Konstitucinis Teismas netiesiogiai nurodė, kad referendumas dėl žemės pardavimo užsieniečiams būtų neteisėtas

Šiandien Konstitucinis Teismas paskelbė nutarimą Dėl Konstitucijos 125 straipsnio pakeitimo įstatymo, kurio  turinys turėtų būti vertinamas tiek viešojoje erdvėje, tiek konstitucinės teisės moksle labai kontraversiškai. Įprastai penktadieniais nerašau komentarų, nes tą dieną niekas jų neskaito, tačiau šio nutarimo paskelbimą vertinu kaip ypatingą situaciją. Šis nutarimas ypač svarbus tuo, kad jame suformuluojama Konstitucijos keitimo doktrina, kurios tokia detale apimtimi mes iki šiol neturėjome. Todėl leidžiu sau užklijuoti etiketę šio nutarimo turiniui ir pavadinsiu tai būtent “Konstitucijos keitimo doktrina“. Šio nutarimo esmė yra tokia, kad jame išaiškinti vadinamieji “materialiniai“ (nors tikslesnė sąvoka būtų “materialieji“) ir “procesiniai“ Konstitucijos keitimo ribojimai. Jeigu procesiniai ribojimai buvo daugiau mažiau visiems aiškūs, tai materialinius galime vertinti kaip naujieną. Kad paaiškinti materialinių Konstitucijos pakeitimų ribojimų prasmę pasirinkau būtent žemės pardavimo užsieniečiams klausimą ir pabandysiu įrodyti, jog, vadovaujantis šiuo KT nutarimu, referendumo sprendimas, kuris įteisintų Konstitucijoje draudimą ES piliečiams pirkti žemę Lietuvoje – neteisėtas ir prieštaraujantis pačiai Konstitucijai. Šis tekstas bus ilgas su daug citavimo, todėl prireiks kantrybės jį perskaityti. Dabar galima pereiti prie nutarimo turinio.

Pirmiausia, atkartojama anksčiau suformuluota oficialioji doktrina dėl Konstitucijos kaip vertybės pačios savaime ir jos stabilumo:

“Konstitucija yra aukščiausioji teisė. Konstitucijos šaltinis yra pati valstybinė bendruomenė – pilietinė Tauta (Konstitucinio Teismo 2004 m. gegužės 25 d. nutarimas). Konstitucijoje atsispindi visuomenės sutartis – visų Lietuvos Respublikos piliečių demokratiškai prisiimtas įsipareigojimas dabartinei ir būsimosioms kartoms gyventi pagal Konstitucijoje įtvirtintas pamatines taisykles ir joms paklusti, idant būtų užtikrintas valdžios legitimumas, jos sprendimų teisėtumas, žmogaus teisės ir laisvės, idant visuomenėje būtų santarvė (Konstitucinio Teismo 2004 m. gegužės 25 d. nutarimas, 2010 m. balandžio 20 d. sprendimas). Konstitucija, kaip aukščiausios teisinės galios aktas ir visuomenės sutartis, yra grindžiama universaliomis, nekvestionuojamomis vertybėmis – suvereniteto priklausymu Tautai, demokratija, žmogaus teisių ir laisvių pripažinimu ir jų gerbimu, pagarba teisei bei teisės viešpatavimu, valdžios galių ribojimu, valdžios įstaigų priederme tarnauti žmonėms ir atsakomybe visuomenei, pilietiškumu, teisingumu, atviros, teisingos, darnios pilietinės visuomenės ir teisinės valstybės siekiu (Konstitucinio Teismo 2004 m. gegužės 25 d., 2006 m. rugpjūčio 19 d., 2009 m. rugsėjo 24 d. nutarimai, 2012 m. gruodžio 19 d. sprendimas).

Referendumu priėmusi Konstituciją – aukščiausios teisinės galios aktą, lietuvių tauta padėjo savo, kaip valstybinės bendruomenės – pilietinės Tautos, bendro gyvenimo norminį pagrindą ir įtvirtino valstybę kaip bendrą visos visuomenės gėrį (inter alia Konstitucinio Teismo 2004 m. gegužės 25 d., 2006 m. rugpjūčio 19 d., 2009 m. rugsėjo 24 d. nutarimai). Teise ir teisingumu grindžiamos demokratinės valstybės viena svarbiausių priedermių – gerbti, ginti ir saugoti tas vertybes, kuriomis yra grindžiama pati Tautos priimta Konstitucija ir kurių realus įtvirtinimas, gynimas ir apsauga yra pačios valstybės raison d’être; priešingu atveju valstybė negalėtų būti laikoma bendru visos visuomenės gėriu (Konstitucinio Teismo 2006 m. rugpjūčio 19 d., 2009 m. rugsėjo 24 d. nutarimai, 2012 m. gruodžio 19 d. sprendimas).

Kaip 2006 m. kovo 28 d. nutarime pabrėžė Konstitucinis Teismas, Konstitucijos stabilumas – didžiulė teisinė vertybė; Konstitucijos stabilumas – viena iš prielaidų užtikrinti valstybės tęstinumą, pagarbą konstitucinei santvarkai ir teisei, Konstitucijoje deklaruotų lietuvių tautos siekių, kuriais grindžiama pati Konstitucija, įgyvendinimą. Konstitucijos stabilumas yra tokia jos savybė, kuri kartu su kitomis (inter alia – ir pirmiausia – su ypatinga, aukščiausia Konstitucijos teisine galia) konstitucinį teisinį reguliavimą atskiria nuo žemesnės galios teisės aktų nustatyto (ordinarinio) teisinio reguliavimo (Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 14 d. nutarimas), o Konstituciją – nuo visų kitų teisės aktų (Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 28 d. nutarimas).“

Toliau nurodoma, kad turi būti paisoma Konstitucijoje įtvirtintų vertybių pusiausvyros, darnos, Konstitucijos vientisumo:

“Pažymėtina, kad Konstitucijos pataisomis yra keičiamas Konstitucijos nuostatų turinys, šių nuostatų tarpusavio ryšiai, gali būti keičiama Konstitucijoje įtvirtintų vertybių pusiausvyra; pakeitus vienas Konstitucijos nuostatas, gali kisti kitų jos nuostatų ir visuminio konstitucinio teisinio reguliavimo turinys. Tačiau darant Konstitucijos pataisas turi būti paisoma imperatyvo, kad Konstitucija yra vientisas aktas (Konstitucijos 6 straipsnio 1 dalis). Konstitucinis Teismas yra ne kartą konstatavęs, jog visos Konstitucijos nuostatos tarpusavyje yra taip susijusios, kad vienų Konstitucijos nuostatų turinys lemia kitų jos nuostatų turinį; Konstitucijos nuostatos sudaro vieną, darnią sistemą; nė vienos Konstitucijos nuostatos negalima priešpriešinti kitoms Konstitucijos nuostatoms. Pati Konstitucijos, kaip aukščiausios teisinės galios akto, prigimtis, konstitucingumo idėja suponuoja tai, kad Konstitucijoje negali būti ir nėra spragų ar vidinių prieštaravimų (Konstitucinio Teismo 2004 m. gegužės 25 d., 2004 m. gruodžio 13 d., 2006 m. kovo 28 d.  nutarimai).“

Taip prieinama prie išvados, kad negalimi tokie Konstitucijos pakeitimai, kurie supriešintų Konstitucijoje esančias vertybes, juo labiau  naujais pakeitimais negalima paneigti joje įtvirtintų vertybių:

“Atsižvelgiant į tai, pažymėtina, kad Konstitucijos pataisomis negalima vienos kitai priešpriešinti Konstitucijos nuostatų, jose įtvirtintų vertybių, inter alia negalima Konstitucijos skirsniuose ir straipsniuose nustatyto teisinio reguliavimo priešpriešinti konstituciniam teisiniam reguliavimui, nustatytam Konstitucijos sudedamosiose dalyse. Konstitucijos pataisa negali būti sukurtas toks naujas konstitucinis teisinis reguliavimas, kad viena Konstitucijos nuostata paneigtų kitą ar jai prieštarautų ir šių nuostatų būtų neįmanoma aiškinti kaip tarpusavyje derančių. Taigi iš Konstitucijos 6 straipsnio 1 dalies kyla imperatyvas, kad Konstitucijos pataisomis negali būti pažeistos Konstitucijos nuostatos, jose įtvirtintų vertybių darna.“

Toliau paaiškinami vadinamieji materialiniai Konstitucijos keitimo apribojimai:

“Materialiniai Konstitucijos keitimo apribojimai kyla iš visuminio konstitucinio teisinio reguliavimo ir yra skirti universalioms vertybėms, kuriomis grindžiama Konstitucija, kaip aukščiausioji teisė ir visuomenės sutartis, ir valstybė, kaip bendras visos visuomenės gėris, ginti, taip pat šių vertybių, Konstitucijos nuostatų darnai apsaugoti.

Konstitucijos 1 straipsnyje yra įtvirtintos pamatinės konstitucinės vertybės – valstybės nepriklausomybė, demokratija ir respublika; jos yra neatskiriamai tarpusavyje susijusios ir sudaro Lietuvos valstybės, kaip Konstitucijoje įtvirtinto bendro visos visuomenės gėrio, pamatą, todėl jokiomis aplinkybėmis negali būti paneigtos (Konstitucinio Teismo 2012 m. gruodžio 19 d. sprendimas).

Konstitucinis Teismas 2012 m. gruodžio 19 d. sprendime pažymėjo, kad žmogaus teisių ir laisvių prigimtinio pobūdžio pripažinimo principas taip pat laikytinas pamatine konstitucine vertybe, neatskiriamai susijusia su Lietuvos valstybės, kaip Konstitucijoje įtvirtinto bendro visos visuomenės gėrio, pamatą sudarančiomis konstitucinėmis vertybėmis – valstybės nepriklausomybe, demokratija ir respublika; prigimtinis žmogaus teisių ir laisvių pobūdis taip pat negali būti paneigtas.

Minėta, kad iš Konstitucijos kyla imperatyvas Konstitucijos pataisomis nepažeisti Konstitucijos nuostatų, jose įtvirtintų vertybių darnos. Atsižvelgiant į tai, pažymėtina, kad pagal Konstituciją negali būti daromos tokios Konstitucijos pataisos, kuriomis būtų paneigta bent viena iš Lietuvos valstybės, kaip Konstitucijoje įtvirtinto bendro visos visuomenės gėrio, pamatą sudarančių konstitucinių vertybių – valstybės nepriklausomybė, demokratija, respublika, prigimtinis žmogaus teisių ir laisvių pobūdis, išskyrus atvejį, kai Konstitucijos 148 straipsnio 1 dalyje nustatyta tvarka būtų keičiamas Konstitucijos 1 straipsnis ir Konstitucinio įstatymo „Dėl Lietuvos valstybės“, kuris yra Konstitucijos sudedamoji dalis, 2 straipsnyje nustatyta tvarka būtų keičiamas šio įstatymo 1 straipsnis.

Pažymėtina, kad su Konstitucijos 1 straipsnyje įtvirtintomis pamatinėmis konstitucinėmis vertybėmis – valstybės nepriklausomybe, demokratija ir respublika – taip pat yra glaudžiai susijusi Konstitucijoje įtvirtinta Lietuvos valstybės geopolitinė orientacija, suponuojanti Lietuvos Respublikos pasirinktą europinę ir transatlantinę integraciją. Kaip Konstitucinis Teismas pažymėjo 2011 m. liepos 7 d. nutarime, Lietuvos valstybės geopolitinė orientacija reiškia Lietuvos Respublikos narystę Europos Sąjungoje bei NATO ir būtinumą vykdyti atitinkamus su šia naryste susijusius tarptautinius įsipareigojimus. Pažymėtina ir tai, kad tokia Lietuvos valstybės geopolitinė orientacija yra grindžiama pripažįstamomis ir saugomomis universaliomis demokratinėmis konstitucinėmis vertybėmis, kurios yra bendros su kitų Europos ir Šiaurės Amerikos valstybių vertybėmis.“

Paaiškinamas Europos Sąjungos vertybinis orientyras:

“Konstituciniu aktu „Dėl Lietuvos Respublikos narystės Europos Sąjungoje“ buvo konstituciškai patvirtinta Lietuvos Respublikos narystė Europos Sąjungoje. Kaip matyti iš šio Konstitucinio akto preambulės, jis priimtas vykdant „Lietuvos Respublikos piliečių valią, pareikštą 2003 m. gegužės 10 ir 11 dienomis įvykusiame referendume dėl Lietuvos Respublikos narystės Europos Sąjungoje“, taip pat reiškiant „įsitikinimą, kad Europos Sąjunga gerbia žmogaus teises ir pagrindines laisves, o Lietuvos narystė Europos Sąjungoje prisidės prie žmogaus teisių ir laisvių efektyvesnio užtikrinimo“, pažymint, „kad Europos Sąjunga gerbia savo valstybių narių nacionalinį tapatumą ir konstitucines tradicijas“, ir siekiant „užtikrinti visateisį Lietuvos Respublikos dalyvavimą Europos integracijoje bei Lietuvos Respublikos saugumą ir jos piliečių gerovę“.

Taigi pabrėžtina, kad visateisis Lietuvos Respublikos, kaip Europos Sąjungos narės, dalyvavimas joje yra Tautos suverenios valios pareiškimu grindžiamas konstitucinis imperatyvas, Lietuvos Respublikos visateisė narystė Europos Sąjungoje yra konstitucinė vertybė.

Pažymėtina, kad Konstituciniame akte „Dėl Lietuvos Respublikos narystės Europos Sąjungoje“ inter alia nustatyti konstituciniai Lietuvos Respublikos narystės Europos Sąjungoje pagrindai, kurių neįtvirtinus Konstitucijoje Lietuvos Respublika negalėtų būti visateise Europos Sąjungos nare: Lietuvos Respublika, būdama Europos Sąjungos valstybe nare, dalijasi ar patiki Europos Sąjungai valstybės institucijų kompetenciją sutartyse, kuriomis yra grindžiama Europos Sąjunga, numatytose srityse ir tiek, kad kartu su kitomis Europos Sąjungos valstybėmis narėmis bendrai vykdytų narystės įsipareigojimus šiose srityse, taip pat naudotųsi narystės teisėmis (1 straipsnis); Europos Sąjungos teisės normos yra sudedamoji Lietuvos Respublikos teisinės sistemos dalis. Jeigu tai kyla iš sutarčių, kuriomis grindžiama Europos Sąjunga, Europos Sąjungos teisės normos taikomos tiesiogiai, o teisės normų kolizijos atveju jos turi viršenybę prieš Lietuvos Respublikos įstatymus ir kitus teisės aktus (2 straipsnis). Pabrėžtina, kad šie konstituciniai Lietuvos Respublikos narystės Europos Sąjungoje pagrindai įtvirtinti Konstitucijoje vykdant referendume pareikštą Tautos valią, kad Lietuvos Respublika būtų Europos Sąjungos narė.“

Pažymima, jog privaloma laikytis stojimu į ES prisiimtų įsipareigojimų:

“Minėta, kad Lietuvos valstybės geopolitinė orientacija reiškia inter alia Lietuvos Respublikos narystę Europos Sąjungoje bei būtinumą vykdyti atitinkamus su šia naryste susijusius tarptautinius įsipareigojimus; minėta ir tai, kad Konstitucijos pataisomis negali būti pažeista Konstitucijos nuostatų, jose įtvirtintų vertybių darna. Atsižvelgiant į tai, pažymėtina, kad pagal Konstituciją, referendumu nepanaikinus minėtų konstitucinių Lietuvos Respublikos narystės Europos Sąjungoje pagrindų, įtvirtintų Konstitucinio akto „Dėl Lietuvos Respublikos narystės Europos Sąjungoje“ 1, 2 straipsniuose, negali būti daromos tokios Konstitucijos pataisos, kuriomis būtų paneigti Lietuvos Respublikos narystės Europos Sąjungoje įsipareigojimai.“

Pabraukiau esminį sakinį, KT aiškiai pasako, kad negalima daryti tokių Konstitucijos pakeitimų, kurie paneigtų Lietuvos įsipareigojimus ES. Iš čia ir prieinu prie išvados, kad referendumo dėl žemės pardavimo ES piliečiams rezultatai būtų iš esmės niekiniai. Nes pagal šią KT doktriną, tokios Konstitucijos pataisos, kuri draustų pirkti žemė Lietuvoje, mūsų Konstitucijoje išvis negali būti. Tokia pataisa sugriautų Konstitucijos vertybių sistemą.

Ką reikia daryti, norint uždrausti ES piliečiams Lietuvoje pirkti žemę? KT vėlgi netiesiogiai pateikia atsakymą:

“Atsižvelgiant į tai, konstatuotina, kad patys šie pagrindai, Tautos suverenios valios pareiškimas, kaip jų šaltinis, lemia reikalavimą Konstitucinio akto „Dėl Lietuvos Respublikos narystės Europos Sąjungoje“ 1 ir 2 straipsnio nuostatas pakeisti ar panaikinti tik referendumu. <..> Atsižvelgiant į tai, pažymėtina, kad pagal Konstituciją, referendumu nepanaikinus minėtų konstitucinių Lietuvos Respublikos narystės Europos Sąjungoje pagrindų, įtvirtintų Konstitucinio akto „Dėl Lietuvos Respublikos narystės Europos Sąjungoje“ 1, 2 straipsniuose, negali būti daromos tokios Konstitucijos pataisos, kuriomis būtų paneigti Lietuvos Respublikos narystės Europos Sąjungoje įsipareigojimai.“

Manau, kad KT pasako, jog vienintelis teisėtas kelias tokiu atveju – referendumas dėl išstojimo iš Europos Sąjungos. T.y. KT pozicija tokia, kad mūsų būvimas ES yra Konstitucinė vertybė ir mes ją įgyvendinti galime tik all in, arba galime eiti all out. Tai reiškia, kad mes turime įgyvendinti visas iš Europos Sąjungos teisės kylančias pareigas, kartu ir suteikti teisę ES piliečiams pirkti ūkio paskirties žemę Lietuvoje.

Reklama

Sutarčių skirstymas į realines ir konsensualines šiuolaikinėje sutarčių teisėje nebeturi prasmės

Turbūt visiems girdėta sutarčių klasifikacija į konsensualines ir realines. Tai viena iš romėniškojo paveldo klasifikacijų, kuri turėjo reikšmę sutarties galiojimui (jos sudarymo momentui). Realinių sutarčių sudarymui esminiu elementu laikytas daikto (lot. rei) perdavimas, o konsensualinių – šalių valios sutapimas (lot. consensus ad idem). Ši klasifikacija kažkodėl gyva iki šių laikų ir net mūsų CK yra įtvirtinta įstatymo lygmeniu:

6.160 straipsnis. Sutarčių rūšys

1. Sutartys gali būti dvišalės ir vienašalės; atlygintinės ir neatlygintinės; konsensualinės ir realinės; vienkartinio įvykdymo sutartys ir tęstinio vykdymo sutartys; vartojimo sutartys ir kitos.“

Ji kalama į galvas civilinės teisės studentams tiek per vadovėlius, tiek per oficialų Justitios leidyklos CK šeštosios knygos komentarą (žr. CK 6.160 str.). Kažkodėl mūsų literatūroje ši klasifikacija pasiekė dogmatinį lygmenį ir niekas jos nekvestionuoja. Realinių sutarčių mūsų kodekse galime rasti ne vieną, jas atpažįstame pagal lingvistinę formuluotę sutarties sampratoje pvz.: paskolos davėjas perduoda; pagal dovanojimo sutartį viena šalis (dovanotojas) neatlygintinai perduoda turtą; neatlygintinio naudojimosi daiktu (panaudos) sutartimi viena šalis (panaudos davėjas) perduoda; ir kt.

Gali kilti klausimas, kokią problemą čia matau? Mano manymu, kad kartais gali pasitaikyti atvejų, kai iš pažiūros teisėta sutartis gali būti pripažinta nesudaryta, o viena iš šalių, vengdama sutartinių įsipareigojimų, ginsis tuo, kad daiktas (piningai) nebuvo perduoti.

Pateiksiu vieną gražią citatą iš Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos (nr. 3K-3-103/2013):

“CK 6.154 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad sutartis yra dviejų ar daugiau asmenų susitarimas sukurti, pakeisti ar nutraukti civilinius teisinius santykius, kai vienas ar keli asmenys įsipareigoja kitam asmeniui ar asmenims atlikti tam tikrus veiksmus (ar susilaikyti nuo kitų veiksmų atlikimo), o šie įgyja reikalavimo teisę. Pagal CK 6.159 straipsnį sutarties elementai, kurių pakanka sutarties galiojimui, yra veiksnių šalių susitarimas, o įstatymų nustatytais atvejais – ir sutarties forma. Iš CK 6.154 ir 6.159 straipsniuose pateiktos sutarties apibrėžties darytina išvada, kad esminis sutarties požymis ir svarbiausias sutarties galiojimo elementas yra šalių susitarimas (consensus ad idem). Remiantis konsensualizmo principu, sutarčiai sudaryti pakanka šalių valios sukurti tarpusavio santykius, todėl paprastai laikoma, kad suderinta šalių valios išraiška yra pakankamas pagrindas sutartiniams santykiams atsirasti, ir nesuteikiama lemiamos reikšmės valios išraiškos formai.“

Šis citata, mano manymu, atitinka šiuolaikinę sutarčių teisę. Kaip ir šiuolaitinę sutarčių teisę atitinka šios CK normos:

“6.154 straipsnis. Sutarties samprata

1. Sutartis yra dviejų ar daugiau asmenų susitarimas sukurti, pakeisti ar nutraukti civilinius teisinius santykius, kai vienas ar keli asmenys įsipareigoja kitam asmeniui ar asmenims atlikti tam tikrus veiksmus (ar susilaikyti nuo tam tikrų veiksmų atlikimo), o pastarieji įgyja reikalavimo teisę.

6.159 straipsnis. Sutarties elementai

Sutarties elementai, kurių pakanka sutarties galiojimui, yra veiksnių šalių susitarimas, o įstatymų nustatytais atvejais – ir sutarties forma.

6.162 straipsnis. Sutarties sudarymo tvarka

1. Sutartis sudaroma pateikiant pasiūlymą (oferta) ir priimant pasiūlymą (akceptas) arba kitais šalių susitarimą pakankamai įrodančiais veiksmais.“

Pacituotų normų ypatumas yra tas, jog jos į mūsų CK perkeltos transplantuojant UNIDROIT principus. Šių principų ypatybė – konsensualizmo principo viršenybė t.y. šie principai nenustato sutartims nei sutarties pagrindo (cause), nei abstrakčios naudos (consideration) elementų, nei jokių formos reikalavimų. Vienintelis reikalavimas – šalių valios sutapimas:

“ARTICLE 3.1.2
(Validity of mere agreement)
A contract is concluded, modified or ter-minated by the mere agreement of the parties, without any further requirement.“

Oficialiame šios UNIDROIT principų nuostatos komentare yra aiškiai nurodoma, kad visos sutartys yra konsensualinės ir nepripažįstamos realinės sutartys (taip buvo ne tik 2010 m. redakcijoje, bet ir 1994 m.):

“3. All contracts consensual
Some civil law systems have retained certain types of “real” contract, i.e. contracts concluded only upon the actual handing over of the goods concerned. These rules are not easily compatible with modern business perceptions and practice and are therefore excluded by this Article.“

Problema tame, kad mūsų kodekse yra originalios kūrybos 6.160 str. 1 d., kuri įtvirtina konsensualinių ir realinių sutarčių klasifikaciją. Jis visiškai nedera su transplantuotais UNIDROIT principais. Kyla klausimas, kam kodekso kūrėjai sukūrė šią normą? Nežinau, galiu tik spėlioti, kad norėjo parodyti galimas sutarčių klasifikacijas. Abejoju, ar kūrimo stadijoje pastebėta, jog ta norma prieštarauja, kitoms sutarčių normoms, o taip pat neaišku, ar matyta, jog atskirų sutarčių rūšių normos, prieštarauja bendrosioms sutarčių normoms. Iš dalies žinau atsakymą, kodėl taip yra. Tiesiog labai skubėta kurti civilinį kodeksą, nes vienai iš partijų reikėjo užsidėti pliusą prieš rinkėjus artėjant naujiems Seimo rinkimams. Dauguma atskirų sutarčių rūšių nuostatų (bent jau sutarčių sampratos) buvo paimtos iš sovietinio 1964 m. CK. Jeigu atsiverstume tą civilinį kodeksą, pamatytume, kad jame nebuvo bendrųjų sutarčių teisės nuostatų t.y. egzistavo tik atskiros sutarčių rūšys. Jos ir permestos į naująjį CK, o bendrosios sutarčių nuostatos perkeltos transplantuojant UNIDROIT principus (su kai kuriais pakeitimais) į naująjį kodeksą. Suderinti bendrąsias sutarčių normas su atskiromis sutarčių rūšimis nebuvo vargintasi (tam objektyviai galėjo neužtekti laiko).

Atsižvelgiant į šias pastabas, mano manymu, didžiausia problema gali kilti su paskolos sutartiniais santykiais. Pažiūrėkime į paskolos ir kredito sutarčių sampratas, jos į mūsų kodeksą atkeliavo iš sovietinio CK:

6.870 straipsnis. Paskolos sutarties samprata

1. Paskolos sutartimi viena šalis (paskolos davėjas) perduoda kitos šalies (paskolos gavėjo) nuosavybėn pinigus arba rūšies požymiais apibūdintus suvartojamuosius daiktus, o paskolos gavėjas įsipareigoja grąžinti paskolos davėjui tokią pat pinigų sumą (paskolos sumą) arba tokį pat kiekį tokios pat rūšies ir kokybės kitų daiktų bei mokėti palūkanas, jeigu sutartis nenustato ko kita.

6.881 straipsnis. Kreditavimo sutarties samprata

1. Kreditavimo sutartimi bankas ar kita kredito įstaiga (kreditorius) įsipareigoja suteikti kredito gavėjui sutartyje nustatyto dydžio ir nustatytomis sąlygomis pinigines lėšas (kreditą), o kredito gavėjas įsipareigoja gautą sumą grąžinti kreditoriui ir mokėti palūkanas.“

Pagal šias sampratas paskolos sutartis – realinė, o kredito – konsensualinė. Skirtumas tarp šių sutarčių tėra toks, kad vienos sutarties šalimi yra spec. subjektas bankas arba kita kredito įstaiga.

Įsivaizduokime situaciją, kad Jonas su Petru raštu susitarė, kad Petras paskolins Jonui po mėnesio 10 tūkst. Lt. Jonas po mėnesio reikalauja iš Petro paskolos sumos t.y. kad Petras vykdytų savo prisiimtus sutartinius įsipareigojimus, o Petras nebenorėdamas skolinti pinigų sako: “-Ne, Jonai, paskolos sutartis – realinė, o tai reiškia, kad kol neperdaviau tau pinigų, jokia sutartis tarp mūsų nėra sudaryta, todėl tu pinigų negausi.“ Nesvarbu, kad buvo raštu suderinta abiejų valia. Paradoksas tame, kad jeigu vietoje Petro analogiška sutartis būtų sudaryta su Swedbank, tai šis bankas nuo sutarties vykdymo neišsisuktų, nes su juo sutartis būtų konsensualinė.

Ar man vienam atrodo, kad šis šaržuotas pavyzdys parodo esančio reguliavimo absurdiškumą? Nesuprantu, kam ši klasifikacija reikalinga šiuolaikinėje teisėje. Paimta ji iš romėnų, tačiau ten buvo aiški jos paskirtis. Tam tikros sutartys pas romėnus turėdavo specialias darymo procedūras (mancipacitio, in jure cessio ir kt.). Kai kurių sutarčių galiojimas ir sudarymas buvo įrodomas būtent daikto (rei) perdavimu, tam ir reikėjo šios klasifikacijos. Šiuolaikinėje teisėje to visiškai nereikia, ypač jeigu šalių konsensusą galima įrodyti rašytine tarpusavio sutartimi.

Iš to išplaukia dar viena problema, kad vadinamosioms realinėms sutartims negalima taikyti ofertos ir akcepto taisyklių.

Klausimas, kaip tokias problemas spręstų Lietuvos Auščiausiasis Teismas. Jeigu ne CK 6.160 str. 1 d. tai vien pagal lingvistinę išraišką realinių sutarčių sampratas atskirose sutarčių rūšyse būtų galima išmesti į šiukšlių dėžę, dabar gi minėta norma tai padaryti sutrukdys.

Užstato turėtojas turi pirmumo teisę kreditorių eilėje patenkinti savo reikalavimus iš užstatyto turto

Užstatas kaip prievolių įvykdymo užtikrinimo būdas mūsų teisėje neturi reglamentacijos, tačiau CK 6.70 str. leidžia susitarti dėl kitokių negu įstatyme nustatyti užtikrinimo būdų. Tai reiškia, kad užstatas yra teisėtas užtikrinimas. 2013 m. gruodžio 23 d. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas civilinėje byloje Nr. 3K-3-707/2013 sprendė su užstato institutu susijusius klausimus. Bylos fabula, jeigu trumpai, tokia:

Asmuo A su asmeniu B sudarė negyvenamųjų patalpų nuomos sutartį, pagal kurią B įsipareigojo nuomotojui A sumokėti trijų mėnesių nuomos sumos dydžio užstatą. Bevykdant nuomos sutartį, nuomininkas B, neįvykdo visų savo įsipareigojimų nuomotojui A ir kartu nuomininkui pradedamas bankroto procesas. Nuomotojas įskaito nuomininko sumokėtą užstatą į nesumokėtus skolinius įsipareigojimus jau po to, kai visam nuomininko turtui bankroto procese pritaikomos laikinosios apsaugos priemonės areštuoti visą jo turtą.

Klausimas, ar toks įskaitymas yra teisėtas? Problema pasireiškia per imperatyviąsias įmonių bankroto įstatymo normas ir užstato teisinio reguliavimo mūsų tėvynės teisėje nebūvimą. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas išsprendžia šį klausimą labai kūrybiškai užstato turėtojo naudai, pasakydamas, kad užstatas yra labai panašus į įkeitimą:

“Teisėjų kolegija konstatuoja, kad teisiniai santykiai dėl užstato, kaip prievolės užtikrinimo priemonės, įgyvendinimo nėra reglamentuoti teisės normų. Teisiškai užstatas, kaip kredito rizikos mažinimo priemonė, yra artimiausia įkeitimui, nes jo, kaip ir įkeitimo, tikslas – išskirti konkretų objektą iš bendros skolininko (ar trečiojo asmens) turto masės ir pasunkinti jį kreditoriaus naudai, siekiant tinkamo užtikrinamos piniginės prievolės įvykdymo (CK 4.198 straipsnis, 1.8 straipsnio 1 dalis). Pagal įkeitimą kreditorius (įkaito turėtojas) turi teisę, skolininkui neįvykdžius įkeitimu užtikrintos prievolės, patenkinti savo reikalavimą iš įkeisto turto. Pagal CK nuostatas, kai įkeitimo objektas perduodamas įkaito turėtojui, sudaroma paprastos formos rašytinė įkeitimo sutartis. Ji gali būti sudaroma kaip atskira sutartis arba susitarimas dėl įkeitimo įtraukiamas į sutartį, iš kurios kyla pagrindinė prievolė. Pirmiau nurodyta, kad nagrinėjamu atveju dėl piniginio užstato, siekiant užtikrinti tinkamą piniginės prievolės įvykdymą, buvo susitarta Nuomos sutartyje, sutartas piniginis užstatas perduotas kreditoriui. Teisėjų kolegija pažymi, kad, vadovaujantis ĮBĮ 34 straipsniu, įkeitimu ir (arba) hipoteka užtikrinti kreditoriaus reikalavimai tenkinimi pirmiausia iš lėšų, gautų pardavus įkeistą įmonės turtą, arba perduodant įkeistą turtą. Kadangi nagrinėjamu atveju užstatas yra lėšos ir jos perduotos kreditoriui, piniginis užstatas neviršija skolos dydžio, tai teisėjų kolegija sprendžia, kad atsakovas (nuomotojas) galėjo tenkinti reikalavimą pagal Sutartį, susijusį su ieškovo (nuomininko) piniginių įsipareigojimų netinkamu vykdymu (CK 1.5 straipsnis).“

Iš šio išaiškinimo drįsčiau daryti išvadą, kad užstatas kaip ir hipoteka ar įkeitimas suteikia jo turėtojui pirmumo teisę prieš kitus kreditorius.

%d bloggers like this: