Jeffrey Toobin’o straipsnis apie B. Obamos įtaką JAV federalinių teismų sistemai

Jeigu manęs paklaustų, kokį vieną žurnalistinį straipsnį apie teisę paskaityti šiais metais, pasiūlyčiau Jeffrey Toobin straipsnį „The Obama brief“ iš praėjusio New Yorker numerio.

Toobin‘as Amerikoje gerai žinomas kaip teisininkas, kuris labiau yra profesionalus teisės apžvalgininkas, rašantis tame pačiame New Yorker‘yje. Taip pat jis parašęs ne vieną knygą, kuriose dažniausiai analizuoja teismų sprendimus ir jų įtaka valstybės politikai.

Šiame numeryje jis parašė 11 puslapių brief‘ą apie tai, kokia Obamos prezidentavimo įtaka JAV federalinių teismų sistemai. Kaip ir visų rimtų teismų teisėjai, federaliniuose teismuose JAV jie yra Prezidento teikimu skiriami kadencijai iki gyvos galvos Senato. Daug kas idealizuodami renkamus JAV teisėjus, pamiršta, kad renkami tik „žemiausieji“ valstijų teisėjai.

Straipsnyje parodoma kokią didžiulę įtaką turi teisėjo politinės pažiūros ir iš esmės Amerikoje tikimasi, kad demokrato paskirtas teisėjas tarnaus demokratų interesams ir respublikonų – respublikonams. Paaiškinama kokią įtaką turėjo tai, kad Obama paskyrė keletą teisėjų į D. C. Circuit teismą ir tai turėjo lemiamą įtaką obamacare išsaugojimui.

Toobin‘as paaiškina, kovą Senate nuo Reigano laikų dėl teisėjų skyrimo. Kaip keitėsi taisyklės nuo 60 (iš 100) balsų (kvalifikuotos daugumos) siekiant paskirti teisėją iki dabar reikiamo 51 balso.

Pateikiama statistika: Obama paskyrė du Aukščiausiojo federalinio teismo teisėjus. Iš viso pakeitė 280 federalinių teisėjų (1/3) visos sistemos. Per Obamos kadenciją paskirtų teisėjų amžiaus vidurkis 53,5 metai, o per antrąją 49,4 m. Šie teisėjai federalinių teismų sistemoje laikomi jaunais, jeigu norite analogijos Lietuvoje reikėtų įsivaizduoti, kad tai būtų Lietuvos apeliacinio, Lietuvos vyriausiojo administracinio, Konstitucinio, ar Lietuvos Aukščiausiojo teismo teisėjai. Jauni teisėjai jie todėl, kad jų kadencija yra iki gyvos galvos, priešingai negu Lietuvos teisėjų, kurie tarnauja iki 65 m. Pvz., 81 m. Aukščiausiojo teismo teisėja Ruth Bader Ginsburg nurodė neketinanti atsistatydinti, nes nėra įsitikinusi, kad Obama sugebės rasti kas ją pakeis. Šūvis į Prezidentą? Pas mus nė vienas teisėjas nedrįstų to padaryti.

Taip pat nurodoma, kad 10 iš paskirtų teisėjų yra openly gay, Lietuvoje tokio nežinau nė vieno. 42 proc. iš paskirtų Obamos teisėjų yra moterys, lyginant su Bush‘o 22 ar Clinton‘o 29 proc. Žymiai padidėjo latino ar azijiečių teisėjų. Galima pastebėti, kad dauguma aukštesnių teismų teisėjų būna teisės mokslininkai, t.y., JAV universitetų profesoriai. Ši tendencija pastebima ir Lietuvoje, nes jeigu Adamkaus laikais iš teisės mokslininkų į aukštesnių teismų teisėjus buvo paskirtas vos vienas kitas, tai Grybauskaitė į kokį Lietuvos Aukščiausiąjį teismą nusiuntė daugiau teisės mokslininkų, negu vadinamųjų teisėjų praktikų.

Šiam straipsniui Obama duodamas interviu drąsiai leidžia sau kritikuoti konkrečius to paties Aukščiausiojo federalinio teismo sprendimus ir jų motyvus. Jeigu tai padarytų Grybauskaitė, pas mus tai būtų laikoma kišimusi į teismų veiklą, teismo negerbimu ir t.t.

Apibendrindamas, tiems kas turite laisvą pusvalandį, labai rekomenduoju šį straipsnį, nes jis leidžia susipažinti su visai kitokia teismų politikos kultūra. (Jį rasite čia)

Reklama

Pirmas mano mokslinis straipsnis: “Vienašališkas sutarties nutraukimas: papildomas terminas sutarčiai įvykdyti ir esminis sutarties pažeidimas“

Vieša paslaptis, kad esu MRU civilinės justicijos instituto doktorantas. Praeitais metais, įstojus į doktorantūrą, įsipareigojau parašyti mokslinį straipsnį. Kartu institutas ruošė draugų knygą vienam iš Lietuvos civilinės teisės tėvų – Vytautui Pakalniškiui, jo septyniasdešimtojo gimtadienio proga. Taigi man teko garbė pirmąjį savo straipsnį šioje knygoje skirti būtent profesoriui V. Pakalniškiui.

Kadangi ši knyga tapo viešai prieinama MRU Ebooks aplinkoje, kiekvienas galite ją paskaityti ČIA, o kartu ir mano straipsnį. Straipsnio tema – Vienašališkas sutarties nutraukimas: papildomas terminas sutarčiai įvykdyti ir esminis sutarties pažeidimas. Jis yra puslapiuose 265-300. Jį viešinu todėl, kad jo turinys taps disertacijos dalimi, nes pati disertacija apie sutarčių nutraukimą. Norisi gauti kuo daugiau konstruktyvios kritikos, kad pati disertacija būtų kiek įmanoma labiau nušlifuota. Jau dabar pats randu vietų, kurias redaguočiau ir rašyčiau šiek tiek kitaip. Analogiškai ir kitas disertacijos dalis pateiksiu atskirų mokslinių straipsnių pavidalais.

Už straipsnyje esančias kai kurias idėjas ir probleminius klausimus noriu padėkoti prof. dr. Egidijui Baranauskui. Už tai, kad straipsnis išvydo apskritai išvydo dienos šviesą, o dar ir šiame leidinyje, esu dėkingas savo moksliniam vadovui doc. dr. Ramūnui Birštonui.

Kaip persidalijamos žurnalistų priežiūros “akcijos“ ir kodėl bažnyčia yra viena iš “akcininkų“

Vakar bene daugiausiai žiniasklaidos dėmesio sulaukęs klausimas buvo visuomenės informavimo įstatymo pataisų projektas, kuriuo keičiamas žurnalistų priežiūros mechanizmas. Šios pataisos susilaukė didžiulio žurnalistų pasipiktinimo, nes J. Razma pasiūlė į visuomenės etikos informavimo asociaciją įtraukti Lietuvos katalikų bažnyčios Vyskupų konferenciją. Didžiulis sąmyšis! Akylesnis asmuo pastebėtų, kad bažnyčios atstovai jau seniai dalyvauja šioje veikloje, tam užtenka atsiversti galiojančią visuomenės informavimo įstatymo redakciją:

“46 straipsnis. Žurnalistų ir leidėjų etikos komisija

2. Komisiją iš 15 narių, kuriuos į ją po vieną deleguoja Lietuvos žmogaus teisių centras, Lietuvos psichiatrų asociacija, Lietuvos katalikų bažnyčios Vyskupų konferencija, Lietuvos periodinės spaudos leidėjų asociacija, Lietuvos radijo ir televizijos asociacija, Lietuvos kabelinės televizijos asociacija, Regioninių televizijų asociacija, Lietuvos žurnalistų sąjunga, Lietuvos žurnalistų draugija, Lietuvos žurnalistikos centras, LRT, Žurnalų leidėjų asociacija, Regioninės spaudos leidėjų asociacija, Nacionalinė rajonų ir miestų laikraščių leidėjų asociacija, Komunikacijos ir reklamos agentūrų asociacija, tvirtina šių organizacijų atstovų susirinkimas.“

Šiais pakeitimais Lietuvos žurnalistų ir leidėjų etikos komisija tiesiog yra pakeičiama į visuomenės informavimo etikos komisiją, kuri atliks visiškai identiškas funkcijas. Skirtumas, kad vietoje konkrečių deleguojamų darių iš tam tikrų subjektų, bus įkurta visuomenės informavimo etikos asociacija, kurios tikslas bus užtikrinti etikos kodekso nuostatų laikymąsi, visuomenės informavimo etikos principų puoselėjimą visuomenės informavimo veikloje ir ugdyti visuomenės sąmoningumą vertinant visuomenės informavimo procesus bei naudojantis viešąja informacija. Šiam tikslui į komisiją asociacija skirs po vieną narį. Narių bus viso 8, nes asociaciją sudaro 8 subjektai: Lietuvos žurnalistų sąjunga, Lietuvos žurnalistų draugija,Lietuvos katalikų bažnyčios Vyskupų konferencija, Interneto žiniasklaidos asociacija, Lietuvos radijo ir televizijos asociacija, Regioninių televizijų asociacija, Lietuvos kabelinės televizijos asociacija, Nacionalinė rajonų ir miestų laikraščių leidėjų asociacija.

Taigi, matote skirtumus? Anksčiau komisiją sudarydavo 15 narių, kurių vienas bažnyčios atstovas, dabar 8 nariai, kurių vienas bažnyčios atstovas. Sistema ta pati, tačiau kiekvienam nariui tenka didesnis svoris.

Dar problema bus tame, kad 8 komisijos nariai – lyginis skaičius, reiškia sprendžiant ginčus neretai galės susidaryti situacija, kai balsai pasidalins po lygiai. Spėju, tada viską lems pirmininko balsas, nes toli gražu ne tobulos įstatymo pataisos to nereguliuoja. Pavyzdžiui, teismuose įprasta, kad teisėju kolegijos būtų nelyginio skaičiaus 3, 7, 9 ir t.t., būtent tam, kad nekiltų ši problema.

Kitas svarbus dalykas, ko siekiama tomis pataisomis, kad pati asociacija turės juridinį subjektiškumą ir bus finansuojama iš metinių įmokų už transliavimo ir (ar) retransliavimo licencijas.

Taigi, dėl pačios sudėties kažko stebuklingo neįvyko, mane tik stebina pati reakcija, kad kišasi bažnyčia. Ji jau seniai dalyvauja žiniasklaidos priežiūroje, tačiau aš nesuprantu kodėl. Vienas iš liberalų, balsavusių už šias pataisas, Remigijus Šimašius facebook tinkle paaiškino, kad:

“Ponai, nežinau kaip Jūs, bet aš tai manau, kad tokioje institucijoje atstovavimas turi būti platus ir atspindintis Lietuvą. Kiek atsimenu, RKB turi vieną didžiausių palaikymų visuomenėje kap institucija ir jai priklauso dauguma žmonių. Suprantu, kad daug kam nepriimtina bažnyčios pozicija. Man irgi ne visada priimtina. Tačiau neigti, kad ji atstovauja didelę visuomenės dalį – nelabai taiklu būtų. Ar aš ko nesuprantu?“

Paklausus, kaip daugelio žmonių palaikymas susijęs su žiniasklaidos priežiūra R. Šimašius atsakė:

“Na, tai ne visai savireguliacijos institucija… Bet šiaip jau sutinku su argumentais. Pripažįstu – gal ir nelogiška joje turėti bažnyčios atstovą.“

Visų pirma, tai yra žiniasklaidos savireguliacijos institucija, tam už užtenka atsiversti galiojančią įstatymų redakciją ir paskaityti vieną straipsnį:

46 straipsnis. Žurnalistų ir leidėjų etikos komisija

1. Žurnalistų ir leidėjų etikos komisija (toliau šiame straipsnyje – Komisija) – viešosios informacijos rengėjų ir skleidėjų savitvarkos institucija

Iš tiesų, įstatymo leidėjo logika buvo būtent tokia, kad siekiant užtikrinti spaudos laisvę, reikia suteikti galimybę tiems žiniasklaidos atstovams save reguliuoti. Tokiu atveju nebus galima priekaištauti dėl valstybės kišimosi, žiniasklaidos laisvės žabojimo, cenzūros ir t.t. Ką šioje komisijoje veikia bažnyčios atstovai, man ne neneša fantazija, čia kažkoks prokrikščioniškas kompromisas kuriant pradinį reguliavimą. Matyti, konservatoriams baisiai to reikėjo anais laikais. Jei bažnyčia niekaip nesusijusi su žiniasklaida, kodėl ji SAVIreguliuoja ją? Toje kompanijoje ji – balta varna.

Kyla klausimas, ar dabartinis reguliavimas, tiek būsimas reguliavimas neprieštarauja Konstitucijos 43 straipsniui, kuris nustato, kad Lietuvoje nėra valstybinės religijos, tai įtvirtindamas sekuliarizmo principą. Šiuo klausimu tarp eilučių yra pasisakęs ir Konstitucinis Teismas 2000 m. birželio 13 d. nutarime:

“Sistemiškai aiškinant Konstitucijos 43 straipsnio 7 dalyje įtvirtintą normą, kad Lietuvoje nėra valstybinės religijos, šio straipsnio 4 dalies normą, kad bažnyčios bei religinės organizacijos laisvai tvarkosi pagal savo kanonus ir statutus, 40 straipsnio 1 dalyje suformuluotą normą, kad valstybinės ir savivaldybių mokymo ir auklėjimo įstaigos yra pasaulietinės, taip pat kitas Konstitucijos nuostatas darytina išvada, kad Konstitucijoje yra įtvirtintas valstybės ir bažnyčios atskirumo principas. Konstitucinis valstybės ir bažnyčios atskirumo principas yra Lietuvos valstybės, jos institucijų ir jų veiklos pasaulietiškumo pamatas. Šis principas, taip pat Konstitucijoje įtvirtinta įsitikinimų, minties, tikėjimo ir sąžinės laisvė, konstitucinis asmenų lygybės principas kartu su kitomis konstitucinėmis nuostatomis lemia valstybės pasaulėžiūrinį ir religinį neutralumą.

Tai, kad Lietuvos valstybė ir jos institucijos yra pasaulėžiūros ir religijos požiūriu neutralios, reiškia valstybės ir tikybos sričių, valstybės ir bažnyčių bei religinių organizacijų paskirties, funkcijų ir veiklos atribojimą.

Konstitucijos 43 straipsnio 7 dalyje įtvirtintas valstybinės religijos nebuvimo Lietuvoje principas. Ši Konstitucijos norma ir norma, numatanti, kad yra tradicinės Lietuvoje bažnyčios bei religinės organizacijos, reiškia, jog religijos tradiciškumas netapatintinas su jos valstybiškumu: bažnyčios bei religinės organizacijos nesikiša į valstybės, jos institucijų ir pareigūnų veiklą, neformuoja valstybinės politikos, o valstybė nesikiša į bažnyčių bei religinių organizacijų vidaus reikalus; jos laisvai tvarkosi pagal savo kanonus ir statutus (Konstitucijos 43 straipsnio 4 dalis).“

Kaip bažnyčios nesikišimas į valstybės, jos institucijų ir pareigūnų veikla suderinama tai, kad bažnyčia jau seniai turi savo atstovus žurnalistus prižiūrinčioje institucijoje?  Man atrodo, nelabai. Todėl prieinu prie išvados, kad bažnyčios šioje vietoje jau seniai neturi būti, gaila, kad visi atsibudo šiek tiek vėlai.

P.S. Apie pačių pataisų juridinę techniką gėda net kalbėti, nes vietoje 46 straipsnio galiojimas šiomis pataisomis nėra panaikinamas, o yra įkeliamas 46 (prim) straipsnis, kuris pavadinamas visuomenės informavimo etikos komisija. Tada pataisų gale pridedamos baigiamosios nuostatos, kuriose nurodoma, kad žurnalistų etikos ir leidėjų komisija veiks tol, kol nebus įsteigta visuomenės informavimo etikos komisija.  Teisiniai beraščiai, tiesiog reikėjo 46 straipsnį pakeisti į naują, o ne šalia sukurti 46 (prim) ir nustatyti konkretų įsigaliojimo terminą. Nes pakeitus komisijas senoji 46 straipsnio redakcija taip ir liks kabėti galiojančiame įstatyme.

P.P.S.  Norint, kad priežiūros komisijoje būtų visuomenės atstovų, pataisose tereikėjo nustatyti, pvz.: 1 arba 2 arba 3 visuomenės atstovus į komisiją skiria Seimas, Prezidentas, ir kažkas tokio, o ne bažnyčia.

Aplinkos ministerijos klerkai Konstitucijos egzamine, deja, nedalyvavo

Čia neseniai gavau klausimą, jeigu aš taip gerai išmanau konstitucinę teisę, kodėl niekada nesu laimėjęs Konstitucijos egzamino? Atsakymas labai paprastas, niekada net nesu jame dalyvavęs. Kodėl? Nes net teisininkams skirti egzaminų klausimai, kaip pastebėjo prof. Justinas Žilinskas, yra “protų mūšio“ tipo. Tai tiesiog reiškia, kad norint laimėti, tereikia mokėti Konstitucijos tekstą mintinai. Tai nėra blogai, nes mano supratimu, šio egzamino pagrindinis tikslas – kad kuo daugiau žmonių atsiverstų Konstituciją ir ją paskaitytų. Kuo daugiau žmonių bus skaitę Konstituciją ir žinos valstybės konstitucinę sąrangą, žinos savo konstitucines teises ir pareigas, pamatines teisinės valstybės nuostatas, tuo geriau.

Deja, ne visi žmonės, kurie turėtų susipažinti su Konstitucija, tai padarė. Aplinkos ministerijos puslapyje perskaičiau naujieną:

“Aplinkos ministerija parengė Administracinių teisės pažeidimų kodekso pataisas. Jomis siūloma apriboti nemokių pažeidėjų galimybes išvengti paskirtos baudos atlyginimo ir numatyti galimybę tokiais atvejais pakeisti baudą nemokamais viešaisiais darbais be pažeidėjo sutikimo.

Pastarųjų metų statistika rodo, kad administracinėn atsakomybėn patrauktų asmenų, kurie negali sumokėti baudos ir neturi turto, į kurį galima nukreipti išieškojimą, ir kuriems nebuvo paskirti nemokami viešieji darbai dėl pažeidėjo nesutikimo, daugėja. Nuo 2012 m. iki šių metų pirmojo pusmečio skirtos baudos, kurioms negalimas išieškojimas, sudaro per 70 tūkst. Lt.

Atsižvelgiant į tai, įstatymo projektu siūloma pažeidėjui neturint turto, į kurį gali būti nukreiptas išieškojimas, baudą pakeisti nemokamais viešaisiais darbais be pažeidėjo sutikimo. Šiuo metu tokie pažeidėjai turi teisę šios baudos mokėjimo alternatyvos atsisakyti. Dažnai jie sąmoningai nesutinka, kad bauda būtų pakeista nemokamais viešaisiais darbais, žinodami, kad pareigūnai neturi kitų teisinių būdų ir priemonių nubausti už padarytus pažeidimus.

„Dabartinis Administracinių teisės pažeidimų kodekso reglamentavimas dėl administracinėn atsakomybėn patrauktų asmenų baudų išieškojimo yra ydingas, nes nemokus pažeidėjas ne tik nėra suinteresuotas sutikti dirbti nemokamus viešuosius darbus, bet ir akivaizdžiai gali tuo piktnaudžiauti. Siūlome šią tvarką tobulinti ir taip skatinti pažeidėjus gerai pagalvoti prieš pažeidžiant taisykles“, – sakė aplinkos viceministras Linas Jonauskas.“

Aplinkos ministerijos teisės specialistai (turėtų turėti teisės specialistų gi?) sumąstė genialų dalyką, kurio iki anksčiau nebuvo sugalvojęs niekas kitas? Priversime dirbti viešuosius darbus? Ne, deja, taip nebus. Tereikia kartais paskaityti Konstituciją, kad rastumei jos 48 straipsnį:

Priverčiamasis darbas draudžiamas.“

Taip, tai reiškia, kad tokios pataisos prieštarauja Konstitucijai. Ir įstatymų leidėjas nustatydamas, kad norint skirti viešuosius darbus kaip nuobaudą teisės pažeidėjui, reikalaudamas gauti pažeidėjo sutikimą, paisė šios konstitucinės nuostatos.

Toliau tame pačiame pranešime naujienų pranešime rašoma:

“Įstatymo projektu siūloma nustatyti teisę ne tik teismo nutartimi, bet ir pareigūno sprendimu pažeidėjui, kuris neturi turto, į kurį gali būti nukreiptas baudos išieškojimas, baudą pakeisti nemokamais viešaisiais darbais be asmens sutikimo. Jei įstatymo projektui būtų pritarta, ateityje sprendimą pakeisti nemokaus pažeidėjo prievolę mokėti baudą į pareigą dirbti viešuosius darbus galėtų priimti aplinkos apsaugos inspektoriai.“

Taigi aplinkos apsaugos inspektoriai galės keisti nuobaudas. Šiuo klausimu siūlau vėlgi atsiversti Konstituciją:

109 straipsnis

Teisingumą Lietuvos Respublikoje vykdo tik teismai.

Manau, išvadas apie šio projekto autorių kvalifikaciją skaitytojas pasidarys pats. Aš tik parekomenduosiu kitais metais sudalyvauti Konstitucijos egzamine.

%d bloggers like this: