Siūlau 88 nemokamai viešai prieinamus civilinio proceso straipsnius

Kadangi teko skirti laiko darbui su teisės šaltiniais, nusprendžiau pasidalinti Mykolo Romerio universiteto leidžiamo periodinio teisės mokslų žurnalo “Jurisprudencija“ straipsnių rodykle, kuri išimtinai skirta civiliniam procesui. Gal kam nors tai palengvins paieškas. Mane nervina, kai kartais atrodo, jog mokslininkai rašo patys sau ir niekas jų neskaito. Todėl, siekdamas mokslinės minties sklaidos, siūlau panaršyti. Visi šie straipsniai yra prieinami viešai nemokamai žurnalo “Jurisprudencija“ (spauskite čia) archyve.  Tereikia susirasti atitinkamą numerį. Straipsnius išdėliojau chronologine tvarka, nuo seniausio iki naujausio:

1. V. Višinskis. Turto pardavimo iš varžytynių problemos. Jurisprudencija, 1999, Nr. 13(5)
2. V. Višinskis. Išieškojimo iš fizinių asmenų problemos. Jurisprudencija, 1999, Nr. 14(6)
3. V. Valančius. Teismo ir teisėjo nepriklausomumo principas ir konstitucinė justicija. Jurisprudencija, 2000, Nr. 16(8)
4. V. Valančius. Teismo ir teisėjų nepriklausomumo, savarankiškumo ir savivaldos realizavimo problemos. Jurisprudencija, 2000, Nr. 17(9)
5. G. Baublys. Procesinės sprendimo įvykdymo garantijos iki teismo sprendimo paskelbimo. Jurisprudencija, 2000, Nr. 17(9)
6. G. Baublys. Teismo sprendimo teisinė galia. Jurisprudencija, 2001, Nr. 19(11)
7. V. Višinskis. Išieškojimo nukreipimas į vertybinius popierius. Jurisprudencija, 2001, Nr. 23(15)
8. K. Meilius, M. Jonaitis. Sprendimo priėmimas už akių – efektyvi proceso koncentracijos užtikrinimo priemonė. Jurisprudencija, 2002, Nr. 27(19)
9. Ambrasaitė G. Pasiruošimo teisminiam bylos nagrinėjimui stadija naujame Civilinio proceso kodekse. Jurisprudencija, 2002, Nr. 28(20)
10. Driukas A. Kasacinio proceso naujovės Civilinio proceso kodekse. Jurisprudencija, 2002, Nr. 28(20)
11. Mikelėnas V. Civilinio proceso teisės unifikavimas ir naujasis Lietuvos civilinio proceso kodeksas. Jurisprudencija, 2002, Nr. 28(20)
12. Valančius V. Kai kurie Civilinio proceso kodekso bruožai. Jurisprudencija, 2002, Nr. 28(20)
13. Višinskis V. Vykdymo procesas Lietuvoje: esama padėtis ir reformavimo kryptys. Jurisprudencija, 2002, Nr. 28(20)
14. Žemkauskienė. I. Ypatingoji teisena Civilinio proceso kodekse. Jurisprudencija, 2002, Nr. 28(20)
15. Goda Ambrasaitė. Apeliacinis procesas: pagrindinės Civilinio proceso kodekso naujovės. Jurisprudencija, 2003, Nr. 37(29)
16. Virgilijus Valančius. Naujasis Civilinio proceso kodeksas – ar teisėjo darbas taps sudėtingesnis? Jurisprudencija, 2003, Nr. 37(29)
17. Egidijus Krivka. Viešojo intereso apsauga naujajame Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekse. Jurisprudencija, 2003, Nr. 37(29)
18. Rimvydas Norkus. Sprendimas už akių: probleminiai taikymo aspektai. Jurisprudencija, 2003, Nr. 37(29)
19. Inga Žemkauskienė. Ypatingosios teisenos reformos prielaidos. Jurisprudencija, 2003, Nr. 37(29)
20. Rimvydas Norkus. Teismo įsakymo procedūros teisinė prigimtis: lyginamieji aspektai. Jurisprudencija, 2003, Nr. 38(30)
21. Artūras Driukas. Ieškinio senaties instituto raida Lietuvoje: materialiniai ir procesiniai aspektai. Jurisprudencija, 2003, Nr. 39(31)
22. Krikščiūnas R. Ekspertizės skyrimo civilinėje teisenoje taktikos ypatumai
23. Virgilijus Valančius. Kai kurie bendrosios kompetencijos, konstitucinių ir administracinių teismų santykio aspektai. Jurisprudencija, 2004. Nr. 51(43)
24. Jurgita Grigienė. Forum non conventies doktrina ir jos taikymas teismų praktikoje. Jurisprudencija, 2004. Nr. 51(43)
25. Inga Žalėnienė. Kai kurie atstovo atsakomybės Civiliniame procese taikymo teoriniai aspektai. Jurisprudencija, 2004. Nr. 52(44)
26. Egidijus Krivka. Grupės ieškinio problemos Lietuvos civilinio proceso teisėje. Jurisprudencija, 2004. Nr. 52(44)
27. Egidijus Krivka. Res judicata principo įgyvendinimo grupės ieškinių procese problemos. Jurisprudencija, 2004. Nr. 53(45)
28. Kazimieras Meilius, Jonas Juškevičius. Teisė į gynybą bažnytiniame teisme. Jurisprudencija, 2004. Nr. 53(45)
29. Rimvydas Norkus. Procesiniai bankroto bylų nagrinėjimo ypatumai. Jurisprudencija, 2004. Nr. 57(49)
30. Laura Gumuliauskienė. Tarptautinė teisinė pagalba civiliniame procese. Jurisprudencija, 2004. Nr. 57(49)
31. Jurgita Grigienė. Kai kurie sutartinio teisingumo ypatumai tarptautiniame civiliniame procese. Jurisprudencija, 2005, Nr. 67(59)
32. Rytis Jokubauskas. Teisminis precedentas Lietuvos teisinėje sistemoje 1918–1940 metais. Jurisprudencija, 2005, Nr. 67(59)
33. Goda Ambrasaitė. Draudimo skųsti sprendimą už akių klausimai
34. Vigintas Višinskis. Skolų išieškojimas iš bankrutuojančios individualios (personalinės) įmonės ir jos savininko
35. Virgilijus Valančius. Lietuvos civilinio proceso kodeksas: pirmųjų metų patirtis. Jurisprudencija, 2005, Nr. 69(61)
36. Laura Gumuliauskienė. Lietuvos teismų sprendimų pripažinimo užsienio valstybėse aspektai. Jurisprudencija, 2005, Nr. 69(61)
37. Natalija Kaminskienė. Civilinių ir komercinių ginčų alternatyvus sprendimas. Jurisprudencija, 2005, Nr. 69(61)
38. Ramūnas Kontrauskas. Lis (alibi) pendens: kitoje Europos Sąjungos valstybėje nagrinėjamo tapataus arba susijusio ieškinio (civilinės bylos) įtaka Lietuvos teismo procesui. Jurisprudencija, 2005, Nr. 69(61)
39. Egidija Stauskienė. Skubiai vykdytinų teismo sprendimų instituto taikymo problemos. Jurisprudencija, 2005, Nr. 69(61)
40. Rimvydė Lukšytė. Materialiosios tiesos nustatymas – kaip viena iš proceso atnaujinimo funkcijų. Jurisprudencija, 2005, Nr. 77(69)
41. Vilija Mikuckienė. Kreditorių teisių įgyvendinimas bankroto procese. Jurisprudencija, 2005, Nr. 77(69)
42. Vigintas Višinskis. Kai kurios turto realizavimo vykdymo procese problemos. Jurisprudencija, 2005, Nr. 77(69)
43. Virgilijus Valančius. Pasitikėjimas teismu: kai kurie teismo veiklos viešumo aspektai. Jurisprudencija, 2005, Nr. 78(70)
44. Goda Ambrasaitė. Apeliacinio proceso prielaidos. Jurisprudencija, 2006, Nr. 1(79)
45. Rimvydas Norkus. Smulkių turtinių ginčų nagrinėjimo ypatumai: teorija ir praktika. Jurisprudencija, 2006, Nr. 1(79)
46. Vigintas Višinskis. Teismo sprendimo vykdymo vieta. Jurisprudencija, 2006, Nr. 1(79)
47. Vigintas Višinskis. Skolininko turto paieška vykdymo procese. Jurisprudencija, 2006, Nr. 3(81)
48. Goda Ambrasaitė. Apeliacija Lietuvos administraciniame procese: pagrindinės reformos kryptys. Jurisprudencija, 2006, Nr. 4(82)
49. Egidijus Krivka. Išvestinio akcininkų ieškinio institutas Lietuvos teisės sistemoje. Jurisprudencija, 2006, Nr. 4(82)
50. Egidija Stauskienė. Teismo sprendimų įvykdymo atgręžimas. Jurisprudencija, 2006, Nr. 4(82)
51. Natalija Kaminskienė. Alternatyvus ginčų sprendimas. Jurisprudencija, 2006, Nr. 9(87)
52. Stasys Vėlyvis, Vigintas Višinskis, Inga Žalėnienė. Antstolio procesinių veiksmų apskundimas. Jurisprudencija, 2007, Nr. 1(91)
53. Egidija Stauskienė. Teisinė vykdymo proceso prigimtis. Jurisprudencija, 2007, Nr. 1(91)
54. Rimvydė Lukšytė. Prokuroras kaip proceso atnaujinimo subjektas. Jurisprudencija, 2007, Nr. 2(92)
55. Stasys Vėlyvis, Vigintas Višinskis, Inga Žalėnienė. Kuratoriaus dalyvavimas civiliniame procese (kai kurie teoriniai ir praktiniai aspektai). Jurisprudencija, 2007, Nr. 3(93)
56. Gitana Abromavičienė. Civilinės bylos teismingumo teismui aktualūs klausimai. Jurisprudencija, 2007, Nr. 3(93)
57. Egidijus Krivka. Grupės ieškinys – veiksminga teisės į teisminę gynybą įgyvendinimo priemonė. Jurisprudencija, 2007, Nr. 4(94)
58. Egidijus Krivka. Intereso problema civilinio proceso teisėje. Jurisprudencija, 2007, Nr. 5(95)
59. Rytis Jokubauskas. Teisminio precedento privalomumo problema Lietuvos teisinėje sistemoje. Jurisprudencija, 2007, Nr. 5(95)
60. Vilija Mikuckienė. Taikos sutarties sudarymo galimybės bankroto procese. Jurisprudencija, 2007, Nr. 5(95)
61. Ingrida Montvydienė. Asmens turtinės padėties kriterijus suteikiant valstybės garantuojamą teisinę pagalbą civilinio proceso tvarka nagrinėjamose bylose. Jurisprudencija, 2007, Nr. 5(95)
62. Žilvinas Terebeiza. Laisvas įrodymų vertinimas civiliniame procese: teoriniai ir praktiniai aspektai. Jurisprudencija, 2007, Nr. 5(95)
63. Andrius Urbonas. Teismo sprendimo bankroto byloje pripažinimas kitoje Europos Sąjungos šalyje narėje Jurisprudencija, 2007, Nr. 9(99)
64. Egidijus Krivka. Viešojo intereso problema civilinio proceso teisėje. Jurisprudencija, 2007, Nr. 10(100)
65. Virgilijus Valančius. Kai kurie civilinių teisių gynimo mechanizmo atspindžiai Lietuvos teisėje XXI amžiuje. Jurisprudencija, 2007, Nr. 12(102)
66. Vigintas Višinskis. Ginčai dėl turto realizavimo vykdymo procese aktų pripažinimo negaliojančiais. Jurisprudencija, 2007, Nr. 12(102)
67. Vigintas Višinskis, Dangutė Ambrasienė. Teismo vykdomųjų dokumentų išdavimo tvarka. Jurisprudencija 2008, Nr. 2(104)
68. Egidijus Krivka. Viešojo intereso gynimo civiliniame procese reglamentavimo problemos. Jurisprudencija 2008, Nr. 2(104)
69. Aleksej Demičev, Oksana Isaenkova. Šiuolaikinės civilinės proceso teisės principai Rusijoje. Jurisprudencija 2008, Nr. 2(104)
70. Egidijus Krivka. Grupės ieškinys viešajam interesui ginti Lietuvoje (straipsnis anglų kalba)
71. Vilija Mikuckienė. Bankroto proceso samprata. Jurisprudencija, 2008, Nr. 7(109)
72. Egidija Stauskienė. Teisinių santykių subjektai vykdymo procese. Jurisprudencija, 2008, Nr. 7(109)
73. Vigintas Višinskis. Ne teismo išduodami vykdomieji dokumentai. Jurisprudencija, 2008, Nr. 7(109)
74. Anastasija Čechmariova. Teismo antstoliai Rusijoje: istorija ir dabartis (straipsnis rusų kalba). Jurisprudencija, 2008, Nr. 7(109)
75. Edgar Isermann. Vokietijos civilinių bylų teisėjo pareiga rūpintis procesu (straipsnis vokiečių kalba). Jurisprudencija, 2008, Nr. 7(109)
76. Ramūnas Kontrauskas. Tarptautinis civilinis procesas: samprata ir vieta nacionalinės teisės sistemoje. Jurisprudencija, 2008, Nr. 7(109)
77. Elena Kosaitė-Čypienė. Įrodinėjimo Švedijos civiliniame procese bendrieji šaltiniai, bruožai, principai. Jurisprudencija, 2008, Nr. 7(109)
78. Ingrida Montvydienė. Pacta de quota litis, kaip alternatyva valstybės garantuojamai teisinei pagalbai užtikrinti civilinėse bylose. Jurisprudencija, 2008, Nr. 7(109)
79. Žilvinas Terebeiza. Dispozityvumo principo galiojimo ribos ginant viešąjį interesą teisme. Jurisprudencija, 2008, Nr. 7(109)
80. Neringa Venckienė. Civilinės bylos dėl tėvystės (motinystės) nustatymo iškėlimas ir pasirengimas nagrinėti teisme. Jurisprudencija, 2008, Nr. 7(109)
81. Armanas Abramavičius “Teisė į teisminę gynybą Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje“. Jurisprudencija, 2009. Nr. 3(117)
82. Egidija Stauskienė, Inga Žalėnienė. Atstovavimo instituto taikymo vykdymo procese ypatumai (straipsnis anglų kalba). Jurisprudencija, 2010, Nr. 2(120)
83. Edita Gruodytė, Julija Kiršienė, Paulius Astromskis. Fizinio asmens bankroto problema: teisiniai aspektai. Jurisprudencija, 2010, Nr. 3(121)
84. Laura Gumuliauskienė. Europos vykdomojo rašto procedūros įgyvendinimas – Lietuvos patirtis. Jurisprudencija 2010, Nr. 4(122)
85. Virgilijus Valančius, Aurimas Brazdeikis. Kitoks požiūris į nuostolius dėl piktnaudžiavimo civiliniu procesu. Jurisprudencija, 2011, Nr. 18(4)
86. Laura Gumuliauskienė, Vigintas Višinskis. Antstolio procesinių veiksmų atlikimas elektroniniu būdu: galimybės ir problemos. Jurisprudencija. 2012, Nr. 19(2)
87. Egidija Stauskienė. Konstitucinės justicijos įtaka Lietuvos civilinio proceso teisei. Jurisprudencija. 2012, Nr. 19(3)
88. Vytautas Nekrošius. Viešojo intereso gynimas civiliniame procese ir Konstitucinio Teismo doktrina. Jurisprudencija. 2012, Nr. 19(3)

Tegyvuoja procesas! Civilinis procesas!

Reklama

“Netesybas ir palūkanas reglamentuojančių teisės normų taikymo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje apžvalga“ plačiajai visuomenei, deja, nėra pasiekiama

Tiems kas skaito mano rašliavas turbūt nekyla abejonių, kad esu didžiulis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo fanas. Iš tiesų LAT’o civilinių bylų skyriaus teisėjus vertinu, kaip ypatingai aukštos kokybės specialistus, kurių tiek nutartys, tiek kiti pateikiami teisės išaiškinimai yra verti privalomojo teisės šaltinio vardo. Pasitaiko, kad pakritikuoju tam tikras nutartis ar pan., tačiau ši kritika nėra savitikslė – tiesiog noriu realiai prisidėti prie teisės tobulinimo.

Kadangi preambulėje parašiau prisipažinimą meile, galima pereiti prie problemos. Mane jau kurį laiką erzina, kad LAT’o ruošiamas biuletenis “Teismų praktika“ yra arba nepasiekiamas teismo interneto svetainėje arba pasiekiamas labai pavėluotai. Biuletenio Nr. 36 nebuvo galima pasiekti gerą pusmetį, o Nr. 37 nėra pasiekiamas iki šiol. Patikinu, taip tikrai nėra dėl to, kad aš nemoku naudotis LAT’o svetaine. Norint jį surasti, reikia nueiti čia:

biuletenis teismų praktika

Paspaudę galite padidinti vaizdą

Paieškos rezultatų – 0. Kodėl tuo piktinuosi? Nes LAT’as ruošia apžvalgas, kurios jeigu ne čia, arba ne popieriniame variante, nėra niekaip nemokamai pasiekiamos. Esu sulaukęs iš kolegų klausimų, kaip gauti apžvalgas, kurios nėra paskelbtos teismo puslapyje. Atsakymas paprastas: užsisakyk INFOLEX’ą arba eik pirkti skaitmeninį variantą. Mano supratimu, jeigu jau yra sukurta atskira skiltys teismo svetainėje BIULETENIS “TEISMŲ PRAKTIKA“, tai naujausi biuleteniai turėtų ten iš karto atsirasti, taip pat turėtų galimybė rasti ir senuosius. Ko gero, aš mąstau klaidingai, jeigu nueitumėte į šią nuorodą, pamatytumėte seną naujieną:

Paspaudę galite pasididinti vaizdą

Paspaudę galite pasididinti vaizdą

Taigi matome, kad reklamuojama galimybė ĮSIGYTI biuletenį. Paspaudus ant nuorodos “Kaip įsigyti“ pamatome visas biuletenių kainas ir griežtą perspėjimą:

Pastaba: jeigu CD laikmenoje esančią informaciją mėginsite spausdinti, siųsti ar kitaip platinti, šioje laikmenoje esanti informacija bus ištrinta.“

Oho, kaip griežtai..

Nuo šitos vietos realiai pradeda imti pyktis, nes aš visiškai nesuprantu šios logikos. Kažkoks biznelis teismo viduje prisidurti? Kas sudaro biuletenį, aš nežinau, bet į jo sudėtį įeina “svarbiausios nutartys“ plius apžvalgos. Galiu klysti, bet mano žiniomis, apžvalgos yra sudarinėjamos teisėjų, o ne administracijos. Mano įsitikinimus patvirtina ir prielaida, kad abejoju ar kas kitas be civilinių bylų skyriaus teisėjų turėtų pakankamus intelektinius resursus parašyti apžvalgą iš netesybų. Realiai, aš nesuvokiu, kas čia per tvarka, kodėl ji tokia ir ar iš to įmanoma nors kažkiek uždirbti. Neįsivaizduoju, kas be universiteto bibliotekų ar advokatų kontorų, kurios mėgsta makulatūrą, pirktų šios biuletenius, kai visos nutartys yra pasiekiamos internetu. Šių biuletenių vertę išimtinai sudaro tik tos apžvalgos.

Kaip tik paskutiniame biuletenyje yra apžvalga, kuri vadinasi „Netesybas ir palūkanas reglamentuojančių teisės normų taikymo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje apžvalga“. Tai yra išskirtinės kokybės teisės šaltinis. Joje labai sklandžiai ir sistemiškai sudėlioti sudėlioti netesybų, nuostolių, palūkanų (procesinių, mokėjimo, kompensacinių) institutų panašumai, skirtumai, taip pat atskleidžiamas tarpusavio ryšys (taip gražiai netesybos sudėliotos, kad, turbūt, net D. Bublienei patiko skaityti). Pats kaip neseniai baigęs universitetą puikiai prisimenu, kiek galvos skausmo man kėlė šie institutai ir kaip iš esmės dėstytojai nesugebėjo atsakyti į mano keliamus klausimus (išskyrus profesorių Egidijų Baranauską, kuris net man sugebėjo viską paaiškinti, bet tai jau buvo magistrantūroje). Šioje apžvalgoje yra dauguma atsakymų. Pavyzdžiui galima rasti paaiškinimus, kodėl pats LAT’as klaidingai perkvalifikuodavo palūkanas į netesybas (2012 m. rugpjūčio 14 d. civilinė byla Nr. 3K-3-392/2012):

“Teismų praktikoje vieningai sutariama, kad ginčo teisinių santykių kvalifikavimas yra teismo prerogatyva. Nagrinėjamos bylos atveju pareiškėją AS Parex banka ir suinteresuotą asmenį L. P. (kasatorių) sieja 2006 m. spalio 6 d. kreditavimo sutartis Nr. 2.2.1.-06/467. Šios sutarties 6.4 punkte nustatytas kliento įsipareigojimas, bankui pagal sutarties 6.1 punktą vienašališkai nutraukus sutartį, sumokėti bankui palūkanas už pradelsimą, kurių dydis – 0,75 proc. nuo bendros iki tos dienos, kai bankas vienašališkai nutraukia sutartį, negrąžintos kredito sumos ir nesumokėtų palūkanų – už kiekvieną pradelstą mokėjimo dieną. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas kartu su 4 220 000 Lt negrąžinto kredito, 92 861,58 Lt palūkanų bei 12 077,22 Lt delspinigių nutarė išieškoti pagal sutarties 6.4 punktą mokėtinų 4 115 061,20 Lt palūkanų. Kasacinio teismo teisėjų kolegija, įvertinusi, kad aptariamas sutarties 6.4 punktas yra sutarties 6 dalyje, kurioje nustatyta sutarties šalių atsakomybė už sutarties prievolių nevykdymą, kad sutarties 1.4 punkte yra nustatyta palūkanų norma už kredito naudojimą bei rezervavimą, sprendžia, jog sutarties 6.4 punkte nustatytos palūkanos, kurios mokamos tik esant sutarties pažeidimui, savo esme yra ne palūkanos, bet sutartinės netesybos (CK 6.71 straipsnis).“

Pateiktoje citatoje išryškinau akivaizdžią teisės aiškinimo klaidą, kuri nebūtų tokia akivaizdi, jeigu nebūčiau perskaitęs minėtos apžvalgos, tačiau ją perskaitęs iš karto prisiminiau šią bylą (ji įstrigo todėl, kad nuasmeninti inicialai L. P. – Laimutis Pinkevičius).

Būtų malonu, kad šias apžvalgas būtų galima rasti visiems nuėjus į teismo interneto svetainę, o naujienos būtų ne “Jau galima įsigyti“, o “Jau paskelbtas naujausias biuletenio teismų  praktika numeris“ ir paspaudus ant nuorodos būtų iš karto pasiekiamas turinys. Deja, kažkas teismo administracijoje galvoja kitaip…

PASTABA. 2013 05 31 naujausias teismų praktikos biuletenis ir apžvalgos atsirado Lietuvos Aukščiausiojo Teismo svetainėje. Esu dėkingas.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas atskleidė vedybų sutarties sampratą ir pateikė šiam institutui svarbias teisės aiškinimo taisykles

Man labai patiko 2013 m. gegužės 10 d. LAT’o nutartis Nr. 3K-3-191/2013, nes teismas gražiai, rišliu tekstu, sistemingai išaiškino vedybų sutarties institutą. Iki šiol vedybų sutartis aiškinta tik epizodiškai, o šioje nutartyje pateiktas platus svarbiausių taisyklių išaiškinimas. Smagu, nes tereikia cituoti.

Pirmiausia, pati sutarties samprata:

“Įstatymas vedybų sutartį apibrėžia kaip sutuoktinių susitarimą, nustatantį jų turtines teises ir pareigas santuokos metu, taip pat po santuokos nutraukimo ar gyvenant skyrium (separacija) (CK 3.101 straipsnis). Ši apibrėžtis įrodo, kad įstatymų leidėjas vedybų sutartį priskyrė prie civilinių sutarčių, tai reiškia, kad vedybų sutarčiai taikomos bendrosios sutarčių teisės nuostatos (CK 6.154–6.161 straipsniai), taip pat sutarčių sudarymo ir aiškinimo taisyklės (CK 6.162–6.188, 6.193–6.195 straipsniai), sutarčių formos ir turinio reikalavimai (CK 6.192, 6.196–6.199 straipsniai), bendrieji sandorių negaliojimo pagrindai (CK 1.78–1.96 straipsniai), sutarčių pabaigos nuostatos (CK 6.217–6.228 straipsniai) bei kitos teisės normos, taikytinos civilinėms sutartims tiek, kiek kitaip nenustatyta CK trečiojoje knygoje.“

Toliau apie sutarčių laisvės principą vedybų sutarties atžvilgiu sistemiškai su sutarties tikslu:

“Vedybų sutarčiai, kaip ir visoms sutartims, galioja bei taikomas pagrindinis sutarčių teisės principas – sutarties laisvės principas (CK 6.156 straipsnis). Taigi sudaryti vedybų sutartį yra besituokiančių ar susituokusių asmenų teisė, bet ne pareiga. Priklausomai nuo to, kada ši teisė yra įgyvendinama, vedybų sutartys būna ikivedybinės (sudaromos iki santuokos įregistravimo) arba povedybinės (sudaromos bet kuriuo metu po santuokos įregistravimo). Ikivedybinė sutartis įsigalioja nuo santuokos įregistravimo dienos, o povedybinė – nuo šios sutarties sudarymo, jei sutartyje nenustatyta kitaip. Sutarties laisvės principas vedybų sutarties atveju pasireiškia ne vien tik tuo, kad besituokiantys asmenys ar sutuoktiniai laisva valia turi teisę sudaryti ar nesudaryti šią sutartį, bet ir šia sutartimi nustatyti tarpusavio teises ir pareigas. Minėta, kad vedybų sutartis yra susitarimas dėl turtinių teisių ir pareigų (CK 3.101 straipsnis). Taigi vedybų sutarties pagrindinis tikslas yra turto (tiek esamo, tiek įgyjamo ateityje) teisinio režimo nustatymas. Vedybų sutartis įgalina susitarti, kad: 1) turtas, įgytas tiek iki santuokos, tiek gyvenant susituokus, yra kiekvieno sutuoktinio asmeninė nuosavybė; 2) turtas, kiekvieno sutuoktinio įgytas iki santuokos ir esantis jų asmenine nuosavybe, po santuokos įregistravimo tampa jų bendrąja jungtine nuosavybe; 3) turtas, įgytas susituokus, yra bendroji dalinė sutuoktinių nuosavybė. Vedybų sutartyje gali būti nustatyta, kad viena iš nurodytų turto teisinio režimo rūšių bus taikoma visam turuti arba tik tam tikrai jo daliai ar tik konkretiems daiktams. Be to, vedybų sutartyje gali būti nustatytos ir kitos turtinės teisės ir pareigos, kaip pvz., susijusios su turto tvarkymu, sutuoktinių tarpusavio išlaikymu, dalyvavimu tenkinant šeimos reikmes ir darant išlaidas, turto padalijimo būdu ir tvarka, jei santuoka nutraukiama, bei kiti klausimai, susiję su sutuoktinių tarpusavio turtiniais santykiais (CK 3.104 straipsnis).“

Instrumentai pakeisti ar nutraukti vedybų sutartį:

“Kaip ir bet kuri kita sutartis, vedybų sutartis gali būti pakeista ar net nutraukta visų pirma laisva sutarties šalių valia, t. y. bendru sutuoktinių susitarimu bet kuriuo metu. Esant poreikiui pakeisti vedybų sutartį ar ją nutraukti, tačiau sutuoktiniams dėl šio klausimo nesusitariant, įstatyme nustatyta, kad tai gali padaryti teismas pagal vieno iš sutuoktinių reikalavimą. Teisėjų kolegija pažymi, kad teismų praktikoje yra išaiškinta, jog teisėtai sudaryta ir galiojanti sutartis jos šalims turi įstatymo galią (CK 6.189 straipsnio 1 dalis), o vėlesnis sutarties pakeitimas reiškia įsikišimą į jau tarp šalių egzistuojančią teisių ir pareigų pusiausvyrą, todėl šalių lygiateisiškumo principas (CK 1.2 straipsnis) reikalauja, kad sutartis būtų keičiama šalių susitarimu (CK 6.223 straipsnio 1 dalis). Tačiau tam tikrais atvejais besąlygiškas reikalavimas vykdyti šalių susitarimą gali būti nepateisinamas kaip neatitinkantis teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principų. Siekiant užtikrinti sutarties šalių teisių ir pareigų pusiausvyrą, sutarties pakeitimas teismo sprendimu yra kaip išimtinė priemonė, pateisinama įstatyme ar sutartyje nurodytais atvejais (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. kovo 29 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Ž. K. ir kt. v. AB „Vilniaus Sigma“, bylos Nr. 3K-3-124/2012). Vedybų sutarties atveju intervencija į sutuoktiniams įstatymo galią turinčią ir galiojančią sutartį yra galima tada, jeigu yra CK šeštojoje knygoje nustatyti sutarties pakeitimo ar nutraukimo pagrindai (CK 3.106 straipsnio 3 dalis, 6.217–6.228 straipsniai). Skirtingai nei bendrosiose sutarties nutraukimo taisyklėse (CK 6.217 straipsnyje), pagal kurias sutartį galima nutraukti vienašališkai tam tikrais atvejais, vedybų sutartis gali būti nutraukiama tik teismo sprendimu, nors nutraukimo pagrindai lieka tokie patys. Vedybų sutarties pakeitimą leidžiantys pagrindai nustatyti CK 6.223 straipsnyje. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad sutuoktinis pareikšti ieškinį dėl vedybų sutarties pakeitimo ar nutraukimo (vedybų sutartį nutraukti sutuoktiniams nesusitarus galima irgi tik teismo tvarka) gali tik tada, jeigu laikėsi ikiteisminės ginčo sprendimo tvarkos (CK 6.218 straipsnis, 6.223 straipsnio 3 dalis).“

 Negaliojančios vedybų sutarties sąlygos:

Vedybų sutartis, kaip ir kiekvienas civilinis dvišalis sandoris, nors ir sudaromas įgyvendinant sutarčių laisvės principą, tačiau atsižvelgiant į tai, kad šis nėra absoliutus. Jį riboja viešojo intereso užtikrinimas, taip siekiant apginti šeimos santykių subjektų turtines ir asmenines neturtines teises bei teisėtus interesus. Įstatyme, apibrėžiančiame sutarties laisvės principo turinį, nustatyta, kad šalys turi teisę laisvai sudaryti sutartis ir savo nuožiūra nustatyti tarpusavio teises ir pareigas, taip pat sudaryti ir CK nenurodytas sutartis, jeigu tai neprieštarauja įstatymams. Sutarties sąlygas šalys nustato savo nuožiūra, išskyrus atvejus, kai tam tikras sutarties sąlygas nustato imperatyviosios teisės normos (CK 6.156 straipsnio 1, 4 dalys). Visa tai lemia, kad įstatymų leidėjas įstatyme įtvirtino galimybę bei nustatė sąlygas, kurioms esant, vedybų sutartis gali būti pripažinta visiškai ar iš dalies negaliojančia. Nustatyta, kad vedybų sutartis gali būti pripažinta visiškai ar iš dalies negaliojančia, jeigu yra CK 3.105 straipsnyje išvardyti vedybų sutarties sąlygų negaliojimo pagrindai arba nustatomi CK pirmojoje knygoje nurodyti sandorių negaliojimo pagrindai (CK 3.108 straipsnio 1 dalis). Be to, CK 3.108 straipsnio 2 dalyje nurodytas dar vienas specialus vedybų sutarties ar jos dalies negaliojimo pagrindas: negalioja vedybų sutartis, kuri iš esmės pažeidžia sutuoktinių lygiateisiškumo principą ir vienam iš sutuoktinių yra labai nepalanki.

Pateikiamas CK 3.105 straipsnio platus išaiškinimas:

“Šio straipsnio 1 punkte nustatyta, kad negalioja vedybų sutarties sąlygos, kurios prieštarauja imperatyviosioms įstatymų normoms, gerai moralei arba viešajai tvarkai. Taigi pagal CK 3.105 straipsnio 1 punkto nuostatas vedybų sutarties sąlygos negalioja, jeigu nustatomi CK 1.80 ir 1.81 straipsniuose nurodyti sandorių negaliojimo pagrindai. Imperatyviosiomis teisės normomis pripažįstamos tokios normos, kurių šalys savo susitarimu negali pakeisti, apriboti ar panaikinti jų galiojimo ir taikymo, nesvarbu, kokia teisė – nacionalinė ar tarptautinė – šias normas reglamentuotų (CK 6.157 straipsnio 1 dalis). Viešoji tvarka taip pat paprastai nustatoma imperatyviosiomis teisės normomis. Geros moralės kriterijus yra kultūringo, teisingo žmogaus minimalus gėrio, blogio, teisingumo, pareigingumo, padorumo suvokimas. Sandorio turinys vertinamas pagal visuomenėje vyraujančią gėrio ir blogio, sąžiningumo ir nesąžiningumo sampratą.

Pagal nurodyto straipsnio 2 punktą negalioja vedybų sutarties sąlygos, kurios keičia turto, kuris yra vieno sutuoktinio asmeninė arba jų bendroji jungtinė nuosavybė, teisinį režimą (šio kodekso 3.88 ir 3.89 straipsniai), jeigu sutuoktiniai yra pasirinkę turto bendrosios jungtinės nuosavybės teisinį režimą. Taigi pagal CK 3.105 straipsnio 2 punktą vedybų sutarties sąlygos negalioja tik tuo atveju, jeigu sutuoktiniai yra pasirinkę bendrosios jungtinės nuosavybės teisinį režimą.

Pagal nurodyto straipsnio 3 punktą negalioja vedybų sutarties sąlygos, kurios pažeidžia CK 3.117 straipsnyje įtvirtintą sutuoktinių bendrosios jungtinės nuosavybės lygių dalių principą. Teisėjų kolegija, aiškindama CK 3.105 straipsnio 3 punkte įtvirtintą vedybų sutarties negaliojimo sąlygą, kuriai esant būtų pažeidžiamas CK 3.117 straipsnyje įtvirtintas sutuoktinių bendrosios jungtinės nuosavybės lygių dalių principas, pažymi, kad ši sąlyga objektyviai gali būti taikoma tik tuo atveju, jeigu sutuoktiniai vedybų sutartyje pasirenka bendrosios jungtinės nuosavybės teisinį režimą, nes nepasirinkus tokio turto teisinio režimo, tampa negalimas nukrypimas nuo tik bendrajai jungtinei sutuoktinių nuosavybei reglamentuoti skirto ir įstatyme įtvirtinto draudimo pažeisti tokios nuosavybės rūšies lygių dalių principą. Kita vertus, įstatyme įtvirtinta tik sutuoktinių bendro turto dalių prezumpcija (CK 3.117 straipsnio 1 dalis), nes taip pat nustatyta galimybė nukrypti nuo sutuoktinių bendro turto lygių dalių principo (CK 3.123 straipsnis). Dėl to nurodyta nuostata nėra imperatyvi.“

Šią nutartį pasidedu į labai svarbių nutarčių aplanką.

Konstitucinis Teismas v. Seimas: kur yra kompetencijų riba valdžių padalijimo principo atžvilgiu?

Per savo neapdairumą kažkaip sugebėjau praleisti Konstitucinio Teismo teisėjos Ramutės Ruškytės atskirąją nuomonę dėl balandžio 30 d. nutarimo, kuriuo spręsti merų ir jų pavaduotojų atlyginimų ir kitų socialinių garantijų klausimai. Atskiroji nuomonė mane gana stipriai šokiravo tiek dėl savo turinio, tiek dėl to, kad viešojoje erdvėje nesulaukė nė lašelio dėmesio. Joje paliestas labai svarbus klausimas t.y. kur yra Konstitucinio Teismo ir Seimo kompetencijų riba valdžių padalijimo principe t.y. kaip ir kiek Konstitucinis Teismas gali kištis į Seimo kompetenciją. Visų pirmą dėl ko keliamas klausimas, nes LRKT savo nutarime nurodė:

“Kartu pažymėtina, kad įstatymų leidėjas, užtikrindamas valstybės ir savivaldybių politikams teisę gauti teisingą darbo apmokėjimą, pagal Konstituciją privalo nustatyti tokį teisinį reguliavimą, pagal kurį valstybės ir savivaldybių politikams nustatytas apmokėjimo už darbą dydis atitiktų šių asmenų veiklos specifiką ir nesudarytų prielaidų iš vienos darbo apmokėjimo teisinio reguliavimo požiūriu vertintinos asmenų kategorijos (šiuo atveju – valstybės politikų) nepagrįstai išskirti, nustatant darbo apmokėjimo dydį, tam tikros asmenų grupės (šiuo atveju – merų ir merų pavaduotojų).

Pažymėtina ir tai, kad įstatyme (šiuo atveju – Valstybės politikų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatyme) reguliuojant valstybės ir savivaldybių politikų darbo užmokesčio dydžius darbo apmokėjimo teisinio reguliavimo požiūriu vertintinos vienos asmenų kategorijos atskiroms asmenų grupėms darbo užmokesčio dydžiai gali būti diferencijuoti, tačiau tai turi būti pagrįsta tam tikrais aiškiais objektyviais kriterijais, kaip antai atskiroms šios kategorijos asmenų grupėms priklausantiems asmenims priskirtų funkcijų pobūdžiu, jų sudėtingumu, reikšmingumu, apimtimi, atsakomybe už šių funkcijų vykdymą; tai pasakytina ir apie tai pačiai darbo apmokėjimo teisinio reguliavimo požiūriu vertintinai asmenų grupei priklausančių asmenų darbo užmokesčio dydžių diferencijavimą: teisiniu reguliavimu darbo užmokesčio dydžiai gali būti diferencijuojami, tačiau tai turi būti pagrįsta aiškiais objektyviais kriterijais, atspindinčiais atitinkamai grupei priklausančių asmenų veiklos ypatumus.

Teisiniu reguliavimu nustatant merų (merų pavaduotojų) darbo užmokesčio dydžius turi būti atsižvelgiama į aplinkybes, lemiančias būtinybę juos diferencijuoti.

Šiame kontekste pažymėtina tai, kad savivaldybės gali gerokai skirtis ne tik jų teritorijoje gyvenančių gyventojų skaičiumi, bet ir inter alia savo dydžiu, savivaldybės kompetencijai priskirtų spręsti klausimų apimtimi dėl jų reikšmingumo ir sudėtingumo; taigi savivaldybių politikų veiklos apimtis ir jiems tenkančios atsakomybės mastas taip pat gali skirtis dėl atitinkamos savivaldybės ypatumų, todėl teisiniu reguliavimu diferencijuojant merų (merų pavaduotojų) darbo užmokesčio dydžius turi būti atsižvelgta ir į šią jų veiklos specifiką.“

Turime atkreipti dėmesį į dažnai teismo nutarimuose pasitaikančią loginę-lingvistinę konstrukciją “Įstatymų leidėjas pagal Konstituciją privalo nustatyti tokį teisinį reguliavimą“. Aš skaitydamas teismo nutarimus nuolat matau šį konstruktą, kuris į esmės aiškina, kaip Seimas turi dirbti savo darbą. Iš čia kyla ir didysis klausimas, ar Konstitucinis Teismas neperžengia savo kompetencijos ir pats nepažeidžia valdžių padalijimo principo teikdamas tokio tipo nurodymus? Mano žiniomis, joks mūsų rimtas konstitucionalistas nėra ieškojęs atsakymo į šį klausimą, tesu girdėjęs diskusijose paviršutiniškus pasvarstymus. Šis klausimas būtų puiki tema moksliniam darbui. Tačiau dabar reikia grįžti prie atskirosios nuomonės, ji svarbi būtent tuo, kad Ramutė Ruškytė oficialiai pateikia savo nuomonę kaip Konstitucinio teismo teisėja šiuo klausimu:

Nesutinku su Konstitucinio Teismo nutarimo motyvuojamosios dalies IV skyriaus 8 punkte esančia naujove – jame yra pateikti nurodymai įstatymų leidėjui. Šie nurodymai nėra grindžiami jokia konkrečia Konstitucijos norma ar principais. Tokie nurodymai taip pat nekyla iš anksčiau šiame nutarime aptarto teisinio reguliavimo. Nutarime, inter alia 2 motyvuojamosios dalies II skyriaus 2.2 punkte, yra minimas „pareiginės algos koeficientas, kuris nustatytas šio įstatymo priedėlyje“ (Valstybės politikų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo 4 straipsnio 2 dalis). Tačiau priedėlyje nustatyti dydžiai nutarime nebuvo pateikti, jie niekaip nebuvo analizuoti.

Todėl tokie Konstitucinio Teismo samprotavimai, kuriais iš esmės kvestionuojami nustatytieji merų atlyginimų dydžiai, mano nuomone, negali būti laikomi konstituciškai pagrįstai argumentuotais ir gali sudaryti prielaidas įsiterpti į Seimo galias.“

Visų pirma dėl “esančios naujovės, kuria pateikti nurodymai įstatymų leidėjui“, tai mano komentaras būtų paprastas, tai nėra naujovė, galėčiau pateikti krūvą LRKT išaiškinimų, kuriais tai daryta (užtenka per nutarimų paiešką paleisti frazę “Įstatymų leidėjas pagal Konstituciją privalo nustatyti tokį teisinį reguliavimą“).  Kitas dalykas yra tų nurodymų pagrįstumas, teisėja pastebi, kad jie nepagrįsti Konstitucijos norma ar principais. Iš čia galima kelti du klausimus:

1. Ar LRKT išvis neperžengia savo kompetencijos duodamas tokio tipo nurodymą Seimui (įstatymo leidėjui)?

2. Ar visgi LRKT gali duoti tokio tipo nurodymą, su sąlyga, kad tas nurodymas yra konstituciškai pagrįstas (normomis ir principais)?

Norėčiau paieškoti gilesnių atsakymų šiuos klausimus.. Būtų smagu, jei prie to prisidėtų koks rimtas konstitucionalistas, nes į šiuos klausimus yra būtina rasti atsakymus, kitaip mes niekada nežinosime aiškios ribos tarp Seimo ir Konstitucinio Teismo kompetencijų..

Draudimas advokatams reklamuotis – atgyvenęs

Tokį automobilį galima pamatyti važinėjantį Vilniuje.

Tokį automobilį galima pamatyti važinėjantį Vilniuje.

Jau ne pirmą kartą matau šį automobilį Vilniuje. Kas kartą pamatydamas vis pagalvoju: ar tokie lipdukai nepažeidžia advokatūros įstatymo 42 straipsnio? Galima bandyti išsisukinėti, kad reklamuojamas UAB’as, bet klientus vistiek konsultuos “geriausi jų advokatai“, o tai reiškia, kad reklamuodamas save UAB’as kartu reklamuoja ir savo advokatus (nors žiūrėdami tik lingvistiškai į normą, tai advokatui draudžiama reklamuoti veiklą, o ne UAB’ui :).  Taip gyvuoja advokatų ir UAB’ų simbiozė, nes neretai advokatams sunku rasti klientų, o UAB’ų agresyvi reklama gali padėti tai padaryti. Man pačiam šiek tiek keistas pats principinis draudimas reklamuoti advokato veiklą. Jis atrodo esantis archajiška liekana, nebeatitinkanti laisvosios rinkos logikos. Pati įstatyme įtvirtintos normos konstrukcija suteikia plačias išimtis iš bendrosios taisyklės:

“42 straipsnisDraudimas reklamuotis

1. Advokatui draudžiama reklamuoti advokato veiklą.

2. Leidžiama tokia informacija, kai duomenys apie advokatą ar advokatų profesinę bendriją yra nurodomi informaciniuose ir kitokiuose leidiniuose, oficialiuose blankuose, vizitinėse kortelėse, ant reprezentacinių daiktų, taip pat kai advokatas ar advokatų profesinė bendrija įstatymų nustatyta tvarka nurodomi kaip paramos davėjai.“

Jeigu kam teko turėti kokių nors reikalų su didesnėmis Vilniaus miesto advokatų kontoromis, na pavyzdžiui dalyvauti kokiuose jų remiamuose renginiuose, ar konferencijose, tai visada žinai, kad pasipildysi savo tušinukų, bloknotų, dokumentų įmaučių atsargas, nes tos kontoros nepagaili lėšų teisėtai savo vardo sklaidai padidinti. Paskaičius infolex.lt rasime teisės naujienų apžvalgų skiltį, kurioje advokatų kontoros teisėtai reklamuojasi rengdamos apžvalgas:

Advokatų kontorų informaciniai leidiniai

Advokatų kontorų informaciniai leidiniai

Tokios išimtys iš esmės padaro neefektyvią bendrąją taisyklę, kuri draudžia reklamuoti advokato veiklą.  Todėl mano pasiūlymas būtų paprastas, tiesiog šalinti lauk šį draudimą ir leisti reklamuotis visiems. Kiek pamenu, dar teisingumo ministru būnant R. Šimašiui, buvo teikiamos advokatūros įstatymo pataisos, kurios užstrigo pateikimo stadijoje, o viena jų atrodė taip:

Pakeisti 42 straipsnį ir jį išdėstyti taip:

42 straipsnis. Advokato veiklos reklama

1. Advokato veiklos reklama leidžiama tiek, kiek ji atitinka Lietuvos Respublikos reklamos įstatyme, Lietuvos Respublikos visuomenės informavimo įstatyme nustatytus reklamos naudojimo reikalavimus ir advokato veiklos principus. Už advokato veiklos reklamos pažeidimus taikoma drausminė atsakomybė šio Įstatymo nustatyta tvarka.

2 Advokato veiklos reklamos naudojimo reikalavimus užtikrinant jos atitiktį advokato veiklos principams nustato Lietuvos advokatūra, suderinusi su Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija.“

Gaila, atrodo visai geros pataisos, kurios visiškai neprieštarauja advokato veiklos principams ir išimtims iš bendrosios taisyklės. Gyvename tokiu laikotarpiu, kai advokatas yra privataus verslo subjektas ir apie šios profesijos šventumą kalbėti nėra jokios prasmės… Kuo mažiau protekcionizmo šiai profesijai, tuo geriau – rinka pati pasirinks. Leisdami visiškai reklamuotis advokatams panaikintume disbalansą tarp advokatų ir advokatų simbiozėje su UAB’ais.

Sprendžiau pretendentų į teisėjus egzamino užduotis – patiko

Prieš keletą dienų gavau laišką iš Nacionalinės teismų administracijos, kuris labai maloniai nustebino. Pasirodo yra priimtas sprendimas viešinti praėjusių egzaminų į teisėjus užduotis – mane tai nustebino. Tokio sprendimo logika:

„Tinkamai pasiruošti egzaminui pagal galiojančią programą iš tiesų sudėtinga, todėl, norėdami kažkaip palengvinti šią naštą, po kiekvieno egzamino pradėjome skelbti testo klausimus ir užduotis. Tikėtina, kad didesnis išlaikiusiųjų skaičius ir yra dėl to, kad pretendentai, matydami tuos pavyzdžius, turėjo galimybę geriau suprasti jiems keliamus reikalavimus. Kai kurie pretendentai egzaminą laikė ne pirmą kartą, turėdami tam tikros patirties, o tai irgi padeda“, – po egzamino rezultatų paskelbimo komisijos vardu kalbėjo Pretendentų į  teisėjus egzamino pirmininkas, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjas Olegas Fedosiukas.

Labai protingas sprendimas. Aš manau, kad sudėtingiausias dalykas pretendentų į teisėjus egzamine yra egzamino programos platumas. Būtent iš to, kad nėra specializavimo kaip kad teisėjai yra suskirstyti teismuose į civilistus ir baudžiauninkus (plius administracinių nusižengimų), sudaro, atrodytų, sunkiai pakeliamą pasiruošimą. Akivaizdu, kad iš pretendento į teisėjus siekiama universalių teisės žinių. Tačiau pasprendus kelis užduočių variantus, egzaminas toli gražu neatrodo toks grėsmingas. Realiai, testiniai klausimai nėra per daug sudėtingi, tiesiog reikalauja tikslumo. Kai kuriuose taškai tiesiog dalinami veltui: “Pagal Lietuvos respublikos Konstituciją teisingumą Lietuvoje vykdo?“. Pats asmeniškai su civilinės teisės, proceso ir konstitucinės teisės klausimais visuose testuose susitvarkiau be jokių problemų. Akivaizdu, kai neturi nieko bendro nei su baudžiamąja, nei su jos procesu – ten pasipila klaidų.

Persprendus uždavinius nors kiek mąstančiam žmogui nesunku pastebėti panašumus tarp klausimų. Na pavyzdžiui iš civilinio proceso nuolat pastebimi klausimai susiję su bylos teismingumu, žyminio mokesčio paskaičiavimu ir pan. Prisilietus prie šių užduočių, gali orientuotis į ką reikia labai atkreipti dėmesį, kokias savo žinių spragas užpildyti.

Egzaminas – tikrai įveikiamas. Testai ir uždaviniai tikrai smagūs, manau, protinga  juos būtų duoti perspręsti ir teisę studijuojantiems studentams.

NORITE PASITIKRINTI ŽINIAS – SPAUSKITE ČIA (užduočių pavyzdžiai).

%d bloggers like this: