Skubiai vykdytinų teismo sprendimų instituto taikymo problemos. Jurisprudencija, 2005, Nr. 69(61)
40. Rimvydė Lukšytė. Materialiosios tiesos nustatymas – kaip viena iš proceso atnaujinimo funkcijų. Jurisprudencija, 2005, Nr. 77(69)
41. Vilija Mikuckienė. Kreditorių teisių įgyvendinimas bankroto procese. Jurisprudencija, 2005, Nr. 77(69)
42. Vigintas Višinskis. Kai kurios turto realizavimo vykdymo procese problemos. Jurisprudencija, 2005, Nr. 77(69)
43. Virgilijus Valančius. Pasitikėjimas teismu: kai kurie teismo veiklos viešumo aspektai. Jurisprudencija, 2005, Nr. 78(70)
44. Goda Ambrasaitė. Apeliacinio proceso prielaidos. Jurisprudencija, 2006, Nr. 1(79)
45. Rimvydas Norkus. Smulkių turtinių ginčų nagrinėjimo ypatumai: teorija ir praktika. Jurisprudencija, 2006, Nr. 1(79)
46. Vigintas Višinskis. Teismo sprendimo vykdymo vieta. Jurisprudencija, 2006, Nr. 1(79)
47. Vigintas Višinskis. Skolininko turto paieška vykdymo procese. Jurisprudencija, 2006, Nr. 3(81)
48. Goda Ambrasaitė. Apeliacija Lietuvos administraciniame procese: pagrindinės reformos kryptys. Jurisprudencija, 2006, Nr. 4(82)
49. Egidijus Krivka. Išvestinio akcininkų ieškinio institutas Lietuvos teisės sistemoje. Jurisprudencija, 2006, Nr. 4(82)
50. Egidija Stauskienė. Teismo sprendimų įvykdymo atgręžimas. Jurisprudencija, 2006, Nr. 4(82)
51. Natalija Kaminskienė. Alternatyvus ginčų sprendimas. Jurisprudencija, 2006, Nr. 9(87)
52. Stasys Vėlyvis, Vigintas Višinskis, Inga Žalėnienė. Antstolio procesinių veiksmų apskundimas. Jurisprudencija, 2007, Nr. 1(91)
53. Egidija Stauskienė. Teisinė vykdymo proceso prigimtis. Jurisprudencija, 2007, Nr. 1(91)
54. Rimvydė Lukšytė. Prokuroras kaip proceso atnaujinimo subjektas. Jurisprudencija, 2007, Nr. 2(92)
55. Stasys Vėlyvis, Vigintas Višinskis, Inga Žalėnienė. Kuratoriaus dalyvavimas civiliniame procese (kai kurie teoriniai ir praktiniai aspektai). Jurisprudencija, 2007, Nr. 3(93)
56. Gitana Abromavičienė. Civilinės bylos teismingumo teismui aktualūs klausimai. Jurisprudencija, 2007, Nr. 3(93)
57. Egidijus Krivka. Grupės ieškinys – veiksminga teisės į teisminę gynybą įgyvendinimo priemonė. Jurisprudencija, 2007, Nr. 4(94)
58. Egidijus Krivka. Intereso problema civilinio proceso teisėje. Jurisprudencija, 2007, Nr. 5(95)
59. Rytis Jokubauskas. Teisminio precedento privalomumo problema Lietuvos teisinėje sistemoje. Jurisprudencija, 2007, Nr. 5(95)
60. Vilija Mikuckienė. Taikos sutarties sudarymo galimybės bankroto procese. Jurisprudencija, 2007, Nr. 5(95)
61. Ingrida Montvydienė. Asmens turtinės padėties kriterijus suteikiant valstybės garantuojamą teisinę pagalbą civilinio proceso tvarka nagrinėjamose bylose. Jurisprudencija, 2007, Nr. 5(95)
62. Žilvinas Terebeiza. Laisvas įrodymų vertinimas civiliniame procese: teoriniai ir praktiniai aspektai. Jurisprudencija, 2007, Nr. 5(95)
63. Andrius Urbonas. Teismo sprendimo bankroto byloje pripažinimas kitoje Europos Sąjungos šalyje narėje Jurisprudencija, 2007, Nr. 9(99)
64. Egidijus Krivka. Viešojo intereso problema civilinio proceso teisėje. Jurisprudencija, 2007, Nr. 10(100)
65. Virgilijus Valančius. Kai kurie civilinių teisių gynimo mechanizmo atspindžiai Lietuvos teisėje XXI amžiuje. Jurisprudencija, 2007, Nr. 12(102)
66. Vigintas Višinskis. Ginčai dėl turto realizavimo vykdymo procese aktų pripažinimo negaliojančiais. Jurisprudencija, 2007, Nr. 12(102)
67. Vigintas Višinskis, Dangutė Ambrasienė. Teismo vykdomųjų dokumentų išdavimo tvarka. Jurisprudencija 2008, Nr. 2(104)
68. Egidijus Krivka. Viešojo intereso gynimo civiliniame procese reglamentavimo problemos. Jurisprudencija 2008, Nr. 2(104)
69. Aleksej Demičev, Oksana Isaenkova. Šiuolaikinės civilinės proceso teisės principai Rusijoje. Jurisprudencija 2008, Nr. 2(104)
70. Egidijus Krivka. Grupės ieškinys viešajam interesui ginti Lietuvoje (straipsnis anglų kalba)
71. Vilija Mikuckienė. Bankroto proceso samprata. Jurisprudencija, 2008, Nr. 7(109)
72. Egidija Stauskienė. Teisinių santykių subjektai vykdymo procese. Jurisprudencija, 2008, Nr. 7(109)
73. Vigintas Višinskis. Ne teismo išduodami vykdomieji dokumentai. Jurisprudencija, 2008, Nr. 7(109)
74. Anastasija Čechmariova. Teismo antstoliai Rusijoje: istorija ir dabartis (straipsnis rusų kalba). Jurisprudencija, 2008, Nr. 7(109)
75. Edgar Isermann. Vokietijos civilinių bylų teisėjo pareiga rūpintis procesu (straipsnis vokiečių kalba). Jurisprudencija, 2008, Nr. 7(109)
76. Ramūnas Kontrauskas. Tarptautinis civilinis procesas: samprata ir vieta nacionalinės teisės sistemoje. Jurisprudencija, 2008, Nr. 7(109)
77. Elena Kosaitė-Čypienė. Įrodinėjimo Švedijos civiliniame procese bendrieji šaltiniai, bruožai, principai. Jurisprudencija, 2008, Nr. 7(109)
78. Ingrida Montvydienė. Pacta de quota litis, kaip alternatyva valstybės garantuojamai teisinei pagalbai užtikrinti civilinėse bylose. Jurisprudencija, 2008, Nr. 7(109)
79. Žilvinas Terebeiza. Dispozityvumo principo galiojimo ribos ginant viešąjį interesą teisme. Jurisprudencija, 2008, Nr. 7(109)
80. Neringa Venckienė. Civilinės bylos dėl tėvystės (motinystės) nustatymo iškėlimas ir pasirengimas nagrinėti teisme. Jurisprudencija, 2008, Nr. 7(109)
81. Armanas Abramavičius “Teisė į teisminę gynybą Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje“. Jurisprudencija, 2009. Nr. 3(117)
82. Egidija Stauskienė, Inga Žalėnienė. Atstovavimo instituto taikymo vykdymo procese ypatumai (straipsnis anglų kalba). Jurisprudencija, 2010, Nr. 2(120)
83. Edita Gruodytė, Julija Kiršienė, Paulius Astromskis. Fizinio asmens bankroto problema: teisiniai aspektai. Jurisprudencija, 2010, Nr. 3(121)
84. Laura Gumuliauskienė. Europos vykdomojo rašto procedūros įgyvendinimas – Lietuvos patirtis. Jurisprudencija 2010, Nr. 4(122)
85. Virgilijus Valančius, Aurimas Brazdeikis. Kitoks požiūris į nuostolius dėl piktnaudžiavimo civiliniu procesu. Jurisprudencija, 2011, Nr. 18(4)
86. Laura Gumuliauskienė, Vigintas Višinskis. Antstolio procesinių veiksmų atlikimas elektroniniu būdu: galimybės ir problemos. Jurisprudencija. 2012, Nr. 19(2)
87. Egidija Stauskienė. Konstitucinės justicijos įtaka Lietuvos civilinio proceso teisei. Jurisprudencija. 2012, Nr. 19(3)
88. Vytautas Nekrošius. Viešojo intereso gynimas civiliniame procese ir Konstitucinio Teismo doktrina. Jurisprudencija. 2012, Nr. 19(3)

Tegyvuoja procesas! Civilinis procesas!

Kasacinio ir apeliacinio skundų padavimo terminai priklausys nuo byloje esančių popieriaus lapų skaičiaus?

Savaitgalį kaip visada peržvelgiu dar neperskaitytą teismų praktiką, taip pat pasižiūriu, ką gero per savaitę nuveikė Seimas. Kaip ir žadėjau, stengsiuosi nagrinėti daugiau teisėkūros iniciatyvų, kurios susijusios su man artimomis teisės šakomis. Šį kartą negaliu nepastebėti Seimo narių grupės pasiūlymų, kuriais siekiama pailginti apeliacinio ir kasacinio skundų padavimo teismui terminus. Siūlomi tokie pakeitimai (XIIP-476 ir XIIP-475):

“1 straipsnis. 307 straipsnio 1 dalies pakeitimas

307 straipsnio 1 dalyje po žodžio „dienos“ įrašyti žodžius „jei byloje esančių dokumentų skaičius yra ne didesnis kaip 600 lapų. Jei bylos apimtis didesnė – už kiekvieną papildomą 30 dokumentų lapų kiekį apeliacinis skundas gali būti paduotas prie trisdešimties dienų termino pridedant po vieną papildomą dieną nuo pirmosios instancijos teismo sprendimo priėmimo dienos, bet ne vėliau kaip per 4 mėnesius“ ir šią dalį išdėstyti taip:

„1. Apeliacinis skundas gali būti paduotas per trisdešimt dienų nuo pirmosios instancijos teismo sprendimo priėmimo dienos., jei byloje esančių dokumentų skaičius yra ne didesnis kaip 600 lapų. Jei bylos apimtis didesnė – už kiekvieną papildomą 30 dokumentų lapų kiekį apeliacinis skundas gali būti paduotas prie trisdešimties dienų termino pridedant po vieną papildomą dieną nuo pirmosios instancijos teismo sprendimo priėmimo dienos, bet ne vėliau kaip per 4 mėnesius“.

 ir

1 straipsnis. 345 straipsnio 1 dalies pakeitimas

345 straipsnio 1 dalyje po žodžio „dienos“ įrašyti žodžius „,jei byloje esančių dokumentų skaičius yra ne didesnis kaip 600 lapų. Jei bylos apimtis didesnė – už kiekvieną papildomą 30 dokumentų lapų kiekį kasacinis skundas gali būti paduotas prie trijų mėnesių termino pridedant po vieną papildomą dieną nuo skundžiamo sprendimo, nutarties įsiteisėjimo dienos, bet ne vėliau kaip per 6 mėnesius“ ir šią dalį išdėstyti taip:

„1. Kasacinis skundas gali būti paduotas per tris mėnesius nuo skundžiamo sprendimo, nutarties įsiteisėjimo dienos., jei byloje esančių dokumentų skaičius yra ne didesnis kaip 600 lapų. Jei bylos apimtis didesnė – už kiekvieną papildomą 30 dokumentų lapų kiekį kasacinis skundas gali būti paduotas prie trijų mėnesių termino pridedant po vieną papildomą dieną nuo skundžiamo sprendimo, nutarties įsiteisėjimo dienos, bet ne vėliau kaip per 6 mėnesius. Kasacinis skundas dėl apeliacinės instancijos teismo nutarties, priimtos šio Kodekso 327 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatytais pagrindais, paduodamas per vieną mėnesį nuo skundžiamos nutarties įsiteisėjimo dienos“.“

 Iš aiškinamųjų raštų Seimo nariai pateikia tokius pakeitimų motyvus:

“Toks reguliavimas nepagrįstai apsunkina galimybes teisių gynybai didelės apimties bylose. Pastaruoju metu pastebimi atvejai, kai dėl per didelės apimties bylos apimčių bylos šalims nepakanka laiko parašyti išsamų ir jų interesus atspindintį skundą. Taigi, siekiama, kad  skundo pateikimo terminas tiesiogiai priklausytų nuo bylos apimties.“

Taigi, Seimo nariai teigia, kad pastaruoju metu pastebimi atvejai… Kur jie pastebimi? Jų fantazijoje. Tokių keistų pakeitimų seniai nemačiau. Siūloma terminą matuoti lapais… Ar asmenys rengiantys šiuos pakeitimus suvokia, ką jie bando keisti? Tegul pabando sau atsakyti, kodėl paduoti apeliacinį skundą terminas tėra tik 30 dienų? TODĖL, KAD  ŠALYS JAU SAVO GINČĄ IŠ ESMĖS SPRENDĖ PIRMOJE INSTANCIJOJE IR YRA IŠSAMIAI SUSIPAŽINUSIOS SU BYLOS MEDŽIAGA!!! Apeliacija turi savo specifiką, joje ribojamas įrodymų pateikimas, joje tikrinamas tik pirmosios instancijos sprendimo pagrįstumas ir teisėtumas.

Kasacija. Kodėl kasacijoje yra 3 mėnesiai skundui pateikti? Aš, atvirai pasakius, neįsivaizduoju… Teoriškai argumentacija tokiam ilgam terminui galėtų būtį, kad kasacijoje sprendžiami tik patys sudėtingiausi teisės aiškinimo klausimai. TEORIŠKAI… Praktiškai toks ilgas kasacinio skundo terminas leidžia kasatoriams žaisti, tai yra po kelis kartus paduoti lygiai tą patį, pirmą kartą nepriimtą, skundą, kai Lietuvos Aukščiausiajame Teisme pasikeičia kasacinio skundo atrankos kolegija. Būtų mano valia, aš sutrumpinčiau kasacinio skundo padavimo terminą, nes tikrai 3 mėnesių nereikia parašyti nė vienam kasaciniam skundui.

Mano galutinė išvada būtų tokia, kad šie siūlomi pakeitimai yra totali nesąmonė, kurie prisidės tik prie proceso vilkinimo, o ne teisių gynybos. Norint pilnai įgyvendinti šiuos pakeitimus, reikia unifikuoti visų procesinių dokumentų šriftus, tarpus tarp eilučių, atitraukimus nuo paraštės, lapas prirašytas iš vienos ar abiejų pusių ir t.t., ko Seimo nariai nepadaro, taip suteikdami piktnaudžiavimui dar didesnes galimybes. Priimdami šiuos skundus vietoje aiškių, konkrečių terminų teisėjai (padėjėjai) turės dar suskaičiuoti bylos lapus, o tada paskaičiuoti, kiek pailgėja terminas? Jeigu yra teisininkų, kurie nespėja esamais terminais pateikti apeliacinių, kasacinių skundų – metas keisti profesiją…

Siūlomos kasacijos proceso pataisos – teisėkūros brokas

Šių metų vasario 28 d. Seimo narė N. Venckienė įregistravo civilinio proceso kodekso pataisas, kuriais siekia patobulinti procesą kasacinėje instancijoje. Atrodo, pataisomis siekiama kelių tikslų:

  1. Panaikinti Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacinių skundų atrankos kolegiją;
  2. Įpareigoti Lietuvos Aukščiausiąjį Teismą spręsti ne tik teisės, bet ir fakto klausimus.

Trumpai apibendrinant, bandoma siekti daugiau teisingumo. Kai pirmą kartą perskaičiau pakeitimus – labai nusistebėjau ir nusprendžiau susirasti aiškinamąjį raštą (nuoroda čia), kurio esmines nuostatas pacituosiu:

“Šiuo metu taikant Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (Žin., 2002 Nr. 36-1340) nuostatas, kasacinio skundo priėmimo klausimas yra sprendžiamas Lietuvos Aukščiausiojo Teismo (toliau –  LAT) pirmininko ar šio teismo Civilinių bylų skyriaus pirmininko iš trijų teisėjų sudarytos atrankos kolegijos. Dabar galiojančiame Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekse išvardyti trys kasacijos pagrindai. Šiuo metu Lietuvos Aukščiausiasis Teismas sprendžia tik teisės taikymo klausimus, tačiau nevertina faktinių bylos aplinkybių, kurios dažnai iškraipomos pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose. Pasitaiko atvejų, kai Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjų atrankos kolegija analogiškų kasacinių skundų priėmimo klausimą išsprendžia skirtingai: vieni skundai yra priimami nagrinėjimui, kiti – ne. Neretai būna ir tokių atvejų, kai pasikeitus teisėjų atrankos kolegijos sudėčiai tas pats kasacinis skundas, kuris buvo atsisakytas priimti – priimamas.

Lietuvos Respublikos Konstitucijos 111 straipsnis reglamentuoja, jog Lietuvos Respublikos teismai yra Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, Lietuvos apeliacinis teismas, apygardų ir apylinkių teismai. Taigi kiekvieno besibylinėjančio asmens lūkesčiai gali būti pateisinti, jeigu jo byla bus išnagrinėta visose trijose teismų instancijose, t.y. ir kasacinėje instancijoje – Lietuvos Aukščiausiajame Teisme. Pagal dabartinį reglamentavimą kasacinės instancijos teismas patikrina apskųstus sprendimus ir (ar) nutartis tik teisės taikymo aspektu, šį teismą taip pat saisto pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nustatytos aplinkybės. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas turėtų spręsti ne tik teisės, bet ir fakto klausimus, analizuoti ne tik pirmosios ir (ar) apeliacinės instancijos teismo padarytus materialiosios ar proceso teisės normų pažeidimus, bet ir faktines bylos aplinkybes, kurių neištyrė arba kurias neteisingai įvertino pirmosios ir (ar) apeliacinės instancijos teismas.

Konstitucinis asmenų lygybės prieš įstatymą principas, reglamentuotas Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsnyje, suponuoja kiekvieno asmens teisę į kasaciją. Teismo procesas turi būti sąžiningas, patogus ne tik teismui, bet ir dalyvaujantiems byloje asmenims. Kasacijos prieinamumas kiekvienai pralaimėjusiai šaliai atspindėtų civilinio proceso esmę ir jo principus, galimai padidintų pasitikėjimą teismais.

Pateiktu projektu, siekiant kasatoriams sudaryti realias galimybes pašalinti kasacinio skundo trūkumus, nustatomi ir kasacinio skundo priėmimo terminai – ne vėliau kaip per tris darbo dienas nuo kasacinio skundo gavimo Lietuvos Aukščiausiajame Teisme.“

Šį įrašą struktūriškai rašau skirstydamas į dvi dalis, pagal siūlomus pakeitimus.

Pirmiausia apie atrankos kolegiją. Man asmeniškai nėra didelio skirtumo, ar kasacinį skundą priiminės speciali atrankos kolegija, ar jau kolegija, kuri nagrinėtų tą skundą iš esmės. Tačiau siūlau dar kartą atkreipti dėmesį į aiškinamojo rašto argumentaciją:

“Pasitaiko atvejų, kai Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjų atrankos kolegija analogiškų kasacinių skundų priėmimo klausimą išsprendžia skirtingai: vieni skundai yra priimami nagrinėjimui, kiti – ne. Neretai būna ir tokių atvejų, kai pasikeitus teisėjų atrankos kolegijos sudėčiai tas pats kasacinis skundas, kuris buvo atsisakytas priimti – priimamas.“

Taip, iš praktikos žinau, kad tokių atvejų pasitaiko. Dabartinis atrankos kolegijos teisinis reguliavimas yra sukonstruotas taip, kad esant menkiausiai teisėjo abejonei dėl teisės aiškinimo klausimo – kasacinis skundas priimamas t.y. užtenka vieno iš kolegijos teisėjo balso, kad priimti kasacinį skundą. Siūlomais pakeitimais tai darytų vietoje atrankos kolegijos jau bylą nagrinėsianti kolegija. Ką tai keičia? Nieko, tik iš esmės gali pakenkti vienodam teisės aiškinimui. Esu rašęs, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjai turi specializacijas ir neretai bylos yra skirstomos būtent pagal jas. Taip siekiama, kad tam tikrų kategorijų bylas pvz.: iš sutarčių, daiktinių, viešųjų pirkimų, darbo santykių nagrinėtų ir vienodą praktiką formuotų tie patys teisėjai, kurių specializacijos leidžia gilintis būtent į konkrečias sritis. Panaikinus atrankos kolegiją užkertamas kelias skirstyti bylas, nes bylą nagrinės kasacinio skundo priėmimo klausimą sprendusi kolegija.

Grįžtant prie N. Venckienės argumentacijos, ji kaip trūkumą vertina tai, kad tą patį skundą gali priimti, kai pasikeičia atrankos kolegija. Taip, kartais tai pasitaiko. Bet argi tai trūkumas, kai asmuo vis gi dar gali pasiekti kasaciją? Siūlomais pakeitimais, jeigu jau ne atrankos kolegija, o jau dabar kartu ir bylą nagrinėjanti kolegija atmestų kasacinį skundą, tai tą patį skundą būtų galima pateikti iš karto, nes nebelieka atrankos kolegijos, kuri keičiasi kas mėnesį, o yra didžiulis šansas, kad tas pats skundas pateks tiesiog kitai trijų teisėjų kolegijai, nes pakeitimai nenumato jokių kasacinio skundo pakartotinio pateikimo ribojimų. Priešingai, pakeitimuose nustatytas kasacinio skundo priėmimo terminas t.y. bylą nagrinėjanti teisėjų kolegiją kasacinio skundo priėmimo klausimą turės išspręsti per tris darbo dienas nuo jo gavimo momento! Tai reiškia, kad idealiu atveju tą patį kasacinį skundą būtų galima padavinėti po du kartus į savaitę. Gera pakeitimų logika ir motyvai? Kadangi kasacinio skundo padavimo terminas trys mėnesiai, tai kiek kartų dabar būtų galima paduoti tą patį kasacinį skundą kas tris darbo dienas?

Kiek gi kartų būtų drįstama atmesti kasacinį skundą vadovaujantis CPK 346 str. nustatytais kasacinio skundo pagrindais? Čia ir kabliukas, kodėl kolegijos neatmetinėtų kasacinių skundų – N. Venckienė siūlo tiesiog išbraukti visą šį straipsnį iš kodekso.. Tai reiškia, kad kasacija niekuo neribota ir teismas neturi pagrindų (išskyrus formalius skundo trūkumus, kuriuos pašalinus galima vėl paduoti kasacinį skundą), kaip atmesti kasacinį skundą. Tai reiškia, kad jis turės priimti absoliučiai visus kasacinius skundus. Tai reiškia, kad tai nebėra kasaciniai skundai, nes su šiuo pakeitimų paketu Lietuvos Aukščiausiasis Teismas tampa antra apeliacine instancija.  Kasacijos kaip instituto esmė, kad tiriami tik teisės, o ne fakto klausimai, o panaikinus šį esminį skirtumą dingsta ir kasacija. Todėl pakeitimai nelogiški net juridinės technikos prasme, nes žodį “kasacija“ reikia visur pakeisti žodžių junginiu “antroji apeliacija“.

Jei šie pakeitimai būtų priimti – susidomėjęs stebėčiau, kaip LAT’as vykdo jam CPK 4 str. pavestą viešąją kasacijos funkciją t.y. vienodą praktikos formavimą. Jeigu dabar per metus LAT’as išnagrinėja apie 600-700 kasacinių skundų, tai tapęs antrąja apeliacija jis turės išnagrinėti visus skundus, iš apygardų teismų ir Lietuvos apeliacinio teismo. Vargšai tie 18 teisėjų… Įdomu, kiek truks bylos nagrinėjimas LAT’e? Spėčiau, kokius 5-10 metų. Ai, bet aiškinamojo rašto lentelėje nurodoma, kad projektas neturės jokios įtakos verslo plėtrai, EŽTK atitinka, papildomų lėšų pakeitimams įgyvendinti nereikės. Tai reiškia, kad teisėjų skaičius liks tas pats, kad nepralaimėsime bylų EŽŽT dėl pernelyg ilgo proceso, nes EŽTT laikosi pozicijos, kad lėtas teisingumas – nėra teisingumas. Arba, kad nėra įtakos verslui: įsivaizduokime apeliacinė instancija priima sprendimą, kur priteisia kokius 10 mln. lt, sprendimas iš karto įsiteisėja, pralaimėjusi šalis paduoda kasacinį antrą apeliacinį skundą, ir LAT’as spręsdamas fakto klausimus po 10 metų nustato, kad pirmoji apeliacinė instancija priėmė neteisingą sprendimą, kas suponuotų pareigą grąžinti 10 mln. lt. Pasirodo, per tuos 10 metų, tas juridinis asmuo jau yra seniai bankrutavęs… Aišku, čia pateikiau hipotetinį hiperbolizuotą pavyzdį, kaip gali vykti teisingumas. Šiaip čia didžiulis simptomas, kad Seimo nariai, teikdami pakeitimus, aiškinamojo rašto lentelę pildo į visas grafas rašydami “nėra“, “nebus“ ir pan. Mano nekuklia nuomone, tokie žmonės negali būti prileisti prie įstatymų leidybos, nes čia yra tas pats, kas duoti šimpanzei pilotuoti lėktuvą… Tačiau čia ne šio komentaro tema.

Gali kilti klausimas, kaip išvis LAT’as, spręsdamas fakto klausimus, užtikrins daugiau teisingumo? Projekto autorė teigia, kad:

“Šiuo metu Lietuvos Aukščiausiasis Teismas sprendžia tik teisės taikymo klausimus, tačiau nevertina faktinių bylos aplinkybių, kurios dažnai iškraipomos pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose.“

Visų pirma, tai reiškia, jog autorė mano, kad pirmoji ir apeliacinė instancija yra nekompetentingos. Tačiau argi LAT’as netaiso šių klaidų? CPK 359 ir 360 str. leidžia LAT’ui gražinti bylą nagrinėti iš naujo pirmosios ar apeliacinės instancijos teismui. Kada LAT’as naudojasi šia teise? Jis ja naudojasi būtent tais atvejais, kai fakto klausimai neleidžia teisingai išnagrinėti bylos t.y. žemesnės instancijos teismai blogai taikė įrodinėjimo taisykles. Užtenka atsiversti LAT’o nutartis, kuriomis procesas grąžintas į žemesnes instancijas, kad pamatytume, kokie tai atvejai. Na, pvz:

“Ieškovas savo reikalavimą uždrausti prieigą prie kasatoriaus valdomame tinklalapyje saugomos informacijos grindė tuo, kad ji neatitinka tikrovės, žemina jo dalykinę reputaciją (t. y. yra šmeižianti). Tai reiškia, kad byloje turėjo būti nustatyta, kad prašomi pašalinti teiginiai yra, pirma, faktinio pobūdžio, o ne vertinamieji, antra, jie gebėjo sukelti žymios žalos ieškovo reputacijai, tačiau bylą nagrinėję teismai, netinkamai taikę materialiosios teisės normas, reglamentuojančias informacijos neskelbtinumą, šių aplinkybių netyrė, informacijos neteisėtumo nenustatinėjo. Dėl šios priežasties teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismo nutarties dalis, kuria palikta nepakeista pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis uždrausti visas galimas prieigas per Lietuvos Respublikoje veikiantį viešo naudojimo kompiuterių tinklą prie kasatoriaus administruojamoje svetainėje http://www.skundai.lt saugomos draudžiamos skleisti, platinti ir skelbti informacijos, naikintina ir ši bylos dalis perduotina nagrinėti iš naujo apeliacinės instancijos teismui (CPK 359 straipsnio 1 dalies 5 punktas).“

Arba:

“Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad bylą  nagrinėjęs apeliacinės instancijos teismas neteisingai aiškino ir taikė ABĮ 20 straipsnio 1 dalies 12 punkto, 26 straipsnio 2 dalies 4 punkto, 27 straipsnio 9 dalies ir CK 1.127 straipsnio 1 dalies nuostatas. Kada ieškovas iš tikrųjų sužinojo ar turėjo sužinoti apie nutarimo priėmimą, yra fakto klausimas, kuris nagrinėjant bylą kasacine tvarka negali būti nustatinėjamas. Dėl to apeliacinės instancijos teismo nutartis naikintina, byla perduotina nagrinėti iš naujo apeliacinės instancijos teismui.“

Tai kame problema, ypač nepamirštant, kad pagal CPK 362 straipsnio 2 dalį kasacinio teismo nutartyje išdėstyti išaiškinimai yra privalomi teismui, iš naujo nagrinėjančiam bylą. Kam LAT’ą versti antra apeliacija, panaikinant visus kasacijos ribojimus, jeigu yra instrumentai projekto autorės nurodytiems baubams išvaikyti? Ar labai dažnai pasitaiko, kad LAT’as grąžina bylas žemesnės instancijos teismams? 2012 m. statistikos neturiu, bet teismas pateikia 2011 m. statistiką. Tais metais priimta apie 650 skundų, grąžinta žemesnėms instancijos teismams nagrinėti iš naujo 96 bylos. Ką sako šie skaičiai? Gražintųbylų kiekis nėra nei didelis, nei mažas, tačiau tai parodo, kad LAT’as pastebi esamas fakto klaidas, kurios iš esmės susijusios su tinkamu įrodinėjimo normų taikymų ir priverčia žemesnės instancijos teismus jas taisyti. Kam tada LAT’ui trečią kartą spręsti fakto klausimus? Kiek reikia instancijų, kad priimti teisingą sprendimą? Berods Sovietų Sąjungoje esant reikalui buvo galima pereiti 7 instancijas… Šiais pakeitimais daugiau teisingumo tikrai nebus. Pats esu priešininkas net to, kad Lietuvos Aukščiausiasis vykdytų vadinamąją privačiąją kasacijos funkciją.

Siūlomuose pakeitimuose CPK 347 str. 3 d. 3 punktas pakeičiamas taip:

“3) nurodyti išsamūs teisiniai argumentai, kurie patvirtina šio Kodekso 346 straipsnyje nurodytų kasacijos pagrindų buvimą kokios bylos aplinkybės patvirtina sprendimo, nutarties ar jų dalių neteisėtumą ir nepagrįstumą, kokiais konkrečiais įrodymais ir teisiniais argumentais grindžiamos šios aplinkybės;“

Ar ši norma reikštų, kad LAT’ui galima pateikti naujus įrodymus? Atrodo, taip. Tai būtų įrodymai, patvirtinantys apeliacinės instancijos sprendimo neteisėtumą. Nors apeliacijoje jau ribotas įrodymų pateikimas, tai kasacijoje jų galima pateikti dar šiek tiek.. Po to, LAT’as tirs ir vertins ne tik naujus, bet ir pirmosios ir apeliacinės instancijos įrodymus… Kiek mes dar galime skatinti bylinėjimąsi? Šie pakeitimai su neribota antrąja apeliacija veda prie dar mažesnės pirmosios ir apeliacinės instancijos reikšmes. Maža to, kad kažkada Konstitucinis Teismas suteikė teisę į neribotą apeliaciją ir taip pirmąją instanciją padarė apšilimu prieš kovą, tai dabar siekiama kasaciją su neribojamu kasacinių skundų padaryti antrąja apeliacija…

Pakeitimus autorė grindžia tokia logine grandine: “Lietuvos Respublikos Konstitucijos 111 straipsnis reglamentuoja, jog Lietuvos Respublikos teismai yra Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, Lietuvos apeliacinis teismas, apygardų ir apylinkių teismai. Taigi kiekvieno besibylinėjančio asmens lūkesčiai gali būti pateisinti, jeigu jo byla bus išnagrinėta visose trijose teismų instancijose, t.y. ir kasacinėje instancijoje – Lietuvos Aukščiausiajame Teisme.“

Kadangi Konstitucijoje nurodytas X kiekis teismų, tai kiekvienas asmuo turi pereiti juos visus. Toliau autorė nurodo, kad:

“Konstitucinis asmenų lygybės prieš įstatymą principas, reglamentuotas Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsnyje, suponuoja kiekvieno asmens teisę į kasaciją. Teismo procesas turi būti sąžiningas, patogus ne tik teismui, bet ir dalyvaujantiems byloje asmenims. Kasacijos prieinamumas kiekvienai pralaimėjusiai šaliai atspindėtų civilinio proceso esmę ir jo principus, galimai padidintų pasitikėjimą teismais.“

Kas man galite atsakyti, kaip ribota kasacija t.y. kasacija, kur yra savo prasme KASACIJA riboja asmenų lygybę prieš įstatymą? Jeigu absoliučiai visiems kasacijos priėmimo pagrindai yra vienodi ir niekas nėra niekaip diskriminuojamas???? Teiginys, kad kasacijos prieinamumas kiekvienai pralaimėjusiai šaliai atspindėtų civilinio proceso esmę ir jos principus ir galimai padidintų pasitikėjimą teismais – profanacijos viršūnė. Kiek žinau autorė 12 m. dirbo teisėja. Pasakysiu paprastai – teismo procese, jeigu nesudaroma taikos sutartis, visada yra pralaimėjusi pusė, o tai suponuoja, kad kažkuri šalis VISADA bus nepatenkinta teismo sprendimu. Dar karta klausiu, kiek reikia instancijų, kad visi būtų patenkinti, jeigu po kiekvienos instancijos visada kažkas bus nepatenkintas. Pasinaudokime garsaus krepšininko, o dabar trenerio R. Kurtinaičio citata ir padarykime analogija: teismo procesas – ne seksas, abi šalys patenkintos nebus…

Kadangi jau parašiau 2000 žodžių tekstą  (p.s. tie, kurie sugebėjote iki čia perskaityti – mylite civilinį procesą, arba mano nerišlius tekstus), kurį abejoju ar kas įveiks iki galo, į detales, tokios kaip sisteminis pataisų brokas nesileisiu, tik parodysiu vieną pavyzdį. Minėjau, kad iš kodekso braukiama lauk 346 str., tačiau paliekama 359 str. 3 d. 3. “kasacinis teismas, išnagrinėjęs bylą, panaikina arba pakeičia apskųstą sprendimą, nutartį, nustatęs šio Kodekso 346 straipsnyje numatytus pagrindus.“ Taigi 346 nebėra, todėl minėta norma lieka kabėti ore…

Nenoriu komentaro pabaigti bloga nata, todėl apibendrindamas manau, kad šie pakeitimai yra gera medžiaga civilinio proceso seminarus vedantiems dėstytojams, kaip praktinė užduotis “įvertinkite šiuos CPK pakeitimus“, kai per seminarus nagrinėjama kasacijos tema. Parodytų, kaip studentai supranta kasacijos prasmę… Geriau šie pakeitimai būtų registruoti vasario 29…

Diskusija: “CPK DEŠIMTMETIS: status quo ante et ex nunc“

Dalinuosi naudinga informacija apie VU-MRU mokslinę diskusiją, kurioje  žadu dalyvauti kitą savaitę:

2003 m. sausio 1 d. Lietuvoje įsigaliojo 2002 m. Civilinio proceso kodeksas. Nuo šio kodekso įsigaliojimo praėjo jau dešimt metų, per kuriuos teisinėje bendruomenėje nuolat vyko teisinis diskursas dėl kodekso nuostatų paskirties, tikslų, jų taikymo ir aiškinimo. Visą dešimtmetį ieškota geriausių sprendimų kaip paspartinti ir supaprastinti civilinių bylų nagrinėjimą teisme. 2011 m. buvo padaryti ir esminiai 2002 m. CPK pakeitimai, kurių vertinimas tiek doktrinoje, tiek praktikoje – nevienareikšmis.
Siekdami įvertinti CPK galiojimo laikotarpiu sukauptą patirtį, CPK pakeitimų įtaką civilinio proceso teisės vystymuisi kviečiame Jus į 2013 m. sausio 30 d. (trečiadienį) 13 val. Mykolo Romerio universitete II-230 a. rengiamą bendrą Vilniaus universiteto Teisės fakulteto Civilinio proceso ir romėnų teisės instituto ir Mykolo Romerio universiteto Civilinės justicijos instituto mokslinę-praktinę diskusiją „CPK DEŠIMTMETIS: status quo ante et ex nunc

Programa:

13.00-13.10 Įžanginis žodis prof. dr. Vytautas Nekrošius, prof. dr. Egidija Stauskienė

13.10-13.30 dr. Vigita Vėbraitė
Sprendimas už akių po CPK pakeitimų: ar vis dar veiksminga priemonė kovai su proceso vilkinimu?
Vilniaus universiteto Teisės fakulteto Privatinės teisės katedros lektorė
Diskusiniai klausimai

13.40-14.00 dr. Darius Bolzanas
Viešojo intereso gynimas civilinio proceso tvarka ex nunc
Mykolo Romerio universiteto teisės fakulteto Civilinės justicijos instituto lektorius
Diskusiniai klausimai

14.10-14.30 dr. Aurimas Brazdeikis
Piktnaudžiavimo padariniai: dešimties metų CPK taikymo patirtis ir pamokos
Vilniaus universiteto Teisės fakulteto Privatinės teisės katedros lektorius
Diskusiniai klausimai

14.20-14.40 dr. Vigintas Višinskis, dr. Egidija Stauskienė
Vykdymo proceso pakeitimai: ar vykdymo procesas bus efektyvesnis?
Mykolo Romerio universiteto Teisės fakulteto Civilinės justicijos instituto profesorius, profesorė
Diskusiniai klausimai

15.00 Konferencijos rezultatų aptarimas II-211 a.

Programa atsisiuntimui: 2013 VU-MRU diskusija

Registracija: el. paštu: cpk@mruni.eu

%d bloggers like this: