Teismas neturi teisės iš lempos nustatinėti netesybas ir vadovaudamasis teisingumo, protingumo, sąžiningumo principais keisti (kurti) sutarties sąlygas

Civiliniame kodekse yra dvi normos leidžiančios teismui ex officio mažinti netesybų dydį (CK 6.258 str. 3 d. ir 6.73 str. 2 d.). Kalbant apie šias normas ir netesybų mažinimą, esu ne kartą girdėjęs klausimą: jeigu teismas gali mažinti netesybas, tai gal gali ir jas padidinti? Tada giminingas klausimas būtų, ar teismas gali nustatyti pats netesybų dydį? Atrodytų, kad atsakymas paprastas ir aiškus – ne negali, nes tam neturi jokio teisinio pagrindo. Tačiau pasirodo yra teismų praktikos, kuri rodo priešingai. Kad tokia praktika neteisinga turėjo pasakyti Lietuvos Aukščiausiasis Teismas nutartyje 2013 m. liepos 2 d. Nr. 3K-3-364/2013. Byloje buvo sprendžiami automobilio pirkimo-pardavimo sutarties vienašalio nutraukimo ir nuostolių atlyginimo klausimai.

Ginčo esmė: pardavėjas pavėlavo sutartyje aiškiai apibrėžtu terminu parduoti automobilį, todėl pirkėjas vienašališkai nutraukė sutartį ir sudarė kitą sutartį (neva pirmąją pakeičiančiąją CK 6.258 str. 5 d. prasme), kuria nusipirko kitą, brangesnį automobilį ir šiuo pagrindu pareikalavo atlyginti automobilių kainų skirtumą kaip patirtus nuostolius. Pirmosios instancijos teismas ieškinį tenkino ir iš lempos oj… t.y. vadovaudamasis teisingumo ir protingumo principais teismas konstatavo, kad ieškovės nuostoliai yra 10 000 Lt. Įdomumas prasideda apeliacinėje instancijoje, kuri šios sumos nekeičia, tačiau sugalvoja argumentaciją šiai sumai pagrįsti:

“Pagal šalių sutarties 4.1.4 punkto nustatą ieškovė įsipareigojo sumokėti pardavėjui netesybas (10 000 Lt baudą) tuo atveju, jei ji atsisakytų pirkti automobilį. Kolegijos nuomone, teismas, atsižvelgęs į sutarties 4.1.4 punkte numatytą baudą, pagrįstai priteisė ieškovei 10 000 Lt nuostolių ir 1018,75 Lt pakaitinio automobilio nuomos išlaidos už 2011 m. liepos mėn. Kolegija pažymėjo, kad ieškovės nuostoliai atsakovui laiku nepardavus transporto priemonės yra tokie patys, kaip ir atsakovo sutartimi nustatyti nuostoliai ieškovei atsisakius pirkti prekę“.

Taigi turime iš oro paimtą argumentaciją, kurios logika, jei teisingai suprantu, kad jeigu vienos sutarties šalis sudarant sutartį išsiderėjo sau netesybas, tai analogiškai galima tą netesybų normą taikyti ir kitai šaliai. Sutarčių laisvės principas, CK normos, kad susitarimas dėl netesybų turi būti raštu – nė motais. Visa laimė, kad taip neatrodo Lietuvos Aukščiausiajam Teismui. Pirmiausia teismas nurodė, kokiais atvejais šis turi teisę nustatyti netesybas, parodydamas įstatymo normas, kurios tokią teisę:

“Teismas turi teisę nustatyti netesybas (baudą) tais atvejais, kai nevykdomas teismo sprendimas, įpareigojantis paneigti tikrovės neatitinkančius duomenis (CK 2.24 straipsnio 7 dalis); jeigu skolininkas nevykdo prievolės atlikti tam tikrą darbą ar veiksmus, kuriuos atlikti gali tik jis pats (CK 6.61 straipsnio 2 dalis); jeigu skolininkas nevykdo teismo sprendimo, įpareigojančio įvykdyti sutartinę prievolę natūra (CK 6.215 straipsnio 1 dalis). Teismo nustatytose netesybose vyrauja skatinamoji netesybų funkcija. Pažymėtina, bauda (nuostoliai) pirkėjo naudai nebuvo nustatyti.”

Toliau teismas nurodo, jog negalima pažeidinėti sutarčių laisvės principo vien vadovaujantis protingumo, sąžiningumo ir teisingumo principais:

“Sutarties laisvės principas leidžia šalims laisvai sudaryti sutartis, savo nuožiūra nustatyti tarpusavio teises ir pareigas (CK 6.156 straipsnio 1 dalis), taigi susitarti ir dėl netesybų, ir dėl jų dydžio. Toks šalių susitarimas dėl netesybų turi būti rašytinis (CK 6.72 straipsnis). Šalių sutartimi sulygtos netesybos laikomos iš anksto nustatytais būsimais kreditoriaus nuostoliais, kurių jam nereikia įrodinėti, kai skolininkas neįvykdo ar netinkamai įvykdo sutartinę prievolę (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. rugpjūčio 25 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje UAB „Kaduva“ v. UAB „Okadeta“, bylos Nr. 3K-3-401/2008; 2012 m. birželio 15 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje G. A., kt. v. UAB „Šiaurinė žvaigždė“, bylos Nr. 3K-3-303/2012; kt.). Be to, netesybomis siekiama sukurti teisinį aiškumą tarp šalių dėl civilinės atsakomybės apimties, nes netesybos riboja prievolę pažeidusios šalies atsakomybę tam tikra sutartine ir iš anksto žinoma pinigų suma, be to, skatina skolininką laiku ir tinkamai įvykdyti įsipareigojimus. Taigi šalių sutartyje sulygtos netesybos yra jų suderinta valia nustatyta sutarties sąlyga, kuri saisto šalis tuo atveju, jeigu sutartis neįvykdoma ar netinkamai įvykdoma. Kasacinio teismo nurodyta, kad, sprendžiant dėl priteistinų sutartinių netesybų dydžio, svarbu atsižvelgti į tai, jog netesybos nustatytos šalių valia jų sudarytoje sutartyje, įvertinti konkrečių sutartinių santykių pobūdį. Teismas neturėtų iš esmės paneigti šalių valios dėl atsakomybės už sutartinių įsipareigojimų nevykdymą (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. rugsėjo 30 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Baltarusijos Respublikos Prezidento reikalų valdybos valstybinės gamybos ir prekybos unitarinė įmonė „Belaja Rus“ v. Britų Virginijos salų bendrovė Westintorg Corp., bylos Nr. 3K-3-443/2008; 2008 m. rugpjūčio 25 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje UAB „Kaduva“ v. UAB „Okadeta“, bylos Nr. 3K-3-401/2008; kt.). Teisėjų kolegija pažymi, kad tuo atveju, jeigu sutartyje sulygstama tik dėl baudos, taikytinos vienai sutarties šaliai, ir vėliau tokios sutarties sąlygos šalys neginčija, teismas negali šalių lygiateisiškumo, teisingumo ir protingumo principų pagrindu keisti šalių susitarimo dėl tokio prievolių vykdymo užtikrinimo ir priteisti šaliai minimalius nuostolius, kurių nereikia įrodinėti, tačiau šalys dėl tokių nesitarė.

Nagrinėjamu atveju šalių sudarytoje automobilio pirkimo–pardavimo sutartyje nėra nustatyto pagrindo priteisti baudą (netesybas) pirkėjui, kai pardavėjas pažeidžia sutarties įvykdymo terminą,  be to, bylos nagrinėjimo metu nenustatyta ir pagrindo teismui savo iniciatyva priteisti baudą (netesybas). “

Mane rimtai erzina, kai teismai mėgsta imtis advokato veiklos bando apginti žiopląją šalį griaudami sutartį, keisdami jos nuostatas ir pan. Civilinis kodeksas iš esmės nesuteikia teisės to daryti. Norint modifikuoti sutartis, tam yra tam skirti specialūs institutai: bendrosios skirtos sandorio negaliojimui, esminės šalių nelygybės, sutarties pakeitimo teismo sprendimu. Šiems institutams būdinga tai, kad jie turi aiškias taikymo sąlygas, kurios mažina teisinį neapibrėžtumą ir nenuspėjamumą. Anglai savo sutarčių teisėje yra griežtai pasisakę prieš geros valios, teisingumo, sąžiningumo, protingumo principų taikymą. Jų teismai iš esmės niekada šiais pagrindais nenutrauktų ir nemodifikuotų sutarties. Tokius teiginius galima rasti bet kokiame common law sutaričų teisės vadovėlyje, pamenu, tai per savo skaitytas paskaitas akcentavo ir garsus anglų sutarčių teisės profesorius S. Whittaker. Tokios vertinamosios kategorijos jų teismų vertintinos kaip pavojingos, nes yra per daug neapibrėžtos. Pritariu šiai pozicijai, pas mus minėtais principais argumentuojama tuomet, kai nėra geresnių teisinių argumentų. Įsikišimas į sutartį taip, kad vadovaujantis lygiateisiškumu, protingumu, sąžiningumu, teisingumu iš esmės sukuriamos sutarties normos (net nepripažįstamos negaliojančiomis, kas gali būti tam tikrais atvejais toleruotina) – visiškai absurdiškas, pažeidžiantis sutarčių laisvės principą, teisinį aiškumą ir stabilumą.

Advertisements

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s

%d bloggers like this: