Kasacinio ir apeliacinio skundų padavimo terminai priklausys nuo byloje esančių popieriaus lapų skaičiaus?

Savaitgalį kaip visada peržvelgiu dar neperskaitytą teismų praktiką, taip pat pasižiūriu, ką gero per savaitę nuveikė Seimas. Kaip ir žadėjau, stengsiuosi nagrinėti daugiau teisėkūros iniciatyvų, kurios susijusios su man artimomis teisės šakomis. Šį kartą negaliu nepastebėti Seimo narių grupės pasiūlymų, kuriais siekiama pailginti apeliacinio ir kasacinio skundų padavimo teismui terminus. Siūlomi tokie pakeitimai (XIIP-476 ir XIIP-475):

“1 straipsnis. 307 straipsnio 1 dalies pakeitimas

307 straipsnio 1 dalyje po žodžio „dienos“ įrašyti žodžius „jei byloje esančių dokumentų skaičius yra ne didesnis kaip 600 lapų. Jei bylos apimtis didesnė – už kiekvieną papildomą 30 dokumentų lapų kiekį apeliacinis skundas gali būti paduotas prie trisdešimties dienų termino pridedant po vieną papildomą dieną nuo pirmosios instancijos teismo sprendimo priėmimo dienos, bet ne vėliau kaip per 4 mėnesius“ ir šią dalį išdėstyti taip:

„1. Apeliacinis skundas gali būti paduotas per trisdešimt dienų nuo pirmosios instancijos teismo sprendimo priėmimo dienos., jei byloje esančių dokumentų skaičius yra ne didesnis kaip 600 lapų. Jei bylos apimtis didesnė – už kiekvieną papildomą 30 dokumentų lapų kiekį apeliacinis skundas gali būti paduotas prie trisdešimties dienų termino pridedant po vieną papildomą dieną nuo pirmosios instancijos teismo sprendimo priėmimo dienos, bet ne vėliau kaip per 4 mėnesius“.

 ir

1 straipsnis. 345 straipsnio 1 dalies pakeitimas

345 straipsnio 1 dalyje po žodžio „dienos“ įrašyti žodžius „,jei byloje esančių dokumentų skaičius yra ne didesnis kaip 600 lapų. Jei bylos apimtis didesnė – už kiekvieną papildomą 30 dokumentų lapų kiekį kasacinis skundas gali būti paduotas prie trijų mėnesių termino pridedant po vieną papildomą dieną nuo skundžiamo sprendimo, nutarties įsiteisėjimo dienos, bet ne vėliau kaip per 6 mėnesius“ ir šią dalį išdėstyti taip:

„1. Kasacinis skundas gali būti paduotas per tris mėnesius nuo skundžiamo sprendimo, nutarties įsiteisėjimo dienos., jei byloje esančių dokumentų skaičius yra ne didesnis kaip 600 lapų. Jei bylos apimtis didesnė – už kiekvieną papildomą 30 dokumentų lapų kiekį kasacinis skundas gali būti paduotas prie trijų mėnesių termino pridedant po vieną papildomą dieną nuo skundžiamo sprendimo, nutarties įsiteisėjimo dienos, bet ne vėliau kaip per 6 mėnesius. Kasacinis skundas dėl apeliacinės instancijos teismo nutarties, priimtos šio Kodekso 327 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatytais pagrindais, paduodamas per vieną mėnesį nuo skundžiamos nutarties įsiteisėjimo dienos“.“

 Iš aiškinamųjų raštų Seimo nariai pateikia tokius pakeitimų motyvus:

“Toks reguliavimas nepagrįstai apsunkina galimybes teisių gynybai didelės apimties bylose. Pastaruoju metu pastebimi atvejai, kai dėl per didelės apimties bylos apimčių bylos šalims nepakanka laiko parašyti išsamų ir jų interesus atspindintį skundą. Taigi, siekiama, kad  skundo pateikimo terminas tiesiogiai priklausytų nuo bylos apimties.“

Taigi, Seimo nariai teigia, kad pastaruoju metu pastebimi atvejai… Kur jie pastebimi? Jų fantazijoje. Tokių keistų pakeitimų seniai nemačiau. Siūloma terminą matuoti lapais… Ar asmenys rengiantys šiuos pakeitimus suvokia, ką jie bando keisti? Tegul pabando sau atsakyti, kodėl paduoti apeliacinį skundą terminas tėra tik 30 dienų? TODĖL, KAD  ŠALYS JAU SAVO GINČĄ IŠ ESMĖS SPRENDĖ PIRMOJE INSTANCIJOJE IR YRA IŠSAMIAI SUSIPAŽINUSIOS SU BYLOS MEDŽIAGA!!! Apeliacija turi savo specifiką, joje ribojamas įrodymų pateikimas, joje tikrinamas tik pirmosios instancijos sprendimo pagrįstumas ir teisėtumas.

Kasacija. Kodėl kasacijoje yra 3 mėnesiai skundui pateikti? Aš, atvirai pasakius, neįsivaizduoju… Teoriškai argumentacija tokiam ilgam terminui galėtų būtį, kad kasacijoje sprendžiami tik patys sudėtingiausi teisės aiškinimo klausimai. TEORIŠKAI… Praktiškai toks ilgas kasacinio skundo terminas leidžia kasatoriams žaisti, tai yra po kelis kartus paduoti lygiai tą patį, pirmą kartą nepriimtą, skundą, kai Lietuvos Aukščiausiajame Teisme pasikeičia kasacinio skundo atrankos kolegija. Būtų mano valia, aš sutrumpinčiau kasacinio skundo padavimo terminą, nes tikrai 3 mėnesių nereikia parašyti nė vienam kasaciniam skundui.

Mano galutinė išvada būtų tokia, kad šie siūlomi pakeitimai yra totali nesąmonė, kurie prisidės tik prie proceso vilkinimo, o ne teisių gynybos. Norint pilnai įgyvendinti šiuos pakeitimus, reikia unifikuoti visų procesinių dokumentų šriftus, tarpus tarp eilučių, atitraukimus nuo paraštės, lapas prirašytas iš vienos ar abiejų pusių ir t.t., ko Seimo nariai nepadaro, taip suteikdami piktnaudžiavimui dar didesnes galimybes. Priimdami šiuos skundus vietoje aiškių, konkrečių terminų teisėjai (padėjėjai) turės dar suskaičiuoti bylos lapus, o tada paskaičiuoti, kiek pailgėja terminas? Jeigu yra teisininkų, kurie nespėja esamais terminais pateikti apeliacinių, kasacinių skundų – metas keisti profesiją…

Reklama

Advokatų tarybos pirmininkas pasisako dėl advokatų skyrimo į Vyriausiąją rinkimų komisiją

Keletą kartų rašiau, kad pagal dabartinį advokatūros įstatymo reguliavimą, su advokato veikla nėra suderinamas koks nors visuomeninių, mokamų pareigų ėjimas. Deja, nelabai kam tai buvo įdomu… Vakar labai nustebau perskaitęs Lietuvos Ryto straipsnį, kuriame cituojamas advokatūros pirmininkas V. Papirtis:

“Lietuvos advokatūra, tvirtindama institucijų, kurių veikloje gali dalyvauti advokatas, sąrašą, turėtų įvertinti, ar advokato dalyvavimas šių institucijų veikloje yra suderinamas su advokato profesija, nekelia interesų konflikto, užtikrina advokato veiklos laisvę ir nepriklausomumą. Dabar įstatymas advokatams leidžia tik dirbti Lietuvos advokatūroje, užsiimti moksline, kūrybine ar pedagogine veikla, teikti bankroto, restruktūrizavimo, turto ir palikimo administratoriaus, lobisto, likvidatoriaus, kuratoriaus, testamento vykdytojo, turto patikėtinio, patentinio patikėtinio paslaugas, būti arbitru, tarpininku, taikintoju ar teisės ekspertu, kai sprendžiami komerciniai ginčai. Advokatas taip pat gali būti juridinio asmens valdymo ar priežiūros organo nariu, tačiau už tai negali gauti jokio atlyginimo, išskyrus tantjemas.

Nepaisant to, šiuo metu advokatai yra skiriami dirbti įvairiose institucijose, pavyzdžiui, Vyriausiojoje rinkimų komisijoje, tačiau šių paskyrimų teisėtumas vertinamas prieštaringai.“

Šioje citatoje kalbama apie advokatūros įstatymo pataisas, kurias jau komentavau, kuriomis siūloma leisti pačiai advokatūrai sudaryti sąrašą visuomeninių pareigybių, kurios būtų suderinamos su advokato veikla.

Kitas dalykas, kad pagaliau ne kas kitas, o advokatūros pirmininkas nors ir nedrąsiai bet užsimena, kad advokatų skyrimo į Vyriausiąją rinkimų komisiją teisėtumas yra abejotinas. Man asmeniškai neteisėtumas abejonių nekelia. Apskritai visą tą situaciją iškėliau į viešumą todėl, kad vienos advokatų kontoros atstovai atstovauja V. Uspaskich ir baudžiamojoje sukčiavimo byloje ir kartu kitas tos kontoros advokatas yra deleguotas Darbo partijos į VRK.

Apibendrindamas džiaugiuosi, kad šią problemą pagaliau pastebėjo ir pats advokatų tarybos pirmininkas. Galbūt tai reiškia, kad įšalas pagaliau baigiasi ir ateina pavasaris, su kuo visus ir sveikinu.

Dėl restitucijos netaikymo, kai viena iš šalių gauna tai, ko tikisi iš sutarties

Prieš kelias savaites išaiškėjo įvykis, kai viena studentė kreipėsi į teismą, nes jai buvo parduotas nekokybiškas baigiamasis darbas.. Sąmoningai kurį laiką neliečiau šios temos, nes ji, ypač iš akademinės bendruomenės, dažniausiai komentuojama remiantis emocijomis, o ne argumentais. Mane konkrečiai domina vienos teisės normos (ne)taikymas toje byloje. Aš nemačiau teismo sprendimo, todėl teks pasitikėti delfio pateiktomis citatomis.

Teismo sprendimo esmė, kad sandoris, kuriuo studentė susitarė su diplominius darbus rašančia bendrove, pripažintas negaliojančiu dėl prieštaravimo viešajai tvarkai ir gerai moralei (nors šiuo atveju galėjo būtų pripažintas ir dėl prieštaravimo imperatyvioms normoms, bet čia ne esmė) ir pritaikyta restitucija. Ne vienas teisininkas viešojoje erdvėje pasidžiaugė šiuo teismo sprendimu, tačiau jis sulaukė ir kritikos dėl restitucijos taikymo. Šiuo atveju kalbu su prof. V. Mizaro poziciją:

“Tačiau V. Mizaras abejoja teismo sprendimu šioje istorijoje pritaikyti restituciją (kai viena ir kita šalis turi grąžinti tai, ką gavo pagal negaliojančiu pripažintą sandorį – DELFI). „Kur problema – kadangi susiduriame su sandoriu, kuris prieštarauja viešajai tvarkai ir gerai moralei, pagal Civilinį kodeksą tokiu atveju restitucija vis dėlto negali būti taikoma, jeigu abi šalys žinojo ar turėjo žinoti, kad sandoris prieštarauja viešajai tvarkai ar gerai moralei, kitaip tariant, sąmoningai suvokė, kad toks veiksmas yra blogis. O kad tai blogis, matyt, natūralu“, – aiškina teisininkas.

Jo nuomone, pinigus mokėjęs studentas turėjo prisiimti riziką, nes elgėsi neteisėtai. Profesorius stebisi, kad šiuo atveju iš neteisės konstatuojamas teisėtas padarinys ir nurodoma studentei grąžinti pinigus. “Šiuo atžvilgiu teismo pozicija keista.“

Visų pirma turiu prisipažinti, kad vertinu V. Mizarą kaip vieną geriausių Lietuvos privatinės teisės specialistų, kurio darbai padarė man didžiulę įtaka, tačiau šį kartą nenoriu su juo sutikti. Taip, profesoriaus pusėje yra CK 1.81 str. 2 d.:

“Jeigu sandoris negalioja dėl šio straipsnio 1 dalyje numatytų priežasčių, šio kodekso 1.80 straipsnio 2 dalyje numatytos taisyklės netaikomos, kai abi šalys žinojo ar turėjo žinoti, jog sandoris prieštarauja viešajai tvarkai ar gerai moralei.“

Mano nuomone, ši norma iškrenta iš bendro CK reguliavimo konteksto. Visų pirma ji netvarkinga juridinės technikos prasme, nes nurodoma, kad ji taikoma ir pažeidus imperatyvias teisės normas, tačiau normos pabaiga tekalba apie prieštaravimą viešajai tvarkai ir gerai moralei (na gerai, čia galima išsisukti žinant, koks yra prieštaravimo imperatyvioms teisės normoms sandorio negaliojimo pagrindo santykis su prieštaravimu viešajai tvarkai ir gerai moralei), bet tai nėra esminis argumentas. Man normos konstrukcija tiesiog signalizuoja, kad apie jos ne visiškai darnų santykį su kitomis normomis. O tai gali reikšti, kad CK 1.80 ir 1.81 yra transplantuotos iš skirtingų teisės sistemų kuriant mūsų CK. Man pavyko rasti, kad CK 1. 80 str. 1 ir 2 dalys yra į mūsų CK transplantuotos atitinkamai iš 1964 m. tarybinio CK atitinkamų 47 ir 48 straipsnių, tačiau neradau iš kur gavome CK 1.81 straipsnį.

Aš suprantu V. Mizaro poziciją ir tos teisės normos idėją. Normos idėja iš esmės yra romėniškojo turpitudinem principo įgyvendinimas, kurio esmė, kad teisme neginamas tas, kuris į jį kreipiasi gynybos savo kaltės pagrindu. Iš šios maksimos yra ir šios taisyklės: nemo auditur tirpitudinem allegans, in pari causa turpitudinis cessat repetitio ir pan. Minėtoje CK normoje ir įtvirtintos šios idėjos. Tačiau ši norma man nepatinka, nes mano manymu, ji kertasi su niekinio sandorio prasme, jo padariniais ir restitucijos tikslu, nes:

  1. Pati niekinio sandorio pripažinimo negaliojančiu ab initio ir restitucijos taikymo prasmė grįstina tuo, kad mes griauname neteisėtą sandorį ir atstatinėjame iki neteisėto sandorio sudarymo buvusią status quo ante.
  2. Šioje konkrečioje situacijoje teismas pagrįstai taikė restituciją ir grąžino studentei pinigus, nes restitucijos netaikymas reikštų, kad viena iš neteisėtą sandorį sudariusių šalių t.y. baigiamąjį darbą rašiusi bendrovė gautų tai, ko iš esmės tikisi iš to neteisėto sandorio t.y. pinigus už parašytą darbą. Prof. Mizaras sako, kad pinigus mokėjęs studentas turėjo prisiimti riziką, nes elgėsi neteisėtai. Nesutinku su šia pozicija, nes civilinė teisė neturėtų vykdyti nubaudimo funkcijos. Taip pat nepritariu dėl argumentacijos, kad iš neteisės konstatuojamas teisėtas padarinys. Pažiūrėkime į niekinio sandorio samprata, šalys sudarydamos niekinį sandorį visada elgiasi neteisėtai, ar tai galėtų reikšti, kad restitucijos netaikysime niekada?  Ar siesime su tais atvejais, kai abi šalys žinojo ar turėjo žinoti? Pvz.: sandoris prieštarauja imperatyvioms teisės normoms, koks šios normos santykis su Konstitucijos norma, kuri nurodo, kad įstatymo nežinojimas neatleidžia nuo atsakomybės?
  3. Pagal minėtą argumentaciją iš neteisės konstatuojamas teisėtas padarinys, niekinių sandorių atveju restitucija išvis neturėtų būti taikoma.
  4. Šios normos taikymas gali leisti visada išlošti vienai iš nesąžiningų šalių, kai jos naudai sutartis jau yra įvykdyta t.y. jau sumokami pinigai, o jei abi šalys žinojo ar turėjo žinoti apie prieštaravimą imperatyvams, viešajai tvarkai ar gerai moralei, tai reikštų restitucijos netaikymą. Noriu atkreipti dėmesį, kad mes taip griautume civilinių santykių balansą.
  5. Mano manymu, tokios taisyklės taikymas galėtų būti pateisinamas tik tais atvejais, kai tik viena iš šalių žinojo ar galėjo žinoti, kad sudarytas sandoris yra niekinis, o šiuo atveju restitucija turėtų būti taikoma (arba netaikoma) šios, kaltosios, šalies nenaudai.

Apibendrinant, mano pozicija yra, kad dėl restitucijos netaikymo kažkuri iš šalių neturi išlošti t.y. gauti to, ko tikėjosi iš niekinio sandorio. Tiek civilinės teisės doktrina, tiek LAT’o praktika sako, kad niekinis sandoris nesukelia padarinių, o turima omenyje, kad tas sandoris nesukelia tų padarinių, kurių jį sudarančios šalys tikisi. Šios CK taisyklės taikymas šioje situacijoje būtų reiškęs, kad niekinis sandoris sukėlė padarinius, kurių tikėjosi viena iš šalių t.y. bendrovė būtų pasilikusi pinigus. Todėl visiškai pritariu teismo sprendimui, minėtos normos netaikymui ir restitucijos taikymui.

Palikime nubaudimo funkciją viešajai teisei, bendrovei bausti yra baudžiamojo kodekso normos, o studentė pašalinta iš studijų. O privatinei teisei palikime saugoti stabilią civilinę apyvartą.

Beje, jei atsiverstume Justitios CK pirmosios knygos komentarą, tai A. Vileita CK 1. 81 str. 2 d. komentuoja taip: “Šioje normoje sakoma, kad jeigu sandorio šalys prieštaraujantį viešajai tvarkai ir gerai moralei sandorį sudarė tyčia, restitucija netaikoma. Tačiau nei šiame, nei kituose straipsniuose nenurodyta, ką daryti su įvykdymu. Tokio sandorio pripažinimo negaliojančiu padarinius turi nustatyti baudžiamosios ar administracinės teisės normos. Civilinei teisei nebūdingos konfiskavimą nustatančios normos“.

Taigi, jei remtumėmės komentaru, tai jame normos tikslas aiškinamas kaip toks, kad įvykdymas neturėtų likti vienai iš šalių t.y. jis turėtų būti konfiskuotas ir į žaidimą įeina pvz. BK normos. Pafantazuokime, koks tai galėtų būti atvejis. Gal ši norma turėtų rodyti į atvejus, kai civilinės teisės padariniai netaikomi, nes pavydžiui sandorio dalykas buvo nusikalstamos veikos objektas? Pvz.: narkotikai, nelegaliai parduoti ginklai ir pan.? Tada aišku, kad net jei kas turėtų įžūlumo ginčyti tokį sandorį (o mano nagrinėjama situacija dėl baigiamojo darbo pirkimo yra pakankamai įžūli), tai aišku, kad narkotikų prekeiviui narkotikai nebus gražinti, nes čia įsijungia viešosios teisės normos.

Apskritai man ši norma nepatinka ir nemanau, kad ji turėtų būti taikoma tais atvejais, kai viena iš šalių gauna to, ko tikėjosi sudarydama niekinį sandorį.

%d bloggers like this: