Sutarčių skirstymas į realines ir konsensualines šiuolaikinėje sutarčių teisėje nebeturi prasmės

Turbūt visiems girdėta sutarčių klasifikacija į konsensualines ir realines. Tai viena iš romėniškojo paveldo klasifikacijų, kuri turėjo reikšmę sutarties galiojimui (jos sudarymo momentui). Realinių sutarčių sudarymui esminiu elementu laikytas daikto (lot. rei) perdavimas, o konsensualinių – šalių valios sutapimas (lot. consensus ad idem). Ši klasifikacija kažkodėl gyva iki šių laikų ir net mūsų CK yra įtvirtinta įstatymo lygmeniu:

6.160 straipsnis. Sutarčių rūšys

1. Sutartys gali būti dvišalės ir vienašalės; atlygintinės ir neatlygintinės; konsensualinės ir realinės; vienkartinio įvykdymo sutartys ir tęstinio vykdymo sutartys; vartojimo sutartys ir kitos.“

Ji kalama į galvas civilinės teisės studentams tiek per vadovėlius, tiek per oficialų Justitios leidyklos CK šeštosios knygos komentarą (žr. CK 6.160 str.). Kažkodėl mūsų literatūroje ši klasifikacija pasiekė dogmatinį lygmenį ir niekas jos nekvestionuoja. Realinių sutarčių mūsų kodekse galime rasti ne vieną, jas atpažįstame pagal lingvistinę formuluotę sutarties sampratoje pvz.: paskolos davėjas perduoda; pagal dovanojimo sutartį viena šalis (dovanotojas) neatlygintinai perduoda turtą; neatlygintinio naudojimosi daiktu (panaudos) sutartimi viena šalis (panaudos davėjas) perduoda; ir kt.

Gali kilti klausimas, kokią problemą čia matau? Mano manymu, kad kartais gali pasitaikyti atvejų, kai iš pažiūros teisėta sutartis gali būti pripažinta nesudaryta, o viena iš šalių, vengdama sutartinių įsipareigojimų, ginsis tuo, kad daiktas (piningai) nebuvo perduoti.

Pateiksiu vieną gražią citatą iš Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos (nr. 3K-3-103/2013):

“CK 6.154 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad sutartis yra dviejų ar daugiau asmenų susitarimas sukurti, pakeisti ar nutraukti civilinius teisinius santykius, kai vienas ar keli asmenys įsipareigoja kitam asmeniui ar asmenims atlikti tam tikrus veiksmus (ar susilaikyti nuo kitų veiksmų atlikimo), o šie įgyja reikalavimo teisę. Pagal CK 6.159 straipsnį sutarties elementai, kurių pakanka sutarties galiojimui, yra veiksnių šalių susitarimas, o įstatymų nustatytais atvejais – ir sutarties forma. Iš CK 6.154 ir 6.159 straipsniuose pateiktos sutarties apibrėžties darytina išvada, kad esminis sutarties požymis ir svarbiausias sutarties galiojimo elementas yra šalių susitarimas (consensus ad idem). Remiantis konsensualizmo principu, sutarčiai sudaryti pakanka šalių valios sukurti tarpusavio santykius, todėl paprastai laikoma, kad suderinta šalių valios išraiška yra pakankamas pagrindas sutartiniams santykiams atsirasti, ir nesuteikiama lemiamos reikšmės valios išraiškos formai.“

Šis citata, mano manymu, atitinka šiuolaikinę sutarčių teisę. Kaip ir šiuolaitinę sutarčių teisę atitinka šios CK normos:

“6.154 straipsnis. Sutarties samprata

1. Sutartis yra dviejų ar daugiau asmenų susitarimas sukurti, pakeisti ar nutraukti civilinius teisinius santykius, kai vienas ar keli asmenys įsipareigoja kitam asmeniui ar asmenims atlikti tam tikrus veiksmus (ar susilaikyti nuo tam tikrų veiksmų atlikimo), o pastarieji įgyja reikalavimo teisę.

6.159 straipsnis. Sutarties elementai

Sutarties elementai, kurių pakanka sutarties galiojimui, yra veiksnių šalių susitarimas, o įstatymų nustatytais atvejais – ir sutarties forma.

6.162 straipsnis. Sutarties sudarymo tvarka

1. Sutartis sudaroma pateikiant pasiūlymą (oferta) ir priimant pasiūlymą (akceptas) arba kitais šalių susitarimą pakankamai įrodančiais veiksmais.“

Pacituotų normų ypatumas yra tas, jog jos į mūsų CK perkeltos transplantuojant UNIDROIT principus. Šių principų ypatybė – konsensualizmo principo viršenybė t.y. šie principai nenustato sutartims nei sutarties pagrindo (cause), nei abstrakčios naudos (consideration) elementų, nei jokių formos reikalavimų. Vienintelis reikalavimas – šalių valios sutapimas:

“ARTICLE 3.1.2
(Validity of mere agreement)
A contract is concluded, modified or ter-minated by the mere agreement of the parties, without any further requirement.“

Oficialiame šios UNIDROIT principų nuostatos komentare yra aiškiai nurodoma, kad visos sutartys yra konsensualinės ir nepripažįstamos realinės sutartys (taip buvo ne tik 2010 m. redakcijoje, bet ir 1994 m.):

“3. All contracts consensual
Some civil law systems have retained certain types of “real” contract, i.e. contracts concluded only upon the actual handing over of the goods concerned. These rules are not easily compatible with modern business perceptions and practice and are therefore excluded by this Article.“

Problema tame, kad mūsų kodekse yra originalios kūrybos 6.160 str. 1 d., kuri įtvirtina konsensualinių ir realinių sutarčių klasifikaciją. Jis visiškai nedera su transplantuotais UNIDROIT principais. Kyla klausimas, kam kodekso kūrėjai sukūrė šią normą? Nežinau, galiu tik spėlioti, kad norėjo parodyti galimas sutarčių klasifikacijas. Abejoju, ar kūrimo stadijoje pastebėta, jog ta norma prieštarauja, kitoms sutarčių normoms, o taip pat neaišku, ar matyta, jog atskirų sutarčių rūšių normos, prieštarauja bendrosioms sutarčių normoms. Iš dalies žinau atsakymą, kodėl taip yra. Tiesiog labai skubėta kurti civilinį kodeksą, nes vienai iš partijų reikėjo užsidėti pliusą prieš rinkėjus artėjant naujiems Seimo rinkimams. Dauguma atskirų sutarčių rūšių nuostatų (bent jau sutarčių sampratos) buvo paimtos iš sovietinio 1964 m. CK. Jeigu atsiverstume tą civilinį kodeksą, pamatytume, kad jame nebuvo bendrųjų sutarčių teisės nuostatų t.y. egzistavo tik atskiros sutarčių rūšys. Jos ir permestos į naująjį CK, o bendrosios sutarčių nuostatos perkeltos transplantuojant UNIDROIT principus (su kai kuriais pakeitimais) į naująjį kodeksą. Suderinti bendrąsias sutarčių normas su atskiromis sutarčių rūšimis nebuvo vargintasi (tam objektyviai galėjo neužtekti laiko).

Atsižvelgiant į šias pastabas, mano manymu, didžiausia problema gali kilti su paskolos sutartiniais santykiais. Pažiūrėkime į paskolos ir kredito sutarčių sampratas, jos į mūsų kodeksą atkeliavo iš sovietinio CK:

6.870 straipsnis. Paskolos sutarties samprata

1. Paskolos sutartimi viena šalis (paskolos davėjas) perduoda kitos šalies (paskolos gavėjo) nuosavybėn pinigus arba rūšies požymiais apibūdintus suvartojamuosius daiktus, o paskolos gavėjas įsipareigoja grąžinti paskolos davėjui tokią pat pinigų sumą (paskolos sumą) arba tokį pat kiekį tokios pat rūšies ir kokybės kitų daiktų bei mokėti palūkanas, jeigu sutartis nenustato ko kita.

6.881 straipsnis. Kreditavimo sutarties samprata

1. Kreditavimo sutartimi bankas ar kita kredito įstaiga (kreditorius) įsipareigoja suteikti kredito gavėjui sutartyje nustatyto dydžio ir nustatytomis sąlygomis pinigines lėšas (kreditą), o kredito gavėjas įsipareigoja gautą sumą grąžinti kreditoriui ir mokėti palūkanas.“

Pagal šias sampratas paskolos sutartis – realinė, o kredito – konsensualinė. Skirtumas tarp šių sutarčių tėra toks, kad vienos sutarties šalimi yra spec. subjektas bankas arba kita kredito įstaiga.

Įsivaizduokime situaciją, kad Jonas su Petru raštu susitarė, kad Petras paskolins Jonui po mėnesio 10 tūkst. Lt. Jonas po mėnesio reikalauja iš Petro paskolos sumos t.y. kad Petras vykdytų savo prisiimtus sutartinius įsipareigojimus, o Petras nebenorėdamas skolinti pinigų sako: “-Ne, Jonai, paskolos sutartis – realinė, o tai reiškia, kad kol neperdaviau tau pinigų, jokia sutartis tarp mūsų nėra sudaryta, todėl tu pinigų negausi.“ Nesvarbu, kad buvo raštu suderinta abiejų valia. Paradoksas tame, kad jeigu vietoje Petro analogiška sutartis būtų sudaryta su Swedbank, tai šis bankas nuo sutarties vykdymo neišsisuktų, nes su juo sutartis būtų konsensualinė.

Ar man vienam atrodo, kad šis šaržuotas pavyzdys parodo esančio reguliavimo absurdiškumą? Nesuprantu, kam ši klasifikacija reikalinga šiuolaikinėje teisėje. Paimta ji iš romėnų, tačiau ten buvo aiški jos paskirtis. Tam tikros sutartys pas romėnus turėdavo specialias darymo procedūras (mancipacitio, in jure cessio ir kt.). Kai kurių sutarčių galiojimas ir sudarymas buvo įrodomas būtent daikto (rei) perdavimu, tam ir reikėjo šios klasifikacijos. Šiuolaikinėje teisėje to visiškai nereikia, ypač jeigu šalių konsensusą galima įrodyti rašytine tarpusavio sutartimi.

Iš to išplaukia dar viena problema, kad vadinamosioms realinėms sutartims negalima taikyti ofertos ir akcepto taisyklių.

Klausimas, kaip tokias problemas spręstų Lietuvos Auščiausiasis Teismas. Jeigu ne CK 6.160 str. 1 d. tai vien pagal lingvistinę išraišką realinių sutarčių sampratas atskirose sutarčių rūšyse būtų galima išmesti į šiukšlių dėžę, dabar gi minėta norma tai padaryti sutrukdys.

Reklama

7 Responses to Sutarčių skirstymas į realines ir konsensualines šiuolaikinėje sutarčių teisėje nebeturi prasmės

  1. Egidijus says:

    Na, tarkim, pasirašau paskolos sutartį, kad iš kito asmens paskolai gausiu tam tikrą pinigų sumą, tačiau dėl kokios nors priežasties tas asmuo žadėtų lėšų netenka (buvo apvogtas ar pan.). Ar tai reiškia, kad jis vis tiek įsipareigojęs perduoti skolinamą sumą.
    Panašiai su dovanojimu: sutartimi pažadu dovanoti daiktą, kuris iki perdavimo žuva. Kokia prievolė pagal sutartį?

  2. Egidijau, į pirmą savo pavyzdį įstatyk vietoje “kito asmens“ banką, kurį apvogė, kad ir kaip tai absurdiškai skambėtų :)
    Dėl dovanojimo, iš dalies sutinku, nes jis nesinalagmatinis, bet dovanojime turime specialią normą, kuri apskritai draudžia pažadą dovanoti. Tačiau pakeisk dovanojimą tame pavyzdyje pirkimu-pardavimu. Jeigu sudaryta PP sutartis, tačiau pardavėjas dar neperdavė daikto, kokia prievolė?
    Man esminė vieta yra paskola ir kreditavimas. Nuo piniginėms prievolėms daro įtaka tai, kad tu neturi pinigų? Niekada nedarė, net force majeure netaikomas. Prievolėse yra skiriamas santykinis neįmanomumas ir absoliutus. Čia santykinio atvejai, kurie neatleidžia nuo prievolės vykdymo :)

  3. Egidijus says:

    Tai dovanojime tas pažado draudimas kažkoks ne visai draudimas.
    Paskolos sutartis, kaip ir dovanojimo, gali būti neatlygintinė, tad tokių atveju būtų keistas įpareigojimas perduoti neturimus pinigus neatlygintinai.
    Kredito įstaigai apskritai keliami kitokie reikalavimai.
    Beje, o kaip konsensualinės sutarties aspektu atrodytų įsipareigojimas sukurti meno kūrinį?

  4. Paskolos sutartimi visada bent jau įsipareigoji ją grąžinti.
    Meno kūrinio sukūrimas atrodo visiškai normaliai, kaip ir bet kokia kita rangos-atlygintinių paslaugų sutartis, tik, kad su įvykdymu natūra gali būti problemų. Tačiau tai nesuteikia teisės apsimesti, kad sutartis nebuvo sudaryta.

  5. Petras says:

    Sakytina kvestionuoti, o ne kvescionuoti.

    http://www.tzz.lt/k/kvestionuoti

  6. Ačiū, Petrai, ištaisiau klaidą.

  7. Įkaito davėjas says:

    Konsensualizmo principo įvedimas visa apimtimi gal ir galėtų būti siekiamybė, tačiau bet koks teisinis reguliavims turi būti būti nustatomas atsižvelgiant į socialines visuomenės realijas. Valstybėse, kuriose itin stiprus pilietiškumo jausmas, o visuomenė teisiškai išprususi ir pasirengusi atsakyti už savo veiksmus be depresyvių minčių apie savižudybę nesėkmės atveju, absoliutus konsensualizmas galimas.

    Pažvelkime į Lietuvą, kokio socialinio sluoksnio asmenys sudaro populiariausias realines sutartis:
    1) dovanojimo – fiziniai asmenys, neretai garbingo amžiaus;
    2) renta (LR 99 proc sutarčių – išlaikymo iki gyvos galvos) – fiziniai asmenys, kaip taisyklė garbingo amžiaus;
    3) paskola – subjektai įvairūs, tačiau sava specifika su fiziniais asmenimis. Rašytinė forma tarp fizinių asmenų nuo 2000 Lt. Įsivaizduojam situaciją – atlekia į teismą pilietis su liudininkais ir teigia, vakar pirtyje Jonas žodžiu pažadėjo paskolinti 1500Lt, tačiau šiandien ryte persigalvojo, įpareigojam paskolinti. Man skamba nekaip… Absoliučiam konsensualizmui paskolos atveju nepritarčiau, tačiau išplėsti juridinių asmenų atžvilgiu gal ir galima būtų.

    Realinių sutarčių atveju sutarties dalyką perduodantys subjektai kaip taisyklė adekvačios naudos negauna, arba jos dydis neadekvatus perduotam turtui (dovanojimas – teisine prasme jokios naudos, išlaikymas – nauda sunkiai apčiuopiama, piniginių prievolių nėra, tik aprūpinimas materialias dalykais, neatlygintina paskola – jokios naudos).

    Kita vertus sutartys dėl realinės sutarties dalyko perdavimo ateityje savaime nėra nesukuriančios teisių ir pareigų, pagal turinį jos laikytinos preliminariomis sutartimis su visom iš to išplaukiančiom pasekmėm (nuostolių atlyginimu už preliminarios sutarties nevykdymą) – manau, tai yra adekvarti satisfakcija paskolos, dovanos, rentos dalyko negavusiam asmeniui (jegu sugebės įrodyti nuostolius, kita vertus nieks nedraudžia nustatyti netesybų).

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s

%d bloggers like this: