Įvyko mažas stebuklas, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas tiesiogiai pasirėmė teisės doktrina

Esu maloniai nustebintas Lietuvos Aukščiausiojo Teismo, 2014 m. gegužės 5 d. nutartyje Nr. 3K-3-244/2014, kurią priėmė Virgilijus Grabinskas, Birutė Janavičiūtė ir Gintaras Kryževičiaus (jaučiu pareigą išvardinti teisėjus), tiesiogiai, su nuoroda, remiamasi teisės doktrina! Štai: Untitled

Tai yra ypatingai retas atvejis, kai LAT’as deda nuorodą į doktriną, tokių per visą istoriją būtų galima suskaičiuoti ant rankų pirštų. Na, gal dar prireiktų kelių kojų pirštų… Kodėl taip džiaugiuosi, todėl kad teisės mokslininkų doktrina Lietuvoje niekada nesulaukė pagarbos iš praktikų. Jeigu paklaustume ne vieno mokslininko, dažnas atsakytų, kad jaučiasi, jog straipsnius rašo pats sau. Neretai gali išgirsti, kad teorija eina sau, o praktika sau. Mano nuomone, tai yra visiškas nesusipratimas. Galima paspėlioti, kodėl taip yra.

Pirmiausia, pats LAT’as yra uždavęs tokį toną, kad teismai negali cituoti nieko kito išskyrus įstatymą (teisės aktą) ir pačių savo sprendimus. Iš kur toks požiūris? Aš bandyčiau pagrįstai spėti, kad čia kvepia prancūzišku stiliumi ir Montesquieu, kad teismas yra įstatymo burna. Taip pat užuodžiu ir prancūziškosios kasacijos kvapą. Pats kasacinis teismas šioje valstybėje buvo įkurtas kaip Tribunal de cassation 1790 m., kuriam patikėta funkcija “laužyti“ žemesnių instancijų teismų sprendimus. Šis teismas iš pradžių net nebuvo laikomas teismu ir stovėjo vykdomosios valdžios vietoje. Kadangi nebuvo teismas, tai ir nesistengdavo argumentuoti sprendimų, tai būtų buvę blogo tono ženklu. Per kelis šimtmečius jis tapo teismu, tačiau sprendimai ne per daugiausiai pasikeitė. Sausa argumentacija, niekada necituojama doktrina, sprendime nematai teisėjo vidinio mąstymo proceso, kaip prieita prie sprendimo. Aišku, nesakau, kad mūsų teismai yra tokie. Jie yra gana nemažai nuo to pažengę, tiesiog lyginamuoju aspektu žiūrint, mūsų teismų sprendimai, man labiausiai primena Prancūzijos teismų sprendimus ir LAT’as neretai panašus į Prancūzijos kasacinį teismą.

Pamenu, kai 2013 m. rudenį Mykolo Romerio universitete vyko konferencija, skirta pristatyti leidinį civilinio kodekso dešimtmečiui, doc. dr. Ramūnas Birštonas kėlė klausimą, kodėl doktrina nepelnytai nukišama į galą ir konstatavo, kad teismai faktiškai ja nuolat remiasi, tačiau cituoja iš esmės niekada nenurodydami į citatos šaltinį ir taip nuolat pažeidinėja autorių teises. Į šias pastabas atsakė LAT’o civilinių bylų skyriaus pirmininkė Sigita Rudenaitė, kuri pasakė maždaug taip, kad LAT’e  nuo senų laikų susiformavo tokia tradicija necituoti su nuorodomis ar išnašomis, nes įstatymas nesuteikia tokios teisės ir jokiame įstatyme teisės doktrina nėra nurodyta kaip teisės šaltinis. Perpasakoju iš atminties, tikiuosi, šie asmenys per daug nesupyks, jei netinkamai perteikiau jų mintis.

Šį pavasarį į Mykolo Romerio universitetą buvo atvykęs pasaulinio garso sutarčių ir deliktų lyginamosios teisės profesorius Thomas Kadner Graziano, su kuriuo man teko garbė diskutuoti teismų sprendimų argumentacijos klausimais lyginamuoju aspektu. Papasakojau jam mūsų situaciją ir šiuos aukščiau pateiktus necitavimo argumentus, tai jis buvo gana nustebęs. Į argumentą, kad doktrina nėra įvardinta jokiame įstatyme kaip šaltinis ir jis atsakė labai parastai:

– Ar yra įstatymas, ar jo nuostata, kuri draudžia cituoti teisės doktriną?

Atsakymas yra aiškus. Jis kritiškai žiūrėjo į tokią mūsų teismų poziciją. Man irgi neatrodo, kad prancūziškas teismo sprendimų argumentavimo modelis yra geras. Tokia mūsų teismų netinkamo citavimo pozicija turi tiesioginius neigiamus padarinius pačiam doktrinos vystymuisi. Pirmiausia, mokslininkai būtų labiau motyvuoti rašyti, jeigu juos skaitytų ir jų darbus naudotų praktikoje. Teismai tinkamai pacituodami, pvz., “mokslininkas X teigė, kad šį teisės institutą reikia taikyti taip, tačiau teismas nemano, kad toks taikymas būtų tinkamas, nes…“ arba “egzistuoja šios normos lingvistinio-sisteminio aiškinimo problema, tą pastebėjo publikacijoje Y mokslininkas X, teismas pritaria tokiai pozicijai ir  mano, kad toks normų aiškinimas būtų labiau tinkamas teisės akto tikslui pasiekti“ ir panašių formuluočių gali būti begalės. Tai būtų nutiestas tiltas tarp doktrinos ir praktikos ir teisės mokslininkams atsirastų grįžtamasis ryšys. Juokinga klausyti teisėjų priekaištus, kai jie leidžia sau konferencijose pasakyti, kad tuo ar anuo klausimu nėra doktrinos. Kodėl ji turėtų būti, kad nucopypastinti kaip savo sugalvotą argumentaciją ir net neįdėti išnašos? Antra, kai teismai nepripažįsta doktrinos naudos, tai jos nevertina ir kiti teisininkai-praktikai. Pamenu, kai būdamas bakalauro studentas atlikinėjau praktiką vienoje advokatų kontorų ir viename iš savo pirmųjų parašytų procesinių dokumentų citavau doktriną ir įdėjau išnašą tame dokumente į tai, ką pacitavau. Advokatas (ar advokato padėjėjas, jau nepamenu) liepė pašalinti išnašą iš procesinio dokumento. Turėjau doktrinos citatą palikti kaip savo sugalvotą argumentaciją, o išnašą išmesti lauk. Man tai neatrodo sveika praktika.

Todėl mane džiugina šį LAT’o nutartis. Norisi tikėtis, kad ši nutartis nėra atsitiktinumas. Labai stebina, kad įdėtas ne tik straipsnio pavadinimas, bet ir nuorodą į jį. Tiesa, tai padaryta labai nedrąsiai, nes paspaudus ant nuorodos, ji neatsidarys. Taip pat stebina, kad straipsnio autorius yra G. J. Kodėl G. J.? Ko gero, kompiuterinė programa nuasmenino autorės pavardę, o teisėjo pranešėjo padėjėjas(a) tiesiog to nepastebėjo.  G. J. – Gintarė Jakuntavičiūtė, paspaudę ant šios nuorodos galite parsisiųsti LAT’o cituojamą jos mokslinį straipsnį.

Labai sveikinu ir dar kartą noriu pasidžiaugti teisėjais, kurie išdrįso pacituoti doktriną. Net ir tokios smulkmenos gali turėti labai didelę reikšmę teisinės sistemos pažangai ir ateities raidai.

Reklama

3 Responses to Įvyko mažas stebuklas, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas tiesiogiai pasirėmė teisės doktrina

  1. laurynas says:

    Pirma, teisingai sakai, advokatai nenaudoja doktrinos argumentacijai tokiu laipsniu, kad LAT reikėtų atsimetinėti. Antra, nelabai pas mus matau daug mokslininkų, kurių doktriną reikėtų vertinti, doktoranto straipsnis mokslo žurnale dar ne doktrina. Trečia, nematau reikalo LAT teisėjui remtis doktrina (o tokia manau tiek pas mus, tiek kitur) yra paremta ne socialiniais, ekonominiais, statistiniais, psichologiniais ar kitais tyrimais, o sakyčiau labiau autoriaus teisingumo jausmu, taip pat lyginamąja analize, kas iš principo LAT teisėjui yra menka parama, jam juk nereikia grįsti, kodėl jis mano, kad toks normos interpretavimas teisingesnis. Įdomiau, jei doktrina pateiktų realių pavyzdžių, neigiamų normos interpretavimo padarinių, o teisėjas vis tiek liktų prie savo nuomonės, tada objektyviai kiltų poreikis tos doktrinos kritikai.

  2. Tai žinoma, Lietuvoje jeigu cituoti, tai tik Mikelėną. Per amžius amen. Kiti suknistos išnašos cituojant už akių nėra verti.

  3. Karolis says:

    Ir apeliacinis neperseniausiai pasirėmė doktrina: “Lietuvos teisės doktrinoje pripažįstamas ir teismų praktikoje taikomas sandorio stabilumo principas (favor contractus), kuris teisinių santykių stabilumą leidžia iškelti kaip savarankišką materialinį teisinį argumentą, tokiu būdu ribojant sandorių nuginčijimą (Mikelėnas, Valentinas. Sandorių negaliojimo instituto taikymas teismų praktikoje. Justitia, Nr. 4, 2006, p. 6-7).” – Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. kovo 29 d. nutartis c.b. 2A-409/2014

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s

%d bloggers like this: