Nemanau, kad procesinių palūkanų dydis gali būti susitarimo objektu

Nagrinėjant mūsų civiliniame kodekse įtvirtintą palūkanų institutą gali kilti klausimas: ar galima susitarti dėl procesinių palūkanų dydžio? Naudojant vien sisteminį ir lingvistinį teisės aiškinimo metodus atrodytų, kad atsakymas būtų teigiamas:

“6.37 straipsnis. Palūkanos pagal prievoles

1. Palūkanas pagal prievoles gali nustatyti įstatymai arba šalių susitarimai.

2. Skolininkas taip pat privalo mokėti įstatymų nustatyto dydžio palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

3. Kai palūkanų dydį nustato įstatymai, šalys gali raštu susitarti ir dėl didesnių palūkanų, jeigu toks susitarimas neprieštarauja įstatymams ir sąžiningumo bei protingumo principams. Rašytinės formos nesilaikymas yra pagrindas taikyti įstatymų nustatytą palūkanų dydį.“

Lyg ir įstatymu nustatytą palūkanų dydi visada galima keisti šalių susitarimu, jeigu kartu aiškintume 2 ir 3 CK 6.37 straipsnio dalis. Panašios išvados buvo prieita ir vienoje iš sąlygiškai naujų Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutarčių 2012 m. birželio 8 d. Nr. 3K-3-283/2012, kurioje buvo sprendžiamas klausimas procesinių palūkanų skaičiavimo ir priteisimo. Teismas pirmiausia paaiškino šių palūkanų paskirtį:

“Procesinių palūkanų paskirtis – skatinti skolininką kuo greičiau įvykdyti prievolę. Taip pat jos atlieka kompensacinę funkciją – procesinės palūkanos yra skolininko kreditoriui mokamas atlyginimas už naudojimąsi kreditoriaus lėšomis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. rugsėjo 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Telšių keliai“ v. UAB „Švaresta“, bylos Nr. 3K-3-434/2005; 2006 m. kovo 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje S. O. v. V. J., bylos Nr. 3K-3-233/2006; 2007 m. gruodžio 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Operos vaistinė“ v. antstolis V. S., bylos Nr. 3K-3-594/2007; 2010 m. gruodžio 17 d. nutartis, priimta civilinėje byloje BUAB „Šimtas aukštų“ (teisių perėmėjas – Lietuvos ir Kanados UAB „Besserlita“) v. G. B., bylos Nr. 3K-3-505/2010). Šios palūkanos tampa skolininko vykdytinos prievolės dalimi ir turi būti sumokamos visais atvejais, kai yra pareikštas reikalavimas tokias palūkanas skaičiuoti. Pagrindas priteisti procesines palūkanas yra asmeninė skolininko atsakomybė už tai, kad jis prievolės nevykdė laiku, geruoju, todėl jo kreditorius dėl to kreipėsi į teismą. Per bylinėjimosi laiką skolininkas naudojosi kreditoriaus lėšomis, gavo iš to naudos, taip pažeidė kreditoriaus interesus ir privalo CK 6.37 straipsnio 2 dalies pagrindu mokėti įstatymo nustatytas palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo – tai minimalūs kreditoriaus nuostoliai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. lapkričio 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje AB bankas „Hansabankas“ v. M. D., bylos Nr. 3K-3-553/2008). Pareiga mokėti šias procesines palūkanas atsiranda iš įstatymo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2003 m. rugsėjo 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje VĮ Valstybės turto fondas v. BUAB „Saulėtekis”, bylos Nr. 3K-3-888/2003; 2004 m. kovo 3 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Lietuvos nacionalinė filharmonija v. Lietuvos ir Kinijos UAB „Lichua”, bylos Nr. 3K-3-161/2004; 2006 m. kovo 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje S. O. v. V. J., bylos Nr. 3K-3-233/2006). Apibendrinant pabrėžtina, kad procesinės palūkanos skaičiuojamos tik esant kreditoriaus prašymui jas skaičiuoti, ir tai daroma nuo bylos iškėlimo iki visiško prievolės įvykdymo, jei šalys nėra sutarusios kitaip arba išieškotojas bendru sutarimu ar savo pareiškimu bei veiksmais nėra atsisakęs procesinių palūkanų skaičiavimo. Kitoks CK 6.37 straipsnio 2 dalies aiškinimas neatitiktų palūkanų instituto paskirties ir dispozityvumo, prievolės šalių bendradarbiavimo, lygybės bei draudimo piktnaudžiauti savo teisėmis principų, kuriais siekiama užtikrinti prievolės šalių teisėtų interesų, teisių ir pareigų pusiausvyrą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. kovo 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje S. O. v. V. J., bylos Nr. 3K-3-233/2006; 2011 m. gruodžio 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Prancūzijos įmonė Compagnie Industrielle de Pelleteries, S.A. v. UAB „Vobekra“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-553/2011).

Taigi, procesinėms palūkanoms skaičiuoti ir priteisti būtinos dvi pagrindinės sąlygos: bylos iškėlimo teisme faktas (CK 6.37 straipsnio 2 dalis) ir kreditoriaus reikalavimas priteisti procesines palūkanas. Taip pat pažymėtina, kad procesinės palūkanos priteisiamos visais atvejais, jei byloje yra pareikštas reikalavimas tokias palūkanas skaičiuoti ir ieškinys tenkinamas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2007 m. lapkričio 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „If draudimas“ v. UAB „Portolitus“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-536/2007).“

Tačiau įdomioji išaiškinimo dalis čia:

“Bylos duomenimis, ieškovas ir atsakovas yra privatūs juridiniai asmenys (CK 2.34 straipsnio 3 dalis) (ieškovas – ūkininkas, įregistravęs ūkį įstatymų nustatyta tvarka, atsakovas – uždaroji akcinė bendrovė), todėl procesinių palūkanų dydis, kaip pagrįstai nurodė ir bylą nagrinėję teismai, šalims nesusitarus kitaip, nustatomas pagal CK 6.210 straipsnio 2 dalyje įtvirtintą tarifą.“

Nedrįsčiau sutikti su tokiu normos aiškinimu, nes pati šių palūkanų prigimtis, nepaisant, kad norma nustatyta civiliniame kodekse, yra grynai procesinė, todėl jų dydis turėtų būti nustatomas išimtinai įstatymo. Manau, kad šios normos trečia dalis neturėtų būti taikoma procesinėms palūkanoms, tiesiog procesines palūkanas reglamentuojanti norma atsidūrusi ne toje vietoje.

Praktinė problema taikant šį teismo išaiškinimą pasireikštų toje vietoje, kad teismas įprastai spręsdamas dėl per didelių, lupikiškų palūkanų ir jas mažindamas žiūri į jau susikaupusią palūkanų sumą, o ne konkrečią procentinę išraišką, atsižvelgdamas į faktines bylos aplinkybes. Procesinių palūkanų atveju jis tik tenkina šį prašymą ir priteisia įstatymines palūkanas, kurių galutinį dydį įvykdžius sprendimą paskaičiuoja antstolis. Įstatymo nustatyto dydžio palūkanos visada yra protingo dydžio (t.y. ne per didelės), todėl dėl jų problemų nekyla. Manau, jei leistume susitarti dėl procesinių palūkanų, tai jų dydžio problemos, antstoliui paskaičiuojant galutinį jų dydį, galėtų kilti. Ką tada daryti? Atsakovui vėl kreiptis į teismą su prašymu jas mažinti? Nemanau, kad tai būtų racionalu.

Mano abejones dėl šio išaiškinimo sustiprina ir tai, jog Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra parengęs apžvalgą Nr. AC-37-1 “Dėl netesybas ir palūkanas reglamentuojančių teisės normų taikymo“, į kurią šis išaiškinimas nėra įtrauktas, nors jeigu teisėjams nekiltų dėl jo abejonių, tai šis klausimas tikrai turėjo būti įtrauktas į minėtą apžvalgą. Manau taip padaryta sąmoningai, nes apžvalgoje išdėstytais argumentais nebūtų galima paneiginėti teismo nutarties išaiškinimų, nes apžvalga tėra rekomendacinė, o nutartimi formuojamos teisės aiškinimo taisyklės. Todėl, kol nėra spręstas toks klausimas konkrečioje byloje, teismas negali pakeisti savo pozicijos. Tačiau, kaip ir minėjau, tai, kad ši nutartis ir joje pateiktas išaiškinimas nėra įtrauktas į apžvalgą, man suteikia šiokį tokį pagrindą manyti, jog galėjo pasikeisti teismo pozicija šiuo klausimu. Aišku, visi atsakymai būtų, jeigu dabar turėtume kasacinę bylą, kurioje sprendžiamas sutartinių procesinių palūkanų teisėtumo klausimas. Bet bent jau man asmeniškai galimybė susitarti dėl procesinių palūkanų dydžio kelia abejonių.

Reklama

Konstitucinės priesaikos institutas yra daromas bereikšmiu

Simboliška, kad Konstitucijos dienos išvakarėse Seimas balsuoja už Konstitucijos pataisas, kurių turinys iš esmės panaikina konstitucinės priesaikos prasmę. Siūloma papildyti 74 straipsnį antrąja dalimi:

„Už šiurkštų Konstitucijos pažeidimą ar priesaikos sulaužymą apkaltos proceso tvarka iš užimamų pareigų pašalintas arba Seimo nario mandato netekęs asmuo gali būti renkamas ar skiriamas į pareigas, kurias pradėti eiti galima tik davus Konstitucijoje numatytą priesaiką, kai išnyksta konstituciniame įstatyme nustatyti apribojimai.“

Pataisos turinys savo cinizmu parodo dabartinės valdančiosios daugumos tikrąjį veidą. Normos lingvistinė-loginė konstrukcija suformuota taip, kad joje kalbama ne tik apie į Seimą negalinti būti renkamą asmenį (Seimo nario mandato netekęs), bet ir į bet kokias kitas pareigas, kurioms numatyta duoti konstitucinę priesaiką. Tai daroma visiškai sąmoningai, tam kad nebūtų galima šios normos tikslinė interpretacija Konstituciniame teisme, kad joje tik įgyvendinamas Europos Žmogaus Teisių teismo sprendimas byloje Paksas prieš Lietuvą. Išskiriamos kitos pareigos tam, kad priėmus šią pataisą Rolandas Paksas galėtų kandidatuoti į Prezidentus, ką jis pats aiškiai deklaravo po balsavimo dėl šios pataisos Seime.  Tai tik parodo, kad šios valdančiosios koalicijos bendras vardiklis yra jos narių asmeninės ambicijos.  Jeigu vienas iš lyderių kitus partnerius laiko įkaitais dėl savo baudžiamosios bylos, tai kitas revanšistas noru vėl tapti Prezidentu.

Kur šioje vietoje atsiduria Konstitucija? Apie kažkokius idealistinius filosofinius svaičiojimus apie Konstituciją kaip vertybę negali būti nė jokios kalbos. Konstitucija tiesiog tapo asmeninių ambicijų derinimo priemone, kurią galima lankstyti savo naudai kaip nori. Ir visi valdančioje daugumoje linkę užlankstyti ją taip, kad ponas Rolandas Paksas būtų patenkintas ir valdančioji dauguma toliau stabiliai gyvuotų. Net jeigu to rezultatas būtų toks, kad konstitucinė priesaika netenka prasmės, o, labai norint, ją galima ir sulaužyti, o po to vėl iš naujo prisiekti. Logiška Konstitucinio Teismo argumentacija, kodėl negalima prisiekti antrą kartą, su šia pataisa nueina velniop:

“Asmuo, kuris buvo išrinktas Respublikos Prezidentu, davė Tautai Respublikos Prezidento priesaiką, po to ją sulaužė ir šitaip šiurkščiai pažeidė Konstituciją ir už tai apkaltos proceso tvarka Seimo – Tautos atstovybės buvo pašalintas iš užimamų pareigų, pagal Konstituciją negali dar kartą prisiekti Tautai, nes visada kiltų ir niekada neišnyktų pagrįsta abejonė dėl jo vėl duodamos priesaikos tikrumo ir patikimumo, taigi ir dėl to, ar priesaiką duodantis asmuo Respublikos Prezidento pareigas tikrai vykdys taip, kaip jas vykdyti įpareigoja priesaika Tautai, ar šis asmuo vėl nesulaužys Tautai duotos priesaikos, kitaip tariant, ar šio asmens vėl duodama priesaika Tautai nebus fiktyvi.“

Bet kokie siūlymai, neva sustiprinti įsivaizdavimą, jog priesaika nebūtų sulaužyta antrą kartą, reikalaujant, jog asmuo prieš tai viešai atsiprašytų tautos neturi jokios prasmės. Aš negalėčiau priimti veidmainiško atsiprašymo iš asmens, kuris sulaužė konstitucinę priesaiką, vien tam, kad jis vėl būtų renkamas Prezidentu.

Pats situacijos makabriškumas pasireiškia tuo, kad šiuo atveju neva ginamos R. Pakso pažeistos žmogaus teisės, tačiau pastarasis pats viešai nevengia deklaruoti ne pagarbą kitų žmonių teisėms (pvz.: homoseksualių asmenų teisės, užsieniečių teisė į privačią nuosavybę ir t.t.). Turime situaciją, kai antidemokratas naudojasi demokratijos trūkumais.

Šioje situacijoje taip pat pastebėtina, kad parengus Konstitucijos 56 straipsnio pakeitimo projektą ir jį pradėjus svarstyti Teisės ir Teisėtvarkos komitete Seime, buvo gautos tiek Vilniaus universiteto Teisės fakulteto, tiek Mykolo Romerio Universiteto Teisės fakulteto pastabos ir pasiūlymai, kuriose buvo motyvuotai paaiškinta apie apie pataisų ydingumą bei pateiktos alternatyvos:

“Pasiūlytos naujos Konstitucijos 56 straipsnio 3 ir 4 dalys apgaulingai ignoruoja Konstitucijos 78 straipsnio 1 dalies nuostatos „Respublikos Prezidentu gali būti renkamas Lietuvos Respublikos pilietis pagal kilmę, jeigu jam iki rinkimų dienos yra suėję ne mažiau kaip keturiasdešimt metų ir jeigu jis gali būti renkamas Seimo nariu“ klauzulę „jeigu jis gali būti renkamas Seimo nariu“. Motyvuojant esą šiuo projektu reglamentuojami vien asmens teisės būti renkamu Seimo nariu santykiai, ir neužsimenant apie iš Konstitucijos kylančius draudimus priesaikos laužytojams pretenduoti užimti kitas pareigas, kurias pradedant eiti būtina duoti Konstitucijoje numatytą priesaiką – Respublikos Prezidento, Vyriausybės nario, teisėjo ar valstybės kontrolieriaus (žr. projekto aiškinamąjį raštą), negrabiai gudraujama. Iš tikrųjų juo bandoma apgaunant Konstituciją įteisinti galimybę priesaikos laužytojui tapti kandidatu į Respublikos Prezidento pareigas, eventualiai – būti išrinktam Respublikos Prezidentu. Pažymėtina, kad šiuo klausimu EŽTT Lietuvos atžvilgiu neišsakė jokių pastabų. Šiame kontekste pacituotina Ministro Pirmininko 2011 m. sudarytos (teisingumo ministro teikimu) darbo grupės (kurią sudarė aštuoni teisininkai) darbo grupės pozicija: „Darbo grupė pasiekė bendrą sutarimą, kad turėtų būti siūloma kuo mažesnės apimties intervencija į Konstituciją – tik ta apimtimi, kuri yra būtina tinkamam EŽTT sprendimo byloje Paksas prieš Lietuvą įgyvendinimui“ (žr.: darbo grupės „Apibendrintus pasiūlymus dėl Europos Žmogaus Teisių Teismo Didžiosios kolegijos 2011 m. sausio 6 d. sprendimo byloje Paksas prieš Lietuvą vykdymo“).

Pasiūlytame projekte visiškai ignoruojama tai, kad Seimo narys gali būti renkamas Seimo Pirmininku, o aplinkybėms susiklosčius, Seimo Pirmininko pavaduotojas gali eiti Seimo Pirmininko pareigas. Be to, Seimo Pirmininkas turi konstitucinius įgaliojimus Konstitucijoje numatytais pagrindais laikinai pavaduoti Respublikos Prezidentą arba laikinai eiti Respublikos Prezidento pareigas (87 straipsnis). Nediferencijuojant Seimo narių, praeityje nesulaužusių priesaikos (taigi ir šiurkščiai pažeidusių Konstituciją) ir/arba už priesaikos sulaužymą nepraradusių Seimo nario mandato ar nepašalintų iš užimamų pareigų apkaltos proceso tvarka, ir Seimo narių, praeityje sulaužiusių priesaiką ir už jos sulaužymą praradusių Seimo nario mandatą ar pašalintų iš užimamų pareigų apkaltos proceso tvarka, sudaromos  prielaidos valstybės vadovo funkcijas vykdyti priesaikos laužytojui. Šiame kontekste būtina paminėti ir tai, kad Seimo Pirmininkas ex officio yra Valstybės gynimo tarybos narys, o jei jis laikinai vykdytų valstybės vadovo funkcijas, tai ir vadovautų Valstybės gynimo tarybai. Projektu kuriama tokia teisinė situacija, kai bus sudarytos konstitucinės prielaidos Lietuvos Valstybę personifikuoti,inter alia santykiuose su kitomis valstybėmis atstovauti priesaikos laužytojui.“

VU TF atstovai pasiūlė atitinkamas Konstitucijos pataisas:

Pakeisti Konstitucijos 66 straipsnį papildant ją nauja antrąja dalimi, buvusią antrąją dalį laikyti trečiąja ir šį straipsnį išdėstyti taip:

„Seimo posėdžiams vadovauja Seimo Pirmininkas arba jo pavaduotojas.

Seimo Pirmininku ar jo pavaduotoju negali būti renkamas Konstitucijos 74 straipsnio antrojoje dalyje nurodytas asmuo.

Pirmąjį po rinkimų Seimo posėdį pradeda vyriausias pagal amžių Seimo narys.“

Pakeisti Konstitucijos 74 straipsnį papildant jį naująja 2 dalimi ir šį straipsnį išdėstyti taip:

„Respublikos Prezidentą, Konstitucinio Teismo pirmininką ir teisėją, Aukščiausiojo Teismo pirmininką ir teisėjus, Apeliacinio Teismo pirmininką ir teisėjus, Seimo narius, šiurkščiai pažeidusius Konstituciją arba sulaužiusius priesaiką, taip pat paaiškėjus, kad padarytas nusikaltimas, Seimas 3/5 visų narių balsų dauguma gali pašalinti iš užimamų pareigų ar panaikinti Seimo nario mandatą. Tai atliekama apkaltos proceso tvarka, kurią nustato Seimo statutas.

Asmuo, kuris buvo pašalintas iš užimamų pareigų arba jo Seimo nario mandatas buvo panaikintas apkaltos proceso tvarka už šiurkštų Konstitucijos pažeidimą arba priesaikos sulaužymą, negali būti renkamas Respublikos Prezidentu, būti skiriamas Vyriausybės nariu, teisėju, Valstybės kontrolieriumi. Toks asmuo gali būti renkamas Seimo nariu ne anksčiau nei pasibaigs trečiasis Seimo įgaliojimų laikotarpis, skaičiuojant nuo Seimo, išrinkto pirmuosiuose Seimo rinkimuose, pagal Konstitucijos 57 arba 58 straipsnį surengtuose po to, kai asmuo buvo pašalintas iš užimamų pareigų arba buvo panaikintas jo Seimo nario mandatas, tačiau ne anksčiau nei po 12 metų.“

Papildyti Konstitucijos 78 straipsnio 1 dalį ir ją išdėstyti taip:

„Respublikos Prezidentu gali būti renkamas Lietuvos pilietis pagal kilmę, ne mažiau kaip trejus pastaruosius metus gyvenęs Lietuvoje, jeigu jam iki rinkimų dienos yra suėję ne mažiau kaip keturiasdešimt metų ir jeigu jis gali būti renkamas Seimo nariu, išskyrus Konstitucijos 74 straipsnio antrojoje dalyje numatytą išlygą.“

Tokių sisteminių Konstitucijos pataisų būtų pakakę įgyvendinti Paksas prieš Lietuvą sprendimą. Deja, tai Teisės ir teisėtvarkos komitetui, o kartu ir valdančiai daugumai neįtiko ir į visas šias pastabas jie atsakė ta pačia argumentacija:

“Konstitucinė doktrina gali būti keičiama priklausomai nuo Konstitucijos teksto pasikeitimų, todėl įvertinus demokratinėms teisinėms valstybėms, ypač kurių valdymo forma yra respublika, būdingus žmogaus teisių standartus egzistuoja poreikis pakeisti galiojančią konstitucinę doktriną, sumažinant absoliučių draudimų egzistavimą pozityviojoje teisėje. Konstitucijos 74 straipsnio 1 dalyje įtvirtinti trys apkaltos adresatai: parlamento nariai, Respublikos Prezidentas ir tam tikri teisėjai, todėl priimant Konstitucijos pataisas siekiant įgyvendinti EŽTT sprendimą, nederėtų apsiriboti EŽTT apgintos teisės būti renkamam į parlamentą apimtimi, o kartu sistemiškai įvertinti ir atitinkamai reglamentuoti apkaltos teisinius padarinius ribojimų užimti atitinkamas pareigas aspektu visų trijų apkaltos adresatų atžvilgiu.“

Taip aiškiai pasakoma, kad priesaiką sulaužyti, o po to į tas pačias pareigas galės grįžti visi ir tai yra naujas politikos standartas.

Po to teisės ir teisėtvarkos komitetas pamatęs 56 straipsnio projekto trūkumus, jį tiesiog išmetė į šiukšlių dėžę, ir, atsižvelgiant į čia pacituotas pastabas, patys sukūrė 74 straipsnio naują redakciją, kuri sukonstruota siekiant kelių tikslų: 1) grąžinti Rolandui Paksui galimybę kandidatuoti į Prezidentus, taip neva įgyvendinant EŽTT sprendimą; 2) pirmo tikslo pasekoje sunaikinti konstitucinės priesaikos institutą.

P.S. šis komentaras skirtas Konstitucijos dienai paminėti…

Constitute – puikus įrankis, skirtas lyginti konstitucijas

Senai bebuvau dėjęs kokią nuorodą, kuria kažką reklamuočiau. Atėjo metas tai padaryti, nes projektas Constitute – to vertas:

Constitute.org

Norėdami padidinti spauskite ant paveikslėlio

Šis lyginamasis konstitucijų projektas yra finansuojamas iš Google Ideas stipendijos, kuri buvo skirta Texas’o Austin’o universitetui.  Šioje svetainėje vienoje vietoje galime rasti 177 galiojančias konstitucijas. Deja, tenka apgailestauti, kad Lietuvos Konstitucijos sąraše nėra, nors ir turime ją išverstą į anglų kalbą. Svetainės privalumai – patogus, patrauklus, šiuolaikiškas dizainas ir patogi paieškos sistema. Galima ieškoti tiesiog pagal atskirtus konstitucinius institutus, kuriuos pasirinkus bus nuorodas į konkrečias konkrečių konstitucijų nuostatas, kurios reguliuoja pasirinktus institutus. Tai yra labai patogu.

Puslapyje taip pat galima rasti diagramas, kuriose patogiai pateikiama informacija apie konstitucijų atsiradimą ir pakeitimus:

Norėdami padidinti spauskite ant paveikslėlio

Norėdami padidinti spauskite ant paveikslėlio

Manyčiau, jog šis įrankis praverstų visiems, užsiimantiems moksline veikla, kurios objektas yra lyginamoji konstitucinė teisė.

%d bloggers like this: