Niekas negali būti priverstas tapti “sutarties trečiojo asmens naudai šalimi“

Lietuvos Aukščiausiasis teismas jau ne vieną kartą klaidingai išaiškino sutarties trečiojo asmens naudai sampratą. Paskutinį kartą tai padaryta 2014 m. liepos 24 d. nutartyje Nr. 3K-3-380/2014. Jau esu rašęs apie šios bylos faktinę situaciją:

Policijos komisariatas X sudaro pasaugos sutartį su ūkio subjektu Y (stovėjimo aikštelės savininku), kuriam X paveda saugoti jo nutemptas trečiųjų asmenų transporto priemones. Tretieji asmenys, norėdami atsiimti jų nutemptas transporto priemones, privalo sumokėti ūkio subjektui Y už jų transporto priemonės saugojimą.

Atrodytų labai paprasta situacija, tačiau praktikoje tiek žemesnės instancijos teismai, tie LAT’as šį išlaidų atlyginimo už transporto priemonės saugojimą klausimą teisiškai kvalifikuoja klaidingai. LAT’e suvienodinta praktika šiuo klausimu ir nusistovėjo išaiškinimas, kuris pateikiamas ir aukščiau minėtoje nutartyje:

“Nagrinėjamoje byloje šalys sudarė Transporto priemonių pasaugos sutartį. Sprendžiant automobilio priverstinio nuvežimo ir saugojimo išlaidų priteisimo klausimą kasacinio teismo praktikoje suformuota taisyklė, kad, atsižvelgiant į viešojoje teisėje nustatytą reguliavimą, pasaugos sutartimi trečiojo asmens naudai (CK 6.191 straipsnio 1 dalis) trečiajam asmeniui gali būti sukuriama ne tik reikalavimo teisė, bet ir tam tikros pareigos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. liepos 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. D. v. V. S. IĮ „Pietvė“, bylos Nr. 3K-3-327/2011; 2013 m. balandžio 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Sauda“ v. A. G., bylos Nr. 3K-3-280/2013).“

Toks kūrybiškas teisės aiškinimas verčia mane daužyti galvą į sieną. Sutartis trečiojo asmens naudai, kuria asmuo yra iš esmės priverčiamas tapti sutarties šalimi, neturi pasirinkimo ar priimti naudą iš sutarties? Žiūrint iš sutarčių teisės pusės, tai yra visiškas nesusipratimas, tačiau, kita vertus, ką reikia daryti? Kaip išspręsti šią praktinę problemą, nes aikštelės savininkas turi turėti teisinį pagrindą į atlyginimą už saugomas transporto priemones.

Jau 2009 m. LAT’e buvo labai faktinėmis aplinkybėmis panaši byla (2009 m. spalio 23 d. civilinėje byloje Nr. 3K-3-436/2009) ir teismas nurodė, kad:

“Atsakovo automobilis be priežiūros buvo paliktas stovėti draudžiamoje vietoje – ant tilto. Taigi atsakovo automobiliu padarytas viešosios teisės pažeidimas o atsakovas, nesirūpindamas juo, padarė kitiems asmenims išlaidų, susijusių su jo automobilio saugojimu.

CK 6.229 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad šio straipsnio normos netaikomos valstybės ir savivaldybės institucijų, veikiančių kitų asmenų interesais, veiksmams, jeigu šiuos veiksmus atlikti yra tų institucijų pareiga. Minėta, kad pagal ATPK 269 straipsnio 7 dalį policijos pareigūnai turėjo teisę nuvežti transporto priemonę nuo tilto Lietuvos Respublikos Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos nustatyta tvarka. Taigi pagal šią įstatymo normą policijos pareigūnai turėjo teisę automobilį nuvežti nuo tilto, tačiau transporto priemonės saugojimas neįėjo į jų, kaip pareigūnų, pareigas. Vien priverstinis automobilio nuvežimas negarantuotų jo išsaugojimo. Tai, kad policijos pareigūnai pagal sutartį perdavė saugoti atsakovo automobilį ieškovui, o šis atliko veiksmus – automobilį saugojo, atitiko CK 6.229 straipsnyje nustatytą prievolės atsiradimo pagrindą – kito asmens reikalų tvarkymą. Ieškovas automobilį išsaugojo ir tokie jo veiksmai atitiko atsakovo interesus. Taigi ieškovo išlaidos, kurias patyrė veikdamas atsakovo interesais, turi būti atlygintos (CK 6.233 straipsnis)“

Problema su šia nutartimi yra ta, kad kito asmens tvarkymo sąlygos CK yra labai griežtos ir vėlesnėje savo praktikoje (2011 m. liepos 15 d. civilinėje byloje Nr. 3K-3-327/2011) LAT’as pakeičia savo pozicija dėl santykių kvalifikavimo kaip kito asmens reikalų tvarkymo:

“Teismai, nagrinėję šią bylą, jos šalių materialinius teisinius santykius kvalifikavo kaip kito asmens reikalų tvarkymą, kurį reglamentuoja CK 6.229-6.236 straipsniuose įtvirtintos teisės normos. Šio teisės instituto pagrindiniai elementai nurodyti CK 6.229 straipsnio 1 dalyje: asmuo savanoriškai ir be jokio pavedimo, nurodymo ar išankstinio sutikimo tvarko kito asmens reikalus, kuriuos tvarkyti nėra jo pareiga. Taigi kito asmens reikalų tvarkymui kvalifikuoti būtina konstatuoti visų šių sąlygų egzistavimą: 1) asmuo suvokia, kad tvarko ne savo, bet kito asmens reikalus, t. y. kito asmens interesais atlieka faktinius ar teisinius veiksmus; 2) atlikti šiuos veiksmus nėra asmens teisinė pareiga, jie atliekami savanoriškai; 3) asmuo, kurio interesais atliekami veiksmai, nėra išreiškęs savo valios dėl jo reikalų tvarkymo ir tuo metu nėra galimybės sužinoti jo valios dėl atliekamų veiksmų. Nustačius, kad nėra bent vienos išvardytų sąlygų, nėra pagrindo susiklosčiusių teisinių santykių kvalifikuoti kaip kito asmens reikalų tvarkymo.

Atsižvelgdama į pirmiau išvardytas sąlygas kito asmens reikalų tvarkymui konstatuoti, pažymėtina, kad atsakovas saugojo ieškovo motociklą ne savo iniciatyva, o vykdydamas prievolę, kylančią iš su Šakių rajono policijos komisariatu sudarytos pasaugos sutarties, t. y. ne savanoriškai pagal CK 6.229 straipsnio 1 dalies prasmę, bet veikdamas pagal suinteresuotų asmenų – sutarties šalių – išankstinį susitarimą. Pasaugos sutartis buvo sudaryta užtikrinant abiejų jos šalių interesus (policijos komisariato interesą užtikrinti įstatymo nustatyta tvarka paimtos transporto priemonės saugojimą ir atsakovo interesą gauti pajamų už sutarties vykdymą). Taigi vykdydamas savo sutartinę prievolę, atsakovas veikė savo ir Šakių rajono policijos komisariato interesais, įgyvendindamas Saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 33 straipsnio 1 dalies reikalavimus. Akivaizdu, kad ginčo teisinių santykių ypatumai neatitinka kito asmens reikalų tvarkymo požymių, todėl kolegija konstatuoja, jog pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai netinkamai kvalifikavo ginčo teisinius santykius, susijusius su ieškovo motociklo saugojimu.“

Šioje nutartyje gimsta išaiškinimas dėl sutarties trečiojo asmens naudai, kuris naudojamas iki šiol:

“Pažymėtina, kad pasaugos sutarties pagrindu atsirado ne tik atsakovo ir Šakių rajono policijos komisariato pasaugos santykiai, nes sutartyje nustatytos ne tik ją sudariusių šalių teisės ir pareigos, bet ir transporto priemonės savininko (šioje byloje – ieškovo) pareiga sumokėti už transporto priemonės saugojimą ir teisė reikalauti sutartyje nustatytomis sąlygomis grąžinti transporto priemonę. Taigi tai yra sutartis trečiojo asmens naudai (CK 6.191 straipsnio 1 dalis). Tokia sutartimi tračiajam asmeniui gali būti sukuriama ne tik reikalavimo teisė, bet ir tam tikros pareigos. Nagrinėjamu atveju ne tik pasaugos sutartį sudariusi šalis – Šakių rajono policijos komisariatas, bet ir ieškovas turi teisę reikalauti, kad atsakovas grąžintų perduotą saugoti transporto priemonę tokios pat būklės, kokios ji buvo atiduota saugoti, bei saugotojo atsakomybės neįvykdžius prievolės. Sutartyje kartu su reikalavimo teise transporto priemonės savininkui nustatyta pareiga sumokėti už saugojimą nustatytą atlyginimą saugotojui.“

Tai yra absoliučiai siaubingas CK 6.191 str. 1 d. įtvirtintos sutarties trečiojo asmens naudai išaiškinimas. Neatidžiai žiūrint jis gali atrodyti geras, t.y. reikalavimo teisė sukuriama tiek sutartį sudariusiai šaliai, t.y. policijos komisariatui, tiek transporto priemonės savininkui (valdytojui). Problema yra toje vietoje, kad realiai transporto priemonės savininkas (valdytojas) šioje situacijoje neturi elgesio varianto, nes norėdamas atgauti savo automobilį jis privalo prisiimti “iš sutarties gaunamą naudą“. Jam atsisakant sumokėti stovėjimo aikštelei, jis automobilio neatgauna. Taip “trečiojo asmens“ galimybė veikti yra apribota, nes jam neprisiimant “sutartinių įsipareigojimų“ pažeidžiama jo teisė į nuosavybę. Tai yra visiškas nesusipratimas. Aš nesu matęs tokios kreivos sutarties trečiojo asmens naudai sampratos niekur kitur.

Pavyzdžiui, UNIDROIT principų 2010 m. redakcijoje atsirado sutarties trečiojo asmens naudai institutas ir ten yra aiški nuostata, kuri nurodo:

ARTICLE 5.2.6 (Renunciation)

The beneficiary may renounce a right conferred on it.

COMMENT
The scheme of this Section assumes that, absent contrary provision, the contract between promisor and promisee creates rights in the beneficiary at once, without any need for acceptance by the beneficiary. Although the third party will usually welcome the benefit which the parties have conferred upon it, it cannot be forced to accept it. It follows that the third party may expressly or impliedly renounce the benefit.“

Analogiška taisyklė yra ir DCFR’e:

II.–9:303: Rejection or revocation of benefit
(1) The third party may reject the right or benefit by notice to either of the contracting parties, if that is done without undue delay after being notified of the right or benefit and before it has been expressly or impliedly accepted. On such rejection, the right or benefit is treated as never having accrued to the third party.

COMMENTS
A. The third party may refuse the right or benefit Paragraph (1) of this Article makes it clear that the beneficiary may refuse to accept the right or benefit. This is necessary because nobody has to accept an unwanted benefit. If the benefit is rejected, it is considered never to have accrued to the beneficiary.“

Čia yra sutarčių teisės A B C. Pagal LAT’o sampratą, trečiasis asmuo yra priverstas “priimti naudą“. Taip sutartis trečiojo asmens naudai negali būti aiškinama, nes realiai šio instituto paskirtis yra visai kita – išvengti kelių sutarčių, t.y. tokios situacijos, kai asmuo A sudaro sutartį su B ir nori, kad B savo įsipareigojimus įvykdytų asmeniui C. Tokiu atveju nereikia sudaryti dviejų sutarčių. Tai yra sutarties trečiojo asmens naudai esmė, o ne tai, ką sugalvojo LAT’as.

Galiu pateikti kitokį šios situacijos sprendimą. Vietoje šio kūrybiško išaiškinimo galima naudoti žymiai paprastesnį. CK yra labai lanksti norma, kuri nurodo prievolių atsiradimo pagrindus:

6.2 straipsnis. Prievolių atsiradimo pagrindai

Prievolės atsiranda iš sandorių arba kitokių juridinių faktų, kurie pagal galiojančius įstatymus sukuria prievolinius santykius.“

Doktrinoje ši norma aiškinama labai paprastai ir labai romėniškai, t.y. kad prievolės atsiranda iš sandorių, kvazisutarčių, deliktų ir įstatymų. Mano nuomone, mes šio atveju turime aiškų prievolės sumokėti pinigus už saugotą transporto priemonę įstatyminį atsiradimo pagrindą LR saugos eismo automobilių keliais įstatyme:

33 straipsnis. Transporto priemonės priverstinis nuvežimas arba draudimas važiuoti
1. Priverstinai transporto priemonė gali būti nuvežama į ūkio subjekto, kuris teisės aktų nustatyta tvarka turi teisę verstis tokia ūkine komercine veikla, transporto priemonių stovėjimo aikštelę arba uždraudžiama važiuoti, jei transporto priemonės valdytojas, naudodamas transporto priemonę, sukelia grėsmę eismo dalyvių ar kitų asmenų sveikatai ar gyvybei arba trukdo saugiam transporto priemonių ar pėsčiųjų eismui ir pažeidžia KET ar kitų teisės aktų reikalavimus.
6. Išlaidas, susijusias su priverstiniu transporto priemonės nuvežimu į transporto priemonės stovėjimo aikštelę šio straipsnio 1 dalyje nurodytais atvejais ir jos saugojimu transporto priemonės stovėjimo aikštelėje, ūkio subjektui transporto priemonės savininkas ir valdytojas atlygina solidariai. Išlaidos turi būti atlygintos iki transporto priemonės paėmimo iš transporto priemonės stovėjimo aikštelės.“

Akivaizdu, kad įstatymo leidėjas numatė būtent tokią situaciją. Teismams šiose bylose tereikia pasakyti, kad automobilio savininkui iš įstatymo kyla prievolė atlyginti automobilio stovėjimo aikštelės išlaidas. Viskas, taškas. Daugiau jokios bereikalingos kūrybos ir sutarties trečiojo asmens naudai nuinterpretavimo.

Reklama
%d bloggers like this: