Mūsų visuomenės problema yra ne gėjai, o R. Paksas ir jo rinkėjai

Labai norėjau nerašyti komentaro apie artėjančias homoseksualų eitynes, nes šia tema jau pasisakė visi kas tik galėjo ir nemaniau, kad prie viešosios diskusijos ką nors pridėsiu.  Be to, kai rašau apie žmogaus teises mano įrašai būna gana emocingi, o dabar stengiuosi viešo emocijų demonstravimo vengti. Beveik pavyko susilaikyti, kol savo nuomonės vakar vakare nepareiškė vienas politikas:

Pakso komentaras facebook tinkle

Pakso komentaras facebook tinkle

Komentaras pateikiamas po skambaus pavadinimo straipsniu: R. Paksas: „Žmogaus teisės neturi tapti ginklu saujelės išsišokėlių rankose“. Pamatęs šio straipsnio antraštę labai apsidžiaugiau, pagalvojau, kad pagaliau Paksas atsisako savo ambicijų į Lietuvos Prezidento sostą. Deja, paskaitęs straipsnį, supratau klydęs. Susidaro tokia paradoksali situacija, kai Paksas jau N metų zyzia dėl jo atžvilgiu daromo žmogaus teisių pažeidimo, kai neleidžiama jam būti renkamam į Seimą. Nuolat bando kelti gailestį naudodamas šią kortą prieš rinkėjus. Dabar gi, jis sako, kad žmogaus teisės neturi tapti ginklu saujelės išsišokėlių rankose… Būtent jis yra didžiausias verksnys, kuris bando nuolat bando prisidengti žmogaus teisių pažeidimais. Paksas FB retoriškai klausia:

“Niekaip nesuprantu, už kokius pinigus mes prisipirkome tiek baimės. Tiek daug, kad nebedrįstame pasakyti, jog Lietuva savo kalbos, kultūros, istorijos ir valstybingumo reikalus spręs pati.“

Aš turiu jam kontraklausimą: Niekaip nesuprantu, už kokius pinigus mes prisipirkome tiek baimės. Tiek daug, kad nebedrįstame pasakyti, jog Lietuva, negali pati spręsti kuriam laikui, asmenis sulaužiusius priesaiką valstybei ir kartu šiurkščiai pažeidusius Konstituciją, pašalinti iš viešo politinio gyvenimo?

Paksas teigia: “Apgailėtina, jog farso dalyviais tampa ir Europos Sąjungos institucijų pareigūnai.“

Aš atsakau: apgailėtina, jog jog farso dalyviais tampa ir Europos Sąjungos institucijų pareigūnai…

Ką noriu pasakyti? Kad šiam asmeniui ir jo šutvei ta pati Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija ir mūsų nacionalinė Konstitucija galioja selektyviai. EŽTT sprendimai yra svarbūs tiek, kiek jais pasisakoma dėl pažeistų Rolando teisių. Teisė visiems nevaržomai rinktis į taikius susirinkimus – nusispauti, nes Rolandui nepatinka. Šis politikas yra akivaizdus antidemokratas, kuris parazituoja mūsų valstybės sąskaita. Nuolat verkia dėl žmogaus teisių, tačiau kitiems jų suteikti nenori. Ginasi Konvencija, tačiau per rinkimus vos ne pirmu punktu įrašo, kad gražins mirties bausmę. Tokia ta veidmainio taktika, kuri patinka jį renkančioms avims. Jo partijos pavadinime naudojami žodžiai liberaldemokratai neturi nieko bendro nei su liberalų, nei su demokratijos idėjomis. Nieko neturi ir žodžiai tvarka ir teisingumas, kurie pagal tos partijos sampratą dvelkia radikalizmu ir ksenofobija.

Mano supratimu demokratijos sudedamosios dalys yra ir teisinė valstybė, ir Konstitucijos viršenybė, ir visas žmogaus teisių paketas ir t.t. Be šių elementų apie šiuolaikinę demokratiją negalima net kalbėti. Tokie asmenys, kaip Paksas, naudojasi demokratijos silpnomis vietomis ir griauna ją iš vidaus. Aš nemanau, kad sistema turėtų toleruoti tokius asmenis. Nemanau, kad žmogus, kuris negerbia kitų asmenų žmogaus teisių, gali turėti kažkokių pretenzijų į savo žmogaus teises. Tikiuosi, kad EŽTT sprendimas byloje Paksas prieš Lietuvą niekada nebus įgyvendintas. Jeigu konservatoriai ir liberalai toliau sėkmingai sabotuos šio sprendimo Seime įgyvendinimą, tai mano kaip rinkėjo balsą per kitus rinkimus turės garantuotai. Jeigu sverčiau ant svarstyklių, tai man yra žymiai baisiau tai, kad yra nepagrįstai ribojama konstitucinė žmogaus teisė į taikius susirinkimus, negu tai, kad asmuo sulaužęs priesaiką ir šiurkščiai pažeidęs Konstituciją negali būti renkamas į parlamentą.

Kalbant, kodėl yra politikų linkusių parazituoti šiais klausimais, atsakymus iš esmės pateikė R.Sadauskas-Kvietkevičius “Tikrųjų grėsmių pakeitimas eitynėmis“. Trumpai susumuojant jo motyvus, kuriems pritariu, tai tiesiog yra dūmų uždanga, kuria renkami taškai prieš rinkėjus. Visos tokios problemos (pavardžių rašymas su W, lentelės lenkų gyvenamose vietose jų kalba) yra grynai dirbtinio pobūdžio, kurių sprendimai labai prasti, tačiau populistai ant to kraunasi politinį kapitalą. Jau savaitę laiko nekyla kalbos dėl homoseksualų eitynių, o taip atitraukiamas dėmesys, nuo energetikos, soc. garantijų politikos ir pan. Nes pasisakyti prieš gėjus ir gauti taškų iš rinkėjų yra labai lengva, žymiai sunkiau užlopyti biudžeto skylę, ar sukurti verslui palankų ekonominį klimatą. Kada Paksas turėjo pasiūlymą, kaip padėti verslui sukurti nors vieną darbo vietą? Atsakymą numanote… Tėra sugebama kartoti nuolat tuos pačius burtažodžius, kurie garantuoja avių pasitikėjimą, kelią į valdžią ir kelerių metų į priekį sotų gyvenimą iš mokesčių mokėtojų pinigų nekuriant absoliučiai jokios pridėtinės vertės savo valstybei išskyrus gėdos darymą tarptautinėje arenoje.

Man išvis nesuvokiamas pasipiktinimas, kad tam tikra asmenų grupė renkasi į taikius susirinkimus. Klausiama, koks yra to parado tikslas? Vadindami paradu turbūt dauguma įsivaizduoja Rio de Janeiro karnavalą. Parado tikslas paprastas – pakovoti už lygias teises valstybėje. Jeigu du Gedimino prospektu einantys susikibę už rankų vyrai, ar sėdėdami kokioje kavinėje nesulauktų dėmesio, žvilgsnio, apkalbų ir t.t., tai tokie paradai dabar nebevyktų. Paradai vyks tol, kol bus toks visuomenės pasipriešinimas ir neigiamas dėmesys. Į visą šią situaciją man artimiausias yra mano mėgstamiausio  komiko Louis C. K. požiūris (video žiūrėti iki 2:40 min):

Reklama

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas užkerta kelią neapdariai notarų profesinei veiklai

Esu ne iš vieno žmogaus girdėjęs, jog nuėjus pas notarą, kai įstatymas reikalauja privalomos notarinės sutarties formos, notarai nediskutuodami pakiša savo jau šabloninėmis tapusias sutartis. To pavydžiu galėtų būti sutartys, kurių dalykas yra nekilnojamojo turto perleidimas. Kartais, net tokiose situacijose, kai teisiniuose santykiuose dalyvauja ekonomiškai stiprios ir teisiškai išprususios šalys kaip bankai, būna kad notarai nepaiso jų pateikiamų sąlygų. Vienas iš tokių atvejų, kuriame šiuo klausimu tiesiogiai nepasisakyta, mano žiniomis yra LAT 2012 m. lapkričio 29 d. byla Nr. 3K-3-521/2012. Faktinė situacija, kad sudarinėjama sutartis dėl nekilnojamojo turto, šalys susitaria dėl sąlygų, o nunešus sutartį pas notarą, notaras, kiek suprantu pagal turima sutarties šablonkę, sukala sutartį, kurioje nėra sąlygų, dėl kurios susitarė šalys arba jos perkeltos iš dalies (naudinga tik vienai iš šalių prasme). Cituotoje byloje ginamasi kitais būdais, bet faktinė situacija, mano supratimu, gana panaši į bylos, kurią noriu aptarti šiandien. Šiame įraše aptarinėsiu notaro civilinę atsakomybę ir jos sąlygas.

2013 m. liepos 18 d. LAT’as priėmė nutartį Nr. 3K-3-405/2013, kurios faktinę situaciją aptarsiu labai trumpai, nes ji gana paini. Esmė, kad sudarinėjama nekilnojamo turto (buto) perleidimo sutartis, butas yra įhipotekintas, o hipotekos turėtojas išlygsta specialias daikto išlaisvinimo iš hipotekos sąlygas. Trumpai, jos tokios:

“Šis butas buvo įkeistas trečiojo asmens O. P. kreditoriui – trečiajam asmeniui AB SEB bankui, kuris trečiojo asmens O. P. prašymu 2007 m. liepos 30 d. išdavė pažymą Nr. 08.04.10-0701867, jog sutinka, kad, nepanaikinant įkeitimo teisės, O. P. parduotų bankui įkeistą butą bei kad šis butas būtų įkeistas pakartotinai, bet su sąlyga, kad už parduotą butą dalis gautų lėšų, tačiau ne mažiau kaip 245 478,33 Lt, bus nukreipta skoliniam įsipareigojimui pagal kredito sutartį visiškai padengti į banko nurodytą sąskaitą, taip pat nurodė, jog, padengus visus O. P. skolinius įsipareigojimus trečiajam asmeniui AB SEB bankui pagal kredito sutartį, šis atsisakys buto hipotekos ne vėliau kaip per 30 kalendorinių dienų nuo lėšų gavimo. Ieškovai pažymėjo, kad su šia AB SEB banko pažyma buvo supažindinta notarė A. K., tačiau Pirkimo–pardavimo sutartyje buvo nurodyta tik AB SEB banko išduoto sutikimo dalis, kurioje bankas sutiko, kad jam įkeistas turtas būtų parduotas, tačiau nenurodytos sąlygos, kuriomis bankas duoda šį sutikimą, t. y. kad dalis gautų lėšų, bet ne mažiau kaip 245 478,33 Lt, būtų pervesta į banko nurodytą sąskaitą O. P. skoliniam įsipareigojimui pagal kredito sutartį visiškai padengti.“

Taigi sutartyje yra sąlyga, kad bankas sutinka jog jam įkeistas butas būtų parduotas, tačiau pamirštama įdėti į sutartį sąlyga, jog už parduota butą dalis lėšų būtų nukreipta skoliniam įsipareigojimui bankui padengti? Notaro patvirtinta sutartis, gražu, ar ne? Aš matau tik kelis variantus, kodėl taip galėjo atsitikti: a) notaras buvo nesąžiningas; b) notaras buvo neapdairus.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, pasisakydamas dėl notaro civilinės atsakomybės, pirmiausia paaiškina, koks turi būti notaro profesinės veiklos standartas:

“Notaro veiklą reglamentuoja Notariato įstatymas. Šio įstatymo 2 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad notaras yra valstybės įgaliotas asmuo, atliekantis šio įstatymo nustatytas funkcijas, užtikrinančias, kad civiliniuose teisiniuose santykiuose nebūtų neteisėtų sandorių ir dokumentų. Konkretaus notaro užduotis yra atliekamais notariniais veiksmais patikrinti tvirtinamo sandorio atitiktį įstatymams, nes notarui valstybė yra suteikusi svarbius įgaliojimus jam vykdant viešąją funkciją – apsaugoti teisėtumą civiliniuose teisiniuose santykiuose, o tai suponuoja ir notaro griežtos profesinės atsakomybės ypatumus. Prieš tvirtindamas sandorius notaras privalo būti maksimaliai atidus, kad ne tik būtų išvengta neteisėtų sandorių sudarymo, bet ir būtų užtikrinta asmenų teisėtų interesų apsauga. Notarui atliekant savo profesines pareigas atsiranda juridiniai faktai, kurie keičia civilinius santykius. Pasitikėjimas notaro atliekamais veiksmais grindžiamas ir Notariato įstatymo 26 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta taisykle, jog notarine forma patvirtintuose dokumentuose esantys faktai yra nustatyti ir neįrodinėjami, kol šie dokumentai (jų dalys) įstatymų nustatyta tvarka nėra pripažinti negaliojančiais. Taigi notaras yra ir civilinių santykių teisėtumo ir stabilumo garantas. Tokia socialinė–teisinė padėtis įpareigoja notarą būti ypač atidžiu ir rūpestingu aukštos kvalifikacijos teisininku. Profesinė veikla yra specifinė veikla, kuri reikalauja išsamių atitinkamos srities žinių bei įgūdžių. Profesinių veiksmų atlikimas ar profesinių paslaugų siūlymas sukuria pagrindą tikėti šių paslaugų atlikimo kokybe. Šių veiksmų ar paslaugų kokybė preziumuojama, nes tai atlieka ne paprastas asmuo, o profesionalas. Asmuo, vykdydamas profesinę veiklą, įsipareigoja veikti pagal jo kvalifikacijai keliamų reikalavimų standartus. Dėl to specialistai, be bendro pobūdžio atsargumo pareigos, turi specifines profesines pareigas, t. y. jiems taikomi griežtesni atidumo, atsargumo, rūpestingumo reikalavimai. Kiekvienu atveju, kai notaras peržengia įstatymo jam suteiktus įgaliojimus ar juos netinkamai vykdo, ir dėl to padaroma žala tretiesiems asmenims, tokios žalos atsiradimas pripažintinas neteisėtu (CK 6.263 straipsnio 1 dalis).
Pagal Notariato įstatymo 16 straipsnio 1 dalį notaras atsako Lietuvos Respublikos civilinio kodekso ir šio įstatymo nustatyta tvarka už savo, savo atstovo ir notaro biuro darbuotojų kaltais veiksmais fiziniams ar juridiniams asmenims padarytą žalą, vykdant notaro profesinę veiklą. Taigi notaro civilinė atsakomybė už profesine veikla padarytus pažeidimus yra deliktinė. Atsakomybė galima tik tuo atveju, kai yra visos keturios jos sąlygos: neteisėti veiksmai, priežastinis ryšys, kaltė ir žala (CK 6.246–6.249 straipsniai).“

Ši citata labai svarbi, nes ja reikalaujama labai aukšto profesinio standarto. Noriu atkreipti dėmesį į vartojamą sąvoką “griežta profesinė atsakomybė“. Labai panašiai skamba su griežtoji civilinė atsakomybė (atsakomybė be kaltės), bet tai nėra tapačios sąvokos. Mano supratimu, LAT’as šiek tiek žaidžia žodžiais, nes sąvokos nors ir ne tapačios bet savo turiniu turi panašumo. Griežtą profesinę atsakomybę sudaro jai LAT’o suteiktas turinys. Tai toks elgesio standartas, kuris civilinę atsakomybę nustato beveik be kaltės, tačiau, vis dėlto su kalte. Tai yra netikslus ir, galite sakyti, kvailas paaiškinimas, bet aš taip interpretuoju šį LAT’o išaiškinimą. Manau, LAT’as jeigu galėtų, tai pasakytų, kad notaro civilinė atsakomybė yra be kaltės, tačiau to padaryti negali dėl vienos priežasties, kuri yra notariato įstatyme:

6(2) straipsnis. Notarų profesinės civilinės atsakomybės privalomasis draudimas

Notarų profesinė civilinė atsakomybė už fiziniams ar juridiniams asmenims padarytą žalą, vykdant notaro profesinę veiklą, viršijanti 1000 litų, draudžiama privalomuoju draudimu.

Notarų profesinės civilinės atsakomybės privalomojo draudimo objektas yra notarų civilinė atsakomybė už notarų, jų atstovų ir notarų biurų darbuotojų kaltais veiksmais padarytą žalą, vykdant notaro profesinę veiklą.

16 straipsnis. Notaro atsakomybė

Notaras atsako Lietuvos Respublikos civilinio kodekso ir šio įstatymo nustatyta tvarka už savo, savo atstovo ir notaro biuro darbuotojų kaltais veiksmais fiziniams ar juridiniams asmenims padarytą žalą, vykdant notaro profesinę veiklą.“

Taigi specialiame įstatyme yra norma, kuri nurodo, kad civilinė atsakomybė yra už kaltais veiksmais padarytą žalą. Tai reiškia, kad kaltė yra būtina civilinės atsakomybės sąlyga. Net  jeigu LAT’as contra legem pasakytų, jog atsakomybė kyla be kaltės, tai tada draudimo kompanijos galėtų nemokėti notarams draudimo išmokų, nes jų poziciją gintų viena iš cituojamų normų. Šioje situacijoje be kaltės neišsisuksi. Dėl to logiška, kad LAT’as sako, jog notaro atsakomybė kyla tik įrodžius visas civilinės atsakomybės sąlygas, bet veiksmų neteisėtumas ir kaltė yra sumažinami iki labai lengvai įrodomo lygio t.y. užkeliamas labai aukštas profesinis standartas – iki menkiausio neapdairumo, nerūpestingumo. Nagrinėjant esamą situaciją su turimomis normomis, toks išaiškinimas yra visiškai logiškas, protingas ir pateisinamas.

Toliau teismas aiškina atskiras civilinės atsakomybės sąlygas šios bylos kontekste. Pirmiausia neteisėti veiksmai:

Neteisėti veiksmai yra viena iš bendrųjų civilinės atsakomybės sąlygų. Bendriausia prasme ji suprantama kaip asmens elgesio neatitiktis teisei. Taikant civilinę atsakomybę neteisėti veiksmai yra tie, kurie neatitinka ne tik civilinės teisės, bet ir kitų teisės šakų teisės aktų reikalavimų, principų. Dėl notaro atsakomybės pažymėtina, kad notaro veiksmų teisėtumas vertinamas pagal tai, ar notaras nepažeidė jo veiklą reglamentuojančių įstatymų, taip pat kitų teisės normų. Notarui, kaip ir kiekvienam asmeniui, nustatyta pareiga elgtis taip, kad nebūtų padaroma žala (CK 6.263 straipsnis), o vykdant profesinę veiklą jam tenka pareiga užtikrinti, kad civiliniuose teisiniuose santykiuose nebūtų neteisėtų sandorių ir dokumentų, būtų užtikrinta asmenų teisėtų interesų apsauga (Notariato įstatymo 1, 2 straipsniai). Atsižvelgiant į šias nuostatas turi būti vertinama, ar notaro veiksmai yra teisėti. Kasacinio teismo išaiškinta, kad tretiesiems asmenims padaryta žala turėtų būti atlyginama visiškai ir tais atvejais, kai notaras dėl suklydimo ar kitų asmenų neteisėtų veiksmų (pvz., apgaulės) atlikdamas savo profesinėje veikloje jam priskirtas funkcijas padaro formalaus pobūdžio pažeidimą, kuriuo prisidedama prie žalos atsiradimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. balandžio 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje S. K. v. notarė O. A., bylos Nr. 3K-3-264/2008).

Bylos duomenimis, trečiasis asmuo – notarė A. K. – patvirtino 2007 m. liepos 31 d. Pirkimo–pardavimo sutartį, kuria ieškovai bendrosios jungtinės nuosavybės teisėmis iš trečiųjų asmenų O. P. ir J. P. įsigijo butą, įkeistą AB SEB bankui trečiojo asmens O. P. prievolių šiam bankui įvykdymui užtikrinti. AB SEB bankas 2007 m. liepos 30 d. išdavė pažymą Nr. 08.04.10-0701867, jog sutinka, kad, nepanaikinant įkeitimo teisės, O. P. parduotų bankui įkeistą butą bei kad šis butas būtų įkeistas pakartotinai su sąlyga, kad už parduotą butą dalį gautų lėšų, tačiau ne mažiau kaip 245 478,33 Lt dydžio sumos, pirkėjas nukreiptų O. P. skoliniam įsipareigojimui pagal kredito sutartį visiškai padengti į banko nurodytą sąskaitą. Pirkimo–pardavimo sutarties 2 punktu nustačius ieškovų pareigą 345 000 Lt pervesti į trečiojo asmens O. P. sąskaitą, o jam neatsiskaičius su hipotekos kreditoriumi pagal kredito sutartį, AB SEB bankas nukreipė išieškojimą į ieškovams nuosavybės teise priklausantį butą. Šioje byloje teismai, darydami išvadą, kad nenustatyti neteisėti notarės veiksmai, CK 6.246 straipsnį aiškino neatsižvelgdami į konkrečias bylos aplinkybes. Ar notarės veiksmai, patvirtinant Pirkimo–pardavimo sutartį, į kurią nebuvo perkeltos visos AB SEB banko išduotoje pažymoje nurodytos sutikimo sąlygos, yra teisėti, spręstina atsižvelgiant į tai, ar pagal šios bylos faktus (šalių veiksmus, sutarties sudarymo sąlygas ir aplinkybes ir kt.) neatsiskaitymas su AB SEB banku ir dėl to vėliau banko nukreiptas išieškojimas į ieškovams nuosavybės teise priklausantį turtą dėl trečiojo asmens prievolės bankui neįvykdymo yra susijęs su netinkamu notarės pareigų atlikimu. Kadangi parduodamam butui buvo nustatyta hipoteka, sudarant pirkimo–pardavimo sandorį reikėjo išsiaiškinti hipotekos kreditoriaus poziciją. AB SEB banko sutikime išdėstytos sąlygos, keliamos pirkimo–pardavimo sandoriui. Iš jo turinio matyti, kad bankas sutiko su įkeisto buto pardavimu tik tuo atveju, jei gautos lėšos iš pirkimo–pardavimo sandorio bus nukreiptos kreditui dengti pagal kredito sutartį. Be to, sutikime aiškiai nurodyta, į kokias banko sąskaitas pinigai turi būti pervedami. Išvardytos banko sąlygos nebuvo tinkamai perkeltos į Pirkimo–pardavimo sutartį. Šiuo atveju nėra svarbu, kam sutikimas buvo adresuotas. Teisėjų kolegijos vertinimu, notarė, gavusi AB SEB banko sutikimą su konkrečiomis sąlygomis sandoriui sudaryti, turėjo elgtis su didesniu atidumu ir rūpestingumu ir šias sąlygas įrašyti į Pirkimo–pardavimo sutartį, juolab kad sąlyga dėl atsiskaitymo tvarkos aiškiai sukuria pirkėjams (ieškovams) papildomas pareigas. Ieškovai, įsigydami butą, galėjo pagrįstai tikėtis, kad juo galės disponuoti be įstatymų ar sutartyje nustatytų apribojimų ir kad neprisiims papildomų prievolių už trečiuosius asmenis. Kaip matyti iš bylos medžiagos, notarė netinkamai įvykdė Notariato įstatymo 30 straipsnyje nustatytą pareigą išaiškinti atliekamų notarinių veiksmų prasmę ir padarinius asmenims, kurie nori juos atlikti, nes netinkamai parengdama Pirkimo–pardavimo sutartį, t. y. neįtraukdama į jos tekstą hipotekos kreditoriaus sutikime nurodytų sąlygų, nesilaikė jai keliamų griežtesnių rūpestingumo ir atidumo reikalavimų, t. y. atliko neteisėtus veiksmus, netinkamai užtikrino ieškovų (pirkėjų) ir hipotekos kreditoriaus teises, dėl kurių atsirado žala.“

Kaltė:

“Pagal Notariato įstatymo 16 straipsnį notaras atsako tik už kaltais veiksmais padarytą žalą. Kaltės turinys šio asmens atsakomybės požiūriu yra ypatingas: jis priklauso nuo notarų veiklos ypatybių ir reikšmės, nes notarui keliami didesni reikalavimai ir atsakomybė tenka dėl paties mažiausio laipsnio neapsižiūrėjimo, neatidumo ar net klaidos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2002 m. balandžio 17 d. nutartis, priimta civilinėje byloje B. L. ir kt. v. Vilniaus miesto 5-asis notarų biuras ir kt., bylos Nr. 3K-3-614/2002; 2002 m. birželio 13 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. S. v. Kauno rajono 1-ojo notarų biuro notarė G. P. ir kt., bylos Nr. 3K-7-645/2002; 2003 m. sausio 21 d. nutartis, priimta civilinėje byloje R. N. v. R. V. ir kt., bylos Nr. 3K-7-127/2003; kt.). Dėl to, sprendžiant dėl tam tikrą notarinį veiksmą atlikusio notaro civilinės atsakomybės, būtina nustatyti, kokius kaltus veiksmus notaras atliko, taip pat turi būti įvertinta, ar šis asmuo toje konkrečioje situacijoje padarė viską, ko yra protinga iš jo reikalauti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. sausio 21 d. nutartis, priimta byloje J. S. ir kt. v. Klaipėdos miesto 7-ojo notarų biuro notarė V. J. M. ir kt., bylos Nr. 3K-3-11/2004; 2006 m. birželio 30 d. nutartis, priimta byloje J. G. v. Kauno miesto 8-ojo notarų biuro notarė L. T. ir kt., bylos Nr. 3K-3-295/2006). Reikalavimai notarui, kaip vykdančiam profesinę veiklą asmeniui, apibrėžtini atsižvelgiant į tai, kokia jam tenka teisinė pareiga ir kokio pobūdžio veiklą jis vykdo. Notaras atlieka teisinio pobūdžio veiklą, teikia teisines paslaugas, todėl jas turi suteikti tinkamai. Tinkamas teisinių paslaugų suteikimas apima reikalavimus tai daryti kruopščiai, atidžiai ir teisiškai kvalifikuotai. Teisinės paslaugos atlikimas reikalauja vykdyti teisinį faktų įvertinimą. Vadinasi, turi būti nustatyti faktai ir jie turi būti tinkamai kvalifikuoti. Sandorio tvirtinimo metu notaras turi nustatyti faktines sandorio aplinkybes, jas teisiškai įvertinti ir tinkamai teisiškai įforminti. Notaras negali apsiriboti tuo, kad būsimo sandorio šalys pageidauja sudaryti sandorį tam tikromis sąlygomis. Teisėjų kolegijos vertinimu, apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai Pirkimo–pardavimo sutarties neigiamų padarinių (trečiojo asmens hipotekos kreditoriaus nukreiptą išieškojimą į ieškovų butą) atsiradimą siejo tik su ieškovų kaip nepakankamai atidžių ir rūpestingų sandorio šalių veiksmais. Notaras privalo nustatyti faktinę padėtį, kurioje esant šalys ketina sudaryti sandorį, asmenų pageidaujamus ar prognozuojamus padarinius, jų pageidaujamas sąlygas ir tikėtinus padarinius. Taip yra nustatomi tikrieji asmenų ketinimai ir jų laisva valia dėl sandorio sudarymo. Šių ir kitų reikšmingų duomenų pagrindu notaras privalo atlikti teisinį kvalifikavimą ir daryti teisinio pobūdžio išvadas, ar asmenų pageidaujamo sandorio nuostatos neprieštaraus įstatymams, nepažeis asmenų teisių ir teisėtų interesų, ir tai tinkamai teisiškai įforminti. Atsižvelgiant į šiuos reikalavimus notaro profesinei veiklai, tvirtinant sandorius, notaro kaltė, kaip civilinės atsakomybės sąlyga, nustatinėtina pagal tai, ar įrodyta, kad notaras konkrečioje situacijoje elgėsi tokiu būdu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos nutartis, priimta civilinėje byloje A. S. v. Kauno rajono 1-ojo notarų biuro notarė G. P. ir kt., bylos Nr. 3K-7-645/2002).

Teismai, netinkamai įvertinę įrodymus, nepagrįstai konstatavo, kad trečiojo asmens notarės A. K. veiksmuose nėra kaltės. Nagrinėjamos bylos ypatybė yra ta, kad Pirkimo–pardavimo sandoris nėra pripažintas negaliojančiu. Teisėjų kolegija pažymi, kad bonus pater familias etalono taikymas notarui reiškia ne tik tai, kad jis turi būti toks geras teisininkas, kad nebūtų sandorių, turiniu ar forma neatitinkančių įstatymų, bet ir toks atidus teisininkas, kad atkreiptų dėmesį į visas sandorio sudarymo aplinkybes, o kilus menkiausiai abejonei, darytų viską, kad sandoris būtų įformintas tinkamai, arba atsisakytų atlikti notarinį veiksmą (Notariato įstatymo 40 straipsnis).

Ši aplinkybė lemia notaro kaltės tyrimą tokiu aspektu, kad turi būti tiriama, ar nėra notaro kaltės dėl sandorį sudariusios šalies ydingos valios susiformavimo. Turi būti vadovaujamasi tuo, kad notaras privalėjo nustatyti esmines faktines sutarties sudarymo aplinkybes ir sąlygas, aiškintis šalių motyvaciją sudaryti sutartį ir jų numatomus ar pageidaujamus padarinius, išaiškinti teisinius, turtinius ir kitokius šalims svarbius padarinius, savarankiškai teisiškai kvalifikuoti faktines aplinkybes ir tada pasiūlyti tinkamai teisiškai įforminti asmenų tikrąją valią dėl sandorio sudarymo. Kol egzistuoja bent viena prielaida, kad notaras buvo neatidus ir nepakankamai rūpestingas, tol kaltės prezumpcija negali būti paneigta.

Nagrinėjamoje byloje konstatavus, kad notarė, netinkamai parengdama Pirkimo–pardavimo sutartį, t. y. neįtraukdama į sutartį visų hipotekos kreditoriaus nurodytų sutikimo sandoriui sudaryti sąlygų, nesilaikė jai kaip profesionalei keliamų griežtesnių rūpestingumo ir atidumo reikalavimų, todėl nagrinėjamu atveju yra pagrindas daryti išvadą dėl notarės kaltės (CK 6.248 straipsnio 3 dalis).“

Žala:

Žala yra pagrindas atsirasti prievolei – kilti civilinei atsakomybei. Pagrindinė deliktinės civilinės atsakomybės funkcija – kompensavimas. Tai reiškia, kad civilinė atsakomybė yra skirta grąžinti nukentėjusį asmenį į ankstesnę (iki delikto padarymo) padėtį (restitutio in integrum). Paprastai civilinė atsakomybė taikoma už padarytą žalą. Tačiau civilinė atsakomybė gali būti taikoma taip pat už būsimą žalą vadovaujantis CK 6.249 straipsnio 3 dalimi, pagal kurią teismas gali atidėti būsimos žalos įvertinimą arba įvertinti būsimą žalą remdamasis realia jos atsiradimo tikimybe. Dėl to pirmosios instancijos teismo išvada, kad ieškovų prašomi priteisti būsimi 245 478,33 Lt nuostoliai negali būti laikomi pagrindu notaro civilinei atsakomybei atsirasti, nepagrįsta. Kaip matyti iš teismų informacinės sistemos (LITEKO) duomenų, Klaipėdos miesto apylinkės teismas 2013 m. sausio 18 d. nutartimi nutarė už O. P. 251 794,10 Lt skolą kreditoriui AB SEB bankui parduoti iš varžytynių butą, nuosavybės teise priklausantį ieškovams. Tai vertintina kaip asmens turtinei padėčiai neigiami padariniai. Asmens turtinei padėčiai padaryta neigiama įtaka atitinka bendruosius žalos požymius ir gali būti pripažinta žala. Teisėjų kolegijos vertinimu, į Pirkimo–pardavimo sutartį neperkėlus AB SEB banko sutikime visų nurodytų sąlygų sandoriui sudaryti, t. y. jog ne mažiau kaip 245 478,33 Lt būtų pervesti į AB SEB banko nurodytą sąskaitą, šios bylos atveju egzistuoja CK 6.249 straipsnio 3 dalies taikymo sąlygos dėl ieškovų būsimų nuostolių, kurie yra realiai tikėtini.

Taigi, taikant Civilinio kodekso ir Notariato įstatymo normas, reglamentuojančias notaro atsakomybę, bei remiantis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimais, darytina išvada, kad trečiojo asmens notarės A. K. profesinės pareigos netinkamas įvykdymas, sukėlęs žalingus padarinius, yra pagrindas profesinei civilinei atsakomybei atsirasti.“

Suprantu, šis komentaras labai ilgas ir daug citavimo, bet tikiuosi tinkamai paaiškinau bylos esmę ir problemą. Sveikinu tokią LAT’o nutartį, po jos notarai turės būti žymiai atidesni, įsiklausyti klientų, o ne kišti savo paruoštas sutarčių šablonkes…

Vienas iš atvejų, kai netesybos neįskaitomos į nuostolius – atsiradimas iš skirtingų tos pačios sutarties prievolių

Tęsiant komentarus netesybų tema, vienas iš klausimų, į kuriuos derėtų atsakyti: ar yra tokių atvejų, kai netesybos nėra įskaitomos į nuostolius? Tiek teismų praktikoje, tiek mokslininkų doktrinoje nuolat kartojama, jog pas mus yra įskaitinės netesybos t.y. jos įskaitomos į nuostolius. Tai, be abejo, yra teisingas teiginys, tačiau pasitaiko situacijų, kai atrodytų, jos turėtų būti įskaitytos, bet nėra įskaitomos. Vienas iš tokių pavyzdžių galėtų būti 2013 m. gegužės 16 d. nutartis Nr. 3K-3-230/2013.

Faktinė situacija: užsakovas Lietuvos kariuomenė sudarė uniformų pirkimo-pardavimo sutartį. Sutartyje buvo dvi tokios sąlygos, kurios nustatė pardavėjo pareigas:

1. Uniformos turi būti pristatytos iki datos X, už šios sąlygos nesilaikymą numatyti delspinigiai.

2. Uniformos turi atitikti tam tikrą kokybę Y.

Pardavėjas pažeidė abi šias sąlygas. Taip pažeistos kelios sutarties sąlygos t.y. iš tų pačių sutartinių santykių kylančios kelios skirtingos prievolės. Už pirmosios iš čia nurodytų sąlygų pažeidimą sutartyje buvo numatyti delspinigiai. Už tai, kad pažeista kokybės sąlyga, pirkėjas vienašališkai nutraukė sutartį, vadovaudamasis CK 6.258 straipsnio 5 dalimi sudarė pakeičiančiąją sutartį, o pagal pirmosios ir pakeičiančiosios sutarties kainų skirtumą patyrė papildomų nuostolių. Teismai priteisė ir delspinigus ir nuostolius jų neįskaitydami.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas paaiškino tai, ko žemesnės instancijos teismai  nepadarė:

“Ieškovas prašydamas atlyginti jo patirtus nuostolius nurodė 233 484,10 Lt nuostolių, atsiradusių dėl kainų skirtumo, įsigijus prekių pirkimo–pardavimo sutartimis kasatoriaus nepateiktų 5605 komplektų lauko uniformų kostiumų bei 61 951,01 Lt delspinigių. Bylą nagrinėję teismai priteisė tiek prašytus 233 484,10 Lt, tiek 61 951,01 Lt nuostolius, tačiau nepaaiškino, kodėl šiuo atveju netaikė nuostolių įskaitymo principo.

CK įtvirtinta, kad netesybos – tai įstatymų, sutarties ar teismo nustatyta pinigų suma, kurią skolininkas privalo sumokėti kreditoriui, jeigu prievolė neįvykdyta arba netinkamai įvykdyta (bauda, delspinigiai) (CK 6.71 straipsnio 1 dalis). Delspinigiai – viena netesybų rūšių. Taigi, kreditoriaus teisė reikalauti netesybų atsiranda tada, kai skolininkas prievolės neįvykdo arba ją įvykdo netinkamai. Teismų praktikoje nurodoma, kad šalių teisė iš anksto susitarti dėl netesybų skirta tam, kad kreditoriui nereikėtų įrodinėti savo patirtų nuostolių dydžio, nes sutartimi sulygtos netesybos laikomos iš anksto nustatytais būsimais kreditoriaus nuostoliais, kurie gali būti pripažinti minimaliais nuostoliais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2007 m. spalio 12 d. nutartis, priimta civilinėje byloje J. N. v. T. M. ir kt., bylos Nr. 3K-7-304/2007; 2008 m. rugpjūčio 25 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Kaduva“ v. UAB „Okadeta“, bylos Nr. 3K-3-401/2008).

Aiškinant netesybų ir nuostolių santykį pažymėtina, kad pagal Lietuvos civilinę teisę bendroji taisyklė yra įskaitinių netesybų taikymas, t. y. baudinių netesybų netaikymas. CK 6.73 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kai pareiškiamas reikalavimas atlyginti nuostolius, netesybos (t. y. ir delspinigiai) įskaitomos į nuostolių atlyginimą (analogiška taisyklė – CK 6.258 straipsnio 2 dalyje). Netesybų įskaitymo esmė ta, kad, kreditoriui reikalaujant netesybų ir nuostolių bei pagrindus savo reikalavimą, jam priteisiama didesnioji priklausanti suma, kuri apima mažesniąją. Tais atvejais, kai nuostolių suma didesnė nei sutartimi nustatytos netesybos, pagal CK 6.73 straipsnio 1 dalį priteisiamas nuostolių atlyginimas, apimantis įskaitomą netesybų sumą. Tačiau prieš taikant įskaitymą turi būti įvertinama, iš kokios prievolės pažeidimo šaliai kilo pareiga atlyginti nuostolius ir netesybas.

Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad 61 951,01 Lt delspinigių suma susidarė remiantis Sutarties 6.4 punktu dėl nustatytu terminu naujų prekių nepristatymo. Taigi delspinigiai buvo mokami už vėlavimą, prekių laiku nepristatymą. Nuostoliai CK 6.258 straipsnio 5 dalies pagrindu susidarė taip pat dėl Sutarties pažeidimo, tačiau pažeidimo pagrindas buvo ne vėlavimas, bet netinkamos kokybės prekių pristatymas (Sutarties 5.8 punktu). Taigi, nors delspinigiai ir nuostoliai, apskaičiuoti remiantis kainų skirtumo principu, kyla iš šalių sudarytos Sutarties pažeidimo, tačiau iš skirtingo pobūdžio ir skirtingų Sutarties nuostatų pažeidimų. Dėl to nagrinėjamu atveju netesybos nėra įskaitomos į nuostolius, o nuostolių ir netesybų priteisimas nevertintinas kaip baudinio pobūdžio, nes kyla iš skirtingų Sutarties nuostatų pažeidimų. Apibendrindama teisėjų kolegija pažymi, kad apeliacinės instancijos teismas pagrįstai ieškovui atskirai priteisė 233 484,10 Lt nuostolių CK 6.258 straipsnio 5 dalies pagrindu, o 61 951,01 Lt delspinigių į šią sumą neįskaitė ir priteisimo nepanaikino.“

Taigi, jeigu pažeidžiamos skirtingos prievolės netesybos nėra įskaitomos į nuostolius, nesvarbu, kad nuostoliai ir netesybos kyla iš tos pačios sutarties pažeidimo. Kvalifikavimo esmė yra prievolės, o ne sutartis.

Teismas neturi teisės iš lempos nustatinėti netesybas ir vadovaudamasis teisingumo, protingumo, sąžiningumo principais keisti (kurti) sutarties sąlygas

Civiliniame kodekse yra dvi normos leidžiančios teismui ex officio mažinti netesybų dydį (CK 6.258 str. 3 d. ir 6.73 str. 2 d.). Kalbant apie šias normas ir netesybų mažinimą, esu ne kartą girdėjęs klausimą: jeigu teismas gali mažinti netesybas, tai gal gali ir jas padidinti? Tada giminingas klausimas būtų, ar teismas gali nustatyti pats netesybų dydį? Atrodytų, kad atsakymas paprastas ir aiškus – ne negali, nes tam neturi jokio teisinio pagrindo. Tačiau pasirodo yra teismų praktikos, kuri rodo priešingai. Kad tokia praktika neteisinga turėjo pasakyti Lietuvos Aukščiausiasis Teismas nutartyje 2013 m. liepos 2 d. Nr. 3K-3-364/2013. Byloje buvo sprendžiami automobilio pirkimo-pardavimo sutarties vienašalio nutraukimo ir nuostolių atlyginimo klausimai.

Ginčo esmė: pardavėjas pavėlavo sutartyje aiškiai apibrėžtu terminu parduoti automobilį, todėl pirkėjas vienašališkai nutraukė sutartį ir sudarė kitą sutartį (neva pirmąją pakeičiančiąją CK 6.258 str. 5 d. prasme), kuria nusipirko kitą, brangesnį automobilį ir šiuo pagrindu pareikalavo atlyginti automobilių kainų skirtumą kaip patirtus nuostolius. Pirmosios instancijos teismas ieškinį tenkino ir iš lempos oj… t.y. vadovaudamasis teisingumo ir protingumo principais teismas konstatavo, kad ieškovės nuostoliai yra 10 000 Lt. Įdomumas prasideda apeliacinėje instancijoje, kuri šios sumos nekeičia, tačiau sugalvoja argumentaciją šiai sumai pagrįsti:

“Pagal šalių sutarties 4.1.4 punkto nustatą ieškovė įsipareigojo sumokėti pardavėjui netesybas (10 000 Lt baudą) tuo atveju, jei ji atsisakytų pirkti automobilį. Kolegijos nuomone, teismas, atsižvelgęs į sutarties 4.1.4 punkte numatytą baudą, pagrįstai priteisė ieškovei 10 000 Lt nuostolių ir 1018,75 Lt pakaitinio automobilio nuomos išlaidos už 2011 m. liepos mėn. Kolegija pažymėjo, kad ieškovės nuostoliai atsakovui laiku nepardavus transporto priemonės yra tokie patys, kaip ir atsakovo sutartimi nustatyti nuostoliai ieškovei atsisakius pirkti prekę“.

Taigi turime iš oro paimtą argumentaciją, kurios logika, jei teisingai suprantu, kad jeigu vienos sutarties šalis sudarant sutartį išsiderėjo sau netesybas, tai analogiškai galima tą netesybų normą taikyti ir kitai šaliai. Sutarčių laisvės principas, CK normos, kad susitarimas dėl netesybų turi būti raštu – nė motais. Visa laimė, kad taip neatrodo Lietuvos Aukščiausiajam Teismui. Pirmiausia teismas nurodė, kokiais atvejais šis turi teisę nustatyti netesybas, parodydamas įstatymo normas, kurios tokią teisę:

“Teismas turi teisę nustatyti netesybas (baudą) tais atvejais, kai nevykdomas teismo sprendimas, įpareigojantis paneigti tikrovės neatitinkančius duomenis (CK 2.24 straipsnio 7 dalis); jeigu skolininkas nevykdo prievolės atlikti tam tikrą darbą ar veiksmus, kuriuos atlikti gali tik jis pats (CK 6.61 straipsnio 2 dalis); jeigu skolininkas nevykdo teismo sprendimo, įpareigojančio įvykdyti sutartinę prievolę natūra (CK 6.215 straipsnio 1 dalis). Teismo nustatytose netesybose vyrauja skatinamoji netesybų funkcija. Pažymėtina, bauda (nuostoliai) pirkėjo naudai nebuvo nustatyti.“

Toliau teismas nurodo, jog negalima pažeidinėti sutarčių laisvės principo vien vadovaujantis protingumo, sąžiningumo ir teisingumo principais:

“Sutarties laisvės principas leidžia šalims laisvai sudaryti sutartis, savo nuožiūra nustatyti tarpusavio teises ir pareigas (CK 6.156 straipsnio 1 dalis), taigi susitarti ir dėl netesybų, ir dėl jų dydžio. Toks šalių susitarimas dėl netesybų turi būti rašytinis (CK 6.72 straipsnis). Šalių sutartimi sulygtos netesybos laikomos iš anksto nustatytais būsimais kreditoriaus nuostoliais, kurių jam nereikia įrodinėti, kai skolininkas neįvykdo ar netinkamai įvykdo sutartinę prievolę (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. rugpjūčio 25 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje UAB „Kaduva“ v. UAB „Okadeta“, bylos Nr. 3K-3-401/2008; 2012 m. birželio 15 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje G. A., kt. v. UAB „Šiaurinė žvaigždė“, bylos Nr. 3K-3-303/2012; kt.). Be to, netesybomis siekiama sukurti teisinį aiškumą tarp šalių dėl civilinės atsakomybės apimties, nes netesybos riboja prievolę pažeidusios šalies atsakomybę tam tikra sutartine ir iš anksto žinoma pinigų suma, be to, skatina skolininką laiku ir tinkamai įvykdyti įsipareigojimus. Taigi šalių sutartyje sulygtos netesybos yra jų suderinta valia nustatyta sutarties sąlyga, kuri saisto šalis tuo atveju, jeigu sutartis neįvykdoma ar netinkamai įvykdoma. Kasacinio teismo nurodyta, kad, sprendžiant dėl priteistinų sutartinių netesybų dydžio, svarbu atsižvelgti į tai, jog netesybos nustatytos šalių valia jų sudarytoje sutartyje, įvertinti konkrečių sutartinių santykių pobūdį. Teismas neturėtų iš esmės paneigti šalių valios dėl atsakomybės už sutartinių įsipareigojimų nevykdymą (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. rugsėjo 30 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Baltarusijos Respublikos Prezidento reikalų valdybos valstybinės gamybos ir prekybos unitarinė įmonė „Belaja Rus“ v. Britų Virginijos salų bendrovė Westintorg Corp., bylos Nr. 3K-3-443/2008; 2008 m. rugpjūčio 25 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje UAB „Kaduva“ v. UAB „Okadeta“, bylos Nr. 3K-3-401/2008; kt.). Teisėjų kolegija pažymi, kad tuo atveju, jeigu sutartyje sulygstama tik dėl baudos, taikytinos vienai sutarties šaliai, ir vėliau tokios sutarties sąlygos šalys neginčija, teismas negali šalių lygiateisiškumo, teisingumo ir protingumo principų pagrindu keisti šalių susitarimo dėl tokio prievolių vykdymo užtikrinimo ir priteisti šaliai minimalius nuostolius, kurių nereikia įrodinėti, tačiau šalys dėl tokių nesitarė.

Nagrinėjamu atveju šalių sudarytoje automobilio pirkimo–pardavimo sutartyje nėra nustatyto pagrindo priteisti baudą (netesybas) pirkėjui, kai pardavėjas pažeidžia sutarties įvykdymo terminą,  be to, bylos nagrinėjimo metu nenustatyta ir pagrindo teismui savo iniciatyva priteisti baudą (netesybas). “

Mane rimtai erzina, kai teismai mėgsta imtis advokato veiklos bando apginti žiopląją šalį griaudami sutartį, keisdami jos nuostatas ir pan. Civilinis kodeksas iš esmės nesuteikia teisės to daryti. Norint modifikuoti sutartis, tam yra tam skirti specialūs institutai: bendrosios skirtos sandorio negaliojimui, esminės šalių nelygybės, sutarties pakeitimo teismo sprendimu. Šiems institutams būdinga tai, kad jie turi aiškias taikymo sąlygas, kurios mažina teisinį neapibrėžtumą ir nenuspėjamumą. Anglai savo sutarčių teisėje yra griežtai pasisakę prieš geros valios, teisingumo, sąžiningumo, protingumo principų taikymą. Jų teismai iš esmės niekada šiais pagrindais nenutrauktų ir nemodifikuotų sutarties. Tokius teiginius galima rasti bet kokiame common law sutaričų teisės vadovėlyje, pamenu, tai per savo skaitytas paskaitas akcentavo ir garsus anglų sutarčių teisės profesorius S. Whittaker. Tokios vertinamosios kategorijos jų teismų vertintinos kaip pavojingos, nes yra per daug neapibrėžtos. Pritariu šiai pozicijai, pas mus minėtais principais argumentuojama tuomet, kai nėra geresnių teisinių argumentų. Įsikišimas į sutartį taip, kad vadovaujantis lygiateisiškumu, protingumu, sąžiningumu, teisingumu iš esmės sukuriamos sutarties normos (net nepripažįstamos negaliojančiomis, kas gali būti tam tikrais atvejais toleruotina) – visiškai absurdiškas, pažeidžiantis sutarčių laisvės principą, teisinį aiškumą ir stabilumą.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas nurodė, jog nekonkuravimo susitarimai, kuriais be teisingo atlyginimo suvaržoma konstitucinė teisė laisvai pasirinkti darbą ar verslą – niekiniai

Niekada nerašiau darbo teisės tematika, tačiau, kadangi nekonkuravimo susitarimai artimesni civilinei teisei, šį kartą parašysiu. 2013 m. liepos 5 d. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas priėmė nutartį (nr. 3K-3-401/2013), kurioje buvo sprendžiamas tarp darbdavio ir darbuotojo nekonkuravimo susitarimų teisėtumo klausimas. Susitarimo esmė:

1. Visą darbo sutarties laikotarpį ir dvejus metus po darbo sutarties pasibaigimo atsakovas įsipareigojo be išankstinio rašytinio ieškovės sutikimo tiesiogiai ar netiesiogiai, atskirai ar kartu, ar bet kokio kito asmens vardu nekonkuruoti su darbdaviu ES valstybių teritorijoje.
2. Šalys sutaria, kad Darbuotojo mėnesinis darbo užmokestis apima ir kompensaciją už šiame Susitarime numatytų įsipareigojimų vykdymą Darbo sutarties galiojimo metu.

Čia matome esmines nekonkuravimo susitarimo sąlygas. Pastebėtina, jog sudarant nekonkuravimo susitarimą, būtina nustatyti teisingą kompensaciją už šio susitarimo laikymąsi. Taigi klausimas: ar galima darbo užmokesčio dalį įskaičiuoti kaip kompensaciją už nekonkuravimo susitarimo laikymąsi?

Pirmiausia Lietuvos Aukščiausiasis Teismas paaiškino šio instituto paskirtį:

“Nekonkuravimo susitarimu darbuotojas įsipareigoja, pasibaigus darbo sutarčiai, sutartą laikotarpį nustatytomis sąlygomis nekonkuruoti su darbdaviu – nedirbti darbdavio konkurento įmonėje, nesteigti įmonės ar nedalyvauti versle, konkuruojančiame su buvusio darbdavio verslu. Kad sudarytas nekonkuravimo susitarimas būtų pripažįstamas galiojančiu, jis turi neprieštarauti įstatymui.

Lietuvos Respublikos Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalyje inter alia įtvirtinta, kad kiekvienas žmogus gali laisvai pasirinkti darbą bei verslą ir turi teisę gauti teisingą apmokėjimą už darbą. Laisvė pasirinkti darbą ir verslą reiškia, kad kiekvienas žmogus turi konstitucinę teisę pats spręsti, kokią veiklą jam pasirinkti. Ši nuostata remiasi visuotinai pripažinta žmogaus laisvės koncepcija. Teisė laisvai pasirinkti darbą ar verslą yra viena iš būtinų sąlygų žmogaus, asmenybės gyvybiniams poreikiams tenkinti, deramai padėčiai visuomenėje užimti (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2002 m. kovo 14 d., 2002 m. lapkričio 25 d. nutarimai). Teisė laisvai pasirinkti darbą nevertintina kaip absoliuti – ji negali būti traktuojama kaip garantuojanti, kad kiekvienas asmuo turės darbą ar gaus konkretų pageidaujamą darbą, taip pat ji neužkerta galimybės tam tikrais pagrindais apriboti jos įgyvendinimą, nustatant atitinkamus pagrįstus ir teisėtus reikalavimus.

Dirbdamas darbą, darbuotojas įgyja ar pagerina savo kvalifikaciją, profesines žinias ir įgūdžius. Aukštesnė profesinė kvalifikacija sudaro prielaidas jam geriau konkuruoti darbo rinkoje, pretenduoti į aukštesnį atlyginimą už darbą, taigi ji yra reikšmingas veiksnys, pagerinantis sąlygas darbuotojui įgyvendinti savo teisę pasirinkti konkretų pageidaujamą darbą bei už darbą gauti teisingą atlyginimą.

Darbdaviai suinteresuoti apsaugoti įmonės komercines ar technologines paslaptis ir kitą konfidencialią informaciją (know-how, klientų sąrašai, kainų politika, kitos žinios apie įmonės veiklą, kt.) nuo šių paslapčių panaudojimo konkurencijai su jais. Tokią galimybę turi buvę darbuotojai, todėl darbdaviai siekia su jais sudaryti nekonkuravimo susitarimus. Tokie susitarimai neišvengiamai riboja juos pasirašiusių darbuotojų teisę laisvai pasirinkti darbą bei verslą.

Tiek pakankama darbdavio turtinių interesų apsauga, tiek darbuotojo darbo teisių apsauga – būtinos normalios ūkinės veiklos šiuolaikinėje visuomenėje prielaidos. Kilus ginčui dėl šių teisių ir interesų pažeidimo, teismas, aiškindamas ir taikydamas teisės normas, privalo įvertinti skirtingus interesus ir užtikrinti jų pusiausvyrą.

Nekonkuravimo susitarimas kasacinio teismo praktikoje laikomas civiliniu teisiniu sandoriu nepaisant to, kad jis sudarytas darbo sutarties šalių ir inkorporuotas į šalių sudarytą darbo sutartį kaip jos papildymas, atsižvelgiant į sutarčių laisvės principą, suteikiantį teisę šalims laisvai sudaryti sutartis ir savo nuožiūra nustatyti tarpusavio teises bei pareigas, taip pat ir Civiliniame kodekse nenumatytas, jeigu tai neprieštarauja įstatymams (CK 6.156 straipsnio 1 dalis). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, pasisakydamas dėl nekonkuravimo susitarimo darbo teisiniuose santykiuose, yra konstatavęs, kad nagrinėjamam susitarimui pagal įstatymo analogiją taikytinas CK 2.164 straipsnis, reglamentuojantis konkurencijos draudimą, taip pat CK šeštosios knygos II dalies „Sutarčių teisė“ normos, CK 1.5 straipsnis. Pažymėtina, kad CK 2.164 straipsnis, sprendžiant bylas dėl nekonkuravimo susitarimų, taikomas atsižvelgiant į juos sudarančių šalių ir susitarimų ypatumus, kuriuos lemia pirmiau išdėstytos Konstitucijos normos. Kasacinis teismas formuojamoje teismų praktikoje dėl nekonkuravimo susitarimų yra nurodęs, kad tokie susitarimai turi atitikti teisingumo, protingumo ir sąžiningumo reikalavimus. Nekonkuravimo susitarimai, atsižvelgiant į jų tikslus, interesų teisėtumą, negali būti sudaromi su bet kuriuo darbuotoju. Susitarime, be kita ko, turi būti nustatyta pusiausvyra tarp abiejų jos šalių interesų, vienos šalies (darbdavio) interesas turi būti ginamas kuo mažiau suvaržant kitos šalies (darbuotojo) veiksmus, šios naudai nustatant  sąžiningą ir teisingą kompensaciją (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo  Civilinių  bylų  skyriaus  teisėjų  kolegijos 2007 m.  spalio 22 d. nutartį, priimtą  civilinėje byloje UAB „Docpartner“ v. L. V. , bylos Nr.  3K-3-415/2007; 2012 m. lapkričio 12 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje. S. v. UAB „ETB Legal“, bylos  Nr. 3K-3-476/2012).

Kadangi darbdavio ir  darbuotojo sudaromu nekonkuravimo susitarimu apribojama Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta teisė laisvai pasirinkti darbą ar verslą būtent toje srityje, kurioje darbuotojas turi aukštesnę kvalifikaciją, kartu ribojama jo galimybė gauti didesnes nei kitose srityse pajamas, tai už įsipareigojimą nekonkuruoti turi būti teisingai atlyginama. Dėl to tik nustačius teisingą kompensaciją už nurodytus darbuotojo teisių suvaržymus, šie suvaržymai nevertintini kaip neproporcingi ir pažeidžiantys darbuotojų konstitucines teises. Priešingu atveju nekonkuravimas laikytinas įtvirtinančiu esminę šalių nelygybę ir gali būti pripažintas negaliojančiu CK nustatytais sandorių negaliojimo pagrindais, vienai iš šalių kreipiantis į teismą. Atsakovas, gindamasis nuo ieškinio, turi įrodyti, kaip ieškovui buvo tinkamai atlyginta už jo teisių suvaržymą.“

Pagal konkrečiai šį susitarimą, ribojimai yra labai griežti:

“Nagrinėjamoje byloje ieškovei – buvusiai atsakovų darbdavei – reikalaujant priteisti iš atsakovų nekonkuravimo Susitarimuose nustatyto dydžio baudą už jų nesilaikymą, atsakovai ginčija Susitarimų galiojimą, motyvuodami, kad Susitarimuose nėra privalomojo elemento – materialinės kompensacijos. Byloje nustatyta, kad ieškovė su atsakovais sudarė nekonkuravimo Susitarimą, pagal kurio 2.1 punktą visą darbo sutarties laikotarpį ir dvejus metus po darbo sutarties pasibaigimo atsakovai įsipareigojo be išankstinio rašytinio ieškovės sutikimo tiesiogiai ar netiesiogiai, atskirai ar kartu, ar bet kokio kito asmens vardu nekonkuruoti su ieškove ES valstybių teritorijoje (atsakovas A. B. įsipareigojo nekonkuruoti ir NVS šalių teritorijoje). Pagal Susitarimus nekonkuravimo sąvoka apima įsipareigojimą: nedirbti, nebūti direktoriumi, valdybos, stebėtojų tarybos ar kito įmonės organo nariu, bendrovėse ar kitose įmonėse, kurios yra ar potencialiai gali būti ieškovės konkurentais; nekonsultuoti, nesudaryti sutarčių, nebūti agentu,  individualiai ar kaip nors kitaip nedalyvauti bendrovėse, įmonėse ar kituose susivienijimuose; tiesiogiai ar netiesiogiai neužsiimti verslu, kuris konkuruoja ar gali konkuruoti su ieškovės verslu; tiesiogiai ar netiesiogiai neturėti akcijų, kitų kapitalų dalių ar kokių kitų tiesioginių ar netiesioginių privačių interesų bendrovėse, įmonėse ar kituose susivienijimuose, kurie gali būti ieškovės konkurentais. Taigi Susitarimuose nustatytų apribojimų apimtis yra didelė.

Nekonkuravimo Susitarimų 4.1 punkte nurodyta: „Šalys sutaria, kad Darbuotojo mėnesinis darbo užmokestis apima ir kompensaciją už šiame Susitarime numatytų įsipareigojimų vykdymą Darbo sutarties galiojimo metu“. Kitų nuostatų dėl kompensacijos Susitarimuose nėra.“

Teismas priėjo prie išvados:

“Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į pirmiau išdėstytas ginčo Susitarimų nuostatas, apibendrindama konstatuoja, kad šiuose Susitarimuose, nustačius didelės apimties darbuotojų teisių apribojimus, nebuvo nustatyta įstatymo reikalavimus atitinkanti kompensacija, kuri yra būtina nekonkuravimo susitarimų, ribojančių darbuotojų konstitucines teises, galiojimo sąlyga. Tai sudaro pagrindą pripažinti, kad Susitarimai, kuriais be teisingo atlyginimo suvaržant konstitucinę teisę laisvai pasirinkti darbą ar verslą, įtvirtinta esminė šalių nelygybė, neatitiko teisingumo, proporcingumo ir sąžiningumo principų (CK 1.5 straipsnis), prieštaravo imperatyviosioms įstatymo normoms, todėl yra negaliojantys ab initio (CK 1.80 straipsnis). Tokia nuostata atitinka kasacinio teismo formuojamą teismų praktiką (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. birželio 28 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje UAB „JG reklamos dovanos“ v. D. S. ir UAB „Verslo inkorporacijos centras“, bylos Nr.  3K-3-377/2013; 2013 m. birželio 28 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje G. G. v. UAB „JG reklamos dovanos“, bylos Nr.  3K-3-378/2013).

Teisėjų kolegija pažymi, kad, atsižvelgiant į konstatuotus nekonkuravimo Susitarimų negaliojimo pagrindus, išvados dėl jų negaliojimo negali pakeisti kasatoriaus nurodomos aplinkybės, kad atsakovai, sudarydami ginčo  Susitarimus, juose nustatytų sąlygų nelaikė pažeidžiančiomis jų interesus. Teisės normos draudžia sudaryti sandorius, prieštaraujančius imperatyviosioms įstatymų nuostatoms, valstybėje susiformavusiai viešajai tvarkai ar gerai moralei. Kasatoriaus teiginys, kad, pripažįstant negaliojančia nekonkuravimo Susitarimo dalį dėl kompensacijos darbuotojui, kita ginčo Susitarimo dalis, kaip apsauganti teisėtą darbdavio interesą ir užkertanti kelią nesąžiningai konkurencijai, nelaikytina negaliojančia, prieštarauja pirmiau išdėstytoms nekonkuravimo Susitarimo galiojimo sąlygoms. Pripažinus negaliojančiomis ginčo Susitarimų dalis, kuriomis kompensacija darbuotojams už jų teisių suvaržymus iš esmės nenustatyta, ir paliekant galioti dalis, kuriose nustatyti šie suvaržymai, jie liktų prieštaraujantys imperatyviosioms įstatymo normoms, t. y. niekiniai.“

Apibendrinanti išvada, jog nustatant konkuravimo susitarimą po darbo sutarties nutraukimui tam tikram laikui, darbdavys norėdamas šio susitarimo teisėtumo privalo užtikrinti, kad po darbo sutarties nutraukimo mokama kompensacija už nekonkuravimą yra adekvati ir teisinga. Priešingu atveju, ji bus pripažinta niekine ir negaliojančia ab initio.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas išaiškino specifines prekinių kreditų draudimo sutarčių sąlygas

Nagrinėdamas naujausią Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką susidūriau su labai įdomia 2013 m. birželio 28 d. nutartimi nr. 3K-3-305/2013. Ši byla kyla iš prekinių kreditų draudimo teisinių santykių, joje sprendžiami klausimai dėl automatinio draudimo apsaugos nutrūkimo sąlygos teisėtumo ir sutarties sąlygos, nustatančios draudėjo pareigą per nustatytą terminą pranešti draudikui apie pirkėjo vėlavimą atsiskaityti. Šioje byloje dėl tokio tipo sąlygų nesilaikymo draudikas atsisakė išmokėti draudimo išmokas, o draudėjas šios veiksmus ginčija teisme. Šiame įraše cituosiu didelę dalį LAT’o motyvacijos, nes prekinių kreditų draudimo sutartys, mano žiniomis, yra gana retos Lietuvos verslo praktikoje ir dar rečiau dėl jų pasitaiko ginčai teismuose.

Pirmiausia teismas paaiškina, kuo šios sutartys ypatingos lyginant su kitomis draudimo sutartimis:

“Lietuvos Respublikos draudimo įstatymo (įstatymo redakcija, galiojanti nuo 2012 m. sausio 1 d.) VI skyriaus „Draudimo sutartis ir bendrasis draudimas“ 88 straipsnio 4 dalyje įtvirtinta, kad šio skyriaus pirmojo, antrojo ir trečiojo skirsnių nuostatos, reglamentuojančios draudimo sutartinius santykius, didelių draudimo rizikų draudimo sutartims taikomos tiek, kiek draudimo sutarties šalys nesusitarė kitaip (atitinkamai, Draudimo įstatymo redakcijos, galiojusios draudimo sutarties sudarymo datą (2008 m. kovo 13 d.), 75 straipsnio 4 dalis). Draudimo įstatymo 10 straipsnio „Didelė draudimo rizika“ 1 dalies 2 punkte nustatyta, kad draudimo rizika yra laikoma didele, kai ji priklauso šio įstatymo 7 straipsnio 3 dalies 14, 15 punktuose nurodytoms draudimo grupėms, kai draudėjas vykdo ūkinę komercinę veiklą ar verčiasi savarankiška profesine veikla ir draudimo rizikos yra susijusios su šia veikla. Pagal Draudimo įstatymo 7 straipsnio „Draudimo šakos ir grupės“ 3 dalies 14 punkte įtvirtintą nuostatą kredito draudimas priskirtas ne gyvybės draudimo šakai.

Pažymėtina, kad sutarties laisvės principas kredito draudimo, konkrečiai – prekinių kreditų draudimo atveju šios kategorijos draudimo sutarčių (angl. Credit insurance arba Trade credit insurance) atveju, turi būti suprantamas plačiau – ir draudikas, ir draudėjas yra savo srities profesionalai, sudarę itin rizikingą sutartį, išimtinai susijusią su verslu. Šiose sutartyse draudikui ypač svarbu, kad draudėjas savo įsipareigojimus vykdytų laiku ir tinkamai, nes priešingu atveju pirkėjo (prekių gavėjo) nemokumo rizika galėtų tapti tokia didelė, kad draudikas būtų nepajėgus ją prisiimti. Šiuo atveju svarbu įvertinti prekinių kreditų draudimo sutarties sąlygų visumą (taisyklių konstrukciją, pateiktų terminų apibrėžtis, pan.), taip pat atsižvelgti į pirmiau nurodytą prekinių kreditų draudimo teisinį kontekstą ir taip atskleisti tikrąją šalių valią bei kvalifikuoti automatinio draudimo apsaugos pasibaigimo sąlygą.

Sutartyje numatyti draudžiamieji ir nedraudžiamieji įvykiai apibrėžia draudiko prisiimamos rizikos mastą, draudimo sutarties ribas, t. y. detalizuoja draudimo sutarties objektą. Nedraudžiamuoju įvykiu laikytinas atsitikimas, kai draudimo rizika įvyksta, tačiau šalys yra susitarusios, kad šis įvykis dėl konkrečių aplinkybių arba savitų sąlygų nelemia draudiko pareigos išmokėti išmoką, o sąlygos, kurias pažeidus draudikas gali atsisakyti mokėti draudimo išmoką, yra susijusios su draudimo sutarties vykdymu (draudėjo, draudiko), jos sąlygų laikymusi (pranešimas apie draudimo rizikos padidėjimą, pan.). Nedraudžiamieji įvykiai pašalina draudiko pareigą mokėti draudimo išmoką ab initio, o sąlygų, kurių nevykdymas leidžia draudikui nemokėti draudimo išmokos, buvimas įpareigoja draudiką vertinti draudėjo kaltę, draudimo sutarties sąlygų pažeidimo sunkumą, jo priežastinį ryšį su draudžiamuoju įvykiu, žalos, atsiradusios dėl pažeidimo, dydį (Draudimo įstatymo 96 straipsnio 7 dalis).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. balandžio 19 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje BUAB „Staticus“ v. Coface Austria Kreditversicherung, bylos Nr. 3K-3-215/2013, taip pat išaiškinta, kad kredito draudimo sutartys Draudimo įstatyme priskirtos didelės draudimo rizikos sutartims (Draudimo įstatymo 10 straipsnio 1 dalies 2 punktas, 7 straipsnio 3 dalies 14 punktas), o didelės rizikos draudimo sutarties atveju preziumuojama didesnė negu įprasta draudžiamojo įvykio tikimybė. Ši aplinkybė lemia poreikį draudimo sutartyje išsamiai aptarti rizikos valdymo ir paskirstymo klausimus bei nustatyti atitinkamas sutarties šalių interesų apsaugos priemones. Kasacinis teismas nurodytoje nutartyje pažymėjo, kad nors Draudimo įstatyme nustatyta, jog didelės rizikos sutarčių atvejais prioritetiškai taikomos draudimo sutarties sąlygos (Draudimo įstatymo redakcijos, galiojusios draudimo sutarties sudarymo datą, 75 straipsnio 4 dalis), tačiau jos sąlygos negali pažeisti bendrųjų sutarties laisvės principo ribų, t. y. negali prieštarauti imperatyviosioms įstatymo normoms (CK 6.156 straipsnio 4 dalis, 6.157 straipsnis). Aiškinant ir taikant konkrečios draudimo sutarties sąlygas, visų pirma turi būti siekiama nustatyti, kokį turinį joms suteikė sutarties šalys, sudarydamos sutartį, atitinkamai draudimo sutarties sąlygose vartojamos sąvokos turi būti aiškinamos autonomiškai, prioritetą teikiant sutartyje įtvirtintai jų reikšmei.“

Toliau teismas aiškina automatinio prekinių kreditų draudimo apsaugos nutrūkimo sąlygos teisėtumą, jos laikymosi reikšmę sutartinių įsipareigojimų vykdymui. Turiu pastebėti, kad motyvacijai pagrįsti naudojamas labai netradicinis metodas – lyginamasis. Neprisimenu LAT’o nutarties, kurioje jis kaip šaltinį naudotų kitų valstybių teismų praktiką. Soft law instrumentai jau tapo įprasta LAT’o argumentacijos dalimi, bet kitų valstybių teismų sprendimai mane maloniai nustebino:

“Šešiasdešimties dienų apmokėjimo pradelsimo sąlyga yra įprastai taikoma tokio tipo draudimo sutartyse (kredito draudimas, angl. Credit insurance arba Trade credit insurance). Tikslas – tinkamai valdyti kredito riziką. Draudikas nurodyta sąlyga užsitikrina, kad draudėjas (prekių tiekėjas) bus apdairus ir tinkamai įvertins savo partnerių finansinę padėtį, taip pat pats aktyviai valdys kredito riziką. Ši sąlyga pagal bendrą praktiką turėtų būti laikoma nedraudžiamuoju įvykiu visiems naujiems teikimams tam pačiam pirkėjui, kuris yra praleidęs terminą apmokėti už prekes daugiau kaip 60 dienų. Esant tokiai sąlygai draudikas atsisako mokėti draudimo išmoką dėl nedraudžiamojo įvykio. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai nurodytą sąlygą traktavo ne kaip nedraudžiamąjį įvykį, bet kaip draudimo apsaugos ribas (nors konkrečiu atveju, tai neturėjo reikšmės galutiniam rezultatui, dėl reikalavimo atmetimo).

Pagal CK 6.1009 straipsnio 1 dalį draudimo sutartis gali būti nutraukta prieš joje nustatytą jos galiojimo terminą, jeigu po sutarties įsigaliojimo išnyko galimybės įvykti draudžiamajam įvykiui arba draudimo rizika išnyko dėl aplinkybių, nesusijusių su draudžiamuoju įvykiu. Draudimo apsaugos nutraukimas konkrečiam tiekėjui (draudėjui) būtų problemiškas draudikui, nes draudimo sutarties esminė sąlyga ir yra draudimo apsauga. Vadinasi, nutraukus draudimo apsaugą, nutrūktų ir draudimo sutartis konkrečiam tiekėjui (draudėjui). Logiška išvada, kad, remiantis tuo pagrindu, būtų galima teigti, jog draudikas standartinėse sąlygose vienašališkai nustatė sutarties nutraukimą, kuris prieštarauja CK, tačiau priešingas aiškinimas (negalimumas nustatyti automatinio draudimo sutarties pasibaigimo sąlygos) padarytų kredito draudimą neįmanomą.

Aptariamosios kategorijos bylos yra naujos Lietuvos teismų praktikoje, todėl, nagrinėdamas šią bylą ir spręsdamas dėl draudiko atsisakymo išmokėti draudimo išmoką pagrįstumo, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas taiko lyginamąjį metodą, t. y. atsižvelgia, į tai, kokia praktika formuojama kitų valstybių nacionaliniuose teismuose. Pavyzdžiui, pagal Vokietijos Federalinio Aukščiausiojo Teismo pateiktą informaciją, šis teismas (vok. Bundesgerichtshof) dar nėra pasisakęs (angl. concerned) dėl draudimo sąlygos, numatančios automatinį draudimo apsaugos nutrūkimą vėlesniems tiekimams, pasibaigus 60 dienų po laiko, kada turėjo būti apmokėtas ankstesnis prekių tiekimas. Tačiau, kaip nurodė Vokietijos Federalinis Aukščiausiasis Teismas, Koblenzo aukštesnysis apygardos teismas (vok. Oberlandesgericht) yra pasisakęs dėl panašios draudimo sutarties sąlygos, kaip kad yra nagrinėjamoje byloje (2010 m. sausio 15 d. sprendimas, bylos Nr. 10 U 376/09). Teismas sprendė dėl automatinio draudimo apsaugos nutrūkimo pasibaigus nurodytam terminui kaip dėl pradinio rizikos apribojimo, todėl atmetė reikalavimą apmokėti skolas, kurios susidarė iš sutarčių, sudarytų po to, kai draudėjas ir jo klientas (pirkėjas) pratęsė apmokėjimo terminą pagal ankstesnius sandorius. Kadangi dėl tokio pratęsimo buvo susitarta neinformavus draudiko, tai kartu reiškė ir aiškių sutartinių nuostatų pažeidimą. Šis faktas buvo pripažintas draudimo liudijimo turėtojo (draudėjo) pareigų pažeidimu. Kaip to padarinys, draudėjas prarado galimybę apmokėti sąskaitas, atsiradusias iki pažeidimo, nes jis nepateikė įrodymų, kad draudikas nebūtų padengęs šių įsiskolinimų, netgi ir tuo atveju, jeigu jis būtų informuotas apie termino pratęsimą.

Atkreiptinas dėmesys į tai, kad, kaip pažymima Vokietijos Federalinio Aukščiausiojo Teismo pateiktoje informacijoje, Vokietijos nacionalinėje teisėje, terminai, turintys įtakos draudimo apsaugos riboms, gali būti skirstomi į: 1) draudimo rizikos nustatymą (angl. determinations of the insured risk) (vadinamasis pirminis rizikų ribojimas) arba 2) draudimo rizikų pašalinimą (angl. exclusions of risks) (vadinamasis antrinis rizikų ribojimas), arba kaip 3) draudėjo pareigos (angl. incumbencies of the insured). Pastarasis suprantamas kaip pareigos, numatytos sutartyje, kurių draudikas negali teisiškai priversti draudėjo vykdyti, tačiau kurios, jeigu yra pažeistos, gali lemti ribojimus arba netgi atsisakymą išmokėti draudimo išmoką dėl įvykusio draudžiamojo įvykio, tačiau tai savaime nelemia draudimo sutarties nutrūkimo. Jeigu draudimo sutarties sąlyga numato draudimo apsaugos pagal sutartį ribą, tai laikoma pirminiu rizikų ribojimu (Dėl pirmiau nurodyto atribojimo Vokietijos Federalinis Aukščiausiasis Teismas yra pasisakęs, pvz., 1986 m. rugsėjo 17 d. sprendime, bylos Nr. IVa ZR 232/84; 1987 m. gruodžio 9 d. sprendime, bylos Nr. IVa ZR 155/86; 1992 m. gruodžio 2 d. sprendime, bylos Nr. IV ZR 135/91).

Pavyzdžiui, pagal Nyderlandų Aukščiausiojo Teismo (oland. Hoge Raad der Nederlanden) pateiktą apibendrintą informaciją, bylose, atmetant ieškinius dėl draudimo sumos išmokėjimo, draudikui remiantis automatinio draudimo apsaugos pasibaigimo sąlyga, taip pat pripažįstama galimybė šalims, sudarant kredito draudimo sutartį, susitarti dėl automatinio draudimo apsaugos pasibaigimo (žr., pvz., Nyderlandų Aukščiausiojo Teismo 2010 m. sausio 29 d. sprendimą, bylos Nr. LJN BK4459, RvdW 2010/224).

Automatinė draudimo apsaugos pasibaigimo sąlyga Ispanijos teisėje ir teismų praktikoje laikoma sutarties termino ribojimu, taigi draudikas turi teisę atsisakyti apmokėti naujas sąskaitas, pateiktas pasibaigus nurodytam terminui (žr., pvz., Ispanijos Aukščiausiojo Teismo (isp. Tribunal Supremo) 2011 m. lapkričio 30 d. sprendimą byloje Nr. 2003/2008).

Apibendrinant tai, kad išdėstyta, darytina išvada, kad bylą nagrinėję pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai pagrįstai sprendė, jog ieškovo bendros Lietuvos ir Vokietijos įmonės UAB „VBH Vilnius“ pirkėjui UAB „Runika“ po 2008 m. spalio 15  d. išrašytos sąskaitos yra nedraudžiamos (nedrausta suma 219 922,13 Lt), nes sąskaita Nr. S07-40562 (išrašyta  2008 m. liepos 2 d.) turėjo būti apmokėta per 45 dienas.“

Apibendrinant teismo argumentaciją, automatinio prekinių kreditų draudimo apsaugos nutrūkimo sąlyga yra teisėta ir griežtas jos laikymasis turi esminę reikšmę draudimo sutarties vykdymui.

“Toliau teismas aiškina draudėjo sutartinės pareigos pranešti draudikui apie pirkėjo vėlavimą atsiskaityti ir šios pareigos nesilaikymo padarinius bei iš to kylančią riziką:

Draudikas Euler Hermes Kreditversicherungs-Aktiengesellschaft, atsisakydamas išmokėti draudėjui jo prašomą draudimo išmoką, nurodė, kad draudėjas pažeidė sutartyje įtvirtintą pareigą per nustatytą terminą pranešti apie pirkėjo vėlavimą atsiskaityti ir pateikti pavedimą išieškoti skolą.

Seniausia atsakovui pateikta UAB „Gama“ išrašyta ir šios neapmokėta sąskaita VBH 0048086 turėjo būti apmokėta iki 2009 m. gruodžio 21 d., todėl pranešimas apie jos neapmokėjimą turėjo būti pateiktas iki 2009 m. vasario 4 d., o pavedimas išieškoti skolą turėjo būti pateiktas per 60 dienų nuo 2009 m. gruodžio 21 d., t.y. iki 2009 m. vasario 19 d. Ieškovas pranešimą apie mokėjimo uždelsimą ir pavedimą išieškoti skolą pateikė 2009 m. kovo 9 d., t. y. 33 dienas pavėlavo pateikti pranešimą apie mokėjimo uždelsimą ir 18 dienų – pateikti pavedimą išieškoti skolą.

Seniausia pirkėjui UAB „Runika“ išrašyta ir atsakovui pateikta sąskaita turėjo būti apmokėta iki 2008 m. gruodžio 9 d., pranešimas apie jos neapmokėjimą turėjo būti pateiktas iki 2009 m sausio 23 d., o pavedimas išieškoti skolą – iki 2009 m. vasario 7 d. Ieškovas pranešimą apie mokėjimo uždelsimą ir pavedimą išieškoti skolą pateikė tik 2009 m. kovo 23 d., t. y. pavėlavo pranešti apie pirkėjo apmokėjimo uždelsimą 59 dienomis, o pateikti pavedimą išieškoti skolą – 44 dienomis.

Bylą nagrinėję teismai, sutikdami su draudiko pozicija, šį draudimo sutarties pažeidimą vertino kaip esminį (Draudimo liudijimo 9.1, 10 punktai). Pagal Taisyklių 10.1 punktą, draudėjas privalo nedelsdamas pranešti draudikui raštu, faksu arba tiesioginio elektroninio ryšio būdu apie bet kurio savo Pirkėjo nemokumą. Draudėjas privalo užpildyti Draudiko pateiktą pranešimo apie Pirkėjo nemokumą formą ir pateikti ją draudikui. Draudėjo pranešimas, pateiktas Taisyklių 11.1 punkte numatytu atveju, neatleidžia draudėjo papildomai nedelsiant pranešti draudikui apie kiekvieną Taisyklių 11.2–11.6 punktuose nurodytą aplinkybę. Draudimo taisyklėse numatyta ir tai, kad draudikas atleidžiamas nuo įsipareigojimo išmokėti draudimo išmoką, nenutraukiant sutarties, jeigu draudėjas nevykdo kurių nors savo teisinių arba sutartinių įsipareigojimų. Draudikas nesirems teise atsisakyti išmokėti draudimo išmoką, jeigu draudėjas nėra atsakingas už savo teisinių arba sutartinių įsipareigojimų nevykdymą. Jeigu draudėjas nevykdo įsipareigojimų draudikui rizikai sumažinti ar išvengti, draudikas nesirems teise atsisakyti išmokėti draudimo išmoką, jeigu šių draudėjo įsipareigojimų nevykdymas neturėjo įtakos draudžiamojo įvykio atsiradimui arba draudiko mokamos draudimo išmokos dydžiui (Taisyklių 13.3 punktas). Pagal Taisyklių 13.4 punktą, jeigu draudėjas, atsitikus draudžiamajam įvykiui, nevykdo bet kurių įsipareigojimų draudikui, kurie turi būti vykdomi po draudžiamojo įvykio, draudikas privalo išmokėti draudimo išmoką, išskyrus atvejus, kai šie įsipareigojimai neįvykdyti dėl tyčinės veikos ar didelio neatsargumo. Tame pačiame punkte nurodyta ir tai, kad jeigu draudėjas dėl tyčinės veikos ar didelio neatsargumo neįvykdo kokių nors savo įsipareigojimų draudikui, kurie turi būti vykdomi po draudžiamojo įvykio, draudikas privalo išmokėti draudimo išmoką, jeigu šių įsipareigojimų nevykdymas neturėjo įtakos nei draudžiamojo įvykio atsiradimo nustatymui, nei draudiko mokėtinos draudimo išmokos dydžio nustatymui.

Iš to, kas nurodyta, matyti, kad pagal Taisykles draudimo liudijimų 9.1, 10 punktuose nustatytų 45 ir 60 dienų terminų pažeidimas savaime (ex facto) nesudaro pagrindo draudikui atsisakyti išmokėti draudimo išmoką, tačiau, turi būti vertinama, ar šie įsipareigojimai nėra neįvykdyti dėl tyčinės veikos ar didelio neatsargumo. Tais atvejais, kai draudėjas dėl tyčinės veikos ar didelio neatsargumo neįvykdo kokių nors savo įsipareigojimų draudikui, kurie turi būti vykdomi po draudžiamojo įvykio, draudikas privalo išmokėti draudimo išmoką, jeigu šių įsipareigojimų nevykdymas neturėjo įtakos nei draudžiamojo įvykio atsiradimo nustatymui, nei draudiko mokėtinos draudimo išmokos dydžio nustatymui.

Pažymėtina, kad, pavyzdžiui, pagal Vokietijos Federalinio Aukščiausiojo Teismo pateiktą informaciją vienoje iš bylų, spręstų 1992 m., šis teismas (1992 m. gruodžio 2 d. sprendimas byloje Nr. IV ZR 135/91) konstatavo esant pagrindą draudikui neišmokėti draudimo išmokos dėl to, kad draudėjas sutartyje nustatytu terminu nepranešė draudikui apie neapmokėtas sumas. Kaip sąlyga nemokėti kompensacijos buvo nurodytas draudėjo elgesys, t. y. sutarties sąlygų nevykdymas. Kitoje byloje (Vokietijos Federalinio Aukščiausiojo Teismo 1992 m. birželio 3 d. sprendimas byloje Nr. IV ZR 127/91) taip pat buvo spręsta dėl atsisakymo išmokėti draudimo išmoką, nepriklausomai nuo to, ar nepranešta apie skolas buvo dėl jo kaltės ir nesuteikiant jam galimybės pateikti įrodymus, jog šis nepranešimas neturėjo įtakos nei draudžiamojo įvykio atsiradimui, nei nuostoliams. Kartu gautoje informacijoje pažymima, kad nėra aišku, ar būtent tokios pozicijos teismai laikysis ir pagal 2008 m. sausio 1 d. įsigaliojusio Draudimo sutarčių įstatymo nuostatas. 

Ispanijoje, remiantis Draudimo sutarčių įstatymo 16 straipsniu, tokio pobūdžio sutarties pažeidimai nebūtų pagrindas draudikui neišmokėti draudimo išmokos, išskyrus, kai draudėjas veikė pažeisdamas įstatymą (angl. wrongdoing) arba nesąžiningai (žr., pvz., Ispanijos Aukščiausiojo Teismo (isp. Tribunal Supremo) 2000 m. rugsėjo 23 d. sprendimą byloje Nr. 851/2000, RJ/2000/7028).

Pagal Nyderlanduose įtvirtintą teisinį reguliavimą (Nyderlandų Civilinio kodekso 7:941 straipsnio 4 dalis) draudikas gali sutartyje numatyti terminą, panaikinantį (angl. cancelling) teisę į draudimo išmokos išmokėjimą dėl atitinkamų pareigų, nurodytų šio straipsnio 1 ir 2 dalyse, nevykdymo, tik tais atvejais, jeigu tai pažeis teisėtus draudiko interesus. Kartu atitinkamų terminų sąlyga, nurodyta Nyderlandų civilinio kodekso 7:941 straipsnio 4 dalyje, gali būti paneigta, remiantis „nepriimtinumu“ (angl. unacceptability) teisingumo ir protingumo požiūriu (žr., pvz., Nyderlandų Aukščiausiojo Teismo 2006 m. vasario 17 d. sprendimą byloje LJN AU9717, NJ 2006/378).

Kartu pažymėtina, kad nurodyta teisinė problema panašiai sprendžiama ir pagal vadinamuosius Europos draudimo sutarčių teisės principus (angl. Principles of European Insurance Contract Law) (PEICL), konkrečiai, – šių Principų 6:101 straipsnį „Pranešimas apie draudžiamąjį įvykį“ (angl. Notice of Insured Event). Nurodyto straipsnio 3 dalyje įtvirtinta, kad mokėtina draudimo išmoka turi būti sumažinta tokia apimtimi, kuria draudikas įrodo, jog patyrė žalą dėl nepagrįsto vėlavimo (angl. The insurance money payable shall be reduced to the extent that the insurer proves that it has been prejudiced by undue delay). Kaip nurodoma Europos draudimo sutarčių teisės principų komentare, atitinkamų terminų pranešti apie draudžiamąjį įvykį pažeidimo klausimą Principų 6:101 straipsnio 3 dalies nuostata išsprendžia draudėjo naudai. Kadangi būtent draudikai dažniausiai remiasi pažeidimu pranešti apie draudžiamąjį įvykį, kaip  pagrindu atsisakyti išmokėti draudimo išmoką, tai būtent draudikams tenka pareiga įrodyti žalą, o tai daugeliu atvejų draudikams yra per sudėtinga arba netikslinga (angl. inexpedient) padaryti. Antra, gali būti daroma išvada, kad draudimo išmokos sumažinimas yra vienintelė sankcija, numatyta Principų 6:101 straipsnio 3 dalyje. Taigi draudikams neturi būti leidžiama remtis pareigos pranešti apie draudžiamąjį įvykį terminų, nustatytų draudimo liudijime, pažeidimu, kaip sąlyga apskritai nemokėti draudimo išmokos. Europos draudimo sutarčių teisės principų komentare taip pat nurodoma, kad daugelio Europos valstybių draudimo teisėje draudikas turi teisę į žalos atlyginimą, jeigu draudėjas pažeidžia pareigą pranešti apie draudžiamąjį įvykį ir draudikas gali įrodyti, kad dėl to jis patyrė nuostolių. Kai kuriose jurisdikcijoje draudikams suteikiama teisė nemokėti draudimo išmokos tik apgaulės (angl. fraud) arba tiesioginės tyčios (angl. direct intention; lot. dolus directus) atveju.

Šią bylą nagrinėję teismai aplinkybes, susijusias su draudimo liudijimo 9.1, 10 punktuose nurodytų terminų pažeidimu, vertino kaip pagrindą spręsti, kad draudikas (atsakovas) pagrįstai atsisakė išmokėti draudėjui (ieškovui) atitinkamą draudimo išmoką. Apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad jeigu ieškovas būtų laiku pranešęs apie pirkėjų mokėjimo uždelsimus ir pavedęs išieškoti skolą, būtų buvusios galimybės anksčiau imtis skolos išieškojimo veiksmų ir taip sumažinti galimus nuostolius.

Kasacinio teismo teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, sprendžia, kad draudimo liudijimo 9.1 ir 10 punktuose nurodytų terminų pažeidimas konkrečiu byloje susiklosčiusiu atveju galėtų būti vertinamas kaip pagrindas mažinti išmokamos draudimo sumos dydį (draudiko patirtos žalos, kurią, remiantis CPK 178 straipsniu, jis turi įrodyti, dydžiu), bet ne kaip pagrindas atsisakyti išmokėti draudimo išmoką.“

Taigi vėl pasitelkiama ne tik kitų nacionalinių teismų praktika, bet ir soft law instrumentas. Šis išaiškinimas labai vertingas, nes paaiškina Lietuvoje gana retai pasitaikančios prekinių kreditų draudimo sutarties sampratą, iš šios sutarties kylančią didelę riziką ir griežto tokio tipo sutarčių sąlygų laikymosi svarbą.

%d bloggers like this: