Lietuvos Aukščiausiojo Teismo baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjai išaiškino kaip “teisingai“ taikyti CK reglamentuotas procesines palūkanas

Aš nuo senų laikų priešiškai žiūrėjau į mišrių teisėjų kolegijų, kurios susideda iš civilinių ir baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų, sudarymą. Teismų skirstymo į civilinių ir baudžiamųjų bylų skyrius logika yra paprasta, šios teisės šakos yra pernelyg skirtingos, kad tas pačias bylas nagrinėtų tie patys teisėjai.  Kuo labiau specializuoti teisėjai, tuo geriau jie išmano nagrinėjamą klausimą, čia imu analogiją iš advokatų ir teisės mokslininkų, kurie gali sau leisti specializuotis giliai į tam tikrą sritį.

2014 m. kovo 3 d. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išplėstinė mišri septynių teisėjų kolegiją priėmė nutartį Nr. 3K-7-144/2014, kurioje spręsti deliktinės atsakomybės taikymo klausimai. Spėju, kad šioje byloje sprendimas priimtas teisėjų balsams 4 prieš 3, nes į kolegijoje buvę Gintaras Goda, Antanas Klimavičius, Alvydas Pikelis pareiškė atskirąją nuomonę.  Vienas iš klausimų, kuriuo jie nesutiko su civilistais, buvo procesinių palūkanų taikymas:

“CK 6.37 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad skolininkas privalo mokėti įstatymo nustatyto dydžio palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Kompensacinių arba, kitaip tariant, procesinių palūkanų klausimą reguliuoja ir CK 6.210 straipsnis, kuriame nurodyta, kad terminą įvykdyti piniginę prievolę praleidęs skolininkas privalo mokėti penkių procentų dydžio metines palūkanas už sumą, kurią sumokėti praleistas terminas, jeigu įstatymai ar sutartis nenustato kitokio palūkanų dydžio.

Mūsų nuomone, šios Civilinio kodekso nuostatos reguliuoja kreditoriaus ir skolininko santykius, kylančius iš sutartinių santykių. Šiems santykiams būdinga tai, kad yra fiksuoti tam tikra teisine forma – sutartimi, ar iš sutarties atsiradusia konkretaus dydžio prievole ir yra praleistas terminas piniginei prievolei įvykdyti.

Deliktinės atsakomybės atveju tarp šalių nėra kreditoriaus ir skolininko santykių, nes turtinės ir neturtinės žalos dydis nustatomas bylos proceso metu ir fiksuojamas teismo proceso baigiamajame akte išnagrinėjus bylą. Nesutinkame su tuo, kad deliktinės atsakomybės atveju procesinės palūkanos turi būti skaičiuojamos nuo ieškinio priėmimo teisme, nes Civilinio kodekso XXII skyriaus trečiajame skirsnyje „Deliktinė atsakomybė“ nėra normos dėl procesinių palūkanų.

Plečiamai išaiškinus CK 6.37 straipsnio 2 dalies nuostatas ir pripažinus, kad deliktinės atsakomybės atveju nukentėjusysis turi teisę į procesines palūkanas nuo ieškinio priėmimo teisme, būtų pažeistas procesinis šalių lygiateisiškumo principas, įtvirtintas Konstitucijos 29 straipsnyje ir CPK 17 ir 42 straipsniuose. Remiantis tokiu teisės aiškinimu atsakovas deliktiniuose teisiniuose santykiuose būtų preziumuojamas skolininku nuo ieškinio priėmimo ir jam, priimant sprendimą atgaline data, būtų skaičiuojamos procesinės palūkanos nuo ieškinio pareiškimo, nepriklausomai nuo to, kiek užtruko teismo procesas ir kieno iniciatyva jis buvo tęsiamas.

Pagal tokį teisės aiškinimą atsakovo kaip preziumuojamo skolininko teisinė padėtis būtų neapibrėžta ir dviprasmiška, nes jis iki sprendimo priėmimo nežino, ar ieškinys bus patenkintas, jei taip, tai kokio dydžio. Pagal tokį teisinį reguliavimą, siekdamas išvengti procesinių palūkanų priteisimo, atsakovas turėtų iš anksto, dar nepriėmus teismui sprendimo, atlyginti visą žalą pagal pareikštą ieškinį. Įtvirtinus tokį ginčo sprendimo būdą iš esmės pasunkinama atsakovo teisė ginčyti savo kaltę ir ieškinio dydį, o ieškovui sukuriamos prielaidos piktnaudžiauti teise.

Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas yra pažymėjęs, kad vienas esminių Konstitucijoje įtvirtinto teisinės valstybės principo elementų yra teisinis tikrumas ir teisinis aiškumas; šis imperatyvas suponuoja tam tikrus privalomus reikalavimus teisiniam reguliavimui: jis privalo būti aiškus ir darnus, teisės normos turi būti formuluojamos tiksliai, jose negali būti dviprasmybių (Konstitucinio Teismo 2003 m. gegužės 30 d., 2004 m. sausio 26 d., 2008 m. gruodžio 24 d., 2009 m. birželio 22 d. nutarimai).

Mūsų nuomone, deliktinės atsakomybės atveju teisė reikalauti procesinių palūkanų galima įsiteisėjus teismo sprendimui, nustatančiam konkretų nusikaltimu padarytos turtinės ir neturtinės žalos dydį. Tokios praktikos yra laikomasi kasacinėse nutartyse Nr. 2K-234/2010, 2K-181/2010.“

Pirmiausia, dėl kompensacinių, arba kitaip tariant procesinių palūkanų. Procesinės palūkanos visų pirma yra skatinamosios, nes jomis siekiama kad žala padaręs asmuo (prievolėje vadinamas skolininku), kuo greičiau atlygintų žalą nevilkindamas teismo proceso ir įvykdydamas teismo sprendimą.  Taip, šios palūkanos atlieka ir kompensacinę funkciją, nes nukentėjęs nuo skolininko padarytos žalos asmuo (prievolėje vadinamas kreditoriumi) patiria išlaidų, kurias galima įvertinti pinigine išraiška.

Teisėjų nuomone CK 6. 37 str. 2 d. ir 6.210 str. reguliuoja kreditoriaus ir skolininko santykius, kylančius tik iš sutarties. Vien lingvistiškai žiūrint į CK 6.210 str. būtų galima sutikti su tokia teisėjų išvada. Tas straipsnis savo prigimtimi skirtas sutartinėms palūkanoms. Tačiau CK 6.37 str. skirtas palūkanoms, kurio 2 d. nustatytos procesinės palūkanos, yra prie bendrųjų prievolių teisės normų. Nuo romėnų laikų  yra žinoma, kad prievolių atsiradimo pagrindais yra tiek sutartis, tiek deliktas. Kodėl  CK 6.37 str. 2 d. yra bendroji procesinių palūkanų nuostata, nepriklausomai nuo to, iš kokios prievolės kyla žala? Todėl kad teismui nustačius civilinės atsakomybės sąlygų visetą reiškia, kad nukentėjęs asmuo (kreditorius) patyrė žalos, todėl procesinėmis palūkanomis siekiama kuo greičiau pašalinti padarytos žalos sukeltus neigiamus padarinius. Pareiga atlyginti padarytą žalą yra piniginio pobūdžio (dar teisės doktrinoje vadinama pinigine prievole) t.y. deliktinės prievolės objektas – pinigai, o dalykas – skolininko pareiga atlyginti žalą (t.y. perduoti pinigus). Kodėl nurodoma į CK 6.210 str., kuris savo prigimtimi yra sutartinis? Todėl, kad civilinis kodeksas nėra lingvistiniu ir sisteminiu požiūriu tobulas, t.y. CK 6.37 str. 2 d. nurodo, kad procesinės palūkanos yra įstatymo nustatyto dydžio. Vienintelė nuostata, kuri nustato įstatyminį palūkanų dydį kodekse yra CK 6.210 str., todėl praktika padiktavo, kad žiūrima į šitą normą. Suprantu, kad būtų aiškiau jeigu tas pats CK 6. 37 str. nustatytų procesinių palūkanų dydį, bet taip, deja, nėra. Tačiau problemos irgi nėra, nes teismai rado atsakymą per CK 6.210 str.

Šokiruoja tolimesnis teisėjų teiginys, kad “deliktinės atsakomybės atveju tarp šalių nėra kreditoriaus ir skolininko santykių, nes turtinės ir neturtinės žalos dydis nustatomas bylos proceso metu ir fiksuojamas teismo proceso baigiamajame akte išnagrinėjus bylą.“ Už tokį atsakymą mano trečiakursiai prievolių teisės studentai gautų vienetus, nes PATS PIRMAS šeštosios CK knygos straipsnis pateikia prievolės sampratą, nurodydamas, kad:

“Prievolė – tai teisinis santykis, kurio viena šalis (skolininkas) privalo atlikti kitos šalies (kreditoriaus) naudai tam tikrą veiksmą arba susilaikyti nuo tam tikro veiksmo, o kreditorius turi teisę reikalauti iš skolininko, kad šis įvykdytų savo pareigą.“

Vis dar nėra kreditoriaus ir skolininko? Hm… Arba vienetai už romėnų teisę antrakursiams studentams, jeigu nežino, kad deliktas – vienas iš prievolių atsiradimo pagrindų. Toliau argumentuojama, kad Civilinio kodekso XXII skyriaus trečiajame skirsnyje „Deliktinė atsakomybė“ nėra normos dėl procesinių palūkanų. O kodėl šiame skirsnyje turėtų būti nuostata dėl procesinių palūkanų, jeigu jame TĖRA reguliuojamos atskiros deliktų rūšis? Kam griauti kodekso sistemą? Išduosiu paslaptį, norma, kurioje įtvirtintos procesinės palūkanos (CK 6.37) yra šeštosios civilinio kodekso knygos pirmoje dalyje, kuri vadinasi “Bendrosios nuostatos“. Kas būdinga bendrosioms nuostatoms? Tai, kad jos taikomos visoms prievolėms ir, taip, deliktai irgi yra prievolės.

Teisėjai nurodo, kad pažeidžiamas tiek CPK, tiek Konstitucijoje įtvirtintas šalių lygiateisiškumo principas. Kur? Tai, kad atsakovas iš karto žino, jog, jeigu iš tiesų padarė žalą ieškovui ir vilkins procesą bei nevykdys sprendimo, jam kaupsis procesinės palūkanos? Teisėjai sako, kad lygiateisiškumas pažeidžiamas ir dėl to, kad “atsakovas deliktiniuose teisiniuose santykiuose būtų preziumuojamas skolininku nuo ieškinio priėmimo“. Nepaisant to, ar sprendžiamas procesinių palūkanų klausimas, atsakovas deliktiniuose teisiniuose santykiuose PROCESIŠKAI VISADA BUS SKOLININKAS, nes ieškovas kreipiasi į teismą dėl jam deliktu sukeltos žalos. Civilinėse byloje iš prievolinių teisinių santykių atsakovas visada yra skolininkas ir teismo proceso metu teismui kyla pareiga nustatyti materialiąją tiesą, kartu ir tai, ar atsakovas realiai skolingas, o jeigu skolingas, tai tenkinti ieškovo ieškinį. Prievoliniuose santykiuose asmuo turintis reikalavimo teisę – kreditorius, o asmuo turintis įvykdyti pareigą – skolininkas. Ir čia netinkama analogija iš baudžiamosios teisės, kad asmuo pripažįstamas kaltu tik po teismo sprendimo. Leisiu priminti, kad prievoliniuose santykiuose, priešingai negu baudžiamojoje teisėje, skolininko kaltė yra preziumuojama.

Argumentacijos šedevras yra ir dar vienas teiginys, kad: “pagal tokį teisės aiškinimą atsakovo kaip preziumuojamo skolininko teisinė padėtis būtų neapibrėžta ir dviprasmiška, nes jis iki sprendimo priėmimo nežino, ar ieškinys bus patenkintas, jei taip, tai kokio dydžio. Pagal tokį teisinį reguliavimą, siekdamas išvengti procesinių palūkanų priteisimo, atsakovas turėtų iš anksto, dar nepriėmus teismui sprendimo, atlyginti visą žalą pagal pareikštą ieškinį.  Įtvirtinus tokį ginčo sprendimo būdą iš esmės pasunkinama atsakovo teisė ginčyti savo kaltę ir ieškinio dydį, o ieškovui sukuriamos prielaidos piktnaudžiauti teise.“ Kaip pasunkinama padėtis ir ieškovui suteikiama galimybė piktnaudžiauti. Ieškovas vilkins byla pats, po to PATS trukdys atsakovui įvykdyti sprendimą, kad gautų daugiau 5 proc. dydžio metinių palūkanų? Išrastas naujas verslo planas! O atsakovas, suprasdamas, kad padarė žalą, iš karto, nelaukdamas teismo sprendimo, ją atlygins. Valio, skatinamoji funkcija veikia! Vėlgi mažytė paslaptis, jeigu atsakovas žino, kad nėra sąlygų jo civilinei atsakomybei kilti, tai jis drąsiai gali gintis, o laimėjęs bylą, t.y. kai teismas atmes nepagrįstą ieškinį, procesinių palūkanų neturės mokėti.

Toliau pateikiami argumentai iš Konstitucinio Teismo praktikos dėl teisinės darnos, teisinio tikrumo, reguliavimo aiškumo ir t.t. Tai, kad reguliavimas neaiškus kai kuriems teisėjams, nereiškia, kad jis neaiškus ir kitiems, nes kiti gali žinoti, kas yra prievoliniai santykiai, kaip vadinamos prievolės šalys, kokios prievolių teisėje prezumpcijos, CK 6 knygos normų sistema  ir t.t.

Teiginys, kuris daromas nurodant į LAT baudžiamųjų bylų skyriaus praktiką, kad procesinės palūkanos turėtų būti reikalaujamos tik įsiteisėjus teismo sprendimui, nustatančiam konkretų žalos dydį yra absudirškas dėl kelių priežasčių. Pirma, taip menkinama procesinių palūkanų skatinamoji funkcija, nes sprendžiant bylą ir iki sprendimo įvykdymo skolininkas nemato palūkanų “kapsėjimo“. Antra, siekiant išieškoti procesines 5 proc. dydžio metines palūkanas, reikėtų kreiptis su nauju ieškiniu į teismą.  Trečia, būtent taip būtų labiau pažeidžiamas teisinis tikrumas, nes skolininkui nebūtų aišku,  ar bus reikalavimas priteisti procesines palūkanas ar ne, jis jį gaus ieškiniu naujoje byloje, kurioje negalės iš esmės negalės jų ginčyti, nes jos priteisiamos “automatiškai“ esant jų priteisimo sąlygoms, t.y. jeigu kreditoriaus ieškinys tenkintinas, skolininkas neturi galimybių “apsiginti“ nuo procesinių palūkanų nemokėjimo. Ketvirta, reikalaujant užvesti naują bylą dėl procesinių palūkanų, susidarytų pasaka be galo, kai būtų galima reikšti ieškinius priteisti procesines palūkanas bylose, kurių materialinis teisinis reikalavimas priteisti procesines palūkanas…

Manyčiau, ši nutartis, o tiksliau atskiroji nuomonė puikiai iliustruoja mišrių kolegijų daromą žalą teisės aiškinimo procesui.

Reklama

4 Responses to Lietuvos Aukščiausiojo Teismo baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjai išaiškino kaip “teisingai“ taikyti CK reglamentuotas procesines palūkanas

  1. Laurynas says:

    Kur rast atskirąsias nuomones?

  2. causapublica says:

    manau ir atskirosios nuomonės dalis nusipelno analogiško įvertinimo, ypač atsižvelgiant į šioje byloje gautą KT nutartį.
    Išvada – ieškinį dėl nusikaltimu padarytos žalos neverta reikšti baudžiamojoje byloje,o inicijuoti atskirą civilinę bylą. Ieškovas yra atleistas nuo žyminio mokesčio. taip būtų minimalizuojama rizika, kad baudžiauninkai nusigrybaus

  3. causapublica says:

    manau ir atskirosios nuomonės dalis dėl solidariosios atsakomybės negalimumo didesnio pavojaus šaltino savininkui nusipelno analogiško įvertinimo, ypač atsižvelgiant į šioje byloje gautą KT nutartį.
    Išvada – ieškinį dėl nusikaltimu padarytos žalos neverta reikšti baudžiamojoje byloje, o inicijuoti atskirą civilinę bylą. Ieškovas yra atleistas nuo žyminio mokesčio. Taip minimalizuojama rizika, kad baudžiauninkai nusigrybaus

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s

%d bloggers like this: