Dėl restitucijos netaikymo, kai viena iš šalių gauna tai, ko tikisi iš sutarties

Prieš kelias savaites išaiškėjo įvykis, kai viena studentė kreipėsi į teismą, nes jai buvo parduotas nekokybiškas baigiamasis darbas.. Sąmoningai kurį laiką neliečiau šios temos, nes ji, ypač iš akademinės bendruomenės, dažniausiai komentuojama remiantis emocijomis, o ne argumentais. Mane konkrečiai domina vienos teisės normos (ne)taikymas toje byloje. Aš nemačiau teismo sprendimo, todėl teks pasitikėti delfio pateiktomis citatomis.

Teismo sprendimo esmė, kad sandoris, kuriuo studentė susitarė su diplominius darbus rašančia bendrove, pripažintas negaliojančiu dėl prieštaravimo viešajai tvarkai ir gerai moralei (nors šiuo atveju galėjo būtų pripažintas ir dėl prieštaravimo imperatyvioms normoms, bet čia ne esmė) ir pritaikyta restitucija. Ne vienas teisininkas viešojoje erdvėje pasidžiaugė šiuo teismo sprendimu, tačiau jis sulaukė ir kritikos dėl restitucijos taikymo. Šiuo atveju kalbu su prof. V. Mizaro poziciją:

“Tačiau V. Mizaras abejoja teismo sprendimu šioje istorijoje pritaikyti restituciją (kai viena ir kita šalis turi grąžinti tai, ką gavo pagal negaliojančiu pripažintą sandorį – DELFI). „Kur problema – kadangi susiduriame su sandoriu, kuris prieštarauja viešajai tvarkai ir gerai moralei, pagal Civilinį kodeksą tokiu atveju restitucija vis dėlto negali būti taikoma, jeigu abi šalys žinojo ar turėjo žinoti, kad sandoris prieštarauja viešajai tvarkai ar gerai moralei, kitaip tariant, sąmoningai suvokė, kad toks veiksmas yra blogis. O kad tai blogis, matyt, natūralu“, – aiškina teisininkas.

Jo nuomone, pinigus mokėjęs studentas turėjo prisiimti riziką, nes elgėsi neteisėtai. Profesorius stebisi, kad šiuo atveju iš neteisės konstatuojamas teisėtas padarinys ir nurodoma studentei grąžinti pinigus. “Šiuo atžvilgiu teismo pozicija keista.”

Visų pirma turiu prisipažinti, kad vertinu V. Mizarą kaip vieną geriausių Lietuvos privatinės teisės specialistų, kurio darbai padarė man didžiulę įtaka, tačiau šį kartą nenoriu su juo sutikti. Taip, profesoriaus pusėje yra CK 1.81 str. 2 d.:

“Jeigu sandoris negalioja dėl šio straipsnio 1 dalyje numatytų priežasčių, šio kodekso 1.80 straipsnio 2 dalyje numatytos taisyklės netaikomos, kai abi šalys žinojo ar turėjo žinoti, jog sandoris prieštarauja viešajai tvarkai ar gerai moralei.”

Mano nuomone, ši norma iškrenta iš bendro CK reguliavimo konteksto. Visų pirma ji netvarkinga juridinės technikos prasme, nes nurodoma, kad ji taikoma ir pažeidus imperatyvias teisės normas, tačiau normos pabaiga tekalba apie prieštaravimą viešajai tvarkai ir gerai moralei (na gerai, čia galima išsisukti žinant, koks yra prieštaravimo imperatyvioms teisės normoms sandorio negaliojimo pagrindo santykis su prieštaravimu viešajai tvarkai ir gerai moralei), bet tai nėra esminis argumentas. Man normos konstrukcija tiesiog signalizuoja, kad apie jos ne visiškai darnų santykį su kitomis normomis. O tai gali reikšti, kad CK 1.80 ir 1.81 yra transplantuotos iš skirtingų teisės sistemų kuriant mūsų CK. Man pavyko rasti, kad CK 1. 80 str. 1 ir 2 dalys yra į mūsų CK transplantuotos atitinkamai iš 1964 m. tarybinio CK atitinkamų 47 ir 48 straipsnių, tačiau neradau iš kur gavome CK 1.81 straipsnį.

Aš suprantu V. Mizaro poziciją ir tos teisės normos idėją. Normos idėja iš esmės yra romėniškojo turpitudinem principo įgyvendinimas, kurio esmė, kad teisme neginamas tas, kuris į jį kreipiasi gynybos savo kaltės pagrindu. Iš šios maksimos yra ir šios taisyklės: nemo auditur tirpitudinem allegans, in pari causa turpitudinis cessat repetitio ir pan. Minėtoje CK normoje ir įtvirtintos šios idėjos. Tačiau ši norma man nepatinka, nes mano manymu, ji kertasi su niekinio sandorio prasme, jo padariniais ir restitucijos tikslu, nes:

  1. Pati niekinio sandorio pripažinimo negaliojančiu ab initio ir restitucijos taikymo prasmė grįstina tuo, kad mes griauname neteisėtą sandorį ir atstatinėjame iki neteisėto sandorio sudarymo buvusią status quo ante.
  2. Šioje konkrečioje situacijoje teismas pagrįstai taikė restituciją ir grąžino studentei pinigus, nes restitucijos netaikymas reikštų, kad viena iš neteisėtą sandorį sudariusių šalių t.y. baigiamąjį darbą rašiusi bendrovė gautų tai, ko iš esmės tikisi iš to neteisėto sandorio t.y. pinigus už parašytą darbą. Prof. Mizaras sako, kad pinigus mokėjęs studentas turėjo prisiimti riziką, nes elgėsi neteisėtai. Nesutinku su šia pozicija, nes civilinė teisė neturėtų vykdyti nubaudimo funkcijos. Taip pat nepritariu dėl argumentacijos, kad iš neteisės konstatuojamas teisėtas padarinys. Pažiūrėkime į niekinio sandorio samprata, šalys sudarydamos niekinį sandorį visada elgiasi neteisėtai, ar tai galėtų reikšti, kad restitucijos netaikysime niekada?  Ar siesime su tais atvejais, kai abi šalys žinojo ar turėjo žinoti? Pvz.: sandoris prieštarauja imperatyvioms teisės normoms, koks šios normos santykis su Konstitucijos norma, kuri nurodo, kad įstatymo nežinojimas neatleidžia nuo atsakomybės?
  3. Pagal minėtą argumentaciją iš neteisės konstatuojamas teisėtas padarinys, niekinių sandorių atveju restitucija išvis neturėtų būti taikoma.
  4. Šios normos taikymas gali leisti visada išlošti vienai iš nesąžiningų šalių, kai jos naudai sutartis jau yra įvykdyta t.y. jau sumokami pinigai, o jei abi šalys žinojo ar turėjo žinoti apie prieštaravimą imperatyvams, viešajai tvarkai ar gerai moralei, tai reikštų restitucijos netaikymą. Noriu atkreipti dėmesį, kad mes taip griautume civilinių santykių balansą.
  5. Mano manymu, tokios taisyklės taikymas galėtų būti pateisinamas tik tais atvejais, kai tik viena iš šalių žinojo ar galėjo žinoti, kad sudarytas sandoris yra niekinis, o šiuo atveju restitucija turėtų būti taikoma (arba netaikoma) šios, kaltosios, šalies nenaudai.

Apibendrinant, mano pozicija yra, kad dėl restitucijos netaikymo kažkuri iš šalių neturi išlošti t.y. gauti to, ko tikėjosi iš niekinio sandorio. Tiek civilinės teisės doktrina, tiek LAT’o praktika sako, kad niekinis sandoris nesukelia padarinių, o turima omenyje, kad tas sandoris nesukelia tų padarinių, kurių jį sudarančios šalys tikisi. Šios CK taisyklės taikymas šioje situacijoje būtų reiškęs, kad niekinis sandoris sukėlė padarinius, kurių tikėjosi viena iš šalių t.y. bendrovė būtų pasilikusi pinigus. Todėl visiškai pritariu teismo sprendimui, minėtos normos netaikymui ir restitucijos taikymui.

Palikime nubaudimo funkciją viešajai teisei, bendrovei bausti yra baudžiamojo kodekso normos, o studentė pašalinta iš studijų. O privatinei teisei palikime saugoti stabilią civilinę apyvartą.

Beje, jei atsiverstume Justitios CK pirmosios knygos komentarą, tai A. Vileita CK 1. 81 str. 2 d. komentuoja taip: “Šioje normoje sakoma, kad jeigu sandorio šalys prieštaraujantį viešajai tvarkai ir gerai moralei sandorį sudarė tyčia, restitucija netaikoma. Tačiau nei šiame, nei kituose straipsniuose nenurodyta, ką daryti su įvykdymu. Tokio sandorio pripažinimo negaliojančiu padarinius turi nustatyti baudžiamosios ar administracinės teisės normos. Civilinei teisei nebūdingos konfiskavimą nustatančios normos“.

Taigi, jei remtumėmės komentaru, tai jame normos tikslas aiškinamas kaip toks, kad įvykdymas neturėtų likti vienai iš šalių t.y. jis turėtų būti konfiskuotas ir į žaidimą įeina pvz. BK normos. Pafantazuokime, koks tai galėtų būti atvejis. Gal ši norma turėtų rodyti į atvejus, kai civilinės teisės padariniai netaikomi, nes pavydžiui sandorio dalykas buvo nusikalstamos veikos objektas? Pvz.: narkotikai, nelegaliai parduoti ginklai ir pan.? Tada aišku, kad net jei kas turėtų įžūlumo ginčyti tokį sandorį (o mano nagrinėjama situacija dėl baigiamojo darbo pirkimo yra pakankamai įžūli), tai aišku, kad narkotikų prekeiviui narkotikai nebus gražinti, nes čia įsijungia viešosios teisės normos.

Apskritai man ši norma nepatinka ir nemanau, kad ji turėtų būti taikoma tais atvejais, kai viena iš šalių gauna to, ko tikėjosi sudarydama niekinį sandorį.

Advertisements

2 Responses to Dėl restitucijos netaikymo, kai viena iš šalių gauna tai, ko tikisi iš sutarties

  1. Ačiū, už nuorodą, juokiuosi garsiai :D Skundžia, kad turėjo prastęsti studijas, nes jam laiku neparengė, o argumentuoja, kad naudos kaip pavyzdį:

    “Ginčo sutarties tikslas – sukurti diplominį darbą kaip pavyzdį ieškovui rengiančiam tokio pobūdžio darbą, kuriuo ieškovas galėtų pasinaudoti kaip mokomąja medžiaga, o kitų žmonių parengtų diplominių darbų studijavimas – nėra plagijavimas.”

    Čia argumentacija, tai ką aš žinau:

    “Tokia sutartis autorine negali būti laikoma, kadangi Autorių teisių ir gretutinių teisių įstatymo 4 str. apibrėžiantis autorių teisių objektus, diplominių darbų prie mokslo kūrinių, tuo pačiu prie autorių teisių objektų, nepriskiria.”

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s

%d bloggers like this: