Visiškai nesvarbu, ar asmens vardas ir pavardė pirmame paso puslapyje bus rašomi lenkų, rusų ar auštąja valyrijos kalba

Viena iš kvailiausiu problemų, kuri skaldo Lietuvos valstybę – pavardžių rašymas pase ne lietuvių kalba ir vietovardžių rašymas neatsižvelgiant į tautinių mažumų poreikius. Šių problemų šaknys slypį Konstitucijos 14 straipsnyje (o tiksliau jo aiškinime), kuris nustato, jog valstybinė kalba – lietuvių kalba. Ši Konstitucinė nuostata aiškinama ypač griežtai, pavyzdžiui, 2014 m. vasario 27 d. Konstitucinio Teismo sprendime:

„Valstybinė kalba yra svarbi piliečių lygiateisiškumo garantija, nes leidžia visiems piliečiams vienodomis sąlygomis bendrauti su valstybės ir savivaldybių įstaigomis, įgyvendinti savo teises ir teisėtus interesus. Konstitucinis valstybinės kalbos statuso įtvirtinimas taip pat reiškia, kad įstatymų leidėjas privalo įstatymais nustatyti, kaip šios kalbos vartojimas užtikrinamas viešajame gyvenime, be to, jis turi numatyti valstybinės kalbos apsaugos priemones. Lietuvių kalba, pagal Konstituciją įgijusi valstybinės kalbos statusą, privalo būti vartojama visose valstybės ir savivaldos institucijose, visose Lietuvoje esančiose įstaigose, įmonėse ir organizacijose; įstatymai ir kiti teisės aktai turi būti skelbiami valstybine kalba; raštvedyba, apskaitos, atskaitomybės, finansiniai dokumentai privalo būti tvarkomi lietuvių kalba; valstybės ir savivaldos institucijos, įstaigos, įmonės bei organizacijos tarpusavyje susirašinėja valstybine kalba.<…> Atsižvelgiant į tai, kad Lietuvos Respublikos piliečio pasas yra oficialus dokumentas, patvirtinantis asmens ir valstybės nuolatinį teisinį ryšį, t. y. asmens pilietybę, kad pilietybės santykiai yra viešojo valstybės gyvenimo sritis, asmens vardas ir pavardė piliečio pase turi būti rašomi valstybine kalba. Kitaip būtų paneigtas konstitucinis valstybinės kalbos statusas.“

Paskutinis pacituotas sakinys yra ypač griežtas, netgi sakyčiau, griežtas tokiu laipsniu, kad galimai paneigia kitas Konstitucijos nuostatas. Sakralizuodamas lietuvių kalbą, Konstitucinis Teismas pamiršta Konstitucijos 37 straipsnį, kuris nurodo, kad: “Piliečiai, priklausantys tautinėms bendrijoms, turi teisę puoselėti savo kalbą, kultūrą ir papročius.“ Mano asmenine nuomone, šias nuostatas galima aiškinti sistemiškai tarpusavyje, nepaneigiant vienos kita ir taip išlaikant Konstitucijos darnią sistemą. Tokio aiškinimo išmokau spėkite iš ko? Atspėjote – iš paties Konstitucinio Teismo.

Patraukiant juokus į šoną, mano nuomone, asmens vardas ir pavardė pirmiausia – konkretaus privataus subjekto tapatybės dalis. Todėl, drausdami asmenims, kurie yra kitokios nei lietuvių tautybės, rašyti savo pavardes jų kalba, mes iš esmės kėsinamės į jų tapatybę ir dirbtinai juos priešiname su valstybe. Keista, nes pavyzdžiui juridiniams asmenims (dažniausiai komerciniams subjektams, kurie ateina į mūsų rinką iš užsienio) viešai savo prekės ženklą naudoti ta kalba, kurią jie pasirinko, nėra draudžiama.  Nedraudžiama ir mūsų valstybinėms įmonėms turėti kioskus su pavadiniamais PAYPOST.

Asmens vardas ir pavardė nėra ir negali būti kalbos dalimi, tai yra asmens NETURTINĖ TEISĖ. Teisė, kurios dalį (pavardę) jis paveldi iš savo tėvų (protėvių) ir dalį (vardą), kurį jam išrenka tėvai. Todėl bet koks kišimasis į šią privataus gyvenimo sferą – nesuvokiamas ir nepateisinamas. Aš nematau jokių teisinių argumentų, kodėl draustume asmenims rašyti tokia kalba, kokia jie pageidauja. Neįsivaizduoju, kaip kirilica, W ar panašiais ženklais esanti pavardė pase, ar asmens tapatybės kortelėje gali kelti pavojų lietuvių kalbos išlikimui? Konstitucinis Teismas nurodo:

“Lietuvos Respublikos piliečio pasas – tai dokumentas, patvirtinantis Lietuvos Respublikos pilietybę ir asmens tapatybę. Pase rašomi piliečio vardas, pavardė, kiti duomenys (Konstitucinio Teismo 1999 m. spalio 21 d. nutarimas). Konstitucinis Teismas minėtame nutarime taip pat konstatavo, kad jeigu teisės normomis būtų nustatyta, jog piliečių vardai ir pavardės Lietuvos Respublikos piliečio pase rašomi kitokiais, ne lietuviškais, rašmenimis, būtų ne tik paneigtas konstitucinis valstybinės kalbos principas, bet ir sutrikdyta valstybės ir savivaldybių įstaigų, kitų įmonių, įstaigų bei organizacijų veikla.“

Nesuprantu, kaip būtų paneigiamas valstybinės kalbos principas, bet gerai, teismas turi kitą argumentą, kurio daug kas laikosi įsikibę, neva būtų sutrikdytas valstybės viešasis gyvenimas. Aš radau sprendimą šiai problemai. Tiesa, ne pats jį sugalvojau:

rusiškas pasas

Net tokia nedemokratiška ir nacionalistinė valstybė kaip Rusija turi sprendimą. Jai reikia, kad jos piliečiai be problemų keliautų po vakarų pasaulį, todėl pase per pasvirąjį brūkšnį rašoma pavardė lotyniškosiomis raidėmis pagal tarimą. Kodėl taip nepadarius Lietuviškuose asmens tapatybės dokumentuose, t.y. pirmiausia rašome vardą, pavardę lietuvių kalba, o po to per pasvirąjį brūkšnį šone, ar po apačia ta kalba, kurios tautybės yra tas asmuo. Negi nėra išspręsta problema? Kaip pakenksime Lietuvių kalbai ir sutrikdysime valstybinių institucijų darbą?

Beje, išduosiu mažą paslaptį, jeigu bet kuris iš mūsų pasiimtų į rankas savo pasą, ar asmens tapatybės kortelę, tai pamatytų, kad visas lietuviškas turinys yra išverstas į anglų kalbą. Koks siaubas! Kažkodėl prie to niekas neprisikabina, nes reikia kibti tik prie asmens neturtinės teisės ir dalies jo tapatybės, t.y. vardo ir pavardės, kuri asmens privatumą gerbiančios valstybės turėtų būti ypatingai saugoma.

Konstitucinis Teismas kažkodėl liepia vertinti galimą žalą:

“Taigi pagal Konstituciją įstatymų leidėjas ar jo įgaliota institucija, apibrėždama esminius valstybinės kalbos vartojimo klausimus, inter alia nustatydama Lietuvos Respublikos piliečių vardų ir pavardžių rašymo Lietuvos Respublikos piliečio pase taisykles,turi paisyti konstitucinio imperatyvo saugoti valstybinę lietuvių kalbą ir įvertinti galimą pavojų bendrinei lietuvių kalbai, lietuvių kalbos savitumui. Pagal Konstituciją netoleruotina, kad šios taisyklės, inter alia įtvirtinančios nelietuviškų asmenvardžių (vardo ir pavardės) rašymą Lietuvos Respublikos piliečio pase, būtų nustatytos neįvertinus jų poveikio bendrinei lietuvių kalbai, lietuvių kalbos savitumui, inter alia lietuviškų asmenvardžių rašymui.“

Iš karto pasakau, jokios žalos nebus ir negali būti, nebūkime juokingi. Vienuose iš debatų Dalia Grybauskaitė atsakinėdama dėl pavardžių ir vietovardžių rašymo rėmėsi išimtinai šiais Konstitucinio Teismo išaiškinimais ir pasakė, kad dėl lietuvių kalbos negali būti diskutuojama. Dar ir kaip gali. Čia yra mano bandymas viešai diskutuoti. Su tokiais pasisakymais Prezidentė gali pasižiūrėti, kas laimėjo rinkimus Šalčininkų rajone. Iš tiesų, tokiais pareiškimais ir veiksmais, politikai izoliuoja Lietuvoje gyvenančias tautines mažumas ir daro jas trečiarūšiais piliečiais, kurie po to nesijaučia saugūs savoje šalyje ir stabiliai rinkimuose balsuoja už prorusiškas ir kitas nesantaiką kurstančias politines jėgas. Tuo įsitikinti galima pažiūrėjus VRK.lt puslapyje vakarykščių rinkimų rezultatus – V. Tomaševskis keliauja į Europos Parlamentą. Ar tai nėra pakankamas signalas, kad per virš 20 nepriklausomybės metų mes nesugebėjome integruoti lenkų ir rusų tautinių mažumų į mūsų valstybę ir paversti juos mūsų valstybės patriotais? Tačiau, ne, geriau darykime problemą lygioje vietoje – neleiskime rašyti pavardžių kaip jie nori savo asmens tapatybės dokumentuose, taip pat teismų sprendimais bauskime už dvigubas lenteles su gatvių pavadinimais. Priešingu atveju išnyks lietuvių kalba. Visiškas absurdas. O kaip tokiais paprastais žingsniais būtų galima atšildyti santykius su visų politikų strategine partnere vadinama Lenkija? Bet niekas geriau nedarys nieko, o dėl pavardės, kuri yra pirmiausia asmens neturtinė teisė, spręs Valstybinė lietuvių kalbos komisija.

Jeigu mes nesugebame išspręsti tokių juokingų problemų ir pasiklystame ieškodami atsakymų, tai apie rimtas problemas net neverta kalbėti.

Reklama

Įvyko mažas stebuklas, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas tiesiogiai pasirėmė teisės doktrina

Esu maloniai nustebintas Lietuvos Aukščiausiojo Teismo, 2014 m. gegužės 5 d. nutartyje Nr. 3K-3-244/2014, kurią priėmė Virgilijus Grabinskas, Birutė Janavičiūtė ir Gintaras Kryževičiaus (jaučiu pareigą išvardinti teisėjus), tiesiogiai, su nuoroda, remiamasi teisės doktrina! Štai: Untitled

Tai yra ypatingai retas atvejis, kai LAT’as deda nuorodą į doktriną, tokių per visą istoriją būtų galima suskaičiuoti ant rankų pirštų. Na, gal dar prireiktų kelių kojų pirštų… Kodėl taip džiaugiuosi, todėl kad teisės mokslininkų doktrina Lietuvoje niekada nesulaukė pagarbos iš praktikų. Jeigu paklaustume ne vieno mokslininko, dažnas atsakytų, kad jaučiasi, jog straipsnius rašo pats sau. Neretai gali išgirsti, kad teorija eina sau, o praktika sau. Mano nuomone, tai yra visiškas nesusipratimas. Galima paspėlioti, kodėl taip yra.

Pirmiausia, pats LAT’as yra uždavęs tokį toną, kad teismai negali cituoti nieko kito išskyrus įstatymą (teisės aktą) ir pačių savo sprendimus. Iš kur toks požiūris? Aš bandyčiau pagrįstai spėti, kad čia kvepia prancūzišku stiliumi ir Montesquieu, kad teismas yra įstatymo burna. Taip pat užuodžiu ir prancūziškosios kasacijos kvapą. Pats kasacinis teismas šioje valstybėje buvo įkurtas kaip Tribunal de cassation 1790 m., kuriam patikėta funkcija “laužyti“ žemesnių instancijų teismų sprendimus. Šis teismas iš pradžių net nebuvo laikomas teismu ir stovėjo vykdomosios valdžios vietoje. Kadangi nebuvo teismas, tai ir nesistengdavo argumentuoti sprendimų, tai būtų buvę blogo tono ženklu. Per kelis šimtmečius jis tapo teismu, tačiau sprendimai ne per daugiausiai pasikeitė. Sausa argumentacija, niekada necituojama doktrina, sprendime nematai teisėjo vidinio mąstymo proceso, kaip prieita prie sprendimo. Aišku, nesakau, kad mūsų teismai yra tokie. Jie yra gana nemažai nuo to pažengę, tiesiog lyginamuoju aspektu žiūrint, mūsų teismų sprendimai, man labiausiai primena Prancūzijos teismų sprendimus ir LAT’as neretai panašus į Prancūzijos kasacinį teismą.

Pamenu, kai 2013 m. rudenį Mykolo Romerio universitete vyko konferencija, skirta pristatyti leidinį civilinio kodekso dešimtmečiui, doc. dr. Ramūnas Birštonas kėlė klausimą, kodėl doktrina nepelnytai nukišama į galą ir konstatavo, kad teismai faktiškai ja nuolat remiasi, tačiau cituoja iš esmės niekada nenurodydami į citatos šaltinį ir taip nuolat pažeidinėja autorių teises. Į šias pastabas atsakė LAT’o civilinių bylų skyriaus pirmininkė Sigita Rudenaitė, kuri pasakė maždaug taip, kad LAT’e  nuo senų laikų susiformavo tokia tradicija necituoti su nuorodomis ar išnašomis, nes įstatymas nesuteikia tokios teisės ir jokiame įstatyme teisės doktrina nėra nurodyta kaip teisės šaltinis. Perpasakoju iš atminties, tikiuosi, šie asmenys per daug nesupyks, jei netinkamai perteikiau jų mintis.

Šį pavasarį į Mykolo Romerio universitetą buvo atvykęs pasaulinio garso sutarčių ir deliktų lyginamosios teisės profesorius Thomas Kadner Graziano, su kuriuo man teko garbė diskutuoti teismų sprendimų argumentacijos klausimais lyginamuoju aspektu. Papasakojau jam mūsų situaciją ir šiuos aukščiau pateiktus necitavimo argumentus, tai jis buvo gana nustebęs. Į argumentą, kad doktrina nėra įvardinta jokiame įstatyme kaip šaltinis ir jis atsakė labai parastai:

– Ar yra įstatymas, ar jo nuostata, kuri draudžia cituoti teisės doktriną?

Atsakymas yra aiškus. Jis kritiškai žiūrėjo į tokią mūsų teismų poziciją. Man irgi neatrodo, kad prancūziškas teismo sprendimų argumentavimo modelis yra geras. Tokia mūsų teismų netinkamo citavimo pozicija turi tiesioginius neigiamus padarinius pačiam doktrinos vystymuisi. Pirmiausia, mokslininkai būtų labiau motyvuoti rašyti, jeigu juos skaitytų ir jų darbus naudotų praktikoje. Teismai tinkamai pacituodami, pvz., “mokslininkas X teigė, kad šį teisės institutą reikia taikyti taip, tačiau teismas nemano, kad toks taikymas būtų tinkamas, nes…“ arba “egzistuoja šios normos lingvistinio-sisteminio aiškinimo problema, tą pastebėjo publikacijoje Y mokslininkas X, teismas pritaria tokiai pozicijai ir  mano, kad toks normų aiškinimas būtų labiau tinkamas teisės akto tikslui pasiekti“ ir panašių formuluočių gali būti begalės. Tai būtų nutiestas tiltas tarp doktrinos ir praktikos ir teisės mokslininkams atsirastų grįžtamasis ryšys. Juokinga klausyti teisėjų priekaištus, kai jie leidžia sau konferencijose pasakyti, kad tuo ar anuo klausimu nėra doktrinos. Kodėl ji turėtų būti, kad nucopypastinti kaip savo sugalvotą argumentaciją ir net neįdėti išnašos? Antra, kai teismai nepripažįsta doktrinos naudos, tai jos nevertina ir kiti teisininkai-praktikai. Pamenu, kai būdamas bakalauro studentas atlikinėjau praktiką vienoje advokatų kontorų ir viename iš savo pirmųjų parašytų procesinių dokumentų citavau doktriną ir įdėjau išnašą tame dokumente į tai, ką pacitavau. Advokatas (ar advokato padėjėjas, jau nepamenu) liepė pašalinti išnašą iš procesinio dokumento. Turėjau doktrinos citatą palikti kaip savo sugalvotą argumentaciją, o išnašą išmesti lauk. Man tai neatrodo sveika praktika.

Todėl mane džiugina šį LAT’o nutartis. Norisi tikėtis, kad ši nutartis nėra atsitiktinumas. Labai stebina, kad įdėtas ne tik straipsnio pavadinimas, bet ir nuorodą į jį. Tiesa, tai padaryta labai nedrąsiai, nes paspaudus ant nuorodos, ji neatsidarys. Taip pat stebina, kad straipsnio autorius yra G. J. Kodėl G. J.? Ko gero, kompiuterinė programa nuasmenino autorės pavardę, o teisėjo pranešėjo padėjėjas(a) tiesiog to nepastebėjo.  G. J. – Gintarė Jakuntavičiūtė, paspaudę ant šios nuorodos galite parsisiųsti LAT’o cituojamą jos mokslinį straipsnį.

Labai sveikinu ir dar kartą noriu pasidžiaugti teisėjais, kurie išdrįso pacituoti doktriną. Net ir tokios smulkmenos gali turėti labai didelę reikšmę teisinės sistemos pažangai ir ateities raidai.

Partijos Tvarkos ir Teisingumo atstovai kišasi į teismų darbą, daro spaudimą teismų sistemai ir taip pažeidinėja valdžių padalijimo principą

Pastaruoju metu viešoje erdvėje vis labiau reiškiasi politinės partijos Tvarka ir Teisingumas atstovai, kuriems vis nepavyksta prakišti į Prezidento rinkimus priesaiką sulaužiusį ir šiurkščiai Konstituciją pažeidusį savo lyderį Rolandą Paksą. Jų nepasitenkinimas perėjo nuo Konstitucinio Teismo žeminimo žiniasklaidoje į realius veiksmus, kuriais siekiama daryti tiesioginį spaudimą nepriklausomai teismų sistemai. Visą tai galima išdėstyti keliais faktais:

  1. Prieš keletą savaičių Rolandas Paksas televizijos laidoje pareiškė, kad jis: “Nėra sulaužęs priesaikos“ ir, kad “Jungtinių tautų žmogaus teisių komiteto ir Europos Žmogaus Teisių Teismas sako priešingai (t. y. kad priesaika nebuvo sulaužyta)“ (cituoju iš atminties). Vaizdo įrašą su įrodymais, kad aš neiškraipiau R. Pakso teiginių, galite pažiūrėti paspaudę ant šios nuorodos.
  2. Valdančioji koalicija sudarė komisiją Seime, kuri tirs dėl kokių priežasčių iki šiol nėra įgyvendintas Europos Žmogaus Teisių Teismo 2011 metų sausio 6 d. priimtas sprendimas byloje pagal pareiškėjo Rolando Pakso skundą dėl Europos Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos garantuojamų teisių pažeidimo. Komisijai vadovaus tvarkiečių atstovas, jeigu neklystu, K. Komskis. Delfi.lt nuoroda čia.
  3. Seime Drąsos kelio atstovė A. Stancikienė, palaikoma TiT, renka parašus panaikinti Konstitucinį Teismą, siekiant jo funkcijas perduoti Lietuvos Aukščiausiajam Teismui.
  4. P. Gražulis neturėdamas jokio teisinio pagrindo nori atleisti Europos Žmogaus Teisių teisėją Egidijų Kūrį. Anot Gražulio: “E. Kūriui pirmininkaujant buvo priimti išaiškinimai, dėl kurių Europos Žmogaus Teisių Teisme ir Jungtinių Tautų Žmogaus teisių komitete buvo pasmerkta visa Lietuva ir pripažinta, jog šie sprendimai pažeidžia Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvenciją. Negana to, Lietuvos atstovas Europos Žmogaus Teisių Teisme E. Kūris jau spėjo pareikšti atskirąją nuomonę byloje, kurioje nesutiko su daugumos kolegų sprendimu ir Strasbūro teisme užstojo buvusį komunistą Vengrijos teisėją kolaboravusį su komunistinio režimo saugumo struktūromis, todėl sieksiu atstatydinti šį atstovą“. Nuoroda čia.

Mano nuomone, matosi aiški spaudimo ir nepagarbos Konstituciniam Teismui, o kartu ir teismų sistemai, schema. Šiame komentare noriu pakomentuoti aukščiau išvardintas aplinkybes, nes nėra sąžininga, jog viešojoje erdvėje menkinamas Konstitucinis Teismas ir mušama į vienus vartus.

Pirmiausia dėl Rolando Pakso teiginių. Nei Europos Žmogaus Teisių Teismas, nei Jungtinių tautų žmogaus teisių komitetas nepasisakė dėl to, kad Rolandas Paksas nėrą sulaužęs priesaikos valstybei ir nėra šiurkščiai pažeidęs Konstitucijos. EŽTT Pakso peticiją nagrinėjo tik vienu aspektu t. y. nurodė, jog draudimas iki gyvos galvos būti renkamam Seimo nariu nėra proporcingas ir nesiderina su Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija. JT komitetas šiuo klausimu irgi nieko nepasakė. Esminis ir vienintelis argumentas, kodėl JT komitetas nusprendė, kad Pakso teisės yra pažeistos, nes sulaužydamas priesaiką negalėjo numatyti, kad bus visam laikui nušalintas ir negalės kandidatuoti į pareigas, kurioms reikia duoti priesaiką. Pacituosiu sprendimo argumentus:

“Under the specific circumstances of the instant case, the Committee therefore considers that the lifelong disqualifications imposed on the author lacked the necessary foreseeability and objectivity and thus amount to an unreasonable restriction under article 25 (b) and (c) of the Covenant, and that the author’s rights under these provisions have been violated.“

Tai galėtų reikšti, jog jei Konstitucijoje būtų aiškus eksplicitiškas draudimas sulaužius priesaiką po to užimti analogiškas pareigas, tai žmogaus teisių pažeidimo, ko gero, nebūtų buvę. Reikia suprasti tai, kad Rolandas Paksas būdamas išrinktas kandidatu, šiurkščiai pažeisdamas Konstituciją ir sulaužydamas duotą priesaiką valstybei t.y. veikdamas antikonstituciškai NEGALĖJO PROTINGAI NUMATYTI, KAD JAM BUS UŽKIRSTAS KELIAS VĖL BŪTI RENKAMAM PREZIDENTU. Sveiku protu nesuvokiama argumentacija. Pati apkaltos kaip konstitucinės procedūros idėja gimsta iš XVI a. Anglijoje ir toliau susiformuoja JAV Konstitucijoje, kurios idėja labai paprasta – jeigu asmeniui valstybės piliečiai suteikia pasitikėjimą ir garbę eiti valstybines pareigas, jam atlikus veiksmus, dėl kurių jis iš tų pareigų pašalinamas apkaltos tvarka, jis niekada nebegali kandidatuoti į jokias kitas valstybines pareigas t. y. diskvalifikuojamas visam laikui. Tai yra vadinama gynybine demokratija, kuri taip save apsaugo nuo parazitų. Todėl man visiškai nesuprantamas argumentas, kad asmuo laužydamas Konstituciją negali numatyti, jog nebegalės užimti valstybinių pareigų ateityje ir toliau galimai laužyti Konstituciją. Sakysite gali, nes yra rinkėjų pasitikėjimas? Tam tikros politinės jėgos visada turės kai kurių rinkėjų palaikymą ir aš nežinau, ką jos turi padaryti, kad jį prarastų. Akivaizdu, sulaužyti priesaiką valstybei yra per mažai, kad prarastumei pasitikėjimą. Šioje vietoje ateina vadinama gynybinė arba substantyvioji demokratija, kuri grindžiama ne vien formaliuoju aspektu, kad viską lemia rinkėjų valia, bet šalia to dar egzistuoja įstatymo viršenybė, žmogaus teisės, teismų nepriklausomumas, valdžių padalijimo principas ir t.t. Taip, Lietuva privalo įgyvendinti ir EŽTT sprendimą (visi teismų sprendimai yra privalomi ir vykdytini, nors aš ir nesutinku su šiuo sprendimo argumentais) ir JT ŽTK sprendimą, tačiau šioje vietoje stipriai nukenčia pati mūsų demokratija. EŽTT ir JT ŽTK pastato mūsų demokratiją į situaciją, kai ji negali pati savęs apsiginti t.y. žmogaus teisių standartas tampa toks aukštas, kad jis kelia pavojų demokratijai pačiai savaime. Galime pažiūrėti į to paties Rolando Pakso ir jo partijos pažiūras, pavyzdžiui: homoseksualių asmenų teisių nepripažinimas ir menkinimas, siekis grąžinti mirties bausmę. Viena mažytė smulkmenėle – Europos pagrindinių žmogaus teisių konvencija draudžia diskriminuoti asmenis dėl seksualinės orientacijos. Jos protokolais, prie kurių prisijungusi ir Lietuva, uždrausta mirties bausmė. Tai reiškia, kad EŽTT gina tipiško antidemokrato ir antihumanisto žmogaus teises, o demokratijai pačiai nuo tokių asmenų gintis nėra galima. Paradoksas..

Tačiau ne visi taip mano. Pvz., vienas iš JT ŽTK narių Gerald L. Neuman turėjo kitokią nuomonę šiuo klausimu:

“Regarding the merits, I would stress the narrowness of the Committee’s holding, which results from the unusual manner in which the author’s permanent disqualification from standing for certain offices was enacted. The decision should not be misunderstood as calling into question permanent disqualification of impeached office-holders for future elections based on well-established ground rules. A wide variety of states, for example, provide expressly in their constitutions for ineligibility after impeachment as an authorized or mandatory consequence.

Even though the holding is narrow, I disagree with the Committee’s conclusion in paragraph 8.4 of its Views that, under the circumstances, the author’s permanent ineligibility to stand again for election to the particular office of President violates article 25 of the Covenant.

Impeachment is an extraordinary means for protecting the democratic political process against an otherwise unremovable President who abuses the powers of the office. Impeachments are rare and difficult. An impeachment is not merely a vote of no confidence that contemplates renewed elections to test the President’s popular support. It is both reasonable and foreseeable that a President removed by impeachment could be ineligible ever to stand again for election to that sensitive office.

Permanent ineligibility after impeachment is also not a disproportionate consequence for abuse of the office. This Committee has observed that permanent disqualification of citizens who have been convicted of crimes from participating in the political process as voters may violate article 25. Stricter requirements for candidates who seek to exercise great power over others can still be reasonable and proportionate under article 25. If Presidents who have successfully completed one or more terms can be permanently ineligible for reelection for the sake of ensuring a healthy and competitive political system, then surely Presidents who have been removed for abusing their offices can also be permanently barred.“

Čia yra JAV atstovo JT ŽTK komitete nuomonė, bet aišku, ką ten tie amerikiečiai išmano apie demokratiją ir konstitucinę teisę…

Antrasis aspektas, apie kurį norėjau komentuoti – komisijos sudarymas, kuri tirs kodėl neįgyvendintas EŽTT sprendimas Paksas prieš Lietuvą byloje. Man iš karto kyla klausimas, ką tirs ši komisija? Konstitucinis Teismas dar 2011 m. pasakė, kad norinti įgyvendinti šį sprendimą reikia keisti Konstituciją. Dabar yra 2014 metai. Kas turi keisti Konstituciją? Ar gi ne Seimas? Kas sudaro valdančiąją daugumą? Tvarka ir teisingumas, darbo partija, socialdemokratai, ir lenkų rinkimų akcija. Hm.. Kokiai partijos vadovas – R. Paksas? Lyg ir tvarkos ir teisingumo. Tai pala pala.. Jo vadovaujama partija yra valdančioje daugumoje.. Nelabai man galai sueina. Valdančiosios daugumos sudaryta komisija Seime tirs, kodėl valdančioji dauguma nepakeitė Konstitucijos? Labai racionaliai vyksta Seimo darbas. Leisiu sau paspekuliuoti, kad ši komisija prieis prie kitokios išvados. Ji parodys koks negeras yra Konstitucinis Teismas t. y. po to Seimo nutarimu bandys patvirtinti a priori padarytas išvadas ir taip pažeis teismų nepriklausomumo ir valdžių padalijimo principus. Čia mano toks spėjimas, ne už ilgo pamatysime, ar jis pasiteisins.

Apie Konstitucinio Teismo panaikinimą net nenoriu kalbėti, nes čia absoliutus nihilizmas siekiant tiesiogiai daryti teismui spaudimą, kad tuo tuoj su juo bus susidorota prisidengiant bendrosios teisės sistemos pavydžiais neva žolė visada žalesnė kitoje tvoros pusėje ir perdavus Lietuvos Aukščiausiajam Teismui Konstitucinės kontrolės funkciją išsispręs visos problemos. O jeigu neišsispręs? Naikinsim Lietuvos Aukščiausiąjį Teismą ir perduosime Vyriausiajam Administraciniam teismui? Po kiek laiko neliks teismų? Tokių iniciatyvų autoriams siūlau pasiskaityti apie konstitucinės kontrolės modelius, bet bijau, kad Federalistų Raštus, ar H. Kelseną skaityti bus per daug sudėtinga.

Šį gana piktą ir emocingą komentarą parašiau todėl, kad kantrybę perpildė mano 4 įvardintas punktas t. y. Gražulio noras atstatydinti Egidijų Kūrį iš EŽTT. Teisėjas yra persekiojamas už tai, kad gynė Konstitucinę demokratiją t. y. pirmininkavo Konstituciniam Teismui, kuris pasakė, kad jeigu sulaužai priesaiką, tu jos duoti nebegalėsi. Ir taip pat už tai, kad pareiškė atskirąją nuomonę sprendžiamoje byloje t. y. vykdė savo kaip teisėjo tiesioginę funkciją. Akivaizdesnio pavyzdžio siekiant susidoroti su teisėju aš negaliu įsivaizduoti. Įdomu, kaip į tokią iniciatyvą sureaguos Europos Tarybos Parlamentinė Asamblėja, kai vėl bus kertama per substantyviosios demokratijos pamatus t. y. siekiama pašalinti teisėją už jo vykdomą tiesioginę teisėjo veiklą, kišamasi į teismo nepriklausomumą. Ir ne bet kokį teisėją, o tą kurį pati ir pasirinko Europos Tarybos Parlamentinė Asamblėja. Labai gražūs Gražulio užmojai Europiniu lygiu parodyti ką Lietuvos parlamentaro ir paties parlamento supratimu reiškia teisėjo ir teismo nepriklausomumas…

%d bloggers like this: