Lietuvos Aukščiausiasis Teismas nurodė, jog nekonkuravimo susitarimai, kuriais be teisingo atlyginimo suvaržoma konstitucinė teisė laisvai pasirinkti darbą ar verslą – niekiniai

Niekada nerašiau darbo teisės tematika, tačiau, kadangi nekonkuravimo susitarimai artimesni civilinei teisei, šį kartą parašysiu. 2013 m. liepos 5 d. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas priėmė nutartį (nr. 3K-3-401/2013), kurioje buvo sprendžiamas tarp darbdavio ir darbuotojo nekonkuravimo susitarimų teisėtumo klausimas. Susitarimo esmė:

1. Visą darbo sutarties laikotarpį ir dvejus metus po darbo sutarties pasibaigimo atsakovas įsipareigojo be išankstinio rašytinio ieškovės sutikimo tiesiogiai ar netiesiogiai, atskirai ar kartu, ar bet kokio kito asmens vardu nekonkuruoti su darbdaviu ES valstybių teritorijoje.
2. Šalys sutaria, kad Darbuotojo mėnesinis darbo užmokestis apima ir kompensaciją už šiame Susitarime numatytų įsipareigojimų vykdymą Darbo sutarties galiojimo metu.

Čia matome esmines nekonkuravimo susitarimo sąlygas. Pastebėtina, jog sudarant nekonkuravimo susitarimą, būtina nustatyti teisingą kompensaciją už šio susitarimo laikymąsi. Taigi klausimas: ar galima darbo užmokesčio dalį įskaičiuoti kaip kompensaciją už nekonkuravimo susitarimo laikymąsi?

Pirmiausia Lietuvos Aukščiausiasis Teismas paaiškino šio instituto paskirtį:

“Nekonkuravimo susitarimu darbuotojas įsipareigoja, pasibaigus darbo sutarčiai, sutartą laikotarpį nustatytomis sąlygomis nekonkuruoti su darbdaviu – nedirbti darbdavio konkurento įmonėje, nesteigti įmonės ar nedalyvauti versle, konkuruojančiame su buvusio darbdavio verslu. Kad sudarytas nekonkuravimo susitarimas būtų pripažįstamas galiojančiu, jis turi neprieštarauti įstatymui.

Lietuvos Respublikos Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalyje inter alia įtvirtinta, kad kiekvienas žmogus gali laisvai pasirinkti darbą bei verslą ir turi teisę gauti teisingą apmokėjimą už darbą. Laisvė pasirinkti darbą ir verslą reiškia, kad kiekvienas žmogus turi konstitucinę teisę pats spręsti, kokią veiklą jam pasirinkti. Ši nuostata remiasi visuotinai pripažinta žmogaus laisvės koncepcija. Teisė laisvai pasirinkti darbą ar verslą yra viena iš būtinų sąlygų žmogaus, asmenybės gyvybiniams poreikiams tenkinti, deramai padėčiai visuomenėje užimti (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2002 m. kovo 14 d., 2002 m. lapkričio 25 d. nutarimai). Teisė laisvai pasirinkti darbą nevertintina kaip absoliuti – ji negali būti traktuojama kaip garantuojanti, kad kiekvienas asmuo turės darbą ar gaus konkretų pageidaujamą darbą, taip pat ji neužkerta galimybės tam tikrais pagrindais apriboti jos įgyvendinimą, nustatant atitinkamus pagrįstus ir teisėtus reikalavimus.

Dirbdamas darbą, darbuotojas įgyja ar pagerina savo kvalifikaciją, profesines žinias ir įgūdžius. Aukštesnė profesinė kvalifikacija sudaro prielaidas jam geriau konkuruoti darbo rinkoje, pretenduoti į aukštesnį atlyginimą už darbą, taigi ji yra reikšmingas veiksnys, pagerinantis sąlygas darbuotojui įgyvendinti savo teisę pasirinkti konkretų pageidaujamą darbą bei už darbą gauti teisingą atlyginimą.

Darbdaviai suinteresuoti apsaugoti įmonės komercines ar technologines paslaptis ir kitą konfidencialią informaciją (know-how, klientų sąrašai, kainų politika, kitos žinios apie įmonės veiklą, kt.) nuo šių paslapčių panaudojimo konkurencijai su jais. Tokią galimybę turi buvę darbuotojai, todėl darbdaviai siekia su jais sudaryti nekonkuravimo susitarimus. Tokie susitarimai neišvengiamai riboja juos pasirašiusių darbuotojų teisę laisvai pasirinkti darbą bei verslą.

Tiek pakankama darbdavio turtinių interesų apsauga, tiek darbuotojo darbo teisių apsauga – būtinos normalios ūkinės veiklos šiuolaikinėje visuomenėje prielaidos. Kilus ginčui dėl šių teisių ir interesų pažeidimo, teismas, aiškindamas ir taikydamas teisės normas, privalo įvertinti skirtingus interesus ir užtikrinti jų pusiausvyrą.

Nekonkuravimo susitarimas kasacinio teismo praktikoje laikomas civiliniu teisiniu sandoriu nepaisant to, kad jis sudarytas darbo sutarties šalių ir inkorporuotas į šalių sudarytą darbo sutartį kaip jos papildymas, atsižvelgiant į sutarčių laisvės principą, suteikiantį teisę šalims laisvai sudaryti sutartis ir savo nuožiūra nustatyti tarpusavio teises bei pareigas, taip pat ir Civiliniame kodekse nenumatytas, jeigu tai neprieštarauja įstatymams (CK 6.156 straipsnio 1 dalis). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, pasisakydamas dėl nekonkuravimo susitarimo darbo teisiniuose santykiuose, yra konstatavęs, kad nagrinėjamam susitarimui pagal įstatymo analogiją taikytinas CK 2.164 straipsnis, reglamentuojantis konkurencijos draudimą, taip pat CK šeštosios knygos II dalies „Sutarčių teisė“ normos, CK 1.5 straipsnis. Pažymėtina, kad CK 2.164 straipsnis, sprendžiant bylas dėl nekonkuravimo susitarimų, taikomas atsižvelgiant į juos sudarančių šalių ir susitarimų ypatumus, kuriuos lemia pirmiau išdėstytos Konstitucijos normos. Kasacinis teismas formuojamoje teismų praktikoje dėl nekonkuravimo susitarimų yra nurodęs, kad tokie susitarimai turi atitikti teisingumo, protingumo ir sąžiningumo reikalavimus. Nekonkuravimo susitarimai, atsižvelgiant į jų tikslus, interesų teisėtumą, negali būti sudaromi su bet kuriuo darbuotoju. Susitarime, be kita ko, turi būti nustatyta pusiausvyra tarp abiejų jos šalių interesų, vienos šalies (darbdavio) interesas turi būti ginamas kuo mažiau suvaržant kitos šalies (darbuotojo) veiksmus, šios naudai nustatant  sąžiningą ir teisingą kompensaciją (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo  Civilinių  bylų  skyriaus  teisėjų  kolegijos 2007 m.  spalio 22 d. nutartį, priimtą  civilinėje byloje UAB „Docpartner“ v. L. V. , bylos Nr.  3K-3-415/2007; 2012 m. lapkričio 12 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje. S. v. UAB „ETB Legal“, bylos  Nr. 3K-3-476/2012).

Kadangi darbdavio ir  darbuotojo sudaromu nekonkuravimo susitarimu apribojama Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta teisė laisvai pasirinkti darbą ar verslą būtent toje srityje, kurioje darbuotojas turi aukštesnę kvalifikaciją, kartu ribojama jo galimybė gauti didesnes nei kitose srityse pajamas, tai už įsipareigojimą nekonkuruoti turi būti teisingai atlyginama. Dėl to tik nustačius teisingą kompensaciją už nurodytus darbuotojo teisių suvaržymus, šie suvaržymai nevertintini kaip neproporcingi ir pažeidžiantys darbuotojų konstitucines teises. Priešingu atveju nekonkuravimas laikytinas įtvirtinančiu esminę šalių nelygybę ir gali būti pripažintas negaliojančiu CK nustatytais sandorių negaliojimo pagrindais, vienai iš šalių kreipiantis į teismą. Atsakovas, gindamasis nuo ieškinio, turi įrodyti, kaip ieškovui buvo tinkamai atlyginta už jo teisių suvaržymą.“

Pagal konkrečiai šį susitarimą, ribojimai yra labai griežti:

“Nagrinėjamoje byloje ieškovei – buvusiai atsakovų darbdavei – reikalaujant priteisti iš atsakovų nekonkuravimo Susitarimuose nustatyto dydžio baudą už jų nesilaikymą, atsakovai ginčija Susitarimų galiojimą, motyvuodami, kad Susitarimuose nėra privalomojo elemento – materialinės kompensacijos. Byloje nustatyta, kad ieškovė su atsakovais sudarė nekonkuravimo Susitarimą, pagal kurio 2.1 punktą visą darbo sutarties laikotarpį ir dvejus metus po darbo sutarties pasibaigimo atsakovai įsipareigojo be išankstinio rašytinio ieškovės sutikimo tiesiogiai ar netiesiogiai, atskirai ar kartu, ar bet kokio kito asmens vardu nekonkuruoti su ieškove ES valstybių teritorijoje (atsakovas A. B. įsipareigojo nekonkuruoti ir NVS šalių teritorijoje). Pagal Susitarimus nekonkuravimo sąvoka apima įsipareigojimą: nedirbti, nebūti direktoriumi, valdybos, stebėtojų tarybos ar kito įmonės organo nariu, bendrovėse ar kitose įmonėse, kurios yra ar potencialiai gali būti ieškovės konkurentais; nekonsultuoti, nesudaryti sutarčių, nebūti agentu,  individualiai ar kaip nors kitaip nedalyvauti bendrovėse, įmonėse ar kituose susivienijimuose; tiesiogiai ar netiesiogiai neužsiimti verslu, kuris konkuruoja ar gali konkuruoti su ieškovės verslu; tiesiogiai ar netiesiogiai neturėti akcijų, kitų kapitalų dalių ar kokių kitų tiesioginių ar netiesioginių privačių interesų bendrovėse, įmonėse ar kituose susivienijimuose, kurie gali būti ieškovės konkurentais. Taigi Susitarimuose nustatytų apribojimų apimtis yra didelė.

Nekonkuravimo Susitarimų 4.1 punkte nurodyta: „Šalys sutaria, kad Darbuotojo mėnesinis darbo užmokestis apima ir kompensaciją už šiame Susitarime numatytų įsipareigojimų vykdymą Darbo sutarties galiojimo metu“. Kitų nuostatų dėl kompensacijos Susitarimuose nėra.“

Teismas priėjo prie išvados:

“Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į pirmiau išdėstytas ginčo Susitarimų nuostatas, apibendrindama konstatuoja, kad šiuose Susitarimuose, nustačius didelės apimties darbuotojų teisių apribojimus, nebuvo nustatyta įstatymo reikalavimus atitinkanti kompensacija, kuri yra būtina nekonkuravimo susitarimų, ribojančių darbuotojų konstitucines teises, galiojimo sąlyga. Tai sudaro pagrindą pripažinti, kad Susitarimai, kuriais be teisingo atlyginimo suvaržant konstitucinę teisę laisvai pasirinkti darbą ar verslą, įtvirtinta esminė šalių nelygybė, neatitiko teisingumo, proporcingumo ir sąžiningumo principų (CK 1.5 straipsnis), prieštaravo imperatyviosioms įstatymo normoms, todėl yra negaliojantys ab initio (CK 1.80 straipsnis). Tokia nuostata atitinka kasacinio teismo formuojamą teismų praktiką (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. birželio 28 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje UAB „JG reklamos dovanos“ v. D. S. ir UAB „Verslo inkorporacijos centras“, bylos Nr.  3K-3-377/2013; 2013 m. birželio 28 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje G. G. v. UAB „JG reklamos dovanos“, bylos Nr.  3K-3-378/2013).

Teisėjų kolegija pažymi, kad, atsižvelgiant į konstatuotus nekonkuravimo Susitarimų negaliojimo pagrindus, išvados dėl jų negaliojimo negali pakeisti kasatoriaus nurodomos aplinkybės, kad atsakovai, sudarydami ginčo  Susitarimus, juose nustatytų sąlygų nelaikė pažeidžiančiomis jų interesus. Teisės normos draudžia sudaryti sandorius, prieštaraujančius imperatyviosioms įstatymų nuostatoms, valstybėje susiformavusiai viešajai tvarkai ar gerai moralei. Kasatoriaus teiginys, kad, pripažįstant negaliojančia nekonkuravimo Susitarimo dalį dėl kompensacijos darbuotojui, kita ginčo Susitarimo dalis, kaip apsauganti teisėtą darbdavio interesą ir užkertanti kelią nesąžiningai konkurencijai, nelaikytina negaliojančia, prieštarauja pirmiau išdėstytoms nekonkuravimo Susitarimo galiojimo sąlygoms. Pripažinus negaliojančiomis ginčo Susitarimų dalis, kuriomis kompensacija darbuotojams už jų teisių suvaržymus iš esmės nenustatyta, ir paliekant galioti dalis, kuriose nustatyti šie suvaržymai, jie liktų prieštaraujantys imperatyviosioms įstatymo normoms, t. y. niekiniai.“

Apibendrinanti išvada, jog nustatant konkuravimo susitarimą po darbo sutarties nutraukimui tam tikram laikui, darbdavys norėdamas šio susitarimo teisėtumo privalo užtikrinti, kad po darbo sutarties nutraukimo mokama kompensacija už nekonkuravimą yra adekvati ir teisinga. Priešingu atveju, ji bus pripažinta niekine ir negaliojančia ab initio.

Reklama

2 Responses to Lietuvos Aukščiausiasis Teismas nurodė, jog nekonkuravimo susitarimai, kuriais be teisingo atlyginimo suvaržoma konstitucinė teisė laisvai pasirinkti darbą ar verslą – niekiniai

  1. meskap says:

    Teismas žinoma nepasivargino nubrėžti gaires kas laikytina teisinga kompensacija. Tai kaip ir nieko naujo.

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s

%d bloggers like this: