Ar vienašaliams sandoriams gali būti taikomos CK įtvirtintos sutarčių teisės bendrosios nuostatos?

2016 m. gegužės 5 d. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas priėmė sprendimą (Nr. 3K-3-207-219/2016) gana įdomioje ir tikrai sudėtingoje byloje, kurioje vienas iš sprendžiamų klausimų buvo CK neapibrėžto prievolių įvykdymo užtikrinimo teisėtumas ir galiojimas.

Jeigu teisingai supratau, tai to užtikrinimo būdo esmė yra ta, kad keli asmenys įsipareigojo užtikrinti skolos gražinimą kreditoriui už skolininką:

“Įsipareigojimo lingvistinė analizė leidžia daryti išvadą, kad V. R., O. G., „Birač“ A. D. Zvornik“, AB „Birač Europe“ ir UAB „Ūkio banko investicinė grupė“ Įsipareigojime aiškiai ir nedviprasmiškai įsipareigojo paskolos davėjai (UAB „Baltijos stiklas“) sumokėti „Alumina“ D. O. O. Zvornik“ paskolos sumą ir palūkanas pagal pateiktą lentelę (Įsipareigojimo 3–4 punktai).”

Man labai primena laidavimą, nes būtent laidavimo kaip užtikrinimo būdo tikslas yra iš esmės sukurti solidariąją prievolę, kai vietoje galimybės nukreipti reikalavimą į vieną skolininką, atsiranda galimybė reikalauti iš daugiau negu vieno pradinio skolininko. Laidavimu į Įsipareigojimą kvalifikavo ir pirmosios instancijos teismas, tačiau apeliacinė instancija pasakė, kad tai nėra laidavimas. Kodėl būtent taip, LAT’o sprendime nėra atsakymo, bet jis randamas Lietuvos Apeliacinio Teismo 2015 m. lapkričio 18d. sprendime Civilinė byla Nr. 2A-124-943/2015. Esminiai ApT’o argumentai kodėl tai nėra laidavimas – Įsipareigojimu sukurta prievolė nei akcesorinė, nei sąlyginė, ji yra savarankiška. Iš tiesų, su šiais argumentais galima sutikti.

Kita vertus, laidavimu ApT’as šio santykio matyt nenorėjo pripažinti ir todėl, nes Įsipareigojimas nebuvo pasirašytas kreditoriaus, todėl ApT’as priėjo prie išvados, kad tai yra vienašalis sandoris:

“Įsipareigojimo forma, turinys, pasirašymo aplinkybės suponuoja, kad tai yra vienašalis sandoris, atitinkantis visus formaliuosius įstatyme įtvirtintus reikalavimus ir saistantis jį pasirašiusius asmenis (CK 1.63 straipsnio 1, 3 dalys, 1.64 straipsnis)”.

Šios pozicijos nekvestionavo ir LAT’as:

“Priešingai, teismas pažymėjo, jog Novacijos sutartis, nors ir pakeista Įsipareigojimu, yra galiojanti. Atsižvelgiant į tai, kad Įsipareigojimas, kaip buvo nustatyta apeliacinės instancijos teismo, yra vienašalis sandoris, UAB „Baltijos stiklas“ parašo nebuvimas ant šio sandorio nedaro jo negaliojančio, tuo labiau kad UAB „Baltijos stiklas“ šio Įsipareigojimo teisėtumo ir neginčija.”

Problema tame, kad jeigu kvalifikuojame šį sandorį kaip vienašalį, ar galime jam taikyti CK įtvirtintas bendrąsias sutarčių teisės nuostatas, nes tai daro tiek ApT’as, tiek LAT’as. Pastarasis net nurodo:

“Teisėjų kolegija sutinka su teismų nustatyta aplinkybe, kad Įsipareigojimas turi kelių sutarčių bruožų”.

Toliau LAT’as Įsipareigojimo turiniui aiškinti naudoja sutarčių aiškinimo taisykles. Taip, tas pačias taisykles, kurios skirtos šalių suderintai valiai aiškinti. Taip pat naudoja kitas sutarčių teisės nuostatas:

“90.     Teisėtai sudaryta ir galiojanti sutartis jos šalims turi įstatymo galią (CK 6.189 straipsnio 1 dalis), todėl iš šios sutarties atsiradusios prievolės turi būti vykdomos sąžiningai, tinkamai ir laiku (CK 6.38 straipsnio 1 dalis). Vienos šalies pareiga vykdyti sutartinę prievolę atitinka kitos šalies reikalavimo teisę, kuri yra ginama įstatymu, nes už sutartinių prievolių nevykdymą arba netinkamą vykdymą gali būti taikoma sutartinė atsakomybė (CK 6.256 straipsnio 1 dalis). Sutarties privalomumo ir vykdytinumo (pacta sunt servanda) principai, kuriais grindžiami sutartiniai santykiai, lemia, kad bet koks sutarties netinkamas vykdymas reiškia sutarties pažeidimą, už kurį atsakinga sutartinių įsipareigojimų nevykdanti sutarties šalis. Taigi, V. R., O. G., „Birač“ A. D. Zvornik“, AB „Birač Europe“ ir UAB „Ūkio banko investicinė grupė“ Įsipareigojimu aiškiai prisiėmus įsipareigojimus už „Alumina“ D. O. O. Zvornik“, ši jų valia negali būti paneigta ir turi būti vykdoma. Atsižvelgiant į tai, teismas pagrįstai ieškovės UAB „Baltijos stiklas“ naudai priteisė iš  V. R., O. G., „Birač“ A. D. Zvornik“, AB „BiračEurope“ ir UAB „Ūkio banko investicinė grupė“ 15 899 566,08 Eur.”

Mano kukliomis žiniomis, vienašaliai sandoriai nėra sutartys, t.y. sutartis yra viena iš sandorio rūšių – dvišalis sandoris. Kiek suprantu iš argumentų, teismai būtent kvalifikavo įsipareigojimą kaip vienašalį sandorį, nes Įsipareigojimo dokumente trūko kreditoriaus parašo. Ir jiems nebuvo svarbu tai, jog dalis prievolių pagal Įsipareigojimą buvo įvykdytos naujųjų skolininkų, kurie po to ginčijo įsipareigojimo teisinę galią? Noriu priminti, kad sutartis būtų laikoma sudaryta ir galiojanti nebūtina ją apskritai sudaryti raštu. Apie parašo buvimą net nekalbu, jeigu ji jau realiai buvo vykdoma skolininko. Tiek iš LAT’o, tiek tuo labiau iš ApT’o sprendimų galima matyti, kad Įsipareigojimo turinys buvo derinamas tarp teisinio santykio subjektų. Taip pat nurodoma, kad jo vienas iš iniciatorių buvo kreditorius. Tai apie ką mes kalbame? Iš tiesų, abiejų teismų motyvacija šiuo klausimu visiškai neatitinka teisės doktrinos ir pamina elementariausias civilinės teisės taisykles. Nemanau, kad ypač Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, kurio pagrindinė funkcija yra vienodo teisės aiškinimo ir teismų praktikos formavimas, gali taip motyvuoti savo sprendimus.

Ironiška, kad bylai pasiekus kasacinę instanciją, buvo pateiktas prašymas ją perduoti išplėstinei kolegijai arba plenarinei sesijai. LAT’as atsisakė tai daryti, nes nagrinėjami klausimai nebuvo tiek sudėtingi, kad jų negalėtų išspręsti trijų teisėjų kolegija. Manau, jei šią bylą būtų nagrinėjusi išplėstinė kolegiją, tokios nešvarios argumentacijos išvengti būtų buvusi didesnė tikimybė. Apskritai, tokio tipo argumentavimas, kai nesilaikoma elementarių doktrininių taisyklių yra pavojingas, nes siekiant bylą išspręsti teisingai (o šis siekis pats savaime nėra blogas), yra paminamas bet koks teismo sprendimo argumentacijos, o tada ir paties sprendimo, kaip rezultato, prognozuotinumas.

Reklama

Liquidated damages niekada nebus laikomi teisėta užtikrinimo priemone Lietuvos teismų praktikoje

2016 m.  balandžio 25  d. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas nutartyje Nr. 3K-3-234-248/2016 pateikė išaiškinimus, kuriuose lygintas iš anksto aptartų nuostolių institutas (angl. liquidated damages) su netesybomis. Sprendimas ypatingas tuo, kad teismas leidosi į diskusiją dėl šių dviejų skirtingoms teisės sistemoms būdingų institutų taikymo. Įprastai, kai viena iš ginčo šalių įrodinėja, kad sutartyje susitarė dėl iš anksto aptartų nuostolių, teismai juos kvalifikuoja kaip netesybas, po to jas sumažina ir toliau nepolemizuoja.

Nagrinėjamoje byloje buvo sudaryta ilgalaikės patalpų nuomos sutartis, kurioje numatyta nemaža bauda už sutarties nutraukimą prieš terminą. Kreditorius bandydamas išvengti baudos sumažinimo įrodinėjo, kad sutartimi susitarta būtent dėl liquidated damages. Nė vienam iš teismų taip neatrodė. Nepaisant to, LAT’o teisėjai (ko gero jų padėjėjai) pasiskaitė šiek tiek teisės doktrinos šiuo klausimu ir išskyrė esminius šių institutų skirtumus:

“Iš anksto aptartų nuostolių institutas (angl. liquidated damages) taikomas Jungtinėje Karalystėje ir kitose bendrosios teisės tradicijos valstybėse. Tose valstybėse sutarties šalių sutartos dėl sutarties pažeidimo mokėtinos sumos gali būti traktuojamos kaip iš anksto aptarti nuostoliai arba kaip baudinio pobūdžio sumos (baudos). Ar konkrečioje sutarties nuostatoje įtvirtinta bauda, ar iš anksto aptarti nuostoliai, visais atvejais yra vertinimo klausimas (angl. question of construction), kuris turi būti sprendžiamas atsižvelgiant į kiekvienos konkrečios sutarties sudarymo aplinkybes ir kitas sutarties nuostatas, vertinant jas sutarties sudarymo momentu. Jungtinėje Karalystėje įtvirtintas griežtasis tokių sąlygų teisminės kontrolės modelis, jei mokėtinos sumos pripažįstamos baudinėmis, jos laikomos negaliojančiomis. Tokiu atveju nukentėjusiai šaliai gali būti atlyginta jos realiai patirta žala, įrodyti nuostoliai. Iš anksto aptartus nuostolius įtvirtinančios sutarčių nuostatos laikomos sąžiningu bandymu apskaičiuoti nuostolius, jos privalo būti šalių vykdomos ir negali būti keičiamos (žr., pvz., 1914 m. liepos 1 d. Jungtinės Karalystės Lordų rūmų sprendimą Dunlop Pneumatic Tyre Co Ltd v New Garage & MotorCo Ltd. ([1914] UKHL 1); S. A. Rea, Jr., Efficiency Implications of Penalties and Liquidated Damages, 13 J.Legal Stud, 1984, p. 147–167Edit. Prof. Hugh Beale, Chitty on Contracts, 32nd edition, Sweet & Maxwell, 2015, Part 8, Chapter 26, Section 10). Kvalifikavus sutarties nuostatą kaip įtvirtinančią iš anksto aptartus nuostolius, šalių sutarta suma, viena vertus, paprastai negali būti teismo sumažinta, kita vertus, nukentėjusiai šaliai taip pat negali būti kompensuojama daugiau, nepriklausomai nuo jos patirtų realių nuostolių (žr., pvz., 1882 m. kovo 28 d. Jungtinės Karalystės Apeliacinio teismo  sprendimą Wallis v. Smith [1879 W. 457.]; 1906 m. birželio 15 d. King‘s Bench Division sprendimą Diestal v. Stevenson [1906] 2 K.B. 345; 1978 m. vasario 8 d. Apeliacinio teismo sprendimą Talley and Another v. Wolsey-Neech, (1979) 38 P. & C.R. 45).

Teisės doktrinoje nurodoma, kad iš anksto aptartų nuostolių institutas turi keletą tikslų: 1) palengvinti nuostolių išieškojimą išvengiant išlaidų ir apsunkinimų įrodinėjant tikruosius patirtus nuostolius; 2) išvengti rizikos, kad bus priteista per maža kompensacija (angl. undercompesation), kai teismas netiesioginius ar labai išskirtinius (angl. idiosyncratic) nuostolius laikys pernelyg nutolusiais ir nekompensuotinais; 3) suteikti sutarties šaliai patikinimą, kad ji gali kliautis prievolės įvykdymu. Iš anksto aptartų nuostolių sąlyga yra ir skolininko atsakomybės apribojimas (žr., pvz., Edit. Prof. Hugh Beale, Chitty on Contracts, 32nd edition, Sweet & Maxwell, 2015, Part 8, Chapter 26, Section 10).”

Pasvyruoju brūkšniu išskyriau esmines vietas, pagrindžiančias abejones, kodėl šis institutas niekada nebus taikomas Lietuvoje. Pirma, iš anksto aptartų nuostolių negalima mažinti, antra, jeigu teismai pripažįsta, kad iš anksto aptartus nuostolius baudinio pobūdžio, tai tokia sąlyga pripažįstama negaliojančia. Kontinente naudojamas netesybų institutas yra tarpinė švelnesnė užtikrinimo forma, nes jis leidžia teismui mažinti netesybas, t.y. taip pasireiškia lanksti kontrolę. Pagal LAT’o praktiką netesybas teismai gali mažinti ex officio, o tai yra išvis jiems patogu. Todėl teismai visada ras argumentų, kaip bet kokį susitarimą, panašų į netesybas, kvalifikuoti kaip netesybas. Taip ne kartą yra padaryta ir su palūkanomis, kai buvo pamiršta, kad palūkanas galima mažinti pagal CK 6.37 str.

Neabejoju, kad net jeigu sutartyje  būtų sąlyga: “Šioje sutartyje nustatyta bauda šalių valia aiškintina kaip bendrojoje teisės sistemoje įtvirtintas liquidated damages institutas, o ne netesybos”, tai teismai perkvalifikuotų susitarimą į netesybas, arba padarę analogiją sumažintų baudą naudodami netesybos normomis, nes šis institutas yra joms “artimas/giminiškas”. Nepaisant to, kad CK 6.70 str. 1 d. leidžia prievoles užtikrinti ir kitais sutartyje numatytais būdais .

Tai yra savaime suprantama, nes LAT’as nenorės prarasti galimybės kontroliuoti užtikrinimo dydį, nes jam tai išplaukia iš jo priedermės vykdyti teisingumą. Taip pat reikia nepamiršti, kad ginčo šalys pas mus įrodinėja, jog susitarė dėl liquidated damages tik tais atvejais, kai baudos suma yra tikrai didelė ir žino, kad laikant ją netesybomis, ji teismų bus sumažinta. Jei ji būtų protingo dydžio, tai reikštų, kad nesvarbu, kaip ją pavadinsi, ar liquidated damages, ar netesybomis, teismams nekiltų noro ją mažinti. Būtent dėl šių aplinkybių liquidated damages instituto taikymas mūsų teisės sistemoje niekada nebus įmanomas.

 

%d bloggers like this: